Balandžio 10 d. krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, susitikę su į Lietuvą atvykusiais Nyderlandų gynybos ministre p. Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadu generolu Tomu Middendorpu (Tom Middendorp), aptarė saugumo situaciją visame pasaulyje, tiek Europoje, pastaruosius įvykius ir sutarė dėl sklandaus NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimo būtinybės.
Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert
„Labai nekantravau atvykti į Lietuvą aplankyti savo karių, o esant tokiai saugumo situacijai svarbu, kad NATO sąjungininkės ir toliau demonstruotų vienybę ir solidarumą,“ – susitikime sakė Nyderlandų gynybos ministrė, į Lietuvą kartu su Nyderlandų kariuomenės vadu atvykusi aplankyti ir Nyderlandų karių, kurie nuo šių metų pavasario tarnauja Rukloje dislokuotoje NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje.
Ministras R. Karoblis savo ruožtu padėkojo Nyderlandų Karalystei už iniciatyvas, stiprinančias mūsų regiono saugumą.
Nemažą susitikimo dalį ministrai ir vadai skyrė dezinformacijos klausimui aptarti. Krašto apsaugos ministras R. Karoblis pristatė Nyderlandų gynybos ministrei ir kariuomenės vadui suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną.
„Džiaugiamės dideliu visuomenės palaikymu tiek NATO kaip organizacijos, tiek NATO priešakinių pajėgų bataliono dislokavimu Lietuvoje,“ – sakė krašto apsaugos ministras. Anot ministro, Rusija ir toliau aktyviai tęsia savo propagandą Lietuvoje, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į šių atakų dekonstravimą aktyviai įsitraukia ir žiniasklaida.
„Akivaizdu, kad informacinių atakų neįmanoma išvengti ir jų bus ateityje. Tačiau turime būti pasirengę jas atremti,“ – sakė R. Karoblis. Nyderlandų gynybos ministrė ir pati itin domėjosi propagandos klausimais ir kaip Lietuva yra pasirengusi atremti informacines atakas.
Susitikime ministrai taip pat aptarė Europos šalių gynybos finansavimo klausimą ir įsipareigojimą didinti lėšas gynybai. Viešnia pagyrė Lietuvą už pastangas didinti finansavimą ir kartu su Lietuvos krašto apsaugos ministru sutarė ir pabrėžė, kad svarbu yra ne tik finansavimo gynybai didinimas, bet ir tai, kad šis finansavimas būtų tiesiogiai nukreiptas į šalių pasirengimą reaguoti.
Pasak ministrės J. Hennis-Plasschaert, saugumo situacija reikalauja ir didesnio Europos šalių aktyvumo ieškant gynybos ir saugumo stiprinimo sprendimų.
Po dvišalio susitikimo Krašto apsaugos ministerijoje Lietuvos ir Nyderlandų gynybos ministrai ir kariuomenių vadai išvyko į Ruklą, kur dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė.
Nyderlandų kariuomenės vadas generolu Tomas Middendorpas
Rukloje dislokuotam Vokietijos vadovaujam NATO pajėgų batalionui Nyderlandai yra skyrę apie 250 karių. Kartu olandų karai atsigabeno ir įvairios karinės ginkluotės ir įrangos – apie 40 įvairios karinės technikos: pėstininkų kovos mašinų CV 90, žvalgybos transporto priemonių „Fennek“, transporto priemonių „Boxer“, šarvuotų remonto evakavimo mašinų, kt. Lietuvoje dislokuotų Nyderlandų pajėgų pagrindą sudaro Havelte įsikūrusio Nyderlandų kariuomenės Sausumos pajėgų 43-iosios mechanizuotosios pėstininkų brigados 44-ojo Nyderlandų mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai. 44-ojo bataliono kariai Lietuvoje bus dislokuoti iki liepos, po vėliau juos keis kariai iš 13-osios brigados.
NATO bataliono grupei priskirti kariai – ne vieninteliai, šiuo metu dislokuoti Lietuvoje. Nuo šių metų sausio Nyderlandų karinių oro pajėgų kontingentas yra dislokuotas Šiauliuose, iš kur su keturiais naikintuvais F-16 vykdo NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse. Tai jau antroji olandų karių misija.
Be to, Nyderlandų kariai yra vykdę oro policijos misijos pastiprinimą iš Malborko oro bazės Lenkijoje 2014 m. rugsėjo-gruodžio mėn. Be to, du Nyderlandų kariuomenės atstovai tarnauja Vilniuje veikiančiame NATO pajėgų integravimo vienete.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
„Vakarai yra hibridinio karo taikinys, kur melaginga informacija nutaikyta visuomeninėms institucijoms diskredituoti“, – rašo Žanas Žakas Mevelis laikraštyje Le Figaro.
Kai vartojamas žodis „dezinformacija“, žvalgybos pasaulis visada mini straipsnį, pasirodžiusį 2013 metų vasario 26 dieną Rusijos žurnale „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karo pramonės kurjeris“, – liet.). Tik ką pakeltas į Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadovo pareigas generolas Valerijus Gerasimovas jame atskleidžia savo strategiją, kuri Vakaruose netrukus buvo pavadinta „hibridiniu karu“, sakoma straipsnyje.
„Sustiprėjo nekarinių būdų vaidmuo siekiant politinių bei strateginių tikslų, kažkuriais atvejais jie savo efektyvumu smarkiai pranoko ginklų galią“, – aiškina generolas Gerasimovas savo kariuomenei, Kremliui ir, be abejo, visam pasauliui. Popieriuje koncepcija neatrodo labai novatoriška. Galios strategijoje vilionės jėga („minkšta jėga“) „globaliniame kare“ žaidžiama jau seniai ir kuo plačiausiu diapazonu“, – perduoda Mevelis.
„Straipsnio leidinyje „Vojenno-promyšlennyj kurjer“ („Karinės pramonės kurjeris“) suvokimas ryškiai pasikeitė 2014 metų kovą, kai Kryme išsilaipino „žalieji žmogeliukai“. Toji kariuomenė be vėliavos, be atpažinimo ženklų, bet su kaukėmis ir kalbanti rusiškai, sukūrė priedangą dalies Ukrainos teritorijos aneksijai. Kremlius perėjo nuo teorijos prie praktikos“, – rašo žurnalistas.
„Po trejų metų jau nebe komandosas žalia uniforma, o troliai kelia suirutę Vakaruose. Tie vaiduokliai (dvasios), dar kenksmingesni, negu skandinavų protėviai, jie sėja gandus, nesantaiką ir dezinformaciją pasaulinių tinklų džiunglėse. Jie dauginasi neregėtais tempais. Amerikos kampanijos pabaigoje jie apkaltino Hilari Klinton vadovavimu pedofilų tinklui per kažkokią sostinės piceriją. Berlyne jie sugalvojo legendą apie 13-metės Lizos išprievartavimą, kuri vėliau sukėlė demonstracijas prieš pabėgėlius, pasiekusias Angelos Merkel kanceliariją. Prancūzijoje jie peni kampaniją, kad suterštų Emanuelio Makrono asmeninį gyvenimą“, – tvirtinas Mevelis.
„Niekas negali tvirtai pasakyti, kad troliai tarnauja Kremliui, skirtingai nuo „žaliųjų žmogeliukų“ Sevastopolyje. Bet toks kaltinimas labai tikėtinas. Tų kibernetinių tvarinių gimtoji kalba dažniausiai rusų, jų skaitmeninis adresas reguliariai veda į Rusiją. Jų taikinius Vakaruose vienija tai, kad visi jų taikiniai nepasitiki Vladimiru Putinu“, – komentuoja autorius.
„Kaip tikina Vakarų žvalgybų šaltiniai, troliai turi savo „fabrikus“, manipuliuotojų, programuotojų ir klaviatūros baksnotojų tinklą, įsikūrę Sankt Peterburge, Rusijos prezidento gimtajame mieste“, – rašo Mevelis.
„Iš esmės sąjungininkai turi gintis nuo tvarios legendos: Rusijos Federacijos „apsupties žiedo“, – rašo žurnalistas apie vieną iš „Rusijos mitų“.
„Briuselyje Šiaurės Atlanto aljansas susidūrė su 400 proc. išaugusiu per trejus metus dezinformacijos kiekiu. Savo tinklapyje NATO įtraukė į katalogą 32 Rusijos mitus, pradedant realybės iškraipymu Kosove 1999 metais ir baigiant vadinamuoju „Krymo išlaisvinimu“ 2014 metais“, – sakoma straipsnyje.
„Sovietinė propaganda savo aukso amžiuje naudojo tuos pačius metodus, – sako vienas profesionalas, atsakingas už klastočių aptikimą ypač dideliais mastais. – Iš pradžių išpučiamas prasimanymas kokiame nors Vakarų laikraštyje, paskui tas laikraštis naudojamas kaip patikimas šaltinis provyriausybinėje žiniasklaidoje, kad sustiprintų savo pačių tezes. Bet yra didelis skirtumas: sklaidos tempai ir dauginimas interneto kanaluose šiandien leidžia praeiti beveik visus filtrus. Visa kita – kopijų sklaidos reikalas. Taip pat neatsitiktinai dezinformacijos mašina dirba visa jėga išeiginėmis dienomis, kai Vakarų redakcijos nuginkluotos…“.
„Rusijoje auditorija beveik pavergta nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas nuslopino tai, ką priimta vadinti pilietine visuomene, nustumiant ją į pasyvų pasipriešinimą“, – mano Mevelis.
„Bet kuri šalis stengiasi gerai atrodyti savo kaimynų akyse. O Rusija pasirinko kelią, neturintį nieko bendro su tokiomis organizacijomis, kaip BBC, Alliance française ar Getės institutas, – aiškina pranešimo apie Kremliaus propagandą užsienyje bendraautorius čekas Vitas Novotnas. – Kalbama ne apie tai, kaip prastumti savo pačių teigiamą įvaizdį, o apie tai, kaip sužlugdyti pasitikėjimą Europos demokratijų viduje ir patiems neatsiskleidžiant pademonstruoti savo gebėjimus kenkti“.
„Dezinformacija sėja abejones dėl žinomų faktų, diskredituoja jai netinkamus žmones bei visuomenines institucijas. Ji slepia akivaizdžius dalykus po gandų ir neteisybių klodais. „Atskleisti istorijos išvirkščiąją pusę!“ – tokias ambicijas skelbia Sputnik, radijas ir interneto portalas, kuris sėja sąmyšį trisdešimčia kalbų. Valdžiai paklusta ir jos giminaitė Russia Today“, – pabrėžia Mevelis.
Lietuvoje dislokuoti Bundesvero kareiviai atsidūrė tikslinės dezinformacijos kampanijos, už kurios tikriausiai slypi Rusija, centre.
