Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kol naujasis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika teikia nurodymus, kur koks medis turi būti nukirstas, o koks paliktas, svarbioms aplinkos politikos sritims trūksta laiko. Viena iš tokių yra statybos, kurios apaugusios biurokratija, kontrolės imitacija ir korupcija.
Dideli pinigai, didelės problemos
„Big boys, big toys“, kaip pasakytų anglai, yra statybos! Statybų sektorius yra viena svarbiausių Lietuvos ekonomikos sričių, kurioje sukasi dideli pinigų srautai, daug suinteresuotų pusių ir silpna valstybės priežiūra. Prieš keletą metų žiniasklaida šiek tiek daugiau kreipė dėmesio į statybų išdavimo dokumentus, vykdymą ir pasimatė, kad kontroliuojančios institucijos perkrautos darbu, įrodinėjimas ir faktų konstatavimas reikalauja daug pastangų, o rezultatai minimalūs. Faktiškai kiekviename objekte galima surasti pažeidimų, o teisės aktų labirintai tokie klaidūs, kad bet kokie atvejai yra traktuojami įvairiai.
Naujosios statybos sostinės pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Ministrai keičiasi, vadovai irgi neužsibūna, o jokių kokybinių pokyčių statybų sektoriuje nematyti. Aplinkos politikos pareigūnai žadėjo suteikti daugiau viešumo statybų leidimų gavimo atvejams ir leisti virtualiai matyti pačias statybas. Visgi daugiau kalbų reikalai nepasistūmėjo. Statybos yra turbūt viena klaidžiausių sričių, kur būtinas politikų ir visuomenės dėmesys. Jeigu yra atsakingų žmonių, kurie matuoja verslo įsikūrimo greitį, investicijų pritraukimą ar kt., tai statybų srityje karaliauja biurokratizmas ir popierizmas. Seniausiai visą procesą būtų galima perkelti į el. erdvę ir apskritai atsisakyti popierių. Visa sistema su matininkais, specialistais, registratoriais ir kontrolieriais turėtų keistis duomenimis ir nebevarginti gyventojų reikalavimais. Viską perkėlus į internetą, pasimatytų, kad geros dalies popierių ir pažymų visai nė nereikia.
Nei prieisi, nei privažiuosi. Slaptai.lt nuotr.
Vos įdėmiau pažvelgus į bet kurią su statybomis susijusią procedūrą, aiškėja, kad tikrovė skiriasi nuo realybės. Jau ne kartą kalbėta, kaip butus pirkę žmonės formaliai apsigyvena „viešbučiuose“ ir „svečių namuose“, įmonės stato daugiabučius samdydamos su verslo liudijimais dirbančias brigadas ir daug kitų atvejų. Ministras tik pasidomėjo ūkininkų ūkių situacija ir paaiškėjo, kad ūkininkų daugiausiai yra Vilniaus regione, nes tai tėra landa pasistatyti namą supaprastinta tvarka.
Kam reikalingos fiktyvos pažymos?
Ne mažiau probleminė statybų dalis yra ir statybų užbaigimas. Norint teisiškai sutvarkyti statybų užbaigimą, valstybė reikalauja daugybės pažymų iš įvairių institucijų, o tai kainuoja. Neretas atvejis, kai faktinis statytojas ir statybų užbaigimo iniciatorius yra visai kitas asmuo. Kotedžai, namai ir butai Lietuvoje parduodami neužbaigti, taigi naujasis pirkėjas turi organizuoti teisinį statybų užbaigimą ir įregistravimą. Tada paaiškėja, kad yra neatitikimų, valstybinė sistema yra sudėtinga, bet veikia didžiulis tarpininkų būrys, kurie, pasak skelbimų, žada išspręsti „bet kokias problemas“. Paskaičius skelbimus, teisinis statybų užbaigimas „sutvarkomas“ už 1–3 tūkst. eurų.
Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.
