Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Komentuodamas trečiadienį Vyriausybės patvirtintą ateinančių metų biudžetą, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka sako nemanantis, kad greitu metu bent kiek paaiškės, kokia bus kitų metų ekonominė situacija šalyje. Jis taip pat pabrėžia, kad vis dar trūksta sąmoningesnio, rinkimų nesąlygojamo valdžios dėmesio socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, bei tikina, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) kėlimas yra būtinybė.
 
Vertindamas tai, kad su kitų metų biudžetu nebuvo pateikta jokių mokestinių pakeitimų, R. Lazutka teigė, kad didinti mokesčių bazės šiuo atveju nebūtų prasminga. Jis taip pat pridūrė nesitikintis, jog tai svarstys ir būsimasis Seimas.
 
„Bandyti surinkti daugiau mokesčių juos didinant, plečiant mokesčių bazę nėra prasminga, kai yra ekonomikos nuosmukis ir reikia skatinti ekonomiką. Būtent todėl tokiais laikotarpiais skolinamasi ir mokesčiai nėra didinami. Aš abejoju, ar tai darytų ir kita valdžia, kokia ji bebūtų kitais metais. Abejoju, kad bus žiūrima, kaip padidinti mokesčius“, – Eltai sakė jis.
 
Sociologas taip pat pabrėžė, kad valstybės skolinimasis ekonominio nuosmukio metu yra normali praktika, tačiau labai svarbu tinkamai panaudoti gautas lėšas.
 
„(…) Ekonomiką skatinti nuosmukio laikotarpiu reikia, ir tai, kad vartojimas šalyje buvo palaikomas, yra gerai, bet yra ir visokių neprasmingų išlaidų, susijusių su rinkimais“, – pridūrė jis.
 
Komentuodamas siūlymą įtvirtinti 13-ąją pensiją, R. Lazutka teigė, kad spartinti pensijų didinimą būtų galima ir tvariau, tvirtinant įstatymo pataisas, o apskritai vietoje to vertėtų atkreipti dėmesį į kitas spragas socialinės apsaugos srityje.
 
„Vietoj to reikėtų tiesiog taisyti spragas socialinės apsaugos srityje. (…) Pavyzdžiui, šalpos pensija kitiems metams tepadidinta 3 eurais. (Žmonių – ELTA), gaunančių šalpos pensiją, – kiek jų tėra. Tad susidaro įspūdis, jog galvojama: tai kam jiems apskritai leisti pinigus.
O jeigu norima spartinti pensijų didinimą, tuomet tereikia padaryti įstatymo pataisą, kad pensijos būtų indeksuojamos ne pagal dabartinę tvarką, o kad būtų papildoma sąlyga (…), jog jei iš „Sodros“ biudžeto matyti, kad pajamos didėja greičiau negu išlaidos, mes padidiname esamas pensijas tam tikru procentu“, – Eltai kalbėjo sociologas.
 
Sociologas pabrėžė, kad kelti MMA dydį būtina, nes dabartinis MMA kone lygus skurdo ribai.
 
„MMA didinti reikėtų, nes, paskelbtais naujais Statistikos departamentas duomenimis apie skurdą šalyje, skurdo riba Lietuvoje, praeitų metų duomenimis, yra 445 eurai, o MMA yra 447 eurai. Tad MMA yra beveik lygi skurdo ribai. Juolab, kad skurdo riba buvo nustatyta pagal praeitų metų duomenis, (…) o šių metų skurdo riba būtų jau virš MMA. Suprantama, kad negalima leisti tokios situacijos šalyje, kai žmonės, dirbdami 8 valandas per dieną, negauna pajamų, kurios siektų skurdo ribą. Tai čia pagrindinis argumentas, kad algas reikia didinti“, – Eltai teigė R. Lazutka.
 
R. Lazutka taip pat pridūrė, kad vargu ar per ateinančius keletą mėnesių bent kiek labiau paaiškės, kokia kitąmet bus ekonominė situacija šalyje.
 
„Kokia nors padėtis dėl kitų metų ekonomikos per tuos keletą mėnesių tikrai nepaaiškės. Situacija yra neapibrėžta ir liks neapibrėžta, nes matome, kas darosi su pandemija, ir niekas negalės pasakyti, kaip augs ekonomika nei dabar, nei po dviejų mėnesių, nei po pusmečio. (…) Žiūrint nešališkai, reikia turėti galvoje, kad MMA nereiškia, kad reikia didesnių išlaidų iš valstybės ar iš darbdavių, tai gali reikšti atlygių perskirstymą pačioje darbovietėje“, – sakė jis.
 
Vyriausybė trečiadienį pritarė kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų projektui. 2021 metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,384 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 15,49 mlrd. eurų.
Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
 
Kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis asignavimai viršija pajamas 4,1 mlrd. eurų.
Socialinei apsaugai išlaidos sieks 7,33 mlrd. eurų, ekonomikai – 3,5 mlrd. eurų, švietimui – 3 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,73 mlrd. eurų.
 
Vaiko pinigai didės 10 eurų, nuo 60 iki 70 eurų, neįgaliems bei nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 110 eurų.
Kitąmet numatytas ne blogesnis negu 5 proc. BVP valdžios sektoriaus deficitas.
 
Vyriausybė taip pat pritarė, kad MMA nuo kitų metų turėtų didėti iki 642 eurų (iki mokesčių), tačiau paliko galimybę šių metų gruodį dydį persvarstyti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.16; 17:15

Latvijoje protestuoja šimtai menininkų dėl galimai kilsiančių mokesčių. EPA-ELTA nuotr.

Latvijos sostinėje Rygoje priešais parlamentą protestavo šimtai menininkų, rašytojų ir muzikantų dėl vyriausybės planų didinti mokesčius pajamoms, kurias jau ir taip smarkiai paveikė koronaviruso apribojimai.
 
Negana to, vyriausybė taip pat planuoja pristatyti naujų įdarbinimo sąlygų, paveiksiančių laisvai samdomus darbuotojus kūrybinėse industrijose.
 
„Muzikantai pandemijos metu negali koncertuoti“, – proteste reporteriams sakė dainininkas ir dainų autorius Ainaras Mielavas.
Rygoje – protestuoja šimtai menininkų dėl mokesčių politikos. EPA-ELTA nuotr.
 
„Mes, lyginant su kitomis profesijomis, buvome paveikti smarkiausiai, tačiau vyriausybė didins mokesčius mūsų likusioms mažoms pajamoms, kurias gauname, kai mūsų dainos sugrojamos radijuje!“ – pridūrė jis.
 
Skulptorius Aigaras Bikšė sakė, kad menininkai po diskusijų su finansų ir kultūros ministrais sugalvojo idėją surengti „plytų protestą“. „Tai buvo pokalbis tarsi su plytų siena“, – teigė jis reporteriams ir pridūrė: „Tačiau kol kas į juos jų (plytų) nemėtysime.“
 
Statistika rodo, kad siūlomi pokyčiai Latvijoje paveiktų apie 39 tūkst. žmonių.
 
