Greta Thunberg. EPA – ELTA nuotr.
Greta Thunberg buvo apdovanota Portugalijos Gulbenkiano fondo premija už nuopelnus žmoniškumui, skiriama už kovą prieš klimato kaitą. Jai paskirta milijono eurų suma.
17-metė klimato aktyvistė premijos sulaukė už jos pastangas stabdyti klimato kaitą bei ekologijos krizę, pirmadienį paskelbtame pranešime teigė fondo atstovai.
Padėką G. Thunberg išsakė tviterio paskyroje. „Tai man reiškia labai daug, viliuosi, kad premija padės man pasaulyje padaryti dar daug gero“, – socialiniame tinkle paviešintame vaizdo įraše sakė G. Thunberg.
Aktyvistė yra pirmasis šio fondo apdovanotas žmogus. Konkrečiai ši už kovą prieš klimato kaitą Gulbenkiano fondo teikiama premija buvo įsteigta šiemet. G. Thunberg pasirinkta iš 136 nominantų, kilusių iš 43 šalių.
Komisijos pirmininkas Jorge Sampaio teigė, kad už ją balsavo dauguma komisijos narių.
J. Sampaio atkreipė dėmesį į tam tikrą G. Thunberg kovos su klimato kaita „formą, kuri leido jai suburti jaunąją kartą siekti su klimatu susijusių tikslų, taip pat į jos ryžtingą kovą, siekiant panaikinti status quo, kuris nepasiduoda pokyčiams – tai ją daro viena nepaprasčiausių šių laikų asmenybių“.
Rusijoje bandoma surinkti Arktyje į upę išsiliejusius degalus. EPA-ELTA nuotr.
Rusijoje ketvirtadienį vykdomi dar intensyvesni Ambarnajos upės valymo darbai, kurių metu siekiama susiurbti didžiulį ištekėjusių degalų kiekį. Aplinkosaugininkai skelbia, kad tai didžiausias toks išsiliejimas Arktyje, o tyrėjai suėmė pirmuosius su incidentu susijusius įtariamuosius.
Praėjusią savaitę degalai į upę išsiliejo iš šiluminės jėgainės, esančios už kelių kilometrų nuo Norilsko miesto, dyzelinių degalų cisternos. Į upę pateko 15 tūkst. tonų degalų, o į žemę susigėrė dar 6 tūkst. tonų, skelbia Rusijos valstybinė aplinkosaugos organizacija.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dėl incidento paskelbė nepapratąją padėtį.
Trečiadienį jis sukritikavo esą per vėlai vykdomą valymo operaciją. Tačiau kalnakasybos konglomeratas „Norilsk Nickel“, kuriam priklauso minėtoji šiluminė jėgainė, tvirtino, jog apie nelaimę atitinkamos agentūros buvo informuotos nedelsiant.
„Greenpeace“ padalinio Rusijoje atstovai tvirtino, kad tai „pirmasis tokio masto incidentas Arktyje“, jį esą galima lyginti su 1989 m. prie Aliaskos krantų įvykusiu naftos išsiliejimu iš „Exxon Valdez“ tanklaivio.
Rusijos tyrimų komitetas paskelbė, kad buvo sulaikytas šiluminės jėgainės vadovas, netrukus jam bus pareikšti kaltinimai, komitetui atliekant tris tyrimus dėl aplinkos taršos ir saugos principų pažeidimų.
Vėjuota ši žiema. Ir nenormali, kaip kad nenormali būsena ne kurių mūsų visuomenės veikėjų galvose ir jų moralinėje ekologijoje.
Praėjusią savaitę aplinkosaugininkai, praskridę virš Druskininkų, upelyje pamatė primesta padangų. Vis nauji taršos židiniai randasi visoje Lietuvoje. Tai baugina, liūdina ir piktina bei sukelia beviltiškumo jausmą. Ką turėtume daryti, – niekas nežino. Net Karbauskis – Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.
