Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.

Žygimanto Pavilionio kalbėjimai

Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.

Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?

Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“

Štai kaip.

Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.

Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?

Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.

Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.

Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?

Giria naująjį JAV prezidentą

Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.

Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.

Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.

Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.

Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.

A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.

A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.

Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.

Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.

Lietuviškos klaidos Kaukazo regione

Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?

Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai

Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.

Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.

Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.

Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?

„Lietuviškoji giraitė“

Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.

Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė“. URM nuotr.

Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.

Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.

2021.06.15; 07:41

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui pareiškus, kad jam yra žinomas faktas, jog Prezidentūra siekė, kad šalies vadovo Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė vadovautų Užsienio reikalų ministerijai, Prezidentūra tvirtina, kad gandų ir politikų pamąstymų nekomentuos.
 
„Formuojant Vyriausybę prezidentas išsakė nuomonę apie visus oficialiai pasiūlytus kandidatus į ministrus. Svarstymų, gandų ir atskirų politikų pamąstymų Prezidentūra nekomentuoja“, – Eltai atsiųstame komentare teigia prezidento komunikacijos grupė.
 
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ tikino, kad jam yra žinomas faktas, jog Prezidentūra siekė, kad A. Skaisgirytė vadovautų Užsienio reikalų ministerijai.
 
„Faktas pats man yra žinomas“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ sakė ministras ir pažymėjo tokią informaciją vertinąs kaip svarbią.
„Aš manau, kad tai yra svarbi informacija“, – pažymėjo ministras.
 
Tačiau paties fakto jis nesiryžo vertinti. G. Landsbergio įsitikinimu, tą daryti jam, kaip užsienio reikalų ministrui, būtų tiesiog nekorektiška.
„Nenorėčiau vertinti kitų galimų kandidatų šioms pareigoms eiti – tai būtų nekorektiška“, – teigė jis.
 
Prezidentūros ir valdančiosios konservatorių partijos santykius temdo nesutarimai dėl tolesnio atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT).
 
G. Landsbergis interviu Eltai yra sakęs, kad vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus, yra būtent vyriausioji prezidento patarėja A. Skaisgirytė. Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, tvirtino ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.15; 00:01

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentūra sako, kad nepaisant to, jog Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis ir pateko į paspęstas Rusijos provokatorių žabangas, jo išsakytos tezės apie prezidentą neatrodo iškarpytos.
 
„Tai niekaip neatmeta pokalbio turinio, kuris, ko gero, nebuvo iškraipytas, nes tai labai panašu į Užsienio reikalų komiteto pirmininko žodyną. Tas turinys, deja, yra šiek tiek nuviliantis“, – LRT radijui ketvirtadienį sakė prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.
 
Prezidentūra dar trečiadienį kritiškai buvo įvertinusi Ž. Pavilionio pareiškimus Rusijos opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiam provokatoriui. Provokacijos metu kalbėdamas apie demokratijos siekį Rusijoje politikas teigė, esą nereikėtų kreipti dėmesio į prezidento Gitano Nausėdos požiūrį užsienio politikos klausimais.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tu nekreipk dėmesio (…). Premjerė galvoja kaip aš. Užsienio reikalų ministras galvoja kaip aš, mes esame didžiausia partija, pas mus – parlamentinė respublika, o prezidentas tik simbolinis“, – opozicionieriumi apsimetusiam Rusijos pokštininkui iškarpytame pokalbyje teigė Ž. Pavilionis.
 
A. Skaisgirytės teigimu, supratęs, kad buvo apgautas, Ž. Pavilionis jau anksčiau apie situaciją buvo informavęs Prezidentūrą.
 
„Mes iš anksto žinojome, kad tas neva ponas Volkovas yra klastotė, tą pranešė ir pats ponas Pavilionis iš karto po įvykio, kai suprato, kas yra ir kaip. Tai pamoka turbūt visiems politikams ir ne tik politikams, kad turime būti labai atsargūs ir bent jau bandyti atskirti, patikrinti, su kuo kalbamės, net ir videoryšiu“, – teigė ji ir pažymėjo, kad panašių provokacijų ir melagienų gali Lietuvoje tik daugėti.
 
„Melagienų, ko gero, tik daugės. Tokiu laikotarpiu gyvename. O kaip žmonėms padėti tai atskirti, kaip reaguoti – tai yra šios dienos aktualija, ir kuo visuomenė apie tai daugiau žinos, tuo ji bus labiau pasirengusi duoti atsaką“, – sakė patarėja.
 
URK pirmininko pareiškimus įvertino I. Šimonytė ir G. Landsbergis
 
Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, šį pokalbį galima vertinti tik kaip provokaciją.
 
„Šio pokalbio turinys gali būti vertinamas tik vienareikšmiškai – tai manipuliatyvi provokacija, kurios auka gali tapti bet kuris Lietuvos politikas. Pasitikiu Žygimantu Pavilioniu, o tai, kad jis buvo pasirinktas provokacijų taikiniu, matyt, rodo, kad jo darbas ir iniciatyvos erzina, yra neparankios Kremliui, o Lietuvos balsas yra girdimas pasaulyje bei itin nervina režimus Rytuose“, – trečiadienį Eltai atsiųstame komentare sakė G. Landsbergis.
 
Tuo tarpu Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė trečiadienį teigė, kad tai yra gera pamoka visiems politikams. Jos teigimu, esant nemažai provokacijų rizikai, Lietuvos politikai turi būti įsitikinę, su kuo kalba.
 
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Manau, kad visiems politikams yra pamoka, kad kalbantis su pašnekovais reikia būti tikriems, su kuo yra kalbama. Ypač turint galvoje, kad yra provokacijų rizika dėl Lietuvos Respublikos ir valdžios institucijų bei atskirų politikų griežtos pozicijos, tarkim, Kremliaus režimo ar Lukašenkos režimo atžvilgiu“, – sakė I. Šimonytė.
 
Griežtai I. Šimonytė neįvertino ir Ž. Pavilionio pareiškimų slapta įrašytame ir iškarpytame pokalbyje apie prezidentą Gitaną Nausėdą.
 
„Komentarų politikų būna visokių – vienas apie kitą ir apie situacijas. Nenoriu komentuoti to teksto, kurio neturėjau progos girdėti“, – teigė premjerė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06:10; 03:00

Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų vadovais. URM nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais.
 
Lenkijos lietuviai įvardijo aktualiausias problemas, susijusias su lituanistiniu švietimu – lietuviškų mokyklų skaičiaus mažėjimą, kokybiškų vadovėlių lietuvių kalba trūkumą, nepakankamą švietimo įstaigų finansavimą.
 
Apsilankęs Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje, pastatytoje ir remiamoje Lietuvos lėšomis, ministras teigė, kad būtina praktiškai įgyvendinti abiejų valstybių švietimo ministrų pasirašytą veiksmų planą dėl bendradarbiavimo švietimo srityje, numatantį tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą iš Lenkijos savivaldybių.
 
„Palaikome nuolatinį dialogą su Lenkijos centrine ir vietine valdžia, siekiame kuo greičiau išspręsti ir pagrindinės lietuviškos mokyklos, ir kultūros centro įkūrimo Suvalkuose klausimą“, – sakė ministras.
 
G. Landsbergis vizito metu pagerbė lietuvių savanorių atminimą Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko paminklo ir 2010 metų Smolensko aviakatastrofos aukų paminklo Seinuose.
 
Lenkijoje gyvena apie 5 000 lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte, primena Užsienio reikalų ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.07; 17:08

Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
 
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
 
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,“ – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai“.
 
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
 
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES“, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
 
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
 
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.28; 00:01

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos viešojoje erdvėje verdant diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad jis šį žmogaus teises ginantį įstatymą palaiko neišsižadėdamas konservatizmo ideologijos principų. Užsienio reikalų ministro įsitikinimu, nors jo užimta pozicija dėl Partnerystės įstatymo ir nesulaukia visų partijos narių pritarimo, pati iniciatyva gali be jokių išlygų būti konservatyvios darbotvarkės dalimi.
 
G. Landsbergis taip pat neslėpė itin kritiškai vertinantis prieš savaitę vykusį „šeimos gynimo maršo“ renginį. Politikui daugiausiai klausimų sukėlė kai kurie „marše“ pasisakę asmenys bei perspektyva, kad iš šios iniciatyvos gali būti ketinama išauginti dar vieną radikalų darinį Lietuvoje.
 
Todėl, prisipažįsta G. Landsbergis, jis niekaip negali suprasti prezidento Gitano Nausėdos sprendimo, leisti savo sveikinimo kalbą transliuoti Vingio parke susirinkusiems „maršo“ dalyviams.
 
„Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tokiai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
 
Tačiau, panašu, ne tai ir ne nesutarimai dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) labiausiai apsunkina valdančiųjų konservatorių ir prezidento santykius. G. Landsbergio teigimu, vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus yra būtent vyriausioji prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, užsimena ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.
 
Galiausiai Eltai duotame interviu G. Landsbergis pakomentavo, kodėl jis pastaruoju metu ne itin dažnai įsitraukė į diskusijas dėl vidaus politikos problemų, įvertino sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio darbą bei užsiminė, kad ateinančiuose Prezidento rinkimuose konservatorių partija gali apskritai neturėti savo kandidato.
 
– Žmonės viešojoje erdvėje pasigedo konservatorių pirmininko, kalbančio vidaus politikos aktualijų temomis. Gal galite jiems pasiųsti žinutę, kad Jums viskas gerai?
 
– Tai šis interviu ir yra žinutė. O jei iš tikrųjų – užsienio politika, o ypač paskutinio pusmečio, yra nepaprastai aktyvus laukas. Kiekvieną dieną grįžtu namo ir galvoju, kad buvo galima padaryti dar daugiau. Žinoma, kad tai reikalauja daug dėmesio ir daug jėgų, todėl, manau, kad nėra daug pridedamosios vertės būti dar vienu balsu ir įsijungti į platų chorą žmonių, kurie komentuoja ar diskutuoja apie  įvykius, kurie vyksta.
 
– Bet gal žmonės nori, kad partijos lyderis apibendrintų partijos poziciją. Kai kalba, pavyzdžiui, frakcijos seniūnė, tai dalis gali suprasti, kad tai tik frakcijos, o ne partijos nuomonė, o kai kalba koks krikdeminio sparno atstovas – kalbama galbūt  tik vieno sparno vardu… Ir tada klausimas – kur pirmininko pozicija, ypač visais jautriais klausimais?
 
