Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.

Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?

Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.

Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.

Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.  

Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“

Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…

Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.

Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.

Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.

Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.

Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.17; 12:00

Vytautas Visockas

Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų. 

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.

Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).

Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…

Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.

Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.

Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…

Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…

Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.

2016.10.26; 13:25

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.

Eduardas EIGIRDAS, žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius.

Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.

Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.

Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.

Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu

Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.

Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.

R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija

„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.

Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.

Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.

Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.

Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.

Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos

Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.

Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.

Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.

Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.

Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti

Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.

Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.

Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.

Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.

Dešinieji – nomenklatūros spąstuose

O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.

Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.

O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.

Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.

Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.

Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui. zurnalas-valstybe

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).

2016.09.14; 12:57

Vytautas Rutka

Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. Krepšinis

Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.

Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.

Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.

Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.

Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.

Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.

Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!

Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.

„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).

Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?

Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis. 

Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.

Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.

Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.

Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti  lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…

O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.

2016.08.19; 06:11

Šimtas įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Bet prie ko čia Obama, Putinas, Merkel, Švedijos karalius, Popiežius Pranciškus?.. Nes šie ir daug kitų šalių politikos, kultūros ir verslo žmonių iš tiesų daro įtaką Lietuvai, Lietuvos žmonėms.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Pervertęs „Valstybės“ šių metų liepos mėnesio numerį (7), iškart suabejojau, ar verta skaityti tokį didelį (20 p. su iliustracijomis) straipsnį, pavadintą „Lietuvoje įtakingiausių žmonių 100-ukas“. Bet, pastraipa po pastraipos, puslapis po puslapio – ir smalsumas nugalėjo.

Kiekvienas bent kiek žingeidesnis inteligentas nesunkiai galėtų sudaryti savo šimtuką, gal net 150-uką, tačiau kiekvienu atveju toli gražu ne visos personalijos sutaps su redaktoriaus Eduardo Eigirdo ir jo komandos sudarytuoju. Juo labiau – vienus ar kitus žmones visi charakterizuosime, vertinsime skirtingai, kartais gal net iš esmės.

Skaitant šimtuką man buvo įdomu palyginti, kaip aš matau ir vertinu mums, mūsų valstybei įtaką darančiuosius.Todėl ir perskaičiau. Todėl ir kitiems rekomenduočiau, kaip sakoma, nepraeiti pro šalį. Ne tik dėl to, kad nenorėčiau, jog šis žurnalas bankrutuotų, nes turi daug įtakingų priešų, daug kam yra skaudžiai užmynęs ant nuospaudos. Ir žurnalas „Valstybė“, ir minėtas straipsnis atskleidžia, kas su kuo, kas prieš ką, apnuogina povandenines sroves, kurių nežinojimas mūsų rinkėjus neretai nuveda klystkeliais.

Kartais mes stebimės, kodėl ta ar kita televizija, ta ar kita internetinė svetainė kala ir kala tuos pačius politikus, kalbina vis tuos pačius politikos apžvalgininkus. Kai žinai, kas tą žiniasklaidą valdo – pasidaro viskas aišku. O „Valstybė“ nevengia mažiau išprususiam žiūrovui ar skaitytojui tas paslaptis atskleisti.

Gaila tik, kad mažiau išprusęs žiniasklaidos vartotojas vargu ar skaito „Valstybę“ – nepigų, nei sekso, nei banalybių nepropaguojantį žurnalą. Pavyzdžiui, Delfi.lt, kur moteriško nuogumo, neretai labai vulgaraus, daugiau negu reikėtų. Kartais pagalvoji: vyriausioji redaktorė – moteris, kaip ji gali taip savo lytį žeminti? Bet kai žinai, kad „Delfi“ vadovas – ne ji, o Vytautas Benokraitis (iš šimtuko – 24-as), kai „Valstybėje“ paskaitai, iš ko gyvena ir kokių tikslų Geltondelfis siekia, tampa viskas aišku.

