Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Kairas, liepos 25 d. (AFP-ELTA). Egipto užsienio reikalų ministerija iškvietė Švedijos pasiuntinį dėl koraną išniekinusių protestų Stokholme, antradienį pranešė Kairas, didindamas diplomatinių pasmerkimų bangą musulmonų pasaulyje.
Švedijos ambasados Kaire reikalų patikėtiniui pranešta, kad „Egipto vyriausybė ir žmonės visiškai atmeta apgailėtinus pasikartojančius šventosios korano knygos deginimo ar išniekinimo atvejus Švedijoje“, sakoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Egiptas viešai pasmerkė neseniai įvykusius incidentus Švedijos sostinėje, kai buvo sudegintos arba trempiamos musulmonams švento teksto kopijos, ir perspėjo dėl „didėjančios islamofobijos ir neapykantos nusikaltimų“.
Praėjusį mėnesį Švedijoje gyvenantis pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika degino koraną prie pagrindinės Stokholmo mečetės. Praėjusią savaitę per protestą prie Irako ambasados jis trempė koraną, nors jo nesudegino. Abu protestai sukėlė platų pasmerkimą musulmonų pasaulyje ir toliau.
Švedijos valdžia leido surengti demonstracijas remdamasi žodžio laisve, tačiau teigė, kad leidimas jas surengti nereiškia pritarimo tokiems veiksmams.
Praėjusią savaitę paskelbtame interviu S. Momika, teigiantis esąs ateistas, gynė savo veiksmus ir sakė, kad jais siekia pabrėžti mažumų grupių diskriminaciją Irake. „Aš toliau deginsiu koranus, kol teisiškai man tai bus leista“, – sakė jis prancūzų žurnalui „Marianne“.
Didžiausio pasaulyje prestižo musulmonų sunitų švietimo institucija „Al-Azhar“ paragino boikotuoti švediškus produktus. Naujausiame pareiškime penktadienį ji pasmerkė „pasikartojančias provokacijas“ ir kaltino Švedijos valdžią davus leidimą protestams „vadovaujantis klaidinančiu žodžio laisvės šūkiu“, bet tuo pačiu remiant ekstremizmą ir islamofobiją.
Šie įvykiai padidino diplomatinę įtampą visame regione, Švedijos pasiuntiniai taip pat buvo iškviesti Alžyre, Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Švedijos ambasadorius buvo išprašytas iš Irako, o Iranas pareiškė, kad neįsileis naujo Švedijos ambasadoriaus.
Kartuvės
Egipto teismas ketvirtadienį nuteisė mirti 24 Musulmonų brolijos narius už tai, kad per du atskirus incidentus nužudė keletą policininkų, pranešė šaltiniai teisėsaugoje.
Damanhouro baudžiamasis teismas, esantis į šiaurę nuo sostinės Kairo, nuteisė juos už kelis jiems priskiriamus nusikaltimus, tarp jų – 2015 metais įvykdytą policijos pareigūnus vežusio autobuso bombardavimą pakrantės Beheiros provincijoje.
Išpuolio metu žuvo trys policininkai, daug jų buvo sužeista.
Kita byla, taip pat dėl Brolijos narių, kurią nagrinėjo tas pats teismas, buvo dėl policininko nužudymo 2014 metais. Aštuoni iš 24 kaltinamųjų buvo teisiami už akių.
Mirties bausmė civiliams nuteistiesiems Egipte, daugiausiai gyventojų turinčiame arabų pasaulyje, vykdoma pakariant. Nuosprendžius galima apskųsti, pridūrė šaltinis.
2013 metais ši islamistų grupuotė po buvusio prezidento Mohamedo Morsio karinio nuvertimo Egipte buvo uždrausta. Nuo tada, kai vadovavo kariniam perėmimui ir tapo prezidentu, Abdel Fattah al-Sisi ėmėsi represijų prieš Musulmonų broliją, o tūkstančiai jos šalininkų buvo įkalinti.