Gal todėl Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasiūlė idėją jaunuoliams iki aštuoniolikos metų leisti nemokamai žvejoti; esą turėdami užsiėmimą jie mažiau nusikals.
Idėjinė impotencija, kuriai nėra jokių vaistų.
Daugeliui normalių žmonių kyla paprastas klausimas: kodėl tik dabar visa tai iškilo? Po baisios nelaimės Alytuje, po tarptautinio lygio skandalo Grigeo Klaipėdoje, Pakruojo rajone; po skandalo Vilniuje, kur tebeteršiama Neris…
Daug po.
O kur anksčiau buvo, ir niekas nieko nežinojo; kuo dabar kvėpuoja Vilniaus meras Remigijus Šimašius, dar neseniai taip uoliai nuiminėjęs atminimo lentas mūsų šalies patriotams, keitęs jų vardu pavadintus gatvių pavadinimus?
Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.
Tik tiek tesugeba? Nieko nematė, nieko neužuodė.
Ir daugiau nieko, ir niekas nieko nematė.
Autoritetingi ekologijos specialistai unisonu tvirtina, jog ekologinė tarša Vilniaus centre dešimtimis, o gal ir šimtais kartų viršija smarvę, kuri uodžiama mažame ūkininko tvarte. O ir apskritai tai nelygintini dalykai. Nes ūkininko tvarte nėra taršos, o tik natūralus mėšlas; nėra asmeninių interesų painiojimo su visuomeniniais, nėra piaro, kultūrinės taršos, kaip kad „Metų žmogaus“ rinkimuose.
Daug ko nėra ūkininko tvarte. O štai Seime, savivaldybėse bei daugelyje kitų institucijų vyksta atvira, ciniška ir nevaldoma kotletų valgymo už dyka misterija.
Net premjeras S. Skvernelis sako, kad tai normalu, kad tai įprasta praktika.
Tad ko stebimės?
Net į Nacionalinį operos ir baleto teatrą yra įsileidžiami elitiniai tuščiagalviai pajacai parodyti, ir net solidžių mūsų žiniasklaidos internetinių portalų vadinami žvaigždėmis.
Šalia žvaigždės Stonkuvienės – Alytaus meras Nerijus Cesiulis… Ir tik iki klyno tepakilęs renginio vedėjų – E.Jakilaičio ir G. Savicko humoras. Įdomu, ką pasakytų Zigmundas Froidas?
Nejaučiame skirtumo: kas netikra, sumazgiota su retu mūsų visuomenėje tikrumu.
Man regis, šiuolaikinė „moderni“ Lietuva susidūrė su labai sudėtinga ir sunkiai paaiškinam realybe.
Nekantriai naujųjų laikų „mąstytojai“ laukė, kol išmirs senoji moraliai supuvusi sovietinės kartos lietuvių inteligentija, kurios iš tikrųjų nemaža dalis kolaboravo su sovietiniu režimu. Esą ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Mūsų lūkesčiai beveik išsipildė – jų liko tik vienas kitas. Ir štai ant šlovės pjedestalo užlipo tie kiti – nieko apskritai nenuveikę, ir net negebantys normaliai išreikšti įsivaizduojamos minties žodžio pavidalu.
Jie vien savo išoriniu antikultūrinio žmogaus pavidalu tapatinasi su kultūra; jie „kultūringai“ dalyvauja dūzgėse, net „kultūringai“ geria ir valgo už dyka; beje, lygiai taip pat, kaip prieš Lietuvos okupaciją Rusijos ambasadoje Kaune Liudas Gira ir Justas Paleckis. Suprantama, vėliau su kaupu atidirbo už ėdesį už dyka.
Bet nieko už dyka šiame gyvenime nėra. Net žiemos Lietuvoje nėra. Nes savo lūzeriška elgsena irgi prisidedame prie moralinės klimato kaitos.
Ketvirtadienį Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenės, inicijavusios svarbių aplinkosaugos įstatymų rengimą ir svarstymą, surengė piketą prie Neries pakrantėje esančios skulptūros – vadinamojo Vilniaus „vamzdžio“, siekdamos atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas.