Akivaizdu, kad šio portalo moralė žemai, kaip sakydavo kalbininkas J. Kabelka, bet ja dangstoma ne mažiau bjauri politinė moralė Viktoro Uspaskicho portretų, skelbiamų labai garbingoje vietoje, pavidalu. „V. Uspaskichas yra gyva Lietuvos trolinimo klasika“, – rašoma „Valstybėje“. Beje, mano nuomone, žurnale žodis „trolinti“ vartojamas pernelyg dažnai.

„Valstybė“ labai sielojasi, kad ne be nomenklatūros, oligarchų, korumpuotos žiniasklaidos pastangų ji gauna mažai reklamos. Man toks įspūdis nesusidarė. Daugiau kaip 35 p. iš 122p. – reklaminiai. Pavydas, kaip ir pyktis – blogi patarėjai. Neskanūs tie paaimanavimai: mums nedavė, mūsų nepaminėjo, neapdovanojo.

Beje, atrodo, kad „Valstybei“, kaip ir „Delfiui“, reklamos turinys neturi reikšmės, nes žurnale „Stumbrui“ skiriamas visas puslapis. Jeigu ne butelio su užrašu „Stumbras“ nuotrauka, galėtum pagalvoti, kad reklamuojami ne velnio lašai, o didingas girių galiūnas – tekste, primenančiame eilėraštį, kalbama apie inovacijas, įkvėpimą iš gamtos, o degtinė klastingai vadinama produktu.

Skaitydamas tą eilėraštį aš ir pagalvojau: kurion vieton pagal įtakingumą, neišmatuojamą žalą labiausiai Europoje geriančiai valstybei reikėtų įrašyti „Stumbrą“ ir kitas panašias bendroves? Į šią „smulkmeną“ „Valstybė“ neatkreipė dėmesio. Tai gal bent gydytoją Aurelijų Verygą reikėjo pastebėti?

Skaitant 100-uką nesunku susidaryti nuomonę apie „Valstybės“ pripažįstamas arba nepripažįstamas vertybes.

Ko 100-uke nėra, tas ir neegzistuoja. Pietryčių Lietuvoje jokių problemų? Jokių, nes Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas prof. Kazimieras Garšva nepastebėtas, skirtingai nei Valdemaras Tomaševskis, nors Prezidentę „Valstybė“ vertina palankiai, skyrė jai ketvirtą vietą. Žinoma, ne dėl to apdovanojimo „Valstybei“ kartais reikėtų pastebėti Pietryčių Lietuvoje egzisuojančias problemas.

Atrodo, žurnalui nelabai rūpi išsivaikščiojančios Lietuvos problemos, nes nė vienas iškilesnis lietuvis, matantis tautai iškilusias egzistencines problemas, nepaminėtas. Pavyzdžiui, Krescencijus Stoškus, Vytautas Rubavičius, Vytautas Radžvilas… Tai kad jie neįtakingi. Jeigu jie reti svečiai televizijose ir delfiuose, tai dar nereiškia, kad jų keliamų problemų nėra. Jų nežinomumas, neįtakingumas gal ne jų, o, pavyzdžiui, Audriaus Siaurusevičiaus, patekusio į 100-uką, problema.

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybė“ beveik nemato, „kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją“ (citata iš neseniai pasirodžiusio Vytauto Rubavičiaus straipsnio „Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai“). Laikas praregėti ir įsiklausyti į čia paminėtų filosofų įžvalgas. Akivaizdu, kad „išvalstybintos ir išnacionalintos Europos vizija“ neturi ateities. Pasaulio tautų troškimai ir valia – kitokie. Šito nematyti – labai trumparegiška.

P.S.

Šiomis dienomis pavarčiau seniai perskaitytus „Pokalbių akiračius“ („Akiračių“ interviu su išeivijos kultūros veikėjais, 1969-1989). Kelios ištraukėlės iš pokalbio su Andrejum Siniavskiu, žymiu rusų dididentu, politiniu kaliniu, 1971 m. emigravusiu į Vakarus.