Musulmonų brolija, įkurta Egipte 1928 metais, ragina islamą paskelbti viešojo gyvenimo pagrindu.
Nepaisant dešimtmečius trukusių represijų, ji įsitvirtino Egipte kaip pagrindinis opozicinis judėjimas ir įkvėpė kurtis įvairius kitus judėjimus bei politines partijas visame musulmonų pasaulyje.
Tačiau ji vis dar uždrausta keliose šalyse, įskaitant Egiptą, dėl tariamų ryšių su terorizmu.
Šių metų pradžioje „Amnesty International“ kritikavo Egipto oficialaus mirties bausmių skaičiaus „reikšmingą augimą“. 2019 metais šis skaičius siekė 32, o pernai – jau 107.
Sueco kanale. EPA – ELTA nuotr.
Milžiniško konteinerinio laivo, užblokavusio Sueco kanalą, savininkai teigia susidūrę su „didžiuliais sunkumais“ bandant ištraukti laivą atgal į vandenį. Šis incidentas privertė Egiptą sustabdyti laivų eismą vienoje judriausių pasaulyje laivybos vietų.
Sueco kanalo tarnyba (SCA) tvirtino bandanti ištraukti įstrigusį 400 m ilgio laivą „Ever Given“, kuris užplaukė ant kanalo pakrantės per smėlio audrą antradienį.
Japonijos bendrovė „Shoei Kisen Kaisha“, kuriai priklauso laivas, teigė susidūrusi su dideliais sunkumais ir atsiprašė už sukeltus didžiulius nepatogumus.
„Bendradarbiaudami su vietos tarnybomis ir laivo valdymo bendrove „Bernhard Schulte Shipmanagement“, bandome ištraukti laivą į vandenį, tačiau susiduriame su didžiuliais sunkumais. Nuoširdžiai atsiprašome už sukeltus Sueco kanale esantiems laivams ir tiems, kurie planuoja plaukti šiuo kanalu“, – teigė bendrovė.
Laivybos specialistams perspėjant, kad įstrigusio laivo ištraukimo operacija gali trukti kelias dienas ar net savaites, Sueco kanalo tarnyba paskelbė „laikinai stabdanti laivybą“ kanale.
Sueco kanalas smarkiai sutrumpina kelionę jūra tarp Azijos ir Europos, nes laivams neprireikia apiplaukti visos Afrikos. Pavyzdžiui, kelionė iš Singapūro į Roterdamą Sueco kanalu yra apie 6 tūkst. km trumpesnė nei plaukiant aplink Afriką.
Egipte aptiko seniausią pasaulyje alaus daryklą. EPA-ELTA nuotr.
JAV ir Egipto archeologai aptiko, kaip manoma, seniausią pasaulyje alaus daryklą, praneša naujienų agentūra „The Associated Press“.
Ji buvo rasta per kasinėjimus Abidose – Senovės Egipto mieste, o dabar – archeologinėje zonoje. Abidosas yra dykumoje Nilo vakariniame krante, už 450 kilometrų į pietus nuo Kairo.
Kaip sakė žurnalistams Egipto aukščiausiosios senybių tarybos vadovas Mostafa Waziri, alaus daryklą greičiausiai reikėtų priskirti faraono Marmero – Ankstyvosios karalystės I dinastijos pradininko – laikams (3100-3000 m. pr. m. e.).
Specialistai atkasė aštuonias dideles patalpas, kurių matmenys – 20 m x 2,5 m. Kiekvienoje iš jų rasta maždaug po 40 molinių indų, kuriuose gaminant alų buvo šildomas vanduo su grūdais. Vienu metu čia galėjo būti pagaminama iki 22 tūkst. litrų alaus.
Pasak amerikiečių mokslininko Matthew Adamso iš Niujorko universiteto, alus greičiausiai buvo naudojamas per įvairias apeigas.
Abidosas nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. vidurio buvo svarbus religinis Senovės Egipto centras ir viena iš pagrindinių dievo Ozirio garbinimo vietų.