Vokiečių žurnalo Der Spiegel duomenimis, prieš keletą dienų „nežinomi asmenys pradėjo skleisti gandus, neva tai misiją Lietuvoje atliekantys vokiečių kariškiai išprievartavo nepilnametę“.
NATO diplomatai įsitikinę, kad tos kampanijos tikslas – „diskredituoti bundesverą“, kuris prieš keletą savaičių nusiuntė į Lietuvą padalinius simboliškai gynybai nuo galimos Rusijos agresijos.
Kaip pabrėžia straipsnio autorius Matiasas Gebaueris, vykdytojų metodas (visų pirma, numanomo išprievartavimo paminėjimas) stulbinančiai primena mergaitės Lizos istoriją Vokietijoje, kai Rusijos žiniasklaida pačiame migracijos krizės Vokietijoje įkarštyje 2016 metais pasakojo, kad migrantai Berlyne išprievartavo jauną rusę.
Apgaulingas „puolimas“ prieš bundesverą buvo gerai parengtas. Taigi, vasario 14 dieną elektroninis laiškas, informuojantis apie išprievartavimą, atkeliavo į Lietuvos parlamento pirmininko ir kelių žiniasklaidos leidinių paštą. Jame detaliai aprašoma, kad vokiečių kareiviai Jonavoje išprievartavo jauną Lietuvos mergaitę. Iš pirmo žvilgsnio naujiena atrodė tokia tikra, kad keletas Lietuvos žiniasklaidos leidinių iškart ją paskelbė. Dar daugiau, Jonava buvo pasirinkta neatsitiktinai: vokiečių kareiviai dislokuoti šalia jos, praneša Gebaueris.
NATO į suklastotą žinią pažiūrėjo labai rimtai. Šiaurės Atlanto aljanso diplomatas įvykį pavadino „dar viena rusų, nepatenkintų laikinu kariuomenės dislokavimu prie NATO rytinių sienų, provokacija“.
Tokias atakas aljansas laiko pirmąja Rusijos hibridinio karo pakopa.
Šiuo atveju Maskva, rašo Der Spiegel, remdamasis NATO pozicija, „bandė kriminalizuoti NATO misiją ir sužlugdyti lietuvių pasitikėjimą aljanso padalinių dislokavimu“.
Vladimirą Bukovsį – nenuilstantį sovietinių lyderių ir prezidento Vladimiro Putino priešininką – nelengva išmušti iš vėžių, rašo The New York Times.
Bet jis visiškai apstulbo, kai vieną rytą į jo namus Kembridže atvyko Britanijos policininkai ir pranešė, kad „gavo informacijos apie jo saugomus uždraustus atvaizdus“, pasakoja žurnalistas Endriu Higinsas.
„Visa tai buvo labai keista ir kėlė nerimą“, – sako Bukovskis. „Laisvoje visuomenėje tai nenormali kalba“, – priduria jis, prisimindamas, kaip KGB jį medžiojo dėl sovietų valdžios uždraustų tekstų ir fotografijų.
„Bet Britanijos policija ieškojo atvaizdų, kurie visiškai nebuvo susiję su politika, kalbėta apie vaikų pornografiją“, – rašo autorius, pažymėdamas, kad bet kurioje jurisdikcijoje vaikų pornografijos laikymas – šokiruojantis teisės pažeidimas. Policija konfiskavo du Bukovskio kompiuterius. Vienas iš jų stovėjo kabinete, kitas, sugedęs, – garaže.
„Pernai balandį šis sovietų disidentas su daugelio metų stažu, kadaise buvęs Margaret Tetčer patikėtinis, pagaliau išsiaiškino, kas dedasi. Karališkoji prokurorų tarnyba paskelbė, kad jam pateikti kaltinimai pagal penkis nepadorių vaikų atvaizdų gaminimo epizodus, penkis nepadorių vaikų atvaizdų laikymo epizodus ir vieną draudžiamo atvaizdo laikymo epizodą“, – sakoma straipsnyje.
Teismas turėjo prasidėti gegužę, bet kai Bukovskis paskelbė, kad savo kaltės nepripažįsta, nagrinėjimas buvo atidėtas iki gruodžio 12-osios. Tai buvo padaryta, kai kaltinimas paprašė skirti jam daugiau laiko išstudijuoti nepriklausomą kriminologinį tyrimą to, kas rasta Bukovskio kompiuteriuose, ir to būdo, kuriuo tikriausiai neatpažinta trečioji šalis juose tai patalpino“, – sakoma straipsnyje.
„Visas tas reikalas sukurptas Kafkos stiliumi, – sakė Bukovskis interviu. – Tu turi įrodyti esąs nekaltas“. Jis įtikinėjo, kad tapo nešvarios KGB senos gudrybės, pateiktis nauja ir ypač pražūtinga forma, auka. Tai specialus kompromituojančios ar neteisėtos medžiagos pakišimas oponentui.
Mūsų laikais kompromituojanti medžiaga derinama su gudrybėmis kibernetinėje erdvėje. „Šioje srityje Rusija įrodė savo meistriškumą Baltijos šalyse, Gruzijoje, Ukrainoje, taip pat, pasak amerikiečių žvalgų, Demokratų partijos Nacionalinio komiteto kompiuteriuose“, – sakoma straipsnyje.
Pasak autoriaus, Rusijos kibernetiniai kariai siekia įvairiausių tikslų – tai šnipinėjimas, provokaciniai trikdžiai svarbiuose infrastruktūros objektuose, bandymai diskredituoti priešininkus, o taip pat formuoti visuomenės nuomonę skleidžiant melagingą informaciją.
Autorius pabrėžia, kad per hakerių atakas lengva ne tik įsigyti tikros informacijos, bet ir įmesti dezinformaciją. Antai, pernai neatpažinti hakeriai patalpino valstybinio mokslinio centro portale Lietuvoje „suklastotus pranešimus, esą Lietuvos prezidentė, kuri laikosi tvirtos proamerikietiškos pozicijos, studijuodama Leningrade dirbo „eskorto mergina“ ir KGB informatore“, – sakoma straipsnyje.
Per panašią ataką prieš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų portalą lakoniškas pranešimas apie NATO pratybas „buvo pakeistas suklastotu pareiškimu, kuris vaizdavo pratybas kaip planą aneksuoti Kaliningrado sritį ir prijungti ją prie Lietuvos“, rašo autorius.
Bukovskio nuomone, Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai „gyvena virtualioje realybėje“.
„Tas visų ribų ištrynimas tarp tiesos ir melo vardan operatyvinių reikmių sukūrė Rusijoje atmosferą, kurioje net rimčiausi ir groteskiškiausi kaltinimai – pavyzdžiui, pedofilija, – tai tik mainų moneta sąskaitoms suvesti. Bukovskis – anaiptol ne vienintelis, kuris priverstas atmušti tokius kaltinimus“, – sakoma straipsnyje.
„Prancūzijos instituto Irkutske skyriaus direktorius prancūzas Johanas Barbero nuo praėjusių metų pradžios bando nusimesti kaltinimus dėl vaikų pornografijos talpinimo Rusijos motinoms skirtame portale. Jo advokatai, remdamiesi įrodymais, kad buvo manipuliuojama jo kompiuteriu po jo suėmimo, mano, jog medžiagą pakišo vietiniai jėgos tarnybų bendradarbiai, siekdami nubausti Barberą už nesantuokinius ryšius su moterimi, kuri buvo susijusi su galingu vietiniu valdininku. Rugsėjy, praleidęs keletą mėnesių namų arešto sąlygomis, Barbero pabėgo“, – sakoma straipsnyje.
Rusija neigia bet kokias sąsajas su tuo incidentu. „Na, suprantama, – ironizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – Jie niekada nebūna susiję su niekuo, kas dedasi pasaulyje“. Rusijos kompiuterinius įsilaužėlius jis pavadino „jų ginkluotės sistemos dalimi“. „Jų labai veiksmingos hibridinio karo priemonės“, – pridūrė jis.
„Bukovskio ir kitų žmonių bylose, kur figūruoja Kremliaus kritikų kompiuteriuose laikyta (arba į tuos kompiuterius pakišta) pornografija, kibernetinės erdvės neskaidrumas leidžia lengvai neigti atsakomybę“, – rašo Higinsas, Tai reiškia, kad žmonėms, kaltinamiems laikius pornografiją, labai sunku apginti savo reputaciją.
Autorius pabrėžia: tokio nekonkretumo dėka Rusija vadina save rusofobiškos isterijos auka. „Nekonkretumas taip pat reiškia, kad Bukovskis (ir kiti, jų nuomone, įkliuvę į Maskvos paspęstus kompromituojančios medžiagos spąstus) atsidūrė Vakarų policijos bei teismų valdžioje, ir šie reikalauja iš atsakovų įtikinančių įrodymų, o ne prielaidų ir kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.
„Nepriklausomai nuo to, kokį nuosprendį paskelbs Britanijos teismas, Bukovskio (ir kitų Kremliaus kritikų) reputacija Rusijoje jau suteršta“, – rašo autorius.
„Bukovskis pasiskundė, kad Europos šalių valdžia, tikėdamasi aiškumo ir vykdydama tikslias procedūras, lengvai pasiduoda nešvarioms režimo, puikiai mokančio užglaistyti pėdsakus ir skleisti painiavą, gudrybėms“, – rašo laikraštis. „Jie labai gerai moka išnaudoti Vakarus prieš Vakarus“, – sakė jis.
Kas su kuo taip kalba: jus vadiname tinginiais ir girtuokliais, bet mes jus giname – ar nematote?
Faktus pasilaikykite sau
Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojai seka naujų žodžių radimąsi viešajame bendravime ir kasmet nustato plačiausiai prigijusius. 2016 metų dažniausiai vartojamu naujadaru pripažintas būdvardis „post-truth“. Paprastai jis siejamas su žodžiu „politika“ – post-truth politics, vartojamas ir visam pasauliui apibūdinti – post-truth world. Žodyno sudarytojai šio naujadaro paplitimą aiškina tuo, kad jis geriausiai nusako įsigalėjusį naujovišką masinio komunikavimo pobūdį.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir kitais sudurtiniais žodžiais su „post“, šiuo naujadaru atsisveikiname su vienokiu pasauliu ir pradedame gyventi kitokiame. Ir sužinome apie praėjusius laikus daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kadaise pasitikėjome spauda, radiju ir televizija kaip objektyvios informacijos šaltiniais. O dabar informacijos objektyvumas nėra jau taip svarbu.