Naujausiose Tarptautinio valiutos fondo (TVF) prognozėse nurodoma, kad 1,9 mln. gyventojų turinčios Latvijos ekonomika šiemet susitrauks šešiais procentais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.15; 06:00

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) profesorius Boguslavas Gruževskis sako, kad nepriklausomai nuo to, kas sudarys naująją Vyriausybę, svarbiausios ekonomikos politikos kryptys nuo to keistis neturėtų.
 
„Nepriklausomai nuo to, kas sudarys naują Vyriausybę, artimiausioje 3-5 metų perspektyvoje Lietuvos prioritetai ekonomikos politikoje turi būti šeši. Pirmiausia reikia didinti ekonomikos inovatyvumą, darbo našumą ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų atsiradimą. Taip pat svarbu didinti šalies investicinį patrauklumą (…) bei aktyviai trumpinti gamybos grandines. Reikia labai aktyviai dalyvauti transformuojant grandines ES–Azija į grandines ES–ES“, – Eltai sakė B. Gruževskis.
 
Profesorius pabrėžia, kad itin svarbiu tikslu išlieka Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimas.
 
„Kita svarbi kryptis – energetikos politika: reikia mažinti Lietuvos nepriklausomybę nuo importuojamų energetinių išteklių, didinti atsinaujinančios energetikos gamybos mastus ir mažinti energijos imlumą. (Šioje srityje – ELTA) viskas turi būti žymiai efektyviau daroma, labiau atsižvelgiant į mūsų Europos atsigavimo fondus ir DNR plano įgyvendinimą“, – sakė jis.
 
Anot B. Gruževskio, Lietuvoje svarbu didinti ir ekonomikos orientaciją į socialinę sritį, o tai galimai būtų iššūkis pirmajame Seimo rinkimų etape pirmavusiems konservatoriams.
 
„Taip pat svarbi didesnė ekonomikos socialinė orientacija, kuri būtų iššūkis konservatoriams ir dešiniųjų Vyriausybei, jei jie tikrai ją sudarys. Galiausiai prioritetu turėtų būtų ir finansų bei mokesčių politika, didinant biudžetų surenkamumą, skaidrią ekonominę veiklą bei mažinant ekonominę nelygybę. Šioje srityje, sakyčiau, Vyriausybė turėtų labai pasitempti, nes nelygybę galima laikyti ekonomiką stabdančiu veiksniu“, – tikino B. Gruževskis.
 
Profesorius, vertindamas konservatorių kaip valdančiosios jėgos, stiprybes, sakė, kad šie galėtų efektyviai stiprinti rinkos ekonomiką bei skatinti užsienio investicijas, taip pat operatyviau formuoti Lietuvos energetinį sektorių.
 
„Ekonominėje politikoje konservatoriai galėtų efektyviai išnaudoti savo kredo: skaidrios politikos reikalavimą. (…) Atitinkamai stiprinti rinkos ekonomikos metodus, šalies investicinį patrauklumą ir ieškoti liberalių rinkos ekonomikos sprendimų, siekiant didinti Lietuvos vertę, patrauklumą tiesioginėms ir netiesioginėms užsienio investicijoms. Aišku, ir energetinis sektorius, kuriame tiek konservatoriai, tiek liberalai turi stiprių specialistų ir, manau, šiose srityse paprasčiausiai turėtų būti savimi“, – Eltai teigė jis.
 
Visgi vertindamas konservatorių silpnybes, B. Gruževskis įvardijo, kad partijai reikėtų tobulinti finansų perskirstymo nuostatas bei labiau atsižvelgti į priimamų sprendimų socialinį jautrumą.
Prof. Boguslavas Gruževskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Visgi jie (konservatoriai – ELTA) turėtų labai tobulinti savo (finansų – ELTA) perskirstymo nuostatas, santykį su visuomene (…). Jie būtinai turi kryptingai didinti priimamų sprendimų socialinį jautrumą. Turėtų būti žymiai daugiau dirbama prie socialinių pagalvių, vienaip ar kitaip apsaugant atitinkamas gyventojų grupes, siekiant tvaraus biudžeto panaudojimo. (…) Tradicinė „diržų veržimo“ koncepcija visiškai nebetinka, (…) būtina ieškoti draugiško santykio su visuomene, kad ekonominiai rezultatai džiugintų. Ir, manau, tai šiandien yra iššūkis“, – tikino B. Gruževskis.
 
„Belieka tikėtis, kad (valdančiosios partijos – ELTA) vadovas bus pakankamai kryptingai mąstantis ir sugebės sujungti politines nuostatas su realiais visuomenės poreikiais, kad valdžios sprendimai būtų ilgalaikiai“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 15:50

Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
 
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
 
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
 
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
 
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
 
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:40

Rimantas Sinkevičius. EPA – ELTA nuotr.

Ekonomikos ir inovacijų ministras Rimantas Sinkevičius sako, kad tariamo Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos kalbos apie sankcijų taikymą Lietuvai ir Lenkijai yra keistos.
 
„Pirmas įspūdis, kad tai labai keista, ir tenka apgailestauti, kad ekonominiai sprendimai priimami iš politinių paskatų, o ne vadovaujantis ekonomine logika. Manau, kad neįvertinant tos naudos, kurią gauna Baltarusijos valstybė, savo krovinius veždama per Lietuvos teritoriją į Lietuvos uostą, nubaus patys save, ne tik mūsų paslaugas teikiančias įmones bei mūsų valstybę“, – spaudos konferencijoje sakė R. Sinkevičius.
 
„ES turėtų būti vieninga ir solidari, jei tokie dalykai įvyktų. ES nebuvo šnekama apie ekonomines sankcijas Baltarusijai, buvo kalba apie sankcijas personoms. Tai taikyti ekonomines sankcijas, jei vienai iš šalių ES, Lietuvai, Lenkijai bus pritaikytos, įvertinant, kad ES turėtume būti vieningi ir solidarūs, tai, matyt, adekvačios priemonės bus pritaikytos ir iš kitos pusės“, – kalbėjo ministras.
 
„Tikėtina, kad tokių dalykų nereikės“, – pridūrė jis.
 
Ministro teigimu, nors kol kas pavojaus signalų Lietuvos verslas nekelia, tačiau vertėtų jiems parengti alternatyvius krovinių gabenimo maršrutus.
 
