Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Minskas, lapkričio 17 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį telefonu susitarė, kad migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio, pranešė Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
 
Baltarusijos lyderis ir A. Merkel „sutarė, kad visa problema bus iškelta iki Baltarusijos ir Europos Sąjungos lygio“, pranešė valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, ir pridūrė, kad „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
 
Tai buvo paskelbta po antrojo šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir Baltarusijos diktatoriško vadovo, Briuselio kaltinamo išprovokavus migrantų krizę pasienyje su Lenkija, pokalbio.
 
Iškart iš Vokietijos pusės nebuvo tariamo susitarimo patvirtinimo.
 
Nė viena ES valstybė nepripažįsta dažnai „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamo A. Lukašenkos teisėtu Baltarusijos lyderiu po pernai įvykusių ginčijamų rinkimų ir susidorojimo su disidentais.
 
Anksčiau trečiadienį Lenkijos vyriausybės atstovas Piotras Muelleris apibūdino pirmąjį A. Merkel pokalbį su A. Lukašenka kaip „negerą žingsnį“. Visuomeniniam transliuotojui TVP jis sakė, kad pokalbis „tam tikra prasme yra sutikimas su jo išrinkimu“.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
 
Lenkijos vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis kritikavo dar plačiau sakydamas, kad sienos klausimo „internacionalizavimas“ yra būtinas, „bet ne taip, kad žmonės kalbėtų mums už nugaros“.
 
Vokietijoje žaliųjų partijos užsienio politikos atstovas Omidas Nouripouras apibūdino derybas kaip „griaunančias“.
 
A. Merkel atstovas spaudai trečiadienį buvo priverstas ginti skambutį. „Ji paskambino glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Komisija ir susisiekusi su svarbiais partneriais, ypač regione“, – Berlyne sakė Steffenas Seibertas.
 
Viljama Sudikienė (ELTA)
 
2021.11.18; 06:48

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Paryžius, lapkričio 11 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja „blefu“ pavadino baltarusių diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos grasinimus Europos Sąjungai (ES) naujų sankcijų atvejų užsukti dujų sklendes. Toks žingsnis Baltarusijai „pakenktų labiau“ nei ES, sakė ji ketvirtadienį agentūrai AFP.
Sviatlana Cichanouskaja. EPA – ELTA nuotr.
 
S. Cichanouskaja ragino ES valstybes nenusileisti ginče su Baltarusija ir tiesiogiai nesiderėti su „neteisėtu“ vadovu Minske.
 
A. Lukašenka ketvirtadienį pagrasino ES sustabdyti dujų tranzitą į Europą. „Mes šildome Europą, o jie mums grasina, – sakė diktatorius, turėdamas omenyje tarptautinį dujotiekį „Jamalas – Europa“, kuris eina per Baltarusiją ir kuriuo rusiškos dujos teka į Europą. – O kas bus, jei mes nutrauksime dujų tiekimą?“
 
Po Baltarusijos saugumo pajėgų smurtinių veiksmų prieš antivyriausybinių protestų dalyvius po ginčytino A. Lukašenkos perrinkimo praėjusiais metais Briuselis paskelbė Minskui virtinę sankcijų. Šiuo metu dėl migrantų krizės ruošiamasi griežtinti baudžiamąsias priemones.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.11.12; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę”; delfi.lt portalas).          

Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio  leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.

 Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai  didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.

Baltarusijos omonas. Vilniuje demonstruojamos plakatų parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.

Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.

Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!

O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių  publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir  draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.

Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių  rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.

(Bus daugiau)

2020.09.25

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.

Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas  žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.

Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.

Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas,  kad Lukašenka yra Putino karikatūra.  

Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.

Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?

P.S.

Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp  Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.

2020.09.11

Baltarusija protestuoja. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijoje tūkstančiai žmonių pirmadienį devintą vakarą iš eilės išėjo į sostinės Minsko gatves protestuoti prieš prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymą.
 
Keli tūkstančiai žmonių susirinko Nepriklausomybės aikštėje Minsko centre, mosavo opozicijos baltai raudonai baltomis vėliavomis, skandavo „Traukis“ ir ragino autoritarinį lyderį atsistatydinti.
 
Demonstrantai taip pat žygiavo iki sulaikymo centrų, reikalaudami paleisti opozicijos lyderius ir protestuotojus, sulaikytus per pastarojo meto protestus. Baltarusijoje po rugpjūčio 9 dienos prezidento rinkimų vyksta protestai prieš oficialius rinkimų rezultatus ir tolesnį A. Lukašenkos valdymą.
 
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, A. Lukašenka buvo perrinktas šalies vadovu, pelnydamas 80,10 proc. balsų, o pagrindinė jo varžovė Sviatlana Cichanouskaja neva gavo tik 10,12 proc. balsų. Protestuotojai teigia, kad rezultatai buvo suklastoti.
 
Baltarusijoje – protestai. EPA – ELTA nuotr.

Per protestus, kurių metu policija ėmėsi brutalių veiksmų, buvo sulaikyta daugiau kaip 6 700 žmonių, šimtai sužeistų, du žmonės žuvo. Sulaikytieji palaipsniui paleidžiami, dauguma paleistųjų pasakoja apie mušimus ir kankinimus.
 