Prisidėjus internetui su socialiniais tinklais, aiškinama, informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys atsisako visa priimti ir apdoroti. Dabar, sako, pasitenkiname išgriebę iš pranešimų srauto atpažįstamus dalykus – tai, kas atitinka mūsų jau susidarytą pasaulio vaizdą, mūsų pažiūras ir lūkesčius. Taip paprasčiau ir ekonomiškiau: nereikia papildomų pastangų ieškant patvirtinimų ar paneigimų.
Sako, jog prieš referendumą Britanijoje išėjimo iš ES šalininkai pagarsino skaičius apie šalies indėlį į Europos iždą, kurie rodė, jog britams neapsimoka būti Sąjungoje. Po to išaiškėjo, kad šitie duomenys neatitinka tikrovės. Bet ir „Brexit“ priešininkai pramiegojo progą juos paneigti.
Pasirodo, ankstesniais laikais buvome pasirengę priimti ir mūsų įsitikinimams prieštaraujančią informaciją, jeigu jos šaltinis kėlė pasitikėjimą. O dabar informacija atsiskyrė nuo šaltinių, o ir tie šaltiniai kažin kokie… ne tie… Dabar svarbiausia, kad pranešimas būtų nesudėtingas ir kuo nors atkreiptų dėmesį, užkabintų: nustebintų, emociškai paveiktų, atitiktų auditorijos jausmus ir lūkesčius.
Donaldas Trampas rinkiminės kampanijos metu rėžė: Jeigu mane išrinks prezidentu, aš pastatysiu prieš migrantus iš Meksikos sieną. Toks pasakymas pro ausis nepraslysta. Vaizduotė jau regi sieną, bet protas nesiaiškina, ar tai įmanoma tikrovė. Trampo siena pretenduoja patekti į vadovėlius kaip post-truth politics pavyzdys.
Tokie dalykai dedasi Vakaruose. O kas Rytų fronte?
Devynerius metus Rusijoje dirbęs britų žurnalistas Peteris Pomerancevas su priešdėliu post- sukūrė terminą prezidento Vladimiro Putino režimui apibūdinti – postmodernistinė diktatūra. Ir valdo Kremlius, anot jo, galingos propagandos mašinos palaikomas. Neseniai Vladimiras Putinas pagyrė žurnalistus nelyginant kokius valstybės tarnautojus, tinkamai atlikusius prezidento užduotį už valstybės pinigus.
Kadaise sovietiniai agitatoriai ir propagandistai liaupsino pramanytą pasaulį. Dabar Kremliaus propaganda, Pomerancevo manymu, ne tiek klaidina auditoriją, kiek sėja abejones, ar iš viso gali būti objektyvi informacija, netikėjimą, kad tiesą galima atskirti nuo melo. Jeigu Rusijoje kas nors ir daroma blogai, tai Vakaruose – juo labiau… Rusijos televizijos ekranuose šmėžuojantis istorikas, filosofas, mokymo ir mokslo įstaigų direktorius aiškina: Demokratijos niekur nėra!
2016 metų populiariausią žodį išrinko internetinio žodyno Dictionary.com sudarytojai: „ksenofobija“. Dažniausiai į žodyną kreiptasi norint sužinoti kaip tik šio žodžio reikšmę. Ksenofobija – tai baimė ar nepakantumas kam nors, kas svetima, taigi ir žmonėms, kurie kitokie kultūriniu ar kitais atžvilgiais. Ksenofobija gali reikštis nepagarba, neapykanta, bauginimu.
XX amžiaus pradžioje gyvavo „pasaulinio žydų sąmokslo“ ir „geltonosios grėsmės“ slaptosios teorijos, naujojo tūkstantmečio pradžioje kalbama apie „islamo grėsmę“ ir „migrantų antplūdį“. To paties Trampo raginimą apriboti musulmonų įvažiavimą į Jungtines Valstijas, išginti iš šalies nelegalius migrantus ir atsitverti siena nuo Meksikos žurnalistai pavadino ksenofobiniais.
Tebegyvuoja ir sąmokslo teorija, kad žydų vadovaujama „Vakarų civilizacija“ turi įveikti „islamo pasaulį“ ir tada susigrumti dėl vietos po Saule su „geltonąja rase“. Pastaraisiais metais ypač didelį nerimą rodo „rusų civilizacijos“ puoselėtojai. 2015 metų rudenį Maskvoje, Rusijos prezidento reikalų valdybai priklausančiame aukštos klasės viešbutyje „President Hotel“ įvyko pirmoji tarptautinė konferencija „Rusofobija ir informacinis karas prieš Rusiją“. Kaip ten kalbėta, informacinis karas, kurį jau daug dešimtmečių vykdo didžiausios transnacionalinės masinio informavimo priemonės, pasiekė savo apogėjų po Krymo respublikos grąžinimo į Rusijos sudėtį.
Konferencijoje išaiškinta, jog rusofobija – tai baisus pačių rusų, jų gyvenimo būdo, jų istorinės atminties, jų sakralinių jausmų nužmoginimo instrumentas; tai visos Rusijos valstybės, jos politinio ir ekonominio elito sunaikinimo ginklas. Nors čia nepaminimas kultūros elitas – vis viena baisu. Galutinis rusofobų siekis – sunaikinti rusų liaudį, Rusų stačiatikių bažnyčią ir pačią Rusiją kaip suverenią valstybę. Apokalipsė – ne mažiau.
Rusofobija Kremliaus žvaigždžių šviesoje
Pastarąją vasarą Rusijos centrinė valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė apie Rusijos kultūros ministerijos paskelbtą konkursą viso labo 1,9 mln. rublių (apie 27 tūkst. eurų) vertės projektui sukurti. Bet kalbama apie tam tikros rūšies agresiją, kurios objektas yra ne tik rusų (Rusijos) liaudis, bet ir istorinė Rusija, jos gyvenimo sankloda, kultūros paveldo vertybės. Jos atrėmimas – nacionalinių interesų, nacionalinio saugumo ir valstybės valdymo sričių reikalas.
Vadinamųjų vatnikų žinios.
Konkrečiau, kultūros ministerija paprašė pateikti praktines rekomendacijas dėl atoveikio stiprėjantiems rusofobiškiems informacijos srautams ir kitoms įtakoms Rusijoje ir pasaulyje. Suprantama, pirmiausia išsiaiškinus Rusijos nurusinimo (дерусификации) veiksnius ir formas. Nurusinimas – tai rusų ar rusiškai kalbančių žmonių, rusų kalbos ir kultūros išstūmimas iš įvairių gyvenimo sričių tam tikroje žmonių bendrijoje.
TASS bet ko nerašinėja. Iš pranešimo sužinome, kad Rusija gyvena objektyviai bręstantį istorinį nacionalinio atgimimo etapą ir kad atsakas į tai yra užsienyje ir pačioje Rusijoje stiprėjantis rusofobiškasis diskursas. Jeigu Rusija neatsisakys savo ketinimų eiti agimimo keliu, tai neabejotinai susidurs su dar didesne rusofobija – todėl turi būti pasirengusi dar didesnei priešpriešai. Valstybei gresiančio niokojamo poveikio mastą rodo ne įprastas apibūdinimas „русофобия“, o naujas, daug platesnis – „россиефобия“.
Belaukiant naujo, triuškinamo, atkirčio rusofobams, dera pastebėti, jog šis tas jau ir nuveikta. Antai minėtosios konferencijos nutarimu įsteigta internetinė svetainė nuolat skelbia pranešimus apie kitu nutarimu visuotinai stebimų rusofobų žygius. Rusija su regionais, Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Europos šalys, Amerika. Nurodyta ir Australija, bet šiam žemynui skirtas lapas dar tuščias.
Žvilgterėkime, kas dedasi Amerikoje. „Rusofobija kaip valstybinė politika: JAV kongrese rengiamas naujas įstatymo projektas prieš Rusiją“ (senatoriai rezga kažin kokias pinkles Maskvai dėl Ukrainos ir Sirijos). Pasakojimas apie Kanadoje įsitaisiusį rusofobą (rusų aktorius gavo šios šalies pilietybę ir pareiškė neketinąs grįžti į agresija alsuojančią Rusiją). Kas Europoje? „Rusofobija ES pasiekė savo apogėjų: Europos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atoveikio Rusijos masinio informavimo priemonėms” (žodžio laisvės varžymas, demokratijos pamatų ardymas). „Rusofobija atvedė Lenkiją į blogą kompaniją“ (Ukrainos ir Lenkijos parlamentai priėmė bendrą deklaraciją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai yra Vokietija ir SSRS).
Lietuvoje – panašiai. „Rusofobija ir militaristinė psichozė Lietuvoje: lietuvių liaudies karo vėzdas“ (renkamos aukos karui su Rusija). „Atsakymas Vilniaus rusofobams…“ (Rusijos dūma pritarė pareiškimo dėl Sausio 13-osios bylos projektui). „Rudeninis rusofobijos paūmėjimas: Lietuva atidarė raganų medžioklės sezoną“ (galima neprisistatant skambinti į Saugumo departamentą ir skųsti). „Nuodėmė juoktis iš luošių: rusofobiškasis Laisvosios Rusijos forumas Lietuvoje“ (juokų verti planai Rusiją pertvarkyti į konfederaciją).
Apie Lietuvą. Vienas Rusijos sporto laidų kanalas parodė rusofobišką Lietuvos ir JAV gamybos filmą – “Kita svajonių komanda”. Filmas neatitinka tikrovės ir sukuria melagingą istorijos supratimą, – tvirtina ekspertė (gal Lietuvos krepšininkai nelaimėjo prieš SSRS rinktinę Barselonos olimpinėse žaidynėse?). – Tai yra propagandinis instrumentas norint patvirtinti tezę, kad SSRS okupavo Baltijos valstybes... Filmas akivaizdžiai atitinka Lietuvos valdžios liniją demonizuoti Rusiją ir jos vadovus.
Galima sakyti, visa, ką regime šioje svetainėje, netelpa net į post-truth rėmus…
Statymas nuo kojų ant galvos
2014 metų pavasarį, kitą savaitę po to, kai Rusija aneksavo Krymą, „Pew Research Center“ surengė viešosios nuomonės tyrimą 44 pasaulio valstybėse. Beveik 50 tūkstančių žmonių atsakė, kaip jie vertina Rusiją ir šios valstybės prezidentą Vladimirą Putiną – ar palankiai, ar nepalankiai. Pasirodė, jog nepasitikėjimas Rusija ir jos vadovu daugelyje pasaulio valstybių smarkiai padidėjo, ypač JAV ir Europos Sąjungoje.
Nepalankiausiai Rusiją kaip valstybę vertino jos vakariniai kaimynai – lenkai (81% apklaustųjų). Dar daugiau Lenkijoje (kaip ir Ispanijoje su Prancūzija) buvo nusiteikusių prieš prezidentą Putiną (tuo tarpu Vietname, Bangladeše, Kinijoje apie jį palankiai atsiliepė daugiau kaip 60% apklaustųjų). Pačioje Rusijoje 92% apklaustųjų palankiai atsiliepė apie savo valstybę ir daugiau kaip 80% – apie jos vadovą.