„Verslininkai ten jaučiasi ramiai. Mūsų verslo struktūros dar tokio pavojaus nekelia, bet patys pareiškimai grėsmingi, verčia analizuoti situaciją“, – teigė jis, pridurdamas, kad Lietuvos tranzito verslas vis dėlto turėtų galvoti apie galimus alternatyvius maršrutus.
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Tokių alternatyvų yra. Jeigu laikytumėmės solidarumo principo, ir per Lenkiją, ir per Latviją yra autotransporto alternatyvų. Jeigu šnekėtume apie Baltarusijos krovinių vežimą į Klaipėdą, tai tenka tik apgailestauti, nes Klaipėdoje esančioje BKT krovos kompanijoje 30 proc. akcijų turi Baltarusija. Tuo pačiu nutraukdami ar sumažindami krovą, praras ir komercinę naudą“, – kalbėjo ministras.
 
„Norisi nepanikuoti, elgtis ramiai, bandyti analizuoti situaciją ir žiūrėti, kiek ji kelia realią grėsmę, o kiek tai tik žodiniai pareiškimai vietinei auditorijai“, – pridūrė R. Sinkevičius.
 
Ministro teigimu, ne kartą buvo pasigirdę reikalavimų krovinius iš Baltarusijos nukreipti per Rusijos uostus.
 
„Ne kartą buvo iš Rusijos pusės reikalavimų, man dar dirbant kitose pareigose, kad krovinių srautas turėtų būti pasuktas Rusijos kryptimi. Čia galimi įvairūs žaidimai, nepagrįsti ekonomika. Galima krovinius pradžioje pervežti ir už nulinį tarifą į norimą uostą, jei tai paremta politiniais sprendimais, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nulinio tarifo taikymas vežant atskirus krovinius iš atskiros šalies yra neilgalaikis, neatitinka Tarptautinės prekybos organizacijos nuostatų, jis iškreipia konkurenciją“, – sakė R. Sinkevičius.
 
Jo teigimu, toks krovinių nukreipimas ilgai neužtruktų, jei tai vyktų Rusijos kryptimi.
 
„Tiek Rusijos, tiek kaimyninių šalių uostai yra dirbantys, turi pakankamus pajėgumus perkrauti tuos krovinius. Pagaliau ir uostų skaičius gana ženklus. Perorientavimas čia ilgai netruktų, ypač Rusijos kryptimi, kur nereikalingos muitinės procedūros, (…) ten taikomi tie patys saugos standartai ir kita. Žinoma, šiek tiek užtruktų krovinių nukreipimas, jei būtų nukreipti į vieną iš mūsų kaimyninių valstybių“, – sakė ekonomikos ir inovacijų ministras.
Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Slaptai.lt nuotr.
 
Pasak R. Sinkevičiaus, tokios Baltarusijos sankcijos labiausiai paveiktų valstybės valdomus „Lietuvos geležinkelius“, Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, taip pat uoste esančias krovos kompanijas.
 
ELTA primena, kad demonstracijos Baltarusijoje prasidėjo po rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko 26 metus šalį valdančiam A. Lukašenkai. Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
 
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė protestų bangą, kuri tęsiasi iki šiol. Kilusius protestus valdžia malšino smurtu, keli žmonės žuvo, tūkstančiai buvo sulaikyti, pranešama apie kankinimus sulaikymo įstaigose.
 
Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, A. Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
 
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.28; 15:46

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį susitinka su ekonomikos ir inovacijų ministru Rimantu Sinkevičiumi.
 
Anot Prezidentūros, šalies vadovas su ministru kalbės nacionalinio plėtros banko steigimo ir saugaus bei patikimo valstybės duomenų ir registrų valdymo klausimais.
 
„Taip pat bus aptartos turizmo sektoriaus aktualijos COVID-19 nulemtų suvaržymų kontekste“, – Eltą informavo Prezidentūra.
Ekonomikos ir inovacijų ministras Rimantas Sinkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Seimas nutarimu Vyriausybę yra įpareigojęs pradėti konsultacijas su Europos Komisijos Europos struktūrinių reformų paramos direktoratu (DG REFORM) dėl techninės pagalbos Valstybinio plėtros banko steigimo klausimais ir svarstyti dėl galimybės valstybei dalyvauti kredito įstaigų kapitale.
 
Anot projekto rengėjų, Lietuvoje veikiančių bei garantijas teikiančių agentūrų pagrindu gali būti steigiamas Valstybinis plėtros bankas, kuris galėtų siekti bankinės licencijos ir būtų prižiūrimas Lietuvos banko.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.05; 01:00

ES lyderių derybose dėl ekonomikos gaivinimo fondo susitarimas dar nepasiektas. EPA-ELTA nuotr.

Po naktį vykusių intensyvių diskusijų, per kurias nepavyko pasiekti susitarimo, susiskaldę ES šalių lyderiai pirmadienio vakare pratęs savo derybas dėl didžiulio ekonomikos gaivinimo fondo.
 
Praėjus jau trims intensyvių derybų dienoms, 27 ES valstybių narių lyderiai vis dar nesutaria dėl tikslaus 750 mlrd. eurų ekonomikos gaivinimo fondo paskolų ir išmokų dydžio ir sąlygų.
 
Visą naktį į pirmadienį lyderiai derėjosi mažomis grupelėmis, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko, o derybose nuspręsta skelbti pertrauką iki 17 val. Lietuvos laiku.
 
Sekmadienio vakarą Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naują pasiūlymą, bandydamas palenkti „taupiųjų“ šalių koaliciją – Nyderlandus, Švediją, Austriją, Daniją ir Suomiją.
 
Anksčiau buvo siūloma 500 mlrd. eurų ES šalims suteikti išmokų pavidalu, kurių nereikėtų grąžinti, ir 250 mlrd. eurų – paskolomis.
 
Ch. Michelis pirmadienio rytą pateikė naują pasiūlymą išmokų dalį sumažinti iki 390 mlrd. eurų ir atitinkamai padidinti paskolų dalį.
 
Pritarimą tokiam pasiūlymui išreiškė Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, tiesa, kol kas neaišku, kokios pozicijos laikysis kitos šalys.
 
27 ES šalių lyderių viršūnių susitikimas tęsiasi nuo penktadienio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.20; 10:00

JAV valstybės sekretorius Maikas Pompeo. EPA-ELTA nuotr.

JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo Havajuose susitiks su aukšto rango Kinijos diplomatu, Kinijos komunistų partijos politbiuro nariu Yang Jiechi, kur pareigūnai bandys sumažinti įtampą tarp dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų.
 
„Politico“ šaltinių teigimu, M. Pompeo „tyliai planuoja“ kelionę, kurios darbotvarkė dar nėra galutinai patvirtinta.
 
M. Pompeo ne kartą kritikavo Kiniją dėl koronaviruso pandemijos, politikos Honkongo atžvilgiu ir elgesio su etninėmis ir religinėmis mažumomis.
 
Tuo tarpu laikraščio „South China Morning Post“ šaltiniai patvirtino, kad Kinijai atstovaus Yang Jiechi.
 