Mano manymu, Rusijai intelektualiai, o gal ir politiškai gresia atvirai nacionalistinė kryptis. Ir to nacionalizmo ideologai jau veikia.

Vakariečiai lyg ir galvoja, kad pasauliniai pavojai jų neliečia, liečia tik Rytų šalis, o Vakaruose nieko panašaus negali atsitikti. Į tai aš žiūriu kritiškai, ir kiek galėdamas stengiuosi liudyti apie bėdas, kurių šaknys glūdi viso pasaulio, ne tik Rusijos situacijoje… kartais man taip pat atrodo, kad žmonės čia nepakankamai gyvena aukštesniais dvasiniais interesais;  t.y. jų gyvenimas prasmingas ir įdomus, bet mes, rusai, esame maksimalistai, visada norime kažko daugiau, norime „iššokti iš savęs“. Tai mūsų nelaimė, bet tai duoda ir kai kurių kultūrinių pranašumų. Vakariečių tarpe aš to pasigendu.

Vakariečiai, atrodo, tikrai pernelyg pasitiki savo stabilumu ir nepakankamai įvertina pasaulinį pavojų. (1981 m. Nr 126. Kalbėjosi L. Mockūnas ir T.Venclova)

2016.07.21; 17:33

 

Kodėl dar sykį nutariau prisiminti metinį Prezidentės pranešimą?

Sudomino politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko nuomonė, girdi, STT ir prokurorai, užsimodami smogti partijų lyderiams, derina savo žingsnius su prezidentūra. Šią mintį aptikau A.Medalinsko publikacijoje „Prezidentės metinis pranešimas ir socialdemokratų elgesys“ („Lietuvos žinios“).

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.

Teksto autorius šventai įsitikinęs, kad Dalia Grybauskaitė turi didžiulę įtaką teisėsaugos sistemai. Prezidentūra akivaizdžiausiai globoja specialiąją tarnybą STT. Ir tai, esą, vieša paslaptis. Politiko manymu, D.Grybauskaitė džiaugiasi turinti didesnį poveikį Lietuvos „džeimsams bondams“ nei Artūras Paulauskas turėjo prezidentaujant Valdui Adamkui.

Šis politikos ekspertas pastebi ir daugiau specialiųjų tarnybų tendencingumų: „negalima nematyti, kad tokie jų veiksmai iki šiol nepalietė tik vienos partijos – TS-LKD vadovų“. Vadinasi, arba konservatoriai sąžiningi – be „juodųjų buhalterijų“, arba mėgaujasi „neliečiamųjų kastos“ statusu?

A.Medalinskas taip pat svarsto, kodėl specialiųjų tarnybų smūgiai partijoms suduodami tik „artėjant rinkimams“ (tai nėra demokratinės šalies požymis).

Tad, norim ar nenorim, o intrigą turime. Prezidentė globoja dešiniuosius! Beje, niekas ypatingai išsamiai ir nuodugniai tos „globos“ nėra analizavęs, ji minima tik kaip neabejotinas faktas. Be įrodymų.

Man to nepakanka. Pirmasis klausimas: kam šių metų rinkimuose labiausiai pakenks STT sprendimas atidžiai perkošti Liberalų sąjūdžio vadovų pinigines?

Antrasis: atsitiktinis ar kryptingas specialiųjų tarnybų susidomėjimas Liberalų sąjūdžio vadovybe? Trečiasis: kokia tikroji Prezidentės įtaka šalies specaliosioms tarnyboms?

Svarbiausia suvokti, kam labiausiai talkina prieš Liberalų sąjūdį pradėti tyrimai  – prorusiškoms ar provakarietiškoms jėgoms?

Į šį klausimą politikos apžvalgininkas A.Medalinskas atsakymo neieško. Apsiriboja „vieša paslaptimi“: prezidentė D.Grybauskaitė per daug akivaizdžiai myli dešiniuosius ir turi nematomų svertų kontroliuoti specialiąsias tarnybas.