Prisiminkime, kas kalbėta Rusijos gelbėtojų konferencijoje: su rusofobijos vėliava vykdomas informacinis karas savo apogėjų pasiekė po Krymo respublikos grąžinimo Rusijai. Ir kas rašoma jų svetainėje: „Rusofobija atvedė lenkus…“ Didžiausi rusofobai visame pasaulyje, išeitų, yra lenkai. Arba antri po lietuvių, kurių „Pew Research Center“ neapklausė, bet Švedijos dienraštis paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuomonę: Lietuva yra labiausiai rusofobiška NATO narė.
Lenkai turi tiek ir tiek dingsčių nepasitikėti Rusija, pripažįsta Lenkijos ir Rusijos santykių centro direktorius Slavomiras Denbskis. Šio lenkų istoriko nuomone, Rusijos agresija prieš Ukrainą patvirtino, jog Lenkija teisingai padarė įstojusi į NATO ir šitaip pabėgusi nuo Rusijos. Bet mokslininkas nevartoja žodžio „rusofobija“, sakydamas, kad tai yra Rusijos propagandos pramanas. Anot jo, „Pew Research Center“ tyrimai parodė, kad po Krymo aneksijos Lenkijoje 1/4 padaugėjo ne rusofobų, o žmonių, kritiškai vertinančių savo rytų kaimyno agresyvius veiksmus. Reikia skirti nepritarimą Kremliaus politikai nuo ksenofobinio priešiškumo rusams. Tuo tarpu Rusijos valstybinė propaganda visomis išgalėmis stengiasi įtinkinti, jog tai yra ne Kremliaus kritika, o tiesiog neapykanta Rusijai, jos gyventojams, kultūrai.
Vieną amerikiečių politikos apžvalgininko Džimio Kovpako straipsnį pastarąjį pavasarį perpasakojo, be kitų, Rusijos vyriausybės oficialus organas „Rosijskaja gazeta“. Vargu ar galima teigti, jog britų laikraštyje „The Guardian“ jis smarkiai užsipuolė Vakarų žiniasklaidoje įsigalėjusį tikrovės neatitinkantį Rusijos įvaizdį. 10 metų Rusijos gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas tiesiog pakritikavo savo kolegas už tai, kad apie šią prieštaringą valstybę rašo neišradingai, tą patį per tą patį: Stalinas, degtinė, koldūnai, gopnikai, matrioškos, branduolinis ginklas, Putinas (kur reikia ir nereikia)… O šit prieš tai žurnale „Russia!“ išspausdinto jo straipsnio Rusijos valstybinėje ar jai artimoje žiniasklaidoje neatsirado kam išversti („Patronizing Patriotism: The Role of Russian-Manufactured Russophobia“).
Autorius užsimojo išsiaiškinti, kodėl kelerius metus bruzdėję Rusijos žmonės nuo 2014-ųjų kažin kieno paslaptingu veikimu netrukus virto paklusniais avinėliais. Apskritai, tai galima laikyti mėginimu pastatytą ant galvos grąžinti ant kojų.
Kaip rašo Džimas Kovpakas, 2014 metais Rusijos visuomenėje prasidėjo reiškinys, kurį netrukus imta vadinti patriotizmo pakilimu. Valstybinės masinio informavimo ir kitos organizacijos užvertė skaitytojus ir žiūrovus herojiniais pasakojimais apie pergalinguose karuose nukaldintą Rusijos didybę. Kiekvieną kartą, kai tik plykstelėja nesutarimo su kokia valstybe kibirkštėlė, Rusijos televizija skuba pateikti istorijos pamoką: šita šalis jau daug amžių spendžia Rusijai pinkles! Į tokią ugnį vienu metu buvo pakliuvusi Turkija…
Rusiškos sielos paslaptis
Kai Maskvoje ir kituose miestuose kilo masinės demonstracijos prieš valdžią (2011-2013), Kremlius protestų kurstymu kaltino išorės jėgas, Ameriką – vienu žodžiu, Vakarus, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. 2011-ųjų rudenį į prezidento krėslą vėl grįžtantis Vladimiras Putinas per televiziją visai plačiajai šaliai paaiškino: į gatves ir aikštes išėję žmonės turi Rusijos piliečių pasus, bet veikia užsienio valstybės naudai ir užsienio pinigais. Rusijos generalinis prokuroras patvirtino: 2011 metų gruodyje vykę protesto mitingai apmokėti iš užsienio.
Autorius sutinka, kad išorės jėgų grėsmė telkia žmones apie valdžią ir kelia ją ant patriotizmo bangos, bet vis viena kai kas lieka nesuprantama. Juk ne nuo vakar Rusijoje kalbama apie spalvotąsias revoliucijas ir NATO kėslus apsupti Rusiją. Ir dar apie tai, kad Europa – byra, tyžta, žlunga. Bet dar prieš kelerius metų rusas būtų nė nesiteikęs apie tai su jumis šnekėtis – daugelio gyvenimas ėjo geryn ir NATO tam nė kiek netrukdė.
Žinoma, ir tada gyvenimas galėjo būti geresnis, bet nei vienam Rusijoje nebūtų šovę į galvą dėl prastų ligoninių ar duobėtų kelių kaltinti NATO. Kaip ir dėl kylančios gėrovės – liaupsinti išmintingą prezidento Putino vadovavimą. Iki 2014-ųjų žmonės samprotavo apie viską, išskyrus politiką. Nebent išeitų iš kalbos – tada pašnekovas galėdavo su malonumu iškloti viską, ką mano apie režimą ir asmeniškai Putiną. Neramiaisiais metais daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų sakė pritariantys protestuotojų reikalavimui ištirti rinkimų pažeidimus ir nubausti balavimo rezultatų klastotojus.
Autorius sutinka ir su tuo, kad lojalumas Kremliui galėjo prasikalti valdžiai ėmusis represijų prieš kitaip manančius. Taip pat ir internete, kurio Kremliaus propagandinė imperija iki 2011-2012 metų nevaldė ir kur viešpatavo opozicijos veikėjai bei visi kiti, turintys pretenzijų Putinui ir jo režimui. Bet nei patriotizmas, nei represijos, autoriaus nuomone, iki galo nepaaiškina fenomeno, paveikusio beveik visus jo pažįstamus rusus 2014 metais.
Šie žmonės, protingi ir blaiviai mąstantys, pradėjo kalbėti tezėmis kaip iš Kremliaus atmintinių, nors dar visiškai neseniai jie turėjo priešingą nuomonę. Tai sunku paaiškinti, ypač nežinantiems Rusijos tikrovės, bet įvyko būtent taip: vieną gražią dieną žmonės pakeitė nuomonę apie ankstesnės kritikos objektą 180 laipsnių kampu – be regimų priežasčių ir nė kiek nepasikeitus pačiam objektui. Anot žurnalisto, vien pagreitėjusiu valstybinės propagandos mašinos smagračių sukimusi šio virsmo paaiškinti negalima. Kaip ir to, kad daug rusų vėl pradėjo murmėti prieš režimą, bet tai tik murmėjimas toliau kantriai kenčiant patyčias ir pažeminimą.
Eikite pas mane, banderlogai!
Autoriaus nuomone, paslaptingasis virsmas atsitiko dėl kitokio Kremliaus signalo, ir tas signalas siunčiamas iš ten jau senokai; jis menkiau pastebimas, bet nepalyginti veiksmingesnis nei patriotizmas ir nacionalinis puikavimasis. Autorius nedrįsta tvirtinti atskleidęs šio fatališko reiškinio priežastį, juo labiau, kad neabejotinai jų rasis ne viena. Bet jam rodosi atsitikus štai ką: žmones paveikė ir veikia visuma tam tikrų idėjų – tiesiogiai ar netiesiogiai reiškiamų mokykliniuose vadovėliuose, mokslo populiarinimo literatūroje, visokiuose šou ir žiniasklaidoje.
Džimas Kovpakas sprendžia iš to, ką pats patyrė bendraudamas su rusais. Kadaise visi pokalbiai buvo iš anksto nuspėjami – žmonės pastoviai skundėsi režimu. Tuo tarpu autorius stengėsi įkvėpti pašnekovams optimizmo. Dabar reikalai eina nekaip, aiškindavo, bet jūs turite kovoti už savo teises. Jūs viską galite pakeisti. Rusija turi milžiniškas galimybes. Su tinkamais žmonėmis valdžioje ir teisinga politika ji gali ne vienoje srityje aplenkti JAV.
Tuo tarpu pašnekovai kartojo it prisukti: Tu nesupranti. Mūsų, rusų, toks mentalitetas. Mes tingime, mums nieko dorai neišeina. Mes meluojame ir vagiame. Girdėdami apie demokratinio tvarkymosi naudą, mojo rankomis: Mes mėginome 10 dešimtmetyje. Matote, kas išėjo! Ir 2011-2013 metais daug nesitikėta. Šalies, kuri XX amžiuje išgyveno dvi pasaulį pakeitusias revoliucijas, gyventojai sako: Nieko pataisyti negalima.
Ir 2014 metų pavasarį, kai Rusija buvo pavadinta agresore dėl Krymo aneksijos, ir dabar, kai Vakarų politikai, aktyvistai kritikuoja Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, Kremliaus valdovai aiškino ir aiškina savo piliečiams: jie kritikuoja mus ne todėl, kad mes ką nors bloga darome, o todėl, kad jie nemėgsta Rusijos, nemėgsta rusų tik todėl, kad jie rusai. Jus vadina tinginiais ir girtuokliais, o mes jus giname – ar nematote?
Nei režimas, nei žiniasklaida net ir nesistengia slėpti valstybėje klestinčios korupcijos ir kitų negerovių. Bet kalba savo piliečiams maždaug taip: Taip, mes nesame šventi, mes ko gero esame net labai blogi. Bet vis dėlto mes garantuojame jums stabilumą. Be mūsų jūs sukelsite chaosą, o po to ateis amerikiečiai ir pavers jus vergais! Užuot pasakę savo piliečiams: Palaikykite mus, nes mes siekiame jus padaryti didžius, kalba jiems štai ką: Jūs esate apgailėtini, nesubrendėliai, laukiniai, neišmanėliai. Išlaikyti jus apynasryje reikia tvirtos rankos.
Apžvalgininko nuomone, Putino režimui gyvuoti nepalyginti svarbesnis nei mitai apie Rusijos imperinę galybę ir rusiškosios civilizacijos pranašumą prieš kitas yra kaip tik šis: Rusijos piliečiai yra kaip maži vaikai, kuriems negalima duoti į rankas tokių pačių demokratinių institutų, kokius turi kitos pačių įvairiausių kultūrų ir istorinio likimo šalys.