Senovės egiptiečiams alus buvo gerai žinomas. Jo daug suvartodavo piramidžių statytojai. Kaip byloja iki mūsų dienų išlikę receptai, alus Senovės Egipte buvo gaminamas iš miežių, kviečių ir datulių, o su šiuo gėrimu egiptiečius supažindino babiloniečiai.
Egipte sekmadienį įvyko sprogimas prie tebestatomo naujojo Didžiojo Egipto muziejaus, gana netoli Gizos piramidžių, skelbia BBC.
Kaip pranešama, taikinys buvo turistinis autobusas. Sprogstamasis užtaisas sprogo, kai užsienio turistus gabenantis autobusas važiavo pro Didįjį Egipto muziejų.
Sužeista mažiausiai 16 žmonių, didžioji dalis sužeistųjų yra užsienio turistai. Apie žuvusius nepranešama.
„Sprogstamasis užtaisas buvo padėtas šalia muziejaus sienos“, – sakė šaltinis, norėjęs išlikti anoniminis.
Didysis Egipto muziejus vis dar statomas ir turėtų būti atidarytas tik 2020 metais.
Tai antras per šešis mėnesius kruvinas incidentas prieš turistus Egipte. 2018-ųjų gruodį netoli tų pačių Gizos piramidžių sprogusi kelkraštyje padėta bomba kliudė turistinį autobusą, mažiausiai du žmonės žuvo, o dar 12 buvo sužeisti.
Aleksandrijos karo tribunolas ketvirtadienį nuteisė 17 žmonių mirties bausme byloje dėl teroro aktų bažnyčiose, įvykdytų Egipte per dvejus pastaruosius metus. Tai pranešė naujienų portalas „Al-Yaum Al-Sabia“.
Jo duomenimis, dar 19 teisiamųjų įkalinti iki gyvos galvos (Egipte – 25 metai). Aštuoni bylos figūrantai praleis po 15 metų griežtojo režimo kalėjime.
Praėjusių metų balandį, Verbų sekmadienį, Tantos ir Aleksandrijos krikščionių šventyklose buvo įvykdyti teroro aktai. Tada 45 žmonės žuvo, daugiau kaip 120 buvo sužeisti. Po to šalyje buvo įvestas nepaprastosios padėties režimas, galiojantis iki šiol. Visas bažnyčias ir kitas religinių apeigų atlikimo vietas saugo policija.
2016 metų gruodžio 11 d. galingas sprogimas nugriaudėjo koptų Šv. Petro bažnyčioje Kaire, Abasijos rajone. Išpuolio aukomis tapo 29 žmonės, apie 50 buvo sužeisti.
Žvalgybų paslaptys visuomet lieka paslaptimis – ne visas pavyksta atksleisti
Michael Weiss / The Daily Beast
„Tai – straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas.
„Šiame straipsnyje aptarinėjama KGB savikritika po jo nesėkmių Artimuosiuose Rytuose – po situacijos, kurią Putinas pastaraisiais metais energingai stengiasi ištaisyti“, – tvirtina leidinys. Veisas pradeda nuo istorijos apie sovietų žvalgybos nesėkmę 1969 metais verbuojant Libano KOP pilotą Machmudą Matarą. Ji paimta iš amerikiečių žurnalisto Džono Barono knygos „KGB: slaptas sovietų agentų darbas“ („KGB: The Secret Work of Soviet Agents“). Baronas pabrėžia kad operacija „pagrįsta neįmantriomis orientalistinėmis prielaidomis, apie kurių egzistavimą puikiai žinojo Libano specialiosios tarnybos. Matarui buvo liepta „suvaidinti godų arabą, mėgėją pasiderėti, kurį jaudina tik pinigai“, kad apgautų jo aukas iš GRU, kurios taip patikėjo jo sukurtu personažu, kad net patingėjo išrašyti jam ne Rusijos (taip originale, – red. past.), o kokio nors kito banko čekį (perpasakota Veiso).