Dvišaliai Kinijos ir JAV santykiai pastaraisiais mėnesiais pablogėjo, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas net pareiškė, kad gali nutraukti santykius su Kinija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.14; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.

Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.

Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.

Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.

Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.

Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.

Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.

Ar nejuokaujate, ponas Romai  Sadauskai-Kvietkevičiau?

Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo  poreikio.  

Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio.  Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė,  kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.

Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!

                                                                          X  X  X

                                                     pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

                                                     žiūrėti į priekį buvo truputį keista

                                                     ten tolyje nyko didžiulis laivas

                                                     į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

                                                     koks buvo amžius užtrukęs? – sunku atspėti

                                                     kokioje erdvėj dar buvom užkliuvę? –

                                                     padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

                                                     pasirodo dūko nenuskendusios žuvys

 

                                                    per visą kraštą drugelis nurištas leidos

                                                    naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

                                                 ————————————————————–

                                                    tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

                                                    jau nepažinom be ašarų iš raukšlėto veido

(Bus daugiau)

2020.06.01; 18:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Žiniasklaidoje per Sekmines šmėkštelėjo žinutė „Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas greitą kelionių laisvės ir prekių bei paslaugų judėjimo atkūrimą pavadino esminiais dalykais Europos ekonomikos atsigavimui per koronaviruso krizę. „Neatvėrus Šengeno erdvės, Europos ekonomika nesustiprės“, – sakė jis Vokietijos žiniasklaidai.“

https://www.delfi.lt/news/daily/world/liuksemburgo-uzsienio-reikalu-ministras-ragina-greitai-atverti-sengeno-zona.d?id=84414581&

Ši žinutė kol kas nesulaukė platesnių komentarų mūsų žiniasklaidoje.

Pasamprotaukime. Vyksta karas su plika akim nematomu judriu priešu. Elementarios saugojimosi nuo jo taisyklės jau žinomos: laikytis pagarbaus atstumo bendraujant su žmonėmis ar apsilenkiant su jais, stengtis neliesti paviršių viešojoje erdvėje plika ranka, sugrįžus namo nusiplauti rankas muilu (nekenkia su muilu nuplauti ir parsineštus daiktus), pasikeisti viršutinius rūbus ir avalynę, čiaudant ar kosint užsidengti burną ir nosį nors delnu, pajutus skelbiamus viruso sukeltus simptomus, nedelsiant kreiptis dėl testavimo. Žinoma, dalis žmonių gali būti viruso nešiotojais, patys to nežinodami, nečiaudėdami ir nekosėdami, net nieko nepajutę. Jiems pasisekė ir tiek. 

Bet karas vyksta ne tik už gyvybes. Karą lydi ekonominiai ir socialiniai nustoliai. Ir pastarieji gali būti baisesni savo mastais ir pasekmėmis toms pačioms gyvybėms. Tad reikia apsispręsti, ar tam tikras žuvusių karių (o jame – visi žmonės kariai) skaičius moralės prasme leistinas vardan ekonominių ir socialinių nuostolių sušvelninimo iki to laiko, kai bus surasti efektyvūs ginklai prieš virusą, patekusį į žmogaus organizmą (vakcinos, vaistai ir t.t.).

Patikimi kaimynai. Slaptai.lt nuotr.

Aš pritariu Liuksemburgo ministro pasiūlymui. Reikia jį nors išbandyti, viską stebint ir kontroliuojant, būnant kovinėje parengtyje, jei priešas pradėtų imti viršų. Tai jau nebūtų netikėtumo Italijoje variantas.

Gegužės 16 d. parašiau: https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-reikia-pagaliau-ryztis-isspresti-pandemine-moraline-dilema/

“Štai pažvelkime, ką turime per truputį daugiau, negu du mėnesius. Gegužės 13 d. patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms: 1505, sergančių žmonių skaičius: 537, mirusių nuo COVID-19 žmonių skaičius: 54, pasveikusių žmonių skaičius: 908 O dabar paklauskime, kiek per du mėnesius iš viso numirė žmonių. Statistika sako, kad per visus 2018 m. iš viso mirė 39,6 tūkst. žmonių. Galima spėti, kad daugiausiai – nuo ligų, Per du mėnesius – papildomai prie tų 54 virusinių vidutiniškai būtų 6 600 tragedijų.

Reikia pagaliau ryžtis išspręsti moralinę dilemą. Ar nedidelis mirusių nuo viruso skaičius, tegul ir kažkiek didesnis, negu iki šiol, jei bus leista žmonėms grįžti prie ankstesnių užsiėmimų, tarp jų – ir susijusių su laisvu judėjimu Šengeno zonoje, bet nepalyginamas su visų mirčių skaičiais, yra vertas išskirtinės užuojautos. Bet kokia mirtis, nesvarbu dėl ko (tarkime, dėl vėžio, ar dėl gripo viruso sukeltos sveikatos komplikacijos), yra tragedija mirusio, žuvusio ar nužudyto artimiesiems ir draugams.”

Ar parems mūsų  valdžia Liuksemburgo užsienio reikalų ministro pasiūlymą? Tikėkimės. Jau daugelis to tikisi.

2020.06.01; 08:11

COVID–19 pandemijos poveikio Lietuvos ekonomikai ir prekybai bei šiame kontekste svarbūs ekonominės diplomatijos strateginių krypčių ir atstovavimo plėtros klausimai aptarti penktadienį vykusiame nuotoliniame Vyriausybės komisijos – Ekonominės diplomatijos tarybos (EDT) posėdyje.
 
EDT pirmininkas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pristatė COVID–19 pandemijos poveikį prekybai, tarptautinių ekonominių organizacijų vertinimus, diskusijas Europos Sąjungos (ES) formatuose dėl ES prekybos politikos ateities. Energetikos ministras, laikinai einantis ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas, Žygimantas Vaičiūnas informavo apie poveikį Lietuvos ekonomikai, o Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Lukas Savickas pristatė Vyriausybės parengtas ekonomikos gaivinimo priemones, sakoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešime.
 
„Laisva prekyba ir taisyklėmis paremta tarptautinė prekybos sistema yra svarbus Lietuvos ekonomikos ramstis, tačiau COVID-19 pandemija parodė, kad krizės akivaizdoje prekybos atvirumui ir pasaulinių teikimo grandinių stabilumui kyla grėsmė“, – teigė užsienio reikalų ministras.
 
Posėdyje dalyvavę ministrai ir verslo organizacijų vadovai pabrėžė ekonominės diplomatijos svarbą Lietuvai atsigaunant po pandemijos sukelto ekonomikos nuosmukio. Užsienio reikalų ministras pažymėjo, kad šiuo metu geografinis ekonominių atstovų paskirstymas ne visiškai atitinka prioritetines šalis ar realios ekonominės veiklos poreikį, todėl nuspręsta peržiūrėti ir, prireikus, atnaujinti eksporto, investicijų pritraukimo, turizmo ir bendradarbiavimo mokslo ir inovacijų srityje prioritetus. Vėliau, atsižvelgiant į tai, bus stiprinami Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių užsienyje pajėgumai.
 
