Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis mano, kad sulaukęs raginimų nusišalinti nuo darbo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) konservatorius Laurynas Kasčiūnas galėtų nusišalinti ne nuo darbo komitete, bet nuo parlamentinio tyrimo dėl politikų ir verslo subjektų ryšių.

„Diskusija gali būti tokia. Tik aš manau, kad ne tiek nusišalinti nuo darbo pačiame komitete, o galbūt nuo pačio tyrimo, kuris siejamas su klausimais, kurie buvo viešumoje iškilę“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė G. Landsbergis.

Jis neatmetė to, kad galbūt pats L. Kasčiūnas priims sprendimą ir nusišalins nuo darbo tuo klausimu.

„Tik norėčiau tada priminti apie dvigubų standartų taikymą. Kaimo reikalų komitete lygiai taip pat visi turėtų nusišalinti, kurie turi ryšius su „Agrokoncernu“ ir kitomis didelėmis žemės ūkio bendrovėmis, bet, kiek žinau, jie nenusišalino, dalyvavo diskusijose. Seimas ne sykį yra įrodęs, kad standartai yra dvigubi. Mes įsiklausyme į pastabas iš visuomenės, bet priminsiu, kad valdantieji nedaro to paties“, – apgailestavo politikas.

Jo teigimu, situaciją artimiausiu metu ketina svarstyti TS-LKD Priežiūros komitetas, kuris „gali pasiūlyti įvairių drausminių priemonių“.

Kaip jau skelbta, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcijos ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūną G. Landsbergį atšaukti Seimo narį L. Kasčiūną iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario pareigų.

Frakcijos tokį sprendimą priėmė reaguodamos į viešojoje erdvėje pasirodžiusią prieštaringą informaciją apie konservatorių L. Kasčiūną, jo apklausas Specialiųjų tyrimų tarnyboje, galimus ryšius su UAB „MG Baltic“ ir Raimondu Kurlianskiu.

Kai kurie TS-LKD frakcijos nariai kaip liudytojai buvo apklausti STT tiriant Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ koncerno politinės korupcijos bylą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.30; 01:00

Kaune vykstančiame didžiausios Lietuvoje politinės organizacijos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) – partijos posėdyje jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigė, kad partinė sistema paseno.

Dalindamasis savo politinėmis įžvalgomis G. Landsbergis partijos Tarybos nariams akcentavo problemą, su kuria pastaruoju metu susiduria visos politinės partijos.

„Kartais ir visuomenės nuomonės formuotojai užsimena neva su partijomis viskas blogai ir taip yra ne tik Lietuvoje, Briuselyje klausiausi kaip Angela Merkel kalbėjo apie partijos patiriamą spaudimą, savotišką naujų judėjimų apgultį, diegiama mintis, kad partinė sistema paseno ir kad reikia jau naujos sistemos. Apie spaudimą kalba ir kitų valstybių lyderiai, Lietuvoje tai taip pat akivaizdi tema, todėl reikia kalbėti ar partijos turi ateitį, ar jos pasirengusios naujiems iššūkiams, kuriantiems vakuumą aplink ją. Turime diskutuoti, ar sugeba politinė organizacija prisitaikyti prie naujos realybės ir įrodyti, kad esame pajėgūs prisiimti atsakomybę, kaip sugebėjome tai daryti beveik ketvirtį amžiaus. Netrukus turėsime ir kitą diskusiją apie tai bei apie atsaką į spaudimą“, – sakė TS-LKD pirmininkas.

Jo teigimu, pirmas žingsnis turėtų būti visiškas atvirumas, partijos skyriai negali veikti užsidarę kaip tvirtovė, kuriai reikia nuo kažko apsiginti. Žadama siūlyti skyrių vadovų rotaciją ribojant kadencijas, aktyviau įtraukti į partinę veiklą jaunimą, kad jis matytų savo politinę ateitį ir žinotų, kokius uždavinius partijai reikia spręsti.

„Kuo toliau, tuo labiau susidursime ir su iššūkiais, kurie reikalauja moralinio įvertinimo. Jau aptarėme, kad turėtų partijoje būti nepriklausoma komisija, ji vertins partijos narių poelgius taip, kaip visuomenė mus vertina“, – sakė partijos vadovas.

Per Tarybos posėdžio pertrauką naujienų agentūra ELTA pasiteiravo G. Landsbergio, ar nerastų nors mažo pateisinimo jauno politiko Tado Langaičio sprendimui palikti Seimą, nes susidūrus su valdančiųjų buldozeriu opozicijai nėra prasmės gaišti laiko, jos balsas negirdimas. Į tai G. Landsbergis Eltai atsakė: „Manau, labai neteisinga taip kalbėti, nes opozicijos visai kitas vaidmuo ir tikriausiai ne visi žmonės tai žino. Opozicijos uždavinys – kontroliuoti, užtikrinti demokratines pamatines vertybes ir kartais sudėtinga įgyvendinti opozicijos strateginius tikslus ir iššūkius, bet to reikia siekti“, – paaiškino didžiausios, apie 16 tūkst. narių Lietuvoje turinčios partijos pirmininkas.

ELTA primena, kad vasario 23 d. konservatorius T. Langaitis atsisakė Seimo nario mandato. Jis teigė, kad traukiasi, nes su dabartine valdančiąja dauguma neįmanoma pasiekti pažangos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.25; 14:13

Benas Brunalas

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis apibendrino pastarosios savaitės darbą Seime sakydamas: „Panašu, kad visa tai peraugo į galios žaidimą ir valdantieji yra pasiryžę pervažiuoti opoziciją ir bet kokius kvietimus tartis“.

Tuo tarpu žurnalistas Andrius Tapinas akcentavo, kad politikai Seime apskritai pamiršo konstruktyvų darbą. Pasak A. Tapino, praėjusią savaitę suorganizuotas protestas „Mes kaltinam“, nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos, nes politikai, supratę, kad niekas nešturmuoja Seimo, toliau į jokias diskusijas su visuomene nebesileidžia.

G. Landsbergis kaltino „valstiečius“ taikant dvigubus standartus, sudarant laikinąją komisiją, kuri tirtų žemės ūkio klausimus. Konservatorius aiškino, kad „valstiečiai“ išbraukė tuos klausimus, kurie gali būti nepatogūs valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kad dedamos visos pastangos, jog tyrimas apskritai nebūtų atliktas, kad taikomi dvigubi standartai, pabrėžiant, jog apie žemės ūkį konservatoriai nieko neišmano ir negali žinoti.