Europos Sąjunga (ES) anksčiau taip pat pasmerkė rinkimus Baltarusijoje, teigdama, kad jie nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi. Trečiadienį ES lyderiai surengs viršūnių virtualų susitikimą krizei Baltarusijoje aptarti.
 
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pirmadienį irgi pareiškė savo susirūpinimą „dėl rinkimų Baltarusijoje eigos ir neproporcingo saugumo pajėgų jėgos naudojimo prieš taikius protestuotojus, sulaikymų ir tariamų kankinimų bei netinkamo elgesio.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 05:30

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)

Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!

Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.

Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.

Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.

Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.

Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.

A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.

Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.

Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.

Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.

Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.

Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.

Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.08.17; 19:41

Stivenas Sakura iš HARDtalk

Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.

Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?

Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk

Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.

N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.

Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.

BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų  rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.

O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.

N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja  Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.

HARDtalk – sunkus pokalbis

Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.

Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?

Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…

2020.08.15; 12:00

Minske šimtai merginų su baltomis rožėmis surengė solidarumo su opozicija akciją. EPA-ELTA nuotr.

Seime svarstoma į krizės apimtą Baltarusiją siųsti Lietuvos parlamentarų grupę. Šią idėją Seimo valdybai pateikė konservatorius Arvydas Anušauskas. Parlamentarų grupė nuvykusi į Baltarusiją, anot iniciatoriaus, galėtų stebėti padėtį šalyje ir tarpininkauti.
 
„Statutas nesuteikia galimybės Seimo valdybai suformuluoti užduoties, todėl ji turi būti suformuluota komitetuose“, – teigė Seimo vadovas Viktoras Pranckietis. Todėl buvo nuspręsta pavesti parlamentarų delegacijos sudėtį ir darbotvarkę sudaryti Seimo Užsienio reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetams.  
 
Kaip užsiminė valdybos posėdyje dalyvavęs konservatorius Žygimantas Pavilionis, grupei vadovauti galėtų „socialdarbiečių“ lyderis Gediminas Kirkilas.
 
Pastarasis savo ruožtu pabrėžė, kad svarbu labai nuodugniai apsvarstyti vizito darbotvarkę.
 
„Ar šis diktatorius nepasinaudos tuo, kad sakys, jog mes kišamės. Yra daugybė niuansų“, – teigė G. Kirkilas.  
 
Įtampa Baltarusijoje kilo po sekmadienį vykusių Baltarusijos prezidento rinkimų, kai laimėtoju buvo paskelbtas jau ketvirtį amžiaus šalį valdantis Aliaksandras Lukašenka. Dėl to sekmadienį Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsauga.
 
Į tai reaguodamas prezidentas G. Nausėda trečiadienį pristatė trijų punktų planą krizei Baltarusijoje suvaldyti. G. Nausėda siūlo Baltarusijos valdžiai nutraukti smurtą prieš piliečius, paleisti suimtuosius ir atnaujinti dialogą su visuomene.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.14; 00:30

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK) bendrai sutarė nepripažįstąs Baltarusijos prezidento rinkimų legitimiais ir nelaikąs Aliaksandro Lukašenkos legitimiu šalies vadovu.
 
„Esminis dalykas, kad šiandien Užsienio reikalų komitetas patvirtino, jog mes nepripažįstame (Baltarusijos prezidento – ELTA) rinkimų kaip oficialių ir pirmą kartą turbūt Lietuvos istorijoje mes pasakome, kad nelaikome Lukašenkos legitimiu Baltarusijos vadovu. Tai buvo padaryta visų partijų pritarimu. Atitinkamai kreipsimės į visų kitų demokratinių šalių parlamentus, siekdami, kad ir jie priimtų panašią poziciją ir kartu su Europos Sąjunga reikalausime naujų rinkimų“, – bendrą URK poziciją išsakė komiteto narys konservatorius Žygimantas Pavilionis.
 
„Tai reiškia, kad iš esmės mes neturime partnerio aukščiausiu lygiu, nebent mes pasiruošę bendrauti su de facto valdžią užgrobusiu diktatoriumi. Bet jis nėra legitimus tos šalies vadovas ir mes tai šiandien patvirtinome Užsienio reikalų komitete“, – pridūrė jis.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
 
Ž. Pavilionis teigia, kad URK ragina Vyriausybę kartu su Europos Sąjunga ir nacionaliniu lygiu sudaryti sąrašą žmonių, kuriems bus taikomos individualios sankcijos, taip pat skatina Europos Sąjungą priimti globalų Magnickio aktą, kuris užstrigo tam tikruose europiniuose stalčiuose.
URK narys teigia, kad komitetas taip pat raginama Vyriausybę teikti tiesioginę ir aktyvią paramą visiems tiems piliečiams, kurie šiuo metu kovoja už konstitucinių ir demokratinių principų įgyvendinimą ir apriboti bet kokią finansinę ar kitokią paramą valstybinėms Baltarusijos institucijoms.
 
„Ir pritarėme, ką jau ministras iš esmės daro, sukviesti neeilinį Europos Sąjungos susitikimą, kur, be šitų klausimų, būtų iškeltas ir Europos Sąjungos embargo Astravo gaminamai elektrai (klausimas – ELTA). Ir paskutinis politinis sutarimas, kad šiandien mes URK pritarėme, kad būtų surengta neeilinė Seimo sesija apsvarstyti Baltarusijos klausimą“, – informavo Ž. Pavilionis.
 