Ekonomikos ir inovacijų ministerija įpareigota iki liepos 1 dienos pateikti pirminius pasiūlymus dėl prioritetinių rinkų peržiūros.
 
Nuo 2013 m. veikiančioje Ekonominės diplomatijos taryboje EDT dalyvauja užsienio reikalų, ekonomikos ir inovacijų, žemės ūkio, susisiekimo bei švietimo, mokslo ir sporto ministrai, Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas, 5 asocijuotų verslo organizacijų – „Investor‘s Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Lietuvos verslo konfederacijos – vadovai. EDT teikia Vyriausybei pasiūlymus ekonominės diplomatijos srityje dėl Lietuvos ekonominės užsienio politikos strateginių ir prioritetinių krypčių bei dėl atstovavimo Lietuvos ekonominiams interesams užsienyje sistemos tobulinimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.30; 04:00

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Keistokai skamba buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pavirkavimai dėl dabartinės Vyriausybės „išlaidavimo“ ir valstybės skolos augimo. Negi ši garbinga ponia mano, kad nebūtina padėti žmonėms ir verslui atsigauti po pandemijos sukelto smūgio ekonomikai? O gal ji tiesiog viską matuoja pagal savo kurpalį ir, jei tik galėtų, tai ir vėl pradėtų „veržti diržus“, mažinti pensijas ir didinti mokesčius – kaip tai darė per 2008-2009 metų krizę?

Deja, jai vadovaujant, valstybės skola išaugo dvigubai. Įsigilinkime į skolinimosi mastus – išaugo ne ketvirtadaliu, ne puse, kas ir taip jau būtų labai daug, o 2 kartus! Be to, prie šito ji dar „padovanojo“ mums porą milijardų (!) papildomų palūkanų, nes skolinosi itin neatsakingai. Tai dabar pasakykite, kaip būtų galima pavadinti valdžią, kuri šitaip tvarkėsi su mūsų valstybe ir visų mūsų ateitimi. Nesugebančia? Neatsakinga? Kvaila? O gal priešingai – labai gudria savanaude, piktnaudžiavusia tautos suteiktais įgaliojimais?..

Ir dabar po štai tokio „ūkininkavimo“ konservatoriai su liberalais dar drįsta koneveikti vyriausybės veiksmus, kurių tikslas – gaivinti sunkioj padėtyj atsidūrusį šalies ūkį. Susidaro įspūdis, kad kritikuojama vien dėl kritikos ir kad tie patys veiksmai būtų vertinami diametraliai priešingai, jei valdžioje būtų konservatoriai ir tuos veiksmus siūlytų patys.

Ingrida Šimonytė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Tačiau konservatorių taktika šiomis sudėtingomis aplinkybėmis bent jau aiški: neturėdami ką pasiūlyti, jie puola kitus ir taip bando sudaryti įspūdį, kad rūpinasi valstybe, o ne savo vieta Seime. Sunkiau suprasti valdančiosios daugumos tylėjimą ar nerišlų veblenimą į juos nukreiptos kritikos kontekste: juos atakuoja visi, kas netingi, o jie net nesugeba paaiškinti žmonėms esminių dalykų. Vienas jų – kad mūsų (turiu mintyse Vakarų civilizaciją) ekonomikos modelis yra sukonstruotas taip, jog be vartojimo ekonomika neišvengiamai pradeda stagnuoti. Ir kad būtent šito principo nesuvokiančių A. Kubiliaus, I. Šimonytės ir kitų konservatorių veiksmai 2009 metais žmones ir privedė prie skurdo (nes buvo totaliai „karpomos“ žmonių pajamos, taigi, ir mažinamas vartojimas, užuot jį skatinus). Būtina galų gale paneigti tą jų daugeliui į galvą įkaltą melą, kad jie tada susitvarkė su krize. Nieko jie nesusitvarkė, o tiesiog praskolino valstybę, išaugindami skolą dvigubai, ir nuskurdino 2/3 Lietuvos gyventojų. Jie sukėlė tokį skurdo cunamį, susidoroti su kuriuo buvo bejėgės po jų buvusios valdžios, nes tam ištaisyti prireiks ištisų dešimtmečių. Todėl reikėtų jiems tai nuolat viešai priminti ir patarti kuo dažniau prikąsti liežuvį, nes kam jau, o jiems tai jau tikrai nėra kuo girtis prieš mūsų visuomenę.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Galiu nemokamai patarti opozicijai, kur ji galėtų pasireikšti labiau sėkmingai – jeigu ji tikrai nori įrodyti Lietuvos žmonėms, kad sąžiningai siekia mums visiems tik gero. Tegul ji paragina iš letargo miego pakilusias specialiąsias tarnybas (STT, FNTT ir kt.) susitelkti ir netrukdyti valstybės institucijoms realizuoti šiaip jau tikrai geros Vyriausybės iniciatyvos – gelbstint ekonomiką, investuoti 6,5 milijardo eurų. Paaiškinu: aš neagituoju leisti nebaudžiamai vogti, nes tai, deja, ir šiaip jau įprasta. Aš kviečiu paskelbti viešą memorandumą, kad jie netrukdys verslui ir žmonėms greitai gauti (jau vakar reikalingą) pagalbą ar subsidijas ir nereikalaus perteklinių biurokratinių pažymų pažymėlių, kad, neduok Dieve, kam nors atėjus tikrinti, būtų kuo prisidengti it figos lapu. Būtina viešai ir aiškiai pasakyti, kad vadovai ar asmenys, neteisėtai pasinaudoję šia parama, vėliau patikrinus bus būtinai nubausti. Kodėl to reikia? Vyriausybė kartu su Seimo valdančiąja dauguma padarė tikrai gerą darbą, surasdama dabar taip būtinus resursus. Tačiau aiškiai matome, kad mūsų biurokratiška tvarka baigia šias iniciatyvas paversti niekalu. Valstybės tarnautojas ar vidurinės grandies vadovas valdiškoje įstaigoje dreba, kad tik nesąmoningai nepadarius klaidos ar pažeidimo, nes tau iš karto uždės antrankius – kaip taisyklė dar ir prieš TV kameras. Taip specialiosioms tarnyboms kvėpuojant valdininkams į pakaušį (užuot gaudžius tikrus „žulikus“), stagnuoja visas procesas. Ir atsakykite sau, kur gi įvyksta tikrasis nusikaltimas. Gal būtent per stropus gąsdinimas būsimomis sankcijomis ar jau ir jų taikymas bei to išauktas visokių perteklinių garantijų reikalavimas ir yra antivalstybinė veikla? Dar kitaip vadinama sabotažu?

Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.

Juk kaip paaiškinti subsidijų patalpų nuomininkams skyrimą su sąlyga, kad nuomos sutartis būtinai turi būti įregistruota Registrų centre? O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bent pusė šia lengvata nepasinaudos. Nes, visų pirma, Registrų centras registruoja tik patalpas, turinčias kadastrinį numerį. Praktiškam žmogui suprantama, kad prekybos centrai, kurie yra pagrindiniai patalpų nuomuotojai smulkiam verslui, tikrai tokių veiksmų nėra atlikę. Norint tai padaryti, dabar reikia laukti eilėje į Registrų centrą ne mažiau dviejų savaičių – lygiai tas pats norint gauti konsultaciją „Invegoje“. Visus tokius pavyzdžius čia neįmanoma išvardinti, nes pavargsite skaityti. Tačiau būtent šios tarsi ir „smulkmenos“ ir sukelia patį didžiausią ir teisėtą tų darbuotojų pasipiktinimą. Ir, kas blogiausia, žlugdo geras valdžios iniciatyvas.

Yra ir dar viena labai rimta, ir ne tik šios, bet ir kitų vyriausybių bėda, sakyčiau, virstanti valstybės nelaime, – tai bene didžiausios jau minėtos pagalbos verslui dalies nukreipimas per bankus. Visi, kas mąsto, jau seniai įsitikinę, kad bankai savo biurokratija jau pralenkė ir valdžios biurokratus. Bankai per šią visų nelaimę tik pasipelnys ir, be to, nukreips pagalbą ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur jie norės. Jų niekas nekontroliuoja, jie elgiasi, kaip nori, ir Lietuvos valstybės ekonomikos nuosmukis juos mažiausiai jaudina, nes jie tarnauja savo valstybėms (nes visi didieji bankai ne Lietuvos). LR Prezidentas iškėlė bene aiškiausią ir svarbiausią iniciatyvą, kad dabar verkiant Lietuvai reikia valstybinio komercinio banko. Ir jeigu mūsų finansų ministras mažiau rūkytų, o daugiau mastytų, tai ne arogantiškai šią galimybę neigtų (kaip tai daro jo buvęs darbdavys Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas), o kartu su juo, atsiraitoję rankoves, kibtų tokį banką kurti. Gal bent tai išpirktų jų iki šiol buvusį neveiklumą, ypač turiu mintyse Lietuvos banką.

Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai labai svarbūs, tiesiog neatidėliotini dabartinio laikotarpio darbai. O jeigu pažvelgtume bent kelerius metus į priekį, neišvengiamai prieitume prie būtinybės pradėti tartis dėl ekonominės valstybės sistemos pertvarkymo iš pagrindų. Manau, ši krizė labai akivaizdžiai pademonstravo, kad išgirtoji laisvoji rinka patyrė visišką fiasko. Juk ne valstybė, ne ministerijos perka dezinfekantą ar veido kaukes bei kitas sanitarines priemones – tuo turėtų aprūpinti rinka. O kur ji buvo, kai mums to gyvybiškai prireikė? Ir ką padarė privatininkai, atėjus nelaimei? Ogi dešimteriopai iškėlė deficitu tapusių apsaugos priemonių kainas! Taip kad reikalinga esminė kai kurių mums kaip dogma kalamų tiesų revizija. Būtinas geranoriškas (nors tuo sunku patikėti) dialogas apie mišrios ekonomikos – privačios ir valstybinės – teisę egzistuoti bei vartotojiškos ekonomikos modelio atsisakymą. Bet kadangi tai – svarbi ir plati tema, apie ją pakalbėsime kitą kartą.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.05.26; 16:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?  

Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.

Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius  jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai  būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti  galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.

NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?

O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.

Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.

Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.

Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?

Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.

Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.

Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek  sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo  pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.

Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra  tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.

Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!

Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?

Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį  demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

(Bus daugiau)

2020.05.11; 15:40

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko  fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.

Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.

Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.

Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.

Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje  yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.

Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems  dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.

Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas

2020.05.07; 06:00

Vilniuje pavasaris. Vytauto Visocko nuotr.

Gegužės 1-ąją minima Tarptautinė darbo diena. Jau kurį laiką netyla diskusijos, ar verta ją ir toliau laikyti poilsio diena, kai darbuotojai gali neiti į darbus. Vieni teigia, kad tai nereikalinga poilsio diena, daranti žalą ekonomikai, kiti – jog tai puiki proga darbuotojams garsiai kovoti už savo teises.
Vilniuje – pavasaris. Vytauto Visocko nuotr.
 
Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka mano, kad, jei šios nedarbo dienos nebūtų, nenutiktų nieko baisaus. Tuo pačiu, anot jo, tie, kurie nesutinka su šios dienos šventimu, gali tiesiog pasinaudoti laisva poilsio diena.
 
„Jeigu jos nebūtų, nebūtų nieko baisaus, bet jei ji buvo padaryta, tai reikėtų sustoti. Šventė, žinoma, sugadinta sovietmečio, bet daug kas sovietmečio sugadinta, o kilmė – ne Sovietų Sąjungos. Kitose šalyse įvairiai pažymima, vienur – mažiau, kitur – labiau, tai niekam netrukdo, kas nori, gali švęsti, kas nenori, gali naudotis laisvu laiku, juolab pavasaris, lietuviai sodus turi, į kaimus važiuoja. Geru metu laisva diena niekam netrukdo“, – Eltai teigė R. Lazutka.
 
„Kas ideologiškai negali priimti, gali džiaugtis saule ir tiek“, – pridūrė ekonomistas.
 
Pasak jo, daugiau klausimų kelia, ar turėtų nedarbo diena būti lapkričio 2-oji, dėl kurios Seimas apsisprendė praėjusiais metais, prijungdamas ją prie kitos nedarbo dienos – lapkričio 1-osios.
 
Ekonomistas taip pat pabrėžė, kad dėl poilsio dienos patiriamos ekonominės žalos skaičiavimas kai kuriais atvejais gali būti klaidingas.
 
„Daug kas labai aritmetiškai mechaniškai skaičiuoja, kiek sukuriama BVP, padalina iš darbo dienų. Bet tai yra primityvus skaičiavimas, nes ir laisvalaikis skatina ekonomiką. Laisvu metu žmonės turi kada pavaikščioti po parduotuves, pramogauja, vartoja, daugiau perka, tokiu būdu tik paskatina ekonomiką.
 
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Jei didelė paklausa tam tikrose rinkose ir nespėjama pagaminti, reikia papildomos darbo jėgos, darbdaviai sugalvoja, kaip padaryti. Priima papildomą darbuotoją, pasamdo žmones dirbti viršvalandžius, už juos apmoka ir tą problemą išsprendžia, tai nėra taip, kad ekonomikos rezultatai būtų priklausomi tik nuo darbo dienų skaičiaus“, – sakė jis.
 