„Tvarkomasi savo erdvėje ir nuvaloma aikštelė, pasistatomi pastatai, kurie jiems („valstiečiams“ – ELTA) reikalingi. Tai nėra demokratiška“, – vaizdžiai situaciją vertino G. Landsbergis.

Anot politiko, jei ir toliau bus taikomi dvigubi standartai, konservatoriai svarstys, ar verta dalyvauti visų kitų, ateityje kuriamų komisijų veikloje.

Politiko teigimu, valdantieji „valstiečiai“ tiesiog siekia konsoliduoti savo galią ir neatsižvelgia į, pasak jo, opozicijos norą ieškoti sutarimo.

Visgi A. Tapinas, komentuodamas konservatoriaus interviu „Žinių radijuje“ ir pastarosios savaitės aktualijas, negailėjo kritikos tiek valdantiesiems, tiek Seimo opozicijai.

Anot jo, dėl organizuojamų komisijų ir rietenų Seime Lietuvos politikoje nebeliko konstruktyvaus darbo. A. Tapinas retoriškai klausė – kada paskutinį kartą G. Landsbergis, R. Karbauskis, E. Gentvilas ir kiti kalbėjo apie struktūrines reformas, apie aiškias vizijas ir apie tai, kokius sprendimus turėtų priiminėti Seimą valdantys žmonės.

„Po urėdijos reformos, jie kaip sustojo, taip sustojo. Jie kažkur paskendę tarpusavio rietenose“, – neslėpė nusivylimo politikais žurnalistas.

Anot A. Tapino, kovo 15 dieną jo organizuotas mitingas „Mes kaltinam“ Seimo konstruktyvesnio nepadarė. Žurnalistas svarstė, kad protesto akcija ir jos metu iškelti reikalavimai parlamentarams, tikriausiai, tik tuo momentu sukėlė nerimą bei nuostabą.

„Seimas buvo nemaloniai nustebęs, sunerimęs pamatęs pilietinės valios išviešinimą. Na, bet praėjo kelios dienos, pamatė, kad niekas čia jų nešturmuoja ir visuomenė siūlo dialogą. Ir tada, turbūt, kai kurie Seimo nariai ar vadovai suprato, kad, palaukit, mes esame aukščiau visko. Mes esame valdžia ir dabar mums niekas nenurodinės“, – kalbėjo „Žinių radijui“ A. Tapinas.

Žurnalistas stebėjosi, kad net po visuomenėje kilusio šurmulio ir išsakytos kritikos, dėl Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose, situacija yra atvirai ignoruojama. Apžvalgininkas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, į savaime suprantamą reikalavimą eiti į darbą Seimo nariai reaguoja labai skirtingai.

„Tie patys Gabrieliaus Landsbergio frakcijos bendražygiai kai kurie dabar tiesiog šaiposi elementariai. Tame pačiame socialiniame tinkle deda nuorodas, klausinėja, ar aš galiu išeiti iš posėdžio, ar galiu kažką padaryti“, – pasakojo A. Tapinas, pridurdamas, kad tokia politikų reakcija tiesiog reiškia jų manymą, kad visuomenė nieko nesupranta apie Seimo narių darbą ir jie vieninteliai gali viską nuspręsti.

„Jeigu paimtume kokią nors įmonę, kurios darbuotojai taip gali vaipytis prieš savo darbdavius, tai turbūt ilgai tas nesitęstų“, – apibendrino A. Tapinas.

Pastarąją savaitę tarp A. Tapino ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kilo diskusija dėl Seimo narių posėdžių lankymo.

Politikas, reaguodamas į A. Tapino kaltinimus dėl to, kad dalis konservatorių nedalyvavo Seimo posėdžiuose ir nepritarė pataisai dėl atviro balsavimo per apkaltą, pašaipiai A. Tapiną pavadino einantį „genijaus pareigas“.

„Daugelį metų dalyvaudamas Lietuvos politikoje, kartas nuo karto susidurdavau su protingais žmonėmis, apie kuriuos juokais sakydavome, kad „jis eina genijaus pareigas“ – tai yra dedasi išmanąs viską ir nepraleidžiantis progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius.

Seimas kovo 20 d. taip pat atmetė kelis esminius reikalavimus, suformuotus iškart po protesto „Mes kaltinam“. Parlamentas nepritarė siūlymui atvirai balsuoti per apkaltą bei pirmalaikiams rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.24; 03:00

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Po nepavykusios apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis paragino parlamentinį tyrimą atlikusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką trauktis iš pareigų. Konservatorių lyderis sako, kad tokiu atveju opozicijos durys jam būtų atviros.

G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad Seimo valdančiosios daugumos balsavimas rodo tik tai, jog valdančioji dauguma nepasitiki Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku V. Baku bei paragino V. Baką trauktis iš komiteto pirmininko pareigų, nes jo vadovaujamo komiteto išvados dėl minėto Seimo nario apkaltos visiškai prieštaravo šiandieninės apkaltos rezultatams.

„Po tokio Seimo daugumos balsavimo, manau, kad NSGK pirmininkas nebeturi valdančiosios daugumos pasitikėjimo ir nebegali užimti Lietuvos saugumui ypač svarbaus komiteto pirmininko posto. Jei V. Bakas apsispręstų apskritai trauktis tiek iš NSGK pirmininko posto, tiek iš Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, opozicijos durys jam būtų atviros“, – pažymėjo G. Landsbergis.

Nepavykusią apkaltą Seimo nariui M. Basčiui jis įvertino kaip Tėvynės išdavystę. 

Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.

„Tokius balsavimo rezultatus vertinu kaip šios Seimo daugumos išreikštą aiškią poziciją, kad Lietuvos Respublikos Seimas nesugeba, o gal ir sąmoningai nenori atsiriboti nuo galimų Kremliaus agentų, leidžiančių sau laisvai vaikščioti po Seimo rūmus. Tuo pačiu pasauliui valdantieji išsiuntė signalą, kad jiems visiškai priimtina laužyti priesaiką valstybei ir šiurkščiai pažeisti Konstituciją bei visiškai pateisinama atstovauti ne Lietuvos Respublikos, bet mūsų valstybei priešiškos valstybės interesams“, – pažymėjo G. Landsbergis.

2017 m. balandžio 18 dieną Seimas patvirtino NSGK atlikto Seimo nario M. Basčio veiklos ir ryšių tyrimo išvadas, kuriose buvo pasakyta: „Seimo narys M. Bastys, tarpininkaudamas „Rosatom“ ir su ja susijusioms įmonėms, žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnams, Kremliui artimiems žurnalistams ir buvusiems ar esamiems nusikalstamo pasaulio atstovams, siekė daryti įtaką politiniams procesams ir aukščiausiesiems valstybės pareigūnams Lietuvoje, kurie galėjo pakeisti Lietuvos geopolitinę kryptį ir padaryti žalos Lietuvos valstybei“.