Taip galėtų būti, bet ar tai – neginčijama tiesa? Palyginkime „Lietuvos žiniose“ išdėstytas A.Medalinsko vizijas su žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo įžvalgomis. Jis šalies vadovę laiko rimta, tvirta, principinga valstybininke. Ir tuo pačiu žurnalas „Valstybė“ pateikia kardinaliai priešingų matymų nei A.Medalinskas.

Pavyzdžiui, E.Eigirdas teigia, kad „kai ilgai seki dešiniuosius, laiko Kremliaus mafijai nelieka“. Šiandien besiklostanti padėtis, jo įsitikinimu, naudinga tik Kremliaus draugams. O tai reikštų, kad Prezidentė neturi įtakos specialiosioms tarnyboms. Nes ji – prieš Vladimiro Putino bandymus tiek viešai, tiek slapta įtakoti Lietuvą. Nebent bandytume įsivaizduoti sunkiai įtikinamą sąmokslo teoriją, kad prezidentė dedasi ne tuo, kuo iš tiesų yra, kad sumaniai slepia tikrąjį savo veidą ir kad visi Rusijos palyginimai su terorizmo požymių turinčia valstybe tėra vaidyba.

E.Eigirdo publikaciją „Oligarchinė nomenklatūra Eligijų Masiulį sukramtė ir išspjovė“ (žurnalas „Valstybė“, 2016-ųjų birželio numeris) siūlyčiau atidžiai perskaityti visiems, kurie domisi politika.

Autorius primena skaitytojams maždaug 12 metų senumo „Rubikono“ skandalą. Tada irgi atrodė, kad Lietuvoje pradedamas rimtas apsivalymas nuo įtartinų, korumpuotų, velniai žino kam dirbančių jėgų. O ilgainiui paaiškėjo, kad po kardinalaus apsišvarinimo būsimuosius Seimo rinkimus laimėjo dar blogesni – Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija.

E.Eigirdas brėžia ryškią išvadą: „Taigi, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas savo nuomonę, kad pusę metų iki rinkimų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas „Rubikono“ skandalas tapo lemiamu veiksniu ir puikia priedanga rinkimus laimėti siekiančiam pavojingiausiam su Kremliumi siejamam Lietuvos oligarchui“. Žodžiu, norėta, kad būtų kuo geriau, o atsitiko taip, kad, bėgdami nuo vilko, papuolėme į glėbį meškai… Lietuvos specialiosios tarnybos specialiai nemodeliavo tokios baigties, tačiau itin nepalankiai susiklostė aplinkybės…

Žurnalo redaktorius pateikia ir dar vieną pavyzdį – Vito Matuzo istoriją. STT atkakliai, ilgai sekė konservatorių, įtardama jį „sukčiaujant stambiu mastu“. Bet vėliau, jau gerokai po rinkimų, paaiškėjo, kad šis konservatorius – švarus, beje, specialiųjų tarnybų per daug ilgai sektas. STT sekė jį net trejis metus. Vilniaus apygardos teismas pasibaisėjo –„žmogus per daug ilgai sektas“.

Taigi verta išgirsti E.Eigirdo pastabas: kai „tiek daug dėmesio skiri kovai su dešiniųjų korupcijos užkardymu, gali nelikti resursų kitų procesų stebėsenai. Dalis jų ignoruojama taip nuosekliai, kad kyla įtarimas, jog Lietuvoje egzistuoja dvi teisėtvarkos: viena principinga ir nuolat stebinti dešiniuosius, o kita mieganti lyg kokia rusiška meška žiemos miegu“.

