G. Landsbergis ir Z. Rau dalyvavo Sąjūdžio ir Solidarumo jubiliejui skirtoje parodoje. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, pirmadienį susitikęs su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau, Vilniuje viešinčiu oficialaus vizito diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos atkūrimo trisdešimtmečio proga, aptarė sudėtingą neteisėtos migracijos situaciją prie rytinių Europos Sąjungos (ES) valstybių sienų.
Ministras G. Landsbergis padėkojo už Lenkijos paramą Lietuvai stabdant Aliaksandro Lukašenkos režimo vykdomos hibridinės operacijos sukeltą neteisėtos migracijos srautą. „Lenkijos solidarumas su Lietuva šioje srityje yra ypač svarbus“, – sakė G. Landsbergis.
Ministrai taip pat aptarė santykius su Baltarusija ir Rusija artėjančių ZAPAD karinių pratybų kontekste, situaciją Afganistane ir su ja susijusias galimas grėsmes. G. Landsbergis informavo apie Lietuvos pastangas užkirsti kelią Astravo atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos patekimui į Lietuvos rinką ir pabrėžė būtinybę kuo greičiau pasirengti šalies elektros tinklų sinchronizacijai su Vakarų Europa.
G. Landsbergis ir Z. Rau taip pat kartu dalyvavo parodos „Lenkija ir Lietuva – kartu už laisvę“, skirtos abiejų šalių judėjimų už laisvę – Sąjūdžio ir Solidarumo – bendradarbiavimui 1989 – 1990 metais, atidaryme.
Lietuva ir Lenkija atkūrė diplomatinius santykius 1991 metų rugsėjo 5 dieną.
Ministras G. Landsbergis su Austrijos kolega A. Schallenbergu aptarė nelegalią migraciją. URM nuotr.Nelegaliems migrantams skirta stovykla. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis antradienį su Austrijos užsienio reikalų ministru Alexanderiu Schallenbergu aptarė dvišalius santykius, nelegalios migracijos bei aktualiausius Europos Sąjungos (ES) ir tarptautinės darbotvarkės klausimus.
„Esame dėkingi Austrijai, kuri buvo viena pirmųjų šalių, suteikusi Lietuvai pagalbą neteisėtos migracijos krizei suvaldyti. Tai yra labai gražus praktinio solidarumo ES pavyzdys“, – sakė G. Landsbergis. Šiuo metu Lietuvoje yra dislokuoti Austrijos specialiųjų pajėgų pareigūnai, gauta humanitarinė pagalba, antradienį į Lietuvą iš Austrijos atvežti moduliniai būstai pabėgėliams apgyvendinti.
Ministrai aptarė Europos šalių politinę, finansinę ir techninę paramą Lietuvai sprendžiant nelegalios migracijos krizę, galimą ES migracijos politikos peržiūrą bei priemones, kurios leistų sustiprinti išorinių ES sienų apsaugą. Sutarta, jog reikia pradėti galvoti apie naują sankcijų paketą, kuris būtų nukreiptas prieš nelegalią migraciją remiančias ir skatinančias šalis bei asmenis.
Lietuvos ir Austrijos ministrai lankėsi Padvarionių pasienio užkardoje įrengiamoje migrantų stovyklavietėje, kur įvertino situaciją Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, apžiūrėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasieniečių mokyklos Medininkuose teritorijoje esančią migrantų stovyklavietę bei susitiko su Austrijos specialiųjų pajėgų COBRA atstovais. Medininkuose vyko bendra Lietuvos ir Austrijos užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrų spaudos konferencija.
Susitikime buvo aptartas dvišalis bendradarbiavimas ir santykiai su Kinija.
Šiais metais Lietuva ir Austrija mini diplomatinių santykių atkūrimo tarp abiejų šalių trisdešimtmetį.
Dabartinė migrantų krizė Lietuvos-Baltarusijos pasienyje sulaukia dėmesio ES valstybėse, bet ne tokio, kokio tikimės. Krito į ausis LRT RADIJUJE kalbėjusio (2021.07.26 10:05, laidos pavadinimas – Kaip gyvena „Auksinį liūtą“ parvežusios menininkės?) Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės vadovo Mariaus Gursko pastebėjimas, kad kol kas Vokietijoje mažai kalbama apie šią mums opią problemą, matyt, todėl, kad 2015 m. pačią Vokietiją užplūdo maždaug milijonas pabėgėlių.
Pasidomėjau šia istorija.
2015 m. vos per keletą savaičių vadinamuoju Balkanų koridoriumi į Vokietiją atvyko 10 tūkst. žmonių. Daugelis jų iš pradžių buvo įstrigę Vengrijoje. Didesnė dalis Vokietiją pasiekusių pabėgėlių buvo iš Sirijos, tačiau nemažai atvyko ir iš Šiaurės Afrikos, Irako ar Afganistano.
A. Merkel įsileido juos į Vokietiją, nors, remiantis Dublino reglamentu, numatančiu, kad prieglobsčio prašytojai turi būti įregistruoti pirmoje saugioje Europos Sąjungos šalyje, į kurią atvyko, už šiuos žmones buvo atsakingos kitos ES valstybės. Vokietija pirmiausia leido pabėgėliams pereiti sieną, ir tik tada ėmėsi tikrinti prieglobsčio prašymų pagrįstumą.
2015 m. Vokietijoje dėl prieglobsčio kreipėsi beveik pusė milijono žmonių, dar 750 tūkst. prašymus pateikė 2016 m. Taigi viso – 1,25 mln. Tuometis Vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere visuomeniniam transliuotojui ARD pereitų metų rugpjūčio viduryje prisipažino, kad buvo akimirkų, kai „situacija tapdavo nebekontroliuojama“.
Jei kiekvieną parą Putinas mums pamėtės po šimtą „pabėgėlių“, iki metų pabaigos turėsime jų arti 20 000.
Vokietija turi 83 mln. gyventojų, Lietuva – 2,8 mln.
Nesunku paskaičiuoti, kad Vokietijoje pasiprašiusieji prieglobsčio 2015-2016 m.m. sudarė 1,5 % viso gyventojų skaičiaus, Lietuvoje per pusmetį – 0,7 %.
Tad jeigu net Vokietija su savo ekonominiais finansiniais resursais pripažino, kad buvo akimirkų, kai „situacija tapdavo nebekontroliuojama“, tai ką jau kalbėti apie mus.
Migrantai. Piešinys. Slaptai.lt nuotr.
Be to, akivaizdus esminis skirtumas. Vokietija neturi valstybinės sienos nei su Rusija, nei su Baltarusija, šalia jos sienų nenumatomi bendri Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai.
Teisus mūsų UR ministras Gabrielius Landsbergis. Darome ką galime, bet reikalingas maksimalus ES įsitraukimas ardant nelegalios migracijos maršrutus per Turkiją ir Iraką.
Bet ir to maža. Putinas, kuris turi savo agentūrą kariaujančiame Afganistane, parūpins mums jau tikrų, prieglobsčio reikalingų, pabėgėlių ir iš ten.
Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?
Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.
Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.
Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.
Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.
O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.
Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.
Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?
Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?
Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.
Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.
O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.
Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.
Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.
Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“
Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?
Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?
Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja, kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.
Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.
Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.
Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.
Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė, didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.
Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?
Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija Turkijos turima patirtis neteisėtos migracijos stabdymo srityje būtų labai svarbi, sprendžiant Baltarusijos prieš Europą vykdomą hibridinę ataką, pasitelkiant nelegalią migraciją prieš Lietuvą, teigia užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Turkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrų susitikimas. URM.lt nuotr.
„Neteisėta migracija, siunčiant į Lietuvą migrantus iš Irako ir Sirijos, yra Baltarusijos atsakas į̨ Europos Sąjungos įvestas sankcijas. Turkijos turima patirtis neteisėtos migracijos stabdymo srityje būtų labai svarbi, sprendžiant šią dirbtinai sukeltą krizę“, – Italijoje po sekmadienį įvykusio susitikimo su Turkijos kolega Mevlütu Çavuşoğlu sakė G. Landsbergis.
Ministrai, kurie pirmadienį dalyvauja Globalios koalicijos kovai prieš Daesh/ISIS užsienio reikalų ministrų susitikime, taip pat aptarė saugumo situaciją Rytų partnerystės regione, sakoma pranešime.
Turkijos užsienio reikalų ministras priėmė G. Landsbergio kvietimą atvykti į̨ Ukrainos reformų konferenciją, kuri liepos 7–8 dienomis vyks Vilniuje.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.
Baigdami vizitą Pietų Kaukaze Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai Gabrielius Landsbergis, Alexanderis Schallenbergas ir Bogdanas Aurescu šeštadienį Tbilisyje susitiko su Sakartvelo ministru pirmininku Irakliu Garibašviliu ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu.
Susitikimuose ministrai akcentavo Europos Sąjungos (ES) įsitraukimą Sakartvele, paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, ES ir Sakartvelo asociacijos susitarimo ir tolesnio reformų įgyvendinimo svarbą. Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad ypač pabrėžta būtinybė visoms Sakartvelo politinėms jėgoms laikytis balandžio 19 dieną tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudaryto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos atstovų, numatančio reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
Trijų ES valstybių ministrų susitikimuose su Sakartvelo kolegomis taip pat aptarta situacija Rusijos kontroliuojamuose Sakartvelo regionuose, saugumo padėtis Pietų Kaukaze bei pasirengimas šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje. URM nuotr.
„Asociacijos susitarimą su ES pasirašęs Sakartvelas yra artimiausias bloko partneris Pietų Kaukaze. Raginame mūsų draugus Sakartvele nesustoti ir tęsti šalies žmonių ateičiai svarbias reformas, nes tik taip bus įmanoma pasiekti ambicingų tikslų. Taip pat matome ir vertiname labai svarbų asmeninį Sakartvelo ministro pirmininko Iraklio Garibašvilio vaidmenį prisidedant prie pasitikėjimo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano atkūrimo, palaikome Sakartvelo pastangas šia linkme“, – viešėdamas Tbilisyje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, pažymėdamas, kad Sakartvelo vidaus reformų pažanga ES sostinėse bus matuojama pagal balandžio 19 dienos susitarimo įgyvendinimą.
Vizito metu ES ministrų delegacija taip pat lankėsi prie linijos su Rusijos okupuotu Cchinvalio regionu (Pietų Osetijos). Apsilankydami ministrai patvirtino ES paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui bei paragino Rusiją įgyvendinti jos prisiimtus įsipareigojimus pagal ES tarpininkauto 2008 metų ugnies nutraukimo susitarimą.
Trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai birželio 24-26 dienomis lankėsi Pietų Kaukazo regione ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, primena Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitiko su Armėnijos vadovais. URM nuotr.
Tęsdami vizitą Pietų Kaukaze, Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pareiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu šios šalies parlamentu bei naujai suformuota Vyriausybe.