2017 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas pareiškė, kad Seimo narys M. Bastys sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Antradienį per slaptą balsavimą M. Bastys išsaugojo Seimo nario mandatą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.14; 06:40

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorius Laurynas Kasčiūnas, komentuodamas jam pareikštą konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritiką ir raginimą nutraukti visus ryšius su politikais iš partijos „Alternatyva Vokietijai“, teigė, kad išsiųstas kvietimas antieuropietiškai ir prorusiškumu kaltinamai partijai buvo asmeniškas ir nelabai apgalvotas.

Politiko teigimu, planuotą susitikimą jis būtų išnaudojęs Vokietijoje populiarumą didinančiai radikaliai partijai išsakyti nuogąstavimus dėl jos prorusiškumo ir laikysenos Ukrainos atžvilgiu.

Konservatorius teigė, kad kvietimas nebuvo iki galo apgalvotas jo žingsnis. „Aš truputėlį supainiojau politologiją su politika“, – aiškino L. Kasčiūnas.

Anot konservatoriaus, radikalios partijos politikai nebuvo kviečiami atvykti į konkrečius renginius ar konferencijas. „Tai buvo asmeninis kvietimas atvykti į Lietuvą ir tiek“, – sakė jis.

„Politologiniai interesai vis dar manyje gyvi ir patyrinėti šią politinę jėgą, kuri ir toliau įgauna populiarumą Vokietijoje, yra įdomu“, – aiškino savo sprendimą L. Kasčiūnas.

Konservatorius pasakojo, kad, jei būtų susitikęs su „Alternatyva Vokietijai“ nariais, jis būtų akcentavęs, jog partijos politikos prorusiškumo apraiškos ir laikysena dėl Ukrainos yra netoleruotinos.

„Būčiau aiškiai paaiškinęs, kaip mes matome tarptautinius santykius aplink mus, ką daro Rusija, ką daro Kremlius. Kaip yra atakuojamas valstybių suverenumas ir, natūralu, būčiau paklausęs, kodėl yra tokios apraiškos jų politikoje. Galbūt būtų buvusi proga išsakyti šiuos nuogąstavimus“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis pavadino netinkamu ir netoleruotinu L. Kasčiūno kvietimą į Lietuvą atvykti, jo teigimu, radikalios, prorusiškos, antieuropietiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ politikams Christianui Wirthui ir Nicolei Hochst.

Išplatintame spaudai pranešime konservatorių lyderis teigia, kad toks kvietimas prasilenkia su konservatorių vertybine pozicija ir politine linija.

„Su mūsų partija siejamų politikų kvietimas į Lietuvą atvykti radikalios, antieuropietiškos, prorusiškos partijos „Alternatyva Vokietijai“ politikams yra visiškai prasilenkiantis su partijos vertybine pozicija ir politine linija. Aš suprantu, kad kartais artėjant rinkimams politikus gali „užnešti ant posūkio“. Tačiau tokiais svarbiais klausimais, kaip eurointegracija ar nebendradarbiavimas su antieuropietiškomis partijomis Europoje, skirtingų linijų, nei oficialioji, negali būti“, – pranešime spaudai deklaravo G. Landsbergis.

Kartu G. Landsbergis paragino L. Kasčiūną ir kitus šio susitikimo organizatorius kuo skubiau nutraukti visus ryšius su „Alternatyva Vokietijai“ politikais, nedalyvauti jokiuose oficialiuose ar neoficialiuose susitikimuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.14; 07:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ką gi, prezidento rinkimų kampanija prasidėjo. Tapo aišku – S.Skvernelis tikrai dalyvaus ir bus tarp favoritų, aiškėja takoskyros ir priešpriešos, agitacijos adresatai, masalai elektoratams.

S.Skvernelis prabilo apie kontaktų, elementaraus bendravimo politikoje su Rusija nebuvimą, atsisakymą net kalbėtis, kas tikrai nenormaliai unikalu ir tarp valstybių būna tik karo atveju. Valdiška žiniasklaida žodį „bendravimas“ mikliai sufalsifikavo į „bendradarbiavimą“ ir dabar ilgai doros Premjerą už tai, ko tas nepasakė.

Tačiau Premjeras, pergyvenantis dėl valstybės ir už ją atsakingas, neviešai tartųsi su ministru, Seimu ir Prezidentūra ir ieškotų galimų sprendimų procesui pakeisti. Taip išeiti į viešumą ir skelbti ne sprendimus, o kritikuoti pačią valstybę ir vien ryžtingai įvardinti politines problemas gali tik opozicijos lyderis arba kandidatas rinkimuose.

Demonstratyvi rusofobija ir antirusiška isterija, apgultų Pilėnų įvaizdis, išorinės grėsmės naudojimas savo nesugebėjimo spręsti problemas pateisinimui ir priešų etiketės politiniams oponentams apdergti – konservatorių duona ir druska, be ko politikoje jie neišgyventų nei savaitės. Tai pavertė dalį fanatikų tokiais pat isterikais, bet daugumai įsipyko iki kaulo.

Šiuo takeliu nemažai yra nuėjusi ir D.Grybauskaitė. Bet kokių prezidento rinkimų neatskiriama dalis – nueinančiojo veiksmų ir nepadarymų, darbų ir prikrėstų nesąmonių kritika. D.Grybauskaitės kritika prasideda ir vis stiprės. Ji konservatorių projektas ir neišvengiamai rinkimuose rems jų kandidatą. S.Skverneliui nebelieka kitų oponentų, nes rinkimuose reikia kalto, savęs juk nenurodysi.

Ir reikia nuo ko nors pradėti, nes žmonių politinės meilės ir neapykantos kinta lėtai ir retai. Dabar tinkamas metas, kai vėl daugelis nusivylę ieško gelbėtojo ir kas bus pirmas, tas pasiims kas padėta. Akivaizdžiai pasenusi, nebeatitinkanti situacijos, politikos pasauliui ir kaimynams tragikomiška antirusiška isterija – neblogas ir rezultatyvus būdas varžovams pajuokti, rinkėjams sutelkti ir patikti.

Kas pirmesnis, kas vikresnis, kas stipresnis? Grumtynės prasideda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusivylusieji labiausiai kaltina konservatorius ir D.Grybauskaitę, nes jie priėmė ir nepriėmė daugiausiai lemtingų sprendimų ir vieni kitą rems. Būsimų rinkimų svarbiausia priešprieša jau aiški – konservatorių kandidatas, tyliai remiamas D.Grybauskaitės ir S.Skvernelis, tyliai neremiamas D.Grybauskaitės.