Pikete dalyvavusi Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė teigė, kad Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
„Siunčiame pagrindinę žinutę, kad atkreiptume dėmesį į visas šias taršias technologijas, kurios šiandieną kaip tik pradėjo lįsti sproginėjančių aplinkosauginių bombų pavidalu. Kad (institucijos. – ELTA) išties atkreiptų dėmesį, sukontroliuotų, kad daugiau nebūtų tokių atvejų ir uždarytumėme kelią dabartinėms taršioms technologijoms, kurios nesąžiningu būdu pelnosi tiek aplinkos, tiek mūsų visų sveikatos sąskaita, ir atvertumėme kelius aplinkai draugiškam, socialiai atsakingam verslui ir aplinkosaugai, kas išties dabar yra ir perspektyva, ir mūsų ateitis“, – piketo metu Eltai sakė V. Vingrienė.
Pasak V. Vingrienės, esminė problema – aplinkai draugiškam ir socialiai atsakingam verslui yra sudaromos blogesnės sąlygos.
„Aplinkosaugininkai tikrai turėtų sukontroliuoti ir griežčiau žiūrėti į tuos užslėptus verslo aspektus, nes mes šiandien su taršiomis technologijomis ir su tokiais ciniškai nesąžiningais būdais užkertame kelią ir sudarome blogesnes sąlygas būtent tiems, kurie nori tvarkingai, sąžiningai ir aplinkai draugiškai dirbti“, – teigė Seimo narė.
V. Vingrienė džiaugėsi, kad ketvirtadienį Seime svarstomi Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių inicijuoti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektai, kurių tikslas – sugriežtinti įmonių kontrolę, numatyti didesnes sankcijas už aplinkos teršimą, suteikti aplinkosaugininkams galimybę patekti į įmones neįspėjus iš anksto.
„Šiandieną Seime bus svarstomas vadinamasis „Klaipėdos paketas“, tai yra sugriežtinant įmonių kontrolę, jų veiklą, aplinkosauginės taršos atveju nutraukiant veiklas. Taip pat mokestis už aplinkos teršimą – numatomos didesnės sankcijos, negu kad sutvarkymas pačios taršos. Nes šiuo metu sankcijos yra mažesnės ir apsimoka geriau sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, negu tvarkyti ar investuoti į aplinkai draugiškas technologijas“, – sakė V. Vingirienė.
Pasak Seimo narės, Vilniaus „vamzdis“, prie kurio įvyko piketas, simbolizuoja aplinkosaugos problemas bei besaikį vartotojiškumą.
„Parodome tas aplinkosaugos problemas, šiandieną išlendančias, ir norime pasakyti, kad šitas vamzdis simbolizuoja mūsų aplinkos problemas. Kažkada jis buvo labai kritikuotas, sakyta, kad gadina miesto vaizdą. Aš dar 2014 metais rašiau straipsnį, kad tai yra paminklas mūsų aplinkosaugos problemoms, tai yra besaikiam vartotojiškumui. Tai turėtų būti simbolis būtent aplinkai nedraugiškos mūsų veiklos, mūsų galbūt net ir to paties verslo ir netgi siūlome ant vamzdžio, kaip ant gėdos stulpo, surašyti visas tas taršias aplinkosaugines bombas, kurios šiandieną išaiškėjo ir vis lenda viena po kitos“, – įžvalgomis dalinosi V. Vingirienė, akcentuodama, kad Vilniaus „vamzdis“ turi stovėti kaip gėdos stulpas ir priminimas, kad būtina eiti aplinkai draugišku keliu, atverti kelius aplinkai draugiškam verslui.
Savo ruožtu „valstietis“ Tomas Tomilinas piketo metu teigė, kad Vilniaus „vamzdis“ yra ir paminklas Klaipėdos ir kitų Lietuvos miestų bendruomenių iniciatyvai parengti Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo projektus.