„Sveikiname teigiamus žingsnius ir iniciatyvas, skirtus mažinti įtampai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, esame pasirengę dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą, tiek palaikydami tolesnį demokratinių reformų procesą Armėnijoje“, – susitikimuose Jerevane sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
G. Landsbergis su Austrijos ir Rumunijos kolegomis Alexanderiu Schallenbergu ir Bogdanu Aurescu penktadienį atvyko į Jerevaną, kur susitiko su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkissianu ir laikinuoju ministru pirmininku, išankstinius parlamento rinkimus laimėjusios partijos „Pilietinis susitarimas“ lyderiu Nikolu Pašinianu.
Trijų Europos Sąjungos (ES) šalių ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pažymėjo birželio 20 dieną vykusių išankstinių Nacionalinio Susirinkimo rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino laisvais ir sąžiningais, svarbą tolesnei šalies raidai. Ministrai pažymėjo, kad po rinkimų šalies politinėms jėgoms svarbu susitelkti ties svarbiausių iššūkių sprendimu. Pokalbiuose buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, taip pat kalbėta apie tolesnį ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Šeštadienį trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai vizitą regione baigs susitikimais Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
G. Landsbergio susitikimai Azerbaidžane. URM nuotr.
Tęsdami regioninį Pietų Kaukazo vizitą Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai Gabrielius Landsbergis, Alexanderis Schallenbergas ir Bogdanas Aurescu penktadienį pradėjo susitikimais Baku su Azerbaidžano Respublikos prezidentu Ilhamu Alijevu ir užsienio reikalų ministru Džeichunu Bairamovu.
Europos Sąjungos (ES) vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu į regioną atvykę ministrai išsakė ES suinteresuotumą Pietų Kaukazo saugumu ir stabilumu bei pabrėžė ES siekį prie to prisidėti. Gabrielius Landsbergis susitikimais Baku tęsė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.
„Kartu su kolegomis ministrais perduodame žinią, kad Europai rūpi taika ir gerovė jos rytinėje kaimynystėje. Sveikiname svarbius neseniai Baku ir Jerevano padarytus pasitikėjimą kuriančius žingsnius, norime toliau reikšmingai prisidėti prie skaudžių konfliktų sprendimo ir darnios regiono valstybių raidos. Šiame kontekste taip pat svarbu pabaigti derybas dėl naujo ES-Azerbaidžano susitarimo“, – susitikimuose su Azerbaidžano vadovybe sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, ES ir Azerbaidžano politikų pokalbiuose daugiausiai dėmesio skirta situacijai regione pasibaigus antrajam Kalnų Karabacho karui, ES ir Azerbaidžano ryšių stiprinimo perspektyvoms, taip pat aptartas pasirengimas šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Penktadienį vizitas Pietų Kaukaze bus tęsiamas susitikimais Armėnijos sostinėje Jerevane, o šeštadienį, birželio 26 dieną, ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Austrijos kolega Alexanderu Schallenbergu ir Rumunijos diplomatijos vadovu Bogdanu Aurescu birželio 24-26 dienomis viešės Pietų Kaukaze.
Trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ministrų vizitas į Azerbaidžaną, Armėniją ir Sakartvelą rengiamas ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, sakoma URM pranešime. Dėl šio vizito susitarta gegužės 27 dieną Lisabonoje vykusiame neformaliame ES užsienio reikalų ministrų (Gymnich) susitikime, kurio metu, be kita ko, diskutuota apie įšaldytus konfliktus ES Rytų kaimynystėje.
„Džiaugiuosi, kad buvo išgirstas Lietuvos kvietimas skirti didesnį geopolitinį dėmesį Pietų Kaukazui. Puikiai pažįstame šį regioną ir žinome, kaip svarbu regiono valstybėms jausti ES paramą jų saugumui ir stabilumui. Norime labai aiškiai pasakyti – Europa yra ir bus tik dar aktyvesnė Pietų Kaukaze. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis yra pasiryžusi visapusiškai prie to prisidėti, taip pat išnaudojant ir Rytų partnerystės teikiamas galimybes“, – prieš vizitą sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
Birželio 25 d. numatomi G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu susitikimai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais šių šalių sostinėse, o birželio 26-ąją ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
Politika – žymiai sudėtingesnė veikla, nei mano dauguma Facebooko ar Twitterio komentatorių. Nebūtinai tai, kas mums atrodo neabejotinai gražu ir padoru, – geri dalykai. Ir atvirkščiai: kas, žvelgiant pirmą sykį, atrodo bjauru ir smerktina, nebūtinai – blogis. Labiau įsigilinę galbūt pamatytume visai kitas reikšmes. Nepamirškime karčios gyvenimiškosios tiesos: kartais nėra puikaus varianto, renkamės vien iš blogo ir labai blogo.
Žygimanto Pavilionio kalbėjimai
Todėl neskubėkime be atodairos smerkti Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio, kuris pakliuvo į Rusijos pokštininkų Vladimiro Kuznecovo (Vovanas) ir Aleksejaus Stoliarovo (Leksuas) pinkles. Šie internetiniai sukčiai, pasinaudoję Deepfake technologija, leidžiančia vaizdo pokalbio metu imituoti kito asmens veidą, apsimetė Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygiu Leonidu Volkovu. Nuo tokių apgavysčių niekas neapsaugotas. Įkliūna net patys atsargiausi.
Tačiau daugiau negu keista: ar tokio aukšto rango Lietuvos politikui derėjo taip atvirai šnekučiuotis net, įsivaizduokime, su Rusijos kalėjime įkalinto Vladimiro Putino kritiko A.Navalno bendražygiu. Juk kas galįs garantuoti, jog bendražygis – vis dar bendražygis. Gal jis jau seniai perverbuotas?
Ž.Pavilionis padarė nedovanotiną klaidą. Taip atlapaširdiškai plepėti neleistina net tuomet, kai esi įsitikinęs, jog informacija daliniesi su patikimu asmeniu. Būkime sąžiningi: Ž.Pavilionis „pakišo“ savo bendražygius, rėmėjus. Pavyzdžiui, jis (įrašą skelbia youtube.com, Respublika.lt) tvirtina turįs gerų kontaktų su Kongresu, galįs „supažindinti su kubiečių-lotynų mafija, lobistų grupe, kuri yra atroji pagal pajėgumus Kongrese. Tai esą ponas Menendesas“.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Kad Ž.Pavilionis turįs rimtų ryšių su šia politine grupe – abejoti netenka. Tėvynės Sąjungos internetiniame puslapyje tsajunga.lt rašoma: „Gegužės 12 d., trečiadienį, JAV Kongreso ispanakalbių lyderių institutas surengė nuotolinę 17-ąją iškilmingą lyderių apdovanojimo ceremoniją „Minčių įvairovės puoselėjimas“, kurioje tarptautine lyderystės premija apdovanojo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį. Kasmet pavasarį organizuojamos JAV Kongreso ispanakalbių lyderių instituto iškilmės suburia įtakingą ir įvairiapusę auditoriją, kurią sudaro renkami ir skiriami pareigūnai, visuomeniniai veikėjai, įmonių vadovai ir diplomatijos lyderiai. Institutui priklauso ir dabartinis JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robert Menendez. Šioje ceremonijoje apdovanojami asmenys pagerbiami už didelį ir vertingą indėlį į JAV ispanakalbę bendruomenę. Buvusiam ambasadoriui Ž. Pavilioniui skirtas Ileana Ros-Lehtinen, buvusios JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, vardo tarptautinės lyderystės apdovanojimas.“
Štai kaip.
Kaip bežiūrėsi, įžvalgus politikas, sumanęs Rusijos opozicionierų pristatyti savo sąjungininkams, pirmiausiai turėjo išsiaškinti, ar ponas Robert Menendez sutinka būti supažindintas. Deja, ponas R.Menendez vargu ar nutuokė, kad jį ruošiamasi supažindinti su A.Navalno bendražygiu L.Volkovu. Juolab tikriausiai bus įsižeidęs, sužinojęs jam taikomus epitetus.
Tokių Ž.Pavilionio išpažinčių, kurios įmanomos bendraujant tik su labai patikimu, patikrintu asmeniu, – apstu. Ž.Pavilionis žeria turtingų, įtakingų fondų, organizacijų pavadinimus, vardina politikų pavardes, su kuriais verta turėti rimtų reikalų, atskleidžia detalių, kaip Lietuva stengiasi didinti savo įtaką, pavyzdžiui, Gruzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Gal toji informacija ir nėra labai svarbi. Bet jos patekimas į viešumą tikrai nepageidautinas. Vardan ko Ž.Pavilionis taip elgiasi? Norįs pasipuikuoti, koks esąs įtakingas, svarbus, reikšmingas?
Tačiau baisiausia, kad jis išplepa nepažįstamam asmeniui net Lietuvos vidaus politikos niuansus. Ž.Pavilionis teigia: „Mes – vyriausybė, mano premjerė Ingrida galvoja kaip aš, užsienio reikalų ministras kaip aš, mes – didžiausia partija. Mūsų respublika yra parlamentinė, o prezidentas tik simbolinis. Ir viskas. Jis tam neprieštaraus. Kalbės kažką ne tą, bet tu nekreipk dėmesio“.
Padorus Lietuvos politikas taip nekalbėtų su kitos šalies atstovu net jei prezidentas G. Nausėda būtų labai blogas prezidentas. O juk taip – tikrai nėra.
Tad dabar ne tiek svarbu, ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitiki liežuvio už dantų prilaikyti nemokančiu bendražygiu. Dabar svarbiausia, ar Ž.Pavilioniu pasitiki mūsų sąjungininkai Vakaruose? Kaip dienraštyje „Respublika“ sako politologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius, „aukšas pareigas užimančiam politikui tokiu būdu netinka dėstyti savo vertinimų tretiesiems asmenims, su kuriais neturima jokių aiškių asmeninių ryšių“. Ar VSD žino, ką dar yra išplepėjęs Ž.Pavilionis per pastaruosius keletą metų į kairę ir dešinę? Ar Lietuvos Valstybės saugumo departamentas nesiruošia iš Ž.Pavilionio atimti teisės susipažinti su „slapta ir visiškai slapta informacija“?
