Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Nuo š. m. liepos 1 d. pirmininkavimą Europos Sąjungos (ES) Tarybai iš Maltos perima Estija. Svarbiausias Estijos pirmininkavimo tikslas, atsižvelgiant į pastaruosius įvykius tarptautinėje politikoje ir saugumo situaciją pasaulyje, – stipri ir vieninga ES.
Siekdama užtikrinti Europos vidaus saugumą, Estija savo pirmininkavimo metu ypatingą dėmesį skirs kovai su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu. Bus imamasi priemonių, skirtų užkirsti kelią terorizmo finansavimui bei radikalizavimui, pagerinti informacijos keitimąsi tarp valstybių narių teisėsaugos institucijų.
ES vidaus saugumui ir išorės sienų kontrolei užtikrinti bus siekiama išnaudoti pažangiausias informacines technologijas. Numatoma sukurti bei plėtoti tokias ES duomenų bazes ir sistemas, kaip ES Atvykimo/išvykimo sistema, Europos kelionių informacijos ir leidimų sistema (ETIAS), taip pat – užtikrinti visų IT sistemų tarpusavio sąveiką.
Tęsdama Maltos pirmininkavimo darbus, Estija ir toliau sieks suvaldyti iššūkius, susijusius su migracijos srautais. Ypatingą dėmesį Estija taip pat skirs ES grąžinimo politikos efektyvumo didinimui.
Be to, bus tęsiamos derybos dėl Bendros Europos prieglobsčio sistemos reformos bei sprendžiamas klausimas dėl ES Tarybos sprendimų, kuriais įsipareigota perkelti 160.000 asmenų iš Italijos, Graikijos ir III šalių, įgyvendinimo.
Pirmasis neformalus ES vidaus reikalų ministrų susitikimas, pirmininkaujamas Estijos atstovų, įvyks šių metų liepos 6-7 dienomis.
Lietuva prie ES vairo stojo pirmoji iš Baltijos šalių – ES Tarybai pirmininkavo 2013 m. II pusmetį. Kitą sykį pirmininkauti ES Tarybai Lietuvai teks ne anksčiau kaip 2027 metais. Latvija pirmą kartą ES pirmininkavo 2015 m. I pusmetį.
Po Estijos, nuo 2018 m. sausio 1 d., pirmininkavimą ES Tarybai perims Bulgarija.
Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija
Rusijos vyriausybė Europos Sąjungai (ES) taikomas atsakomąsias sankcijas nori pratęsti iki 2018-ųjų pabaigos, ketvirtadienį sakė Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, praneša naujienų agentūra „Reuters“.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
D.Medvedevas pasisakė praėjus dienai po to, kai ES oficialiai pratęsė savo Rusijai taikomas sankcijas. Jos buvo įvestos 2014-ųjų liepą kaip atsakas į Maskvos įvykdytą Ukrainos Krymo pusiasalio aneksiją ir jos teikiamą paramą Rytų Ukrainos separatistams.
Reaguodama į ES sankcijas, Rusija 2014-aisiais uždraudė į šalį įvežti maisto produktus iš Vakarų valstybių. Maskvos teigimu, tokios atsakomosios sankcijos yra paskata vystytis Rusijos žemės ūkiui.
Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo.
Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.
Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi
Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?
Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis…
Armėniškas pėdsakas
Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.
Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba
Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“
Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?
Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?
Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.
Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Birželio 21-ąją Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II tradicine kalba pradėjo pirmą naujo šaukimo britų parlamento sesiją po birželio 8-ąją vykusių priešlaikinių parlamento rinkimų.
Karalienė Elžbieta II sako kalbą Parlamente. EPA – ELTA nuotr.
Karalienė Elžbieta II neturi teisės į saviraišką
Tradiciškai kalbą monarchei rašo naujos vyriausybės nariai, tekstą galų gale tvirtina ministro pirmininko kanceliarija, pati karalienė jokių pataisų daryti negali, net jei ne su viskuo kalboje sutinka. Elžbieta II lakoniškai nurodė poreikį Jungtinei Karalystei (JK) naudingomis sąlygomis pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES) ir vyriausybės vardu pažadėjo, jog „Brexitas“ atneš Didžiajai Britanijai sėkmę, o nauja valdžia pasieks ekonomikos bei britų gyvenimolygio kilimo. Labai tikėtina, kalba galėjo būti kitokia, jei monarchė būtų turėjusi teisę į saviraišką.
Sesijoje pristatyta ir Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May vyriausybės programa, dėl kurios po kelias dienas parlamente truksiančių debatų bus surengtas balsavimas birželio 29 dieną. Birželio 19-ąją „Brexito“ reikalų ministro Davido Daviso komanda vis dėlto laiku (porinkiminė sumaištis buvo sukėlusi abejonių britų gebėjimu laiku pradėti derybas) išvyko į Briuselį pradėti oficialiai „skirtis su ES“. Ministras bandė demonstruoti optimizmą pareiškimu, jog pasitraukimas atvers JK naujas galimybes. Kaip tyčia, anksčiau ES, spaudžiant pirmiausia Vokietijai ir Prancūzijai, sugriežtino reikalavimus Londonui, pareikalavusi iš anksto sumokėti 100 milijardų eurų už Didžiosios Britanijos akcijų dalį Europos investicijų banke bei kituose projektuose, iš kurių ES paliekantys britai irgi turėtų trauktis.
Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May. The Guardian nuotr.
Premjerei Theresai May labai nepasisekė
Premjerė T.May išankstiniais rinkimais siekė absoliučios daugumos parlamente, kad Londonui būtų lengviau išmušti sau naudingą sandorį derybose dėl „Brexito“. Vietoj to jos vadovaujami konservatoriai prarado 15 vietų ir gavo akivaizdų savo lyderės autoriteto susilpnėjimą: 317 iš 650 vietų parlamente turinti T.May liko su mažumos vyriausybe, kuriai reikia Šiaurės Airijos ultrakonservatyvios Demokratinės junionistų partijos (DUP) 10 parlamentarų paramos, bet susitarimas su šia partija dar nepasiektas.
Net su DUP parama vyriausybė turėtų nežymią persvarą ir kelių maištininkų pakaktų, kad jos iniciatyvos virstų niekuo. Rinkimų rezultatai tokie, kad ir bet kokiai opozicinių partijų koalicijai būtų sunku užsitikrinti pakankamą paramą gyvybingos vyriausybės formavimui, o dar vienų rinkimų įtampų išvarginta šalis veikiausiai nenori.