„Tačiau dėl to aš dar turėsiu tartis su savo frakcijos vadovais, nes, kaip žinoma, tam reikia tam tikro skaičiaus parašų, mes įvertinsime šį sprendimą šiandien“, – pridūrė jis.
 
Baltarusijos opozicijos atstovė: aukų yra daugiau nei viena
 
Baltarusijos opozicinio pilietinio sambūrio „Mūsų namai“ vadovė Olga Karač teigė, kad ją pasiekia žinios apie siaubingą įkalintų taikių protestuotojų padėtį ar netgi gyvybei pavojingus kankinimus. 
 
„Tai tikrai siaubinga situacija“, – Seime kalbėjo opozicionierė. Jos teigimu, turimi duomenys taip pat leidžia teigti, kad Baltarusijoje kone 10 tūkst. asmenų buvo rimtai sužaloti. Keli šimtai iš jų, pabrėžė ji, šiuo metu dėl patirtų sužalojimų ar nutrauktų kūno galūnių turi labai rimtų sveikatos problemų.
 
„Nėra abejonių, kad aukų turime daugiau nei vieną. Kur kas daugiau, kol kas nėra aišku, kiek tiksliai“, – pabrėžė O. Karač, pridurdama, kad Baltarusijos gatvės yra tiesiog nusidažiusios krauju.
 
„Tačiau baltarusiai neatsitrauks“, – teigė ji. Anot opozicionierės, šiuo metu pasipriešinimas ir protestai vyksta visoje Baltarusijoje. Kartu, pasak jos, stiprėja politinė ir ekonominė krizė Lietuvai kaimyninėje šalyje. O. Karač teigimu, Baltarusijoje apskritai gyventojai patiria tokių elementarių problemų kaip pinigų išsigryninimas.
 
Baltarusijoje trečią naktį iš eilės tęsėsi protestai. EPA-ELTA nuotr.

„Aš manau, kad Aliaksandras Lukašenka nebėra legitimus vadovas, tai yra Baltarusijos okupacija ir karas. Šiuo metu legitimus prezidentas yra Sviatlana Cichanouskaja”, – apibendrino ji.
 
Sekmadienį vykę Baltarusijos prezidento rinkimai baigėsi be netikėtumų. Nedemokratiškais laikomuose rinkimuose jau ketvirtį amžiaus šalį valdantis A. Lukašenka esą surinko 80,23 proc. rinkėjų balsų, rodo preliminarūs Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos (CRK) paskelbti rezultatai.
 
Pagrindinė A. Lukašenkos oponentė Baltarusijos prezidento rinkimuose S. Cichanouskaja atmetė oficialius rezultatus.
 
Paskelbus balsavusių rinkėjų apklausų rezultatus, nuo sekmadienio Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsauga.
 
Per saugumo pareigūnų ir protestuotojų susirėmimus naktį į antradienį žuvo žmogus, dar dešimtys buvo sužeisti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.12; 13:00

Kim Jong Unas. EPA-ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas, regis, patvirtino, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas yra gyvas ir palinkėjo jam geros kloties, viešojoje erdvėje kilus gandams apie diktatoriaus sveikatą.
 
Paklaustas, ar turi naujos informacijos apie Kim Jong Uno sveikatą, D. Trumpas atsakė teigiamai: „Taip, labai gerai žinau, bet dabar apie tai negaliu kalbėti. Tiesiog linkiu jam geros kloties.“
 
„Tikiuosi, kad jam viskas gerai. Žinau, kaip jam sekasi, sąlyginai kalbant“, – spaudos konferencijoje Baltuosiuose rūmuose sakė D. Trumpas.
Pasak jo, žiniasklaida „tikriausiai netolimoje ateityje išgirs“ apie Kim Jong Uną.
 
Gandai apie prastą Kim Jong Uno sveikatą kilo po to, kai balandžio 15 d. jis nedalyvavo Šiaurės Korėjos įkūrėjo, savo senelio Kim Il Sungo gimimo metinių iškilmėse. Kim Jong Unas viešumoje nesirodė nuo balandžio 11 d., kai pirmininkavo Darbininkų partijos politbiuro posėdyje. Balandžio 12 d. Šiaurės Korėjos žiniasklaida skelbė, kad lyderis apžiūrėjo kariuomenės naikintuvus.
 
Sekmadienį Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino aukščiausio rango patarėjas patvirtino, kad Kim Jong Unas yra „gyvas ir sveikas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.28; 10:16

Šiaurės Korėjos diktatorius. EPA – ELTA nuotr.

Kim Čen Unas (Kim Jon Unas) buvo „mažasis diktatorius“, kuris privačioje mokykloje Šveicarijoje, kur jis mokėsi, užsipuldavo protingesnius mokinius.

„Naujoji Šiaurės Korėjos lyderio-atsiskyrėlio Kim Čen Uno biografija atskleidžia naujas detales privilegijuotos, bet užsisklendusios vaikystės, kuri pramynė kelią jo tironiškam valdymui kaip jauniausio pasaulyje lyderio, turinčio branduolinį ginklą“, – rašo „The Telegraph“.