Giria naująjį JAV prezidentą
Kita tema – mūsų sąjungininkai. Ž.Pavilionis apsimetusiems Rusijos opozicionieriumi sukčiams tvirtina, esą „esama vilties, kad su Baidenu mes šitą padarysime, kaip Reiganas padarė mums“. Suprask, Ž.Pavilioniui naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) atrodo toks kietas kaip kadaise Ronaldas Reiganas, Sovietų Sąjungą ne tik pavadinęs Blogio imperija, bet ir, pasinaudojant rusišku vertimu, „pastatęs į vietą“.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Būtų labai šaunu, sveikintina, pagirtina, jei tai – tiesa. Tačiau ar tikrai Džo Baidenas – naujasis Ronaldas Reiganas? Štai buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, duodamas interviu, sakykim, „Ukraina 24 televizijos“ laidai „Vremia Golovanova“, ne sykį skambino pavojaus varpais: JAV prezidentui nėra ko susitikti su V.Putinu. Jei toks pokalbis įvyktų, tai būtų ne Baltųjų rūmų, o Kremliaus pergalė. Bent jau vertinant pasitelkiant propagandos terminus. A.Ilarionovas savo gausiuose interviu (juos galima rasti ir youtube.com erdvėje) vardina faktus, kurie byloja, jog Dž. Baideno administracija bent šiuo metu begėdiškai išduoda Ukrainą.
Taigi A.Ilarionovas susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu labai panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kada Europos lyderiai išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą. O ką daro naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas – vengia telefoninių pokalbių su Volodymiru Zelenskiu, vieną telefoninį pokalbį nutraukia, neranda nei laiko, nei galimybių susitikti su Ukrainos vadovu susitikimo su V.Putinu išvakarėse
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – beveik neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Būtų labai šaunu, jei A.Ilarionovo prognozės, jog Vašingtonas išduoda Ukrainą, sakykim, vardan draugystės su Rusija tramdant Kiniją, – neišsipildytų. Netrukus bus aišku: birželio 16-ąją numatytas Džo Baideno ir V.Putino susitikimas Ženevoje.
Tad kuo pasitikėti mums, didžiojoje politikoje nedalyvaujantiems laikraščių ir portalų skaitytojams? Ar Lietuvos užsienio politiką vairuojantys vyrai ir moterys išdrįs priminti Džo Baidenui karčią tiesą – Vašingtonas privaląs gelbėti Ukrainą. Mat ankstesnis Amerikos prezidentas savo parašu garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti atominio ginklo. Savo pažadus Amerika privalo įgyvendinti. O jei Vašingtonas vis tik negins Ukrainos, vadinasi, JAV nėra patikima sąjungininkė.
Lietuviškos klaidos Kaukazo regione
Akivaizdu ir tai, jog Ž.Pavilionis labai aktyvus Gruzijoje. Bet kodėl – tik Gruzijoje? Kodėl, pavyzdžiui, nesidomi Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimais? Kodėl, atkakliai kišdamasis į Gruzijos vidaus reikalus vardan gražaus tikslo – demokratijos, pamiršta priekaištauti Jerevanui, kam šis negrąžina Azerbaidžanui minų laukų žemėlapių? Juk praėjusių metų rudenį Baku susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą (didžiąją dalį). Tačiau paaiškėjo, jog Armėnija ten palikusi šimtus tūkstančių minų. Todėl į Kalnų Karabachą grįžtantys azerbaidžaniečių pabėgėliai karts nuo karto žūsta, užlipę ant paslėptų sprogmenų. Žūsta ir azerbaidžaniečių kariai, išminuotojai. Vardan ko?
Šuša. Kalnų Karabachas. Armėnijos karių sugriauti Chano rūmai
Neseniai žuvo net azerbaidžaniečių žurnalistai. Birželio 4 dieną apie 11 valandą buvo susprogdintas automobilis, gabenęs Azerbaidžano žurnalistus. Sprogimo kaltininkė – prieštankinė mina. Būtent ant jos užvažiavus automobiliui gyvybių neteko azerbaidžaniečių žurnalistai Mageramas Ali ogly Ibragimovas ir Siradža Abyšova, dirbę Azertaq ir Az TV leidiniuose. Incidento metu žuvo ir žurnalistus lydėjęs Kialbedžaro rajono valdžios atstovas. Dar keturi žmonės, lydėję žurnalistus, – sužeisti.
Azerbaidžano specialiosios tarnybos įtaria, kad prieštankinė mina kelyje į Susuzlug kaimą buvo padėta visai neseniai, o ne prieš 2020-ųjų rudens įvykius. Tokius įtarimus yra pareiškęs Human Rights Watch atstovas Europai ir Centrinei Azijai ponas Georgijus Gogija. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima teigti, jog tai – armėnų separatistų surengtas teroro aktas prieš taikius azerbaidžaniečius.
Apie šį incidentą rašė tokie tarptautinio pobūdžio leidiniai kaip TASS, Ria Novosti, gordonua.com, Haber Global, 24tv.ua, Bi Bi Ci.
Lietuvai ši tema neatrodo svarbi? Taip, Jerevanas neseniai atidavė azerbaidžaniečiams Agdamo minų laukų žemėlapius mainais į keliolika Azerbaidžano nelaisvėn patekusių savo diversantų. O kur – kitų Kalnų Karabacho ir gretimų rajonų minų laukų žemėlapiai?
„Lietuviškoji giraitė“
Neseniai Armėnijoje viešėjo Ž.Pavilionio bendraminčiu pavadintas Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ten jis pasodino simbolinę „Lietuvos giraitę“ – dykvietėse, kuriose iki garsiojo Spitako žemės drebėjimo augo tankūs miškai. Prasmingas žingsnis: po žemės drebėjimo, neturėdami kuro, armėnai buvo priversti kirsti miškus. Kad nesušaltų, kad turėtų kaip pasišildyti maisto. Dabar miškus norima atkurti. Idėja – tikrai graži. Palaikykime ją.
Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė”. URM nuotr.
Bet armėnai per pastaruosius du dešimtmečius masiškai kirto senus miškus ir jiems nepriklausančiame Kalnų Karabache, kol buvo okupavę šias žemes. Kirto senuosius miškus ne tam, kad neturėjo „kuo pasišildyti“. Kirto „iš pykčio“, trokšdami praturtėti, siekdami kiek įmanoma daugiau pakenkti azerbaidžaniečiams, nes širdies gilumoje visąlaik jautė, kad jiems iš ten teks nešdintis. Kirsdami miškus savo teritorijoje armėnai gelbėjosi nuo šalčio, o kirsdami svetimus miškus elgėsi barbariškai. Tad tiesos ir teisingumo ieškančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui simbolinį „Lietuvos mišką“ vertėjo sodinti ne Armėnijoje, o Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache.
Bet Lietuvos URM vadovui niekas nepatarė būti vienodai teisingam tiek bendraujant su Armėnija, tiek su Azerbaidžanu.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui pareiškus, kad jam yra žinomas faktas, jog Prezidentūra siekė, kad šalies vadovo Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė vadovautų Užsienio reikalų ministerijai, Prezidentūra tvirtina, kad gandų ir politikų pamąstymų nekomentuos.
„Formuojant Vyriausybę prezidentas išsakė nuomonę apie visus oficialiai pasiūlytus kandidatus į ministrus. Svarstymų, gandų ir atskirų politikų pamąstymų Prezidentūra nekomentuoja“, – Eltai atsiųstame komentare teigia prezidento komunikacijos grupė.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ tikino, kad jam yra žinomas faktas, jog Prezidentūra siekė, kad A. Skaisgirytė vadovautų Užsienio reikalų ministerijai.
„Faktas pats man yra žinomas“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ sakė ministras ir pažymėjo tokią informaciją vertinąs kaip svarbią.
„Aš manau, kad tai yra svarbi informacija“, – pažymėjo ministras.
Tačiau paties fakto jis nesiryžo vertinti. G. Landsbergio įsitikinimu, tą daryti jam, kaip užsienio reikalų ministrui, būtų tiesiog nekorektiška.
„Nenorėčiau vertinti kitų galimų kandidatų šioms pareigoms eiti – tai būtų nekorektiška“, – teigė jis.
Prezidentūros ir valdančiosios konservatorių partijos santykius temdo nesutarimai dėl tolesnio atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT).
G. Landsbergis interviu Eltai yra sakęs, kad vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus, yra būtent vyriausioji prezidento patarėja A. Skaisgirytė. Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, tvirtino ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra sako, kad nepaisant to, jog Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis ir pateko į paspęstas Rusijos provokatorių žabangas, jo išsakytos tezės apie prezidentą neatrodo iškarpytos.
„Tai niekaip neatmeta pokalbio turinio, kuris, ko gero, nebuvo iškraipytas, nes tai labai panašu į Užsienio reikalų komiteto pirmininko žodyną. Tas turinys, deja, yra šiek tiek nuviliantis“, – LRT radijui ketvirtadienį sakė prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.
Prezidentūra dar trečiadienį kritiškai buvo įvertinusi Ž. Pavilionio pareiškimus Rusijos opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiam provokatoriui. Provokacijos metu kalbėdamas apie demokratijos siekį Rusijoje politikas teigė, esą nereikėtų kreipti dėmesio į prezidento Gitano Nausėdos požiūrį užsienio politikos klausimais. Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tu nekreipk dėmesio (…). Premjerė galvoja kaip aš. Užsienio reikalų ministras galvoja kaip aš, mes esame didžiausia partija, pas mus – parlamentinė respublika, o prezidentas tik simbolinis“, – opozicionieriumi apsimetusiam Rusijos pokštininkui iškarpytame pokalbyje teigė Ž. Pavilionis.
A. Skaisgirytės teigimu, supratęs, kad buvo apgautas, Ž. Pavilionis jau anksčiau apie situaciją buvo informavęs Prezidentūrą.
„Mes iš anksto žinojome, kad tas neva ponas Volkovas yra klastotė, tą pranešė ir pats ponas Pavilionis iš karto po įvykio, kai suprato, kas yra ir kaip. Tai pamoka turbūt visiems politikams ir ne tik politikams, kad turime būti labai atsargūs ir bent jau bandyti atskirti, patikrinti, su kuo kalbamės, net ir videoryšiu“, – teigė ji ir pažymėjo, kad panašių provokacijų ir melagienų gali Lietuvoje tik daugėti.
„Melagienų, ko gero, tik daugės. Tokiu laikotarpiu gyvename. O kaip žmonėms padėti tai atskirti, kaip reaguoti – tai yra šios dienos aktualija, ir kuo visuomenė apie tai daugiau žinos, tuo ji bus labiau pasirengusi duoti atsaką“, – sakė patarėja.
URK pirmininko pareiškimus įvertino I. Šimonytė ir G. Landsbergis
Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, šį pokalbį galima vertinti tik kaip provokaciją.
„Šio pokalbio turinys gali būti vertinamas tik vienareikšmiškai – tai manipuliatyvi provokacija, kurios auka gali tapti bet kuris Lietuvos politikas. Pasitikiu Žygimantu Pavilioniu, o tai, kad jis buvo pasirinktas provokacijų taikiniu, matyt, rodo, kad jo darbas ir iniciatyvos erzina, yra neparankios Kremliui, o Lietuvos balsas yra girdimas pasaulyje bei itin nervina režimus Rytuose“, – trečiadienį Eltai atsiųstame komentare sakė G. Landsbergis.
