Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo. 

Iš serijos „Lietuvos ežerai“. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.

Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi

Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?

Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis… 

Armėniškas pėdsakas

Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.

VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.

Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba

Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“

Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?

Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?

Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.

Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.06.26; 06:00

Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.

Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.

Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.

Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.

Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.

Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.

Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.

Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.

Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.

Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?

Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.

Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.

Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.

Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.

Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.

Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.

Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.

Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.

Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.

Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…

Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…

2016.07.12; 07:35

Turime neabejotinai viltingą žinią: JAV greičiausiai dar šiemet Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuos karinius dalinius, apginkluotus moderniausiais tankais bei toliašaudžiais pabūklais.

Nuolatinės amerikiečių karinės bazės Baltijos valstybėse – puikus sprendimas. Kuo daugiau tose bazėse bus tankų, tuo ramiau miegosime ir mes, ir visa Europos Sąjunga. Tuo įtikinamesnis bus 5-asis NATO straipsnis. O Vladimiras Putinas bus priverstas tapti … padoresniu, sąžiningesniu.

Continue reading „Amerikiečių karinės bazės belaukiant“

Šiandien puiki proga prisiminti maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kurios liudininku tapau, dirbdamas žurnalistu tuometinėje generolo Džoharo Dudajevo valdomoje Čečėnijoje.

Taigi 1994-ųjų vasaros pabaigoje beveik nebeliko vilčių, jog Kremlius su nepriklausomybę paskelbusiu Groznu tęs derybas naudodamas taikias priemones. Tačiau ilgėliau pagyvenus nepriklausomybės idėjomis susižavėjusioje Čečėnijos sostinėje buvo akivaizdu, jog rusiškų ultimatumų čečėnai neišsigąs, ir jeigu nebus kitos išeities, tikrai ginsis. Ginsis atkakliai, narsiai, pasiaukojančiai.

Tuomet Grozne tvyrojusios nuotaikos buvo ypatingos: visi suprato, jog karas – neišvengiamas. Bet karo niekas nebijojo. Atrodė, kad čečėnus labiausiai kamavo neapibrėžtumas: karas ar taika? Jie lyg ir nebijojo pačio blogiausio varianto. Juos  labiausiai vargino tebesitęsianti nežinomybė, kaip pakryps tai nutrūkstančios, tai vėl atnaujinamos Kremliaus – Grozno derybos.

Continue reading „Nejaugi Vilnius tėra Maskvos priemiestis?“

gintaras_originalas

Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis.

Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo.

O įspūdis perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.

Continue reading „Saugumietiškos intrigos – tikros ir įsivaizduojamos“

visockas-gintaras-portretas

Gegužės mėnesį Lietuva turės galimybę susipažinti su Valstybės saugumo departamento ataskaita, bylojančia apie 2011-aisiais metais nuveiktus mūsų saugumiečių darbus. Bent jau taip viešojoje erdvėje pareiškė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Vadinasi, laukti liko visai mažai.

Bet ar nenusivilsime, išvydę ataskaitą? Juk greičiausiai perskaitysime tik keletą nieko nepaaiškinančių bendrųjų frazių apie nuolat stiprinamą nacionalinį saugumą. Ir – nieko daugiau. Vis dėlto perskaityti baigiamą rengti saugumietišką ataskaitą verta bus bet kokiu atveju. Kas ką besakytų, tai – neabejotinas žingsnis į priekį. Mat iki šiol dar niekas iš oficialių Lietuvos pareigūnų nėra garsiau užsiminęs, jog ir visuomenė turi teisę bent šį tą žinoti apie saugumietiškus reikalus. Bent mažą kruopelytę. Bent jau turėti viltį, jog mūsų “džeimsai bondai’ išties gina Lietuvos valstybės interesus.

Continue reading „Krokodilo ašaros“

zive_3

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kas gi nutiko praėjusių metų gruodžio 19-ąją Minsko centre. Tądien kelios jaunos feministės iš tarptautinės organizacijos “Femen” prie pat Baltarusijos KGB būstinės surengė originalią akciją.

Jaunutės merginos nepabūgo atvykti prie KGB pastato, iki pusės nusirengti bei iškelti keletą politinio pobūdžio plakatų. Pavyzdžiui, reikalauti laisvės Baltarusijos politiniams kaliniams. Pusnuogių merginų akcija prie KGB rūmų Baltarusijos sostinės centre – įžūlus spjūvis tiek Baltarusijos saugumiečiams, tiek ir Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai. Be abejo, KGB darbuotojai privalėjo kuo greičiau “likviduoti netikėtai iškilusią konfliktinę situaciją”. Tačiau kaip neutralizuoti?

Continue reading „Apie primityvųjį patriotizmą“

stt

Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę. Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto.

Ir vis dėlto kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domiuosi, paženklintos keistu bruožu. Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti. Beje, persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo įtikinami. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinami vien žodiniai įslaptintų liudininkų pareiškimai. O juk bausmės, baudos – realios, milžiniškos.

Continue reading „Savo garbę pradeda ginti net specialiosios tarnybos“

Copy of Murad_seima

Šių metų birželio 9-ąją Kaune bus skelbiamas nuosprendis rezonansinėje turto prievartavimo byloje. Joje kaltinamaisiais oficialiai įvardinti trys čečėnų tautybės jaunuoliai.

Piniginių sumų, kurių reikalauta neva neteisėtais būdais, – didelėmis nepavadinsi. Oficialiai kalbama apie kelis tūkstančius litų. O Karmėlavos miestelio gyventojas Saulius Saladžius, kurį, remiantis oficalia Lietuvos teisėsaugos versija, reketavo čečėnų jaunuoliai, – smarkiai nenukentėjo. Taigi Kauno apygardos teisme baigta nagrinėti baudžiamoji byla lyg ir nėra išskirtinė. Tačiau ją vis tik laikyčiau ypatingo dėmesio vertu atveju. Ir štai dėl ko.

Continue reading „Kodėl netikiu oficialia Karmėlavos reketo versija“