Kurie yra tikrieji rusofobai? Ar svetimi, kurie kritikuoja Rusijos valdžią už tai, kad ji savo liaudį laiko neverta nė menkos pagarbos? Ar savi, vadinamieji Rusijos patriotai, kurie aiškina, jog visi didžiulės valstybės gyventojai turi paklusti vieno žmogaus valiai, nes be jo išminties ir sugebėjimų nepajėgūs valdyti savo likimo ir ginti šalies suvereniteto. Nes nesugeba gyventi visuomenėje su demokratine tvarka, nuomonių įvairove ir įstatymo viršenybe.
2011 metų rudenį, prasidėjus Maskvoje bruzdėjimui, Putinas per televiziją apkaltino protestuotojus tarnaujant svetimai valstybei ir palygino su banderlogais (Redjaro Kiplingo išgalvota beždžionių bendruomenė „Džiunglių knygoje“). Maištingas ir naujovėse pasikaustęs Rusijos jaunimas internete sukūrė Vatinuko (Ватник) personažą, atstovaujantį tam tikrai Rusijos gyventojų daliai. Jie nežino, ką ir kur ieškoti. Jų baimių, vilčių, įtikėjimų tyrinėjimas leidžia geriau suprasti Putino valdomos Rusijos dvasią. Girtaujantis ir kariaujantis vatinukas – režimo atrama ir tikslinė auditorija.
Ar ne rusofobija, klausia žurnalistas, yra pastoviai meluoti savo piliečiams? Netgi jo pažįstami režimo šalininkai pripažįsta, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida meluoja. Bet užvis labiausiai stebina ne tai, kad žiniasklaida meluoja, o tai, kaip atsainiai ji tai daro, nė kiek neimdami į galvą, kad melas gali būti kaip mat išaiškintas. Nemokšiškai klastojamos nuotraukos, ištraukos iš archyvinių filmų rodomos kaip tikri šiandienos faktai. Ko verta laikoma auditorija, jeigu leidžiama sau taip su ja elgtis? Reikia būti tikram, kad niekas nesivargins tikrinti, kur tiesa, kur melas, o jeigu ir patikrins – didelio čia daikto… Ar tai ne paties Kremliaus sumanyta ir vidaus vartojimui skirta rusofobija?
Veiksmingiausias Kremliaus propagandos ginklas – tai ne Rusijos didybės šlovinimas, – rašo apžvalgininkas. – Juo labiau tikros didybės siekimas gali paskatinti žmones reikalauti permainų. Ne, pagrindinis vadinamųjų Rusijos patriotų ginklas yra rusofobija. Savęs niekinimas, savigrauža, piktdžiuga, baimė, paranoja. Valdžioje esantys gerai žino galį jaustis saugūs savo postuose tol, kol Rusijos žmonės neatsikratys baimės gyventi be tėviškos valstybės globos. Kol nepasitiki savimi ir netiki gebėsią patys tvarkyti savo reikalus.
Vadinamieji patriotai Rusiją niekina nepalyginti daugiau negu tikri ar tariami priešai, kuriuos jie kala prie kryžiaus.
Gausi kategorija veikėjų, gausiai teršiančių moderniąją elektroninę informacinę erdvę. Pavadinimą jiems nepigu rasti, štai vėl ieškau. Bet randu ir teikiu kol kas tik pasiūlas pačių autorių savivokai ir apsisprendimui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal tai, ką rašo ir barsto atitinkami autoriai, esu linkęs du pirmuosius porūšius (apsimetę pamišėliai, slapti agentai) subendrinti ir žymėti APSA. Galėtų taip žymėti ir portalai. Trečiasis porūšis, NV (neapykantos kompleksų vergai), kuris kabina jau masių psichologijos erdvę, telieka atskiram tyrimui. Jam reiktų rimtų sociologijos institutų.
Reiškinys ir kadrai
Alternatyvi internetinė žiniasklaida – gerai; ji apsunkina diktatorių galimybes taikyti atvirą, tiesioginę (režimo priešai!) bei netiesioginę cenzūrą – autocenzūrą. Tą ir tą skelbti nepatartina, nukentėsi), išsibraukyk pats. Per elektroniką ir po slapyvardžio kauke gyvensi saugiau.
Tačiau taip atsiveria didžiulė perspektyva, kad viliojančia alternatyva taps bet kurią žiniasklaidą užgožianti brutali (tuo patraukli?) purvasklaida. Šis terminas – ne mano; tačiau jis kadaise, dar mano laikais, pasirodė ir buvo vartojamas tam tikrai popierinių tekstų produkcijai apibūdinti.
Aš mėginau siūlyti kitą: žiniaklaida. Deja, neprigijo, nors keršto pėdsakus juntu. Viską lemia kadrai (J. Stalinas).
Slaptiniai
Nuoširdus bičiulis, tikras krikščionis ir sąjūdininkas Antanas Račas yra pasakojęs, tad liudijęs apie liaudišką terminą (bene Kelmės rajone) anokiems veikėjams apibūdinti: „slaptiniai“. Tai politinė ardomoji gandosklaida – prieš ką nors – iš lūpų į lūpas, iš ausies į ausį. Interneto epocha atnešė mūsiškei pasaulio provincijai Lietuvai tikrą slaptinių profesijos sprogimą. Tik varyk!
Prisiminkime ir Stasio Lozoraičio patirtį, su kuo jam teko susidurti kandidatuojant prieš A. Brazauską prezidento rinkimuose: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.
Interneto cunamiai atėjo vėliau.
Karas prieš mirusius
Prie visko pratęs, vis dėlto įsiminiau vieną naujausią eilinio anonimo šedevrą: neva mano tėvas Gabrielius (!) buvęs KGB agentu (tą skleidė Audrius Butkevičius, Vytautas Petkevičius, Rūtelė ir kiti APSA), todėl jis vienintelis likęs iš 1941 m. Laikinosios Vyriausybės narių, kai visi kiti – sušaudyti! Nesušaudyti, beje, net JAV federalinės valdžios išteisinti kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, bet argi tai portalui svarbu. APSA skatinami siautėti ir uždarbiauti kiek tik nori. Svarbu, kad reikiama politine kryptimi.
Mirusiųjų karai dažnai turi vieną generalinę dimensiją: tai gyvųjų karai. Ieškok moters, sakydavo prancūzai. Žiūrėk, kam buvo naudinga – čia bendro pobūdžio amžinas patarimas ieškantiems tiesos ir teisingumo.
O kam naudinga infotechnikos pažanga su totalia padorumo ir moralės atžanga? Pūdymo gyventojams, taip išeina. Paverskim civilizaciją totaliu pūdymu. Iš pačių pamatų! Ir pastatysim naują pasaulį – skelbė senasis populistų Internacionalas.
Statome sėkmingai. APSA – tik viena nūdienos pasaulinio karo priemonių. Apsidairykime tyloj.
Kai paskelbs, jeigu
Siūlau šių minčių komentarus bei replikas iš karto skirstyti: į žmonių ir mechaninius. Pamišėliškus žymėti APSA.
Šiuolaikinių technologijų ir informacijos amžiuje didelį bei svarbų vaidmenį vaidina plačiai vertinami ir naudojami masiniai informacijos šaltiniai, tokie, kaip pasaulinė elektroninė enciklopedija Wikipedija.
Tema – LTSR.
Savo žiniomis ten gali dalintis kiekvienas, todėl atrodytų, jog objektyvumas ir nešališkumas ten turėtų būti tokio aukšto lygio, kiek yra argumentuojamos ir pasveriamos daugybės diskutuojančių autorių nuomonės.
Tačiau taip atrodo tik Wikipedijos derklaruojamos vertybės.
Faktiškai lietuviškoje šio autoritetingu ir plačiai pripažįstamo šaltinio versijoje apstu propagandos, diletantiškumo ir paranoiško žmogiškojo faktoriaus.
Mistiniai, niekam nepažįstami lietuviškos Wikipedijos administratoriai imasi vienašališkai spręsti, kuris turinys tinka, o kurį dažniausiai reikia trinti beatodairiškai.
Nelengva vertinti, ar tai pasikėlimas į puikybę, ar paranoiška pokyčių baimė, ar speciali kenkėjiška veikla, tačiau negatyvus ir šališkas, o kartais ir su sveiku protu prasilenkiantis turinys Internete jau bado akis.
Tema – savanoriai.
Antai, aktualūs pasaulio įvykiai – karai, konfliktai, politika lietuviškoje Wikipedijoje lieka beveik be dėmesio arba pateikiami tendencingai. Nesunku suprasti, kad toks jautrus Wikipedijos turinys apaugęs arba neišmanymo maurais, arba sustriguotuotas raudonais Kremliaus siūlais.
Baltos dėmės Lietuvos istorijoje
Įžūlus akibrokštas perpildė kantrybę, pasidomėjus, kas lietuviškoje Wikipedijoje parašyta apie Lietuvos Laisvės kovas. Žinoma, Lietuvos partizanų pasipriešinimas, pokario Lietuvos istorija lietuviškoje Wikipedijoje yra atspindėta, tačiau anaip tol – nepakankamai!
Pirmiausia – savanorių ir tremtinių sąvokos. Toje nuorodų karalijoje čia nėra vietos net menkiausiam sakiniui apie Lietuvos didvyrius: puslapyje “Savanoriai” paminėtas kaimas ir nuoroda į sovietinį (LTSR) šaltinį, o “Tremtiniai” aprašyti, kaip “tremtyje gyvenantys žmonės”.
Tema – Atgimimas.
Atrodytų, tarsi per daugiau nei dešimtmetį, kol gyvuoja lietuviška Wikipedija, tokios gėdingos spragos turėtų būti užpildytos, Lietuvos istorija būtų pateikta išsamiai, pasitelkiant gausų dokumentų ir faktų archyvą, atvaizduojant ir skleidžiant informaciją apie Lietuvą visam pasauliui.
Tačiau realybė yra kitokia – lietuviškoje Wikipedijoje siautėja kai kurių moderatorių nekompetencija, grubumas, nebaudžiamumas ir paranoinė ksenofobija.
Straipsnį apie tremtinius lygiai prieš šešeris metus gausiai papildė anoniminis vartotojas. Skurdų kaimų aprašymą jis papildė beveik trimis tūkstančiais ženklų, o tai prilygsta daugiau nei pilnai prirašytam puslapiui.
“Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių”, – papildė tremtinių straipsnį lietuviškoje Wikipedijoje vartotojas, toliau primindamas apie 1945 – 1952 metų tremtis.