Skelbimų autoriai žada, kad energetiniai sertifikatai bus išduoti, nors niekas nieko nematuos, garso kvalifikavimo protokolai „visada“ atitiks normas, ne bėda jei trūksta statybos vadovo ar kitų būtinų parašų ir t.t. Reiškinys jau toks masinis, kad skelbimų autoriai net nesislepia, kad „gamina“ fiktyvias pažymas. Tai kam geriau nuo tokių butaforinių pažymų?
Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nevaldo situacijos, nes sistema iškreipta. Valstybė reikalauja daugybės pažymų, jas mielai kuria tarpininkai, o už viską moka gyventojai. Gal laikas būtų visą reikalą supaprastinti, atsisakyti perteklinio biurokratizmo ir pasitelkti išmaniąsias sistemas? Ar tokia betvarkė specialiai sukurta korupcijai klestėti? Kol ministras rūpinasi atskirais medžiais, gyventojai vargsta su pažymomis, kurios yra niekinės, nes dažnu atveju yra fiktyvios. Ministre, pasirūpinkit ne tik medžiais, bet ir žmonėmis!
Išaugo palaikymas JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Viešosios nuomonės tyrimų agentūros „Gallup“ duomenimis, palaikymas JAV vadovui dabar didžiausias per visą jo prezidentavimo laikotarpį.
Palaikymas D. Trumpui išaugo po to, kai buvo paskelbta dvejus metus trukusio specialiojo tyrėjo Roberto Muellerio tyrimo dėl įtariamo Rusijos kišimosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus ataskaita. Reitingo augimui įtakos turėjo ir geros ekonomikos naujienos.
JAV prezidentą teigiamai vertina 46 proc. amerikiečių. Tačiau vis dar didesnė dalis žmonių – 50 proc. – nepritaria D. Trumpo veiklai JAV prezidento poste.
Palaikymas D. Trumpui išaugo nuo 39 proc. kovo mėnesio pradžioje iki 46 proc. antrojoje balandžio mėnesio pusėje, o nepritarimas jo veiklai sumažėjo nuo 57 proc. iki 50 proc.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtą 2018 m. ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 3,9 proc. Tai buvo sparčiausias augimas per visus 2018 metus, taigi kol kas Lietuvos ekonomika išlaiko augimo trajektoriją ir demonstruoja stebėtiną atsparumą neigiamai tarptautinei aplinkai, teigia bendrovės „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas.
Itin geras ketvirto ketvirčio rezultatas taip pat rodo, kad trečią ketvirtį fiksuotą žymų Lietuvos BVP sulėtėjimą labiausiai lėmė techniniai veiksniai, o ypač prastas žemės ūkio derlius, – bet ne faktinės pagrindinių Lietuvos ekonomikos sektorių problemos, savo komentare rašo ekonomistas.
„Tiek ketvirtąjį 2018 m. ketvirtį, tiek ir per visus 2018 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo neblogai subalansuotas. Stabilų augimo tempą pademonstravo daugiau nei 60 proc. visos produkcijos eksportuojanti Lietuvos pramonė, kuri pernai 7,1 proc. padidino gamybos apimtis. Augimo apsukų nelėtina ir transporto sektorius, ypač kelių transporto segmentas, kur krovinių pervežimo apimčių augimas apskritai yra dviženklis. Mažėjant nedarbui bei kylant vidutiniam darbo užmokesčiui, stabiliai gerus rezultatus demonstruoja mažmeninės prekybos sektorius, kur ketvirtąjį 2018 m. ketvirtį apyvarta padidėjo 5,8 proc.“, – teigia A. Izgorodinas.
Didžiausių rizikų, kurios šiemet gali pakenkti Lietuvos ekonomikos plėtrai, sąraše ir toliau išlieka sulėtėjusi euro zonos ekonomikos plėtra bei per visus 2018 m. stabiliai mažėjęs optimizmo lygis euro zonoje, pabrėžia ekonomistas.
