Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Lietuvos URM foto
Gegužės 8 dieną surengtas Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Jeyhun Bayramovo oficialus vizitas Lietuvoje bei Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Užsienio reikalų ministrų susitikime aptartas Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalis bendradarbiavimas, parama Ukrainai jos kovoje su Rusijos agresija, padėtis Pietų Kaukaze ir Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas.
Ministras G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva atidžiai seka padėtį Pietų Kaukaze, vildamasi taikaus konflikto sureguliavimo. „Esame įsitikinę, kad tvari taika yra ir Azerbaidžano, ir Armėnijos interesas. Lietuva tvirtai remia Europos Sąjungos ir JAV derybų tarpininkavimo pastangas“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM nuotr.
G. Landsbergis taip pat pabrėžė būtinybę remti Ukrainą iki jos pergalės – visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, ir patikino, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės yra ES ir Azerbaidžano santykių pagrindas ir tolesnio šalies klestėjimo sąlyga.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą lydi tarpvyriausybinė delegacija, kurią sudaro Azerbaidžano ekonomikos, energetikos, transporto ir skaitmeninės plėtros, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, mokslo ir švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto, sveikatos ministrų pavaduotojai, kitų institucijų ir valstybės įmonių vadovai, dalyvausiantys 7-ajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje.
Posėdžio metu apžvelgta plati bendradarbiavimo sričių panorama ir ieškoma būdų suteikti bendradarbiavimui naujų impulsų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (www.urm.lt)
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministro Gabrielius Landsbergis, komentuodamas praėjusią savaitę vykusį prezidento Gitano Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimą, neslepia, kad vis dar turi nuogąstavimų dėl vokiečių karių brigados dislokavimo Lietuvoje.
Ministras sako, kad nėra aišku, dėl ko konkrečiai valstybių vadovai sutarė, mat, G. Nausėdos ir O. Scholzo susitikimo išvakarėse pats Lietuvos prezidentas vokiečių leidiniui „Der Spiegel“ nuolatinį brigados dislokavimą įvardijo „kaip vieną iš variantų“.
„Tai dabar klausimas, dėl kurio iš tų įvairių variantų jis susitarė“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
Kaip tvirtino politikas, yra indikacijų, leidžiančių ir dabar sakyti, kad Vilnius ir Berlynas skirtingai supranta praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą dėl Vokietijos karių brigados Lietuvos teritorijoje dislokavimo.
„Susitarimai yra ne tik skirtingai skaitomi. Yra skaitomi apskritai skirtingi susitarimai. Mes skaitome anglišką variantą – dėl kurio derėjomės. Vokiečiai skaito vokišką, kurį jie išsivertė iš angliško, praleisdami tam tikrus žodžius. Tai yra nemaloni situacija. Tai yra apmaudi situacija. Aš nebūčiau norėjęs tokioje situacijoje atsidurti. Dabar aš norėčiau, kad Lietuva išgrynintų savo nacionalinio saugumo interesą, nenuleistų rankų ir toliau dėl jo dirbtų“, – teigė G. Landsbergis, išskirtinio interviu Eltai metu detaliai paaiškindamas savo pozicijos logiką. Prezidentas Gitanas Nausėda – Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Tai (brigada – ELTA) yra mūsų strateginis imperatyvas. Mes esame saugesni, kai mes turime Aljanso partnerių karius. Nebent kažkas mano, kad to nebereikia dabar daryti. Kad interesas pasikeitė. Jei ne – mes turime dėti visas pastangas, visų institucijų pastangas, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau mūsų sąjungininkų karių. Aš stengiuosi perduoti tą suvokimą, bet dabar mes gavome atsakymus, kad gal kažkada, kad palaipsniui pas mus kažką didins“, – sakė G. Landsbergis.
Prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu sutarta brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui
Praėjusią savaitę Berlyne viešėjęs prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu O. Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant tam reikalingą infrastruktūrą.
„Komunikatas (dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje – ELTA) lieka galioti, jis yra vienareikšmis, jis numato galimybes dislokuoti brigadą Lietuvoje. Tačiau tą turime daryti laipsniškai“, – Prezidentūros atsiųstame vaizdo komentare teigė G. Nausėda.
Anot šalies vadovo, Berlynas „išreiškė norą stebėti ir vertinti“, kaip Lietuvai sekasi kurti brigadai aprūpinti būtinas sąlygas.
„Jie visiškai palaiko mūsų pastangas netgi paspartinti infrastruktūros sukūrimą iki 2026 m. Šios mūsų pastangos bus atlygintos atitinkamu Vokietijos karinės galios didėjimu Lietuvoje“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Toks yra mūsų sutarimas, vertiname sutarimą ir jo įgyvendinimą kaip tam tikrą procesą, žingsnis po žingsnio. Tikiu, kad mums pavyks šį planą įgyvendinti iki galo“, – pabrėžė jis.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
ELTA primena, kad dėl Vokietijos brigados klausimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi jau pusę metų. Politikai nesutaria, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti nuolatiniu režimu dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo identiškos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vokietijos ir Lietuvos lyderių praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kad šalies teritorijoje bus dislokuota brigada.
Debatus paskatino ir šių metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Jis kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Profesorius Vytautas Landsbergis gina Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio poziciją dėl vokiečių karių brigados dislokavimo.
Pasak jo, Lietuvoje nemenkas diskusijas iššaukusioje situacijoje kritikuotina ne užsienio reikalų ministro pozicija, bet Vakarų nenoras duoti konkrečius pažadus.
„Manau, kad Užsienio reikalų ministras jaučia savo atsakomybę ir nori pasakyti, kad mes (Lietuva – ELTA) norėtume matyti konkrečią perspektyvą, o ne „kada nors“. Čia kaip mūsų nepriklausomybės atveju, kai mums iš Vakarų sakydavo: kada nors jūs būsite nepriklausomi, bet dabar nepatogu, reikia užbaigti Šaltąjį karą, Vokietijos susivienijimą. Jūs nelyskite su savo maža problema kliudydami mums. Tai dabar tas pats su ta brigada“, – antradienį Delfi TV aiškino V. Landsbergis. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ir dabar Lietuva teisingai daro, rengia tą infrastruktūrą, stato tas kareivines, tartum būtų garantuota, kad brigada atsiras. Bet garantijos negirdėti…“, – pridūrė jis.
Be to, teigė profesorius, jam yra nesuprantama Vokietijos atstovų pozicija. Anot jo, negalima sakyti, kad Lietuva „spaudžia“ Vokietiją dėl brigados. V. Landsbergis pažymi, kad tai yra pastarosios įsipareigojimas, kurio ši kol kas tinkamai nevykdo.
„Vykdyti įsipareigojimą yra spaudimas? Tai labai keista interpretacija. Mes stengiamės būti sąžiningi“, – tvirtino jis.
ELTA primena, kad Lietuvoje jau anksčiau kilo politinės diskusijos dėl vokiečių karių brigados dislokavimo. Politikai nesutarė, kaip reikėtų vertinti Berlyno ir Vilniaus komunikatą. Taip pat diskutuota, ar Lietuvos saugumo interesus atitinka Vokietijos sprendimas nedislokuoti viso karinio dalinio.
Borisas Pistorius. EPA – ELTA fotoOlafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras B. Pistoriusas kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta Vilniuje vykstančiame NATO viršūnių susitikime.
Po Vokietijos ministro vizito, šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Lietuvai gali tekti ieškoti naujų sąjungininkų, galinčių šalyje dislokuoti nuolatinę karinę brigadą. Užsienio reikalų ministras netruko sulaukti kritikos dėl pastarųjų pareiškimų – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Dovilė Šakalienė teigė, kad G. Landsbergis sabotuoja Vokietijos paramą Lietuvai ir nurodė, kad su vokiečiais reikia kalbėtis ne ultimatumais. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA fotoVokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Diplomatiškiau elgtis politikus ragino ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak jos, Berlynas laikosi savo įsipareigojimų, todėl Vilnius turėtų laikytis korektiškesnės laikysenos bei atlikti savo namų darbus – tęsti Vokietijos brigadai reikalingos infrastruktūros kūrimo darbus.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1 450 Vokietijos kareivių. Šalis siekia, kad pilnos sudėties Vokietijos brigada Lietuvoje būtų dislokuojama nuolat.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Penktadienį Kyjive viešintis Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis apdovanotas valstybiniu Ukrainos apdovanojimu – prezidentas Volodymyras Zelenskis ministrui skyrė trečiojo laipsnio kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordiną už pagalbą Ukrainai. Pats užsienio reikalų ministras tikina, kad tai yra visos Lietuvos ir diplomatų įdėto darbo įvertinimas.