„Remiantis knyga „Didysis įpėdinis: slaptas Kim Čen Uno pakilimas ir valdymas“, kurią parašė „The Washington Post“ žurnalistė Anna Fifield, vienišus ankstyvus gyvenimo metus Kimas leido prabangiuose siena su 15 pėdų metaliniais vartais apjuostuose kompleksuose, esančiuose sostinėje Pchenjane, arba šeimos name netoli pajūrio miesto Vonsano paplūdimio.

Jis nieko nestokojo, nes tuometis režimo lyderis Kim Čong Ilas, jo tėvas, stebėjo, kad jis turėtų kompiuterinius žaidimus „Super Mario“, kiniškojo biliardo (pinbolo) automatus ir daugybę įrenginukų, daugiau nei bet kuri Europos žaislų parduotuvė.

Filmai apie Ben Hurą, Drakulą ir Džeimsą Bondą buvo rodomi privačiuose kino teatruose su garso izoliacija, – teigiama straipsnyje. Mažasis Kimas buvo pamišęs dėl lėktuvų ir laivų modelių, bet jis taip pat turėjo tikrą automobilį ir tikrą pistoletą – automobilį, kurį jo tėvas modifikavo taip, kad tas galėjo jį vairuoti sulaukęs 7 metų, ir pistoletą „Colt 45“, kurį jis nešiojosi dėkle ant klubo, kai jam buvo 11 metų“.

Džeimsas Bondas

„Dar ankstyvoje vaikystėje jis buvo ruošiamas vadovauti. „Berniukas augo galvodamas, kad jis yra ypatingas“, – pabrėžia autorius. Savo aštuntąjį gimtadienį jis praleido ne kitų vaikų draugijoje, o apvilktas juodu kostiumu ir peteliške, ir pagarbą reiškiantys aukšti valdininkai teikė jam gėlių puokštes. (…) Greičiausiai jo tvirtas charakteris suteikė jam galimybę užkariauti tėvo palankumą apeinant netikrą brolį Kim Čen Namą, maištingąjį pleibojų, vėliau išsiųstą į Makao, ir Kim Čen Čolą, kitą vyresnįjį brolį, kuris buvo tinkamesnis pagal amžių, bet uždaras ir kūrybingas.“

„Vienas incidentas, kurį prisimena Kendzis Fudzimoto, daug metų Kimų šeimoje dirbęs japonas virtuvės šefas, greičiausiai liudija, kad jo negailestingo charakterio bruožas išryškėjo seniai: kai jis pirmąkart susitiko 6-metį Kimą, kuris buvo aprengtas miniatiūrine karininko uniforma, vaikas atsisakė paspausti jam ranką ir pažiūrėjo į jį įdėmiai, tarsi galvotų: „Jūs, japonai, pasibjaurėtini“.

„Kimui buvo tik 12 metų, kai jį 1996 metais išsiuntė mokytis į Berną Šveicarijoje. Jis buvo nukirptas „dubenėliu“ ir dėvėjo „Nike“ firminius sportinius kostiumus ir avalynę. Jam buvo suteiktas slapyvardis „Pak Unas“ ir jis kartu su Čen Čolu pirmiausia gyveno su teta iš motinos pusės Ko Jun Suk ir jos vyru Ri Gangu, kurie prisistatinėjo esantys jų tėvai, prieš išvykdami į Jungtines Amerikos Valstijas praėjus dvejiems metams.

Pasak buvusių bendraklasių, Kimas buvo ribotų akademinių gabumų ir ūmaus būdo. Paauglys, kuris suaugęs įsakys užmušti savo dėdę ir netikrą brolį, buvo žinomas kaip užsipuolantis savo bendraamžius, spardantis juos per kojas ir besispjaudantis, kai jie kalbėjo vokiškai, kalba, kurią jis bandė suvaldyti. Jo aistra buvo krepšinis, ir kai jis išėjo į aikštelę apsivilkęs savo originaliais marškinėliais „Chicago Bulls“ su Maiklo Džordano numeriu – 23, išryškėjo jo kaip lenktyniaujančiojo savybė. Žmonės kalbėjo, kad jis buvo agresyvus ir dažnai susižodžiaudavo su kitais“, – rašoma laikraštyje.

„(…) Tačiau formuojantys Šveicarijos metai, užuot ugdę būsimą lyderį kuo progresyvesnį, mano A. Fifield, „leido suvokti, kad jeigu jis gyventų išoriniame pasaulyje, jis būtų niekuo neišsiskiriantis. Būtų niekas, – paaiškina ji. – Užuot įtikinę jį pakeisti savo šalį, šie metai parodė jam, kad būtina įamžinti sistemą, kuri jį, jo tėvą ir senelį pavertė dievais.“

Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno antrininkas. EPA-ELTA nuotr.

„(…) Tačiau dėl savo negailestingumo jis nenumojo ranka į būtinybę gerinti Šiaurės Korėjos gyvenimo lygį, ypač „milenialų“ kartos. Šiaurės Korėjos gyventojai valdant Kimui turi daugiau laisvės uždirbti pinigų kurdami privatų verslą ir bent jau sostinėje jie gali panaudoti juos smartfonams pirkti arba pietums suvalgyti picą ir išgerti kapučino kavos“, – rašo publikacijos autorius.