Lietuvos verslui, pasak A. Izgorodino, reikėtų itin atidžiai stebėti situaciją Vokietijoje, kuri yra didžiausias Lietuvos eksporto partneris su 12 proc. „svoriu“ Lietuvos eksporto struktūroje.
„Lapkričio mėnesį Vokietijos pramonės gamybos apimtys susitraukė 4,7 proc., labiausiai nuo pat 2009-ųjų metų, o dėl prastų pramonės rodiklių Vokietijos ekonomikos rezultatai 2018 m. gale – 2019 m. pradžioje gali gana stipriai sušlubuoti. Iš kitos pusės, kol kas būtų šiek tiek per anksti nurašyti Vokietijos ekonomiką, kadangi vokiečių pramonės augimui labiausiai kenkia beveik pilnai (90 proc.) išnaudojami gamybos pajėgumai bei vos 3,3 proc. siekiantis nedarbo lygis“, – komentuoja ekonomistas.
Pasak jo, lygiai taip pat nereikėtų skubėti nurašyti ir bendrų euro zonos ekonomikos rezultatų, kadangi tam tikra prasme euro zonos ekonomika paprasčiausiai atsitrenkė į lubas ir beveik nebegali augti dėl ribotų gamybos ir žmogiškųjų išteklių resursų. Galų gale, itin žemas nedarbas Centrinės Europos regiono valstybėse, taip pat Lenkijoje, signalizuoja, kad šiemet pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose vidaus vartojimas išliks itin stiprus – tai, pasak A. Izgorodino, yra geras ženklas Lietuvos eksportui.
„Geltonųjų liemenių“ protestai yra katastrofa Prancūzijos ekonomikai, sekmadienį reporteriams sakė šalies ekonomikos ir finansų ministras Brunas Le Maire’as.
„Tai katastrofa prekybai ir mūsų ekonomikai“, – sakė ministras, lankydamas per protestus nusiaubtas parduotuves Paryžiuje.
Ministro teigimu, protestai tikrai turės didelę įtaką Prancūzijos ekonomikai.
„Dėl „geltonųjų liemenių“ protestų metų pabaigoje turime tikėtis naujo ekonomikos vystymosi sulėtėjimo“, – teigė B. Le Maire’as.
Saugumo sumetimais, dėl protestų šį savaitgalį Paryžiuje buvo uždaryta daug turistų lankomų vietų, pavyzdžiui, Eifelio bokštas, Luvro ir Orsė muziejai, taip pat neveikė daug parduotuvių ir restoranų.
Dar anksti skaičiuoti visą padarytą žalą, bet akivaizdu, kad ji labai didelė. Sostinei padaryta itin didelė žala, buvo deginami automobiliai, siaubiamos parduotuvės, daužomi langai. Remiantis pranešimais, vien gruodžio 1 d. Paryžiui padaryta žala siekia iki 4 mln. eurų.
Tikros gatvių kautynės Paryžiuje. EPA – ELTA nuotr.
Gruodžio 8 d. Prancūzijoje vėl vyko „geltonų liemenių“ judėjimo, protestuojančio prieš augančias pragyvenimo išlaidas ir apskritai prezidentą Emmanuelį Macroną, protestai.
Teigiama, kad šį savaitgalį vykusių protestų metu Paryžiuje buvo padaryta netgi dar didesnė žala nei praėjusį savaitgalį, tačiau sužeistųjų skaičius mažesnis.
Paryžiuje, Lilyje, Lione, Marselyje, Nante ir Tulūzoje demonstrantai susirėmė su policija. Visoje šalyje protestavo daugiau kaip 136 tūkst. žmonių.
Paryžiuje dega automobiliai. EPA – ELTA nuotr.
Tai buvo jau ketvirtasis savaitgalis iš eilės, kai Prancūziją drebino protestai.