Tačiau jau tą pačią dienną nuožmusis lietuviškos Wikipedijos moderatorius, mistiškai prisidengęs Hugo.arg pseudonimu, pašalino iš enciklopedijos tą įrašą, plačiau aprašantį tremtinius! Jokių argumentų, tiesiog įprastas, beatodairiškas susidorojimas su kita nuomone!
Atskirti nuo pasaulio
Net jei lietuviškumas, patriotizmas ir šiuolaikinis mąstymas yra tolimi kai kuriems lietuviškos Wikipedijos šeimininkams, tai tarptautinė padėtis atrodo kaip tolima ir nepažįstama teritorija, kuri prasideda kažkur už kaimyno tvoros.
Panašu, kad čia, o ypač dabar – kai vyksta informacinis karas su Rusija – lietuviškos Wikipedijos moderatoriai kaunasi tarsi fronte, šalindami akivaizdžiai kenkėjišką turinį, atremdami tikras informacines atakas.
Taip, ta kova tikra, tačiau joje prarandame savo tapatumą, santalką ir tvirtumą. Kodėl nestipriname savo pozicijų gausia ir objektyvia informacija apie Lietuvą ar atstovaujame legitymią, civilizuotą pasaulėžiūrą?
Todėl, kad enciklopedijos valdovams atrodo geriau viską ignoruoti, negu dirbti, profesionaliai atliepiant šiandienos modernėjančio pasaulio iššūkius.
Lietuviška Wikipedija nusipelno griežtos kritikos ne tik dėl savo esminio – laisvo redagavimo principo paniekinimo, bet ir dėl pateikiamos informacijos neadekvatumo bei tendencingumo.
Šitaip, dėl administratorių užsispyrimo enciklopedijoje gausiai ir vaizdingai aprašomas sovietizmo laikotarpis, demonstruojama sovietinė simbolika.
Maža to, karšti geopolitinių konfliktų taškai lietuviškoje Wikipedijoje vaizduojami, švelniai tariant, kraupiai: demonstruojama neegzistuojančių, pseudovalstybių simbolika, teigiama, kad jos, neva “nepriklausomos”. Pavyzdžiui, Luhanskas pripažįstamas Rusijos, o Kalnų Karabachas priskirtas Armėnijai.
Galų gale, pažiūrėkime, kaip Lietuva vaizduojama pasaulinėje Wikipedijoje. Panaršykime mūsų šalies aprašymus kitomis kalbomis ir netruksime suprasti, kiek daug trūksta iki pilnavertiško Lietuvos pristatymo pasauliui.
Tema – tremtiniai.
Kur taip nueisime?
Netiesa, kad Wikipedija yra laisva ir ją gali pildyti kiekvienas. Lietuviškas Wikipedijos pavyzdys rodo, kad vietiniai administratoriai beatodairiškai blokuoja bet kokią iniciatyvą, tyčiojasi iš autorių bei toleruoja dezinformaciją ir šitaip nuvilia bet kokią iniciatyvą – blokuoja naujus autorius ir juos nuvilia.
Nepamirškime, kad Wikipedja, kaip vienu šaltinių, aktyviai naudojasi jaunimas, kuris šitaip dažnai gauna pirminių žinių savo besiplečiančiame išsilavinime, todėl poreikis pateikti tinkamą informaciją yra akivaizdus, objektyvus ir aktualus!
Skaudžiausia mums – lietuviško turinio vartotojams – neryžtingumas ir apsileidimas, puoselėjant mūsų istoriją ir tapatumą. Wikipedijoje Lietuva turi būti prezentuojama tiksliai, išsamiai ir suprantamai – neturi likti vietos dviprasmybėms ar baltų dėmių.
Akivaizdu, kad tuo turime pasirūpinti pirmiausia patys, efektyviai išnaudodami Wikipediją, kaip svarbų, autoritetingą ir masinį informacijos šaltinį, nepaisant to, kad teks susiremti su moderatorių užsispyrimu!
Kasmet Rusijoje vis mažėja veikiančiosios valdžios oponentų. Daugelis „nesutinkančiųjų“ tampa „sutinkančiais“, daugelis išvažiuoja iš šalies, o tie, kas lieka, stengiasi sėdėti ramiai ir neišsišokti, ir tuo labiau – vengti viešų politinių diskusijų.
Rašytojas, satyrikas, žurnalistas Viktoras ŠENDEROVIČIUS – ne toks. Šenderovičius skundžiasi, kad Ukrainos žurnalistai pastaruoju metu, prašydami jo interviu, užduoda identiškus klausimus – nors nekaltina kolegų nelemtu ukrainocentrizmu.
Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.
Mes nusprendėme pasikalbėti su Viktoru Šenderovičium apie Rusiją – Rusijos žurnalistiką, Rusijos visuomenę ir išgyvenimą jose. Pokalbis tapo filosofiškas – užtat Šenderovičiaus įvardintos mintys leidžia suprasti, kad taikos ir tautų draugystės su šiaurine kaimyne Ukrainai greitai tikėtis neverta.
Vėlyvojoje SSSR, o paskui ir Rusijoje, buvo didelė satyros paklausa. Dabar jos, satyros, nėra. Sakoma, humoras ir satyra gyvybiškai svarbūs žmonėms – taip išsaugomas kritiškas požiūris į pasaulį.
Šia prasme, kas bus su Rusijos piliečiais, kuriems asortimentas susiaurėjo iki Zadornovo su jo amžinais „bukais amerikiečiais“?
Žinoma, satyros paklausa egzistuoja, ir kuo aštresnė problema, kuo bjauresnė valdžia, kuo mažiau galimybių visuomenės reakcijai pasireikšti – per parlamentą, teismą, mitingus, žiniasklaidą, – tuo didesnė satyros paklausa! Uzbekistane, manau, satyros paklausa – milžiniška… Paprasčiausiai, skirtingai nei Anglijoje, ten neįmanoma net įsivaizduoti tautos tėvo karikatūros pirmajame leidinio puslapyje.
Pas mus – irgi. Bet šventa vieta nebūna tuščia, ir vanduo susiras plyšelį. Tai, kas Jelcino laikais pasireikšdavo programoje „Lėlės“, Putino Rusijoje pereina į „fotorupužes“, karikatūras, anekdotus…
Gausybę pirmarūšės satyros galima rasti rusiškame internete. Kad jos nėra televizijoje – tai rimta problema. Visai čia pat – neabejotina degradacija: minimumas ironijos savo atžvilgiu, stiprėjanti agresija – prieš amerikiečius, „chocholus“, prieš bet ką. Prie Putino išauga jau ne pirma karta Rusijos piliečių, orientuotų būtent į išorinę agresiją, o ne į savianalizę ir ironiją savęs atžvilgiu.
O satyra visada nukreipta vidun! Džonatano Svifto satyra – prieš anglus, Saltykovo-Ščedrino satyra – prieš rusus. Tai veidrodis, pastatytas priešais tautą, ir tai šansas turėti sveiką protą.
O valstybinė propagandinė satyra – juokeliai apie Obamą ar Klinton – tai visai kas kita, ir nereikia Dievo dovanos painioti su kiaušiniene.
Vėl gi, SSSR piliečiai turėjo kažkokius „skiepus“ nuo radijo ir televizoriaus. Kodėl dabar jų neturi jauni rusai, o senesniesiems jie jau nebeveikia? Kodėl žmonės taip lengvai tiki propaganda ir nesąmonėmis?
Šiandien situacija kai kada blogesnė, nei prie Sovietų Sąjungos. Tada iš tikrųjų buvo tokių skiepų: niekas netikėjo komunizmu, tai buvo negyva ideologija, kuri turėjo užsipildyti – ir užsipildė – kažkuo nauju.
Dabar mes turim reikalą su imperinės ideologijos paaštrėjimu. Ta bakterija aktyvioje fazėje: ir nacionalizmas, ir imperijos tema iš tikrųjų užvaldė mases Putino televizijos dėka, per Putino 15-metį…
Tada klausimas apie bakterijas, arba, tiksliau, apie dabartinės RF „spindulinius bokštus“. Jūs tikriausiai asmeniškai pažįstamas su dabar populiariomis Rusijos žurnalistikos žvaigždėmis: Dmitrijumi Kiseliovu, Vladimiru Solovjovu, su manipuliacijų vadybos įsikūnijimu – Konstantinu Ernstu. Kaip, jūsų požiūriu, jie įveikia prieštaringos informacijos keliamą būseną?
Jie meluoja ir žino, kad meluoja, tauškia nesąmones, ir žino, kad tauškia nesąmones; manipuliuoja, ir tai žino.
Kokia tų žmonių psichinio stabilumo paslaptis? Tai – labai skirtingi atvejai, kaip man atrodo. Man toks įspūdis, kad Ernstas gyvena stipriame kognityviniame disonanse – ir kažkaip stengiasi susitarti su savimi, kad jis – padorus žmogus.
Rusija – priešų apsuptyje.
O du kiti (Solovjovas ir Kiseliovas) – visiškai tikslingi žmonės ir, manau, seniai nepatiria jokių vidinių nesutarimų su savimi. Gyvenimas pasisekė, jie konvertavo savo nedidelius talentus į valstybinį statusą, į finansavimą. Manau, jie neturi jokių problemų.
O štai Ernstas kažkaip dar refleksuoja, prisimindamas praeitį, nors – vėlu gerti „Boržomį“ po „berniukų nukryžiavimo“. Aš nesu tos šventos trejybės dvasininkas.
Tai įdomus atvejis, ir aš stengiuosi išstudijuoti tuos tipažus savo literatūriniuose tekstuose. Bet literatūra lieka literatūra, o štai, pavyzdžiui, Malaizijos boingo atveju kalbos peržengė svarstymų apie žurnalistikos kokybę – ji gera ar bloga – ribas. Tai paprasčiausias kriminalas, bendrininkavimas slepiant sunkų kriminalinį nusikaltimą. Ir aš tikiuosi, kad kartą tai taps juridiniu, o ne publicistiniu klausimu.
Vienintelis Rusijos sąlyginai nepriklausomas televizijos kanalas „Lietus“ («Дождь»), kur kolegos stengiasi išlikti žurnalistais, nelabai populiarus. Jo stilistika aiškiai ne liaudies masėms. Kodėl taip? Tai kažkoks inteligentinis snobizmas, netoliaregiškumas ar sąmoningas pasirinkimas – kova tik dėl konkretaus segmento auditorijos proto?
„Lietus“ – tai, kas mus skiria nuo sąlyginio Uzbekistano, kur net tai neįmanoma. Tai – tarpas tarp Rytų politinės archaikos ir šių laikų Europos. Viena vertus, kažkokio liberalaus konteksto vis dėlto esama, kita vertus – valdžia pasirūpino, kad jis būtų prieinamas labai siauram ratui.