Konservatorių koziris kampanijoje  – valdiška ir sisteminė žiniasklaida, D.Grybauskaitė ir jos kontroliuojama teisėsauga bei spec.tarnybos. Silpnoji vieta – populiaraus kandidato stoka, nes Gabrielius dar neprinokęs, o kiti eliminuoti iš politinio lauko, kad nesudarytų jam konkurencijos lyderiauti.

S.Skvernelio privalumas – ilga patirtis valdymo viršūnėse, kas leidžia sukirsti konkretikos, problemų ir skaičiukų žinojimu bet kokį kandidatą iš pašalies. Vis didesnė savo kontroliuojamos, pamalonintos atlyginimais ir svyruojančios tarp įtakų teisėsaugos dalis. Trūkumai – priešiška žiniasklaida ir vis sunkesnis valstiečių kompanijos šleifas, kuriuos kaip raketos pakopą gali tekti nusimesti einant į orbitą. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinės rinkėjų pajėgos, įvertinant kitų politinių jėgų fanus ir jų galimas simpatijas, apytikriai vienodos. Lemiamą, tegu ir nežymią persvarą gali suteikti viskuo nepatenkintieji, kurių vis daugėja. Už juos konservatoriai tikrai nekovos, nes jie niekada neklysta ir kitaip manantys yra Lietuvos priešai. Žinant konservatorių užsispyrimą kalbėti tik saviesiems, kurie ir taip yra savi ir niekinti kitus, jų ir D.Grybauskaitės kandidato šansai susilygina su S.Skvernelio galimybėmis.

Dar pamatysim daug derinukų, improvizacijų, kaltųjų ir priešų. Nemažai lems ir atsitiktinės klaidos, kam atšoks kamuolys, kaip sumes lyderiai tritaškius. Rungtynės lemiamos, bet labai įsijausti neverta, nes aikštelėje mūsiškių nėra. Mes tik žiūrovai, besidžiaugiantys skanduotėmis, plojimais ir slapta įsineštu alumi.

2018.01.04; 06:32

Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.

Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.

Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.

Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.

Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.

Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.

Pilka ir anonimiška Seimo dauguma

Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.

Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu  partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?

Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.

Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.

Ir be kompetencijos, ir be vertybių

Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.

Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.

Opozicija su pozicija supanašėjo

Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.

Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.

Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa

Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.

Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.

Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.

Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.

Praeities klaidos – dabarties paklaidos

Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.

Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.

Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.

Gal kas matė prezidentę?

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.

Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.

Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.

Šuniška perspektyva

Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje dresiruotas šuo – patikimas pareigūno pagalbininkas gaudant nusikaltėlius.

Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.

Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.

Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.

2017.12.31; 06:00

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Paskutiniai rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų apklausų duomenys rodo, kad tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tiek Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) turėtų pergalvoti savo veiksmus.

Pirmoji turėtų sunerimti dėl to, kad kalbos apie „istorinį“ ir „socialiai atsakingą“ 2018 m. biudžetą bei ketinimus didinti valstybės tarnautojų, dėstytojų ir medikų algas visuomenės visiškai nesujaudino. Priešingai, visus laurus nusiskynė konservatoriai. Tuo tarpu socialdemokratai, panašu, neišnaudoja savo pozicijų opozicijoje ir rizikuoja pavojingai atsilikti nuo ideologinių konkurentų – konservatorių.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykusi apklausa rodo, kad pasitikėjimas Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščioniais demokratais (TS-LKD) toliau auga. Ketinančių balsuoti už šią partiją, lyginant su ankstesnio mėnesio apklausomis, padaugėjo daugiau nei trimis procentais. Tuo tarpu antroje vietoje įsitvirtinusi LVŽS tarsi „įšalo“ ties 13-14 procentų palaikymo riba. Pastaroji apklausa parodė, kad šią partiją palaikytų 13,6 proc. respondentų.

LSDP su šiek tiek ūgtelėjusiu reitingu išlieka trečioje vietoje. Tačiau atotrūkis tarp jos ir konservatorių pastarąjį mėnesį tik dar labiau padidėjo. Socialdemokratus dabar palaikytų 11,6 proc. respondentų.

Naujausia apklausa taip pat parodė, kad ties 5 procentų palaikymo riba, kuri yra būtina norint patekti partijai į Seimą, laviruoja Tvarka ir teisingumas (6 proc.) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (5 proc.). 2 procentiniais punktais pakilo ir 5 proc. barjerą įveikė Naglio Puteikio vadovaujama Lietuvos centro partija. Tačiau reikia pažymėti, kad šių partijų svyravimai išlieka tyrimų rezultatų paklaidos ribose (rezultatų paklaidų riba yra 3 proc.).

Lyginant su lapkričio pradžioje vykusia apklausa, 2 procentiniais punktais sumažėjo ketinančiųjų balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą.

Trys iš dešimties (31 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per paskutinį mėnesį neapsisprendusių rinkėjų dalis sumažėjo 9 procentiniais punktais.

Visgi paskutiniai „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad nuožmiausia kova dėl visuomenės palaikymo vyksta pirmajame trejetuke. Konservatorių palaikymo reitingas buvo didžiausias tarp visų politinių partijų.

Taigi, galima sakyti, kad pastaruoju metu vykusios labai intensyvios diskusijos tiek dėl biudžeto priėmimo, tiek dėl švietimo ir aukštojo mokslo bei sveikatos sistemos reformų didžiausią pridėtinę vertę atnešė ne reformas inicijuojantiems ir „biudžeto pyragą“ visuomenei dalinantiems „valstiečiams“, bet jiems kritikos negailintiems konservatoriams.

Reikia pastebėti, kad konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio retorika buvo nuosekli. Politikas nevengdavo aštriai kritikuoti valdančiųjų, tačiau kartu nevengdavo pabrėžti, kad konservatoriai ir nori, ir gali savo balsais palaikyti „valstiečius“, jei šie sumanytų pradėti rimtas struktūrines reformas.

Kita vertus, konservatoriai puikiai išnaudojo „valstiečių“ sužadintus visuomenės poreikius. Po beveik dešimtmetį užsitęsusio „štilio“, kai tiek valstybės tarnautojų, tiek dėstytojų, mokytojų ir medikų atlyginimai buvo sustingę, „valstiečių“ planai kelti atlyginimus visuomenėje įgavo „kodėl tik tiek“ reikšmę. Konservatorių politikai įtvirtindami šią interpretaciją atliko bene svarbiausią vaidmenį. Ideologinei dešinei priklausantys konservatoriai parodė ne tik kur kas geriau suvokiantys visuomenės grupės interesus, bet ir rodomu socialiniu jautrumu aplenkė „valstiečius“.