Georgas Osbornas, iždo kancleris buvusio premjero Davido Camerono vyriausybėje, jau pareiškė, kad „kietą Brexitą“ galima mesti į šiukšlių dėžę ir kad T.May bus viena trumpiausiai dirbusių premjerių JK istorijoje. Užsienio reikalų ministras leiboristų vyriausybėje 2007-2010 metais Davidas Milibandas savo „Twitteryje“ irgi pastebėjo: „Kaip gerai, kad kietas „Brexitas“ atmestas“.
Leiboristai referendumo kampanijoje pasisakė prieš JK traukimąsi iš ES, dabar viliasi, kad jų šalis beatodairiškai nekirs ryšių su žemynine Europa, sustos ties kompromisu ir liks ES rinkoje bei toliau priims migrantus iš kitų Europos šalių. Šia prasme lietuviai, be abejo, dėl suprantamų priežasčių turėtų simpatizuoti leiboristams.
Kietasis ir minkštasis
Ir patys konservatoriai ima vis primygtiniau raginti premjerę artimiausiais mėnesiais trauktis, priešingu atveju partijos viduje esą prasidės kova tarp „kieto” ir „minkšto“ „Brexitų“ šalininkų „pakibusiame“ parlamente. Aukšti konservatorių partijos funkcionieriai radijo stočiai „Amerkos balsas“ pareiškė, jog premjerė atsidūrė prieš pasirinkimą – išeiti tyliai arba sukelti sumaištį savo partijoje. Viltasi, kad po rinkimų T.May iš esmės reformuos vyriausybę, dabar erdvės manevrui beveik neliko. „The Economist“ premjerės sumanymą stiprintis pirmalaikiuose rinkimuose pavadino katastrofiška avantiūra, kuri ne tik grasina politikės karjerai, bet ir lėmė vieną didžiausių pralaimėjimų britų politinėje istorijoje, kuris suskaldė visuomenę, sukėlė politinę krizę ir pristabdė ekonomiką. O juk agitavę už „Brexitą“ į tikrą ar tariamą šalies suklestėjimą atsikračius Briuselio diktato mušė labiausiai.
Kažką primena – D.Cameronas ant savo ir britų galvos praėjusių metų birželio 23-ąją susiorganizavo referendumą dėl JK išstojimo iš ES, kuris supurtė pokarinę tvarką Europoje ir premjerui kainavo postą. Užuot gavęs savo koservatorių partijos konsolidaciją, šiaip jau ne ypač iš Europos veržęsis D.Cameronas suskaldė šalį.
Derybas pradėjo agresyviai
Kalbas apie derybas su ES dėl „Brexito“ Londonas pradėjo agresyviai – ne tik ministras D.Davisas, bet ir premjerė grasino, jog britų vyriausybė jų apskritai atsisakys, jei Briuselis reikalaus sumokėti 100 milijardų. Nebent JK gautų privilegijuotą priėjimą prie ES rinkos ir bendradarbiavimą teisėsaugos bei saugumo srityse. Neatsakingai „rodydamas kietumą“ Londonas, panašu, prisižaidė ir galų gale gavo politinę sumaištį bei britų nerimą dėl ateities. Po rinkimų Londonui tenka leistis ant žemės, nusileidimas anaiptol „ne minkštas“ – užuot reikalavus privilegijuoto priėjimo prie ES rinkos, gali tekti nuolankiai jo prašyti, ypač britų finansų sektoriui.
Pasak kompanijos „Synechron“ tyrimo, 78 proc. aukščiausių finansinių paslaugų sektoriaus vadybininkų didžiausia problema laiko išstojimą iš ES. Primintina, kad šiame sketoriuje JK dirba 1,4 milijono žmonių, finansinės paslaugos pritraukia daugiausia tiesioginių užsienio investicijų nei bet kurioje kitoje išsivysčiusioje pasaulio šalyje.
Be to, ES tenka beveik pusė britų prekių bei paslaugų eksporto, tarptautinės kompanijos per atstovybes JK iki šiol gaudavo neapmuitintą priėjimą prie Europos rinkos su 500 milijonų gyventojų.
Dabartinei trapiai vyriausybei teks lemti JK likimą per “Brexitą” ir po jo, šalį jau purto tarpulaikis. Atrodo, kad pats likimas baudžia pirmiausia britų politikus už neatsakingą egoizmą – likus 4 dienoms iki priešlaikinių rinkimų Londone įvykdyti du teroro aktai, per kuriuos žuvo 7 žmonės. T.May tada pareiškė, kad Didžioji Britanija pernelyg tolerantiška ekstremizmui, vertinant iš dabartinės perspektyvos, per arogantiškas pareiškimas.
Didžiąją Britaniją užklupo rimtos bėdos
Po pastaraisiais mėnesiais įvykdytų iš viso keturių teroro atakų ir baisaus gaisro 24 aukštų municipaliniame gyvenamajame name „Grenfell Tower“ Londone, kurio aukų skaičius jau pasiekė 79, nuotaikos šalyje niūrios.
Beje, įspūdis toks, tarsi regėtume visų karo prieš visus apraiškas – birželio 3-ąją ant Londono tilto autofurgonas įsirėžė į minią, iš jo išpuolę 3 teroristai peiliais atakavo praeivius, žuvo 7, sužeista kelios dešimtys žmonių, atsakomybę dėl teroro akto prisiėmė „Islamo valstybė“.
Birželio 19-osios vakarą irgi autofurgonas rėžėsi į žmones, po pamaldų išeinančius iš mečetės šiaurės Londone, žuvo vienas, sužeista mažiausiai 10 maldininkų. JK musulmonų tarybos vadovas Harunas Rashidas Khanas savo „Twitteryje“ parašė, jog vairuotojas specialiai taikėsi į žmones, išeinančius iš mečetės šventą musulmonams Ramadano mėnesį.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Britai jau planuoja „Įniršio dieną“ gatvėse prieš konservatorius ir ypač premjerę T.May, kuri griežtai kritikuojama dėl to, jog 3 dienas vengė susitikti su nukentėjusiais nuo gaisro „Grenfell Tower“. Birželio 17-ąją virš tūkstančio protestuotojų susirinko prie premjerės rezidencijos Downing Street, reikalaudami T.May atsistatydinimo, pasak „The Guardian“, dažniausiai proteste skambėjęs žodis buvo „bailė“. Kai ministrė pirmininkė galų gale ryžosi susitikti su padegėliais, buvo palydėta šūksnių „gėda“.