Rusijoje yra keletas milijonų žmonių, kurie valdžiai yra tarsi atriekta riekė: televizijos kanalo „Lietus“ auditorija nebalsuos už Putiną, bet Vladimirui Vlamirovičiui to ir nereikia. 140 milijonų gyventojų turinčioje šalyje tie trys milijonai niekam neturi įtakos.
„Lietų“ įkišo į apmokamus – ir dar užkrovė begalybę apribojimų… Antai, mane ne kartą kvietė į „Lietų“ su satyrinėmis programomis, ir ne kartą tas siūlymas išnykdavo savaime, matyt, po konsultacijų viršuje. Tai vadinasi – „nesusiderino“.
Analogiška „Maskvos aido“ («Эхо Москвы») situacija. Mes kalbamės veltiniu išklijuotame kambaryje – viduje galima pasikalbėti laisvai, kaip bepročių namuose – sėdėk savo palatoje ir kalbėkis. Toje palatoje – 2-3 milijonai žmonių. Beniliukso šalyse tai paveiktų rinkimų likimą, bet Rusijoje – paklaidos ribose.
O kokia pagrindinė Ukrainos medijų problema? Norėčiau išgirsti nuomonę iš šalies.
Aš nieko nemanau apie Ukrainos žiniasklaidą, nes jos nežinau. Aš atvykstu į Ukrainą kaip svečias ir nesiorientuoju jūsų smulkmenose; man užtenka rusiškų. Įtariu, kad Ukrainoje žurnalistika, kaip ir visur, labai skirtinga. Neabejoju, kad pas jus yra nuostabių žurnalistų, yra ir aptarnaujančio personalo. Ir yra aptarnaujančio personalo, kuris apsimeta esąs žurnalistika.
Man tas kelias užkirstas. Aš landsknechtu svetimoje valstybėje negaliu ir nenoriu dirbti. Mano žanre tai neįmanoma, nors daugelis mano kolegų persikėlė į Ukrainą ir tapo Ukrainos žvaigždėmis. Aš į juos žiūriu, švelniai tariant, įvairiai.
2010 metais po netikro „intymaus video“ publikacijos jūs parašėte labai stiprų ir atvirą dienoraštį. Jame labiausiai įsidėmėtina – tai totalinio sekimo, kontrolės, valstybės įsiskverbimo į žmogaus asmeninį gyvenimą jausmas. Atrodo, po Sovietų Sąjungos griūties jūs pirmasis apie tai prabilote.
Pastaraisiais metais tas skverbimasis iš esmės pagilėjo. Ir ne tik Rusijoje. RF tai vyksta ypač šiurkščiai ir net oficialiai. Kaip taip gyventi? Kaip gyventi, kaip išsaugoti asmeniškumą, kai tą asmeniškumą bandoma atimti – ir dar pagrindžiant įstatymais?
Patikslinsiu: kalbama ne apie atskirą skverbimąsi į svetimą asmeninį gyvenimą, o apie valstybės skverbimąsi! Nes už tos virtinės provokacijų prieš opozicijos žmones stovėjo valstybinės struktūros ir valstybės galimybės. Tai jau – „didysis brolis“.
Kitas žingsnis yra politinė žmogžudystė, ir tas žingsnis buvo žengtas labai greitai… Kaip į tai reaguoti, kiekvienas sprendžia pats. Kai kas išvažiuoja, kai kas nutraukia savo veiklą.
Aš vadovaujuosi tuo, kad viskas, ką darau, rašau laiškuose, kalbu telefonu, yra žinoma mano priešininkams ir gali būti išviešinta. Aš tuo vadovaujuosi ir dirbu savo darbą. Skirtingai nuo jų, aš kriminalinių nusikaltimų nedariau. Ir svarbu pabrėžti štai ką: seniai kalbame ne apie pažiūrų skirtumus, o tiesiog apie kriminalinius nusikaltimus…
Apie pažiūrų skirtumus. Pastaruoju metu Rusijos TV pradėjo spekuliuoti „žydų klausimu“. Televizijos kanalas REN-TV išleido į eterį dokumentinį filmą, kuriame žydai įvardijami pastarojo šimtmečio visų pasaulinių katastrofų kaltininkais. Kada laukti pogromų?
Čia dvi temos. Pirmoji – amžino buitinio antisemitizmo tema, ne tik rusų: jis būna ukrainiečių, ugandiečių, prancūzų, amerikiečių, bet kieno…
Bet yra valstybinis antisemitizmas, ir tai jau iš tiesų pavojinga. Praktika rodo, kad šalys, kuriose antisemitizmas tampa valstybės politika, blogai baigia.
Ir esmė ne žydai, jie tik indikatorius. Nes po žydų „peilis“ laukia intelektualų, ir apskritai bet kokių „kitokių“. Tai tolerantiškumo testas, o žydai, pagal tradiciją, pirmieji sąraše į „svetimųjų“ pareigas.
Toliau seka ir seksualinės, ir religinės mažumos, ir šiaip kitaminčiai. Sovietinė propaganda neatsitiktinai padarė žydu Andrejų Sacharovą. Tai labai simptomiška ir tiksli remarka: jis „kitoks“, tai kodėl jam nebūti žydu? Publikai bus suprantamiau, jei jis – žydas…
Negaliu neužduoti pavojingo klausimo. Kodėl Rusijos visuomenė, iš principo linkusi į ksenofobiją, nemėgstanti žydų, nekenčianti „pendosų“ (nuo XXI amžiaus pradžios taip rusų liaudis žargonu vadina amerikiečius, – vert.), niekinanti „chocholus“ ir kinus, besišaipanti iš kirgizų ir tadžikų, klykaujanti apie stačiatikybę ir dvasinius sutvirtinimus, – ar tai lojaliai, ar indiferentiškai žiūri į islamą?
Žodžiu, mes girdime: „Rusų pasaulis“, Rusija – jo centras, rusų pasaulio atributas – stačiatikybė. Net baikeriai pas jus stačiatikiai, stačiatikybė – Rusijos sinonimas.
Ir dar – Rusija vis labiau islamizuojasi. Jau garsiai kalbama apie moterų apipjaustymą kaip diskusijų objektą ir priimtiną tradiciją. Tuo tarpu aptarinėjimų apie Rusiją ir islamą globaliu lygiu lyg ir nėra. Ar čia nėra kokio nors prieštaravimo? Ir kodėl to prieštaravimo nepastebi paprasti rusai?
Ksenofobijos virusas – jis klajoja organizme ir pasireiškia įvairiausiais simptomais. Ar jis pasireikš nemeile žydams, azijiečiams, kaukaziečiams, ar – staiga – ir ukrainiečiams – kitas klausimas.
Pas mus per Putino laikotarpį kas tik nebuvo pagrindinis Rusijos priešas: latviai, estai, lenkai, gruzinai… Putinas be priešų negyvena. O ortodoksiško islamo tema – labai skaudi tema pasauliui. Ta prasme Rusija kol kas yra problemos periferijoje, bet problemos kaupiasi.
Kaip paprastai, Rusija laikosi labai dviprasmiškos pozicijos: žodžiais likdama su Vakarų pasauliu, faktiškai remia labai pavojingus režimus, įskaitant ideologiškai persipinančius su agresyviausia islamo atmaina. Mes su HAMAS draugaujam, ką ir bekalbėti…
Pas mus savi klerikalai, stačiatikiai. Putinas, tiesą sakant, grąžino Rusiją prie Uvarovo triados: patvaldystė, stačiatikybė, tautiškumas. Buvęs Rusijos stačiatikių cerkvės spaudos sekretorius Čaplinas neseniai kalbėjo apie priešų fizinio sunaikinimo naudą: labas, štai tau ir mula Omaras…
O kokia dingstim fanatikai ketina mane sunaikinti – man, tiesą sakant, vienas ir tas pats. Man jie visi vienodi.
Sprendžiant iš visų šių pastebėjimų apie Rusijos visuomenę ir valstybę, kaip jums atrodo – ko ukrainiečiai gali tikėtis iš Rusijos?
Aš ne Vanga ir ne Globa. Viena, ką galiu pasakyti, vadovaujantis sveiku protu: kol Rusijoje valdžioje Putinas, jums ramybės nebus. Putinas taikos metu – amžinas nevykėlis, kuris pralošė viską, ką tik įmanoma, ir ekonomikoje, ir užsienio politikoje. Taikos metu jis – „šluba antis“, nelabai legitimus lyderis, užgrobęs valdžią, sugriovęs valiutą, privedęs prie stagnacijos ekonomiką, išprovokavęs kapitalo ir smegenų bėgimą iš Rusijos…
Vienintelis Putino politinis šansas – „Rusija priešų apsuptyje“. Todėl priešai nuolat atgaminami: be jų jis paprasčiausiai negali. Putinas turi ta baidykle gąsdinti gyventojus, atitraukti ir palaikyti įtampą: karas, draugai, dabar ne ekonomika rūpi!
Sunku pasakyti, kas jam ateis į galvą ir kokios apimties bus naujos provokacijos. Bet aišku, kad jis nesustos, ir ketina palaikyti įtampą Ukrainoje.
Čia esama ir piaro. Rusija negali pasidaryti klestinčia šalim, pačių rusų ekonominė padėtis blogėja, ir tokiomis aplinkybėmis Putinui reikia gero fono. Išdraskyta, nuskurdusi ir priklausoma Ukraina – tai idealus fonas!
Žinoma, Putinas toliau kankins Ukrainą – tam Kremlius išteklių turi.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas kreipėsi į Lietuvos žvalgybos institucijas, siekdamas išsiaiškinti, kas gi internete publikuoja jam priskiriamus išgalvotus teiginius apie saugumo situaciją.
Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
BNS informuoja: „Dėl išsigalvojimų Kariuomenės vadas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą“, – BNS antradienį sakė kariuomenės vado atstovas spaudai kapitonas Mindaugas Neimontas.
Taigi Kariuomenės vadas J.V.Žukas reagavo į viename tinklaraštyje pasirodžiusį įrašą lietuvių kalba, anot kurio, jis teigė: „Jokios Rusijos grėsmės nebuvo ir nėra, jokie pajėgumai palei valstybės sienas nesutelkti. O menkų kareivių kuopų atmetimas į Lietuvą veikiau yra grėsmė Lietuvai, o ne NATO pagalba“.
Beje, liepos 9-ąją kitame tinklaraštyje lietuvių kalba buvo publikuotas įrašas, jame J.V.Žukas taip pat esą sakė, jog NATO yra grėsmė Lietuvos saugumui.
Kariuomenės vadas tikina, kad taip niekad nėra sakęs.