„Tai taip pat paminklas jūsų paskatoms, nes jūsų dėka atsirado „Klaipėdos paketas“, ir tai yra labai rimti įstatymai ir labai rimti pakeitimai. (…) Jūs padarėte daugiau, jūs pakeitėte taisykles, tikiuosi, šiandien tai ir įvyks“, – piketo metu sakė T. Tomilinas, vildamasis, kad ketvirtadienį Seime svarstomi įstatymai bus priimti.
Piketuotojai susirinko prie „Grigeo“ būstinės: ragina nepirkti įmonės produktų. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Ketvirtadienį grupė žmonių susirinko į piketą prie bendrovės „Grigeo“ būstinės Grigiškėse, kur ragino vartotojus nepirkti įmonės gaminamos produkcijos. Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys sako, kad „Grigeo“ prarado ne tik visuomenės, bet ir investuotojų pasitikėjimą.
„Piketas vyksta prie įmonės, bet jo adresatas yra visi Lietuvos vartotojai, kuriems norime perduoti paprastą žinią – nustokime pirkti šios bendrovės produktus. Ji to neverta, nes jos visi duoti pažadai apie dėmesį aplinkai ir socialinę atsakomybę buvo iš piršto laužti. Įmonėms privalu ne pažadėti ir tikėtis, kad niekas jų tamsių darbelių neaptiks, o joms privalu to, ką pažadėjo, laikytis. „Grigeo“ šiuo atveju pasielgė visiškai neatsakingai ir pakirto vartotojų, investuotojų, finansininkų, partnerių, tiekėjų, darbuotojų pasitikėjimą. Tokie veiksmai negali būti nutylėti“, – Eltai sakė K. Kupšys.
Susirinkusieji į piketą taip pat ragino vartotojus atsisakyti „Grigeo” gaminamų produktų bei skandavo „Gėda „Grigeo“ ir „Planeta – ne pelnas“.
„Kai kurie netgi turi ekologinį ženklą. Tai yra tiesiog didžiulį pasipiktinimą visiems keliantis atvejis, kai ekologišku ženklu pažymėtą produktą siūliusi Lietuvos vartotojams įmonė elgėsi visiškai priešingai“, – sakė K. Kupšys.
Jo teigimu, kartu tai yra signalas, kad neveikia sistema, kuri privalėjo užtikrinti reikalavimų laikymąsi.
„Nėra aiškios veiksmų sekos, kaip įmonės, kurios pažadėjo, turėtų laikytis aukštų principų. Ar yra sistema, kuri užtikrintų, kad visa kalba apie socialinę atsakomybę ir dėmesį gamtai, taršos mažinimą, visa tai taptų realybe? Nėra tokios sistemos“, – teigė aljanso viceprezidentas.
„Kelias bendrovei atsitiesti gali būti sunkus ir ilgas, bet nesakome, kad tai neįmanoma. Ji privalo įrodyti, kad bandys atgauti tą pasitikėjimą“, – pridūrė K. Kupšys.
Socialdemokratinio jaunimo sąjungos biuro vadovas Lukas Kazlauskas teigė, kad toks verslas negali egzistuoti.
„Šiuo mitingu norėtume parodyti, kad toks verslas, kuris tiesiogine to žodžio prasme teršia mūsų aplinką ir kenkia gyvenimui, tai jis negali egzistuoti. Šiuo mitingu labiausiai norėtume atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą ir, kad jeigu mūsų šiandien yra mažai, tai nereiškia, kad žmonėms tai nerūpi“, – Eltai sakė L. Kazlauskas.
Pasak jo, „Grigeo“ prezidento Gintauto Pangonio pažadai atlyginti nuostolius yra nepakankami.
„Kiek mačiau, šiandien buvo spaudos konferencija, kur „Grigeo“ vadovas pažadėjo atlyginti nuostolius. Manau, kad to tikrai neužtektų. Jie turėtų mažų mažiausiai užtikrinti visose savo gamyklose, kad taip teršiama nebūtų, būtų laikomasi aukščiausių saugos ir ekologijos reikalavimų. Kad tai daugiau nepasikartotų“, – teigė L. Kazlauskas.