Taigi kol kas turime reikalą su ypač negatyviu JK gyvenimo periodu. Priežasčių, kaip visada, ne viena, apie jas yra ir bus kalbama, britų politikų neatsakingumas bei egoizmas čia vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį. Beje, tą patvirtina birželio 16-17 apklausų centro „Survation“ atliktos apklausos rezultatas. 53 proc. apklaustų britų pasisakė už naują referendumą dėl JK likimo arba išstojimo iš ES, apklausa taip pat parodė augančią opoziciją „kietam Brexitui“ – tik 35 proc. respondentų sutiko su T.May kategorišku reikalavimu, esą susitarimo su Briuselio nebuvimas geriau už prastą susitarimą.
Pasirodo, politikų norai ar ambicijos nebūtinai atitinka tikrovę bei visuomenės lūkesčius.
Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybės paskirtas „Brexit“ sekretorius Deividas Deivisas (David Davis) vyksta į derybas su Europos Sąjunga (ES), kuriose, remiantis pranešimais, ragins pasiekti susitarimą, koks dar nebuvo pasiektas per visą istoriją, informuoja BBC.
Brexit
Pirmoji derybų diena prasidės apie 11.00 val. Didžiosios Britanijos vasaros laiku Europos Komisijos (EK) pastatuose Briuselyje. Derybose bus aptariamos šios temos: emigrantų statusas, JK „išstojimo sąskaita“ ir Šiaurės Airijos siena.
Anot D. Deiviso, priešakyje laukia ilgas kelias, tačiau jis prognozavo „gilią ir ypatingą partnerystę“. JK iš ES turėtų išstoti iki 2019-ųjų metų kovo mėnesio pabaigos. Baigiantis šiai dienai ES vyriausiasis derybininkas Mišelis Barnjė (Michel Barnier) – buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras ir ES komisaras – ir D. Deivisas surengs bendrą spaudos konferenciją.
Tikimasi, kad JK pareigūnų komandos lydimas ministras pasakys: „Šiandien pradedamos derybos, kurios lems ES ir JK ateitį bei suformuos mūsų piliečių gyvenimus. Norime, kad abi pusės būtų stiprios ir klestinčios, galinčios skleisti mūsų europietiškas vertybes, pirmaujančios pasaulyje ir demonstruojančios savo pasiryžimą ginti mūsų piliečių saugumą“.
Tikimasi sulaukti ir tokių D. Deiviso žodžių: „Prasidedant deryboms noriu priminti, kad JK išliks įsipareigojusia partnere ir mūsų draugų sąjungininke šiame žemyne. Ir nors priešakyje laukia ilgas kelias, mūsų tikslas aiškus – gili ir speciali partnerystė tarp JK ir ES, susitarimas, koks dar nebuvo pasiektas per visą istoriją“.
Derybų išvakarėse JK iždo kancleris Filipas Hamondas (Philip Hammond) pateikė griežtą įspėjimą apie pasekmes, su kuriomis tektų susidurti, JK išstojus iš ES be jokio susitarimo. F. Hamondas sakė, kad nepasiekus jokio susitarimų, pasekmės JK būtų labai labai blogos.
Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.
Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.
Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.
Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.
Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.
Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.
Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.
Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.
Nuo liepos 1-osios Europos Sąjungai (ES) pirmininkausiančios Estijos premjeras Juris Ratas (Juri Ratas) pareiškė, kad kelios ES valstybės narės, viešai sukritikuotos JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump), kad nevykdo savo įsipareigojimų skirti gynybai mažiausiai du procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kitais metais pasieks šį ilgalaikį tikslą, informuoja AP.
Estijos premjeras per interviu naujienų agentūrai AP penktadienį sakė, kad 2 proc. nuo BVP gynybai skiriančių NATO valstybių narių skaičius iki 2018 metų pabaigos nuo penkių gali padaugėti net iki devynių. Tarp J. Rato paminėtų šalių yra ir dvi Baltijos šalys – Latvija ir Lietuva.
Jungtinių Valstijų spaudžiamas NATO nurodė, kad iki 2024 metų kiekviena aljanso narė gynybai privalo skirti 2 proc. nuo BVP. JAV skundėsi tuo, kad gynybai skiria daugiausiai lėšų iš 28 valstybių narių. NATO nurodytą tikslą jau yra pasiekusios: Estija, Didžioji Britanija, Lenkija ir Graikija.
NATO viršūnių susitikime praėjusią savaitę JAV lyderis atkakliai tvirtino, kad 2 proc. nuo BVP tėra minimumas ir užsipuolė tas ES valstybes nares, kurios, jo manymu, vilkina šį procesą, ir tvirtino, kad tai yra neteisinga Jungtinių Valstijų atžvilgiu.
Naujausi JAV duomenys rodo, kad JAV gynybai skiria 3,2 proc. nuo BVP, tuo tarpu kelios didžiosios ES valstybės narės stipriai atsilieka nuo nustatyto tikslo. Ispanija skiria viso labo 0,91 proc. nuo BVP, Italija – 1,11 proc., Vokietija – 1,19 proc. ir Prancūzija – 1,78 proc.
Vakarų aljansą skaldant „Brexit“ ir Donaldo Trampo (Donald Trump) prezidentavimui Europa savo likimą privalo paimti į savo rankas, sekmadienį teigė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, praneša naujienų agentūra AP.
„Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigiasi. Tai patyriau per kelias pastarąsias dienas“, – Miunchene vykusiame mitinge sakė A. Merkel.
„Mes, europiečiai, iš tiesų turime paimti likimą į savo rankas“, – pridūrė ji.
Nors Vokietija ir Europa su JAV ir Didžiąja Britanija stengsis palaikyti gerus santykius, „mes turime kovoti už savo likimą“, toliau kalbėjo A. Merkel.
Vokietijos kanclerės teigimu, ypač svarbu ypatingą dėmesį skirti šiltiems Berlyno ir naujai išrinktojo Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) santykiams.
A.Merkel neseniai grįžo iš Didžiojo septyneto (G7) susitikimo, pasibaigusio JAV ir likusioms šešioms šio klubo narėms taip ir nesusitarus, kad šios laikysis 2015-aisiais pasirašyto Paryžiaus klimato kaitos susitarimo.