„Aš iš tikrųjų nelabai žinau, kaip tą priimti. Retai turiu ką pasakyti tokiose situacijose. Kiek tai nuo manęs priklauso – esu dėkingas. Dariau ir darysiu tą, kuo tikiu – dėl Ukrainos. Tikiu, kad tai mūsų visų pergalė, kurios mes siekiame“, – LRT radijo žurnalistams Kyjive sakė G. Landsbergis.
„Bet manau, kad tai yra įvertinimas ir bendro rezultato, visų pirma, diplomatinės tarnybos, kuri kiekvieną dieną ir prieš karą, ir gerokai iki karo dirbo telkdama pagalbą Ukrainai, dirbo padėdama Ukrainai. Lygiai taip pat visos valstybės (įvertinimas – ELTA), kur turbūt galiu būti atstovas šalies, kurioje ne tik tai politikai remia, ne tik viena valdančioji ar opozicinė partija yra širdimi su Ukraina, bet yra visa šalis – kur kiekvienas iškeliantis vėliavą, kur kiekvienas paaukojantis eurą „RADAROM“ akcijai, ateinantis į mitingą ar palaikymo akciją yra tas tikrasis rėmėjas. O aš galiu būti tiktai kuklus valstybės atstovas“, – kalbėjo jis.
ELTA primena, kad penktadienį Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyko į Kyjivą, kur susitiko su Ukrainos prezidentu bei kitais Kyjivo lyderiais.
Paskutinį kartą Kyjive G. Landsbergis lankėsi praėjusių metų lapkričio mėnesį.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai
Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.
Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.
Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.
V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).
Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).
Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).
9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“
Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).
Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.
Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.
Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…
G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.
Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…
Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.
Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.
Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.
Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.
Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.
Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.
Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.
Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.
Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.
Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų (TS-LKD) partija „Prezidento ir pranešėjo“ istorijoje keliamais klausimais nesiekia nuversti Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo ar pakenkti prezidento reitingams, kaip kad teigia opozicija.
„Nematyčiau, kad kas nors norėtų pakenkti prezidento reitingams ar net, tiesą sakant, nemanau, kad reikėtų tai susieti su VSD vadovu. Esu, atsakydamas į panašius klausimus, akcentavęs, kad svarbiausias uždavinys yra pasitikėjimas institucija, kitaip tariant, tuo, ką vadiname integralumu, – kad nėra kokių nors pažeidimų ar teisės aktų neatitikimų jų veikloje. Svarbiausia užtikrinti, kad tokių spragų veikloje nebūtų. Jeigu tokių būtų, (tai) atsiskleistų ar galimo tyrimo, ar atsakymų metu, nes (tai – ELTA), kas yra išvardinta knygoje, leidžia šiek tiek tai jausti“, – LRT televizijai penktadienį sakė G. Landsbergis.
Opozicijai priklausantys politikai viešai svarstė, kad valdantieji, inicijuodami parlamentinį tyrimą knygoje aprašomiems klausimams atsakyti, siekia pakenkti prezidentui ir nukreipti dėmesį nuo K. Bartoševičiaus istorijos. Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tuometinio kandidato į šalies vadovo postą Gitano Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
Pagrindinis istorijos šaltinis – daugelį metų žvalgybos struktūrose dirbęs ir dar 2019 m. dėl neskaidrios VSD veiklos į ankstesnės kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką kreipęsis pranešėjas. VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas netruko sureaguoti į ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusią knygą. Paklaustas, ar spėjo perskaityti naujai išleistą knygą, G. Nausėda tikino „pasakų nebeskaitantis“, o kiek vėliau suabejojo, ar žurnalistų papasakota istorija nėra „užsakomoji žiniasklaida“.
Tuo metu VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus kaltinimus, esą žvalgyba rinko informaciją neteisėtai. D. Jauniškis tvirtina, kad žvalgybos pareigūnai priešrinkiminu laikotarpiu domėjosi visų kandidatų į prezidentus aplinka ir tai, pasak jo, yra įprasta praktika.
Naujas diskusijas dėl knygoje papasakotos istorijos įžiebė politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus paviešinta kitokia įvykių versija. Remdamasis pora šaltinių, glaudžiai susijusių su žvalgyba, apžvalgininkas paviešino pranešėjo tapatybė – pasak jo, tai šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) patarėjo pareigas einantis Tomas Gailius.
Be to, M. Laurinavičius svarstė, kad pranešėjo liudijimas gali būti „valstybininkų klano“ istorijos tęsinys.Prabėgus 3 metams po rezonansą sukėlusios istorijos, NSGK narys Raimundas Lopata pavasario Seimo sesijoje siūlo sudaryti parlamentinio tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi pranešėjo istorijos detales. Opozicija tokį siūlymą sutinka nevienareikšmiškai – dalis politikų nemato prasmės inicijuoti papildomo tyrimo.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Vilnius, vasario 13 d. (ELTA). Nors viešojoje erdvėje kilo klausimų dėl konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio lyderystės rezonansą sukėlusiame pedofilijos skandale, kuriame figūruoja buvęs konservatorius Kristijonas Bartoševičius, partijos kolegos tikina šioje krizėje nepasigedę politiko iniciatyvos.
Pasak parlamentaro Jurgio Razmos, partijos pirmininkas nėra konservatorių „atstovas spaudai“, todėl komunikuoti turėtų tiesiogiai į istoriją įsitraukę asmenys. Be to, J. Razma atkreipia dėmesį, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas atvyko į neeilinę Seimo sesiją bei atsakė į užduotus klausimus, o atostogauti išėjo ne kaip partijos lyderis, tačiau kaip ministras.
„Atostogų jis išėjo kaip ministras. Kaip Seimo narys, kiek reikėjo, man atrodo, jis dalyvavo toje krizinėje situacijoje, dalyvavo Seimo plenariniame posėdyje neeilinėje sesijoje, komentavo žurnalistams to posėdžio išdavas. O ministro srityje šiuo metu kažkokių ypatingų problemų nėra, kad negalėtų išeiti iš anksto derintų ir suplanuotų atostogų. Tai tos atostogų problemos nekelčiau, nes dabar, manau, krizė slūgsta ir šiomis dienomis tikrai nematau, kad reikėtų būtinai partijos pirmininko dalyvavimo su ta krize susijusiuose reikaluose“, – Eltai teigė J. Razma.
Pasak parlamentaro, viešojoje erdvėje kilęs klausimas dėl G. Landsbergio, kaip partijos pirmininko, statuso, yra iškeltas „dirbtinai“. Todėl, svarsto J. Razma, didesnė problema yra ne G. Landsbergio komunikacija, tačiau kitų istoriją komentavusių politikų nenuoseklumas.
Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.
„Partijos pirmininkas niekaip tiesiogiai nebuvo susijęs su tuo klausimu, tai jam viešojoje erdvėje labai reikštis nebuvo būtinybės. Turbūt tiksliau turi veikti kiti politikai, kurie vienaip ar kitaip su tais keliamais klausimais dėl informacijos nutekėjimo yra susiję… Tai, matyt, didžioji problema, kad atsakymai buvo ne visada tikslūs ar pilni. Ir dėl to ta krizė išsiplėtojo“, – patikino J. Razma.
„O G. Landsbergis negali būti kitų politikų lyg koks spaudos atstovas, kad sužiūrėtų jų pasisakymus“, – pridūrė politikas.
Kita vertus, Seimo vicepirmininkas svarsto, kad K. Bartoševičiaus istorijoje net ir tikslus TS-LKD narių kalbėjimas nebūtų pakeitęs situacijos, mat, nurodo jis, opozicija šį klausimą išnaudojo savo „atakai“.