„Pastarąsias kelias savaites ekspertai mąsto apie tai, ar Kimo staigiai pristabdytas Masines žaidynes išprovokavo viešas bumbėjimas. (…) Tūkstančių vaikų dalyvavimas – po kelių mėnesių varginančios praktikos – buvo labai iškritikuotas už šalies ribų ir sukėlė tėvų, kurių dalis bando naudodami kyšius atsiimti savo vaikus, nepasitenkinimą“, – pabrėžia „The Telegraph“.

Šiaurės Korėjos vadovas. EPA-ELTA nuotr.

„Tai tuščias laiko gaišimas, mokiniai atitraukiami nuo jų užsiėmimų. Kim Čen Unas greičiausiai nusprendė grąžinti vaikus į mokyklą, – sako Andrejus Lankovas, Seulo Kukmino universiteto profesorius. – Kim Čen Uną neramina įtaka, kuri daroma baziniams išsilavinimo standartams.“

Kristoferis Ridžardsonas, Australijos mokslininkas ir Šiaurės Korėjos ekspertas, mano, kad netikėtas Žaidynių uždarymas rodo dilemą, su kuria susiduria Kimo režimas, kovojantis už tai, kas šiuolaikinėje epochoje išsaugotų valdžią.

„Jie žino, kad yra tarp kūjo ir priekalo. Jeigu jie įvykdys reformas, jų laukia nuosmukis, bet jeigu jie ir toliau pliaukš kaip dabar, be pokyčių jų pozicija irgi bus vis nestabilesnė, – pasakė jis. – Kaip jiems išlaviruoti tarp šių dviejų jėgų? Pchenjane viešpatauja savotiškas paralyžius, nes jis iš tiesų nežino, ką daryti.“

Šaltinis: „The Telegraph“

2019.06.27; 07:32

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacijos srautas jau „nuplovė“ apgailėtiną Čekijos prezidento Milosho Zemano siūlymą spalio 12-ąją iš Europos Tarybos tribūnos pinigais kompensuoti Ukrainai Krymo praradimą, mat ukrainiečiai savo teritorijos nebeatgaus, klausimas jau išspręstas. Stebėtojai iškart konstatavo, kad M.Zemano pasisakymas buvo skirtas ne tiek europietiškai publikai, kiek žmonėms, laikytiniems jo elektoratu, mat pasisakyta kaip tik prieš rinkimų Čekijoje „dupleto“ pirmą dalį, spalio 20-21 dienomis vykusius parlamento rinkimus.

Strategiškai M.Zemanas orientuojasi į antrąją, sausį vyksiančius prezidento rinkimus, mat, nepaisant garbaus 73-ejų metų amžiaus, neslepia ambicijų pretenduoti antrai kadencijai. Kita vertus, kodėl nepradėjus „tikrintis“ gerokai iš anksto, juo labiau, kad politinė atsakomybė už panašų turinį jos autoriui negrėsė, pagal Čekijos konstituciją už užsienio politiką šioje šalyje prieš parlamentą atskaitinga vyriausybė. Žodžiu, pašnekėjo žmogus „bet ką“, na, ir kas, kad jis – demokratinės valstybės lyderis, turįs suprasti, gerbti ir ginti demokratiją ir teisę. Nekalbant apie tai, kad vidurio ir rytų europietis įžeidė ukrainiečius, kurie irgi iš ten pat.

Kad populizmo „grūdas“ krito į gana dėkingą dirvą, patvirtino tai, jog populistinis pasisakymas Čekijoje turėjo tęsinį, kurį tinkamai diagnozavo radijo „Svoboda“ antraštė „Į pergalę Čekijoje pretenduoja populisto-milijardieriaus judėjimas“ (10 20), po kuria esantis tekstas informavo, kad parlamento rinkimus pelnęs virš 29 proc. balsų laimėjo 63-ejų milijardieriaus Andrejaus Babišo judėjimas ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“), reikšmingai aplenkęs antrą vietą užėmusią centro dešinės Pilietinės demokratijos partiją. Šįkart į Čekijos parlamentą prasiveržė ypač gausus (devynios) bei margas partijų būrys – pradedant proeuropietiškais judėjimais ir baigiant piratų partija bei japonų-moravų kilmės Tomio Okamuros vadovaujamais dar kraštutinesniais už ANO populistais. Taigi dar vienas tradicinių europinių partijų pralaimėjimas.

Prezidentas M. Zemanas vyriausybės sudarymą pavedė A.Babišui, pavadinęs milijardierių pragmatiku. Rinkimų kampanijoje šis augino savo populiarumą tradicinių partijų kritika bei pažadu čekams sėkmės atveju valdyti šalį kaip nuosavą kompaniją. Čekų Donaldu Trumpu pramintas būsimasis premjeras pasisako prieš euro įvedimą, yra kritikavęs ir ES sankcijas Rusijai po Krymo aneksijos bei agresijos Ukrainos rytuose – taigi štai tokia čekiška pragmatikų pora (todėl tekstas ir pradėtas Čekijos prezidento pragmatiška „paguoda“ Ukrainai). Pragmatizmą nurodo ir aplinkybė, kad nuo 2014-ųju ANO valdė šalį koalicijose ir su socialdemokratais, ir jų oponentais krikščionimis demokratais. Nieko asmeniško…