Diskusijos „šeši prieš vieną“ rezultatą A. Merkel šeštadienį pavadino labai sunkiu ir netenkinančiu.
Tuo tarpu D. Trampas socialiniame tinkle „Twitter“ savo pirmąjį vizitą užsienyje sekmadienį įvertino pozityviau: „Ką tik grįžau iš Europos. Kelionė buvo labai sėkminga Amerikai. Sunkus darbas, bet dideli rezultatai!“
JAV prezidentas kiek anksčiau tame pačiame socialiniame tinkle informavo sprendimą dėl to, ar JAV laikysis pasaulinio susitarimo dėl išmetamų teršalų kiekio sumažinimo, paskelbsiąs tik ateinančią savaitę. Prezidento rinkimų kampanijos metu D. Trampas šį susitarimą kritikavo ir žadėjo, kad JAV iš jo pasitrauks.
Ankstesnėje savo vizito dalyje D. Trampas dar kartą sukritikavo NATO sąjungininkes dėl šių nesugebėjimo vykdyti įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Apžvalgininkai taip pat pastebėjo, kad jis viešai nepatikino sąjungininkių, kad aktyvuotų penktąjį NATO straipsnį, garantuojantį, kad užpuolus vieną aljanso narių, likusios sąjungininkės jai padėtų.
Sekmadienį vykusiame renginyje, kuriame išsakė šias mintis, A. Merkel prieš rugsėjį vyksiančius šalies parlamento rinkimus atnaujino ryšius su jos vadovaujamai Krikščionių demokratų sąjungai (CDU) artima Bavarijos partija Krikščionių socialine sąjunga (CSU).
Apklausos rodo, kad kanclerė, valdžioje esanti nuo 2005-ųjų metų, turėtų būti perrinkta ketvirtajai kadencijai.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą ištraukų iš filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbos, pasakytos gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų ramovėje.
Tądien surengtos diskusijos „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ metu filosofas Krescencijus Stoškus retoriškai teiravosi, kokia mūsų gyvenimo prasmė, jei lietuviai išsivaikšto kaip bastūnai, jei manome, jog laisvė – tai daryti, ką noriu, jei kalbame tik apie globaliąją Lietuvą, o apie lokaliąją Lietuvą – nė nesusimąstome?
Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Informaciniame organizatorių pakvietime rašoma:
Humanitarinių mokslų daktaras Žibartas Jackūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.
Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.
Kas gi įvyko ir kur priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“
Šiame slaptai.lt videoreportaže išgirsite filosofo Vytauto Radžvilo atsakymą hum.m.dr. Žibartui Jackūnui. Artimiausiu metu skelbsime filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.
Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.
Informaciniame organizatorių skelbime štai kas rašoma:
„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.
Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.
Kas gi įvyko ir kame priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“
Šiandien Slaptai.lt skelbia dėmesį prikausčiusį filosofo Vytauto Radžvilo pranešimą. Numatę paskelbti ir filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.
JAV pareigūnai pareiškė, neva prieštaringai vertinamas profesorius, kurį, anot žiniasklaidos, JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ketino paskirti JAV pasiuntiniu Europos Sąjungoje (ES), nekandidatuoja į šį postą, praneša BBC.
Baltųjų rūmų pareigūnai JAV žiniasklaidai teigė, kad T. Malokas niekada nebuvo svarstomas kandidatas į šias pareigas. Pirmą kartą sausio mėnesį pasirodžius pranešimams apie galimą T. Maloko paskyrimą į JAV pasiuntinio ES pareigas, Briuselyje kilo susirūpinimas. Profesorius T. Malokas kritiškai vertina ES, anksčiau ES palygino su buvusia Sovietų Sąjunga.
Anksčiau šiais metais T. Malokas BBC sakė kalbėjęs su D. Trampu apie JAV ambasadoriaus ES vaidmenį, tačiau pareiškė, kad „jo paskyrimas negali būti patvirtintas, kol apie tai nebus paskelbta iš prezidento lūpų“.
Tačiau Baltųjų rūmų pareigūnas verslo laikraščiui „The Wall Street Journal“ teigė, kad niekada nebuvo svarstoma T. Maloko kandidatūra šiam postui. JAV valstybės departamentas patvirtino, kad T. Malokas tikrai nėra kandidatas į pasiuntinio pareigas.
Profesorius žinomas dėl garsiai reiškiamos kritikos dėl bendros valiutos euro ir kritiškų pasisakymų apie Europos Komisijos prezidentą Žaną Klodą Junkerį (Jean-Claude Juncker). Europos Parlamento lyderiai vasarį teigė, kad T. Maloko požiūris į ES pertvarkymą atskleidė „siaubingą piktavališkumą“, ir jis turėtų būti paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.
Su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) Briuselyje kalbėjęsis Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) sakė, kad Europos Sąjunga (ES) ir JAV turėtų ginti bendras vakarietiškas vertybes, o ne savo pačių interesus, informuoja „EUobserver“.
Donaldas Tuskas ir Donaldas Trampas Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
„Kas mūsų bendradarbiavimui ir draugystei suteikia didžiausią prasmę, ogi pagrindinės vakarietiškos vertybės – laisvė, žmogaus teisės ir pagarba žmogaus orumui. Šiandien didžiausia užduotimi lieka viso laisvo pasaulio suvienijimas ties tomis vertybėmis, o ne vien tik interesais“, – po susitikimo su D. Trampu sakė D. Tuskas.
D. Tuskas JAV lyderį priėmė EVT pastate. Jų susitikimas truko ilgiau nei planuota, pokalbis viršijo valandą laiko. Susitikime taip pat dalyvavo Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). Vienu momentu prie politikų prisijungė ir Europos Parlamento pirmininkas Antonijus Tadžanis bei ES užsienio politikos įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini). Tai buvo pirmasis asmeniškas D. Trampo kontaktas su ES institucijų lyderiais nuo pergalės JAV prezidento rinkimuose lapkritį.
Nors susitikimas, anot ES šaltinių, vyko draugiškoje ir konstruktyvioje atmosferoje, rodos, nebuvo sumažintas atotrūkis tarp ES ir JAV prezidento, reiškiančio paramą prieš Europą nukreiptoms politinėms jėgoms ir simpatiją Rusijai. ES ir JAV lyderiai kalbėjo apie užsienio politiką, saugumą, klimato kaitą, prekybą ir „Brexit“.