– Man apskritai atrodo, kad komentavimas kiekvieną dieną, nors ir sukuria papildomų antraščių ir intrigą, bet, manau, kad reikia leisti nusėsti dulkėms, kad matytume realų vaizdą. Praėjusi Seimo kadencija pasižymėjo labai greitomis reakcijomis feisbuke: vienas rėžia, kitas atsako, kimba į atlapus, įgelia ir taip toliau. Valdančiųjų ir opozicijos diskusija viešojoje erdvėje sukūrė labiau barnio vaizdą nei konstruktyvią politinę diskusiją. Man regis, reikia šiek tiek palaukti – kelias dienas, kartais savaitę – ir tada pakomentuoti. Tai sukuria ramesnę atmosferą. Be to, yra dar vienas papildomas argumentas – visuomenė tada gali pamatyti, kad tas, kas garsiausiai šaukia, nebūtinai sako tiesą.
 
– Apžvalgininkai komentuodami jūsų, kaip partijos pirmininko, atliekamas funkcijas tapus ministru, tarsi užsimena, kad jums mažiau kalbėti  apie vidaus problemas nebūtinai yra blogai, nes tai proga pasireikšti kitiems. Ar galima sakyti, kad dabar partijoje ruošiami potencialūs kandidatai ateinantiems partijos pirmininko rinkimams?
 
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.

– Aš sakyčiau, kad tai tikrai padės išsigryninti. Partija, man regis, yra stipri tiek, kiek ji galvoja apie ateitį. Akivaizdu, kad po ketverių metų turėsime naujus partijos rinkimus, kuriuose aš nebedalyvausiu. Dabartiniai įstatai man neleidžia to daryti ir tokių planų neturiu. Tai reiškia, kad turi iškilti nauji lyderiai, turi būti pasiūlytos naujos idėjos. Tad dabar galbūt galima tą proceso pradžią šiek tiek ir matyti.
 
Tai nereiškia, kad aš dabar atsitraukiu, bet faktas yra tas, kad mes nenorime atsidurti tokioje situacijoje, kaip kad atsidūrė kitos politinės jėgos – vienam žmogui pasitraukus partija tiesiog sugriūna. Tai tikrai nėra tvaru, be to, ir politinėje sistemoje taip kuriamas nestabilumas.
 
– Kliūva kritikos ir jūsų kolegai Vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kad jis per mažai matomas. Opozicija piktinasi, kad jis mažai kalba ir kad ne visada pats dalyvauja svarbiuose politiniuose procesuose, kad daug darbo atlieka viceministrai. Lyginama jo komunikacija, jos intensyvumas su pirmtako – Aurelijaus Verygos – komunikacija. Šiuo atžvilgiu jis tikrai nusileidžia. Ar tai problema?
 
– Man regis, kad paskutinis pusmetis ir pasižymėjo tuo, jog pagrindinis žodis visų ekspertų ir žiniasklaidos lūpose buvo apie prastą komunikaciją, kad trūksta komunikacijos. Kiek galėjau, tiek sakiau žmonėms, kad reikia žiūrėti į objektyvius faktus. Vyriausybė paveldėjo itin sunkią situaciją. Šiandien mes matome, kad Lietuva yra pirmaujanti valstybė pagal skiepus, esame treti Europoje po Maltos ir Vengrijos… Iš esmės pirmi pagal skiepijimą vakarietiškomis vakcinomis, nes Vengrija skiepijasi ir kiniškais, ir rusiškais skiepais. Tai reiškia, kad sugebėjo ministras suvaldyti situaciją, esame priekyje, užsikrėtimų kreivė užlaužta, taigi trečioji banga savo piko nepasiekė. Mes sugebėjome skiepais ją užlaužti, karantinu taip pat. Objektyviai vertinant, reikia pasakyti, kad darbas buvo atliktas gerai.  Negaliu kitaip įvertinti.
 
– Tai neturite priekaištų A. Dulkiui dėl jo darbo?
 
– Gal ir galėčiau norėti, kad būtų skirta daugiau laiko komunikacijai, pasirodant viešojoje erdvėje. Bet jei ant svarstyklių dedu tobulą komunikaciją ir struktūrą, kuri gelbsti žmonių gyvybes pandeminiu metu – aš rinkčiausi prastesnę komunikaciją.
 
– Praėjusią savaitę, kai Vyriausybė priėmė sprendimą dovanoti vakcinų Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai, jūs ir sveikatos apsaugos viceministrė sakėte, kad Lietuva jau yra pasiruošusi tokioms dovanoms, nes vakcinų kiekiai sparčiai auga. Bet šiandien vis dar opus kitas klausimas – piliečių nusiteikimas skiepytis. Ne visi rizikos grupėse esantys žmonės yra paskiepyti. Kaip jūs vertinate skiepijimo tempus bei komunikaciją raginant piliečius skiepytis? Ar šalies institucijos padarė viską, kad šis procesas vyktų maksimaliai sklandžiai?
 
– Reikia suprasti, kad savivalda turi labai dideles galias šioje srityje ir mes matome milžiniškus skirtumus tarp Vilniaus bei Kauno, kuriose situacija, pasiekiant rizikos grupes, yra panaši. Ir apmaudu pripažinti – Klaipėdos savivaldybė yra prie tų, kurios recepto neatrado.
 
Vyriausybė tikrai daug dėmesio skyrė, kaip skatinti žmones 65+ grupės aktyviau skiepytis. Bet jei Vyriausybė ir daro bendrą komunikacijos planą, savivaldybė turi užtikrinti, kad žmonės turėtų kur ateiti (…). Vyriausybė gali paraginti (gyventojus skiepytis – ELTA), bet galutinis paslaugos suteikėjas yra savivaldybė. Taigi… Ar lygiu asfaltu važiavome paskutinį pusmetį? Sakyčiau, kad visko buvo: ir duobelių, ir posūkių.
 
Bet rezultatu, kuris šiandien yra, aš tikrai esu patenkintas.
 
– Į skiepijimo klausimus yra ir prezidentas aktyviai įsitraukęs, buvo iškelta ambicija dėl 70 proc. paskiepytų žmonių iki vidurvasario. Dabar viešojoje erdvėje pasirodė žinutės, kad pirmoji šalies ponia nėra pasiskiepijusi, kad dar tik ketina. Jūs matote čia kažkokią problemą, gal reikėjo anksčiau rodyti lyderystę ir pavyzdį šiuo klausimu?
 
– Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo galbūt  tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti. Nes dabar kyla tokia intriga, dėl ko nepasiskiepijo: ar ji nuogąstauja dėl skiepų, ar yra kitos priežastys. Tai yra jautru. Mes turime 65+ metų grupėje nemažai paskiepytų asmenų. Tai yra neblogai, tačiau 85 m. grupėje mes turime nedidelį skaičių, tai yra žmonės, kuriuos sunkiausia pasiekti. Todėl šiuo klausimu yra labai svarbi lyderystė. Ir manau, kad čia yra tai, ko reikia valstybei. Mano supratimu, ar iki ,,mindauginių“ bus paskiepyta 70 proc., ar iki birželio 30 d…. Svarbiausia yra socialinė žinia jautriausiems žmonėms. Ši žinia yra nepaprastai svarbi ir būtų labai apmaudu, jei ta proga nebūtų išnaudota ar net būtų panaudota priešingai.
 
– Yra jautrių klausimų ir ne tik su COVID–19 susijusių, bet ir su valdančiąja dauguma, kurios žymiausią dalį sudaro būtent konservatoriai. Kaip jūs žiūrite į valdančiosios daugumos potencialą? Ar ji yra stipri? Jei stipri, tai ar iš savęs stipri, ar visgi jos stiprumą galima pamatyti tik santykyje su ne itin susistygavusia opozicija. Kaip žiūrite į šios valdančiosios daugumos potencialą, lyginant su ankstesne Seimo dauguma?
 
– Sunku pasakyti. Kol kas pirmajame pusmetyje tekę išbandymai buvo sutikti ganėtinai sėkmingai, nepaisant to, kad linkinčių suklupti buvo ne taip mažai. Laukiančių suklupimo buvo ir toje pačioje opozicijoje. Tas pats Genocido tyrimo centro atvejis… Tai yra tikrai keista istorija. Gal jei tuomet nebūtų tuometinio direktoriaus aštrios pozicijos, o gal ir opozicijos stipraus palaikymo… Gal būtų buvę galima viską diplomatiškiau išspręsti. Tačiau įvyko balsavimas ir nors atrodė, kad koalicija gali būti išsiskaidžiusi, kad nuomonės skiriasi, kad ne visi palaiko. Tačiau parodėme, kad net sudėtingi klausimai yra išsprendžiami. Tas pats Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimas. Buvo įvairiausių vertinimų, tačiau sugebėta įveikti nepasitikėjimą… Praėjusioje kadencijoje Ramūnas Karbauskis iki pat Seimo rinkimų 2020 m. kartojo: jūs sakėte, kad mes iki pirmųjų bulvių neišbūsim… Pamenate šią formuluotę turbūt.
 
– Visa tauta tai kartoja iki šiol…
 
– Man regis, kad kiekvienai koalicijai gali būti išsakyta tokia frazė… Bet, mes matome, kad dauguma važiuoja ir tiek…
 
– Tai iki kokio derliaus konservatorių dauguma ketina išbūti?
 
– Iki serbentų… Juokai juokais, bet aš sakau, kad yra jėgos šiai koalicijai dirbti visą kadenciją. Ar būsime mes išbandomi? Žinoma, kad būsime, esame dabar išbandomi, išbandymas yra ir tarpusavio pasitikėjimas, ir įvairūs kiti klausimai, kurie ateis į darbotvarkę… Bet, man atrodo, kad šioje koalicijoje artumo ir bendrystės yra daugiau negu, pavyzdžiui, toje pačioje opozicijoje. Ji tikrai yra stipriai audrų blaškoma ir tai yra didelis skirtumas nuo buvusios. Nepaisant to, kad mes kurį laiką neturėjome opozicijos lyderio, bet vėliau mes turėjome vieningą sutartį ir praktiškai kas savaitę darėme po kokią vieną bendrą spaudos konferenciją, kur visi trys stovėdavome, nepaisant to, kad buvome iš skirtingu flangų. Sugebėjome tai kažkaip išlaviruoti.
 