Gal todėl regėdamas „reikalus“ etnogenetiškai artimiausioje kaimynėje (iki 1993 metų buvo viena valstybė) Slovakijos premjeras Robertas Ficospalio 24-ąją matė reikalą nurodyti, kad jo šalis išlieka proeuropietiška sala, paaiškinęs, kad paprastai nelinkęs komentuoti užsienyje vykstančių rinkimų rezultatų, tačiau šį kartą padarė išimtį. Jo žodžiai nuskambėjo po bendro Slovakijos premjero, prezidento Andrejaus Kiskos ir parlamento vadovo Andrejaus Danko pareiškimo, kuriame jie sakė sieksiantys Slovakijos Respublikos aiškios ir atsakingos proeuropietiškos bei proatlantinės orientacijos komunikacijos. Nebūtų ugnies, nebūtų ir tokių beprecedenčių pareiškimų. Slovakų politikos apžvalgininkas Grigorijus Mesežnikovas ryšium su tuo pastebėjo, kad po socialdemokratų pralaimėjimo Čekijoje R. Fico prarado partnerį regione.

O čia dar irgi vidurio Europos regionui priskirtinoje lyg ir senos demokratijos Austrijoje spalio viduryje įvykusius pirmalaikius rinkimus išlošusios konservatyvios Liaudies partijos (pelnė 31,5 proc., balsų) lyderis Sebastianas Kurzas deryboms dėl vyriausybinės koalicijos pakvietė kraštutinę dešiniąją Laisvės partiją (trečias rezultatas su 26 proc. balsų). Viena vertus, konservatoriai laimėjo, nukopijavę radikalų retoriką apie didesnę migracijos kontrolę bei mokesčių mažinimą, iš kitos pusės, kvietimas į koaliciją suteikia galimybę radikalams grįžti į valdžią po dešimtmečio pertraukos. Būsimasis kancleris matė reikalą perspėti potencialius partnerius, kad jo vadovaujama vyriausybė, skirtingai nei jie, ryžtingai pasisako už Austrijos vystymąsi ES sudėtyje. Grėsmių, reikia suprasti, yra, jei perspėjo. Ir pagaliau tas pats įkyrus Rusijos leitmotyvas – S.Kurzo konservatoriai pasisako prieš sankcijas Rusijai bei yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Situacija bet kuriuo atveju šizofreniška. 

Čekijos parlamento rinkimuose pirmauja milijardieriaus Andrejaus Babišo partija. EPA-ELTA nuotr.

„The Washington Post“ straipsnyje „Europos centre politika ima panėšėti į trumpiškąją“ (10 18) primenama, kad Čekiją kaip nuosavą verslą pasirengęs valdyti A. Babišas pozicionuoja save kaip tiesmukišką, „savą“ vaikiną, kuris esą rūpinsis apleistais visuomenės sluoksniais (galvoje veikiausiai turimos ir viduriniosios klasės baimės), per rinkimų kampaniją iš „sportinio intereso“ puolė ES ir skelbė, jog NATO kaip struktūra atgyveno. Kuo ne D.Trumpo čekiška versija? A. Babišas stiliumi bei akiračiu tiek primena JAV statybų magnatą, kad mato reikalą pats paaiškinti, kuo vis dėlto nuo jo skiriasi. „Niekada nebuvau bankrutavęs.“ – kandžiai pastebėjo viename interviu.

Kaip nurodo politologas, buvęs prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, šiuo metu Niujorko universiteto Prahos padalinio direktorius Jiris Pege, žmonėms gali nepatikti D.Trumpas, tačiau jiems patinka „trumpiškos“ politikos A. Babišo versija. Kadangi nėra demokratas, čekų milijardierius gali diktatorišką valdymo stilių perkelti arčiau Europos centro, ir tai kels ES vienybei papildomų įtampų. Čekijai gresia kartu su ES atžagareiviškumą bet kuria proga demonstruojančiomis Vengrija bei Lenkija nuslysti į Europos periferiją.

Čekijos posūkis vis dėlto stebina – iš „geležinės uždangos“ ištrūkusi valstybė su laisvo pasaulio iššūkiais susidorojo palyginti neblogai. Kadangi disponuoja stipria pramonine baze, bedarbystė šalyje mažiausia ES, čekų biudžeto pertekliaus bei aukštų pozicijų gyvenimo kokybės reitinguose galėtų pavydėti kokie italai ar ispanai. Skirtingai nuo Lenkijos ar Lietuvos, šalis nenukraujavo nuo jaunų, darbingų žmonių emigracijos, skirtingai nuo Vengrijos, per ją neplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių per migrantų krizės įkarštį 2015-aisiais. Tiesa, Čekijoje maži atlyginimai, politinė klasė iš tiesų garsėja korupcija, vyresnės kartos čekai svajoja apie stabilią jaunystę komunizmo „rojuje“ – galbūt ši aplinkybių kombinacija ir šastelėjo 10 milijonų naciją į populizmo glėbį, ir vietos turtuolis, kaip ir jo amerikietis „dvynys“, šansu pasinaudojo.