„Jaučiu, kad daugelyje sričių mūsų nuomonė sutapo“, – teigė D. Tuskas, tačiau pridūrė, kad kai kurie klausimai, pavyzdžiui, klimato ir prekybos, liko neišspręsti.
Praėjus trims dienoms po teroristinio išpuolio Mančesteryje, JAV lyderis ir aukščiausiojo rango JAV pareigūnai dar susitarė stiprinti kovą su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuote. Terorizmo klausimui didelis dėmesys bus skiriamas ir vakare prasidedančiame NATO viršūnių susitikime.
Protestuodami prieš Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) vadovaujamos valdančiosios partijos politiką, Varšuvoje susirinko tūkstančiai žmonių.
Antivyriausybinis mitingas Varšuvoje. Protestuotojai reikalauja, kad Lenkijos valdžia nenutrauktų santykių su ES. EPA – ELTA nuotr.
Partijos politikos nuostatas jie vadina keliančiomis grėsmę šalies demokratijos pamatams, praneša naujienų agentūra AP.
Šeštadienį „Laisvės eitynėse“ pasisakę žmonės teigė, kad šalį valdant partijai „Teisė ir Teisingumas“ teismų ir kitų institucijų nepriklausomumui buvo padaryta tokia žala, kad jei Lenkija nepriklausytų NATO arba Europos Sąjungai (ES) ir norėtų į jas įstoti, šiuo metu ji nebūtų priimta.
Iš pradžių vienoje miesto aikščių susirinkę protestuotojai sakė kalbas, o vėliau išsirengė žygiuoti per miestą.
Pirminiais Varšuvos savivaldybės skaičiavimais, į demonstraciją susirinko apie 50 tūkst. žmonių – gerokai mažiau nei dalyvavo 2015-aisiais vykusiame didžiausiame antivyriausybiniame proteste. Tuomet į gatves išėjo 240 tūkst. žmonių.
Informacijos šaltinis – agentūra ELTA. EPA – ELTA nuotr.
Artėjant Europos dienai, kuri bus švenčiama gegužės 9 d., prie Valstybės atkūrimo šimtmečio iniciatyvos „Ačiū“ jungiasi žinomi šalies veidai, kurie dėkoja Lietuvos žmonėms už tvirtą ir ryžtingai priimtą sprendimą tapti Europos Sąjungos nariais.
Nuotaikingame vaizdo klipe „Ačiū“ žurnalistas Edmundas Jakilaitis dėkoja Lietuvos žmonėms už ryžtingai ištartą „Taip“ 2003-ųjų metų referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. „Ačiū tiems, kurie svajonę pavertė faktu“ – sako žurnalistas.
Garsi Lietuvos atlikėja Monika Linkytė, kuri prieš porą metų kartu su Vaidu Baumila atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse, išreiškia dėkingumą už galimybes, atsivėrusias Lietuvai prisijungus prie ES. Kaip teigia talentingoji atlikėja, atsivėrusios ES sienos jai suteikė galimybę studijuoti prestižiniame BIMM institute (Britų ir airių modernios muzikos institutas) ir kaskart grįžus po studijų į Lietuvą – dalintis ten įgyta patirtimi su savo gerbėjais.
Europos komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius dėkodamas žmonėms už jų paramą ir ryžtą pastebėjo, kad dar „Baltijos kelio“ metu lietuviai aiškiai pasakė, kad jie nori gyventi europietiškoje šeimoje.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius „Ačiū“ taria Lietuvos žmonėms, kurie priėmė svarbų mūsų šaliai sprendimą ir derybininkams – Petrui Auštrevičiui ir Vygaudui Ušackui, kuriems teko atsakingas ir sudėtingas darbas siekiant narystės ES.
Šimtmečiui skirta kampanija „Ačiū“ prasidėjo kovo 29 d. minint Lietuvos narystės įstojimo į NATO metines. „Ačiū“ kampanijos metu kviečiama padėkoti visiems prisidėjusiems prie Lietuvos kelio į sėkmę.
Visi norintys prisijungti prie Šimtmečio akcijos „Ačiū“ ir padėkoti už Lietuvos narystę ES, akcijos atvirutes gali rasti Europos namuose Vilniuje ir „Europe Direct“ centruose Lietuvos regionuose. Daugiau „Ačiū“ akcijos herojų galite išvysti vaizdo klipe.
2017-ųjų metų kovo 12-ąją aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė straipsnį apie Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) veiklą.
Kodėl svarbus minėtas ESISC dokumentas? Jame demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabachas būtų kuo greičiau atimtas iš Azerbaidžano.
European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)
Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent tada (2012-ieji metai), kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.
Kas tas „žinomas asmuo“? Pirmojoje ESISC ataskaitoje rašyta, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas proarmėniškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš dokumento išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.
Taigi ESISC laikosi duoto žodžio. Žadėjusi atskleisti Misterio X tapatybę šių metų balandžio mėnesį taip ir padarė. Paskelbtoje antrojoje ataskaitos dalyje viešai pasakyta, kas yra Misteris X. ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbantis Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, antroji ESISC dalis, demaskuojanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.
Tad tokio pobūdžio intrigomis besidominčių žmonių smalsumas turėtų būti patenkintas. Antrojoje ataskaitos dalyje daug dėmesio skiriama Nilui Muižniekui, daugiau nei penkerius metus dirbančiam Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas.
Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidina, pasak ESISC analitikų, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengiasi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių, Nyderlandų ir Vokietijos politikai.
ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai Nilas Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazeraidžanietiškos nuotaikos.
Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs posėdžiai, naudingi būtent Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano rusų ginklų pagalba atėmusiai Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azeraidžanui.
N.Muižnieko grupei nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N.Muižniekas elgiasi taip, tarsi nematytų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius. Šiai grupei nusispjauti, kad savo veikla jie neigia etinius Europos Sąjungos principus ir taisykles – būti objektyviais, sąžiningais ir principingais Europos politikais.
Atsakaitoje greta N.Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N.Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip pavyzdinę valstybę regione.
Tad vieną intrigą ESISC analitikai pašalino. Žinome, kas yra Misteris X.