Tuo tarpu Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė trečiadienį teigė, kad tai yra gera pamoka visiems politikams. Jos teigimu, esant nemažai provokacijų rizikai, Lietuvos politikai turi būti įsitikinę, su kuo kalba.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Manau, kad visiems politikams yra pamoka, kad kalbantis su pašnekovais reikia būti tikriems, su kuo yra kalbama. Ypač turint galvoje, kad yra provokacijų rizika dėl Lietuvos Respublikos ir valdžios institucijų bei atskirų politikų griežtos pozicijos, tarkim, Kremliaus režimo ar Lukašenkos režimo atžvilgiu“, – sakė I. Šimonytė.
Griežtai I. Šimonytė neįvertino ir Ž. Pavilionio pareiškimų slapta įrašytame ir iškarpytame pokalbyje apie prezidentą Gitaną Nausėdą.
„Komentarų politikų būna visokių – vienas apie kitą ir apie situacijas. Nenoriu komentuoti to teksto, kurio neturėjau progos girdėti“, – teigė premjerė.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų vadovais. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, lankydamasis Seinuose, susitiko su Lenkijos lietuvių organizacijų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovais.
Lenkijos lietuviai įvardijo aktualiausias problemas, susijusias su lituanistiniu švietimu – lietuviškų mokyklų skaičiaus mažėjimą, kokybiškų vadovėlių lietuvių kalba trūkumą, nepakankamą švietimo įstaigų finansavimą.
Apsilankęs Seinų lietuvių „Žiburio” mokykloje, pastatytoje ir remiamoje Lietuvos lėšomis, ministras teigė, kad būtina praktiškai įgyvendinti abiejų valstybių švietimo ministrų pasirašytą veiksmų planą dėl bendradarbiavimo švietimo srityje, numatantį tinkamą lietuviškų mokyklų finansavimą iš Lenkijos savivaldybių.
„Palaikome nuolatinį dialogą su Lenkijos centrine ir vietine valdžia, siekiame kuo greičiau išspręsti ir pagrindinės lietuviškos mokyklos, ir kultūros centro įkūrimo Suvalkuose klausimą”, – sakė ministras.
G. Landsbergis vizito metu pagerbė lietuvių savanorių atminimą Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie vyskupo Antano Baranausko paminklo ir 2010 metų Smolensko aviakatastrofos aukų paminklo Seinuose.
Lenkijoje gyvena apie 5 000 lietuvių, dauguma jų – Seinų ir Punsko krašte, primena Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas neformaliame Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikime Lisabonoje, aptardamas ES veiksmus Baltarusijos atžvilgiu po civilio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske, pastebėjo, kad ES reagavo greitai ir vieningai, o dabar būtina nedelsiant įgyvendinti pirmadienį priimtus Europos vadovų sprendimus Minsko atžvilgiu.
ES užsienio reikalų ministrų susitikime ketvirtadienį aptariamas ES Vadovų Tarybos sprendimų įgyvendinimas dėl Baltarusijos, konfliktai ES Rytų kaimynystėje, ES – Afrikos santykiai, Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategija.
„Neturėtume izoliuotai vertinti praėjusio sekmadienio oficialaus Minsko išpuolio – tai nėra pavienis veiksmas, tai nuo praeito rugpjūčio tebesitęsiančios eskalacijos dalis, dar vienas A. Lukašenkos režimo bandymas bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje, keliantis vis didesnę saugumo problemą visai ES. Baltarusijos režimo terorizmo veiksmai negali likti nenubausti. Nedelsdami svarstykime ir sutarkime dėl ekonominių sektorinių sankcijų. Svarstykime naftos produktų, finansų, energetikos, tabako sektorius,” – sakė ministras ir pabrėžė, kad stiprus tarptautinės bendruomenės atsakas siųstų žinią ir kitiems autoritariniams režimams: „ES turi pasiųsti stiprų signalą Rusijai, kad Europa neužsimerks, vykstant Baltarusijos aneksijai”.
Kalbėdamas apie įšaldytus konfliktus Rytų kaimynystėje, G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad visos Rytų Partnerystės šalys – Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžanas – yra stipriai paveiktos konfliktų, kurie tik politiškai įšaldyti, tačiau bet kuriuo metu gali tapti karštais.
„Šie anklavai – įšaldytų konfliktų teritorijos – primena Kaliningrado srities situaciją: Rusija militarizavusi teritorijas visose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse ir gali lengvai instrumentalizuoti situaciją – per militarizaciją, pasportizaciją, borderderizaciją, ar pradėdama aktyvią operaciją. Ji nebando ir nenori spręsti įšaldytų konfliktų. Greičiau naudojasi jais, siekdama geopolitinės naudos sau, keldama grėsmę šio regiono stabilumui ir atskirų šalių norui bendradarbiauti su ES”, – sakė ministras ir pabrėžė, kad visos šios konfliktų paveiktos šalys nori daugiau Europos, todėl didesnis ES įsitraukimas – tai tinkamiausias atsakas į destruktyvų Rusijos vaidmenį.
Diskusijoje apie ES Indijos – Ramiojo vandenynų regiono strategiją ES diplomatijos vadovas pabrėžė šios strategijos savalaikiškumą ir poreikį gilinti ES bendradarbiavimą su bendraminčiais partneriais bei regiono šalimis.
Pasak G. Landsbergio, strateginis ES požiūris į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną padėtų išlaikyti geopolitinę pusiausvyrą regione, atsverti globalius Kinijos siekius, diversifikuoti tiekimo grandines. Be to, svarbu rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vertybinių, ekonominių, saugumo ir geopolitinių interesų.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Lietuvos viešojoje erdvėje verdant diskusijoms dėl Partnerystės įstatymo, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad jis šį žmogaus teises ginantį įstatymą palaiko neišsižadėdamas konservatizmo ideologijos principų. Užsienio reikalų ministro įsitikinimu, nors jo užimta pozicija dėl Partnerystės įstatymo ir nesulaukia visų partijos narių pritarimo, pati iniciatyva gali be jokių išlygų būti konservatyvios darbotvarkės dalimi.
G. Landsbergis taip pat neslėpė itin kritiškai vertinantis prieš savaitę vykusį „šeimos gynimo maršo“ renginį. Politikui daugiausiai klausimų sukėlė kai kurie „marše“ pasisakę asmenys bei perspektyva, kad iš šios iniciatyvos gali būti ketinama išauginti dar vieną radikalų darinį Lietuvoje.
Todėl, prisipažįsta G. Landsbergis, jis niekaip negali suprasti prezidento Gitano Nausėdos sprendimo, leisti savo sveikinimo kalbą transliuoti Vingio parke susirinkusiems „maršo“ dalyviams.
„Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tokiai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
Tačiau, panašu, ne tai ir ne nesutarimai dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) labiausiai apsunkina valdančiųjų konservatorių ir prezidento santykius. G. Landsbergio teigimu, vienas iš didesnių kliuvinių, sprendžiant kai kuriuos įstrigusius klausimus yra būtent vyriausioji prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Jos užimta laikysena viešo komunikavimo metu, užsimena ministras, neprisideda prie kai kurių įstrigusių klausimų, tarp kurių ir rekordiškai išsitęsusi tuščios vadovo kėdės Lietuvos ambasadoje ES problema, sprendimo.
Galiausiai Eltai duotame interviu G. Landsbergis pakomentavo, kodėl jis pastaruoju metu ne itin dažnai įsitraukė į diskusijas dėl vidaus politikos problemų, įvertino sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio darbą bei užsiminė, kad ateinančiuose Prezidento rinkimuose konservatorių partija gali apskritai neturėti savo kandidato.
– Žmonės viešojoje erdvėje pasigedo konservatorių pirmininko, kalbančio vidaus politikos aktualijų temomis. Gal galite jiems pasiųsti žinutę, kad Jums viskas gerai?
– Tai šis interviu ir yra žinutė. O jei iš tikrųjų – užsienio politika, o ypač paskutinio pusmečio, yra nepaprastai aktyvus laukas. Kiekvieną dieną grįžtu namo ir galvoju, kad buvo galima padaryti dar daugiau. Žinoma, kad tai reikalauja daug dėmesio ir daug jėgų, todėl, manau, kad nėra daug pridedamosios vertės būti dar vienu balsu ir įsijungti į platų chorą žmonių, kurie komentuoja ar diskutuoja apie įvykius, kurie vyksta.
– Bet gal žmonės nori, kad partijos lyderis apibendrintų partijos poziciją. Kai kalba, pavyzdžiui, frakcijos seniūnė, tai dalis gali suprasti, kad tai tik frakcijos, o ne partijos nuomonė, o kai kalba koks krikdeminio sparno atstovas – kalbama galbūt tik vieno sparno vardu… Ir tada klausimas – kur pirmininko pozicija, ypač visais jautriais klausimais?
– Man apskritai atrodo, kad komentavimas kiekvieną dieną, nors ir sukuria papildomų antraščių ir intrigą, bet, manau, kad reikia leisti nusėsti dulkėms, kad matytume realų vaizdą. Praėjusi Seimo kadencija pasižymėjo labai greitomis reakcijomis feisbuke: vienas rėžia, kitas atsako, kimba į atlapus, įgelia ir taip toliau. Valdančiųjų ir opozicijos diskusija viešojoje erdvėje sukūrė labiau barnio vaizdą nei konstruktyvią politinę diskusiją. Man regis, reikia šiek tiek palaukti – kelias dienas, kartais savaitę – ir tada pakomentuoti. Tai sukuria ramesnę atmosferą. Be to, yra dar vienas papildomas argumentas – visuomenė tada gali pamatyti, kad tas, kas garsiausiai šaukia, nebūtinai sako tiesą.
– Apžvalgininkai komentuodami jūsų, kaip partijos pirmininko, atliekamas funkcijas tapus ministru, tarsi užsimena, kad jums mažiau kalbėti apie vidaus problemas nebūtinai yra blogai, nes tai proga pasireikšti kitiems. Ar galima sakyti, kad dabar partijoje ruošiami potencialūs kandidatai ateinantiems partijos pirmininko rinkimams?
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
– Aš sakyčiau, kad tai tikrai padės išsigryninti. Partija, man regis, yra stipri tiek, kiek ji galvoja apie ateitį. Akivaizdu, kad po ketverių metų turėsime naujus partijos rinkimus, kuriuose aš nebedalyvausiu. Dabartiniai įstatai man neleidžia to daryti ir tokių planų neturiu. Tai reiškia, kad turi iškilti nauji lyderiai, turi būti pasiūlytos naujos idėjos. Tad dabar galbūt galima tą proceso pradžią šiek tiek ir matyti.