„Visi galėjome efektyviau pasireikšti, kad tų įtampų būtų mažiau, bet, kadangi opozicija šį klausimą pasiėmė kaip pagrindinį tokį mums, tai, manau, kad ir labai tikslus kalbėjimas turbūt situacijos nebūtų išgelbėjęs. Pedofilijos tema yra jautri ir dėl to čia opozicijai yra labai dėkinga situacija mus atakuoti. Nors visi supranta, kad tai yra asmeninė to konkretaus įtariamo politiko problema, bet politinei bendruomenei, kurioje jis buvo, tenka didelis atakų smūgis“, – aiškino politikas.
Be to, ketvirtadienį Seime vykusios neeilinės parlamento sesijos metu G. Landsbergis viešai pareiškė, kad galimo informacijos nutekinimo K. Bartoševičiui faktas yra ne kas kita, kaip pučiamas muilo burbulas, prie kurio stipriai prisideda Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Jis taip pat pabrėžė, kad visi atsakymai jau yra pateikti, todėl papildomai pasakyti nėra ką.
Nors, J. Razmos teigimu, galimybė kalbėti kitaip buvo, vis tik, pripažįsta jis, tokioje situacijoje be emocijų komunikuoti nėra paprasta.
„Visada gali sakyti, kad kiekvienam, kuris buvo viešųjų ryšių dalyvis, buvo galimybė efektyviau veikti, tai lengva pasakyti, bet suvokiant, kokia tai buvo stresinė ir įtempta situacija, bendražmogiškai reikia suprasti, kad nėra taip paprasta viską be emocijų ir preciziškai tiksliai atlikti“, – nurodė jis.
P. Saudargas: frakcijoje diskusijų dėl partijos pirmininko statuso tikrai nėra
Panašios pozicijos laikosi ir konservatorius Paulius Saudargas, kurio teigimu, nors viešojoje erdvėje keltas klausimas dėl G. Landsbergio, kaip partijos pirmininko, statuso, vis tik, patikino jis, partiečiai frakcijoje šio klausimo nekelia. Anot jo, tik partijos lyderis gali spręsti, ar jam reikia, ar nereikia prisiimti atsakomybę.
Paulius Saudargas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Visada partijoje vienokios ar kitokios diskusijos vyksta – dėl komunikacijos, dėl struktūrų, dėl partinės veiklos, tai čia nėra nieko nuostabaus. (…) Bet pokalbis dėl partijos pirmininko pozicijos visada vyksta prieš partijos pirmininko rinkimus, dabar laikotarpyje, kai nėra partijos pirmininko rinkimų kontekstas, vertinti pirmininką, kalbėti kažkaip čia gali tik jis pats, ar prisiimti, ar neprisiimti atsakomybės, ar reikia, ar nereikia – tik jis pats gali komentuoti“, – sakė P. Saudargas.
Kalbėdamas konkrečiai apie partijos pirmininko vaidmenį rezonansą sukėlusioje istorijoje, P. Saudargas pažymėjo – kalbėti apie atsakomybę yra „ne tas kontekstas“, kadangi, pasak jo, nėra žinoma, ar informacija buvo nutekinta. Paklaustas apie partijos pirmininko lyderystę, P. Saudargas nurodė, kad tik pats G. Landsbergis gali tai vertinti, o diskusijos šiuo klausimu frakcijoje nekyla.
„Konkrečiai kalbant apie šį rezonansinį atvejį, šį skandalą dėl partijos komunikacijos vienokios ar kitokios, tai galiu operuoti tik ta informacija, kuri pateikta viešai. Jokios kitos neturiu, o vadovaujantis ta informacija, kurią tiek Seimo pirmininkė, tiek generalinė prokurorė, tiek frakcijos seniūnė, kiti pateikė viešai. Iš tos informacijos kaltinti kažką meluojant nėra pagrindo“, – nurodė politikas.
„O frakcijoje tokių diskusijų tikrai nebuvo“, – pridūrė jis.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Po rezonansą sukėlusio pedofilijos skandalo, kuriame figūruoja mandato atsisakęs buvęs konservatorius Kristijonas Bartoševičius, politologai kelia klausimą dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio lyderystės.
Nuostabą ekspertams kelia tiek partijos lyderio sprendimas šios istorijos įkarštyje išeiti atostogų, tiek pareiškimai, esą galimas informacijos nutekinimas K. Bartoševičiui yra opozicinės partijos lyderio Sauliaus Skvernelio pučiamas burbulas. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docento Igno Kalpoko nuomone, „save gerbiantys“ partijos kolegos turėtų pradėti rimtas diskusijas ir iškelti klausimą dėl G. Landsbergio, kaip partijos lyderio, statuso.
„Lyderystės klausimas arba jos nebuvimo klausimas yra visiškai fundamentalus ir bet kokie save gerbiantys konservatoriai turėtų pradėti labai rimtas vidines diskusijas ne tai, kad dėl užsienio reikalų ministro ar Seimo nario, bet dėl partijos lyderio statuso“, – Eltai teigė I. Kalpokas.
Ketvirtadienį Seime vykusios neeilinės parlamento sesijos metu G. Landsbergis viešai pareiškė, kad galimo informacijos nutekinimo K. Bartoševičiui faktas yra ne kas kita, kaip pučiamas muilo burbulas, prie kurio stipriai prisideda Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas S. Skvernelis. Jis taip pat pabrėžė, kad visi atsakymai jau yra pateikti, todėl papildomai pasakyti nėra ką. Pasak I. Kalpoko, toks partijos lyderio pareiškimas yra netinkamas dėl kelių priežasčių.
„Būtent tą G. Landsbergio išstojimą traktuočiau kaip visišką pakibimą ant masalo, kuomet buvo pasiduota (S. Skvernelio – ELTA) provokacijai. Ir pareiškimas buvo labai blogas keliais skirtingais lygmenimis“, – aiškino politologas.
„Vienas dalykas – tai buvo labai arogantiška ir tas pabrėžimas, kad ir taip partija per daug atgailavo, atsiprašinėjo, yra ne prie ko. Ir reikia turėti omenyje pastarųjų savaičių kontekstą, kai patys konservatoriai su papildoma Seimo pirmininkės pagalba iš esmės sau tą duobę ir kasėsi nenuosekliais pareiškimais, palikdami įvairių vietų abejonėms. Tai irgi buvo savaime neadekvatu“, – kritikos negailėjo I. Kalpokas.
Taip pat politologas atkreipia dėmesį ir į G. Landsbergio išsakytą kritiką S. Skverneliui. Pasak jo, tai tik dar labiau pakurstė ir taip liepsnojantį konfliktą.
„Bet kokioje situacijoje komunikacijos strategija turėtų būti tokia, kad diskusijos negalėtų įsibėgėti ir nebūtų pilama dar papildomo žibalo. Dabar matome apsižodžiavimus su S. Skverneliu, kurie kelia dar papildomas insinuacijas, keliamos dar papildomos diskusijos, pykčiai, aistros. O tai reiškia, kad mes dar gauname papildomas priežastis kalbėti“, – dėstė I. Kalpokas.
Tuo tarpu ryškiausiai iš opozicijos atstovų istorijoje figūravęs ir klausimus kėlęs Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas S. Skvernelis, pasak politologo, veikiausiai prieš artėjančius rinkimus pelnė nemažai rinkiminių taškų. Vitrinoje. Slaptai.lt foto
„S. Skvernelis dabar akivaizdžiai yra ant bangos. Ir, viena vertus, jam ši situacija apskritai tinka kaip buvusiam teisėsaugos struktūros atstovui, nes jis čia gali vadovautis ir tam tikru autoritetu. Kitas dalykas, jis apskritai gana gerai jaučiasi ir gana sėkmingas situacijose, kai gali provokuoti valdančiuosius“, – kalbėjo politologas, primindamas S. Skvernelio vaidmenį dar visai neseniai kilusiame konflikte tarp vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir buvusio Viešojo saugumo tarnybos vado Ričardo Pociaus.
Politologas neabejoja, kad artėjančiuose savivaldos rinkimuose Lietuvą supurtęs pedofilijos skandalas turės įtakos ne tik S. Skverneliui. Pasak jo, nacionaliniu lygmeniu veikiausiai pasekmes pajus ir konservatoriai.