Tai, kad konservatoriai užėmė gerą opozicinės partijos poziciją, pastebėjo ir Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Jis tvirtino, kad TS-LKD lyderiai ypač pastaruosius mėnesius elgėsi ir kalbėjo protingai bei sugebėjo sukurti kritiškos, bet, reikalui esant, konstruktyvios ir valdančiuosius palaikančios partijos įvaizdį.

Tuo tarpu „valstiečiai“, anot MRU docento, darė nemažai klaidų. Politologas pabrėžė, kad „valstiečių“ mėtymasis, potencijos ir valios trūkumas yra akivaizdus. O konservatoriai ramiai ir sistemingai kritikuoja bei, reikalui esant, palaiko valdančiųjų darbą. Todėl nieko keisto, kad konservatorių reitingai didėja, o „valstiečių“ reitingai tarsi sustingo.

V. Dumbliauskas taip pat pabrėžė, kad socialdemokratų partijos reitingai signalizuoja pavojų partijai, mat socialdemokratų populiarumas, net jiems esant opozicijoje, neauga, o pagrindiniai ideologiniai konkurentai – konservatoriai, nuosekliai didiną savo atotrūkį.

MRU docentas tai sieja su tuo, kad LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas yra iš esmės dingęs iš viešojoje erdvėje vykstančių aštriausių diskusijų. Politologas svarstė, kad galbūt tai susiję su tuo, jog „atsinaujinantys“ socialdemokratai neturi viešųjų ryšių strategijos.

V. Dumbliauskas akcentavo, kad „po skilimo ir senųjų socialdemokratų pasitraukimo partiją ištiko jiems visiškai nereikalinga komunikacinė „pauzė.“ Jie akivaizdžiai nesugeba savęs pozicionuoti ir apie save visuomenei priminti.

MRU politologas taip pat pabrėžė, kad „socialdemokratiškoji tyla“ ir G. Palucko nesugebėjimas viešojoje erdvėje įtvirtinti savo, kaip nuomonės ir partijos lyderio, įvaizdžio, yra susijęs su tarp socialdemokratų kilusiu konfliktu. Tai, teigė politologas, stipriai apsunkino naujojo partijos pirmininko startą. V. Dumbliauskas akcentavo, kad, lyginant su G. Landsbergio vadovavimo pradžia, G. Palucko „startas“ yra nepalyginamai sudėtingesnis.

Politologas aiškina, kad G. Landsbergis turėjo konservatorių partijos senbuvių paramą, o G. Paluckas pirmininku tapo tuomet, kai partijos senbuviai rėmė visai kitą kandidatą – Mindaugą Sinkevičių. Galiausiai tarp socialdemokratų įvyko konfliktas, kuris labai apsunkino naujojo pirmininko darbą. Taigi G. Landsbergis galėjo augti vos ne „šiltnamio“ sąlygomis, kai tuo tarpu G. Paluckas startavo chaose, į kurį įsivėlė partija. Tai, akcentavo MRU docentas, yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl atotrūkis tarp socialdemokratų ir konservatorių nuosekliai didėja.

Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 11 (%) 

2017 12 (%) 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

15,6 

19,1 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

14,5 

13,6 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

9,8 

11,6 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

4,7 

6,2 

Lietuvos centro partiją 

2,4 

5,3 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

4,1 

5,0 

Darbo partiją 

1,6 

3,2 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

4,7 

2,5 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

2,7 

2,4 

Kitas partijas 

0,1 

0,1 

Nežino, neatsakė 

39,8 

31,0 

 

 

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!

Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!

Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.

Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.

Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?

Bet ar jis vienas toks?

Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria  politikų svaičiojimams.

Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.

Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.

Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!

Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…

Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.

Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei  mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra. 

Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos  žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui. 

Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“

Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…

Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus  švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.

Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių  (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.

O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.

Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė  apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti.  Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?

Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė  riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.

Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų  žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…

O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…

2017.12.04; 04:15

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20

Seimui ketvirtadienį priėmus vadinamąjį „Magnickio“ įstatymą, draudžiantį į Lietuvą atvykti asmenims, padariusiems nusikaltimus žmoniškumui, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo jį įgyvendinančią rezoliuciją, kuria siūloma uždrausti atvykti į Lietuvą 44 asmenims.

„Seimo palaikymas „Magnickio“ įstatymui įrodo, kad suvokiame savo, kaip demokratinės valstybės, atsakomybę neleidžiant žmogaus teisių pažeidėjams, kuriuos gina korumpuota valdžia, likti nenubaustiems. Už tokių nusikaltimų, kaip Sergejaus Magnickio kankinanti mirtis kalėjime, stovi konkretūs žmonės, ir jie turi būti įvardinti. Šia rezoliucija siekiu, kad 44 asmenims, kurie yra įtraukti ir į JAV Magnickio sąrašą, būtų pritaikytos lietuviškojo „Magnickio“ įstatymo sankcijos“, – sako Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas G. Landsbergis.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad Seimo priimti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai yra svarbus žingsnis, užtikrinantis, kad į Lietuvos teritoriją atvykti būtų draudžiama užsieniečiams, įvykdžiusiems stambaus masto nusikaltimus žmogaus teisių, korupcijos ir pinigų plovimo srityse, ir prisidedantis prie Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo. Tačiau taip pat akcentuojama, kad šis procesas bus užbaigtas tik tada, kai bus priimti teisės aktai, užkertantys kelią tokiems asmenims Lietuvoje ir per Lietuvą įsigyti turtą bei laikyti nusikalstamu būdu įgytas lėšas ir užtikrinantys jų įšaldymą.

G. Landsbergis tikisi, kad už šių įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatų įgyvendinimą atsakingi užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai nedelsdami imsis veiksmų, reikalingų jas įgyvendinti, bei inicijuos atitinkamas konsultacijas su „Magnickio“ teisės aktus priėmusiomis šalimis.

Be to, Seimui siūloma šia rezoliucija kreiptis į kitų Europos Sąjungos ir NATO valstybių nacionalinius parlamentus, raginant priimti „Magnickio“ teisės aktus, taip stiprinant bendrą teisingumo, atsakomybės ir skaidrumo erdvę. O Lietuvos Vyriausybė raginama šį klausimą kelti atitinkamais ES Tarybos lygiais. ES vyriausioji įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini), Europos Komisija bei Europos Taryba kviečiami įsiklausyti į Europos Parlamento raginimus priimti „Magnickio“ sankcijas ES lygiu ir artimiausiu metu pradėti visapusiškas diskusijas dėl atitinkamo ES teisės akto.