Tai nereiškia, kad aš dabar atsitraukiu, bet faktas yra tas, kad mes nenorime atsidurti tokioje situacijoje, kaip kad atsidūrė kitos politinės jėgos – vienam žmogui pasitraukus partija tiesiog sugriūna. Tai tikrai nėra tvaru, be to, ir politinėje sistemoje taip kuriamas nestabilumas.
– Kliūva kritikos ir jūsų kolegai Vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kad jis per mažai matomas. Opozicija piktinasi, kad jis mažai kalba ir kad ne visada pats dalyvauja svarbiuose politiniuose procesuose, kad daug darbo atlieka viceministrai. Lyginama jo komunikacija, jos intensyvumas su pirmtako – Aurelijaus Verygos – komunikacija. Šiuo atžvilgiu jis tikrai nusileidžia. Ar tai problema?
– Man regis, kad paskutinis pusmetis ir pasižymėjo tuo, jog pagrindinis žodis visų ekspertų ir žiniasklaidos lūpose buvo apie prastą komunikaciją, kad trūksta komunikacijos. Kiek galėjau, tiek sakiau žmonėms, kad reikia žiūrėti į objektyvius faktus. Vyriausybė paveldėjo itin sunkią situaciją. Šiandien mes matome, kad Lietuva yra pirmaujanti valstybė pagal skiepus, esame treti Europoje po Maltos ir Vengrijos… Iš esmės pirmi pagal skiepijimą vakarietiškomis vakcinomis, nes Vengrija skiepijasi ir kiniškais, ir rusiškais skiepais. Tai reiškia, kad sugebėjo ministras suvaldyti situaciją, esame priekyje, užsikrėtimų kreivė užlaužta, taigi trečioji banga savo piko nepasiekė. Mes sugebėjome skiepais ją užlaužti, karantinu taip pat. Objektyviai vertinant, reikia pasakyti, kad darbas buvo atliktas gerai. Negaliu kitaip įvertinti.
– Tai neturite priekaištų A. Dulkiui dėl jo darbo?
– Gal ir galėčiau norėti, kad būtų skirta daugiau laiko komunikacijai, pasirodant viešojoje erdvėje. Bet jei ant svarstyklių dedu tobulą komunikaciją ir struktūrą, kuri gelbsti žmonių gyvybes pandeminiu metu – aš rinkčiausi prastesnę komunikaciją.
– Praėjusią savaitę, kai Vyriausybė priėmė sprendimą dovanoti vakcinų Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai, jūs ir sveikatos apsaugos viceministrė sakėte, kad Lietuva jau yra pasiruošusi tokioms dovanoms, nes vakcinų kiekiai sparčiai auga. Bet šiandien vis dar opus kitas klausimas – piliečių nusiteikimas skiepytis. Ne visi rizikos grupėse esantys žmonės yra paskiepyti. Kaip jūs vertinate skiepijimo tempus bei komunikaciją raginant piliečius skiepytis? Ar šalies institucijos padarė viską, kad šis procesas vyktų maksimaliai sklandžiai?
– Reikia suprasti, kad savivalda turi labai dideles galias šioje srityje ir mes matome milžiniškus skirtumus tarp Vilniaus bei Kauno, kuriose situacija, pasiekiant rizikos grupes, yra panaši. Ir apmaudu pripažinti – Klaipėdos savivaldybė yra prie tų, kurios recepto neatrado.
Vyriausybė tikrai daug dėmesio skyrė, kaip skatinti žmones 65+ grupės aktyviau skiepytis. Bet jei Vyriausybė ir daro bendrą komunikacijos planą, savivaldybė turi užtikrinti, kad žmonės turėtų kur ateiti (…). Vyriausybė gali paraginti (gyventojus skiepytis – ELTA), bet galutinis paslaugos suteikėjas yra savivaldybė. Taigi… Ar lygiu asfaltu važiavome paskutinį pusmetį? Sakyčiau, kad visko buvo: ir duobelių, ir posūkių.
Bet rezultatu, kuris šiandien yra, aš tikrai esu patenkintas.
– Į skiepijimo klausimus yra ir prezidentas aktyviai įsitraukęs, buvo iškelta ambicija dėl 70 proc. paskiepytų žmonių iki vidurvasario. Dabar viešojoje erdvėje pasirodė žinutės, kad pirmoji šalies ponia nėra pasiskiepijusi, kad dar tik ketina. Jūs matote čia kažkokią problemą, gal reikėjo anksčiau rodyti lyderystę ir pavyzdį šiuo klausimu?
– Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo galbūt tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti. Nes dabar kyla tokia intriga, dėl ko nepasiskiepijo: ar ji nuogąstauja dėl skiepų, ar yra kitos priežastys. Tai yra jautru. Mes turime 65+ metų grupėje nemažai paskiepytų asmenų. Tai yra neblogai, tačiau 85 m. grupėje mes turime nedidelį skaičių, tai yra žmonės, kuriuos sunkiausia pasiekti. Todėl šiuo klausimu yra labai svarbi lyderystė. Ir manau, kad čia yra tai, ko reikia valstybei. Mano supratimu, ar iki ,,mindauginių“ bus paskiepyta 70 proc., ar iki birželio 30 d…. Svarbiausia yra socialinė žinia jautriausiems žmonėms. Ši žinia yra nepaprastai svarbi ir būtų labai apmaudu, jei ta proga nebūtų išnaudota ar net būtų panaudota priešingai.
– Yra jautrių klausimų ir ne tik su COVID–19 susijusių, bet ir su valdančiąja dauguma, kurios žymiausią dalį sudaro būtent konservatoriai. Kaip jūs žiūrite į valdančiosios daugumos potencialą? Ar ji yra stipri? Jei stipri, tai ar iš savęs stipri, ar visgi jos stiprumą galima pamatyti tik santykyje su ne itin susistygavusia opozicija. Kaip žiūrite į šios valdančiosios daugumos potencialą, lyginant su ankstesne Seimo dauguma?
– Sunku pasakyti. Kol kas pirmajame pusmetyje tekę išbandymai buvo sutikti ganėtinai sėkmingai, nepaisant to, kad linkinčių suklupti buvo ne taip mažai. Laukiančių suklupimo buvo ir toje pačioje opozicijoje. Tas pats Genocido tyrimo centro atvejis… Tai yra tikrai keista istorija. Gal jei tuomet nebūtų tuometinio direktoriaus aštrios pozicijos, o gal ir opozicijos stipraus palaikymo… Gal būtų buvę galima viską diplomatiškiau išspręsti. Tačiau įvyko balsavimas ir nors atrodė, kad koalicija gali būti išsiskaidžiusi, kad nuomonės skiriasi, kad ne visi palaiko. Tačiau parodėme, kad net sudėtingi klausimai yra išsprendžiami. Tas pats Konstitucinio Teismo teisėjo paskyrimas. Buvo įvairiausių vertinimų, tačiau sugebėta įveikti nepasitikėjimą… Praėjusioje kadencijoje Ramūnas Karbauskis iki pat Seimo rinkimų 2020 m. kartojo: jūs sakėte, kad mes iki pirmųjų bulvių neišbūsim… Pamenate šią formuluotę turbūt.
– Visa tauta tai kartoja iki šiol…
– Man regis, kad kiekvienai koalicijai gali būti išsakyta tokia frazė… Bet, mes matome, kad dauguma važiuoja ir tiek…
– Tai iki kokio derliaus konservatorių dauguma ketina išbūti?
– Iki serbentų… Juokai juokais, bet aš sakau, kad yra jėgos šiai koalicijai dirbti visą kadenciją. Ar būsime mes išbandomi? Žinoma, kad būsime, esame dabar išbandomi, išbandymas yra ir tarpusavio pasitikėjimas, ir įvairūs kiti klausimai, kurie ateis į darbotvarkę… Bet, man atrodo, kad šioje koalicijoje artumo ir bendrystės yra daugiau negu, pavyzdžiui, toje pačioje opozicijoje. Ji tikrai yra stipriai audrų blaškoma ir tai yra didelis skirtumas nuo buvusios. Nepaisant to, kad mes kurį laiką neturėjome opozicijos lyderio, bet vėliau mes turėjome vieningą sutartį ir praktiškai kas savaitę darėme po kokią vieną bendrą spaudos konferenciją, kur visi trys stovėdavome, nepaisant to, kad buvome iš skirtingu flangų. Sugebėjome tai kažkaip išlaviruoti.
– Bet ir pridirbote… (G. Landsbergis juokiasi). Pridirbote bendradarbiaudami ta prasme, kad dabar opozicijos lyderis Skvernelis, laukdamas ponios Blinkevičiūtės sprendimo dėl dalyvavimo opozicijos koalicijoje, kalba apie socialdemokratų kolaboravimą su konservatoriais. Tą patį kalba ir šešėlinis premjeras Karbauskis. Tarsi ir daromas spaudimas socialdemokratams jungtis prie „valstiečių“ ir „darbiečių“. Iš esmės sako socialdemokratams: jei tu ne su mumis, tai tu su konservatoriais. Kaip žvelgiate į tokias kalbas apie LSDP „satelitavimą“ konservatoriams?
– Nežinau, kokios pozicijos laikysis nauja pirmininkė, bet mes visi matėme, ką reiškia amžino karo stovis buvusiame Seime. Buvo siekiama priešintis kiekviename klausime, kad ir kas tai būtų. Ir tas karas per 4 metus išvargino. Esant tokiai didelei fragmentacijai kairėje pusėje: partijų, partijėlių, šešėlinių ir nešešėlinių lyderių, man regis, kad čia politinei jėgai reikėtų išlikti konstruktyviai, turinčiai aiškų savo vertybinį stuburą… Aš manau, kad būtent tai yra niša. Tokiu atveju jie (LSDP – ELTA) gali vienu klausimu palaikyti valdančiąją daugumą, kitu – palaikyti pono Skvernelio sprendimus. Bet jie turi rodyti, kad yra nepriklausomi savo kelyje. Jei mes juos prisitraukiame – tai gali potencialiai kenkti jiems, bet jei Skvernelis juos prisitraukia – jie tada atsiduria šešėlinio valdovo šešėlyje… Manau, kad visgi bus pasirinktas kelias brėžti savo kryptį. Tam reikia aiškios lyderystės, aiškių žinučių.
– O jūs jau kalbėjotės su naujai išrinkta lydere Blinkevičiūte? Skvernelis sakė, kad bematant paskambino, aptarė reikalus ir pakvietė kavos.
– Aš parašiau žinutę ir dar laukiu atsakymo.
– Tai neatrašė Vilija Blinkevičiūtė?
(G. Landsbergis šypsosi ir kraipo galvą)
– O grįžtant prie valdančiosios daugumos. Trečiadienį iš Liberalų sąjūdžio pasigirdo tokių raginimų tikslinti valdančiosios daugumos sutartį, nustatant tam tikras procedūras priimant sprendimus, lyg ir siūloma steigti koalicijos tarybą. Suprantu, kad visa tai siūloma siekiant išvengti chaoso. Tai yra ta baimė dėl nekoordinacijos?