– Bet ir pridirbote… (G. Landsbergis juokiasi). Pridirbote bendradarbiaudami ta prasme, kad dabar opozicijos lyderis Skvernelis, laukdamas ponios Blinkevičiūtės sprendimo dėl dalyvavimo opozicijos koalicijoje, kalba apie socialdemokratų kolaboravimą su konservatoriais. Tą patį kalba ir šešėlinis premjeras Karbauskis. Tarsi ir daromas spaudimas socialdemokratams jungtis prie „valstiečių“ ir „darbiečių“. Iš esmės sako socialdemokratams: jei tu ne su mumis, tai tu su konservatoriais. Kaip žvelgiate į tokias kalbas apie LSDP „satelitavimą“ konservatoriams?
 
– Nežinau, kokios pozicijos laikysis nauja pirmininkė, bet mes visi matėme, ką reiškia amžino karo stovis buvusiame Seime. Buvo siekiama priešintis kiekviename klausime, kad ir kas tai būtų. Ir tas karas per 4 metus išvargino. Esant tokiai didelei fragmentacijai kairėje pusėje: partijų, partijėlių, šešėlinių ir nešešėlinių lyderių, man regis, kad čia politinei jėgai reikėtų išlikti konstruktyviai, turinčiai aiškų savo vertybinį stuburą… Aš manau, kad būtent tai yra niša. Tokiu atveju jie (LSDP – ELTA) gali vienu klausimu palaikyti valdančiąją daugumą, kitu – palaikyti pono Skvernelio sprendimus. Bet jie turi rodyti, kad yra nepriklausomi savo kelyje. Jei mes juos prisitraukiame – tai gali potencialiai kenkti jiems, bet jei Skvernelis juos prisitraukia – jie tada atsiduria šešėlinio valdovo šešėlyje… Manau, kad visgi bus pasirinktas kelias brėžti savo kryptį. Tam reikia aiškios lyderystės, aiškių žinučių.
 
– O jūs jau kalbėjotės su naujai išrinkta lydere Blinkevičiūte? Skvernelis sakė, kad bematant paskambino, aptarė reikalus ir pakvietė kavos.
 
– Aš parašiau žinutę ir dar laukiu atsakymo.
 
– Tai neatrašė Vilija Blinkevičiūtė?
 
(G. Landsbergis šypsosi ir kraipo galvą)
 
– O grįžtant prie valdančiosios daugumos. Trečiadienį iš Liberalų sąjūdžio pasigirdo tokių raginimų tikslinti valdančiosios daugumos sutartį, nustatant tam tikras procedūras priimant sprendimus, lyg ir siūloma steigti koalicijos tarybą. Suprantu, kad visa tai siūloma siekiant išvengti chaoso. Tai yra ta baimė dėl nekoordinacijos?
 
– Aš neprieštarauju principui… Viskas tvarkoje, galime turėti tarybą ir panašiai. Bet mes matėme vieną tokį vaizdą ir aš manau, kad iš jo galima išvesti problematiką. Apie mėnesį laiko Vyriausybėje virė diskusija dėl galimybių paso. Šioje diskusijoje su dideliu džiaugsmu dalyvavo du liberalų ministrai. Ministras Kairys buvo vienas iš tų, kuris teikė pasiūlymus, nes galimybių pasas kultūros sektoriui yra didelė galimybė ir reikalingas dalykas. Tačiau tada Seime prasideda atskira diskusija, kada Seimo pirmininkė ir kai kurie liberalų frakcijos nariai tai kritikuoja… Aš net laukiau Vyriausybės posėdyje, kada atsistos Simonas Gentvilas ir ponas Kairys ir pasakys, kad mes pagal partinę liniją nesame linkę pritarti…
 
Tačiau to neatsitiko. Aš suprantu, kad čia didesnė problema yra liberalų frakcijos viduje, surandant bendrą sutarimą.
Jeigu kažkokia formalizuota taryba padėtų tai padaryti, tada gerai, bet jei lūkestis yra, kad jie atves visus liberalus aplink stalą ir kažkas turės visus juos tarpusavyje sutaikyti, su galimybių pasais ir kitomis pozicijomis – tai nėra padaroma. Įsivaizduokite… Juk konservatorių frakcijoje taip pat yra daug nuomonių, yra krikščionys demokratai… Įsivaizduokite, kad mes su krikdemais tiek nesusitartume tarpusavyje, kad jie privalėtų sėdėti prie derybų stalo. Ar tai būtų konstruktyvu? Aš abejoju. Jei mes eitume tokiu keliu, aš siūlyčiau daugumos lyderio poziciją ir, manau, tas daugumos lyderis turėtų – aš turiu žmogų galvoje –  būti atsakingas už vienijimo poziciją.
 
– Kas būtų tas konkretus asmuo ir ar tai būtų opozicijos lyderio analogas?
 
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

– Aš manau, kad koaliciniame dėmenyje – tai greičiausiai būtų Viktorija Čmilytė–Nielsen. Aš remiuosi Irenos Degutienės patirtimi, kai 2008–2012 metų kadencijoje buvo tas žmogus, aplink kurį telkdavosi.
 
– O kaip jūs tai įsivaizduojate? Kaip Seimo pirmininkė dalyvauja, kokia būtų jos funkcija?
 
– Panašiai kaip ir dabar vyksta, tik tiek, kad tam reikia tam tikro įvardinimo. Tame įvardiname yra ir lūkestis (…). Konservatoriai šiandien yra… Mes turime būti stabilizuojanti jėga, kad koalicija judėtų sėkmingai į priekį. Dėl to ateidamas į koalicinį pasitarimą aš ar frakcijos seniūnė, ar premjerė dažnu atveju pristato konsoliduotą frakcijos nuomonę. Norėtųsi, kad tas pats atkeliautų ir iš kitų frakcijų.
 
– Tai, jei aš gerai suprantu, visi tie ,,pasišpilkavimai“ dėl galimybių paso ir kitų dalykų labiau kyla iš koalicijos partnerių liberalų nesusikalbėjimo?
 
– Aš negaliu pasakyti, kaip viduje veikia struktūra, bet galbūt formalizavus, mes turėtume labiau išgrynintą aiškią poziciją. Tada ir viešumoje būtų mažiau šurmulio.
 
– O kalbant apskritai, kokią spalvą turi ši valdančioji dauguma? Ar galima valdančiąją daugumą vadinti liberalia, ideologine prasme?
 
– Ne… Šiaip tai yra dešinės koalicija, kurioje yra viena labai progresyvi partija, reiškianti labai progresyvias idėjas, kurių anksčiau niekas nebuvo pristatęs. Kita savęs taip ryškiai prie progresyvių partijų nepriskiria. O konservatoriai yra tokia stabili, už valstybę esanti politinė jėga, kuri ieško balanso, kad valstybės laivas mažiau siūbuotų.
 
– Tačiau viešojoje erdvėje dėl ideologinės kokybės kyla klausimų. Tarkime, šiuo metu dėmesio centre yra socialiniai, vertybiniai klausimai, kaip Stambulo konvencija, Vytauto Mizaro skyrimas Konstitucinio Teismo teisėju, Partnerystės įstatymas. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žymint tai, kur stovi konservatorius, o kur jau stovi liberalas, vis dar yra aiškus riboženklis? Štai tu už Stambulo konvenciją ir Partnerystę – tai tu jau nebesi konservatorius. Ar visgi, laikantis pozicijos, kad konservatizmas neturi šimtmečiais išliekančio ideologinio rakto, mes jau gyvename laikmetyje, kai dorovingam konservatoriui visiškai nesintetiška pasakyti, kad Partnerystės įstatymas nėra tai, kas reiškia revoliuciją?
 
– Labai įdomus klausimas… Mes frakcijoje vykstančiose diskusijose keliame klausimus, ar žmogaus orumo klausimas yra konservatoriui svarbus, kad žmogus neturi jausti niekinamas, žeminamas, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos… Visas šis žeminimo fonas ir kažkokios teisybės jausmo atstatymas – ar tai gali būti kažkokios konservatyvios darbotvarkės dalimi? Mano supratimu, taip – gali.
 
Teisės viršenybės principas, vakarietiškos valstybės pamatai, kurie yra padėti Kovo 11–ąją, valstybės, kuri yra teisinga visiems, idėja. Mes bandome tokius kertinius akmenis išsaugoti. Jeigu valstybė nurašo dalį savo visuomenės ar leidžia jai būti kažkaip išskirtai neigiama prasme, tai nėra valstybė, kuri yra teisinga visiems. Aš norėčiau, kad teisybė būtų atstatyta tam tikrais klausimais.
 
Bet yra didelis bet. Mes gyvename laikotarpyje, kuris technologijų paskatintas pavadinamas kultūriniais karais. Kartais viešojoje erdvėje atsiradusi takoskyra gali būti Vytis ir pliažas, gali būti keliami klausimai, kur turi būti Smetonos paminklas – Vilniuje ar Palangoje… Tačiau tos takoskyros atsiranda, kai sau nekeli gilesnio klausimo, ką mes giname ir kodėl mes čia esame. Mes pasiduodame tokiai bangai, kad kažkas lyg ir kovoja su šeima. Tačiau nereikia net sakyti, kad nė vienas žmogus neturi jausti, jog jo šeimą kažkas atakuoja. Tie, kurie turi vaikų, kurie, pavyzdžiui, yra kitos seksualinės orientacijos…. Jie nerimauja dėl savo šeimos atžalos, nes bijo, kad ji yra diskriminuojama, niekinama, žeminama.
 
– Ar šiame kontekste atsistojimas būtent į tą poziciją „už“ – ar tai yra progresyvus požiūris?
 
– Iš mano pusės, aš to nevadinu progresyvumu. Kaip tik sakau, kad yra tam tikri pamatiniai akmenys, kuriuos mes giname valstybėje.
 
– Ir tai gali ginti konservatorius be jokių žvaigždučių (rodančių papildomas sąlygas)?
 
– Man atrodo, kad taip. Mano supratimu, taip. Ir tai yra mano žinia mano partijai. Aš suprantu, kad nebūsiu palaikomas visų. Yra takoskyros.
 
– O jei jau apie takoskyras. Štai gausiausia opozicinė „valstiečių“ frakcija sako, kad jie yra tikrieji tradicinių vertybių gynėjai ir ragina Partnerystės įstatymo net nesvarstyti Seime.
 
– Aš manau, kad ji yra tiesiog opozicija. Prisiminkime poną Skvernelį,  2016 m. stovintį su plakatu už Stambulo konvenciją. Ką tai reiškia? Jis tada griovė šeimą? Kiek šeimų sugriovė? Tai labai paprastas dalykas: jie bus prieš viską, ką daro valdančioji dauguma. Aš į tai žiūriu ramiai, žinau, kad yra opozicijoje žmonių, kurie kelia sau gilius klausimus.
 