Sergejaus Magnickio vardu pavadintus, sankcijas numatančius teisės aktus jau yra priėmusios JAV, Estija, Didžioji Britanija ir Kanada.

Ketvirtadienį minimos Rusijos teisininko Sergejaus Magnickio, atskleidusio finansines Rusijos Federacijos pareigūnų bei piliečių machinacijas, kalinto 358 dienas bei kankinto ir 2009 m. lapkričio 16 d. mirusio, mirties metinės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.17; 04:45

Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.

„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.

Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.

Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.

Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.

Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.

Gražus – aš, baisus – jis

Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.

Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.

Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).

Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“

Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.

Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė

Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.

Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.

Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.

Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati  – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.

Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.

Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia

Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.

Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.

Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.

Tyrimų išvados – sveikas arba sergi

Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir  nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.

Andrius Kubilius

Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.

Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.

Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.

Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.

Kaip taupo Vyriausybės aparatas

Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.

Biudžeto formavimo principai

Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.

Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.

Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.

Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.

Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą. 

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.

Pavyzdžių yra – noro nėra

Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“

Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.

Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.

Kurie reitingai yra svarbesni

Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.

Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.

Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.

2017.11.12; 04:00

Idėjų Lietuvai iniciatyva (www.idejalietuvai.lt) ritasi per šalį kaip lavina, pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Ir tai tik džiugina, tauta neabejinga. Tarp idėjų, aišku, yra ir keistokų: ambicingų, bet nerealių, juokingų, bet nuoširdžių, dvasingų, bet nepraktiškų ir pan. Bet iš jų visų matyti, kad idėjų autoriams rūpi Lietuva.

Deja, yra pateikta ir tokių idėjų, iš kurių galima įtarti, kad jų autoriams rūpėjo kas kita. Paskaitykite ir išvadas pasidarykite patys.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės (autorius – Linas Linkevičius, LR užsienio reikalų ministras). „Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga“, – siūlo ministras. „Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina – Tėvyne“, – graudina L. Linkevičius.

Kadaise tai būtų buvę gražūs žodžiai, deja, dabar politikų nuvalkioti iki koktumo. O kur gi idėja? Kaip ruoštis referendumui? Gal L. Linkevičius siūlo nemokamus paruošiamuosius kursus? Nacionalinę ruošimosi valandėlę per TV? Neaišku. Na, bet pradžiai užteks, kad matome, jog ministras turi idėjų, jos susijusios su referendumu ir artėjančiais Prezidento rinkimais (ne, ne, tiesiog tuomet siūloma rengti referendumą).

Atsisakyti dešimtadalio valstybės tarnautojų daugelį darbuotojų pakeitus dirbtiniu intelektu (autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas). Mielas Nerijau… net nėra kaip prikibti prie idėjos. Taip, apie dirbtinį intelektą dabar labai madinga kalbėti, šūkiai mažinti valdininkų išlenda prieš kiekvienus rinkimus. Puikiai sujungta. Tik linkime nesusidurti su siūlomu leidimų išdavimo robotu, kai ateisite konkretaus leidimo ir situacija bus subtiliai žmogiška, o ne formaliai robotiška.

Gera ir kita N. Mačiulio pasiūlyta idėja – jungti ministerijas ir mažinti valdininkų. Žmonėms tai patinka. Ir taip, Lietuvos idėjininko amplua šalia analitiko, sportininko, tėčio yra gerai ir pravartu. Galima prirašyti prie kuklaus titulo vikipedijoje „Lietuvos ekonomistas“.

Susitvarkyti savo buitį ir ūkį (autorius – Žilvinas Grigaitis, verslininkas). Gerb. Ž. Grigaičio idėja – „…kad mes visi gražiau ir švariau gyventumėme, kad sugebėtumėme pasilenkti ir pakelti tą šiukšlę, kuri guli ant žemės“. Nes „nesvarbu – esi prezidentas ar paprastas žmogus, tai gali padaryti kiekvienas“. Turbūt iki šiolei visi gyvenome negražiai ir nešvariai. Ir prezidentas, ir paprastas žmogus.

Bet toliau Ž. Grigaitis patikslina, kad pirmiausia reikia socialiai atsakingai elgtis savo šeimoje, tada ir visur kitur bus gerai. O dabar, nesunku suvokti, visi elgiasi tik materialiai atsakingai – arba emigruoja, kad aprūpintų šeimą, arba eina valdžion, šlovėn. Galima pratęsti šią idėją: reiktų prikepti socialinės atsakomybės šeimoje trenerių (guru, vadybininkų). Na, bent jau vieną…

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visos viešos vietos turi būti filmuojamos (autorius – Algirdas Ramanauskas, pramogų verslo veikėjas, TV laidų vedėjas, aktorius). „Vaizdo kamera visada yra draugas normaliam žmogui, o pašlemėkui ir vandalui – priešas“, – teigia A. Ramanauskas. Galima paprieštarauti, kad net ir normaliam žmogui kiek nepatogu ir nejauku būti stebimam, tad jis nesunkiai supranta A. Ramanauską ir vėl pokštaujant. Tik kažkoks nesmagumo jausmas apima, kai tai daroma idėjos Lietuvai kontekste…

Keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (autorius – Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas). Jeigu kokiu nors klausimu pasisako N. Mačiulis, turi pasisakyti ir Ž. Mauricas. Toks darbas. Berods, idėjos Lietuvai iniciatyvoje pirmasis pasisakė Ž. Mauricas. Pasiūlė kelias idėjas. Ir N. Mačiulis kelias. Idėjos skambios. Bet ir N. Mačiulio skambios. Bet idėja ištrinti tą nelemtą „h“ Lietuvos angliškame pavadinime – gera. Sklandanti jau nebe pirmus metus. Tad tas, kuris ją pasiūlys šioje iniciatyvoje, tikrai neprašaus. O to juk ir reikia.