Tuo metu ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė mano, kad poilsio dienų Lietuvoje ir taip yra labai daug.
 
„Apskritai visokių švenčių, laisvadienių, nedarbo dienų yra palyginus nemažai. Šita gegužės pirmoji tikrai neturėtų būti, nes nei ta šventė Lietuvoje labai stipriai švenčiama, nei kažkuo labai ypatinga. Esame besivejanti ekonomika, kur kiekviena diena kuria pridėtinę vertę ir tam yra svarbi“, – sakė ekonomistė.
 
Anot jos, darbuotojų ateitis yra susijusi su lankstesniais darbo santykiais.
 
Analitikė Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Daugelis profesijų, įmonių tuos santykius sprendžia ir vertina pagal padarytą darbą. Laisvadieniai gali būti darbdavio ir darbuotojų tarpusavio susitarimo klausimas, o ne valdžios tvarka, kuri šiuo atveju net ir to rimto pagrindo nelabai turi“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
 
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė mano, kad ši šventė yra susijusi su darbuotojų teisėmis, todėl siūlymus atšaukti nedarbo dieną, pasak jos, teikia tik tie, kurie negerbia darbuotojų.
 
„Tokius siūlymus teikia tie, kurie negerbia darbuotojų. Gegužės 1 diena – tarptautinė darbo šventė, visas pasaulis būtent šią dieną primena visiems apie problemas, su kuriomis susiduria įvairių profesijų darbuotojai: darbo apmokėjimas, darbo ir šeimos santykių derinimas, atlyginimų klausimai, darbų sauga.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Tai ta diena, kai garsiai galime pasakyti, kad ne viskas yra gerai darbo rinkoje ir darbuotojai vis dar yra silpnoje pusėje ir šiandien absoliučiai neapsaugoti“, – Eltai sakė I. Ruginienė.
 
„Mes turime dėti didesnes pastangas, kad padarytume taip, jog kiekvienas darbuotojas, ypatingai Lietuvoje, jaustųsi saugiai“, – pridūrė ji.
 
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato 14 švenčių dienų, kai kurios jų – savaitgaliais. Seime jau buvo pateiktas ne vienas siūlymas, siekiant Gegužės 1-ąją išbraukti iš šventinių dienų sąrašo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.01; 07:06

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.

Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.

Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.

Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.

Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų  3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.

Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:

1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;

2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;

3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;

4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;

5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.

Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.

Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.

Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.

Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).

O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.

Žaizda. Slaptai.lt nuotr.

Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.

Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.

Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.

Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S

uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.21; 14:00

Finansų ministras Vilius Šapoka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Finansų ministras Vilius Šapoka teigia, kad ekonominės prognozės Lietuvai nieko gero nežada. Ministerijos naujausiomis prognozėmis, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet gali smukti iki 7,3 proc.
 
„Ekonominės prognozės tikrai nieko gero nežada. Dėl viruso krizės Lietuvoje ir pasaulyje situacija sparčiai kinta. Lietuvos BVP nuosmukis šiais metais, jo gylys priklausys ne tik nuo pandemijos situacijos valdymo Lietuvoje, ne tik nuo ekonominį aktyvumą ribojančių priemonių šalyje, bet ir nuo ekonominės padėties mūsų eksporto rinkose. Kitaip tariant, esame visi viename laive“, – pirmadienį sakė V. Šapoka.
 
Laikantis prielaidos, kad COVID-19 viruso plitimas bus suvaldytas pirmąjį šių metų pusmetį, po kurio ekonominis aktyvumas laipsniškai atsigaus, kovo scenarijuje buvo numatyta, kad Lietuvos BVP šiemet gali smukti iki 2,8 proc.
 
Laikantis tos pačios prielaidos dėl COVID-19 suvaldymo per pirmąjį šių metų pusmetį, balandžio sudarytame scenarijuje jau numatoma, kad Lietuvos BVP gali smukti ir iki 7,3 proc.
 
„Jeigu iki vasaros viruso plitimas nebus suvaldytas, Lietuvos BVP gali smukti gerokai daugiau ir tai skaičiuosime dviženkliais skaičiais“, – pridūrė ministras.
 
Anot jo, blogėja tiek verslo, tiek vartotojų lūkesčiai.
Štai ir atėjo krizė
 
„Statistiniai duomenys už pirmuosius šių metų mėnesius rodo ne tik lėtėjantį ekonomikos aktyvumą, bet ir prastėjančius verslo ir vartotojų lūkesčius. Kelerius metus vyravę labai optimistiniai verslo ir vartotojų lūkesčiai visiškai yra išblėsę. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, pradedant pramone, statyba.
 
Vartotojų lūkesčiai taip pat blogėja, ir sparčiai, jau trečią mėnesį iš eilės. Paskutinį kartą toks lūkesčių kritimas buvo fiksuotas prieš ketverius metus“, – sakė V. Šapoka.
 
„Prastėjančios verslo nuotaikos rodo neužtikrintumą ir paskatins investicinių planų atidėjimą. Blogesni vartotojų lūkesčiai lemia atsargesnį vartotojų elgesį ir mažesnį vartojimą“, – pridūrė jis.
 
Finansų ministerijos duomenimis, kovo vartotojų lūkesčiai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 6 proc. p. Ekonominių vertinimų rodiklis, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 7 proc. p. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, didžiausias jis buvo paslaugų sektoriuje (-11 proc. p.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.20; 11:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi  savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.

Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?

Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?

Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios  rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.

Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.

Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.

Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.

Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.

Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.

Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi  Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.

Teksto autorius – Daktaras  Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.03.30; 16:00

G. Contė: pandemija gali sustiprinti antieuropietiškas nuotaikas. EPA-ELTA nuotr.

Naujojo koronaviruso plitimo sukelta krizė gali sustiprinti antieuropietiškas nuotaikas kai kuriose šalyse, jeigu ES nedės pastangų jai sureguliuoti. Tai pirmadienį paskelbtame interviu Ispanijos laikraščiui „El Pais“ pareiškė Italijos ministras pirmininkas Džiuzepė Kontė (Giuseppė Contė).
 
„Nacionalistiniai instinktai Italijoje, taip pat Ispanijoje ir kitose šalyse bus kur kas stipresni, jeigu Europa nesusitvarkys su užduotimi“, – patikslino jis.
 
„Šiuo metu Europoje žaidžiama istorinė partija, – mano Italijos premjeras. – Tai sveikatos apsaugos krizė, kuri galiausiai sprogo ekonomikos ir socialinėje srityse. Tai istorinis iššūkis visai Europai“. „Mes ribojame savo piliečių konstitucines teises, ir Europa turi reaguoti, vengdama tragiškų klaidų“, – pridūrė jis.
 