IQ žurnale – interviu su Nilu Muižnieku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, lietuvių skaitytojai, mėgstantys pavartyti Lietuvoje leidžiamą liberalių pažiūrų žurnalą IQ, pono N.Muižnieko pavardę turėtų prisiminti. 2017-ųjų metų vasario mėnesį Ovidijaus Lukošiaus redaguojamame žurnale IQ paskelbtas išsamus interviu su šiuo komisaru – „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“ (Kava su IQ). Kaip ir dera liberalams, interviu turi ryškią potekstę – ten analizuojamos vien žmogaus teisės. Apie tautų, ypač neskaitlingų, teises – nė užuominos.
Tačiau dabar jau egzistuoja nauja intriga. Netrukus baigsis N.Muižnieko mandatas. Kas jį pakeis? Ar toks pat tendencingas Armėnijos rėmėjas? Pasak ESISC ataskaitos, N.Muižnieko postą užimti norėtų Kristofas Štraseris. Jei taip atsitiks, dirbtinai konstruojama proarmėniška propaganda Europoje ir vėl būtų tęsiama.
Bet ar Europos Sąjunga nusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje šiuo metu dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite? Nejaugi Europos Sąjunga vardan Armėnijos lobistų interesų pamins tarptautinės teisės ir teritorinio vientisumo principus, kuriais remiantis Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija? Nejaugi ir ateityje Europos analitikai nenorės matyti nei Armėnijos sukelto karo, nei vandalizmo griaunant azerbaidžanietiškus kultūros paminklus, nei Armėnijoje pažeidžiamų žmogaus teisių, korupcijos, rusiškos karinės bazės?
Slaptai.lt prierašas. Čia – pirmoji publikacijos apie sensacingąsias ESISC ataskaitas dalis.
Europos žvalgybos centras atskleidė sąmokslą prieš Azerbaidžaną
Tarptautinės politikos užkulisiais besidomintiems analitikams puikiai žinoma europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras).
Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija šių metų kovo pradžioje paskelbė sensacingą ataskaitą.
Minėtame dokumente pasakojama, kodėl Azerbaidžanas dabar atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengiamas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kurstanti lobistines Europos organizacijas.
Pavyzdžiui, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (ESISC) ataskaitoje rašoma apie europiečių politikų, rimtai susidraugavusių su Vakarų armėnų diasporomis, tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas, nukreiptas prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Bet pirmiausia – keletas žinių apie ataskaitos autorius. Jie – žurnalistai analitikai, sulaukę tarptautinio pripažinimo Vakaruose. Jų biografijos, veikla, profesionalumas leidžia teigti, jog ataskaita – užtektinai objektyvi.
Vienas iš ataskaitos autorių – European Strategic Intelligence and Security Center vadovas 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K.Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.
Klodas Monike, ESISC centro vadovas
Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Antrasis ataskaitos bendraautorius – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas.
Trečiasis ataskaitos bendraautorius – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.
Žodžiu, šių žmonių vadovaujama komanda pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
Beje, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras ESISC – nepriklausoma organizacija tiek politine, tiek finansine prasme. Jos domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.
Šiandien šios organizacijos dėka demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų disporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi.
Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliuoja šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, remia neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir daro spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis. Trumpiau tariant, neigiamos tarptautinės teisės taisyklės, demokratija – akivaizdžiai paminamos Azerbaidžano teisės į teritorinį vientisumą.
Pasak ESISC ataskaitą parengusių autorių, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012-aisiais metais, būtent tada, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“. Kas tas „žinomas asmuo“? Ataskaitoje rašoma, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas antiazerbaidžanietiškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš ataskaitos išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.
Europoje suformuotos antiazerbaidžanietiškos grupės vadovaujančiu centru įvardinama nevyriausybinė organizacija European Stability Initiative (Europietiškos stabilizacijos iniciatyvos). Būtent šis centras 2012-aisiais paskelbė tendencingas išvadas, kurių tikslas – bet kokia kaina diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose principingai dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją.
Šios prieš Azerbaidžaną nusiteikusios organizacijos štabas – Berlyne (vadovas – Geraldas Knausas). Jos tikrasis tikslas – dirbtinė spalvotųjų revoliucijų ekspansija į šalis, kurių valdžia jai neįtinka arba nesutinka paklusti primetamai svetimai valiai. Puikiai žinomi ir šios organizacijos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis. Pavyzdžiui, su Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu. Būtent šis filantropas reikalauja, kad pasaulis atkakliai remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Ši organizacija į pagalbą pasitekusi ir keletą vadinamųjų azerbaidžaniečių tautybės „sąžinės šauklių“, kurie, finansuojami iš Vakarų fondų, kryptingai ir tendencingai šmeižia Azerbaidžaną.
Bet svarbiausias G.Knauso ryšininkas, kuriuo jis pasitiki kaip pats savimi, – vokiečių deputatas Kristofas Štraseris. Vienas iš K.Štraserio „arkliukų“ – domėtis, kiek Azerbaidžane esama politinių kalinių. Mat jis viešai dedasi esąs aršus individualiosios laisvės propaguotojas.
K.Štraseris išsidavė tuomet, kai Jerevane minėtas „Armėnų genocido 100-metis“. K.Štraseris buvo vienintelis oficialus Berlyno atstovas, atvykęs į Jerevaną pareikšti oficialią užuojautą autoritariniam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui. Be abejo, šis Vokietijos deputatas, visur ir visada remiantis sąžinės laisvę, niekad nesiteikė pasidomėti, kiek gi politinių kalinių kankinasi Armėnijos kalėjimuose.
Kitas Vokietijos politikas, nuolat kritikuojantis Azerbaidžaną – ESBO ir Bundestago parlamentaras Frankas Švabė. Būtent jis siekė, kad Bundestagas 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje traktuotų kaip genocidą prieš armėnų tautą.
Žinoma ir tai, kad Berlyne veikianti organizacija dažnai remiasi olandų deputato Piterio Omtzichto nuomone. Šį Nyderlandų politiką aktyviai remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane. Olandų politiko įsitikinimu, Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Jis – vienas iš tų, kurie mėgsta kaltinti Azerbaidžaną pažeidžiant žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad jis gina tuos neva objektyvius „azerbaidžaniečių žurnalistus“, kuriuos Vakarai specialiai kursto kritikuoti Azerbaidžaną.
Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie šios kompanijos galima priskirti ir italų žuralistę Mileną Gabaneli, skandalingosios laidos „Report“ italų televizijos kanale RAI 3, atstovę. Būtent šioje laidoje atskleisti neva korupciniai modeliai, kaip azerbaidžaniečiai bando įtakoti europarlamentarus. Šios italės laidose dažnai svečiuojasi jau minėtas K.Štraseris ir Armėnijos parlamento deputatas Samuelis Farmanianas.
Prie tendencingai Azerbaidžano atžvilgiu nusiteikusiųjų, remiantis ataskaita, galima drąsiai priskirti tokius Europos politikus kaip Rene Ryke ir Fransua Rošblaunas. R.Ryke yra Prancūzijos – Kalnų Karabacho draugystės grupės vadovas, o F.Rošblaunas: Prancūzijos – Armėnijos draugystės grupės vadovas. Ataskaitoje jie priskiriami atviriems Azerbaidžano priešams.
Kokias išvadas brėžia ataskaitos autoriai iš ESISC? Akivaizdu, kad Europoje susikūręs stiprus, slaptas politikų, žurnalistų, verslininkų būrys, kuris siekia destabilizuoti padėtį Azerbaidžane vien tam, kad galėtų iš azerbaidžaniečių lengvai atimti Kalnų Karabachą. Jie tik dedasi, kad jiems nuoširdžiai rūpi žmogaus teisės. Tikrasis jų tikslas – sukelti Azerbaidžane chaosą, neramumus, galbūt net pilietinį karą, kad ši šalis ateityje neturėtų jėgų ginti savo interesų – nei teritorinio vientisumo, nei ekonomikos.
Manoma, kad Europos autoritetas po šių į dienos paviršių išlinusių faktų Azerbaidžano akyse stipriai sušlubavo. Bet Europos Sąjungos kaip principingos struktūros autoritetas dar labiau kris, kai ISISC paskelbs antrąją savo ataskaitos dalį. O ir pati Europa negali džiūgauti, sužinojusi apie tokias angažuotas, dirbtinas, tarptautinės teisės ir sąžiningumo principų nesilaikančias slaptas grupuotes. Kaip tik jų dėka Europa pati save diskredituoja.
Penktadienis, kovo 24 d. (Šventasis Sostas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų ES šalių lyderiais Siksto koplyčioje, Vatikane, susitiko su Popiežiumi Pranciškumi.
Audiencijos metu Popiežius akcentavo, jog spręsdama šiandienos iššūkius Europa turi atsigręžti į savo praeitį ir pamatines vertybes. Būtina branginti taiką, nes be jos neįmanoma jokia ateitis.
Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, jog Europa – tai ne tik reformos ir sutartys. Europa tai gyvenimas, tai būdas matyti žmogų, matyti jo orumą. Europa – tai pagarba žmogui ir žmonijai.
Šalies vadovės teigimu, simboliška, kad susitikimas su Šventuoju Tėvu vyksta ES 60-mečio išvakarėse. Popiežius yra didysis europietis, kuriam rūpi Europos ateitis ir jos žmonės.
Milijonams Europos gyventojų Popiežius yra moralinis autoritetas, ne kartą pasisakęs ES lyderystės stiprinimo ir vertybių klausimais. Jis tvirtai remia ES projektą, pabrėždamas europinę tapatybę, daugiakultūriškumą ir tautų tradicijų išsaugojimą. Pasisako už dialogo tarp skirtingų religijų stiprinimą.
Šventasis Tėvas smerkia augantį vartotojiškumą, abejingumą ir susvetimėjimą. Ragina atsigręžti į žmogų, gerbti jo orumą ir teises, atsakingai plėtoti ekonomiką, saugoti aplinką ir skatinti lygias galimybes.
Jis buvo vienas pirmųjų pasaulio autoritetų, kvietęs nuosekliai spręsti migracijos krizę, parodyti gailestingumą ir suteikti prieglobstį nuo karo bėgantiems žmonėms, kartu apsaugant ES piliečių teises.
Už skleidžiamą vilties ir padrąsinimo žinią Europai Šventasis Tėvas 2016 m. apdovanotas garbingiausiu politiniu – Karolio Didžiojo – apdovanojimu.
Audiencijos metu Prezidentė pakartojo, kad Popiežius Pranciškus yra labai laukiamas Lietuvoje.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Dar 2004 m. Europos Sąjungos indėlis į pasaulinę ekonomiką sudarė 31,4 procento. Tais metais ES tapo didžiausia pasaulio ekonomine galybe, aplenkdama JAV, tačiau tai tebuvo trumpas blykstelėjimas.
Sparčiai augančios valstybės Rytų Azijoje ir Afrikoje užima vis daugiau vietos po saule, kartu mažindamos Europos reikšmę tarptautiniuose reikaluose.
Europa tampa vis mažiau reikšminga
Galima pajuokauti, kad kai 1975 m. Jungtinė Karalystė stojo į Europos Sąjungą (tuo metu blokas vadinosi kitaip), tai buvo globalus dalykas, o kai 2016 m. nutarė išstoti, jau buvo tik lokalus.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Taip kalbėti pagrindo suteikia paprasta statistika. Nors narių skaičius didėja, ES indėlis bendroje pasaulio ekonomikoje vis menksta: vidutiniškai per metus sumažėja 1 procentiniu punktu ir 2017 m. sudarys jau tik apie 20 procentų, panašiai tiek kaip ir JAV, kurios dalis taip pat traukiasi.
Svarbiausia šalimi pasaulio reikaluose tampa Kinija: jos ekonomika dabar sudaro apie 15 proc. pasaulio ūkio. Į pasaulinės galios areną žengia ir kitos sparčiai augančios ekonomikos: Indija, Brazilija, Indonezija, Nigerija.
Europos Sąjungos šalių svarba pasaulio reikaluose mažėja, nes gyventojų skaičius beveik nekinta, o ekonomika auga vos 1–2, kartais 3 procentais. Tai nedidelis augimas, palyginti su besivystančio pasaulio šalimis. Lygiai taip pat, kaip mažėja ES dalis pasaulio ūkyje, mažėja ir kitų išsivysčiusių šalių svarba – JAV, Japonijos, Australijos, Kanados, be abejo, ir Rusijos. Pasaulio galios centrai aiškiai keičiasi, tai skatina besivystančių valstybių ekonominė plėtra ir demografiniai pokyčiai. Nors vidutinis vienos moters gimdymų skaičius besivystančiose šalyse mažėja, dėl jaunos visuomenės apskritai gyventojų tose šalyse daugėja labai sparčiai.