– Aš neprieštarauju principui… Viskas tvarkoje, galime turėti tarybą ir panašiai. Bet mes matėme vieną tokį vaizdą ir aš manau, kad iš jo galima išvesti problematiką. Apie mėnesį laiko Vyriausybėje virė diskusija dėl galimybių paso. Šioje diskusijoje su dideliu džiaugsmu dalyvavo du liberalų ministrai. Ministras Kairys buvo vienas iš tų, kuris teikė pasiūlymus, nes galimybių pasas kultūros sektoriui yra didelė galimybė ir reikalingas dalykas. Tačiau tada Seime prasideda atskira diskusija, kada Seimo pirmininkė ir kai kurie liberalų frakcijos nariai tai kritikuoja… Aš net laukiau Vyriausybės posėdyje, kada atsistos Simonas Gentvilas ir ponas Kairys ir pasakys, kad mes pagal partinę liniją nesame linkę pritarti…
Tačiau to neatsitiko. Aš suprantu, kad čia didesnė problema yra liberalų frakcijos viduje, surandant bendrą sutarimą.
Jeigu kažkokia formalizuota taryba padėtų tai padaryti, tada gerai, bet jei lūkestis yra, kad jie atves visus liberalus aplink stalą ir kažkas turės visus juos tarpusavyje sutaikyti, su galimybių pasais ir kitomis pozicijomis – tai nėra padaroma. Įsivaizduokite… Juk konservatorių frakcijoje taip pat yra daug nuomonių, yra krikščionys demokratai… Įsivaizduokite, kad mes su krikdemais tiek nesusitartume tarpusavyje, kad jie privalėtų sėdėti prie derybų stalo. Ar tai būtų konstruktyvu? Aš abejoju. Jei mes eitume tokiu keliu, aš siūlyčiau daugumos lyderio poziciją ir, manau, tas daugumos lyderis turėtų – aš turiu žmogų galvoje – būti atsakingas už vienijimo poziciją.
– Kas būtų tas konkretus asmuo ir ar tai būtų opozicijos lyderio analogas?
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
– Aš manau, kad koaliciniame dėmenyje – tai greičiausiai būtų Viktorija Čmilytė–Nielsen. Aš remiuosi Irenos Degutienės patirtimi, kai 2008–2012 metų kadencijoje buvo tas žmogus, aplink kurį telkdavosi.
– O kaip jūs tai įsivaizduojate? Kaip Seimo pirmininkė dalyvauja, kokia būtų jos funkcija?
– Panašiai kaip ir dabar vyksta, tik tiek, kad tam reikia tam tikro įvardinimo. Tame įvardiname yra ir lūkestis (…). Konservatoriai šiandien yra… Mes turime būti stabilizuojanti jėga, kad koalicija judėtų sėkmingai į priekį. Dėl to ateidamas į koalicinį pasitarimą aš ar frakcijos seniūnė, ar premjerė dažnu atveju pristato konsoliduotą frakcijos nuomonę. Norėtųsi, kad tas pats atkeliautų ir iš kitų frakcijų.
– Tai, jei aš gerai suprantu, visi tie ,,pasišpilkavimai“ dėl galimybių paso ir kitų dalykų labiau kyla iš koalicijos partnerių liberalų nesusikalbėjimo?
– Aš negaliu pasakyti, kaip viduje veikia struktūra, bet galbūt formalizavus, mes turėtume labiau išgrynintą aiškią poziciją. Tada ir viešumoje būtų mažiau šurmulio.
– O kalbant apskritai, kokią spalvą turi ši valdančioji dauguma? Ar galima valdančiąją daugumą vadinti liberalia, ideologine prasme?
– Ne… Šiaip tai yra dešinės koalicija, kurioje yra viena labai progresyvi partija, reiškianti labai progresyvias idėjas, kurių anksčiau niekas nebuvo pristatęs. Kita savęs taip ryškiai prie progresyvių partijų nepriskiria. O konservatoriai yra tokia stabili, už valstybę esanti politinė jėga, kuri ieško balanso, kad valstybės laivas mažiau siūbuotų.
– Tačiau viešojoje erdvėje dėl ideologinės kokybės kyla klausimų. Tarkime, šiuo metu dėmesio centre yra socialiniai, vertybiniai klausimai, kaip Stambulo konvencija, Vytauto Mizaro skyrimas Konstitucinio Teismo teisėju, Partnerystės įstatymas. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje žymint tai, kur stovi konservatorius, o kur jau stovi liberalas, vis dar yra aiškus riboženklis? Štai tu už Stambulo konvenciją ir Partnerystę – tai tu jau nebesi konservatorius. Ar visgi, laikantis pozicijos, kad konservatizmas neturi šimtmečiais išliekančio ideologinio rakto, mes jau gyvename laikmetyje, kai dorovingam konservatoriui visiškai nesintetiška pasakyti, kad Partnerystės įstatymas nėra tai, kas reiškia revoliuciją?
– Labai įdomus klausimas… Mes frakcijoje vykstančiose diskusijose keliame klausimus, ar žmogaus orumo klausimas yra konservatoriui svarbus, kad žmogus neturi jausti niekinamas, žeminamas, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos… Visas šis žeminimo fonas ir kažkokios teisybės jausmo atstatymas – ar tai gali būti kažkokios konservatyvios darbotvarkės dalimi? Mano supratimu, taip – gali.
Teisės viršenybės principas, vakarietiškos valstybės pamatai, kurie yra padėti Kovo 11–ąją, valstybės, kuri yra teisinga visiems, idėja. Mes bandome tokius kertinius akmenis išsaugoti. Jeigu valstybė nurašo dalį savo visuomenės ar leidžia jai būti kažkaip išskirtai neigiama prasme, tai nėra valstybė, kuri yra teisinga visiems. Aš norėčiau, kad teisybė būtų atstatyta tam tikrais klausimais.
Bet yra didelis bet. Mes gyvename laikotarpyje, kuris technologijų paskatintas pavadinamas kultūriniais karais. Kartais viešojoje erdvėje atsiradusi takoskyra gali būti Vytis ir pliažas, gali būti keliami klausimai, kur turi būti Smetonos paminklas – Vilniuje ar Palangoje… Tačiau tos takoskyros atsiranda, kai sau nekeli gilesnio klausimo, ką mes giname ir kodėl mes čia esame. Mes pasiduodame tokiai bangai, kad kažkas lyg ir kovoja su šeima. Tačiau nereikia net sakyti, kad nė vienas žmogus neturi jausti, jog jo šeimą kažkas atakuoja. Tie, kurie turi vaikų, kurie, pavyzdžiui, yra kitos seksualinės orientacijos…. Jie nerimauja dėl savo šeimos atžalos, nes bijo, kad ji yra diskriminuojama, niekinama, žeminama.
– Ar šiame kontekste atsistojimas būtent į tą poziciją „už“ – ar tai yra progresyvus požiūris?
– Iš mano pusės, aš to nevadinu progresyvumu. Kaip tik sakau, kad yra tam tikri pamatiniai akmenys, kuriuos mes giname valstybėje.
– Ir tai gali ginti konservatorius be jokių žvaigždučių (rodančių papildomas sąlygas)?
– Man atrodo, kad taip. Mano supratimu, taip. Ir tai yra mano žinia mano partijai. Aš suprantu, kad nebūsiu palaikomas visų. Yra takoskyros.
– O jei jau apie takoskyras. Štai gausiausia opozicinė „valstiečių“ frakcija sako, kad jie yra tikrieji tradicinių vertybių gynėjai ir ragina Partnerystės įstatymo net nesvarstyti Seime.
– Aš manau, kad ji yra tiesiog opozicija. Prisiminkime poną Skvernelį, 2016 m. stovintį su plakatu už Stambulo konvenciją. Ką tai reiškia? Jis tada griovė šeimą? Kiek šeimų sugriovė? Tai labai paprastas dalykas: jie bus prieš viską, ką daro valdančioji dauguma. Aš į tai žiūriu ramiai, žinau, kad yra opozicijoje žmonių, kurie kelia sau gilius klausimus.
– Garsiai nuskambėjo vadinamasis šeimų maršas. Nemažai aspektų kalbant apie jį kelta: vertybinis, epidemiologinis, kai kas mato geopolitinio saugumo problemą. O kaip jūs matote – kokia yra maršo problema, ar ten jokių problemų?
„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
– Kiekvienas Lietuvoje atsitikęs panašaus pobūdžio dalykas išvirsdavo į politinę jėgą: Drąsos kelias, Mindaugas Puidokas, kuris po vaikų mušimo/nemušimo klausimo tapo kandidatu į prezidentus. Tai leido būti jam matomam kaip politikui. Kiekviename tokiame darinyje gimsta radikali, dažnai labai aštri politinė jėga ar bent jau nauji poliniai lyderiai. Tai čia aš lygiai tą patį matau. Dėl to manęs visiškai nenustebintų ir kokios nors politinės partijos susiformavimas iš šio pagrindo. Ten tikrai yra pakankamai žmonių, kurie turi politinį patyrimą, nebūtinai mums labai malonų. Jie tikrai gali tai bandyti daryti.
– Jūsų manymu, Vingio parke šeštadienį buvo galimai įmesta sėkla radikaliai jėgai?
Aš to neatmesčiau.
– O jus nustebino, kad šiame procese buvo transliuota prezidento Gitano Nausėdos kalba?
– Pripažinsiu, tikrai nustebino. Man žiūrint iš užsienio politikos perspektyvos, kaip peiliu per stiklą praėjo AFD pareiškimas.
– Jūs turite galvoje Bernhardą Zimnioką?
– Taip, jis balsavo prieš viską, už ką Lietuvoje mes kovojame. Ar tai būtų Sausio 13–osios bylos teisėjų apgynimas, ar tai būtų rezoliucija dėl Aleksejaus Navalno, ar kitų dalykų, kurie mums tikrai yra svarbūs tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Ir akivaizdu, kad tas asmuo yra antieuropietiškas. Sakyčiau, net antilietuviškas. Tai atsidūrimas šalia tokio asmens kelia pagrįstų klausimų, ar tinka valstybės vadovui būti šalia to. Aš būčiau raginęs atsiriboti.
– Visgi prezidento Vyriausioji patarėja pareiškė, kad pranešimas buvo skirtas ne Vingio parke susirinkusiems, bet visoms Lietuvos šeimoms.
– Man regis, kai kurių dalykų geriau nebebandyti paaiškinti.