Vladimiras Putinas „daug pasiekė, naudodamas žiniasklaidą valdžiai Rusijoje konsoliduoti, o taip pat – dar daugiau – informaciniame kare prieš Vakarus“, – tvirtina savo straipsnyje laikraštyje The New York Times žurnalo The Economist Rusijos ir Rytų Europos skyriaus redaktorius Arkadijus Ostrovskis.
Spėjamas Rusijos specialiųjų tarnybų įsilaužimas į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą – tai „tik šviežiausias pavyzdys to, kaip Putinas naudoja informaciją kaip ginklą. O ryšius su WikiLeaks Kremlius plėtoja daugelį metų“, sakoma straipsnyje.
„Per šaltąjį karą Kremlius ištisus dešimtmečius kišosi į Amerikos politinį gyvenimą“, – priduria autorius.
Amerikiečiai klausia: „Kodėl Rusija, kuri atmetė komunistinį mokymą, šiandien stengiasi susilpninti Vakarus?“
Autorius aiškina: jeigu dauguma amerikiečių įvertino šaltojo karo pabaigą kaip pergalę prieš SSSR, tai, daugumos Rusijos piliečių nuomone, buvo jų sveiko proto pergalė prieš išprotėjusį ir nekompetentingą režimą.
Paskui Amerika padarė klaidą: pradėjo triumfuoti, užuot sveikinusi rusų tautą su pergale ir suteikusi finansinę pagalbą, kurios pakaktų ekonominio kolapso pasekmėms sušvelninti. Tokia JAV pozicija vėliau Putinui padėjo SSSR suirimą vaizduoti kaip Amerikos intrigų rezultatą.
Logika tokia: jeigu Amerika laimėjo šaltąjį karą, tai SSSR subyrėjimas ir rusų nuskurdimas – Vašingtono kaltė. O jeigu Rusija pralaimėjo, tai vieną kartą ji pabandys atkeršyti.
„Antiamerikanizmas rusams – įprastas būdas išlieti nusivylimą ir bejėgiškumo jausmą žvelgiant į savo korumpuotą ir slegiantį režimą“, – sakoma straipsnyje. Valstybinė žiniasklaida atkūrė Rusijos kaip apgultos tvirtovės vaizdą.
„Šiandien Putinas vaizduoja Rusijos veiksmus kaip atsakingą, o ne kaip agresyvų elgesį. Kaskart, kai Rusija atakuoja vieną iš buvusių sovietinių respublikų, konfrontacija vaizduojama kaip „karas svetimomis rankomis“, Amerikos pradėtas prieš Rusiją“, – rašo autorius.
Ostrovskio nuomone, „perkrovimas“ irgi buvo klaida. Vašingtonas ir Berlynas „nusprendė sustiprinti Dmitrijų Medvedevą, tikėdamiesi suskaldyti Rusijos elitą“. Bet nepasisekė. Užtat Rusija nepatyrė neigiamų padarinių dėl karo Gruzijoje ir vėliau nusprendė, kad jos išpuolis į Ukrainą baigsis sėkmingai, mano autorius.
Kai dešimtys tūkstančių Rusijos piliečių protestavo prieš Putino grįžimą į prezidento postą, šis apkaltino Hilari Klinton imantis „aktyvių priemonių“ demonstrantams pakurstyti.
„Dabar Putinas, garsėjantis įpročiu pykti, atrodo, „aktyviomis priemonėmis“ žlugdo pačios Klinton prezidentinę kampaniją. Tai, kad demokratų Nacionalinio komiteto elektroninių laiškų paviešinimas gali pasitarnauti tik Donaldui Trampui, – tikriausiai, tik papildoma premija“, – rašo autorius. Jo nuomone, Trampas mielas Kremliui tuo, kad nelabai domisi Rusijos įtakos sferomis.
Autoriaus nuomone, Rusijos galimybės paveikti Amerikos žiniasklaidą ribotos. Ir vis dėlto „įpykusi ir silpstanti Rusija žymiai pavojingesnė, negu stiprėjanti ekonominė valstybė, tokia kaip Kinija“, perspėja jis.
Ostrovskio nuomone, Putino baimės turi šiokio tokio pagrindo: „Putino autoritarizmas negali rungtyniauti su atvirumu, konkurencija ir įstatymų viršenybe pagrįstos sistemos patrauklumu. Ir tada, ir dabar geriausias būdas, kuriuo Vakarai gali priešintis Rusijai, – tai ginti Vakarų vertybes“.
Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė.
Slaptai.lt redakcija
Sijonuota Kremliaus agente OO7 praminta rudaplaukė Ana Čapman ėmėsi naujų dezinformacinių – propagandinių darbų, kuriuos jai užsakė Kremlius.
Žodžiu, JAV slaptosios tarnybos FTB demaskuota ir 2010-aisiais iš Amerikos ištrenkta už nelegalią veiklą pačia gražiausia Rusijos agente vadinama A.Čapman gavo naują Kremliaus užduotį: savo internetinėje erdvėje kritikuoti Vakarų lyderius, patekusius į vadinamuosius „Panamos dokumentus“.
Madingas sukneles ir palaidines nuolat keičianti buvusi rusų šnipė aršiai koneveikia kandidatę į JAV prezidento kėdę ponią Hilary Klinton. Ji į šuns dienas išdeda ir Didžiosios Britanijos premjerą Deividą Kameroną. O štai Amerikos prezidento posto siekiantį Donaldą Trampą – giria. Esą jis būtų puikus amerikiečių lyderis, esą jis pajėgs suprasti Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną.
A.Čapman įsitikinusi, kad vadinamieji „Panamos dokumentai“ labiausiai pakenkė britų premjerui, nors Vakarai tikėjosi, kad „Panamos dokumentai“ skaudžiausiai smogs Kremliaus vadovo reputacijai.
A.Čapman paskyroje – daug gerbėjų. Bet ar paskyra bus labai populiari ir turės įtakos nuomonės formavimui?
2015-aisiais A.Čapman pagimdė kūdikį, bet kol kas nėra pranešimų, kas gi vaiko tėvas.
Šiuo metu susikompromitavusi šnipė darbuojasi akivaizdžiai ir primityviai Kremliaus interesus ginančioje REN-TV televizijoje.
Informacijos šaltinis; aktualijų portalas Slaptai.lt.
Didžioji dalis žmonių veiklos yra kontroliuojama įstatymų. Jie sukurti tam, kad reguliuotų mūsų kasdienį gyvenimą, saugotų nuo netvarkos ir baustų prasižengėlius. Nukreiptų šalies vystymąsi teisinga linkme, gintų suverenumą ir t.t.
Vieni tobuli, kiti nelabai, treti absurdiški. Kažkurie palankūs vieniems, bet erzinantys kitus ir atvirkščiai. Bet kaip bebuvę, mes turime jų laikytis. Nesilaikant įsatymų, gresia chaosas.
Janio Sartso, NATO pažangios patirties strateginių komunikacijų srityje Centro (Ryga) direktoriaus nuomone, potencialus Rusijos įsiveržimas į Latviją yra nelogiškas, pabrėžia The Observer žurnalistas Danielis Bofis.
Ir vis dėlto Sartsas pabrėžia: „Tai anaiptol nėra neįmanoma“.
2014-ųjų liepos 17 dieną virš rytų Ukrainos numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo „Boing-777“ istoriją narpliojančios tarptautinės grupės vadovas olandų prokuroras Fredas Westerberkė kovo pradžioje paskelbė, jog artimiausiu metu tyrėjai paskelbs tikslią vietą, iš kur buvo paleista keleivinį lainerį sunaikinusi raketa, mat papildomos informacijos gauta ir iš Jungtinių Valstijų.
Apie tai prokuroras informavo po susitikimo su 298 žuvusių keleivių artimaisiais. Nyderlandų tyrėjai dar praėjusį spalį pranešė, jog lėktuvas numuštas raketa „žemė-oras“, paleistos dar Sovietų Sąjungos laikais pagaminto zenitinio-raketinio komplekso „Buk“.
Dar prieš šešerius metus pastebėjau po mūsų žiniasklaidoje skelbiamais straipsniais labai daug neigiamų komentarų. Ypatingai jų būna daug po straipsniais apie Laisvės kovotojus – partizanus arba mūsų valstybei nusipelniusius žmones.
Taip pat nuolat niekinama mūsų prezidentė. Būdavo taip, kad po vienu tokiu straipsniu komentarų skaičius siekdavo nuo 1,5-3 tūkstančių. Tik labai maža dalis būdavo teigiamų.
„Šioje istorijoje labai daug kas nesuprantama, bet jau dabar aišku: ji smarkiai pakenks vokiečių televizijos objektyvumui. Maža to, kyla įtarimas, kad ji sumanyta būtent dėl to, kad jai būtų pakenkta“, – rašo Julianas Hansas laikraštyje Süddeutsche Zeitung.
Žurnalistas pasakoja, kad praeitą antradienį vokiečių televizijos kanalas ZDF parodė antrąją dalį dokumentinio filmo „Valdovas Putinas“ („Machtmensch Putin“) apie karą Ukrainoje ir konfrontaciją su Vakarais.
2016 metų vasarį Rusijoje turi pasirodyti Iono Mihajaus Pačepos ir Ronaldo Ryčliako knyga „Dezinformacija“.
Anglų kalba ji buvo išspausdinta prieš dvejus metus, o jos vertimas į rusų kalbą išėjo pačiu laiku: autoriai smulkiai pasakoja apie tai, kaip sovietų specialiosios tarnybos kūrė ir finansavo teroristines organizacijas Artimuosiuos rytuose, konkrečiai – Sirijoje. Pagal knygą „Dezinformacija“ režisierius Stenas Muras nufilmavo to paties pavadinimo dokumentinį filmą.
Kviečiame į aktualią diskusiją: "KAIP ATPAŽINTI PRIEŠIŠKĄ PROPAGANDĄ?“, kuri rengiama 2015 m. lapkričio 19 d. 18 val. Kauno miesto savivaldybės Didžioje salėje, Laisvės al. 96, Kaunas.
Bus diskutuojama apie Martyno Starkaus ir Jono Banio filmą "Karas 2020-ieji. Rusijos informacinė agresija".
25 nepriklausomos Lietuvos metai – ir jaunystės, ir prasidedančios brandos amžius. Kai 1990 metų kovo 11 dieną, pasirašius aktą "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", džiaugsmo šūkius skandavo visa tauta, tikėjomės, kad mūsų mažai valstybei branda ateis anksčiau.
Tik dabar aiškėja, kodėl taip neatsitiko. Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje pripažinusi Rusija greičiausiai tai padarė tik dėl akių. Apraizgiusi buvusias Sovietų Sąjungos respublikas KGB bei kitų specialiųjų tarnybų bendradarbiais ir susietas energetika, o iš dalies ir transporto sistema, Rusija dar tikėjosi susigrąžinti jas į savo imperiją.