– Garsiai nuskambėjo vadinamasis šeimų maršas. Nemažai aspektų kalbant apie jį kelta: vertybinis, epidemiologinis, kai kas mato geopolitinio saugumo problemą. O kaip jūs matote – kokia yra maršo problema, ar ten jokių problemų?
 
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

– Kiekvienas Lietuvoje atsitikęs panašaus pobūdžio dalykas išvirsdavo į politinę jėgą: Drąsos kelias, Mindaugas Puidokas, kuris po vaikų mušimo/nemušimo klausimo  tapo kandidatu į prezidentus. Tai leido būti jam matomam kaip politikui. Kiekviename tokiame darinyje gimsta radikali, dažnai labai aštri politinė jėga ar bent jau nauji poliniai lyderiai. Tai čia aš lygiai tą patį matau. Dėl to manęs visiškai nenustebintų ir kokios nors politinės partijos susiformavimas iš šio pagrindo. Ten tikrai yra pakankamai žmonių, kurie turi politinį patyrimą, nebūtinai mums labai malonų. Jie tikrai gali tai bandyti daryti.
 
– Jūsų manymu, Vingio parke šeštadienį buvo galimai įmesta sėkla radikaliai jėgai?
 
Aš to neatmesčiau.
 
– O jus nustebino, kad šiame procese buvo transliuota prezidento Gitano Nausėdos kalba?
 
– Pripažinsiu, tikrai nustebino. Man žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, kaip peiliu per stiklą praėjo AFD pareiškimas.
 
– Jūs turite galvoje Bernhardą Zimnioką?
 
– Taip, jis balsavo prieš viską, už ką Lietuvoje mes kovojame. Ar tai būtų Sausio 13–osios bylos teisėjų apgynimas, ar tai būtų rezoliucija dėl Aleksejaus Navalno, ar kitų dalykų, kurie mums tikrai yra svarbūs tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Ir akivaizdu, kad tas asmuo yra antieuropietiškas. Sakyčiau, net antilietuviškas. Tai atsidūrimas šalia tokio asmens kelia pagrįstų klausimų, ar tinka valstybės vadovui būti šalia to. Aš būčiau raginęs atsiriboti.
 
– Visgi prezidento Vyriausioji patarėja pareiškė, kad pranešimas buvo skirtas ne Vingio parke susirinkusiems, bet visoms Lietuvos šeimoms.
 
– Man regis, kai kurių dalykų geriau nebebandyti paaiškinti.
 
– Jūs sakote, kad pats taip nebūtumėte daręs. O kodėl, jūsų manymu, prezidentas, kuris jau kuris laikas žurnalistų buvo spaudžiamas pasisakyti ir dėl maršo, ir apskritai dėl Partnerystės įstatymo, pasielgė būtent šitaip?
 
– Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui. Reikia labai aiškiai suprasti, kad jo (prezidento – ELTA) 2019 m. sėkmė atėjo iš labai plataus spektro, nuo kairės iki dešinės. Būtent „adamkiška“ idėja, kuria daugelis pasitikėjo, vienijančio prezidento idėja. Bet ji yra visiškai priešinga vadovo, kuris pasirenka vieną kraštą ir asocijuojasi su juo. Ir ypatingai dar radikaliu. Norėčiau tikėti, kad tai nebuvo tokia intencija, bet deja, taip atrodo, kad taip yra padaryta.
 
– O baigiant šią temą su Partnerystės klausimu, ką prognozuotumėte? Ar pavyks šiai Seimo daugumai dar pavasario sesijoje priimti. Ponas Skvernelis sako, kad geriausiu atveju bus tik pateikimas. Ar gali čia būti staigmenų? Gal jūsų frakcija dar šmėstels su siurprizais?
 
– Aš galiu pasakyti taip… Buvo daug idėjų išmesta į eterį. Ir dėl neapykantos kalbos, ir dėl kitų dalykų. Man atrodo, kad Partnerystės įstatymas yra labai svarbus ir praktiškas. Jis yra orientuotas į tam tikrą dalį Lietuvos žmonių. Todėl aš apsisprendžiau neteikti Stambulo konvencijos ratifikavimo dėl to, kad užsienio reikalų ministras turėtų tą daryti. Aš manau, kad mes šiandien turime instrumentus, kurie gali padėti apsaugoti silpnesniuosius nuo smurto. Galbūt galima ieškoti kitokių papildomų instrumentų, o dabar visas dėmesys turi būti skirtas, ar yra galimybė priimti Partnerystės įstatymą. Aš tikiu, kad taip. Manau, kad yra galimybė, manau, kad yra pakankamai politinės valios ir argumentų. O staigmenos jos ir dėl to vadinasi staigmenos.
 
O ar gali būti staigmenų dėl Europos Vadovų Tarybos klausimo? Mano požiūriu, turime įšaldytą konfliktą, kai viena pusė sako, kad reikia daryti vienaip, o kita – kad kitaip. Tiesiog nėra bendrų vardiklių. Apskritai valdančiosios daugumos, konservatorių žygis už kitokį atstovavimą EVT, ar jis nėra vedantis į niekur? Gal tik kuriamos visiškai nereikalingos trintys su Prezidentūra?
 
– Vėlgi, matyt, nėra taip aiškiai paaiškinta visuomenei ir gaila, kad ta diskusija nėra nuėjusi giliau, apie ką ir kodėl čia yra diskusija. Po Rolando Pakso buvo išgąstis, kad vienas prezidentas „su iššūkiais“ turės galią EVT… Tada viskas buvo sukoncentruota į Užsienio reikalų ministeriją ir Užsienio reikalų ministerija koordinuoti ėmė visus europinius klausimus. Šiandien klausimo esmė yra tai, ar ES yra užsienio politika. Teisininkai yra aiškiai atsakę, kad tose srityse, kuriose mes esame perleidę dalį savo valstybės suvereniteto viršnacionalinei organizacijai, tos sritys tampa vidaus politika.
 
– Taip, bet Konstitucijos ekspertai turi kitą nuomonę – skeptišką tokioms permainoms.
 
– Bet taip neveikia. Mes šią savaitę turime ministrų tarybas. Į Briuselį važiuoja kultūros ministras, kitą savaitę važiuos ekonomikos ministrė. Kodėl jos važiuoja, jei tai yra užsienio politika. Jos važiuoja, nes tai yra tęsinys jų vykdomos politikos.
 
– Ko gero, šiuose teiginiuose esama logikos, bet, kaip ten bebūtų, klausimas, kurį aš užduodu, yra labiau susijęs būtent su politika ir būtent su negebėjimu susitarti. Tad pasuksiu kitaip klausimą: ar turint gerų intencijų optimizuoti Lietuvos atstovavimą EVT, nebūtų prasmingiau tą dalyką daryti lanksčiau, gal net projektuojant sprendimus kitoms prezidento kadencijoms?
 
– Mano pozicija visada buvo tokia pati, aš tą sakiau ir pokalbiuose prezidentui, tą patvirtino ir Europos reikalų komitetas. Susitarimas, aišku, yra geriausia išeitis. Faktas. Ingrida tikrai nėra tas žmogus, kuris kovotų galios žaidimuose. Ji yra užsiėmęs žmogus, kuris dirba dieną naktį…
 
– Tačiau ganėtinai noriai į kovą stojo jūsų kolegos. Pavyzdžiui, Žygimantas Pavilionis. Jis ketvirtadienį kalbėdamas apie tai teigė, kad galbūt prezidento patarėjai klaidina Gitaną Nausėdą perduodami informaciją dėl vykstančių diskusijų…. Tai šiek tiek priminė Karbauskio ne kartą sakytą nepasitenkinimą, kad dėl kažko kaltas ne prezidentas, bet jo patarėjai…
 
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

– Jis nėra frakcijos seniūnas ar šešėlinis vadovas… Jis turi nuomonę, tebūnie… mano pozicija visada buvo, kad reikia susitarti. Bet mes turime suprasti tai, dėl ko mes tariamės. Prezidentas atstovauja valstybei, bet premjeras atstovauja Vyriausybei. Tai jei dabar visi ministrai taryboje atstovauja savo ministerijoms, o premjeras ten pat negali atstovauti Vyriausybei – tai tada mes akivaizdžiai turime prasilenkiančią logiką (…). Aš turiu tokį lūkestį, kad yra galimybė prezidentui išgirsti kvietimą susitarti ir susėdus sudėlioti kažkokį planą. Tiesiog dėl valstybės, kad valstybei būtų atstovaujama geriau. Šiandien, mano nuomone, valstybei nėra atstovaujama iki galo pagal teisės principus.
 
– Bet jūsų principas… Gerai, yra argumentai, yra siekinys, bet ar visa tai jūs norit būtinai padaryti artimiausiu metu. Trečiadienį Seimo komitetai davė tarsi laiko iki birželio prezidentui „ateiti į konsensusą“.
 
– Jei nepavyks, tada ir nepavyks susitarti. Gal bus kokios konstitucinės iniciatyvos. Gal abu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą: premjerė ir prezidentas. Tai yra valstybininko požiūris – gerąja prasme. Atriškime Gordijaus mazgą (…). Tiesą sakant, esame klampioje situacijoje. Kartais pasako, kad (dėl EVT – ELTA) taikomi dvigubi standartai… Mano nuomone, tas sprendimas, kuris buvo priimtas Andriaus Kubiliaus susitarimu su Dalia Grybauskaite, nesukuriant jokio teisinio pagrindo, o tiesiog įkuriant paprotinės teisės institutą, jis valstybei teisiniu atžvilgiu buvo žalingas. Tada reikėjo parengti įstatymus, kad jie nekeltų klausimų. Bet niekas nebuvo pakeista.
 
– Tai ir vėl kaltas Kubilius?
 
– Šiuo atveju, taip. Aš tam visiškai pritariu.
 
–Kiek, jūsų manymu, verta, žvelgiant iš dabartinio konteksto, kelti klausimą dėl EVT, kurio, žvelgiant į Prezidentūros vedamą pozicijos liniją, sunku pasiekti?
 
– Jį galima pasiekti, klausimas, kokia kaina ir kas čia toliau darysis. Aš sakau, kad susitarimas yra geriausias variantas: bendras kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra geras sprendimas.
 
– Kiek esama nusiteikimo sumokėti santykių su prezidentu sąskaita?
 