Veiso nuomone, pagrobti naikintuvą, kuriam sovietų žvalgyba norėjo nusamdyti Matarą, buvo rizikinga, bet ne taip sudėtinga, kaip infiltruotis į Amerikos įstaigas Artimuosiuose Rytuose šaltojo karo pabaigoje. „KGB pats tai pripažino tarnybinėje „analizinėje apžvalgoje“, išspausdintoje 1988 metais, bet niekada neskirtoje tiems, kas netarnauja KGB“, – sakoma straipsnyje.
„Tas nesklandžiai pavadintas tekstas „Agentų-verbuotojų pritraukimas ir parengimas žvalgybiniam įsiskverbimui į JAV įstaigas (kai kurių Šiaurės Afrikos šalių pavyzdžiu)“ – antras iš sovietų žvalgybos istorinių dokumentų komplekto, kuriuos perdavė leidiniui The Daily Beast viena Europos saugumo tarnyba“, – sakoma straipsnyje. (Visos citatos straipsnyje yra verstos iš žurnalo portalo, – red. past.).
Pasak autoriaus, „Pritraukimas ir parengimas“ „aprašo Amerikos valstybės tarnautojų verbavimo Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje metodus, o taip pat būtiną tinklą vietinių agentų, kurie galėtų padėti verbuoti (ypač vertingi objektai buvo JAV dimisijos valstybės tarnautojai ar NATO bendradarbiai)“.
Veiso nuomone, toks tyrimas išlieka aktualus, turint omenyje, kad Kremlius dramatiškai grįžta į tą regioną.
„Analitinis tyrimas – tai savotiškas pagiriamasis žodis pagrindinio priešininko ir jo sąjungininkų specialiųjų tarnybų budrumui, savikritikos pratybos. Jame pripažįstama, kad iki 1988 metų JAV pasimokė iš savo kontržvalgybos išgvėrimo bei apsileidimo praeityje, o tai privertė „Maskvos centrą“ prisitaikyti prie žymiai nesvetingesnės aplinkos. Pertvarkai prasidedant KGB pastangos verbuoti amerikiečius arabų šalyse duodavo vis mažiau vaisių. Amerikos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, sakoma dokumente, „geriau tikrina ir suseka tų įstaigų bendradarbius ir jų kontaktus su sovietinėmis, imasi priemonių sovietų žvalgybos agentams demaskuoti, organizuoja operacijas, gaudydami su masalu, seka agentus ir jų ryšininkus“, – sakoma straipsnyje.
„Pritraukimą ir parengimą“ galima traktuoti kaip epitafiją KGB įsiskverbimui į arabų šalis, išspausdintą nelikus nė metams iki Berlyno sienos griuvimo ir šaltojo karo finalo“, – rašo autorius.
„Centro“ operacijų Šiaurės Afrikoje istoriją XX amžiaus antrojoje pusėje autorius vadina „skiautiniu iš pritrenkiančių taktinių pergalių, kurias aptemdė stulbinančios strateginės nesėkmės“.
Didžiausia nesėkme autorius laiko tai, kad aštuntajame dešimtmetyje SSSR prarado įtaką Egiptui, ir toji šalis virto JAV kliente. „Aiškus nelaimės ženklas buvo 1954 metais būsimojo panarabų nacionalizmo lyderio atėjimas į valdžią karinio perversmo keliu, o tuometis KGB vadovas Ivanas Serovas pavaizdavo, jog egiptiečiai – tai juodaodžiai afrikiečiai (etatiniai arabų specialistai iš Pirmosios vyriausiosios valdybos taip susikonfūzijo, kad jo net nepataisė“, – rašo autorius, remdamasis Kristoferio Endriu ir Nikolajaus Mitrochino knyga „Pasaulis slinko link mūsų: KGB ir mūšis dėl „trečiojo pasaulio“ („The World Was Going Our Way: The KGB and the Battle for the Third World“).