ES išardymas nieko nelemia
Europoje populiarėja dešiniosios partijos ir judėjimai, kurie dėl išorės bei vidaus problemų kaltina globalizaciją ir konkrečiai Europos Sąjungą. Daugelio šių partijų programose yra įrašytas siekis išstoti iš ES arba šį bloką reformuoti grąžinant galias iš Briuselio į valstybių narių sostines. Kalbos pavirto darbais Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ pavidalu, o dabar tokiu keliu sekti siūlo nemažai politinių lyderių ir šiapus Lamanšo. Greta kritikos dėl nevaldomos imigracijos dažnai skamba raginimai apriboti laisvąją prekybą ir taip sustiprinti savo šalies ekonomiką. Tai buvo viena pagrindinių temų per JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo tokios politikos propaguotojas Donaldas Trumpas.
Izoliacionizmo ir protekcionizmo politinė doktrina nėra naujiena istorijoje, ji buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės pačios pasigamindavo viską, ką vartojo, o importas buvo nedidelis ir jį lengva buvo pakeisti vietos produkcija.
Ne išimtis buvo ir tarpukario Lietuva: ji nuosekliai plėtė savo gamybą, orientuodamasi į vietos poreikius. Dabar viskas pasikeitę, importas yra labai svarbi valstybių ekonomikos dalis. 1960 m. importas sudarė apie 12 proc. pasaulio BVP, o dabar – apie 30 procentų. Priklausomybė nuo importo yra visuotinė: Europoje gyventojai mielai perka pigesnius drabužius ir techniką iš Azijos, arabų valstybės importuoja maistą iš Europos, Kinija pritraukia inovacijų iš Amerikos ir t. t.
Šalys tarpusavyje smarkiai susijusios prekybos ir paslaugų grandinėmis, todėl bandyti jas sutraukyti būtų tolygu revoliucijai. Tai labai greitai suprato Jungtinės Karalystės politikai, kurie nori kažkaip išstoti iš ES, bet negali rizikuoti netekti laisvo priėjimo prie ES rinkos. Lygiai taip pat tai greitai supras ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas.
Svarbiausia tampa Kinija
Kol Europoje svarstoma, ar geriau būti kartu, ar atskirai, Senojo žemyno reikalai pasauliui ima rūpėti vis mažiau. Jau „Brexit“ atvejis parodė, kad, nors JK žiniasklaida bando sureikšminti išstojimą, pasaulio ekonomikos šis įvykis nepaveikė niekaip. Visų akys krypsta į sparčiai augančias šalis, pirmiausia į Kiniją. Jau beveik 40 metų šalis auga vidutiniškai po beveik 10 procentų. Pajamos vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 226 dolerių iki beveik 8 000. Šios valstybės ūkis jau sudaro apie 15 proc. viso pasaulio ūkio, nors 2004 m. užėmė vos 4,5 procento. Ateityje Kinija dar labiau sustiprins savo pozicijas ir aplenks ne tik Europą ar JAV, bet ir jas abi kartu sudėjus. Dar 2005 m. ES buvo pagrindinė investuotoja Kinijoje, o jau 2014 m. investicijos iš Kinijos aplenkė europietiškąsias – 9,8 mlrd. ir 6,7 mlrd. dolerių.
Tokie labai greiti pokyčiai lemia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių politinę darbotvarkę. Dabar europiečiai vis rečiau išdrįsta Kinijai priekaištauti dėl Taivano, vis sunkiau apginti demokratinių šalių interesus Rytų Kinijos jūroje, nes Pekino galia auga ne tik ekonomiškai, bet ir diplomatijos, gynybos ar tarptautinių santykių srityse.
Įkandin Kinijos seka ir kitos buvusios trečiaeilės valstybės. Indijoje jau per 1,3 mlrd. gyventojų, o tai daugiau nei ES, JAV ir Rusijoje kartu sudėjus. Kai Indija pasieks bent dabartinį Kinijos ekonomikos išsivystymo lygį, Europos indėlis į pasaulio ekonomiką tesieks kokius 5 procentus.
Kaip išsaugoti gerovę?
ES kritikai teigia, kad Briuselio biurokratai atitrūkę nuo žmonių ir nesirūpina eiliniais piliečiais. Tame yra tiesos, bet negalima nematyti ir pasaulinio lygio laimėjimų. Europai pavyko sukurti unikalų projektą, kurio nepavyksta pakartoti kitur. ES tapo didžiausiu prekybos bloku, pritraukta daugiausia investicijų pasaulyje. ES yra net 80 valstybių pagrindinė prekybos partnerė. Taigi ES projektas pagerino gyvenimą daugybei žmonių ir nukėlė pasaulinės konkurencijos iššūkius į ateitį. Vis dėlto kitų šalių ekonominis augimas aštrina valstybių varžybas, todėl Europai reikia ieškoti būdų, kaip neatsilikti.
Gyventojams nelabai svarbu, kiek tų procentų pasaulio ekonomikoje sudarys šalies BVP, jiems svarbiausia yra aukštas gyvenimo lygis, tačiau šie klausimai susiję. Kol kas Europa yra turtingiausias pasaulio regionas, tačiau kas bus, kai jos vaidmuo pasaulio reikaluose dar labiau sumažės? Iškils svarbiausias klausimas: ar Europai pavyks išlaikyti tokį pat aukštą pragyvenimo lygį?
Europiečiai nori gyventi prabangiai, bet dirbti nori vis mažiau. Darbo sąlygas Senajame žemyne sunku net lyginti su vietnamiečių ar Bangladešo gyventojų, o štai atlyginimai tose šalyse šimtą kartų mažesni. Europoje investuotojų laukiama, bet mokesčiai daug didesni nei Mergelių salose ar Panamoje. Atlyginimai Senajame žemyne dideli, bet geriausi specialistai gali kur kas daugiau uždirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare. Taigi iššūkių tik daugėja, ir kaip išsaugoti gerovę, ateityje bus pagrindinis europiečių galvosūkis.
Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.
Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai?
Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties.
Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.
Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.
Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?
Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.
Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.
Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?
Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.
Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.
Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…
Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.
Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.
Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.
Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?