– Man atrodo, kad kai suprantama, jog objektas yra ne galios santykis, o teisės principai, tai tuomet – aš labai norėčiau tikėti – neiškyla ir santykių problemos. Teisę aiškinamės nebūtinai susipykdami, tam teisė ir yra išrasta, kad mes nesusipyktume.
 
– O dabartiniai santykiai su prezidentu… Žvelgiant ne tiek iš savo, kiek iš platesnės – valdančiosios daugumos perspektyvos?
 
– Tiesą sakant, aš matau trintį tarp vieno žmogaus Prezidentūroje ir kelių žmonių Seime.
 
– Ir tas žmogus Prezidentūroje veikiausiai ne prezidentas.
 
– Ne, ne prezidentas. Prie Seimo narių tokio viešo bendravimo mes esame lyg ir pripratę.
 
– Jūs kalbate apie vyriausiąją patarėją Skaisgirytę?
 
– Taip. Mane stebina kartais viešas komentavimas dalykų, kurie paprastai yra išsiaiškinami tiesiog susitikus. Būna, kad po jos dalyvavimo radijo laidoje sužinai viską taip, lyg kalbėtum su opozicijai priklausančiu Seimo nariu. Pirmadienį išėjo Saulius Skvernelis, antradienį – Asta Skaisgirytė. Tokie du opozicijos veikėjai, kurie turi įvairių nuomonių apie valdančiąją daugumą. Labai neproduktyvu ir aš manau, kad mano uždavinys, ir aš tą prezidentui esu pasakęs, siūlyti kompromisus, kurie tas puses taikytų. Iš paties prezidento aš nematau, negirdžiu jokio pasipriešinimo ar pasipiktinimo dėl santykių suprastėjimo. Bet po to perskaitai, kad patarėja turi kitą nuomonę.
 
– Tai, vėl pašaržuojant, Karbauskis buvo teisus dėl prezidento patarėjų, kad santykius aptemdo ne prezidento užimta pozicija, bet Prezid\entūros korpuso pozicija. Kita vertus, aš priminsiu, kad pats esu klausęs prezidento ir jis tvirtino, kad nėra skirties tarp jo ir patarėjų nuomonių.
 
– Aš galiu drąsiai pasakyti, kad skirtis tikrai yra. Aš ją ne kartą esu patyręs.
 
– O kas konkrečiai, dirbant su ponia Skaisgiryte, yra tie klausimai, kuriuos sunku pajudini? Ambasadorių skyrimas į ES? Ambasadoriaus JAV klausimą šiaip tai išsprendėte, bet dėl ES vis dar mušate rekordus laikydami tuščią kėdę?
 
– Aš esu pasiūlęs prezidentui kompromisinį sprendimą. Šiandien mes esame keblioje situacijoje (…) aplikavo žmonės į šią poziciją ir, mano supratimu, tai yra aukščiausios kategorijos diplomatai. Tai nepaprastai kompetentingi žmonės. Tačiau yra girdimas šioks toks nepritarimas šiam klausimui. Aišku, kad užstrigti nenorime ir aš ieškau sprendimų, kaip tai būtų galima išspręsti. Ir man vėl susidaro įspūdis, kad tai yra ne tiek prezidento veto, kiek asmeninis susikirtimas būtent Užsienio reikalų komiteto pirmininko ir vyriausios prezidento patarėjos (A. Skaisgirytės – ELTA).
 
– Ponia Skaisgirytė šią savaitę minėjo, kad yra, kaip supratau, Prezidentūros pasiūlytas kandidatas į ambasadorius ES ir kad tikrai jis bus patvirtintas, nes jokių klausimų dėl reputacijos ar kompetencijos nekils.
 
– Nesekiau Skaisgirytės pasisakymų, bet ambasadorių skyrimas yra labai jautrus procesas, kuriame dalyvauja Užsienio reikalų komitetas. Jis turi patvirtinti. Jo patvirtinimo negavus, klausimas nejuda į priekį. Tad tam tikras pingpongas tarp dviejų institucijų nesukuria pridėtinės vertės, jis kelia tik didesnes įtampas. Negali patarėja tikėtis, kad ji pasakys ir komitetas priims besąlygiškai kažkokį variantą.
 
– Kiek dar gali tęstis šis ambasadorių neskyrimo klausimas?
 
– Aš esu pateikęs sprendimo būdą ir nieko atsakant negirdėjau.
 
– O tas sprendimo būdas… ar tai konkrečios pavardės, ar kažkoks kitas sprendimas?
 
– Pavadinkime, kad tai tam tikra struktūra, kaip mes galėtume būtent šį klausimą išspręsti. Man atrodo, kad tai yra logiška ir teisinga visoms pusėms. Tada būtų galima tikėtis, kad tas sprendimas (bus priimtas – ELTA) ir Užsienio reikalų komitete, ir Vyriausybėje, ir, jei tinka, Prezidentūroje… Esame atsidūrę per vidurį, bet tikiuosi, kad prezidentas įsiklausys ir išgirs pasiūlymą.
 
– Apibendrinkime tai, ką jau kalbėjome – patarėjų, ambasadorių klausimą, nesutarimus dėl EVT… Ką tai rodo santykių prasme, kaip klostysis santykiai su prezidentu iki 2024 m. Ar nesikartos istorijos, kokios buvo tarp Butkevičiaus ir Grybauskaitės, kai buvo santykiai pašliję… Ar yra rizika, kad gali atsirasi ir kitokios trinčių formos?
 
– Reikia nepamiršti, kad artėja prezidento rinkimai ir tas kurs naują realybę. Juokaudamas sakau, kad prezidento rinkimai bus anksčiau nei Seimo. Tikėtina, kad tokio veikimo šioje srityje gali būti ir daugiau ir netgi, grįžtant prie jūsų klausimo apie pasisakymus, gal tai jau net ir prasidėjo.
 
– Tai kas nuo konservatorių bus kandidatas prezidento rinkimuose? Kai kas, beje, jums jau nupiešė dalyvavimo perspektyvą. Matytumėte save (G. Landsbergtis juokiasi) ar visgi vėl bandytų premjerė Ingrida Šimonytė?
 
– Aš neatmetu, kad konservatoriai gali neturėti kandidato šiuose rinkimuose.
 
– O kodėl?
 
– Galbūt parems ką nors.
 
– Ar dabar matote tokių žmonių, kurie galėtų ir dalyvauti, ir gauti partijos paramą.
 
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Gal paremtų netgi dabartinį prezidentą, kas ką žino… Mes partijoje turėsime diskusiją. Kol kas aš neatmetu tokios galimybės, ta diskusija nėra prasidėjusi.
 
– O prezidentė Dalia Grybauskaitė? Jūsų manymu, galėtų ji bandyti grįžti į areną, ir kaip jūs į tai žiūrėtumėte? Jau esate paramą jei reiškę.
 
– Aš neatmetu galimybės, kad yra stiprių naujų kandidatų. 
 
Informacijos šaltinis  – ELTA (Benas Brunalas)
 
2021.05.23; 08:00

Lietuva pasitraukė iš Kinijos „17+1“ grupės ir ragina kitas ES šalis padaryti tą patį, POLITICO sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
 
„Jau nebėra tokio dalyko, kaip „17+1“, Lietuvai iš esmės pasitraukus“, – elektroniniame laiške sakė G. Landsbergis, omenyje turėdamas dešimtmetį gyvuojančią Pekino iniciatyvą Vidurio ir Rytų Europoje.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras paragino ir kitas ES valstybes apleisti iniciatyvą. „Mūsų požiūriu, dabar tinkamas metas ES judėti nuo skaldančio „16+1“ formato prie vienijančio, todėl daug efektyvesnio, „27+1“ formato, – sakė G. Landsbergis. – ES yra stipriausia, kai visos 27 valstybės narės veikia vieningai su ES institucijomis.“
 
„Vakcinacijos kampanijos vykdymas, kova su pandemija yra tik keletas pastarųjų ES valstybių vienybės, siekiant solidarumo ir bendrų tikslų, pavyzdžių. 27 valstybių narių vienybė yra raktas, siekiant sėkmingų ES santykių su išorės partneriais. Santykiai su Kinija neturėtų būti išimtis“, – teigė G. Landsbergis.
 
Kinijos misijos ES pasiuntinys teigė, jos Kinija „nežinojo“ apie Lietuvos žengtą žingsnį. Jo teigimu, „Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimo mechanizmas yra tarpregioninio bendradarbiavimo mechanizmas, kurį bendrai inicijavo Kinija ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės. Jis atitinka visų pusių norus kartu siekti plėtros“.
 
„Vietoj to, kad būtų dominuojamas Kinijos, mechanizmas savanorystės, išsamaus konsultavimo, bendro indėlio, atvirumo pagrindu, į bendradarbiavimą įtraukia visas puses“, – sakė Kinijos misijos ES pasiuntinys.
 
„Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimas per pastaruosius devynerius metus atnešė daug vaisių. Tai davė apčiuopiamos naudos dalyvaujančioms valstybėms ir išplėtė Kinijos ir ES santykius“, – teigė jis.
 
Lietuvos sprendimas yra dar vienas požymis, kad santykiai tarp Kinijos ir ES tampa vis nestabilesni.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.23; 07:00

Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Prezidentūros nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad atsiprašo pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės, jei jo interviu išsakyti pasvarstymai apie delsimą skiepytis galėjo įžeisti.
 
„Atsiprašau, jei mano žodžiai įžeidė ponią Nausėdienę. Tokios intencijos neturėjau, tik atsakiau į klausimą, užduotą man per ilgą interviu. Mano pagrindinis rūpestis – žmonės, kurie nesutinka skiepytis“, – fe
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).

isbuke penktadienį rašė ministras.
 
Kiek anksčiau į G. Landsbergio duotame interviu išsakytą pastabą, kad svarbiausi valstybės žmonės nepasiskiepydami gali siųsti dvejones keliančius signalus, labai aštriai sureagavo prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas patarė konservatorių lyderiui padaryti išvadas ir nesivelti į politines intrigas.
 
„Man labai apmaudu, kad jaunas politikas Gabrielius Landsbergis nuėjo tokiu žemu, nepadoriu keliu ir ima kaltinti žmones, net iki galo nesuvokdamas situacijos. Ir net nemėgindamas jos suvokti. Norėtųsi palinkėti, nes visgi žmogus dar gana jaunas, kad jis visgi padarytų tam tikras išvadas ir suvoktų, kad politika yra ne tik intrigų kūrimas, mezgimas, galios žaidimėliai, kliauzų rašymas ir darymas“, – teigė prezidentas, kartu pridurdamas, kad, pasirinkus tokią retoriką, politikams vėliau gali tekti nusivilti.
 