Visuotinė 3 mėnesių amnestija (autorius – Bronislovas Burgis, pedagogas, KTU docentas). Pedagogas siūlo nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos paskelbti visuotinę liustraciją ir visuotinę amnestiją. Ir nuo kovo 11-osios Lietuva būtų jau kitokia. „Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – rašo B. Burgis. Kaip ir viskas gražu. Na bet kažkaip nepavyksta nesieti idėjos su byla, kurioje B. Burgis kaltintas ir išteisintas dėl moksleivės bauginimo. Ir graži idėja tada atrodo nebeaišku kaip gimusi ir kam skirta…

Kurti paramos tiems, kuriems sunku, tinklą (autorius – Austėja Landsbergienė, pedagogė, verslininkė). Kaip čia pasakius. Va jei idėja būtų sujungti „Caritas“, Maisto banką, SOS vaikų kaimus, Pagalbos jaunimui liniją etc. į vieningą tinklą – būtų idėja. Nors vargu ar įgyvendinama, bet idėja. O dabar – skamba kaip pasiūlymas kurti dar vieną konkurentą jau veikiantiems tinklams. Arba dar blogiau – kaip idėja dėl idėjos, nes tiesiog privalu būti šioje iniciatyvoje.

3 žingsniai, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje (autorius – Gabrielius Landsbergis, politikas). Viskas teisingai, idėjų prisiūlė ir kitų politinių partijų lyderiai. Antraip kokie gi jie būtų lyderiai, be idėjų. Tačiau gerb. G. Landsbergio idėja – tai visažinio tonu parašytas pasiūlymas esantiems valdžioje „atsisakykite agresyvaus visažinių tono“. Taip pat – „turite keistis“. Na gerai, galima gi Lietuvą suprasti kaip valdžios darinį ir pateikti idėjas tiesiogiai tiems valdžiažmogiams. Tačiau šioje idėjoje šaunu atrodo nebent tai, kad vertingais pasiūlymais, kuriuos G. Landsbergis turbūt gavo ir per metus gana sėkmingai realizavo, dabar nemokamai dalijasi su kitais. Krikščioniška.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikia normalaus futbolo stadiono (autorius – Laurynas Kasčiūnas, politologas, dėstytojas, Seimo narys). Kai tokią idėją siūlo paprastas pilietis – labai šaunu. Ir yra panašių pasiūlymų. Tačiau kai futbolo stadiono idėją nacionalinei iniciatyvai ima siūlyti Seimo narys – hm… Pone Kasčiūnai, Jus gi jau išrinko atstovauti piliečius? Mandatą į rankas ir veikite. Agituokite, prastūminėkite. Kaip Seimo narys.

Įvesti privalomus vadybos mokymus valstybės tarnautojams (autorius – Virginijus Lepeška, verslo strategas, vadybos konsultantas). Verslo ir vadybos specialistas labai taikliai pastebi, kad valstybės tarnautojai dažnai „yra vadovai ir daro labai daug klaidų, kurių neturėtų daryti, o rezultatas galėtų būti geresnis, jeigu jų kompetencija šioje vietoje būtų aukštesnė“. Viskas gerai su idėja. Blogai, kad ją siūlo žmogus, kuris, galima įtarti, suinteresuotas idėjos įgyvendinimu kaip verslininkas, besirūpinantis klientų rato išplėtimu. Tad ar Lietuvai ši idėja, ar vadybos konsultantui?

Vertinkime visuomenę už darbus (autorius – Mykolas Katkus, Fabula hill+knowlton strategies valdybos pirmininkas). „Dabar mes turime daug fainų, sąžiningų vidutinybių, kurie nieko nepadaro. Verslas, šalys yra sukuriamos ant plėšikų pečių. Aš siūlau, kad žmonėms pasakymas „aš nevogiu ir esu skaidrus, nieko ypatingo nepadariau, bet vykdau kažkieno strategiją” nebūtų pakankama, kad žmogus liktų poste“, – teigia M. Katkus.

Puiki idėja, nekart girdėta iš garbingų senjorų ir respektabilių namų šeimininkių lūpų. Ar užstalėje. Tiesa, labai abstraktu. Bet turbūt taip ir reikia kalbėti, kai specialistas tiksliai žino, kokiam segmentui skiria žinią.

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pakeisti vieną himno eilutę (autorius – Mantas Adomėnas, filosofas, politikas). „Pakeiskime kuriam laikui, kol išlipsime iš krizės, vieną himno eilutę – „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – siūlo politikas. Kita jo idėja – kad valstybės funkcijas turi perimti dirbtinis intelektas. Dar viena – formuoti ilgalaikius nacionalinius interesus (vau!).

Bendrame idėjų sraute atrodo ne taip jau blogai. Tik susidaro įspūdis, kad jau nebe pirmus metus į įvairius politinius skandalėlius įpainiojamas M. Adomėnas vis išsipainioja ir toliau sistemingai siekia tarnauti konservatorių ideologiniu ruporu. O šios idėjos – nuosekli plano dalis.

P.S. Autorius atsiprašo idėjų autorių ir skaitytojų, jei kurio nors paminėto asmens idėjos iš tiesų yra skirtos Lietuvai, o ne kitiems tikslams. Čia pateiktos tik subjektyvios autoriaus įžvalgos.

2017.10.26; 04:05

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis reiškia susirūpinimą dėl Seimo valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovų, jo nuomone, tendencingo ir nepagrįsto opozicijos Seimo narių puolimo dėl to, kad jie principingai vykdo valdžios parlamentinę kontrolę.

„Pastaruoju metu pajutome tendencingą puolimą iš valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos prieš mūsų frakcijos kolegas, kurie sąžiningai dirba savo darbą ir būdami opozicijos atstovai gerai atlieka parlamentinės kontrolės funkciją. Apmaudu, kad politinėse kovose nusileidžiama net iki tokio lygio, kai dėl kritikos valdžiai yra persekiojami ne tik parlamentarai, bet ir jų šeimų nariai. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename ne 27 metų demokratiją skaičiuojančioje Lietuvoje, bet kurioje nors iš autoritarinių kaimyninių valstybių, kur opozicijos persekiojimas bet kokiomis priemonėmis jau yra tapęs įprastu reiškiniu“, – pažymi TS-LKD frakcijos seniūnas.

Jis primena, kad šią savaitę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją kreipėsi Seimo Sveikatos komiteto narė Agnė Širinskienė dėl Seimo nario prof. Vytauto Juozapaičio neva neteisėtai gauto atlygio už kūrybinę veiklą. „Reikia pabrėžti, kad užsiimti tokia veikla Seimo nariui leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Seimo statutas. Dar keisčiau, kad, komentuodamas žiniasklaidai, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis akivaizdžiai sakė netiesą teigdamas, jog nežinojo, kur vyksta kolega Seimo narys. Tiek festivalio organizatorių laiške Seimo Pirmininkui V. Pranckiečiui, tiek Seimo valdybos sprendime, kurį pasirašo V. Pranckietis, nurodyta, kad prof. V. Juozapaitis išleidžiamas dalyvauti Rygos festivalio iškilmingame koncerte“, – sako G. Landsbergis.