„Nors balsuojama rajonuose už savus kandidatus, yra įvairūs santykiai, bet tas nacionalinis fonas neišvengiamai prisideda. Kitas dalykas, apskritai bendras poveikis valdančiosios daugumos legitimumui ir gebėjimui sėkmingai veikti, kuomet matėme po truputėlį destabilizuojantį Vyriausybės reitingą, valdančiųjų reitingus, tai tikrai turėsime nuosmukį… Ir tikrai turėsime politiškai nestabilią pavasario sesiją Seime“, – kalbėjo politologas.
M. Jurkynas: pralaimėjusius tikrai galime įvardyti – tai Lietuvos visuomenė
G. Landsbergio lyderystės partijoje pasigenda ir VDU Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas. Politologas neabejoja, kad dėl buvusio konservatoriaus ir seksualine prievarta prieš nepilnamečius įtariamo K. Bartoševičiaus pasitraukimo iš Seimo bei galimo informacijos nutekinimo partija įgaus „neigiamą šleifą“.
„Partijos lyderis turi būti lyderis sprendžiant bet kokias krizes ir vedant partiją arba į rinkimus, arba iš skandalo. Tokiu atveju G. Landsbergio, kuris net ir atostogas pasiėmė, lyderystės nebuvo. (…) Ir buvo daug skirtingai kalbančių valdančiojoje koalicijoje žmonių, nesutapo informacija su generalinės prokurorės informacija, tai tų tokių nesusikalbėjimų ir netikslumų, neatitikimų pasimatė tikrai daug. Natūralu, kad tai iš tiesų tapo neigiamu šleifu tiek konservatoriams, net ir tam tikra prasme liberalams“, – sakė profesorius atkreipdamas dėmesį ir į S. Skvernelio vaidmenį.
„O S. Skvernelis, užčiuopęs skandalo nervą, galėjo pademonstruoti, kad ėmėsi lyderystės klausimą kelti. Kiek politizuota, kiek ne, tai kitas klausimas. Bet, kad jis galėjo išlošti politinių reitingų taškų, ypač žinant dalies rinkėjų nemeilę konservatorių partijai, tai, manau, ta proga jis tikrai pasinaudojo ryškiausiai“, – sakė jis.
Be to, G. Landsbergiui metus kaltinimus S. Skverneliui, esą šis yra vienas iš skandalo „režisierių“ bei žurnalistų klausimus pavadinus tardymu, M. Jurkynas svarsto, kad tai – demokratijos pagrindų virpinimas. Pilvas neša laimę. Slaptai.lt foto
„Kaltini opoziciją, kaltinti žurnalistus už klausimų kėlimą yra demokratijos pamatų kaltinimas. Nepriklausoma ir įvairi žiniasklaida privalo kelti klausimus, todėl valdantiesiems pradėti kaltinti juos, kurie yra vieni iš demokratijos sargų, yra mažų mažiausiai neapgalvota. O kaltinti opoziciją, kuri negali paveikti sprendimų, irgi noras nusimesti atsakomybę arba tai rodo tam tikrą netgi bejėgystę“, – sakė profesorius.
Be to, M. Jurkyno nuomone, šiame skandale žalos patyrė ne tik valdančioji dauguma, tačiau, pabrėžia jis, ir Lietuvos žmonės.
„Pralaimėjusius tikrai galime įvardyti – tai Lietuvos visuomenė, kuri, nesudarius laikinosios tyrimo komisijos dėl galimo duomenų nutekinimo, taip ir nežino iki galo, kaip viskas buvo. Bet jei valdantieji jos nenorėjo sudaryti, galėjo būti dvi priežastys: arba nenorėjo, kad išaiškėtų daugiau faktų, arba jie nenorėjo, kad skandalas, viešas bylos nagrinėjimas tęstųsi, nes kovo pradžioje yra savivaldybių tarybų ir merų rinkimai“, – apibendrino jis.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Palankiausiai visuomenė vertina šalies prezidentus bei krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, nepalankiausiai – užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, skelbia portalo LRT užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ lapkričio pabaigoje atlikta gyventojų nuomonės apklausa.
Palankiausiai lapkričio mėnesį apklausoje dalyvavę gyventojai įvertino kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų (palankiai 80 proc., nepalankiai 11 proc.). Antrojoje vietoje respondentai reitinguoja prezidentą Gitaną Nausėdą (palankiai 69 proc., nepalankiai 25 proc.).
Trečiojoje visuomenės veikėjų reitingų lentelės vietoje atsidūrė krašto apsaugos ministras A. Anušauskas (palankiai 58 proc., nepalankiai 28 proc.), ketvirtojoje – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (palankiai 58 proc., nepalankiai 35 proc.).
Tuo tarpu prasčiausiai vertinamų visuomenės veikėjų trejetuke Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis (palankiai 17 proc., nepalankiai 75 proc.), Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė (palankiai 15 proc., nepalankiai 78 proc.) ir konservatorių lyderis G. Landsbergis (palankiai 15 proc., nepalankiai 80 proc.).
LRT skelbiama apklausa lapkričio 17 – gruodžio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1015 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas Aichanas Gadžizadė
Azerbaidžano spaudoje gruodžio 18 dieną aptikau įdomų straipsnį. Leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras. Išvertus pavadinimą į lietuvių kalbą turėtume štai ką: „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“.
Kas ten rašoma? Oficialus Azerbaidžano URM pareigūnas apgailestauja, kad Lietuva, su kuria oficialusis Baku bendradarbiauja plačiai ir pačiose įvairiausiose srityse ir kuri ypač jautri bei principinga tarptautiniams teritorinio vientisumo principams bei taisyklėms, paskelbė tokį dviprasmišką pareiškimą. Kokį dviprasmišką pareiškimą? Omenyje turima įtampa, kilusi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose, į kuriuos azerbaidžaniečiai vis dar vadinamųjų „rusų taikdarių“ ir armėnų separatistų neįleidžiami (Azerbaidžano pareigūnai mano, kad ten armėnų separatistai, užmerkiant akis rusų kariškiams, neteisėtai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas; azerbaidžaniečiai prie „rusų taikdarių” postų ėmė rengti protesto mitingus).
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija stebisi dar ir dėl to, kad šių metų gegužės mėnesį oficialaus vizito metu į Baku buvo atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris buvo supažindintas su Karabacho problemomis: šiandien nėra tokio regiono kaip „Pribaltika“, tad neturėtų būti sunku įsiminti, jog dabar nebeegzistuoja ir toks teritorinis regionas kaip „Kalnų Karabachas“, primestas gūdžiais sovietiniais laikais. Šiandien azerbaidžaniečiai šią teritoriją vadina tiesiog Karabachu. Žodžių darinį „Kalnų Karabachas“ vartoja tik armėnų separatistai, neteisėtai šį kraštą okupavę 1992-1994 metais ir jį laikę savo rankose iki 2020-ųjų rudens, kai Azerbaidžanas, beveik 30 metų kanrtriai laukęs Vakarų diplomatinės pagalbos, bet taip jos ir nesulaukęs, susigrąžino šias žemes jėga. Taigi šiandien Karabachą vadinti Kalnų Karabachu – pataikauti separatistams, negerbiantiems tarptautinės teisės, apibrėžiančios teritorinio vientisumo principus.
Azerbaidžanui kelia nuostabą ir tai, kad Lietuva reiškia susirūpinimus dėl galimos humanitarinės katastrofos (esą azerbaidžaniečių mitinguotojai blokuoja Lačino kelią ir armėnų separatistai tuoj neturės ko valgyti). O tai, kad armėnų separatistai, saugomi „rusų taikdarių“, plėšia Azerbaidžano gamtos turtus, – Lietuvai nerūpi. Dėl šios problemos Lietuva neapgailestauja, nesipiktina. Kodėl?
Azerbaidžano leidinys Caliber.az
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas minėtame straipsnyje pabrėžia, kad azerbaidžaniečių protestuotojai badu nieko nemarina. Azerbaidžaniečiai nieko neteisėto nereikalauja. Jie – savo teritorijoje. O ką ten veikia armėnų separatistai ir „rusų taikdariai“? Taigi Lietuvai derėtų visiems laikams įsikalti į galvą, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Jei kas ir gali naudoti šio turtingo regiono iškasenas – tai tik oficiali Azerbaidžano valdžia. O štai neįsileisti azerbaidžaniečių į vis dar armėnų separatistų ir „rusų kariškių” kontroliuojamus rajonus – nusikaltimas!