„Tai yra daugiau, nes reikės visa tai po savęs palikti, o kuomet atsigręši atgalios ir pamatysi, kad ten yra tik šitie dalykai, – bus ganėtinai nuviliantis momentas. Jeigu taip atsitiks, tai jau nebe politika, tai žodis, kuris taip pat prasideda raide p ir baigiasi raide a, tik jis ilgesnis“, – kalbėjo G. Nausėda.
 
G. Landsbergis interviu Eltai svarstė, kad faktas, jog G. Nausėdienė iki šiol dar nepasiskiepijo, visuomenėje gali sukurti dvejones, kurias, pažymi jis, būtina išsklaidyti.
 
„Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo, gali būti, tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
 
Tai, kad pirmoji šalies ponia vis dar nepasiskiepijo, šią savaitę rašė portalas „Delfi“. Kaip skelbė portalas, Prezidentūra jį informavo, kad 56-erių metų G. Nausėdos žmona skiepysis netrukus. Taip pat pažymėjo, kad D. Nausėdienė pasitiki visomis ES ir Lietuvoje registruotomis vakcinomis nuo COVID-19.
 
 Prezidentas pasiskiepijo kovo mėnesį „Vaxzevria“ („AstraZeneca“) vakcina.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.22; 03:00

Ketvirtadienį įvykusiame užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikime su Lietuvoje viešinčiu Kipro Respublikos užsienio reikalų ministru Niku Christodoulides akcentuota europinio solidarumo svarba bei sutarta, kad būtina didinti ES dėmesį ir įsitraukimą į kaimynystėje vykstančius procesus.
 
„Nors Kipras ir Lietuva yra gerokai nutolę geografijos požiūriu, mūsų šalis vienija daug bendrų interesų ir bendrų iššūkių“, – teigė G. Landsbergis. Jis pastebėjo, kad nedidelės ES valstybės Lietuva ir Kipras yra suinteresuotos stiprinti ES gebėjimus tarptautinėje arenoje veikti vieningai ir veiksmingai. Ministras taip pat pažymėjo, kad tai ypač svarbu šiuo metu vykstančių globalių procesų akivaizdoje.
 
G. Landsbergis pareiškė, kad Lietuva ir Kipras kartu sieks, jog ES būtų sukurtas vieningas politinio atsako mechanizmas į ES kaimynystėje esančias nesaugias branduolines jėgaines.
 
Susitikime pabrėžta glaudesnio Šiaurės ir Pietų šalių bendradarbiavimo svarba bei koalicijų kūrimas svarbiausiais užsienio politikos ir saugumo klausimais. Taip pat sutarta ateityje organizuoti reguliarias politines konsultacijas, jose aptariant abiem šalims svarbiausius klausimus.
 
Ministrų pokalbio metu pasidžiaugta dinamiškais valstybių ekonominiais ryšiais bei konstatuota, kad dar esama nemažai erdvės bendradarbiavimo stiprinimui, ypač tokiose srityse kaip kultūra, švietimas, finansinės technologijos ar gyvybės mokslai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.07; 00:01

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gintaras Visockas

Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.

Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?

Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo

Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.

O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.

Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais

Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?

Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu

Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?

Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?

Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.

Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.

Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.

Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?

Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.

Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui

Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.

Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.

https://www.youtube.com/watch?v=pRqZVqoj_nM

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?

2021.05.03; 09:45

Tęsdamas oficialų vizitą Pietų Kaukazo valstybėse, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje su Sakartvelo valdžios atstovais aptarė reformų procesą šioje šalyje, pasirengimą rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, dvišalių ryšių aktualijas. Su prezidente Salome Zourabichvili, ministru pirmininku Irakliu Garibashviliu, parlamento pirmininku Kakhaberu Kuchava ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu kalbėtasi apie saugumo padėtį regione ir destruktyvų Rusijos vaidmenį.
 
Ministras atkreipė dėmesį į tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudarytą susitarimą tarp Sakartvelo valdžios ir opozicijos atstovų, numatantį reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
 
„Balandžio 19-osios susitarimas leis užtikrinti stabilumą, reikalingą siekiant ambicingų tikslų, todėl raginu visą Sakartvelo politikos spektrą prisijungti prie kompromiso ir efektyviai įgyvendinti tai, kas sutarta“, – teigė G. Landsbergis.
 
 Užsienio reikalų ministras išreiškė Lietuvos palaikymą Sakartvelo siekiams įstoti į Europos Sąjungą (ES) bei NATO ir pabrėžė būtinybę tęsti integracijos procesui reikalingas reformas. Ministras pažymėjo, kad Lietuva ir toliau teiks įvairiapusę paramą Sakartvelui, įgyvendinant Asociacijos susitarime su ES numatytas reformas, ypač srityse, susijusiose su ES Žaliuoju kursu ir šalies atsparumo didinimu. Abiejų šalių pareigūnai sutarė glaudžiai bendradarbiauti rengiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimui ir formuluojant ambicingus jo tikslus. Šiame kontekste ministras G. Landsbergis pabrėžė Sakartvelo koordinavimosi su kitomis asocijuotomis partnerėmis – Ukraina ir Moldova – svarbą.
 
Kalbėdami apie iššūkius Pietų Kaukazo regiono saugumui, Lietuvos diplomatijos vadovas ir Sakartvelo pareigūnai pabrėžė, kad didžiausią grėsmę jam kelia agresyvi Rusijos laikysena ir tebesitęsianti penktadalio Sakartvelo teritorijos okupacija. Ministras G. Landsbergis pažadėjo tęsti mūsų šalies paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, aktyviai kelti šį klausimą tarptautinėje arenoje.
 
Vizito Tbilisyje metu ministras taip pat susitiks su nevyriausybinių organizacijų bei politinių partijų atstovais, su kuriais aptars balandžio 19 dienos susitarimo turinį bei galimą Lietuvos ir ES paramą Sakartvelui, įgyvendinant šiuo susitarimu numatytas teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
 
Ketvirtadienį ministras G. Landsbergis lankysis Odzisio gyvenvietėje prie Rusijos okupuoto Cchinvalio regiono (Pietų Osetijos) administracinės ribos ir pradės oficialų vizitą Azerbaidžane. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.29; 00:01

Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė“. URM nuotr.

Armėnijoje oficialaus vizito viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su laikinai pareigas einančiu Armėnijos aplinkos ministru Romanos Petrosyanu inauguravo „Lietuvos giraitę“ Armėnijos Lori regione. Ši žalioji erdvė skirta Lietuvos-Armėnijos diplomatinių santykių užmezgimo 30-ies metų sukakčiai.
 
„Džiugu, kad šia simboline medžių sodinimo iniciatyva galime paminėti mūsų šalims itin reikšmingas progas. Prieš trisdešimt metų, 1991 metų rugpjūčio 14 dieną, Lietuva pirmoji pasaulyje pripažino Armėnijos nepriklausomybę, o šiandien mes tvirtai remiame Armėnijos pastangas kurti modernią, demokratišką, atsparią, klestinčią ir žalią valstybę. Tikiuosi, kad Lietuvos pavyzdys bus užkrečiamas ir juo paseks kiti užsienio partneriai, norintys padėti draugiškai armėnų tautai“, – inauguracijos metu sakė G. Landsbergis.
 
Lietuva tapo pirmąja užsienio valstybe, atsiliepusia į Armėnijos Vyriausybės prašymą medžių sodinukais paremti Armėnijoje vykdomą „10 milijonų medelių“ iniciatyvą. Dešimt tūkstančių lietuviškų beržų simboliškai prisidės prie Armėnijos miškų masyvo atkūrimo programos ir padės užtikrinti kraštovaizdžio biologinę įvairovę.
 
Armėnijos miškai stipriai nukentėjo po 1988 metais įvykusio žemės drebėjimo Spitake – sustabdžius atominės elektrinės veiklą, spaudžiant ekonominiam nepritekliui, namų šildymo tikslais buvo pradėta masiškai kirsti miškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.28; 06:54

Jerevane (Armėnijoje) viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su aukščiausiais šios šalies pareigūnais aptarė Lietuvos bendradarbiavimo su Armėnija plėtros galimybės ir Armėnijos ryšių su Europos Sąjunga (ES) stiprinimo perspektyvas. Pokalbiuose taip pat daug dėmesio skirta ir saugumo padėčiai regione.
 
Pirmadienį užsienio reikalų ministras susitiko su prezidentu Armenu Sarkisianu, laikinuoju ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, Nacionalinės Asamblėjos pirmininku Araratu Mirzojanu, laikinuoju vicepremjeru Tigranu Avinianu ir laikinuoju užsienio reikalų ministru Ara Aivazianu.
 
Ministras G. Landsbergis išreiškė paramą reformų procesui Armėnijoje bei teigė tikįs, kad šalies žmonėms reikalingi pokyčiai tęsis ir po šią vasarą planuojamų išankstinių parlamento rinkimų.
 
„Lietuva pasirengusi ir toliau prisidėti prie Armėnijos pastangų kurti modernią, demokratinę ir klestinčią valstybę, dalytis savo patirtimi ir sėkmės istorijomis“, – Užsienio reikalų ministerijos pranešime cituojamas G. Landsbergis. Jis pabrėžė didesnio ES įsitraukimo svarbą, ypač atsižvelgiant į kovo 1 dieną įsigaliojusio ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) teikiamas galimybes. Kartu ministras paragino Armėnijos vadovybę formuluoti bendradarbiavimo su ES tikslus rengiantis rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
 
Ministras G. Landsbergis taip pat pažymėjo Lietuvos suinteresuotumą taika ir stabilumu Pietų Kaukaze, prie kurio esmingai prisidėtų tvarus ir ilgalaikis Kalnų Karabacho konflikto sprendimas. Lietuva remia ESBO Minsko grupės pirmininkų pastangų šia kryptimi atnaujinimą.
 
Didesnį vaidmenį šiame procese galėtų vaidinti ir ES. Ministras pažymėjo Kalnų Karabacho karo ir COVID-19 padarinius Armėnijai bei akcentavo tarptautinės bendruomenės pagalbos Armėnijai poreikį.
 
Antradienį, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, ministras G. Landsbergis susitiks su šalies pilietine visuomene, kartu su Armėnijos aplinkos ministru Romanosu Petrosianu Lorio regione atidarys Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui skirtą žaliąją erdvę „Lietuvos giraitė“ ir pradės oficialų vizitą Sakartvele.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 00:30

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis po nuotolinio susitikimo su Europos Sąjungos (ES) šalių diplomatijos vadovais akcentavo, kad Rusija savo veiksmais Čekijoje dar kartą parodė remianti terorizmą.
 