Remiantis naujausiais Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per protestus gruodžio 8 d. suimti 1 723 žmonės. Didžioji dalis jų sulaikyti įtarus, kad jie „ketina imtis smurto arba kurstyti jį“.
Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis lankosi Baku, kur susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir aptarė sėkmingai įgyvendinamą ES Dvynių projektą, dvišalius santykius ir galimybes stiprinti ekonominį bendradarbiavimą.
Susitikimuose su Azerbaidžano ekonomikos ministru Shahin Mustafayev buvo aptartos dvišalio bendradarbiavimo galimybės prekybos, turizmo, inovacijų srityje, kalbama, kaip išnaudoti eksporto rinką. Prekybos apyvarta tarp šalių pernai sudarė 34,8 mln. eurų: eksportas – 32,6 mln. eurų, importas – 2,2 mln. eurų. Panaši dvišalės prekybos apyvarta, sudaranti 30-40 mln., išlieka nuo 2011 m., tačiau pasigesta didesnio potencialo išnaudojimo IT, turizmo, baldų, medicinos ir maisto pramonės srityse.
„Azerbaidžano gamintojams Lietuva gali tapti vartais į Europos Sąjungą. Mes galime pasiūlyti patrauklias sąlygas investicijoms į laisvosios prekybos zonas. Lietuva taip pat ketina tapti „fintech“ centru regione. Kviečiame jūsų „fintech“ atstovus pasinaudoti šiomis unikaliomis galimybėmis ir ateiti į mūsų šalį“, – sakė A. Stončaitis.
Pabrėžta, kad Lietuva suinteresuota plėtoti veiksmingą bendradarbiavimą vykdant projektus muitinės, veterinarijos, aplinkosaugos, švietimo srityse.
Per susitikimą su mokesčių ministru Mikayil Jabbarov aptarti dvišaliai tarpvyriausybiniai santykiai. Mokesčių ministras vadovauja dvišalei tarpvyriausybinei komisijai, šiuo metu diskutuojama dėl kito posėdžio laiko, vietos ir darbotvarkės. Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos vadovai akcentavo, kad tarpvyriausybinė komisija – svarbi bendradarbiavimo priemonė, kurioje siektina konkretaus turinio ir rezultato. Neatmetama, kad toks posėdis dar galėtų būti surengtas šiais metais. Jo metu galėtų būti pasirašyta apie 10 sutarčių, iš kurių kai kurios, pavyzdžiui, susitarimas dėl bendradarbiavimo darbo ir socialinės apsaugos srityje, jau parengtos pasirašymui. Siūloma aptarti diplomų autentifikavimo bei nostrifikacijos klausimus, taip pat užmegzti glaudesnius kontaktus su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, perimti jos gerąją praktiką.
Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.
Didelis dėmesys per vizitą skirtas nuo 2016 m. Lietuvos įgyvendinamam ES Dvynių programos projektui „Parama Azerbaidžano valstybės tarnybos komisijai reformuojant valstybės tarnybos sistemą“. Projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarija, Valstybės tarnybos departamentas ir Europos socialinio fondo agentūra. Projekto trukmė – dveji metai (2016-2018 m.), jam skiriamas 1,2 mln. eurų Europos Komisijos finansavimas. Projektas baigiamas įgyvendinti šiemet.
„Lietuva yra aktyvi Dvynių projektų dalyvė. Dėkojame už bendradarbiavimą kartu vykdant svarbų Dvynių projektą, esu tikras, kad Lietuvos ekspertų patirtis prisidės prie efektyvios viešųjų paslaugų sistemos sukūrimo Azerbaidžane. Džiaugiamės, kad mūsų projektas nuolat pasiekia sutartyje numatytus rezultatus ir rodiklius“, – pažymėjo A. Stončaitis.
Taip pat Vyriausybės kancleris susitiko su Azerbaidžano valstybinio egzaminų centro vadovybe, dalyvavo Priežiūros komiteto, atsakingo už Dvynių projekto veiklų stebėseną ir kontrolę, posėdyje.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu
Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?
Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.
Arba išvažiuoti, emigruoti?
Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?
Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?
Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.
O jūsų pavyzdys?
Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?
Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?
Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.
Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.
Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.
Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?
Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?
Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?
Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.
Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.
Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.
Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?
Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.
Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?
Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.
Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?
Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.
Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.
Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.
Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.
Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.
Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?
Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.
Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…
Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.
Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.
Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.
Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?
Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.
Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.
Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.
Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?
Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…
Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.
Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.
Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?
Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.
Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.
Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.
Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.
Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.
Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.
Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.
Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.
Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.
Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.
VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.
Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.
Begaliniai mokesčiai
Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.
Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.
Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.
Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).
Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.
Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.
Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.
Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.
Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.
Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.
Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.
Kinijos iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. One Belt, One Road) skirta siekti taikos, ir būtent todėl ji glaudžiai susijusi su Jungtinių Tautų (JT) tikslais ir principais, pareiškė Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonijus Guteresas (Antonio Guterres).
Kinija 2013 metais paskelbė apie naująją ekonomikos plėtros strategiją, kuri skirta kurti infrastruktūrą ir koordinuoti tarpusavio ryšius tarp Eurazijos šalių. Įgyvendinus projektą „Viena juosta, vienas kelias“ būtų sukurtas prekybos koridorius tiesioginiam prekių tiekimui iš Rytų į Vakarus lengvatinėmis sąlygomis.
„Šis projektas skirtas suvienyti žmones, jis kuriamas siekiant užtikrinti ne tik plėtrą, bet ir taiką. Ir būtent todėl ši iniciatyva taip smarkiai susijusi su JT veiksmų programa, kuri skirta siekti stabilios plėtros ir stabilios taikos“, – sakė JT generalinis sekretorius.
Nepaisant Kinijos iniciatyvos privalumų, nuomonės dėl jos skiriasi. Kai kurie politikai ir ekspertai mano, kad taip Pekinas siekia sustiprinti savo geopolitinę įtaką. Pasak JT generalinio sekretoriaus, projekto privalumas yra tas, kad jame pralaimėtojų nėra.
„Šiuo metu Kinija yra pasaulio ekonomikos variklis, ir čia matome abipusę naudą: jeigu Kinija gali kuriai nors šaliai padėti plėsti savo ekonomiką, Pekinui tai irgi bus naudinga, todėl laimi abi pusės“, – pabrėžė pasaulinės organizacijos generalinis sekretorius. Jis pripažino, kad tokie projektai neabejotinai „skatina kinų investicijas, prekybą ir gerovę“. „Bet būtent dėl to situacija naudinga abiem pusėms, – kai stengiesi padėti kitiems praturtėti, kartu ir pats tampi turtingesnis. Jeigu taip elgtųsi visi, šis pasaulis taptų daug geresnis“, – pridūrė A. Guteresas.
Pekine gegužės 14-15 dienomis vyksta pirmasis „Vienos juostos, vieno kelio“ forumas, kuriame dalyvauja 29 valstybių lyderiai. Forume dalyvauja Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Pakistano premjeras Navazas Šarifas (Nawaz Sharif), Kambodžos premjeras Hun Senas (Hun Sen) ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Renginyje lankosi ir keli Europos lyderiai, tarp jų Ispanijos, Italijos, Graikijos ir Vengrijos premjerai.
Anot Kinijos, minėta iniciatyva, kuri oficialiai vadinasi projektu, yra naujas būdas skatinti ekonomikos vystymąsi. Kinijos prezidentas šį planą pirmą kartą pristatė 2013 metais siekdamas išplėsti Kinijos ryšius Azijoje, Afrikoje, Europoje ir už jos ribų. Vykdant šį projektą į infrastruktūrą bus investuota milijardai dolerių.
Sekmadienį Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping) pažadėjo skirti 124 mlrd. JAV dolerių (113 mlrd. eurų) ambicingam naujojo „Šilko kelio“ projektui ir kvietė kitas valstybes prie jo prisijungti, teigdamas, kad tai atvers kelią į taiką ir klestėjimą.