„Jurijus Andropovas, vadovavęs KGB 1967–1982 metais, uždraudė dirbti su agentais egiptiečiais Egipto teritorijoje, nuogąstaudamas, kad jų areštas įsiutins Sadatą ir sunaikins tai, kas liko iš nusilpusių sąjungininkiškų santykių“, – rašoma leidinyje.
Veiso nuomone, „Visa tai, be abejo, davė amerikiečiams pakankamai laiko nusipelnyti pasitikėjimo Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ir įgyvendinti priemones, kurios iki pat SSSR žlugimo klaidino „Maskvos centrą“ ir trukdė jam. „Pritraukimas ir parengimas“ išryškina virtinę konkrečių atvejų, kurie liudija apmaudų KGB veiklos regione finalą“.
„Pavyzdžiui, kad ir piliečio „B“ istorija. Kaip mums praneša, jis buvo užverbuotas vienoje Vakarų ambasadoje Artimųjų Rytų šalyje, kuri draugavo su SSSR, o paskui pats užverbavo agentą viename arabų konsulate iš savo šalies (taip originale, – red. past.). Jo kuratoriai iš KGB sekė jo pažangą ir duodavo jam vis sunkesnių užduočių, kad įvertintų jo tinkamumą pogrindiniam darbui – šiuo atveju jis buvo gana gabus, kad šauniai atliktų užduotis. Jie siuntė jam siuntinius, kuriuos reikėjo atidarinėti atsargiai, kad išvengtų bet kokių manipuliavimo jais ženklų, ir kartą siuntinį, „kurį derėjo atidaryti vadovaujantis įtarimais, jog tai bomba“. Apie šešerius metus jis dirbo puikiai. O paskui pabėgo iš neįvardytos Šiaurės Afrikos šalies po to, kai, „kaip manoma“, buvo pastebėtas vietinės žvalgybos.
Tačiau tai buvo gudrybė, nes vėliau KGB aptiko dokumentus, patvirtinančius, kad pilietis „B“ buvo dvigubas agentas, infiltruotas tos pačios vietinės žvalgybos, kuri padėdavo jam atidarinėti visus įtartinus siuntinius“, – sakoma straipsnyje.
Viena iš didžiausių problemų sovietų rezidentūroms arabų pasaulyje devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo gerų agentų-verbuotojų trūkumas. „Dauguma atvejų tai paaiškinama tuo, kad trūko Sovietų Sąjungos kontroliuojamų agentų, kurie galėtų sukinėtis aplink amerikiečius Vakarų šalių ar arabų šalies – „šeimininkės“ vardu. Tinkamų verbuotojų iš trečiųjų šalių paieška galėjo trukti 2–3 metus“. Perspektyviausi būdavo specialiųjų tarnybų ir policijos bendradarbiai ir šalies–„šeimininkės“.
„Vienas kontržvalgybos karininkas, „M.“, buvo užverbuotas sovietų rezidentūros; jis, savo ruožtu, užverbavo „K.“ – vietinį gyventoją, dirbusį techniniu specialistu JAV ambasadoje toje šalyje. „K.“ manė, kad šnipinėja savo vyriausybei. O kai ambasados bendradarbiai amerikiečiai aptiko jo šnipinėjimo įkalčius, „KGB ranka“ liko nepastebėta. „K.“ atsisakė išduoti „M.“, nes pagrįstai nuogąstavo, kad vietinė žvalgyba pasodins jį už grotų, kankins arba nužudys (o toji žvalgyba net nenuvokė apie jo darbelius, nes nebuvo davusi nurodymų tokiai operacijai)“, – sakoma straipsnyje.
Beveik tokie pat geri agentai-verbuotojai buvo juristai, dėstytojai ir aukštos kvalifikacijos specialistai, o taip pat žurnalistai, tvirtina autorius. Puiki „legenda“ būdavo ir europiečio – pardavimų agento ar po kitas šalis keliaujančio pramonininko kaukė.