„Vienas iš pirmų klausimų, kurį aptarėme, buvo situacija Čekijoje. Vakar sužinojome, kad Čekija iš savo valstybės išsiuntė 18 diplomatų arba šnipų, dirbusių su diplomatine priedanga Prahoje, Rusijos ambasadoje, nes dalis jų galėjo dalyvauti 2014 metais įvykdytame teroristiniame akte. Tiek aš, tiek ir daugelis kitų kolegų išreiškėme visišką paramą Čekijai. Iš esmės tai, ką jie pranešė, įrodo tai, ką mes esame sakę anksčiau, kad Rusija dar kartą parodo esanti valstybė, kuri remia terorizmą“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Landsbergis.
 
Ministras teigė taryboje pasiūlęs, kad į situaciją Čekijoje būtų solidariai pažiūrėta, kad būtų apsvarstyta, kaip būtų galima sumažinti ES valstybėse su diplomatine priedanga dirbančių Rusijos šnipų skaičių.
 
G. Landsbergis teigė, kad taryboje buvo aptarta ir situacija Rytų Ukrainoje. Ministras atkreipia dėmesį, kad Rusija ir toliau nerodo jokių indikacijų, kad norėtų deeskaluoti situaciją“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Buvo aiškiai įvardinta ir pasakyta, kas yra atsakingas už padėtį už Ukrainos sienos. Tai yra Rusijos atsakomybė, jie pasirinko žvanginti ginklais, jie sutelkė kariuomenę. Ukrainos laikysena ir pozicija yra tikrai labai rami, telkianti ir tikrai verta pagarbos“, – teigė G. Landsbergis.
 
Ministras taip pat akcentavo, kad Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų taryba aptarė ir Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno sveikatos būklę.
 
„Mano kreipimasis į Europos kolegas yra, kad susirūpinimas labai svarbu ir aiški žinutė Rusijai yra taip pat svarbu, tačiau mes turime labai aiškiai pareikalauti, kad jam būtų leista susitikti su daktaru, kurio jis prašo. Ir kad jo sveikata būtų įvertinta objektyviai“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Jeigu tai nebūtų padaryta, tuomet ES galėtų pasiūlyti, kad A. Navalnas galėtų pasirinkti sostinę ES, į kurią galėtų atvykti ir būtų išgydytas ir vėliau nuspręsti, ką daryti toliau“, – pridūrė ministras.
 
G. Landsbergis taip pat akcentavo, kad dabartiniai Rusijos veiksmai nėra ataka prieš Ukrainą ar kažkokią konkrečią valstybę. Ministro teigimu, tai yra Rusijos ataka prieš visas Vakarų valstybes.
 
„Aš savo kolegoms pasakiau, kad tai, ką mes matome Ukrainoje, Maskvoje, Čekijoje ir kituose miestuose, nėra ataka prieš vieną ar kitą valstybę. Tai nėra ataka prieš Ukrainą, tai yra ataka prieš mus visus, tai yra ataka prieš Vakarus, prieš tai, kuo mes tikime, prieš mūsų vertybes, įsitikinimus“, – sakė ministras.
 
„Labai svarbu, ką toliau darys Rusija, bet ne mažiau svarbu yra ir tai, ką darysime mes, nes dėl to priklausys ir mūsų pergalė arba pralaimėjimas“, – akcentavo jis.
 
Užsienio reikalų ministras tikina, kad šiuo metu aiškiai pastebimą Rusijos agresyvėjimą galima sieti su artėjančiais Dūmos rinkimais ir nukritusiais Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingais.
 
„Mes stebime labai agresyvėjančią Rusiją. Manau, kad prie to prisideda ir artėjantys Dūmos rinkimai rudenį, ir nukritęs Putino populiarumas. Akivaizdu, kad jam reikia mobilizuoti savo rinkėjus, atvesti juos prie balsadėžių, kad neištiktų Lukašenkos likimas“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Dėl to jam reikia visomis išgalėmis bandyti konsoliduoti, ir jis tai daro ir užsienio instrumentais, grasindamas Ukrainai, ir vidaus įrankiais grasindamas opozicijai: sodindamas ją į kalėjimus, nuodydamas, iš esmės bandydamas nužudyti Navalną“, – pridūrė jis.
 
Vis tik G. Landsbergis džiaugiasi, kad šią situaciją pradeda suvokti ir kitos ES valstybės. Pasak ministro, šiuo metu ES valstybių „naivumo šydas yra nukritęs“.
 
G. Landsbergis atkreipė dėmesį tarybos posėdyje iškėlęs ir sankcijų Rusijai klausimą. Ministras pabrėžia, kad Rusijai peržengus raudonąsias linijas jau būtų vėlu svarstyti sankcijas Kremliui.
 
„Aš iškėliau pasiūlymą, kad sankcijos, ypač Ukrainos atveju, turi būti svarstomos ne tik tuomet, kai jau raudonos linijos yra peržengtos, kitaip tariant, jeigu ataka prieš Ukrainą jau yra prasidėjusi fiziškai, bus per vėlu jau susėsti ir galvoti, ką mes galime padaryti“, – sakė ministras.
 
„Europa gali jau šiandieną nusiųsti labai aiškų signalą, kad mes esame pasiruošę kalbėti apie sektorines sankcijas, jeigu tos raudonos linijos būtų kirstos. Ir mes turime labai aiškiai kalbėti ne tik apie asmenines sankcijas vienam ar kitam žmogui“, – akcentavo jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.19; 17:31

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Antradienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pokalbyje telefonu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu metu aptarė provokacinius Rusijos veiksmus, telkiant karines pajėgas pasienyje su Ukraina ir nelegaliai aneksuotame Krymo pusiasalyje.
 
Pasak ministerijos pranešimo, užsienio reikalų ministras atkreipė dėmesį į padažnėjusius paliaubų pažeidimus Donbaso regione ir suaktyvėjusią Rusijos dezinformacijos kampaniją, kaltinant Ukrainą dėl situacijos eskalavimo.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
 
G. Landsbergis pažymėjo, kad reikia įdėmiai sekti situaciją ir siųsti aiškią žinią apie galimus padarinius: „Lietuva savo partnerių ir draugų nelaimėje nepalieka – tokią žinią vežuosi ir į Kijevą. Ukrainos teritorinis vientisumas turi būti ginamas, visada rėmėme ir remsime šią šalį“, – teigė ministras.
 
Ministras pabrėžė, kad kiekviena šalis yra laisva pasirinkti užsienio politikos kelią, todėl Lietuva ir toliau politiškai ir praktiškai rems Ukrainos siekį tapti NATO ir Europos Sąjungos nare.
 
Ketvirtadienį ministras su vizitu lankysis Kijeve.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.14; 00:01

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Baltarusijos generalinei prokuratūrai pareikalavus, kad Lietuva išduotų buvusią kandidatę į Baltarusijos prezidentus Sviatlaną Cichanouskają, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad „greičiau užšals pragaras“, negu Lietuva sutiks patenkinti tokius reikalavimus.
 
„Lietuva buvo ir bus mūro siena, už kurios prieglobstį ras visos demokratinės jėgos, kurias persekioja režimai. Tad visi, radę prieglobstį Lietuvoje, gali jaustis saugūs, kad jie nebus perduoti režimams – nei dėl savo kovos už demokratiją, nei už žodžio ar tikėjimo laisvę. O Baltarusijos režimui galime pasakyti – greičiau pragaras užšals, negu mes imsime svarstyti jūsų reikalavimus“, – komentuodamas Baltarusijos generalinės prokuratūros prašymą teigė G. Landsbergis.
 
Baltarusijos generalinė penktadienį pranešė Lietuvai pateikusi prašymą išduoti šalies opozicijos lyderę Sviatlaną Cichanouskają, nes ji kaltinama neva rengusi riaušes ir masinius neramumus Gomelio srityje, praneša Baltarusijos valstybinė naujienų agentūra BelTA.
 
Baltarusijos prokurorai S. Cichanouskają ir dar keturis jos šalininkus kaltina masinių neramumų Gomelyje organizavimu, sąmokslu užimti vietos valdžios pastatus ir paskirti neteisėtą miesto administracijos vadovybę.
 
Prokurorai S. Cichanouskają ir kitus šios bylos įtariamuosius siekia areštuoti.
 
Sviatlana Cichanauskaja. EPA-ELTA foto

Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Jų laimėtoju pasiskelbė ilgametis Baltarusijos vadovas A. Lukašenka. Oficialiais duomenimis, jis surinko 80,1 proc. balsų, o opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja – 10,12 proc.
Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija. Buvo sulaikyti tūkstančiai žmonių, milicija prieš protestuotojus naudojo gumines kulkas, ašarines dujas, vandens patrankas. Protesto akcijos tęsiasi iki šiol.
 
Netrukus po prasidėjusių protestų, S. Cichanouskaja pasitraukė į Lietuvą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.05; 13:34

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad įsismarkavusiosiose diskusijose dėl Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymo kartais galėtų įsikišti ir teisėsauga.
 
„Man kelia nerimą asmeniškumai. Jie kartais perauga į grasinamą toną. Todėl tikrai tai reikėtų stabdyti. Kai kuriais atvejais (tą daryti galėtų – ELTA) gal ir teisėsauga. Nereikia leisti įsibėgėti diskusijai, kad ji taptų pilietiniu karu“, – po susitikimo su prezidentu antradienį žurnalistams sakė užsienio reikalų ministras.
 
G. Landsbergis taip pat pakomentavo ir tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda diskusijoje dėl Stambulo konvencijos pareiškė stojantis į užsipulto kunigo Algirdo Toliato pusę. G. Landsbergis, kaip ir premjerė Ingrida Šimonytė, ragino atsižvelgti į tai, kad viešojoje erdvėje įžeidimų ar net grasinimų susilaukė ir kita pusė – pirmiausiai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
 
„Mano supratimu, diskusija turi būti ne apie vieną ar kitą pusę ir ne apie vieną ar kitą asmenį. Dėl to, kad įžeidimų ir karčių žodžių, ir netgi grasinimų skrieja gal net daugiau į Seimo pusę ir žmonėms, kurie ten kelia klausimus – ponui Raskevičiui. Aš sakyčiau, kad pirmiausiai reiktų deeskaluoti temą ir pradėti tęsti diskusiją apie klausimo turinį: dėl ko Lietuvai reikalinga ši konvencija, kodėl ją reikia ratifikuoti, kokias papildomas apsaugas žmonėms ji suteiktų – jeigu suteiktų“, – sakė G. Landsbergis.
 