Ar Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, pradedant ministru Gabrieliumi Landsbergiu, kuris, beje, taip pat yra viešėjęs Azerbaidžane, sugebės susigaudyti, jog „Kalnų Karabacho“ laikai seniai praėję? Ar Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovybė supranta, jog Lietuvai pirmiausia turėtų rūpėti, kodėl Azerbaidžano valdžios atstovai neįleidžiami į kai kurias Karabacho teritorijas? Ar Lietuvos prezidento patarėjai vieną kartą išdrįs garsiai tarti: visi separatistai ir neteisėtos karinės formuotės privalo nešdintis lauk iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho?
Ar vis tik lietuviams teisybė Ukrainoje, Sakartvele (Gruzija), Moldovoje – rūpi, o štai Pietų Kaukaze – vadovaujamės dvigubais standartais?
P. S. Čia pridedame informaciją apie paskutiniąsias įtampas Karabache, slaptai.lt portale paskelbtą gruodžio 15-ąją
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Sąjungai patvirtinus 9-ąjį sankcijų paketą Ukrainą užpuolusiam Kremliaus režimui, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Lietuva turi teisę netaikyti jame numatytų išimčių daliai Rusijos piliečių ir tą darys.
„Lietuva pasinaudos Europos Komisijos pasiūlyta galimybe ir išimčių šimtams oligarchų ar bent tiems, kurie yra Lietuvoje, turi čia pinigų ar įmonių, nesuteiksime“, – šeštadienį Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) posėdyje bendrapartiečiams kalbėjo G. Landsbergis.
Šios partijos pirmininkas paaiškino, kad Lietuva turės teisę nepatenkinti tų Rusijos asmenų, kuriems taikomos sankcijų išimtys, prašymų grąžinti jiems Lietuvoje įšaldytas lėšas.
Jis pabrėžė, kad derinant naujas sankcijas Rusijai kalbėta ne apie tai, ką naujo sankcionuoti, o kam padaryti išimtis.
„Diskusija vyko ne apie tai, ką reikia sankcionuoti, bet ką iš to paketo išimti. Galų gale buvo pasiūlyta tokio dydžio skylė sankcijų laive, kad kyla klausimas, ar tas laivas išvis dar gali plaukti“, – akcentavo jis.
Anot ministro, sankcijas blokavusios šalys, tokios kaip Lietuva ar Lenkija, nesutiko su padaryta išimtimi, kad maisto pramonę valdantiems Rusijos oligarchams būtų atšaldomos lėšos, jei „jie sugebėtų įtikinti Vakarų vyriausybes, kad tie jų privatūs pinigai bus naudojami bado iššūkiams pasaulyje spręsti“.
Ministras pažymėjo, kad Lietuva dar nėra atsidūrusi tokioje situacijoje, kai reikėjo nuspręsti, „ar likti visiškai vieniems, ar ieškoti kažkokio kompromiso“.
Pasak G. Landsbergio, ES Lietuvai būtent kaip kompromisą pasiūlė netaikyti sankcijų pakete numatytų išimčių.
„Patiems sau turime teisę jų netaikyti. Tokią pačią teisę turi kiekviena kita valstybė. Suprantama, kad tos šalys, kurios problemos nematė, greičiausiai ta išlyga nepasinaudos“, – pabrėžė G. Landsbergis. Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Vėliau žurnalistams ministras su ES pasiektą kompromisą pavadino pergale.
„Be to išimties būtume priversti nuimti visus įvestus apribojimus (…) Lietuvos nacionalinis interesas buvo apsaugotas“, – sakė G. Landsbergis.
Kalbėdamas apie Europos paramą Ukrainoje, jis teigė, kad ES užstrigo „užšalusiame molyje“.
„Esame užstrigę, mes užšalusiame molyje ir nejudame į priekį, užsikasėme save. Jei pažiūrėti į pagalbos Ukrainai, ginkluotės tiekimo mastus, negalime kalbėti apie tą patį lygį, koks buvo prieš pusę metų“, – akcentavo G. Landsbergis.
ELTA primena, kad ES Taryba, reaguodama į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, šią savaitę patvirtino devintąjį griežtų sankcijų Rusijai rinkinį
Vis dėlto, jame liko išimtys arba sankcijų sušvelninimas verslininkams, užsiimantiems trąšų ir maisto eksportu, dėl kurių prieštaravo Lietuva, nors formuluotės dėl jų padarytos ne tokios kategoriškos, kaip buvo siūloma.
Į asmenų, kurių turtas įšaldomas, sąrašą ES įtraukė beveik 200 papildomų asmenų ir subjektų. Šis skaičius apima Rusijos ginkluotąsias pajėgas, taip pat pavienius pareigūnus ir gynybos pramonės įmones, Valstybės Dūmos ir Federacijos tarybos narius, ministrus, neteisėtas Rusijos įgaliotąsias institucijas okupuotose Ukrainos teritorijose ir politines partijas.
Tvora. Slaptai.lt nuotr.
Į šį sąrašą įtraukti pagrindiniai asmenys, dalyvavę Rusijos žiauriose ir tyčinėse raketų atakose prieš civilius gyventojus, grobiant Ukrainos vaikus ir juos išvežant į Rusiją ir vagiant Ukrainos žemės ūkio produktus.
Taip pat pakete nustatyti nauji eksporto apribojimai jautrioms dvejopo naudojimo ir pažangioms technologijoms, kurios gali padėti didinti Rusijos karinius pajėgumus ir technologinę plėtrą. Apribojimai apima bepiločių orlaivių variklius, kamufliažinę įrangą, papildomą cheminę ir (arba) biologinę įrangą, riaušių malšinimo medžiagas ir papildomus elektroninius komponentus, naudojamus Rusijos karinėse sistemose mūšio lauke.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Vakarai iki šiol neatsakė į klausimą, ką laiko Rusijos karo Ukrainoje baigtimi.
Todėl, pasak ministro, sąjungininkų laikysena sankcijų klausimu bei parama Kyjivui ima strigti bei svyruoti. Nepaisant to, kad Vakarų lyderiai tvirtina – Rusija privalo pralaimėti šį karą – anot Lietuvos diplomatijos vadovo, stinga sutarimo, kas iš tikrųjų slypi po šiais žodžiais.
„Atsakymų aš ieškočiau ne vienoje ar kitoje sostinėje, ne vienoje ar kitoje valstybėje. Aš ieškočiau daugiau psichologijoje apie tai, kaip mes suvokiame, kaip tas karas turėtų baigtis. Man esminis klausimas yra neatsakytas arba yra specialiai vengiama į jį atsakyti“, – penktadienį „Lietuvos ryto“ televizijai teigė ministras.
„Kai mes pradedame kalbėti apie šių žodžių turinį, kas juose yra, kas tai yra Rusijos pralaimėjimas, ką tai reiškia, turbūt visi sutaria, kad Rusijos sienos Vakarų kariuomenė ir ginklai kirsti neturi jokių ketinimų. Bet štai, pavyzdžiui, ar Ukraina turi teisę atakuoti taikinius Rusijos teritorijoje kad ir savo ginklais, nevakarietiškais ginklais – kažkodėl tai pasidaro debato klausimas“, – tęsė jis ir akcentavo, jog diskutuojant su partneriais dėl Krymo, klausimas taip pat kelia tam tikrą „nepatogumą pašnekovo veide“.
Ministras patvirtino – diskusijų metu susidaro įspūdis, kad kai kurių politikų „galvose yra tam tikri brūkšniai sudėlioti, kur toliau eiti negalima“. Todėl kiekvienas klausimas, susijęs su Ukraina ar frontu – provokuoja.
„Aš nesuprantu, kodėl jis turi būti provokuojantis? Kodėl yra sunku apie tai kalbėti? Kodėl kalbėti yra sunku apie Krymo sugrįžimą Ukrainai? (…) Man yra sunku suprasti, dėl to, kad mes žaidžiame labai pavojingą žaidimą, jeigu tai yra šios žaidimo taisyklės. Paliekant Rusijai teisę braižyti sienas, tos sienos bus braižomos ir toliau“, – perspėjo politikas. Tinginys ramiausiai miega. Slaptai.lt fotografija
G. Landsbergis aiškiai įvardijo, ką, jo akimis, reiškia Kyjivo pergalė. Anot jo, tai teritorijų atkovojimas, nuostolių atlyginimas bei bausmės karo nusikaltėliams. Ministras yra įsitikinęs, kad Vakarai turi resursų ir jėgų padėti Ukrainai šį tikslą pasiekti.