Autoriaus nuomone, KGB sudarytas godaus ir linkusio į intrigas amerikiečio psichologinis profilis komiškai juokingas – tarsi jį būtų sukūręs „Gremas Grinas, o apdorojęs Feliksas Dzeržinskis“. Veisas cituoja: „Aiškus individualizmas ir nuolatinis siekis asmeniškai praturtėti (ir) neaiški ateitis dažnai stumia kai kuriuos amerikiečius į konfliktą su reikalavimais, kuriuos jiems kelia valstybės tarnyba“.
„Kita svarbi sritis, į kurią reikia taikytis Amerikos įstaigose, – tai mašininkės, sekretorės, biuro vadybininkai ir pan.“, – tokia dar viena citata.
Bet pasitaikydavo, kad viskas vykdavo ne pagal planą, pastebi autorius. „Aptarsime tragišką atvejį, kuris nutiko vietiniam verslininkui „K.“. Pastarasis buvo pritrauktas, kad užverbuotų „L.“, vienos Amerikos įstaigos sekretorę. „L.“ gyveno savo tėvų sąskaita, ir todėl jis bendravo su ja kaip Europos kompanijos bendradarbis, ieškantis konfidencialios informacijos, kuri buvo prieinama „L.“, o už tai ji turėjo gauti atlygį. „K.“ netenkino paprasto „kasininko“ Maskvos auksui vaidmuo, ir vėliau jis pasakė savo kuratoriams, jog jis su „L.“ užmezgė meilės ryšį, kad labiau priviliotų visaverčiam verbavimui.
O iš tikrųjų to nebuvo. Ir kai tik „L.“ susirado jaunikį – turtingos šeimos atžalą, kuris galėjo jai duoti tai, ko neįstengė mama su tėčiu, informacijos srautas nutrūko, ir visa operacija žlugo. „Vyriškas išdidumas“ (kaip pats „K.“ vėliau prisipažino savo kuratoriui) neleido jam sąžiningai pranešti tiesą „Centrui“, – sakoma straipsnyje.
Baigdamas Veisas apibendrina: „Be abejo, ne paskutinę vietą tarp istorinių veiksnių, sąlygojusių SSSR žlugimą, – greta ekonomikos komandinės struktūros vidinių prieštaravimų, ginklavimosi varžybų, Reigano, Gorkio, liberalios reformistinės inteligentijos sustiprėjimo Maskvoje, – užėmė atviras laiko, pinigų ir gyvosios jėgos švaistymas dėl sovietinių žvalgybos tarnybų stereotipinio mąstymo“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius antradienį susitiko su Egipto Arabų Respublikos užsienio reikalų ministru Samehu Šukriu (Sameh Shoukry), kuris Lietuvoje lankėsi pirmą kartą.
„Pirmasis Egipto užsienio reikalų vizitas – istorinis momentas minint 25-ąsias diplomatinių Lietuvos ir Egipto santykių užmezgimo metines, svarbus tolesniam Lietuvos ir Egipto dvišalių santykių stiprinimui“, – sakė L. Linkevičius. Egipto užsienio reikalų ministras S. Šukris džiaugėsi abiem valstybėms naudingu bendradarbiavimu ekonomikos ir turizmo srityse.
Vizito metu aptartos intensyvesnio dvišalio bendradarbiavimo galimybės, pasikeista nuomonėmis dėl bendros politinės ir saugumo situacijos Artimųjų Rytų regione, taip pat svarstyti teisinės bazės stiprinimo klausimai.
Vizito Lietuvoje metu Egipto Arabų Respublikos užsienio reikalų ministras taip pat susitiko su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu.
Lietuvos ir Egipto diplomatiniai santykiai užmegzti 1992 metais. Nuo 2001 metų Kaire veikia vienintelė Artimųjų Rytų regione Lietuvos Respublikos ambasada. 2016 metais Lietuvos ambasadoriumi Egipto Arabų Respublikoje paskirtas ambasadorius Arvydas Daunoravičius.
Informacijos šaltinis – ELTA
ELTA nuotraukoje: Egipto užsienio reikalų ministras Sameh Shoukry.