G. Landsbergis, paklaustas žurnalistų, ar ketina palaikyti Laisvės partijos ruošiamą įstatymo projektą, numatantį ir tos pačios lyties asmenų partnerystės galimybę, atsakyti negalėjo. Pasak politiko, pačią instituto idėją jis palaiko, tačiau ar palaikys konkrečiai patį įstatymą, dar pasakyti negalintis, nes jo nėra matęs.
 
„Aš paties įstatymo dar nemačiau. Neįsivaizduoju, koks bus galutinis jo variantas pateiktas Seimui. Jeigu jis bus tinkamas – aš patį tokį institutą palaikau“, – teigė G. Landsbergis.
 
Pirmadienį šalies vadovas G. Nausėda, reaguodamas į dėl Stambulo konvencijos kilusias diskusijas, pareiškė, kad stoja į kunigo A. Toliato pusę.
 
„Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius ir tai daryti kartais šlykščia forma… Jie laiko save nebaudžiamais. Manau, kad su šituo mes neturime taikstytis, ir šiandien aš stoju į gerbiamo kunigo Toliato pusę pirmiausia todėl, kad aš stoju į jo kaip žmogaus pusę. O kokiai jis atstovauja pozicijai – tai yra išvestinis klausimas. Dėl pozicijų mes galime diskutuoti, tačiau darykime tai pagarbiai vienas kitam“, – sakė G. Nausėda ir nesiryžo atskleisti, kokia jo asmeninė nuomonė dėl Stambulo konvencijos.
 
Tuo tarpu I. Šimonytė pastarąją savaitę Eltai duotame interviu teigė, kad nors pati ir nepritaria Bažnyčios pozicijai dėl Stambulo konvencijos ar dėl partnerystės įstatymo, kunigas Algirdas Toliatas, pažymi ji, buvo nepagrįstai užsipultas. Politikės teigimu, labai svarbu, kad visi dalyvaujantys šioje diskusijoje kalbėtų argumentų kalba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.03; 00:30

Pasirodžius pranešimams apie informacinę ataką prieš Lietuvos ir Lenkijos santykius bei laiškus, kuriuos įvairūs adresatai gavo iš Seimo narės Aušrinės Norkienės, Seimo kanceliarija informuoja, kad į Seimo narės pašto dėžutę ar kompiuterį įsilaužta nebuvo.
 
Informacinės atakos organizatoriai pasinaudojo Seimo narės vardu, neteisėtai nurodydami jos elektroninio pašto adresą, kaip šių laiškų siuntėją, sakoma Seimo kanceliarijos pranešime.
 
Kaip jau skelbta, apie informacinę ataką prieš Lietuvos–Lenkijos santykius ir NATO karius informavo ir Užsienio reikalų ministerija.
 
Melagingo pranešimo, kuris trumpai buvo pasirodęs viename iš lenkiškų portalų, taikiniu tapo užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Lenkijos politinė vadovybė bei JAV kariai.
 
Užsienio reikalų ministerija atkreipia dėmesį į pastaruoju metu suintensyvėjusias informacines bei kibernetines-informacines atakas, kuriomis siekiama pakenkti draugiškiems Lietuvos-Lenkijos santykiams ir kiršinti lietuvių ir lenkų tautas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 08:33

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Penktadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) iškelti pretendentai į partijos pirmininkus, išskyrus dabartinį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį, pasirašė pareiškimą rinkimuose nekandidatuoti pastarojo naudai.
 
Apie artėjančius TS-LKD pirmininko rinkimus partija anonsavo jau kurį laiką, todėl Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigia, kad sprendimas galiausiai rinkimų neorganizuoti yra keistas ir nenaudingas partijai.
 
Politologė akcentuoja, kad konservatoriai praleido progą viešoje erdvėje pakalbėti apie save ne tik kaip apie valdančiuosius, tačiau ir kaip apie partiją. Visgi R. Urbonaitė atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje TS-LKD turi du pasirinkimus: arba iš karto paskirti G. Landsbergį partijos pirmininku dar vienai kadencijai, arba partijos pirmininko rinkimus nukelti iki tol, kol pasibaigs pandemija.
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis į šį TS-LKD sprendimą žiūri kiek kitaip. Politologas mano, kad sprendimas nekonkuruoti su dabartiniu partijos lyderiu G. Landsbergiu parodo, jog TS-LKD yra nusistovėjusi aiški hierarchinė tvarka, o tai, pasak jo, partijai yra naudinga.
 
R. Urbonaitė: konservatoriai praleido progą pakalbėti apie save kaip apie partiją
 
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė mano, kad sprendimas neorganizuoti partijos pirmininko rinkimų yra „keistas manevras“, nenaudingas patiems konservatoriams.
 
Politologė Rima Urbonaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Man atrodo, kad yra padaryta šiokia tokia klaida dėl to, kad buvo gana aiškiai anonsuota, kad tokie rinkimai bus, netgi patys konservatoriai platino būsimų rinkimų detales, kaip stengsis įtraukti ne tik konservatorių partijos žmones“, – Eltai teigė R. Urbonaitė.
 
R. Urbonaitės įsitikinimu, argumentas, kad rinkimai nerengiami dėl pandemijos taip pat yra silpnas.
 
„Man atrodo, kad vis dėlto pandemija neturėtų atšaukti nei diskusijų partijoje, nei tų procedūrų, kurios yra numatytos“, – savo nuomonę išsakė politologė.
 
„Aš suprantu, kad galbūt G. Landsbergio pergalės tikimybė tikrai buvo labai didelė, jam konkurenciją sudaryti – sudėtinga, bet negalime sakyti, kad vien šis kandidatų iškėlimas nerodo, kad konkurencija yra“, – taip pat atkreipė dėmesį ji.
 
R. Urbonaitė akcentavo, kad šioje situacijoje partija gali pasirinkti kelis sprendimus, iš kurių vienas gali būti partijos pirmininko rinkimų nukėlimas iki pandemijos pabaigos.
 
„Man įdomu, kokie toliau sprendimai bus priimti. Nes vienas galimas sprendimas iš tikrųjų yra paskirti Gabrielių Landsbergį iš karto praktiškai naujai kadencijai, kitas sprendimas – nukelti šiuos rinkimus ir pavesti G. Landsbergiui pirmininkauti partijai dar tam tikrą laikotarpį, pusmetį ar metus, bet planuoti, kad tokie rinkimai įvyks“, – sakė R. Urbonaitė.
 
„Aš nežinau, kurį variantą jie pasirinks. Nes, man atrodo, jeigu pasirinkai pandemiją kaip argumentą, o pandemija – mes visi tikimės, kad yra laikinas dalykas – tai tuomet ir idėja apie rinkimų nukėlimą galėtų atsirasti“, – teigė ji.
 
Taigi, politologė pabrėžia, kad nuspręsdami nerengti partijos pirmininko rinkimų konservatoriai „praleido gerą progą ne tik pakalbėti apie save kaip dabartinius valdančiuosius, bet ir apie save, kaip apie partiją“.
 
L. Bielinis: tai rodo partijos viduje nusistovėjusią aiškią hierarchinę tvarką
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L. Bielinis mano, kad sprendimas neorganizuoti partijos pirmininko rinkimų rodo TS-LKD aiškią hierarchinę tvarką, o tai, anot jo, partijai yra naudinga.
 
„Partijos viduje tai rodo tam tikrą nusistovėjusią hierarchinę tvarką. Ko gero, partijos vidaus gyvenimui tai yra naudinga. Nes iš tikrųjų vidinis blaškymasis partijų viduje kartais sukelia tokias audras, kurios patiems partiečiams būna netikėtos“, – Eltai teigė L. Bielinis.
 
Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Aš manau, kad pačiai partijai tai yra sveika, nes vidinė hierarchija turi būti aiški ir suprantama visiems ir dauguma turi būti lojali tai hierarchijai. Šiuo atveju mes pamatėme, kad iš tikrųjų hierarchiniai santykiai yra aiškūs ir suprantami partijos viduje“, – taip pat akcentavo jis.
 
Visgi politologas pripažino, kad viešumoje TS-LKD partiečių sprendimas nekonkuruoti su G. Landsbergiu gali sukelti įvairias interpretacijas.
 
„Viešumoje šitoks veiksmas gali sukelti įvairias interpretacijas ir tai gali būti traktuojama ir neigiamai, kaip valdžios uzurpavimą arba alternatyvių lyderių nebuvimą politinėje partijoje. Bet viešumoje visada bus visokiausių komentarų“, – sakė politologas.
 
Tačiau L. Bielinis akcentuoja, kad aiški TS-LKD nusistovėjusi hierarchinė struktūra ir krikdemų pasitraukimas iš partijos rinkimų nereiškia, kad partijoje nėra nuomonių įvairovės. Jis akcentuoja, kad partijoje galima neretai pastebėti aiškiai išsiskiriančias vertybines pozicijas, galinčias sukelti ne tik nesusikalbėjimą, bet ir audras.
 
„Iš tikrųjų partijos viduje yra nuomonių įvairovė, pozicijų įvairovė, ji egzistuoja ir diskusija taip pat yra. Partinė hierarchija signalizuoja apie struktūros aiškumą, apie kiekvieno suvokimą, kokį vaidmenį jis užima partijoje. Tuo tarpu pozicijos arba vertybinės orientacijos yra labai įvairios ir hierarchijos buvimas nesuvaržo tos diskusijos“, – atkreipė dėmesį L. Bielinis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 13:00

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vasario 23-26 dienomis su darbo vizitu lankysis Ukrainoje ir Moldovoje.
 
„Tai – mano pirmasis vizitas į šias svarbias Rytų partnerystės šalis, kurio metu bus puiki proga aptarti tiek dvišalius, tiek Europos ir euroatlantinės integracijos, reformų proceso ir kitus aktualius tarptautinės darbotvarkės klausimus“, – teigė ministras.
 
Kijeve, kaip nurodo Užsienio reikalų ministerija, numatyti G. Landsbergio susitikimai su Ukrainos prezidentu, parlamento pirmininku, ministru pirmininku, vicepremjerais ir užsienio reikalų ministru.
 
Kišiniove ministras susitiks su Moldovos prezidente, parlamento vadove bei užsienio reikalų ministru, taip pat laikinai einančiu Moldovos ministro pirmininko pareigas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.23; 00:05