„Laimėjimas – tai yra visos teritorijos susigrąžinimas, nuostolių atlyginimas ir kaltųjų nubaudimas. (…) Labai paprasta, paprastai skamba, sudėtinga pasiekti. Bet jeigu dėlioji strategiją tiems trims tikslams įgyvendinti, manau, kad Vakarai tikrai turi pakankamai galios visus tuos tikslus padėti Ukrainai pasiekti“, – tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.
Paklaustas, kodėl Vakarų šalys nesiunčia rimtesnės ginkluotės kaip „Abrams“ tankų bei naikintuvų F-16, G. Landsbergis pasvarstė, jog Vakarai šioje situacijoje vadovaujasi galios svarstyklių principu. Teikiant paramą, pasak jo, stengiamasi išlaikyti balansą, mat Ukrainai nusvėrus situaciją savo naudai, derybos su Maskva taptų neįmanomos.
„Štai perdavus vakarietiškus tankus, Ukraina nugalės ir tada Rusija bus kažkokioje nepatogioje padėtyje, o galbūt kažkam Vakaruose norėtųsi, kad ji toje padėtyje neatsirastų. Vėlgi, mano nuomone, tai klaidingas skaičiavimas“, – situaciją iliustravo ministras.
„Mes kalbame apie valstybę, kurios sienos yra įtvirtintos Europoje galiojančiais susitarimais. Ir tos sienos yra pažeistos. Arba mes Europos tvarką išsaugome, apgindami tas sienas, arba Europos tvarka lieka pažeista“, – nurodė jis.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Europos Sąjungos (ES) šalims patvirtinus devintąjį sankcijų Rusijai paketą, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neslepia nusivylimo – sprendimą, kaip pažymi Lietuvos diplomatijos vadovas, jis priėmė „sukąstais dantimis“.
Ministras pabrėžia, sankcijose siūlytos išimtys, kol nepavyko po diplomatinių pastangų ir paketo blokavimo užsitikrinti nacionalinio saugumo išlygų ir saugiklių, neatitiko Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Be to, pažymi jis, nuolaidos Kremliui yra „apmaudi pamoka visai Europai“.
„Turbūt pagrindinė kova, kuri vyko paskutinėmis dienomis, buvo dėl teisės valstybėms pačioms apsispręsti – jei negalime sustabdyti viso paketo, ar sankcijų išimtys atitinka mūsų nacionalinio saugumo interesus. Aš nedelsiant pasakiau, kad Lietuvos nacionalinio saugumo interesų tos išimtys neatitinka“, – penktadienį Lietuvos ryto televizijoje kalbėjo G. Landsbergis.
Ministras atkreipia dėmesį, kad Lietuva svarstymo metu iškėlė klausimą, ar devintasis sankcijų paketas yra vertas patvirtinimo, jei bus priimtos siūlomos išimtys.
„Aš nedelsiant pasakiau, kad Lietuvos nacionalinio saugumo interesų tos išimtys neatitinka. Tai reiškia, kad Lietuvos veikiančių subjektų įšaldytoms lėšoms išimtys taikomos nebus. Tokią teisę mums Europos Taryba suteikė, mes tą sprendimą turime ir mes tą išimtį turime“, – sprendimus detalizavo diplomatijos vadovas kartu pridurdamas, kad šį klausimą kėlė tik Lietuva ir Lenkija.
„Galų gale likome dvi valstybės, su tvirta Lenkijos parama ir iš to išmokta pamoka, kad mes neturime Lietuvoje prabangos pavargi. Ir ne taip svarbu, ką mums sakys, mums sakys, kad mes maži, kad mes subjektyvūs, kad mes paveikti karo žiaurumų, nes juos iš arti matome. Visa tai mes girdėjome ir anksčiau, girdėsime ir dabar. Bet mes neturime teisės pavargi kelti tuos pačius klausimus, kuriuos kėlėme vasario pabaigoje“, – akcentavo G. Landsbergis.
Teigia, kad V. Putinas primeta pasaulinio bado naratyvą
Kai kurioms valstybėms ėmus svarstyti švelnesnių sankcijų Rusijai galimybes, G. Landsbergis sako, kad pasaulinio bado naratyvą sau patogia linkme bando primesti pats Kremliaus šeimininkas – Vladimiras Putinas.
„Negalima nematyti, kad visas pasaulio bado naratyvas yra primestas Putino per aktyvią diplomatiją, keliaujant ne jam pačiam asmeniškai, bet jam padedantiems žmonėms po Afrikos šalis, po Pietų Amerikos šalis, po visą pasaulį sakant, kad Europa yra kalta dėl bado“, – kalbėjo politikas.
„Sankcijų paketui pritarėme sukandę dantis, aš įvardijau tai kaip apmaudžią pamoką visai Europai“, – sakė ministras.
ES po ilgų, sudėtingų diskusijų susitarė dėl devintojo sankcijų Rusijai paketo. Išimtys arba sankcijų sušvelninimas verslininkams, užsiimantiems trąšų ir maisto eksportu, dėl kurių prieštaravo Lietuva, liko, tačiau formuluotės dėl jų padarytos ne tokios kategoriškos, kaip buvo siūloma.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitiko su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generaliniu direktoriumi Rafael Grossi. Susitikimo metu ministras pabrėžė, kad ginklų tiekimas Rusijos kare prieš Ukrainą ir nuolatiniai branduolinio susitarimo pažeidimai privalo sulaukti griežto tarptautinės bendruomenės įvertinimo, rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime žiniasklaidai.
„Su TATENA generaliniu direktoriumi kalbėjome apie tai, kad Rusijos raketų atakos, ginklai ir kariai didžiausioje Europoje Zaporižės atominėje kelia didelę grėsmę Ukrainai ir visam žemynui“, – po susitikimo su R. Grossi sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Kalbėdamas apie Europos kontinento saugumą, ministras pažymėjo, kad „Baltarusijos atominė elektrinė yra Rusijos geopolitinis projektas, keliantis fizinį pavojų, ir hibridinė grėsmė visam regionui“.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Nuolatinėje taryboje G. Landsbergis taip pat pažymėjo, kad tarptautinės organizacijos turi prisiimti atsakomybę ir peržiūrėti Europos saugumo architektūrą.
Tiesa ir teisingumas – svarbiausia
„Tarptautinė taika neįsivaizduojama, jeigu pagrindiniai politiniai ir kariniai lyderiai ir agresijos prieš Ukrainą sumanytojai išvengtų teisingumo ir liktų nenubausti. Tai tik paskatintų Rusiją ir kitus agresorius ir vėl paminti tarptautinę, taisyklėmis grįstą tvarką ir sukeltų dar didesnį pavojų mums visiems,“ – teigė užsienio reikalų ministras Kyjive įrašytame kreipimesi, skirtame Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto valstybių šalių asamblėjos dvidešimt pirmajai sesijai, kurį vyksta šią savaitę Hagoje, pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM).
Anot URM, šioje sesijoje dalyvauja atstovai iš 123 valstybių Romos baudžiamojo teismo statuto narių, taip pat kai kurios kviestinės valstybės stebėtojų teisėmis. Sesijos metu vyksta bendrieji debatai, o taip pat svarstomas ir tvirtinamas Tarptautinio baudžiamojo teismo ateinančių finansinių metų biudžetas, praėjusių metų veiklos ataskaitos bei tariamasi įvairiais tarptautinio bendradarbiavimo klausimais.
„Agresijos nusikaltimas yra tas pirminis blogio ir tarptautinių teisės pažeidimų šaltinis, iš kurio kyla daugybė kitų, ir tik Specialusis tribunolas gali užpildyti egzistuojančias teisines spragas, tirdamas šį nusikaltimą,“ – pažymėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Kyjive įrašytame kreipimesi. Jis taip pat akcentavo išskirtinį Teismo vaidmenį, tiriant karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą bei pažymėjo, kad tarptautinė bendruomenė turi dėti visas pastangas, užtikrinant visišką Rusijos ir Baltarusijos politinių ir karinių lyderių atsakomybę už agresijos nusikaltimą.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tikina, kad NATO Aljanso šalys turi priimti lemiamą sprendimą dėl tolimesnės karinės paramos Ukrainai. Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžia, kad Kyjivas ne kartą išsakė poreikį gausesnei Vakarų paramai ginkluote, kurios sąjungininkės turi ir galėtų perduoti ukrainiečiams, tačiau vis dar dvejoja.