Amerikoje, Pietų Kalifornijoje, gyvenantis 56 metų nekilnojamojo turto agentas, kino kūrėjas, dviejų valandų filmo „Musulmonų nekaltybė“ („Innocence of Muslims“) scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir prodiuseriu įvardijamas Samas Bacile’as buvo priverstas slapstytis po to, kai jo filmas, kritikuojantis musulmonų pranašą Mahometą, kuriame teigiama, kad jis buvo sukčius, išprovokavo ultrakonservatyvių islamistų išpuolius prieš JAV diplomatines atstovybes Egipte ir Libijoje.
Per juos Libijos rytiniame Bengazio mieste žuvo JAV ambasadorius Libijoje Chrisas Stevensas ir dar trys pareigūnai. Nors S. Bacile’as apgailestavo dėl ambasadoriaus, nužudyto kilus pasipiktinimo bangai dėl šio filmo, jis dėl šio smurto kaltino per menką ambasados apsaugą ir smurto vykdytojus. Egipto sostinėje Kaire protestuotojai užlipo ant JAV ambasados sienų, nuplėšė Amerikos vėliavą ir vietoje jos iškėlė juodą vėliavą su islamo šūkiu.
Turizmas – tai aktyvus poilsis keliaujant, bendraujant su žmonėmis ir gamta. Tai geras būdas plėsti akiratį ir stiprinti sveikatą. /Tai prancūzų k. žodis tourisme – tour – kelionė/.
Kelionės, kurių tikslas susipažinti su gamta ir kitų tautų gyvenimu, papročiais buvo organizuojamos jau antikiniame pasaulyje. Mokslininkai nustatė, kad vasaros atostogų tradicija prasidėjo Senovės Romoje ir ilgą laiką šia privilegija naudojosi aukštuomenė. VI a. pr.m.e. graikai ir romėnai keliaudavo į Egiptą, Sirakūzus susipažinti su senovės istorija, kultūra, architektūra.
Tarptautinės karinės pajėgos toliau tęsia karinę operaciją Libijoje prieš M.Kadafio režimo pajėgas. Nuo kovo 22 dienos 16 valandos iki kovo 23 dienos 10 valandos ryto kariniai lėktuvai atliko virš 300 skrydžių ir numetė daugybę bombų.
Toliau atakuojami strateginiai objektai – karinės bazės ir M.Kadafio karinių pajėgų susitelkimo vietos. Kovo 22-23 dienomis toliau rengti ir strateginių objektų apšaudymai iš galingų raketų. Iš viso paleistos jau 163 sparnuotosios raketos ,,Tomahawk“. Tuo tarpu Libijos sukilėliai pareiškė, kad jie rengiasi puolimui prieš M.Kadafio pajėgas. Kovo 22 dienos vakare per Libijos televiziją buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame kalbėjęs M.Kadafis kvietė savo šalininkus „kovoti iki galo“ ir nugalėti visus priešus – tiek sukilėlius, tiek tarptautinės koalicijos pajėgas. „Mes nepasisuosime, mes kovosime. Esame pasirengę karui, ir nesvarbu, ar tas karas bus ilgas, ar trumpas“, – pareiškė jis.
Arabų kraštuose – didžiulės permainos. Egipte ir Tunise įvyko sėkmingos revoliucijos, o Libijoje šiuo metu prasidėjo pilietinis karas.
Šią šalį per 40 metų valdęs M.Kadafio režimas dar priešinasi, verda nuožmios kovos. Kaip teigia opozicija, Libijoje per kelias savaites jau žuvo apie 10 tūkstančių žmonių. Kovo 3 dieną sukilėliai po aršių mūšių pasitraukė iš netoli sostinės Tripolio esančio Ez-Zavijos miesto. Teigiama, kad per kovas dėl šio miesto žuvo per 200 žmonių. Kovo 6 dieną M.Kadafiui ištikimi daliniai užėmė už 200 kilometrų nuo Tripolio esantį Misrato miestą, bet po kelių valandų buvo išstumti.