Darius Bernatavičius teigė atvykęs pareikšti savo pozicijos kaip Vilniaus miesto gyventojas.
„Šiandien žiūrėjau G. Pangonio spaudos konferenciją, bet neįtikino manęs, kad jis nežinojo apie šią problemą, dėl to ir atėjau“, – Eltai sakė D. Bernatavičius.
Jis taip pat manė, kad įmonės žadami pinigai padarytos žalos neatstatys.
„Manau, kad jau per vėlu, nes tiek metų išleisdavo chemikalus, tai fondas neišvalys tų pinigų. Jei vandenyje sunkieji metalai, tai, manau, ir žuvys, visi išbandė ant savęs visus reikalus“, – teigė vilnietis.
Jis teigė iš dalies prisidėsiąs prie akcijos nepirkti „Grigeo“ gaminamos produkcijos, tačiau nuogąstavo, kad dėl to nukentės kiti niekuo dėti „Grigeo“ darbuotojai. Piketuotojai buvo susirinkę prie „Grigeo“ būstinės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jei visi prekybos centrai tikrai prisijungs prie šios akcijos, tai labiausiai nukentės paprasti darbuotojai. Kažkiek finansiškai nukentės įmonė, bet pirmiausia gaila darbuotojų. Jei pardavimai sumažės, tai ir darbo našumas nukentės. Labiausiai nukentės žemiausia grandis“, – nuogąstavo Vilniaus gyventojas.
Į piketą susirinko Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso, Aplinkosaugos koalicijos atstovai, „Fridays For Future“ savanoriai. Iš viso pikete dalyvavo apie 10 asmenų.
Kaip ELTA jau rašė, teisėsauga paskelbė, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o beveik nevalytos išteka į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias.
Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala gali siekti ne vieną milijoną eurų. Atsižvelgiant į tai, bendrovei „Grigeo Klaipėda“ sausio 7 dieną buvo surašytas privalomasis nurodymas nedelsiant nutraukti aplinkos teršimą nevalytomis nuotekomis.
Prokurorų manymu, gamtai padaryta žala yra tyčinė, siekiant išvengti mokesčių ir kitų turtinių nuostolių.
„Nasdaq Vilnius“ birža antradienį priėmė sprendimą sustabdyti prekybą bendrovės „Grigeo“ akcijomis.
Popieriaus ir medienos įmonių grupės „Grigeo“ prezidentas Gintautas Pangonis ketvirtadienį teigė, kad situacija, kai „Grigeo Klaipėda“ galimai į Kuršių marias leido atliekas, yra netoleruotina, ir žada atlyginti žalą.
Nepirkti „Grigeo“ produkcijos nusprendė prekybos tinklas „Iki“, taip pat remonto ir buities prekių parduotuvių tinklas „Kesko Senukai“.
DELFI ketvirtadienį pranešė, kad „Grigeo“ produkcijos nepirks ir „Norfa“. Kiti prekybos tinklai skelbė dar svarstantys, kaip pasielgti.
Gaisrai Australijoje. EPA – ELTA nuotr.
Antradienio vakarą bus transliuojama Vokietijos kanclerės Angelos Merkel tradicinė Naujųjų metų kalba, šį kartą politikė aptars klimato krizės, darbo rinkos skaitmenizavimo ir Europos solidarumo dėl migracijos klausimus, rašė „Deutsche Welle“.
Vis dėlto kanclerė pabrėžė, kad šių pokyčių mastas neturėtų iš žmonių atimti drąsos. A. Merkel naujametinė kalba – persmelkta optimistinės dvasios, siekiant viltingai pasitikti naują dešimtmetį.