– Jūs sakote, kad pats taip nebūtumėte daręs. O kodėl, jūsų manymu, prezidentas, kuris jau kuris laikas žurnalistų buvo spaudžiamas pasisakyti ir dėl maršo, ir apskritai dėl Partnerystės įstatymo, pasielgė būtent šitaip?
– Man tikrai sunku suprasti racionaliai. Jei tai virs radikalia politine jėga, o ponas Orlauskas yra pasakęs, kad jie ketina eiti ta linkme. Todėl turėti tai politinei jėgai prezidento tam tikrą palaikymą net ir iš vieno maršo, tai kenks pačiam prezidentui. Reikia labai aiškiai suprasti, kad jo (prezidento – ELTA) 2019 m. sėkmė atėjo iš labai plataus spektro, nuo kairės iki dešinės. Būtent „adamkiška“ idėja, kuria daugelis pasitikėjo, vienijančio prezidento idėja. Bet ji yra visiškai priešinga vadovo, kuris pasirenka vieną kraštą ir asocijuojasi su juo. Ir ypatingai dar radikaliu. Norėčiau tikėti, kad tai nebuvo tokia intencija, bet deja, taip atrodo, kad taip yra padaryta.
– O baigiant šią temą su Partnerystės klausimu, ką prognozuotumėte? Ar pavyks šiai Seimo daugumai dar pavasario sesijoje priimti. Ponas Skvernelis sako, kad geriausiu atveju bus tik pateikimas. Ar gali čia būti staigmenų? Gal jūsų frakcija dar šmėstels su siurprizais?
– Aš galiu pasakyti taip… Buvo daug idėjų išmesta į eterį. Ir dėl neapykantos kalbos, ir dėl kitų dalykų. Man atrodo, kad Partnerystės įstatymas yra labai svarbus ir praktiškas. Jis yra orientuotas į tam tikrą dalį Lietuvos žmonių. Todėl aš apsisprendžiau neteikti Stambulo konvencijos ratifikavimo dėl to, kad užsienio reikalų ministras turėtų tą daryti. Aš manau, kad mes šiandien turime instrumentus, kurie gali padėti apsaugoti silpnesniuosius nuo smurto. Galbūt galima ieškoti kitokių papildomų instrumentų, o dabar visas dėmesys turi būti skirtas, ar yra galimybė priimti Partnerystės įstatymą. Aš tikiu, kad taip. Manau, kad yra galimybė, manau, kad yra pakankamai politinės valios ir argumentų. O staigmenos jos ir dėl to vadinasi staigmenos.
O ar gali būti staigmenų dėl Europos Vadovų Tarybos klausimo? Mano požiūriu, turime įšaldytą konfliktą, kai viena pusė sako, kad reikia daryti vienaip, o kita – kad kitaip. Tiesiog nėra bendrų vardiklių. Apskritai valdančiosios daugumos, konservatorių žygis už kitokį atstovavimą EVT, ar jis nėra vedantis į niekur? Gal tik kuriamos visiškai nereikalingos trintys su Prezidentūra?
– Vėlgi, matyt, nėra taip aiškiai paaiškinta visuomenei ir gaila, kad ta diskusija nėra nuėjusi giliau, apie ką ir kodėl čia yra diskusija. Po Rolando Pakso buvo išgąstis, kad vienas prezidentas „su iššūkiais“ turės galią EVT… Tada viskas buvo sukoncentruota į Užsienio reikalų ministeriją ir Užsienio reikalų ministerija koordinuoti ėmė visus europinius klausimus. Šiandien klausimo esmė yra tai, ar ES yra užsienio politika. Teisininkai yra aiškiai atsakę, kad tose srityse, kuriose mes esame perleidę dalį savo valstybės suvereniteto viršnacionalinei organizacijai, tos sritys tampa vidaus politika.
– Taip, bet Konstitucijos ekspertai turi kitą nuomonę – skeptišką tokioms permainoms.
– Bet taip neveikia. Mes šią savaitę turime ministrų tarybas. Į Briuselį važiuoja kultūros ministras, kitą savaitę važiuos ekonomikos ministrė. Kodėl jos važiuoja, jei tai yra užsienio politika. Jos važiuoja, nes tai yra tęsinys jų vykdomos politikos.
– Ko gero, šiuose teiginiuose esama logikos, bet, kaip ten bebūtų, klausimas, kurį aš užduodu, yra labiau susijęs būtent su politika ir būtent su negebėjimu susitarti. Tad pasuksiu kitaip klausimą: ar turint gerų intencijų optimizuoti Lietuvos atstovavimą EVT, nebūtų prasmingiau tą dalyką daryti lanksčiau, gal net projektuojant sprendimus kitoms prezidento kadencijoms?
– Mano pozicija visada buvo tokia pati, aš tą sakiau ir pokalbiuose prezidentui, tą patvirtino ir Europos reikalų komitetas. Susitarimas, aišku, yra geriausia išeitis. Faktas. Ingrida tikrai nėra tas žmogus, kuris kovotų galios žaidimuose. Ji yra užsiėmęs žmogus, kuris dirba dieną naktį…
– Tačiau ganėtinai noriai į kovą stojo jūsų kolegos. Pavyzdžiui, Žygimantas Pavilionis. Jis ketvirtadienį kalbėdamas apie tai teigė, kad galbūt prezidento patarėjai klaidina Gitaną Nausėdą perduodami informaciją dėl vykstančių diskusijų…. Tai šiek tiek priminė Karbauskio ne kartą sakytą nepasitenkinimą, kad dėl kažko kaltas ne prezidentas, bet jo patarėjai…
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
– Jis nėra frakcijos seniūnas ar šešėlinis vadovas… Jis turi nuomonę, tebūnie… mano pozicija visada buvo, kad reikia susitarti. Bet mes turime suprasti tai, dėl ko mes tariamės. Prezidentas atstovauja valstybei, bet premjeras atstovauja Vyriausybei. Tai jei dabar visi ministrai taryboje atstovauja savo ministerijoms, o premjeras ten pat negali atstovauti Vyriausybei – tai tada mes akivaizdžiai turime prasilenkiančią logiką (…). Aš turiu tokį lūkestį, kad yra galimybė prezidentui išgirsti kvietimą susitarti ir susėdus sudėlioti kažkokį planą. Tiesiog dėl valstybės, kad valstybei būtų atstovaujama geriau. Šiandien, mano nuomone, valstybei nėra atstovaujama iki galo pagal teisės principus.
– Bet jūsų principas… Gerai, yra argumentai, yra siekinys, bet ar visa tai jūs norit būtinai padaryti artimiausiu metu. Trečiadienį Seimo komitetai davė tarsi laiko iki birželio prezidentui „ateiti į konsensusą“.
– Jei nepavyks, tada ir nepavyks susitarti. Gal bus kokios konstitucinės iniciatyvos. Gal abu gali kreiptis į Konstitucinį Teismą: premjerė ir prezidentas. Tai yra valstybininko požiūris – gerąja prasme. Atriškime Gordijaus mazgą (…). Tiesą sakant, esame klampioje situacijoje. Kartais pasako, kad (dėl EVT – ELTA) taikomi dvigubi standartai… Mano nuomone, tas sprendimas, kuris buvo priimtas Andriaus Kubiliaus susitarimu su Dalia Grybauskaite, nesukuriant jokio teisinio pagrindo, o tiesiog įkuriant paprotinės teisės institutą, jis valstybei teisiniu atžvilgiu buvo žalingas. Tada reikėjo parengti įstatymus, kad jie nekeltų klausimų. Bet niekas nebuvo pakeista.
– Tai ir vėl kaltas Kubilius?
– Šiuo atveju, taip. Aš tam visiškai pritariu.
–Kiek, jūsų manymu, verta, žvelgiant iš dabartinio konteksto, kelti klausimą dėl EVT, kurio, žvelgiant į Prezidentūros vedamą pozicijos liniją, sunku pasiekti?
– Jį galima pasiekti, klausimas, kokia kaina ir kas čia toliau darysis. Aš sakau, kad susitarimas yra geriausias variantas: bendras kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra geras sprendimas.
– Kiek esama nusiteikimo sumokėti santykių su prezidentu sąskaita?
– Man atrodo, kad kai suprantama, jog objektas yra ne galios santykis, o teisės principai, tai tuomet – aš labai norėčiau tikėti – neiškyla ir santykių problemos. Teisę aiškinamės nebūtinai susipykdami, tam teisė ir yra išrasta, kad mes nesusipyktume.
– O dabartiniai santykiai su prezidentu… Žvelgiant ne tiek iš savo, kiek iš platesnės – valdančiosios daugumos perspektyvos?
– Tiesą sakant, aš matau trintį tarp vieno žmogaus Prezidentūroje ir kelių žmonių Seime.
– Ir tas žmogus Prezidentūroje veikiausiai ne prezidentas.
– Ne, ne prezidentas. Prie Seimo narių tokio viešo bendravimo mes esame lyg ir pripratę.
– Jūs kalbate apie vyriausiąją patarėją Skaisgirytę?
– Taip. Mane stebina kartais viešas komentavimas dalykų, kurie paprastai yra išsiaiškinami tiesiog susitikus. Būna, kad po jos dalyvavimo radijo laidoje sužinai viską taip, lyg kalbėtum su opozicijai priklausančiu Seimo nariu. Pirmadienį išėjo Saulius Skvernelis, antradienį – Asta Skaisgirytė. Tokie du opozicijos veikėjai, kurie turi įvairių nuomonių apie valdančiąją daugumą. Labai neproduktyvu ir aš manau, kad mano uždavinys, ir aš tą prezidentui esu pasakęs, siūlyti kompromisus, kurie tas puses taikytų. Iš paties prezidento aš nematau, negirdžiu jokio pasipriešinimo ar pasipiktinimo dėl santykių suprastėjimo. Bet po to perskaitai, kad patarėja turi kitą nuomonę.
– Tai, vėl pašaržuojant, Karbauskis buvo teisus dėl prezidento patarėjų, kad santykius aptemdo ne prezidento užimta pozicija, bet Prezid\entūros korpuso pozicija. Kita vertus, aš priminsiu, kad pats esu klausęs prezidento ir jis tvirtino, kad nėra skirties tarp jo ir patarėjų nuomonių.
– Aš galiu drąsiai pasakyti, kad skirtis tikrai yra. Aš ją ne kartą esu patyręs.
– O kas konkrečiai, dirbant su ponia Skaisgiryte, yra tie klausimai, kuriuos sunku pajudini? Ambasadorių skyrimas į ES? Ambasadoriaus JAV klausimą šiaip tai išsprendėte, bet dėl ES vis dar mušate rekordus laikydami tuščią kėdę?