G. Contės nuomone, kai kurios šalys dar nevisiškai suvokia, kokius griežtus apribojimus ekonomikos srityje nulems ši nepaprastoji situacija.
 
„Šiuo metu (koronavirusas) labiausiai paveikė Italiją ir Ispaniją, bet tai laukia visų. Deja, (susirgusiųjų) skaičius didėja visose šalyse, ir su šia nepaprastąja padėtimi sveikatos apsaugos ir ekonomikos srityse susiduria visa ES“, – pabrėžė G. Contė.
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 630 tūkstančių žmonių, beveik 30 tūkstančių infekuotųjų mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.30; 11:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvą ir pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija, iš paskos seka ekonominė krizė. Šiandien svarbiausia išgelbėti gyvybes, bet ligos pasitrauks ir aktualiausiu klausimu taps ekonomika. Jau nebeliko naivuolių, kad „esame geriausiai pasirengę krizei“ ir problemos baigsis sulig paskutiniu išgijusiu. Ekonomistai prognozuoja, kad ūkio smukimas atskiroms šalims sieks 5–10 ar net 20 proc.

Mes turime patirtį, kaip spręsti tokią didelę krizę ir galim gana tiksliai prognozuoti pasekmes, todėl turime jau ruošti namų darbus, ką daryti, kad sustiprintume valstybę. Praeityje išmoktos pamokos vėl turėtų būti prisimintos.

1. Investicijų pritraukimas ir inovacijomis grįstos ekonomikos skatinimas. Pasibaigus pandemijai, vartojimas bus nusilpęs, todėl tarp verslo įmonių sustiprės konkurencija. Esminė prekių ir paslaugų patrauklumo dedamoji bus kaina. Vakarų šalyse darbuotojų profsąjungos nėra lanksčios, o gyventojai nenusiteikę mažinti komforto, todėl tikėtina, kad Europos ir Amerikos vyriausybės stiprins reguliavimą, kontrolę ir reikalaus iš verslininkų daugiau įsipareigojimų.

Statybos Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva su atvira ekonomika turi ribotus svertus verslui, nes įmonės labai greit grasina išsikraustyti į Lenkiją, Estiją ar Nyderlandus, tačiau tuo pačiu esame patraukli šalis gamybos ir paslaugų įmonėms, kurios nori perkelti savo operacijų padalinius. Mažesnės sąnaudos, lanksti aplinka ir išsilavinę darbuotojai. Lietuva turi sustiprinti investicijų pritraukimą ir esamų skatinimą. Juk būtent 2010 m. Lietuvą atrado „Western Union” ir kiti paslaugų teikėjai.

2. Informatikos plėtra. Dar 2009 m. buvo parengta strategija, kad Lietuva turėtų labiau skatinti informatikos specialistų parengimą ir šio sektoriaus plėtrą. Ekspertai mano, kad pandemija bus lūžio momentas, kai el. veikla smarkiai šaus į viršų. Karantino sąlygomis įmonės išbandys nuotolinį darbą, el. prekybą, el. valdymą ir daug kitų metodų, o tada jau dalis dabar išbandytų veiklos būdų taps ne eksperimentine, bet nuolatine veikla.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Daug el. paslaugų smarkiai išsiplės, ar net atsiras visai naujų sektorių. Lietuva galėtų dar labiau valstybės tikslingomis priemonėmis stiprinti informatikos sektorių, švietimą, investicijas ir inovacijas. Jeigu būsime stiprūs šioje srityje, tai garantuos konkurencingumą ateityje ir tvarų ilgalaikį šalies augimą.

3. Talentų grąžinimas į Lietuvą. 2009 m. mūsų šalis buvo atsidūrusi nepavydėtinoje konkurencinėje kovoje. Kai Vakarų šalių ekonomika smuko po porą procentų, Lietuva griuvo -15. Daug profesionalų tada išvyko iš Lietuvos, skųsdamiesi mažais atlyginimais, darbo trūkumu ir neaiškia perspektyva. Šįkart Lietuva pasiruošusi daug geriau, turime rezervų, yra įvestas euras, galime pigiai skolintis, o svarbiausia, turim patirtį valdant krizę.

Visai tikėtina, kad Lietuva gali greičiau išlipti iš krizės ir vėl grįžti į augimą, o Vakarų Europoje šis procesas gali užtrukti. Turime galimybę pabandyti susigrąžinti talentus, kuriems Lietuva jau turėtų ką pasiūlyti. Na, kad ir iš Italijos ar Ispanijos? Talentai yra valstybės augimo garvežiai, jų sukuriama pridėtinė vertė ir lyderystė yra lemiamai svarbi statant stiprią valstybę.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

4. Struktūrinės reformos. Seniai apkalbėta tiesa, kad sistemines reformas vykdyti tinkamiausias laikas yra ekonomikos nuosmukis, nes tada trūksta pinigų ir reikia kažkaip suktis.. Kai ūkis auga, tai reformos yra tiesiog atidedamos padidinant finansavimą. Tai ypač pasakytina apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Sveikatos sistemos silpnosios vietos jau ima ryškėti, ir tai ne gydytojų kompetencija, bet biurokratizmas, prastas administravimas ir sistemiškumo stoka. Pandemija gali pakeisti požiūrį į ligoninių uždarymą, bet akivaizdu, kad gydymo dėmesio centre turi atsirasti gydytojas ir pacientas, o ne biurokratų kabinetuose sugalvoti „algoritmai“.

5. Pamatuotas valstybės lėšų valdymas. Jau šiemet, kaip tikriausiai ir kitąmet, valstybės biudžeto įplaukos smarkiai sumažės, vėl išaugs šešėlis, o poreikiai remti nukentėjusiuosius kaip tik padidės. Labai aiškiai pasimatys, keik kainuoja išlaikyti naujus baseinus mažuose miesteliuose, vandens ir kanalizacijos besaikę plėtrą ir kitą turtą, kuris buvo sukurtas ES pinigais, bet nebuvo galvojama kaip reiks visa tai išlaikyti.

Dar didesnį iššūkį patirs socialinė sistema, kai žmonės norės išnaudoti bet kokią galimybę gauti valstybės paramą. Ar tikrai per 2012–2019 m. kurta dosni socialinių paskatų sistema yra ilgalaikė ir tvari? Nesinori prisiminti 2009 m. biudžeto „karpymų“, bet mokesčių ir išmokų sistema turi būti subalansuota. Ekonominis nuosmukis yra gera proga identifikuoti silpniausius ir stipriausius sektorius ir koreguoti mokesčių sistemą, kad iniciatyva būtų išlaisvinta, neargumentuotos lengvatos uždarytos, o socialinę pagalbą gautų būtent tie, kuriems jos labiausiai reikia.

2020.03.29; 15:00