65-erių politikė teigia, kad nors ji negyvens pakankamai ilgai, kad galėtų matyti visas klimato krizės pasekmes, globalinis atšilimas yra tikras, nulemtas žmogaus veiklos – tai didelė grėsmė. „Taigi, privalome daryti viską, kas yra žmogaus rankose, kad nugalėtume šią žmonijai iškilusią grėsmę, – sako A. Merkel. – Tam vis dar yra laiko.“ Per žemės drebėjimą Indonezijoje žuvo 5 žmonės. EPA-ELTA nuotr.
„Mūsų vaikai ir anūkai turės gyventi su pasekmėmis to, ką sugebėsime arba nesugebėsime padaryti dabar, – teigia ji. – Dėl šios priežasties skirsiu visas savo jėgas, kad užtikrinčiau, jog Vokietija atliks savo vaidmenį – ekologiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu, kad užkirstų kelią klimato kaitai. Taifūnas Hagibis Japonijoje pražudė mažiausiai 11 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
A. Merkel tvirtina, kad jos vyriausybės klimato apsaugos projektas, kurį kiek pakoreguotą prieš Kalėdas pagaliau patvirtino parlamentas, bus Vokietijos prisidėjimo prie bendros kovos prieš klimato kaitą gairės. Vis dėlto kai kurios aplinkosaugos grupės tvirtino, kad šio įstatymų projekto nepakanka problemoms spręsti, o A. Merkel koalicijos partneriai socialdemokratai išreiškė norą persitarti dėl kai kurių įstatyme minimų priemonių.
Kanclerė, nors ir priėmė kritiką, vadinamąjį klimato paketą tvirtai gynė.
Kalboje aptariami ir darbo rinkos pokyčiai – A. Merkel sako, kad vis plečiantis skaitmeninei, automatizuotai darbo jėgai, visuomenei reikia „naujų atsakymų“.
Kanclerė teigia, kad, susidūrus su ateinančio dešimtmečio iššūkiais, vokiečiams prireiks „daugiau drąsos nei bet kada anksčiau“. Tačiau politikė priduria, kad šalies gerovę palaikys Vokietijos konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir „socialiai orientuota rinkos ekonomika“. Po audros Lenkijoje. EPA – ELTA nuotr.
Užsimindama apie pirmąją konstitucijos eilutę, A. Merkel teigia: priimant bet kokias naujas priemones, ribų neleis peržengti žmogaus orumo principai.
Žemės drebėjimas Albanijoje. EPA – ELTA nuotr.
Kanclerė įsitikinusi, kad savybės, kurios vokiečius visada darė stiprius – sugebėjimas sunkiai dirbti ir išradingumas, – sudarys pagrindą, reikalingą naujiems iššūkiams pasitikti.
A. Merkel dar kartą pabrėžia visiems gerai žinomą kanclerės eilutę – Vokietijai klestėti reikia stiprios Europos. Kalboje politikė atsigręžia į pabėgėlių antplūdį ir, matyt, greitai nesibaigsiančią migraciją iš Afrikos į Europą. A. Merkel teigia, kad geriausias šios problemos sprendimas, jos manymu, yra pastangos kurti stabilesnę Afriką.
„Mums taip pat yra svarbus bendradarbiavimas su Afrika, – teigia kanclerė. – Migracijos (problemos) ir pabėgėlių krizė aprims tik tada, kai žmonėms bus suteikta galimybė gyventi taikų ir saugų gyvenimą. Nuolatinį saugumą galima pasiekti tik radus politinius sprendimus ir užkirtus kelią karams.“
A. Merkel taip pat dėkoja vietos politikams, kurie per pastaruosius metus buvo priversti kęsti užpuolimus ir diskriminaciją. Birželį Walteris Lübckė, A. Merkel CDU partijos narys ir politikas Kaselyje, buvo nužudytas kraštutinės dešinės ekstremistų.
Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.
Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.
Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.
Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.
Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas
Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.
Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.
Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.
Gyvūnijos naikinimas
Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.
Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei gamtos tarša chemijos produktais bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.
Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams XX–XXI a.
Vienybė priešybėse?
Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.
Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.
Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.
Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?
Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?
Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.
Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.
Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.
Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.
Yra net 3 žalieji!
Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.
Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.
Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.
O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.
Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.
Neterštų, nereikėtų ir valyti
Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.
Avių banda. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.
Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.
Ekologiją pamiršo, projektus atsimena
Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.
Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.
Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.
Žalių dūmų uždanga
Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.
Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.
Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?
Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga.
Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.
Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.
Gyvūnų teisės ir medžiotojai
Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.
Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.
UAB „Lietuvos Respublika“
Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.
Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.
Už dolerius galima viską nupirkti?
Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.
Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.
Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB „Lietuvos Respublika“ sukurti.
Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.
Kad vaikas susidomėtSudominti vaikus sodininkyste yra nelengva užduotis. Tačiau „Žalios stotelės“ iniciatoriai pasirengę šiam iššūkiui. Mažųjų sodinininkų laukia įvairios veiklos, kurių metu jie galės susipažinti su ekologiško gyvenimo pradmenimis. Viena iš jų – „Žaliasis pavasario maršrutas“, kurio metu bus aplankyti globos įstaigose daržininkauti pasiryžę vaikai.
Vaikams patinka tai, kas auga greičiausiai
Danielė Šležienė, „Eko kartos“ atstovė pripažino, kad vaikai dažniausiai nemėgsta daržovių, tačiau jeigu nuo vaikystės tai tampa natūralia gyvenimo dalimi, jie nebegali įsivaizduoti savo mitybos be salotų ir kitų daržo gėrybių.
Vakarų spauda pasakoja apie Chimkų žurnalisto Michailo Beketovo, kuris neseniai mirė ir ketvirtadienį buvo palaidotas, gyvenimą, veiklą ir vargus.
„Atsisveikinimas su rusų žurnalistu – kovotoju ir „nepatogiu žmogum“ – taip pavadintas straipsnis laikraštyje El Pais. Michailas Beketovas vadovavo laikraščiui "Chimkinskaja pravda" (Chimkų tiesa) ir kritikavo Chimkų municipalinę administraciją, primena autorius.
Paskelbus ciklą straipsnių apie Chimkų miško iškirtimą plentui nutiesti, M.Beketovui prasidėjo nemalonumai: užmušė jo šunį, susprogdino automobilį. „Žurnalistas apkaltino (tuometį – red.) Chimkų merą skatinus puolimą, bet meras, savo ruožtu, apkaltino jį šmeižtu ir padavė į teismą. Po to M.Beketovas buvo sumuštas, neteko dalies kaukolės ir galimybės tęsti profesionalią veiklą“, – sakoma straipsnyje.
Lietuvos piliečiai referendume pasisakė prieš atominės elektrinės statybą, bet dėl to jie dar netampa ekologijos aktyvistais. Ir vis dėlto tai šis tas naujo Rytų Europoje, rašo Vokietijos laikraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
„Ne“ AE statybai Visagine – tai naujas reiškinys Europos rytuose. Iki šiol politiškai reikšmingas judėjimas prieš atominę energetiką egzistavo tiktai „senosios Europos“ šalyse. Dabar, praėjus šiek tiek daugiau nei metams po Fukušimos, matyt, prie jo pirmą kartą prisidėjo valstybė iš buvusios sovietų įtakos sferos.
Rusijos karinių jūrų pajėgų atsargos kapitoną Aleksandrą Nikitiną sulaikė 1996 metų vasario 6 dieną. Suėmė jį ne kas kitas, o būtent pagrindinė Rusijos slaptoji tarnyba – Federalnaja služba bezopastnosti (lietuviškai – FST).
Rusijos federalinės saugumo tarnybos FST pateikti kaltinimai skambėjo grėsmingai – kapitonas įtariamas tėvynės išdavimu. Suėmimo dieną kapitonas oficialiai, legaliai bendradarbiavo su garsia Norvegijos ekologine organizacija “Bellona”. Toje kompanijoje jis dirbo konsultantu. Todėl buvo akivaizdu, jog Rusijos Temidė kapitoną kaltina šnipinėjus Norvegijos Karalystei.