Kas turėta omenyje? Visai neseniai VSD pranešė: Kremlius per verslo grupes įliejo milijonus eurų į Lietuvos žiniasklaidą, kad ši formuotų neigiamą nuomonę apie Visagino atominę elektrinę. Propaganda buvo veiksminga. Šimtai straipsnių ir laidų, gąsdinančių konservatoriais, ketinančiais su japonų „Hitachi“ sunaikinti pusę Europos, turėjo įtakos aniems rinkimų rezultatams. Prieš ketverius metus rinkimai konservatoriams tikrai nebuvo labai palankūs.

Tačiau ar kas nors prisimena bent vieną tyrimą, kurį būtų pradėjusios STT, FNTT ar kitos panašaus pobūdžio mūsų tarnybos dėl Rusijos per verslo struktūras papirkinėjamos žiniasklaidos?

Neišgirstas ir kitas svarbus VSD perspėjimas: Kremliaus pinigai per verslo grupes į Lietuvos žiniaslaidą liejosi upeliais, siekiant diskredituoti Suskystintųjų dujų terminalą.

Vadinasi, milijoniniai Kremliaus kyšiai verslui, žiniasklaidai ir net politikai nelaikomi Lietuvos nepriklausomybę griaunančiais veiksniais. Nejaugi milijoniniai rusiški kyšiai  gali tapti „tiesioginėmis užsienio investicijomis, skatinančiomis Lietuvos ekonomiką“?

Štai taip analizuoti Liberalų sąjūdžio kritimą 2016-ųjų rudens rinkimų išvakarėse – kur kas įdomiau, nei abstrakčiai piktintis politikos nešvarumu. Jei E.Eigirdas teisus, ar pajėgsime numatyti, kokia politinė jėga šį sykį siekia atlikti Judo vaidmenį? Jei teisingos „Valstybės“ įžvalgos, tada prasminga ieškoti ir priežasčių, kodėl prezidentei nuolat primetamas gebėjimas įtakoti specialiąsias tarnybas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.23; 04:50

Žemiau skelbiame Eduardo Eigirdo straipsnio „Naujas pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“ ištrauką iš žurnalo „Valstybė“ (2016, nr.2).

Straipsnio autorius čia dar nemini profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, susirinkusiųjų miniai pasakytos nuo Signatarų namų balkono Vasario 16-ąją. Jis dar nebuvo matęs žurnalistės Rūtos Janutienės laidos, siekusios žūt būt neutralizuoti tos kalbos poveikį plačiajai visuomenei. Juk ją girdėjo ne tik pilnutėlė Pilies gatvė, bet ir visa Lietuva (transliavo LRT televizija).

Continue reading „Tikslas – neleisti kilti pasipriešinimui Astravo atominei elektrinei“

Kaip visą tą tikslingą į Europą plūstantį žmonių srautą pavadinti? Gal Europos okupacija? Europos tautų naikinimo mašina? Ji, ta mašina, veikė ir iki šiol, bet žymiai lėčiau, ne taip pastebimai. Vadinamieji pabėgėliai (taip tą srautą įvardija lietuvis anonimas, dirbantis Vokietijoje pabėgėlių centre: Delfi.lt) kosmopolitams labai pageidautiną darbą nepaprastai paspartins. Dešimtmečio kito darbas – per metus kitus.

Bet apie tai niekas nekalba. Apie tai beveik draudžiama kalbėti. Reikia pataikauti lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nes juos gina Lenkija, reikia labai atsargiai elgtis su rusais, nes juos gina Rusija, reikia kiekviena proga ir be progos muštis į krūtinę: lietuviai šaudė žydus. Dabar naujas reikalavimas: apie pabėgėlius – tik gerai, tik su užuojauta, nes juos gina Vokietija, Prancūzija.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Europa pabėgėlius gelbsti popieriniais laiveliais“

Žurnalas „Valstybė“ viename iš paskutiniųjų savo numerių paskelbė analitinę redaktoriaus Eduardo Eigirdo medžiagą apie šimtą žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės lemia mūsų valstybės ateitį („100 žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės aktualios Lietuvai“). Kas tie žmonės? Kodėl jie įtakingi?

Aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia minėto rašinio ištrauką, kurioje kalbama apie VSD direktorių Darių Jauniškį ir saugumo struktūroms iškylančias problemas.

Continue reading „Kas trukdo VSD tapti neigiamą išorės įtaką mažinančia jėga?“

Imtis šio rašinio paskatino labai nekultūringas išpuolis prieš žurnalistą Algimantą Čekuolį. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad žurnalistų „kalvės“ vadovas (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas A.Vaišnys) galėtų taip užgauliai ir primityviai viešai koneveikti seną, Lietuvos žurnalistikai ir Atgimimui daug nusipelniusį žmogų, iki šiol išmintingai, populiariai rašantį (kalbantį) aktualiomis temomis. Ypač jeigu, kaip teigia pats užpultasis, tame feisbuke paskelbtame Vaišnio rašinyje daug netiesos.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ar įmanoma išmesti televizorių?“

Na, su tokiu požiūriu tapti milijonierių tauta bus labai sunku, todėl ir iki šiaurės rytų Šveicarijos dar kopsime ilgai ir nuobodžiai. Nes Šveicarijoje ir Vokietijoje tiek daug milijonierių yra ne todėl, kad jie vieni iš kitų nuo ryto iki vakaro vagia, o todėl, kad skaidriai funkcionuojančioje ekonomikoje profesionalų žinios, kaip ir atsakingas taupymas bei investavimas, yra dažniausia priežastis, ilgainiui leidžianti sukaupti milijoninį turtą.

Tik nereikia iš karto kalbėti apie tai, kas akivaizdu: kad pas mus dar įprasta vieniems iš kitų vogti, o iki skaidriai veikiančios rinkos ekonomikos mums dar toli ar kad didžiausia rinkos ekonomikos pergale tampa žinia, jog Konkurencijos taryba pagaliau sugebėjo pasijudinti ir susidomėjo sūrio, pieno ar vaistų rinka. 

Continue reading „Pražiopsojome 10 milijardų“

Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl  Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.

Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Jeigu „Valstybė“ teisi…“

Beje, turėtume iš karto išsiaiškinti, kas yra nomenklatūra ir kas yra oligarchinė nomenklatūra, nes priešingu atveju bus visiškas jovalas. Taigi nomenklatūra, kaip, beje, ir propaganda, nėra blogis, nes tiek pirmoji, tiek antroji gali būti naudinga realizuojant nacionalinius interesus.

O štai juodoji propaganda, kaip ir oligarchinė nomenklatūra, yra blogis, nes užvaldant visuomenę ir kontroliuojant valstybės resursus tenkinami tam tikrų galingų grupių interesai, todėl nepaisoma nacionalinių valstybės interesų.

Būtent dėl šios priežasties tiek oligarchinė nomenklatūra, tiek juodoji propaganda yra tarsi siamo dvynės, nes nuolat trinasi kartu. 

Continue reading „V. Matijošaitis su Broške – oligarchinės nomenklatūros dovanėlė D. Grybauskaitei“

Tikriausiai daug kas iš mūsų perskaitėme Stasio Jakeliūno publikaciją „V.Putinas pavėlavo – Lietuva jau okupuota“ (tekstas pasirodė gegužės 13-ąją lrytas.lt portale).

Tiems, kurie nėra susipažinę su minimu straipsniu, rekomenduojame perskaityti.

Tačiau siūlydami susipažinti su buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjo įžvalgomis norime pabrėžti, jog publikacija mums paliko keistą įspūdį.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie tai, kas keistina – kituose rašiniuose?“

Lietuvoje vykstančius procesus stebint iš kiek didesnio atstumo, turėtų susidaryti tragikomiškas vaizdelis. Tuo metu, kai visas Vakarų pasaulis su nerimu stebi įvykius Rusijoje, šios valstybės agresiją Ukrainoje ir keliamą grėsmę Baltijos šalims, Lietuvos savivaldos rinkimus laimi su maisto produktų tiekimu susiję lyderiai, turintys glaudžių sąsajų būtent su Rusijos rinka.