– Aš esu pasiūlęs prezidentui kompromisinį sprendimą. Šiandien mes esame keblioje situacijoje (…) aplikavo žmonės į šią poziciją ir, mano supratimu, tai yra aukščiausios kategorijos diplomatai. Tai nepaprastai kompetentingi žmonės. Tačiau yra girdimas šioks toks nepritarimas šiam klausimui. Aišku, kad užstrigti nenorime ir aš ieškau sprendimų, kaip tai būtų galima išspręsti. Ir man vėl susidaro įspūdis, kad tai yra ne tiek prezidento veto, kiek asmeninis susikirtimas būtent Užsienio reikalų komiteto pirmininko ir vyriausios prezidento patarėjos (A. Skaisgirytės – ELTA).
– Ponia Skaisgirytė šią savaitę minėjo, kad yra, kaip supratau, Prezidentūros pasiūlytas kandidatas į ambasadorius ES ir kad tikrai jis bus patvirtintas, nes jokių klausimų dėl reputacijos ar kompetencijos nekils.
– Nesekiau Skaisgirytės pasisakymų, bet ambasadorių skyrimas yra labai jautrus procesas, kuriame dalyvauja Užsienio reikalų komitetas. Jis turi patvirtinti. Jo patvirtinimo negavus, klausimas nejuda į priekį. Tad tam tikras pingpongas tarp dviejų institucijų nesukuria pridėtinės vertės, jis kelia tik didesnes įtampas. Negali patarėja tikėtis, kad ji pasakys ir komitetas priims besąlygiškai kažkokį variantą.
– Kiek dar gali tęstis šis ambasadorių neskyrimo klausimas?
– Aš esu pateikęs sprendimo būdą ir nieko atsakant negirdėjau.
– O tas sprendimo būdas… ar tai konkrečios pavardės, ar kažkoks kitas sprendimas?
– Pavadinkime, kad tai tam tikra struktūra, kaip mes galėtume būtent šį klausimą išspręsti. Man atrodo, kad tai yra logiška ir teisinga visoms pusėms. Tada būtų galima tikėtis, kad tas sprendimas (bus priimtas – ELTA) ir Užsienio reikalų komitete, ir Vyriausybėje, ir, jei tinka, Prezidentūroje… Esame atsidūrę per vidurį, bet tikiuosi, kad prezidentas įsiklausys ir išgirs pasiūlymą.
– Apibendrinkime tai, ką jau kalbėjome – patarėjų, ambasadorių klausimą, nesutarimus dėl EVT… Ką tai rodo santykių prasme, kaip klostysis santykiai su prezidentu iki 2024 m. Ar nesikartos istorijos, kokios buvo tarp Butkevičiaus ir Grybauskaitės, kai buvo santykiai pašliję… Ar yra rizika, kad gali atsirasi ir kitokios trinčių formos?
– Reikia nepamiršti, kad artėja prezidento rinkimai ir tas kurs naują realybę. Juokaudamas sakau, kad prezidento rinkimai bus anksčiau nei Seimo. Tikėtina, kad tokio veikimo šioje srityje gali būti ir daugiau ir netgi, grįžtant prie jūsų klausimo apie pasisakymus, gal tai jau net ir prasidėjo.
– Tai kas nuo konservatorių bus kandidatas prezidento rinkimuose? Kai kas, beje, jums jau nupiešė dalyvavimo perspektyvą. Matytumėte save (G. Landsbergtis juokiasi) ar visgi vėl bandytų premjerė Ingrida Šimonytė?
– Aš neatmetu, kad konservatoriai gali neturėti kandidato šiuose rinkimuose.
– O kodėl?
– Galbūt parems ką nors.
– Ar dabar matote tokių žmonių, kurie galėtų ir dalyvauti, ir gauti partijos paramą.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
– Gal paremtų netgi dabartinį prezidentą, kas ką žino… Mes partijoje turėsime diskusiją. Kol kas aš neatmetu tokios galimybės, ta diskusija nėra prasidėjusi.
– O prezidentė Dalia Grybauskaitė? Jūsų manymu, galėtų ji bandyti grįžti į areną, ir kaip jūs į tai žiūrėtumėte? Jau esate paramą jei reiškę.
– Aš neatmetu galimybės, kad yra stiprių naujų kandidatų.
Lietuva pasitraukė iš Kinijos „17+1“ grupės ir ragina kitas ES šalis padaryti tą patį, POLITICO sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
„Jau nebėra tokio dalyko, kaip „17+1“, Lietuvai iš esmės pasitraukus“, – elektroniniame laiške sakė G. Landsbergis, omenyje turėdamas dešimtmetį gyvuojančią Pekino iniciatyvą Vidurio ir Rytų Europoje.
Lietuvos užsienio reikalų ministras paragino ir kitas ES valstybes apleisti iniciatyvą. „Mūsų požiūriu, dabar tinkamas metas ES judėti nuo skaldančio „16+1“ formato prie vienijančio, todėl daug efektyvesnio, „27+1“ formato, – sakė G. Landsbergis. – ES yra stipriausia, kai visos 27 valstybės narės veikia vieningai su ES institucijomis.“
„Vakcinacijos kampanijos vykdymas, kova su pandemija yra tik keletas pastarųjų ES valstybių vienybės, siekiant solidarumo ir bendrų tikslų, pavyzdžių. 27 valstybių narių vienybė yra raktas, siekiant sėkmingų ES santykių su išorės partneriais. Santykiai su Kinija neturėtų būti išimtis“, – teigė G. Landsbergis.
Kinijos misijos ES pasiuntinys teigė, jos Kinija „nežinojo“ apie Lietuvos žengtą žingsnį. Jo teigimu, „Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimo mechanizmas yra tarpregioninio bendradarbiavimo mechanizmas, kurį bendrai inicijavo Kinija ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės. Jis atitinka visų pusių norus kartu siekti plėtros“.
„Vietoj to, kad būtų dominuojamas Kinijos, mechanizmas savanorystės, išsamaus konsultavimo, bendro indėlio, atvirumo pagrindu, į bendradarbiavimą įtraukia visas puses“, – sakė Kinijos misijos ES pasiuntinys.
„Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimas per pastaruosius devynerius metus atnešė daug vaisių. Tai davė apčiuopiamos naudos dalyvaujančioms valstybėms ir išplėtė Kinijos ir ES santykius“, – teigė jis.
Lietuvos sprendimas yra dar vienas požymis, kad santykiai tarp Kinijos ir ES tampa vis nestabilesni.
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Prezidentūros nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad atsiprašo pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės, jei jo interviu išsakyti pasvarstymai apie delsimą skiepytis galėjo įžeisti.
„Atsiprašau, jei mano žodžiai įžeidė ponią Nausėdienę. Tokios intencijos neturėjau, tik atsakiau į klausimą, užduotą man per ilgą interviu. Mano pagrindinis rūpestis – žmonės, kurie nesutinka skiepytis“, – fe Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
isbuke penktadienį rašė ministras.
Kiek anksčiau į G. Landsbergio duotame interviu išsakytą pastabą, kad svarbiausi valstybės žmonės nepasiskiepydami gali siųsti dvejones keliančius signalus, labai aštriai sureagavo prezidentas Gitanas Nausėda. Šalies vadovas patarė konservatorių lyderiui padaryti išvadas ir nesivelti į politines intrigas.
„Man labai apmaudu, kad jaunas politikas Gabrielius Landsbergis nuėjo tokiu žemu, nepadoriu keliu ir ima kaltinti žmones, net iki galo nesuvokdamas situacijos. Ir net nemėgindamas jos suvokti. Norėtųsi palinkėti, nes visgi žmogus dar gana jaunas, kad jis visgi padarytų tam tikras išvadas ir suvoktų, kad politika yra ne tik intrigų kūrimas, mezgimas, galios žaidimėliai, kliauzų rašymas ir darymas“, – teigė prezidentas, kartu pridurdamas, kad, pasirinkus tokią retoriką, politikams vėliau gali tekti nusivilti.
„Tai yra daugiau, nes reikės visa tai po savęs palikti, o kuomet atsigręši atgalios ir pamatysi, kad ten yra tik šitie dalykai, – bus ganėtinai nuviliantis momentas. Jeigu taip atsitiks, tai jau nebe politika, tai žodis, kuris taip pat prasideda raide p ir baigiasi raide a, tik jis ilgesnis“, – kalbėjo G. Nausėda.
G. Landsbergis interviu Eltai svarstė, kad faktas, jog G. Nausėdienė iki šiol dar nepasiskiepijo, visuomenėje gali sukurti dvejones, kurias, pažymi jis, būtina išsklaidyti.
„Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo, gali būti, tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Tai, kad pirmoji šalies ponia vis dar nepasiskiepijo, šią savaitę rašė portalas „Delfi“. Kaip skelbė portalas, Prezidentūra jį informavo, kad 56-erių metų G. Nausėdos žmona skiepysis netrukus. Taip pat pažymėjo, kad D. Nausėdienė pasitiki visomis ES ir Lietuvoje registruotomis vakcinomis nuo COVID-19.
Prezidentas pasiskiepijo kovo mėnesį „Vaxzevria“ („AstraZeneca“) vakcina.
Ketvirtadienį įvykusiame užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikime su Lietuvoje viešinčiu Kipro Respublikos užsienio reikalų ministru Niku Christodoulides akcentuota europinio solidarumo svarba bei sutarta, kad būtina didinti ES dėmesį ir įsitraukimą į kaimynystėje vykstančius procesus.
„Nors Kipras ir Lietuva yra gerokai nutolę geografijos požiūriu, mūsų šalis vienija daug bendrų interesų ir bendrų iššūkių“, – teigė G. Landsbergis. Jis pastebėjo, kad nedidelės ES valstybės Lietuva ir Kipras yra suinteresuotos stiprinti ES gebėjimus tarptautinėje arenoje veikti vieningai ir veiksmingai. Ministras taip pat pažymėjo, kad tai ypač svarbu šiuo metu vykstančių globalių procesų akivaizdoje.
G. Landsbergis pareiškė, kad Lietuva ir Kipras kartu sieks, jog ES būtų sukurtas vieningas politinio atsako mechanizmas į ES kaimynystėje esančias nesaugias branduolines jėgaines.
Susitikime pabrėžta glaudesnio Šiaurės ir Pietų šalių bendradarbiavimo svarba bei koalicijų kūrimas svarbiausiais užsienio politikos ir saugumo klausimais. Taip pat sutarta ateityje organizuoti reguliarias politines konsultacijas, jose aptariant abiem šalims svarbiausius klausimus.
Ministrų pokalbio metu pasidžiaugta dinamiškais valstybių ekonominiais ryšiais bei konstatuota, kad dar esama nemažai erdvės bendradarbiavimo stiprinimui, ypač tokiose srityse kaip kultūra, švietimas, finansinės technologijos ar gyvybės mokslai.
Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.
Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?
Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.
Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo
Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.
O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.
Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais
Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?
Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu
Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?
Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?
Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.
Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.
Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.
Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?
Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.
Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui
Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.
Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.
Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?