Jo teigimu, dar anksčiau prof. V. Juozapaitį užsipuolė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis neva dėl kišimosi į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkurso vykdymo procedūras, nors Seimo narys siekė, kad konkursas vyktų skaidriai ir nebūtų proteguojami konkretūs asmenys.

Pasak G. Landsbergio, panašiai elgiamasi ir su TS-LKD frakcijos nariu Antanu Matulu, kai dėl jo pagrįstos kritikos Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės veiklai ir vykdomai sveikatos srities politikai užsipuolama jo žmona, dirbanti Sveikatos apsaugos ministerijoje. „Stebint viešus ministro pareiškimus susidaro įspūdis, kad, naudojantis tarnybine padėtimi, darant spaudimą ministrui pavaldžiai Seimo nario sutuoktinei, bandoma užčiaupti ir patį Seimo narį“, – sakoma Seimo TS-LKD frakcijos Viešųjų ryšių grupės pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.25; 04:00

LVŽS vadovas Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Ramūno Karbauskio skundo, kuriuo prašoma tirti A. Kubiliaus, TS-LKD frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio ir Rasos Juknevičienės pasisakymus Seimo salėje svarstant Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sudarymą.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui R. Karbauskiui nepatiko, kad TS-LKD frakcijos nariai savo pasisakymuose kritiškai vertino jo ir jo vadovaujamos partijos veiksmus bei pasiūlymus, susijusius su VRK sudarymo nutarimu birželį.

„Noriu priminti, kad Konstitucijos 62 straipsnyje yra nustatyta: „Seimo narys už balsavimus ir kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.“ Mano įsitikinimu, tiek R. Karbauskio skundas Etikos ir procedūrų komisijai dėl mūsų pasisakymų, tiek Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas tirti šį skundą yra specifinė Seimo narių persekiojimo už jų kalbas Seime forma, o tai griežtai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl prašau ištirti ir įvertinti Seimo nario R. Karbauskio veiksmus, skundžiantis dėl kitų Seimo narių pasisakymų Seime, ir nustatyti, ar juose nėra Seimo narių persekiojimo dėl jų kalbų Seime požymių“, – teigė A. Kubilius.

Parlamentaras taip pat prašo ištirti, ar Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendime tirti ir svarstyti Seimo nario R. Karbauskio skundą dėl kitų Seimo narių pasisakymų nėra šių Seimo narių persekiojimo dėl jų pasisakymų Seime požymių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 00:30

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo įstatymų paketą, kurį priėmus atsivertų kelias valstybės tarnautojų atlyginimų kėlimui, tačiau tai vyktų nedidinant algų politikams.

G. Landsbergis siūlo atsieti politikų algų reguliavimą nuo valstybės tarnautojų, pareigūnų ir teisėjų darbo užmokesčio reguliavimo ir tokiu būdu sutelkti dėmesį į diskusiją, kaip ir kiek reikia didinti valstybės tarnautojų algas.

Siūlomame įstatymų pakete numatoma politikų darbo apmokėjimą reguliuoti nauju Valstybės politikų darbo apmokėjimo įstatymu. Šis įstatymas apibrėžtų iškart ir politikų algų apskaičiavimo, ir mokėjimo tvarką, numatytų pareiginės algos koeficientus ir tuo pačiu įstatymu nustatytų politikų pareiginės algos bazinį dydį, kuris būtų atskirtas nuo pareigūnų ir tarnautojų algų bazinio dydžio. Pastarasis dydis galėtų būti keičiamas tik esant motyvuotam Vyriausybės siūlymui ir tik tuo atveju, kai šalies ūkis augtų, šis augimas būtų prognozuojamas ir ateinančiais metais.

„Laikausi principinės nuostatos, kad tarnautojų algos turi kilti, o politikai gali ir palaukti. Valstybės tarnautojų ir viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra įšalę jau beveik 10 metų ir tai prisideda prie mažiausias algas gaunančių tarnautojų socialinės atskirties didėjimo, nes infliacija auga. Todėl būtina valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bazinį dydį pakelti iki tokio lygio, koks buvo prieš krizę. Deja, visą diskusiją dėl valstybės tarnautojų algų didinimo gadina tai, kad tarnautojų darbo užmokestis susietas su politikų algomis. Pagal dabartinius įstatymus keliant algas tarnautojams neišvengiamai būtų pakeltos ir politikų algos. Natūralu, kad visuomenė, matydama konfliktišką ir nerezultatyvią mūsų šalies politiką, nenori didinti atlyginimų politikams, o tai ir žlugdo normalią diskusiją apie būtiną darbo užmokesčio pakėlimą valstybės tarnautojams. Politikai gali palaukti geresnių laikų, todėl siūlau jų algas reguliuoti atskiru įstatymu ir atskirti tai nuo tarnautojų atlyginimų“, – idėją pristato G. Landsbergis.

TS-LKD frakcijos seniūnas pabrėžia, kad šis pasiūlymas yra tik pirmasis žingsnis siekiant realių pokyčių viešajame sektoriuje: „Valstybės tarnyba, o kartu ir valstybės tarnautojų algų apmokėjimo sistema, turi būti reformuojama. Tik tada situacija keisis iš esmės. Ar Vyriausybė artimiausiu metu atneš kokią nors valstybės tarnybos reformą? Atsakymo neturiu. Jeigu atneštų bent kažką, mes esame pasirengę diskutuoti ir ieškoti sutarimo dėl tokios reformos, tačiau iniciatyva turi atkeliauti iš valdžios. Tikiuosi, jie turės politinės valios tesėti prieš rinkimus žmonėms duotus pažadus“, – sako G. Landsbergis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.12; 02:30

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00

Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.

Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.

„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.

Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.

„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.

Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.

„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras. 

Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.

Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.

Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.

Informacijos šaltinis – ELTA

201709.30; 12:30

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.

Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.

Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.

Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius

Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.

Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.

Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.

Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.

Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.

Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.

Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.

Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių

Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė. 

Politinė korupcija

Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.

Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.

Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.

Du sutapimai – elgsena tokia pati

Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.

Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.

Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.

Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis“, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.

Ar buvo planas „B“?

Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.

Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.

Socialdemokratų sprendimai

Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.

Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.

Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.

Liberalai – nebepageidautini

Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras. 

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.

Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.

Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.

Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.

Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.

Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?

Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.

Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.

Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.

Kam tai naudinga?

Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?

Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.

Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją

Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.

Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.

EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio

Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.

2017.09.24; 08:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.

V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…

Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…

Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.

Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.

Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.

Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.

Ukrainietė mergina

Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…

Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.

Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.

Antrankiai

Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.

Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.

Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.

Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.19; 07:00