Gali susidaryti įspūdis, kad ne prancūzai, o lietuviai yra tikroji gurmanų tauta, kuriai svarbiausia skaniai užkrimsti, o pavojai jų valstybės laisvei ar net jų pačių gyvybei yra 25 vietoje. 

Continue reading „Kol yra krabų ir agurkų, lietuviams Kremlius nebaisus“

Gruzija, Ukraina ir Lietuva – tai valstybės, ribojančios imperines Rusijos ambicijas ir galimybes domintuoti Europoje.

Todėl Rusija visada sieks susigrąžinti įtaką šioms šalims – ne tik darys įtaką jų geopolitinei aplinkai ir vidaus politikai, bet ir kels pavojų jų saugumui.

Tokios mintys buvo išdėstytos solidžiame JAV žurnale „Foreign Affairs“ ir keliuose analitiniuose darbuose, kuriuos JAV analitikai paskelbė beveik prieš 20 metų.

Todėl nereikia stebėtis, kodėl šiandien, kai dalis Gruzijos ir Ukrainos jau okupuota, nemažai NATO generolų ir Vakarų politikų susirūpino Baltijos šalių, visų pirma Lietuvos, saugumu.

Continue reading „Pirmi Vladimiro Putino taikinių sąraše“

Jeigu reikėtų pasakyti, kuri Baltijos šalis dažniausiai linksniuojama kaip sėkmingiausia, laurai neabejotinai atitektų Estijai. Nors visų Baltijos šalių istoriją ir politinę kultūrą formavo panašūs veiksniai, vis dėlto ši šalis sugeba ant pjedestalo užlipti aukščiausiai.

Sėkmės pavyzdžiai įkvepia. Apie ateities ekonomikos iššūkius, Baltijos šalių vienybę, bendradarbiavimą energetikos sektoriuje, nuolat sklindantį karštį iš Ukrainos ir dėl to kylančius iššūkius kalbamės su Estijos ministru pirmininku Taavi Rõivasu.

Continue reading „Estijos ministras pirmininkas: „Europa yra stipresnė, negu gali atrodyti““

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dažniausiai, kai Lietuvai nesiseka, kaltinami politikai, tačiau ne bet kurie, o būtent tie, kurie stengiasi priimti Lietuvai būtinus sprendimus.

O ar kas nors atsimena, kad dėl valstybės problemų būtų kaltinami tokie politikai kaip Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas?

Arba įtakingi verslininkai, valdantys žiniasklaidą ir akivaizdžiai darantys įtaką politiniams procesams?

Continue reading „Įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune. 

Continue reading „Kremlius svarbiausiam 2015 m. mūšiui ir vėl idealiai pasiruošęs“

Prieš ketverius ar penkerius metus vienoje diskusijoje išreiškiau mintį, kad Rusijos ekonomika žygiuoja prie didelės krizės. Taip teigiau matydamas, kaip Rusijos valdžia reaguoja į dėl 2008 m. pasaulinės ekonominės krizės prasidėjusius pokyčius. Šios krizės laikotarpiu tapo akivaizdu, kad JAV dar agresyviau investuos ir išnaudos savo energetikos potencialą, o Europa augant konkurenciniam spaudimui nebegalės taikstytis su Rusijos diktuojamomis dujų kainomis. 

Ilgainiui Rusijos pajamos iš energijos išteklių eksporto mažės, todėl siekdama išsaugoti savo ekonomikos potencialą ir visuomenės gerovę Rusijos valdžia privalo imtis skubių reformų, didinti konkurencingumą ir taip mažinti priklausomybę nuo importo. Yra teigiančiųjų, kad tai ir buvo daroma.

Continue reading „Didžiausias 2015 metų pavojus – dreifavimas“