Kokio tvarumo pasekmių tai turės Čekijos Respublikai ir visai vidurio bei rytų Europai – kitas klausimas. Rinkimų kampanijos stilius prezidentą D.Trumpą „tebesiveja“ ir praėįus beveik metams po pergalės juose. Viena paskutinių žinių iš šio „fronto“ – CNN spalio 26-ąją paskelbta informacija, kad milijardieriui dirbusi analitinė kompanija „Cambridge Analytica” mėgino prisikalbinti bendradarbiauti „WikiLeaks” šefą Julianą Assangeą. Prašyta perduoti demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninę korespondenciją, „Cambridge Analytica“ jos pagrindu būtų sukūrusi duomenų bazę, kuria būtų naudojęsis milijardieriaus rinkimų štabas. Na, ir kas, kad elektroninę demokratų partijos bei jos rinkimų štabo vadovo (ne H. Clinton) korespondenciją skandalingasis demaskuotojas, įtariama, gavo iš ją išvogusių su Kremliumi susijusių interneto įsilaužėlių. Beje, ir milijardierius viešai prašė Rusijos paskelbti demokratų kandidatės laiškus, jei tokių turi, bei gyrė „WikiLeaks“ už šios veiklą. Žodžiu, duokit man valdžią bet kuria kaina.

Publicistas Thomasas Schmidtas dienraščio „Die Welt“ spalio 23-osios numeryje prabilo apie rytų Europos „nedemokratijų“ žalą visai ES. Bet po rugsėjį vykusių rinkimų su net 12,6 proc. balsų ksenofobišką ir net rasistinę „Alternatyvą Vokietijai“  į Bundestagą įsileidusi Vokietija šia prasme irgi nukentėjo, savaitraštis „Die Zeit“ tai net įvardijos įspėjančiu šūviu tradicinių partijų politikams. Vis dėlto vokiečių publicisto nerimas dėl grėsmės europietiškiems teisinės valstybės principams veikiausiai pagrįsti, Th.Schmidtas net įvardija ES plėtrą į rytus kaip pernelyg skubotą, kai per lengvai patikėta vidurio bei rytų europiečių žodiniais pažadais ir nepakankamai atsižvelgta į jų realų gebėjimą suprasti europietiškus principus.

Be abejo, tikėtina, kad euroskepticizmą politinėje praktikoje „pasibalnoję“ Vengrijos, Lenkijos, dabar veikiausiai ir Čekijos lyderiai taip „dekoruoja“ savo tikslus vidaus politikoje. Deja, esama požymių jau tendencijos, kad vidurio bei rytų Europos išimtys iš ES taisyklių gresia virsti vidurio bei rytų Europos taisyklėmis ir beveik neabejotinai  rasis pagundų jas bandyti „pakelti“ iki europinių. Taip pat labai abejotina, kad vien „business as usual” naudai paaukota valdžios bei įstatymo viršenybė už radikalus balsuojantiems piliečiams užtikrins bent kiek tvarią sėkmę. Neatrodo perspektyvu, kai banaliu verslo planu „išplaunama“ tai, kas iš tiesų yra politika.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Vietos politikai-ūkininkai bent parlamentinėje praktikoje į kraštutinumus blaškytis nelinkę (išskyrus, aišku, socialdemokratų „ieškojimus“, bet tai labai kita tema), radikalai Seime beveik neatstovaujami. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų šalies viešajame gyvenime radikali dešinė politinės nišos neturi ir įtakos nedaro. Turi ir daro, taip pat  politinę, nebūtinai tiesiogiai, kai kada, atrodytų, gana netikėtose vietose. Tarkime, viešėjam gyvenimui reikšmingam bei įtakingam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui vadovauja ekstautininkas Gintaras Songaila (pirmininkavo tautininkams 2005–2008 m.), kuris buvo aktyvus Visagino AE priešininkas. Jei šis projektas dėl Rusijos intrigų nebūtų buvęs palaidotas, šiandien tikrai netektų kalbėti apie rusų Baltarusijos Astrave statomą AE kaip grėsmę Lietuvai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu paskirtas Audrys Antanaitis, redaktorius interneto puslapio „Alkas.lt“, kuriame tautininkiškos idėjos atstovaujamos solidžiai, nors A.Antanaitis formaliai tautininkams nepriklauso. Tautininkai garsėja Kovo 11-osios ir Vasario 16 -osios eitynėmis, kuriose netrūksta rasistinę potekstę turintys šūkių. „Alkas.lt“ paskelbė „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikų“ sąrašą (http://alkas.lt/valstybines-lietuviu-kalbos-isdavikai/) – Seimo narių, kurie palaikė iniciatyvą leisti Lietuvos asmens tapatybės dokumentuose rašyti raides „q“, „w“ ir „x“. Anot konservatoriaus Manto Adomėno, A.Antanaitis pirmininku ir pasirinktas dėl kategoriško požiūrio šiuo klausimu. Politiškai tai jautrus ir kompleksinis klausimas, Lietuvai siekiant atkurti su Lenkija partnerystės ryšius geopolitiškai ypač nestabiliame pasaulyje. Bet jei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos neatsisakys kovos su „išdavikais”, labai neaišku, kuo ir kaip čia viskas baigsis. Lygiai taip pat nenustebintų, jei Lietuva sulauktų nuosavos D.Trumpo-A. Babišo versijos.

2017-10-31

Antanas Smetona: „Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti…“

(Lietuvos Seime – konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“)

Gruodžio 21 d., trečiadienį, 13 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“.