Kai kurie Vakarų diplomatai išreiškė susirūpinimą tiek forumu, tiek apskritai planu. Anot jų, taip Kinija bando didinti savo įtaką pasaulyje. Pastaroji tokią kritiką neigia ir sako, kad iniciatyva siekiama klestėjimo, kad ji yra atvira visoms šalims ir dėl jos laimėtų visi.
Kinijos prezidentas sekmadienį pažymėjo, kad tikslas yra „darnus sambūvis“, kad siekiant įgyvendinti šį projektą nebus imtasi „pasenusių geopolitinių manevrų“, o bus siekiama naujo visiems naudingo bendradarbiavimo.
Informacijos šaltinis – ELTA.
EPA-ELTA nuotraukoje: Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas (kairėje) ir Kinijos premjeras Li Kečiangas (Li Keqiang) (dešinėje).
Gerbiamas redaktoriau, per kiekvienų Seimo rinkimų kampaniją partijos išsijuosusios giriasi: „Mūsų programą rašė geriausi specialistai“, „mes turime kompetentingų kandidatų užimti visas pareigybes ir dar dvigubai tiek – ant atsarginių suolelio“.
Tik beveik visada šie genijai lieka anonimiški, o prispirta klausimų dažna partija atsako: sužinosite po rinkimų, dabar tie žmonės nenori (?) būti įvardyti.
Gegužės viduryje buvo pranešta, kad Europos Komisija (EK) prognozavo, jog Lietuvos ekonomika kyla vos ne sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES), išskyrus Lenkiją. EK prognozuoja, kad Europos Sąjungoje šiemet sparčiausiai ekonomika kils Lenkijoje, o didžiausias smukimas laukia Graikijos. Visoms 27 ES šalims EK prognozuoja nulinį augimą šiais metais, o 2013-aisiais – 1,3 proc. EK skaičiavimai esą rodo, kad šiais metais Lietuvos ūkio augimas pasieks 2,4 proc., o kitąmet, jei Vyriausybės politika nesikeis, BVP išaugs 1 proc.
Pagal dabartinius skaičiavimus, kitais metais geriausių ekonomikos rezultatų ES pasieks trys Baltijos šalys – sparčiausiai augs Estijos, lėčiau Latvijos ir Lietuvos ūkiai. Tačiau nedarbas 2013-aisiais, nors ir lyginant su šiemet Lietuvoje sumažėsiančiu 1 procentiniu punktu, vis dar išliks didesnis nei ES vidurkis. Infliacija Lietuvoje, lyginant su dabartiniu rodikliu, ir šiemet, ir kitąmet turėtų sumažėti.
2011 metai prognozuojami kaip pasaulinės ekonomikos atsigavimo metai. Dar 2010 metų pabaigoje pastebėta daug ekonomikos atsigavimo tendencijų – įvairiose šalyse pradėjo kilti atlyginimai, mažėjo bedarbystė, išaugo prekybos apyvarta.
Labai sparčiai augo kelių Azijos valstybių (Kinijos, Indijos, Taivanio, Singapūro, Pietų Korėjos) ekonomika. Ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomika sparčiai atsigauna.
Tiesa, čia pasitaiko įvairių netikėtumų. Štai nuo kovo pradžios staiga pakilo maisto produktų kainos. Kainų augimas siekia 4 procentus, o atskirų prekių kainų augimas kur kas ryškesnis. JAV labai populiarios „Tropicana“ firmos sultys pabrango 8-9 procentais. 6-7 procentais brangsta ir mėsa, brangsta ir kruopos, makaronai bei kiti maisto produktai. Toks staigus kainų šuolis aiškinamas tuo, kad kyla vaisių, grūdų kainos, savo produkcijos kainas kelia ir stambesnieji mėsos tiekėjai.