„Priėjome tašką, kai turime arba reikšti užuojautą, rodyti nerimą, siųsti viltis ir maldas vyrams ir moterims fronte, kurie, taip, jie šals, bus įstrigę sušalusiame purve (…), arba galime perduoti tai, ko jie prašo. Pagrindinis dalykas – tai koviniai tankai. Esmė tokia, kad NATO jų turi apsčiai. Taip pat ir amunicijos, reikalingos koviniams tankams. Ekspertai sako, kad tai galėtų pakeisti dabartinę situaciją – ypač, jeigu tankai būtų perduodami dabar, kol žemė yra įšalusi. Vadinasi, jie galėtų veikti laisviau“, – trečiadienį „Bloomberg“ žurnalistei Bukarešte vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime sakė G. Landsbergis.
„Jeigu kalbame, vėluojame, neapsisprendžiame ir perduodame tankus vėliau, pavasarį – tada jie bus mažiau naudingi“, – pabrėžė jis.
Klausiamas, ar NATO parama Ukrainai stringa dėl baimės, jog konfliktas eskaluosis, ministras teigė, kad Aljansui koją kiša aiškaus supratimo, koks turėtų būti galutinis Vakarų tikslas, stoka.
„Manau, kad nebuvo labai aiškaus supratimo, ką laikome galutiniu tikslu“, – svarstė jis.
„Ukrainai – tai visos savo teritorijos, kartu ir Krymo, susigrąžinimas“, – pažymėjo G. Landsbergis.
ELTA primena, kad šią savaitę užsienio reikalų ministras dalyvavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Bukarešte, Rumunijoje.
Susitikimo metu ministrai aptarė Rusijos agresiją Ukrainoje, NATO paramą Ukrainai, Kinijos keliamus iššūkius ir sąjungininkų atsparumo stiprinimą. Bukarešte surengta sesija su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmytro Kuleba ir Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovu Josepu Borrelliu, kurios metu aptart Ukrainos poreikiai, siekiant apsiginti nuo Rusijos, bei ilgalaikė sąjungininkų parama.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, pirmadienį apsilankęs Kyjive kartu su dar šešiais Šiaurės ir Baltijos šalių užsienio reikalų ministrais ir susitikęs su prezidentu Volodymyru Zelenskiu, pareiškė, kad Ukrainos pergalė mūšio lauke yra svarbiausias uždavinys, kurio negalima išleisti iš akių.
„Susitikimo su prezidentu V. Zelenskiu žinutė aiški: negalima išleisti iš akių svarbiausio uždavinio – kad Ukraina laimėtų mūšio lauke“, – pirmadienį tviteryje angliškai parašė G. Landsbergis. „Tankai, oro gynybos sistemos, kita sunkioji ginkluotė greičiau atneš pergalę Ukrainai“, – pridūrė Lietuvos ministras.
Pirmadienį į Kyjivą atvykę Lietuvos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos užsienio reikalų ministrai paskelbė, kad jų kelionė skirta parodyti solidarumą su Ukraina, atremiančia Rusijos puolimą. Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Nepaisant Rusijos bombų lietaus ir barbariško žiaurumo, Ukraina laimės!“, – parašė jie, paskelbę bendrą nuotrauką ant platformos prie traukinio. „Mes ir toliau teiksime Ukrainai karinę, ekonominę ir politinę pagalbą“, – sakė Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu.
Šiaurės ir Baltijos šalys glaudžiai bendradarbiauja daugelyje sričių ir nuolat derina kai kuriuos politikos klausimus.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicijos inicijuota interpeliacija užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui nepavyko. Antradienį Seimas pritarė ministro atsakymams į interpeliacijos klausimus ir ji buvo atmesta. Tokį sprendimą palaikė 73 posėdyje užsiregistravę parlamentarai, 47 politikai buvo prieš, 6 – susilaikė.
G. Landsbergio atsakymai į interpeliacijos klausimus didelio valdančiųjų ir opozicijos susidomėjimo nesulaukė – Seimo plenarinių posėdžių salė buvo pustuštė.
Visgi ministras iš Seimo posėdyje dalyvavusių politinių oponentų sulaukė nemažai kritikos.
Kėlė klausimą, kam iš tikrųjų ministras dirba
Lietuvos regionų frakcijos narys Jonas Pinskus posėdžio metu negailėjo kritikos G. Landsbergiui dėl kalio trąšų tranzito per Lietuvą sustabdymo. Pasak jo, šis sprendimas leido Rusijai ir Baltarusijai susikrauti papildomus milijonus ir padarė didelius nuostolius Lietuvos strateginėms įmonėms.
„Jūs deklaravote, kad kalio trąšų tranzito per Lietuvą sustabdymas neleis A. Lukašenkai gauti pajamų savo režimui finansuoti. Bet pagal punktą – būsimų įvykių numatymas – jūs privalėjote žinoti, kad tokie veiksmai iššauks didžiulį kainų šuolį rinkoje, kas ir įvyko“, – posėdžio metu sakė J. Pinskus. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Padarėte didžiulius nuostolius strateginėms Lietuvos įmonėms – Lietuvos geležinkeliams, Jūrų uostui ir kitoms. Papildomi milijardai A. Lukašenkai ir putinui – nuostoliai Lietuvai. Kam dirbate?“, – kėlė klausimą J. Pinskus.
Reaguodamas į šią opozicijos atstovo kritiką G. Landsbergis akcentavo, kad jam nebeliko klausimų, kurioje pusėje yra pats J. Pinskus.
„Ačiū gerb. Jonai, kad jūs iš opozicijos šiandieną užduodate klausimus. Aš aiškiai suprantu, kurioje pusėje jūs esate. (…) Aš suprantu kodėl jums rūpi – jūs tiesiog norite A. Lukašenkai tranzito per Lietuvą. Ačiū už tai, suprantu, kuriose dabar pusėse esame. Aš nenoriu A. Lukašenkos trąšų tranzito per Lietuvą“, – sakė G. Landsbergis.
Ministras įsitikinęs, kad sprendimas uždrausti kalio trąšų tranzitą per Lietuvą buvo teisingas žingsnis.
„Faktai yra tokie, kad apribojus išvežimo galimybes mūsų turima informacija leidžia teigti, kad šiandieną ne daugiau negu 20 proc. kalio sugebama išvežti naudojantis Rusijos uostais. Reiškia, jis iš esmės yra uždarytas. Pagrindinis jo finansų šaltinis, kuris buvo „Belkalij“, jam yra neprieinamas“, – akcentavo G. Landsbergis.
„Aš manau, kad tai yra teisingas žingsnis. Ar aš sakyčiau, kad tai reiktų pakartoti, jeigu mes atsuktume laiką, – visiškai taip“, – pridūrė jis.
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: G. Landsbergis yra idėjų žmogus
Konservatorių Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė vykusiose diskusijose akcentavo, kad opozicija visiškai nepagrįstai interpeliuoja užsienio reikalų ministrą. Jis, politikės teigimu, sėkmingai vadovauja Lietuvos diplomatijai, nes yra „idėjų žmogus“.
„Mūsų laikais yra labai nemažai politikos administratorių ir labai nedaug politikos (idėjų) generatorių. Šitas politikas, kurį šiandien opozicija interpeliuoja, yra idėjų žmogus. Tokie politikai ne administruoja procesus, bet juos kuria, brėžia kryptį į ateitį, randa sprendimus, kaip spręsti kylančias problemas“, – teigė konservatorė.