Joje bus paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė kelią kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Konferencijos rengėjai atkreips dėmesį, kad prabėgus devyniems dešimtmečiams mes vis dar negalime tinkamai suvokti ir įvertinti 1926 gruodžio 17 d. įvykių bei šio istorinio posūkio, kuris negrįžtamai pakeitė mūsų Pirmosios Respublikos istoriją.

„Šiandien sunkiai randame atsakymus į klausimą, ar 1926 m valstybės pokyčiai buvo neišvengiami. Vadovaudamiesi vien siaurais fakto konstatavimais apie valstybės perversmus negebame tinkamai suprasti to meto atmosferos, geopolitinių pavojų, esame pasimetę, kai turime įvertinti prezidentinės Lietuvos idėją formavusius asmenis. Tad aktyvūs ir savo šalies praeičiai neabejingi Lietuvos piliečiai, mokslininkai bei politikai kviečia aptarti prezidentinės Lietuvos vertinimą šiandien, Lietuvos istorijos vingius bei iškilių mūsų šalies asmenų atminimą“, – rašo konferencijos organizatoriai.

Šia proga slaptai.lt publikuoja pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, primenančių, kaip 2014-ųjų rugpjūčio 9-ąją Užugirio krašte (Ukmergės rajonas) buvo minimas  Prezidento Antano Smetonos 140-asis gimtadienis – Smetoninės.

Taip pat skelbiame keletą ištraukų iš istoriko prof. dr. Algimanto Liekio monografijos „Prezidentinė Lietuva“:

1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.

Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj“.

Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes.

O štai Prezidento Antano Smetonos požiūris į Nepriklausomybę:

„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta“.

Istorikas A.Liekis taikliai pastebėjo: „Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas“.

Istoriko A.Liekio priekaištai aktualūs ir šiandien, nes Lietuva ypatingai iškilmingai mini tik ypač trumpai prezidentavusio Kazio Griniaus jubiliejų, o štai Lietuvos nepriklausomybei žymiai daugiau nusipelnusį Antaną Smetoną – tarsi nutyli, tarsi ignoruoja. Lyg bijotų galimų priekaištų dėl diktatoriškumo, nors akivaizdu, kad A.Smetona tuometinėje Europoje buvo vienas iš padoriausių, sąžiningiausių, demokratiškiausių vadovų.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

« 2 2 »

2016.12.21; 04:48

Šeštadienį mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio, pusę amžiaus nedemokratiškai ją valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu.

Tačiau kai kam jis – didvyris. 

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar pernai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“.

Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokratiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokratijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunistinių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.

Tuo tarpu „demokratijos priešu“ ir „Putinu draugeliu“ liberalių pažiūrų nuolat pravardžiuojamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nevyniodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas ne taip jau ir yra nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos.

Tačiau šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę.

Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvoje. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyvendinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvybiniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos.

Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Ką tik Europos federalistų sąjungos pirmininkas Europos Parlamento narys Elmaras Brokas ir jo kolegė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacionalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms.

Reikėtų priminti, kad britus į pasitraukimą iš ES nuvedusios N. Farage‘o vadovautos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euroskeptikai. Juk jau ne vienerius metus stebime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, stiprėja radikaliai euroskeptiškos partijos, pasisakančios prieš narystę ES.

Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent V. Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadinamųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesunku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geopolitinei nežiniai.

Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkamasi iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valstybių narių problemų sprendimo?

Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europinėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą.

Lietuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.04; 09:00

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pone, jūs – diktatorius!“ Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų vasario mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Continue reading „Suvokimai. „Pone, jūs – diktatorius!””

Ne vienas laisvojo pasaulio komentatorius yra išsakęs nuomonę, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasišalinus iš valdžios (arba jį nušalinus) Rusijoje gali valdžią paimti dar baisesnis diktatorius, na, pavyzdžiui, žmogus su rusų ultrašovinistų pasaulėžiūra. Tada jau ne fašistuojanti valdžia Rusijoje būtų, o atvirai nacistinė, su šūkiais „Rusija – rusams“, „Išlaisvinsime rusų pasaulį“ ir „Drang nach Westen“, tvirtina jie.

Continue reading „Geriau bet koks sveiko proto diktatorius, negu Putinas”

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".

Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas  Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje",  ir kt.

Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".

Continue reading „Kur reikėtų perlaidoti Prezidentą Antaną Smetoną?”

Iki šiol daug  kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį  tautininko A.Smetonos režimą.

Panašiai taip dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šio nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį, kaip ir jo įtaką lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.

Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko Dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos istorijos  klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad  po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.

Continue reading „„Prezidentinė Lietuva…“ – naujas žodis istoriografijoje”

siaures_koreja

Štai jau 40 dienų Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Yno žmona nepasirodo viešai.

Taip rašo Markas del Corona laikraštyje “Corriere della Sera”.

„Jau 40 dienų moteris, kuri kelis mėnesius vykdė KLDR pirmosios ponios vaidmenį, nesirodo viešai.

Li Sol Čžu, buvusi dainininkė, Kim Čen Yno žmona, nebepasirodo nei per oficialias ceremonijas, nei lankant pramogų parkus ar mokyklas, kaip kad būdavo anksčiau“, – rašo leidinys.

Continue reading „Šiaurės Korėja : dingusios pirmosios ponios paslaptis”