E. Gentvilas: tai nebuvo konstruktyvus bandymas pateikti interpeliaciją G. Landsbergiui
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas akcentavo, kad interpeliaciją G. Landsbergiui surengusi opozicija neturi pasiūlyti jokios alternatyvos ministro konstruojamai užsienio politikai.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Svarbiausias dalykas, kad kritikuojate ne G. Landsbergio, o Lietuvos užsienio politiką, norėtųsi matyti, į ką ji nukreipta. Arba kas yra kritikuojama ir kokia yra vertybinė užsienio politika, kitokia užsienio politika konstruojama. Aš alternatyvos nematau, gerbiami opozicijos nariai“, – sakė E. Gentvilas.
„Klausimų daug kaip trupinėlių, koks patiekalas yra siūlomas Lietuvai kaip užsienio politika? Kritikuojama užsienio politiką fragmentiškai, patiems nepateikiant jokio produkto. Mano manymu, tai nebuvo konstruktyvus bandymas pateikti interpeliacija užsienio reikalų ministrui, kartu kritikuojant ir užsienio politiką“, – pridūrė jis.
G. Surplys: klausimų dėl ministerijos darbo kilo daugeliui
Savo ruožtu Opozicijai priklausantis Giedrius Surplys pabrėžė, kad klausimų, nepaisant Seimo sprendimo, dėl Užsienio reikalų ministerijos darbo kilo daugeliui.
„Klausimų tiek dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo, tiek dėl „Belaruskalij“ trąšų, tiek dėl Kaliningrado tranzito ir kitų dalykų ministrui turėjo ir prezidentas, ir kitų ministerijų ministrai, ir koalicijos partneriai. Tai, kad šie klausimai yra šiandien svarstomi Seime, aš manau, nėra savaime smerktinas dalykas“, – sakė G. Surplys.
„Aš tikrai kviečiu, jeigu šiandien interpeliacija nepavyktų… Ministre, raskite laiko ir noro ir pakvieskite į diskusiją partijų atstovus, politologus ir gal verslininkus pasikalbėti. Apie tai, kur mūsų užsienio politika eina ir kur mes turime bendrus taškus“, – taip pat pažymėjo parlamentaras.
I. Šimonytė: ši interpeliacija yra dūmų uždanga
Tuo tarpu premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad ši opozicijos inicijuota interpeliacija G. Landsbergiui yra tarsi dūmų uždanga, kuria bandoma nukreipti dėmesį nuo kitų problemų.
„Tai apie ką yra ši interpeliacija? Atrodytų, kad tai yra dūmų uždanga pridengti klausimus apie išjungtą poligrafą ir atitraukti dėmesį nuo kitų metų biudžeto, kur kabutėse fundamentaliu klausimu tapo pešiojimasis, kada baigsis PVM lengvata, kurios didžiausią naudą gauna greituoju maistu prekiaujančios įstaigos“, – svarstė I. Šimonytė.
S. Skvernelis kėlė klausimą dėl viceministro M. Adomėno
Kritikos G. Landsbergio vadovaujamai Lietuvos diplomatijai negailėjo vienas iš opozicijos lyderių Saulius Skvernelis.
„Deja, bet susidaro toks įspūdis, kad yra personalinė užsienio reikalų ministro politika ir jos sprendimai. Taip tikrai neturėtų būti“, – tvirtino ekspremjeras.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Nemažai klausimų kyla dėl užsienio reikalų ministro komandoje esančio viceministro Manto Adomėno“, – sakė S. Skvernelis, prisimindamas M. Adomėno ryšius su korupcijos byloje liūdnai pagarsėjusiu koncernu „MG Baltic“. Dėl to M. Adomėnas 2018 m. buvo pašalintas iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD).
„Partijoje toks žmogus būti negali, bet viceministru gali? Tai klausimų kyla įvairiausių. Bet diskutuokime ne apie tai: ne apie G. Landsbergį, M. Adomėną, S. Skvernelį ar G. Surplį. Diskutuokime apie tai, ar užsienio politika atitinka esminius Lietuvos Respublikos ir jos žmonių interesus“, – sakė S. Skvernelis.
Antradienį Seimo plenarinių posėdžių vyko užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio interpeliacija. Stodamas prie tribūnos Lietuvos diplomatijos vadovas pateiks atsakymus į 45 parlamento opozicijos raštu jam užduotus klausimus. Parlamento mažuma parašus po interpeliacijos tekstu surinko dar lapkričio pradžioje.
Interpeliacija G. Landsbergiui nėra pirmoji šiai Vyriausybei. Parlamento mažuma jau inicijavo tris interpeliacijas – energetikos ministrui Dainiui Kreiviui, sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui ir žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui. Visi šie procesai baigėsi valdančiųjų naudai – atsakymams į klausimus buvo pritarta ir ministrai tęsia darbą postuose iki šiol.
Visgi, Seimo opozicija neatmeta, kad netrukus interpeliacija gali būti inicijuojama ir kitiems ministrams, o parlamento pasitikėjimą įsivertinti bus raginama visa Vyriausybė.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Antradienį Seimo plenarinį posėdį planuojama pradėti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio interpeliacija. Kaip numatoma preliminarioje posėdžio darbotvarkėje, ministras ketina atsakyti į jam opozicijos užduotus interpeliacijos klausimus.
Parlamento mažuma reikiamus parašus po interpeliacijos tekstu surinko dar lapkričio pradžioje. Lietuvos diplomatijos vadovui užduoti 45 klausimai. Politikai domisi dvišaliais ministro susitikimais, Rusijos Ambasadoriaus išsiuntimo iš Lietuvos aplinkybėmis, Kaliningrado tranzito istorija bei Europos Komisijos išaiškinimu. Keliamas klausimas ir dėl buvusios G. Landsbergio patarėjos bei atstovės spaudai Vytautės Šmaižytės pasitraukimo iš pareigų.
Eilė klausimų yra susiję ir su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais. Pats užsienio reikalų ministras apgailestavo dėl tokio opozicijos žingsnio.
„Aš manau, kad būtų buvę garbingiau neįtraukti žmonių. Gal kritikuoti ministrą dėl procesų ir palikti man teisę apsiginti. Bet dabar šiek tiek apmaudu, kad buvo papildomai (įtraukti – ELTA) žmonės, kurie to tikrai nenusipelnė“, – sakė ministras.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė tvirtina, kad klausimai užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui parengtoje interpeliacijoje yra pagrįsti.
Premjerė Ingrida Šimonytė nesutiko su tokia Prezidentūros pozicija ir akcentavo, kad dalis G. Landsbergiui adresuotų klausimų gali būti skirti ir prezidento komandai.
„Iš tų interpeliacijos klausimų, nežinau ar Skaisgirytė juos pati skaitė, labai didelė dalis klausimų yra susijusi su Prezidentūros atsakomybe skiriant ambasadorius. Visi tie ambasadoriai, apie kuriuos yra užduodami klausimai, yra paskirti su Prezidentūros pritarimu ir sutarimu“, – anksčiau šią savaitę Eltai sakė Vyriausybės vadovė.
Ji tvirtino, kad ministru pasitiki ir priekaištų jam turi itin nedaug.
„Ar aš dabar galėčiau dėl to, kad ponia Skaisgirytė pasakė pasakyti Landsbergiui, kad, žinai, tu pasitrauk iš Vyriausybės, nes man kažkaip atrodo, kad tu prastai dirbi – tikrai ne. Jeigu yra ministrų, kuriems aš turiu mažai priekaištų, tai Gabrieliui Landsbergiui aš turiu labai mažai priekaištų“, – pabrėžė ji.
Tuo tarpu konservatorių frakcijos vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen mano, kad šia Seimo demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ iniciatyva interpeliuoti G. Landsbergį bandoma nukreipti dėmesį nuo nemažai klausimų viešojoje erdvėje sukėlusios Antikorupcijos komisijos pirmininko Algirdo Stončaičio istorijos.
Interpeliacija G. Landsbergiui nėra pirmoji šiai Vyriausybei. Parlamento mažuma jau inicijavo tris interpeliacijas – energetikos ministrui Dainiui Kreiviui, sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui ir žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui. Visi šie procesai baigėsi valdančiųjų naudai – atsakymams į klausimus buvo pritarta ir ministrai tęsia darbą postuose iki šiol.
Visgi, Seimo opozicija neatmeta, kad netrukus interpeliacija gali būti inicijuojama ir kitiems ministrams, o parlamento pasitikėjimą įsivertinti bus raginama visa Vyriausybė.
