Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prasidėjus diskusijoms dėl tikslingumo prie Kauno miesto prijungti visa eilę rajono, pradedant Garliava, gyvenviečių, prisiminiau, kad aš pats prieš eilę metų (dar Kubiliaus Laikais) straipsnelyje „Dar po dvidešimties metų“ toliaregiškai išpranašavau užstosiančios  administracinio padalijimo tarp miesto ir rajono situacijos dramatiškumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. pabandydamas įsivaizduoti tai, kaip viskas vyktų, jeigu būtų užsimota Kauną prijungti prie Garliavos miestelio. Visvaldo Matijošaičio oponentams   nedraudžiu šią vaizduotės išvaržą traktuoti kaip savo veiklos programėlę. 

Be visa ko kito, šiame pasaulio įvaizdinime toliaregiškai buvo išpranašauta žaliųjų valstiečių invazija su įsimaišymu tarp tikrųjų šalies gyventojų..                     

Dar po dvidešimties metų

Šios šalies sostinė – Garliava, tačiau šalia minimas ir Kaunas kaip dinamiškai besivystantis sostinės priemiestis. Vilnius beveik nebeminimas, tačiau dar gyvuoja legenda apie šiaurės Atėnus, kurie po užtrukusio sunkmečio galop susijungė su šiaurės Korėja, – tai vadinama suvienyta Šiaure.

Truputėlis istorijos. Įrašas analuose byloja, jog kadaise eilinio miestelio transformacija prasidėjo dar 2012 m., kai Garliava iš pradžių patapo kultūrine šalies sostine – čia  jau tada rinkosi ir koncertavo visko matę ir turintys jautrią uoslę likimo permainoms vestuvių muzikantai bei kiti įžymūs dainininkai, išvažiuojamuosius posėdžius rengė labiausiai susipratę šalies menininkai, žmonių įgalioti atstovauti tautos sąžinės institucijai. Tapusi dvasinio atgimimo centru, į kurį jau tada miniomis vykdavo piligrimai, bėgant laikui Garliava plėtėsi į pašalius, stiebėsi į viršų naujais baltais bokštais  ir skverbėsi į gylį pajuodusiom nuo laiko šaknimis, plėtodama visokiausius verslus ir amatus, taigi nieko nuostabaus, jog čia palaipsniui vis dažniau sutekėdavo (taip pat ir nutekėdavo) informacijos šaltiniai, telkėsi politinės galios svertai, o po to įsikūrė svarbiausios ministerijos; įdomu tai, jog Prezidentūros infrastruktūros net nereikėjo įkurdinėti iš naujo, viskas išsisprendė beveik savaime, kai, stojus lemiamam momentui, žymiajai dvasinio atsinaujinimo sodybai-muziejui buvo suteiktas oficialus politinis statusas.

Statybos Kaune. Slaptai.lt nuotr.

Turizmo vadove taip pat minimi Bačkonys kaip memorialinė A.Kubiliaus darbų šlovės vieta, prie lankytinų vietų taip pat priskiriami Bezdonys, išgarsėję plačiame pasaulyje čia įsikūrusiu Žaliosios energetikos institutu. Gidai lankytojams visados paaiškins, jog instituto mokslininkai užpatentavo du labai svarbius ne tik technologine, bet ir ideologine reikšme išradimus, t. y. sukūrė transmutacijos įrengimus, leidusius visą Rusijos tiekiamą energiją (dabar jau labiau tiktų sakyti – trąšas; mano pastaba po daugybės metų) nudažyti žaliai, o gamtines dujas pavesti bekvapiu dujiniu koncentratu. Dabar čia sakoma „dujos nekvepia net ir Bezdonyse“, taip pat įsigaliojo frazeologizmas – „ suvis pažaliavę energijos vartotojai“.

Politiniame lygmenyje vyrauja dvipartinė kedofillų – pedofilų sistema, nors iš tiesų valdžią savo rankose tvirtai laiko ta pati filų grupuotė, kultivuojanti persirengėlių kultą – kai kurie kedofilai yra perrengiami pedofilais arba atvirkščiai. Politinė sistema įkūnija pagrindinį politologijos dėsnį, jog partija gali būti stipri tik tada, kai stiprus yra jos oponentas (neva sumenkus opozicijai, sumenksta ir pozicija).

Vėliava: keturkampės formos ištisai žalias audeklas.

Himnas
sparnuotųjų malūnų šalyje
vanduo ir oras be perstojo pursloja
o važnyčioja musė visados žalia
perlamutru čia dengiasi laukai ir gojai
užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė

kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę
garbingi šios vietovės papročiai didingi mastai
nes viskas čia priklauso musėms

2019.11.18; 18:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje dalyje padariau prielaidą, kad visą Garliavos istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. Todėl tiek daug lavonų atsirado pradėjus lįsti viešumon pedofilijos skandalui.

Žinoma, galima, galbūt, būtų apsieiti ir be užsienio spec. tarnybų, visas žudynes paaiškinti ir tuo, kad vietiniai pedofilai kažkuo nepasidalino arba atsirado liudininkai šantažuotojai. Tik labai jau profesionaliai atliktos žmogžudystės ir jų daugoka. Vien pedofilija tai sunku paaiškinti. Juk kažkas kažkokiu tikslu turėjo fiksuoti pedofiliją. Jei verbavimui – suprantama. O dar kokiu tikslu? Šantažuota siekiant praturtėti? Tokie paprastai masinėmis žudynėmis nerizikuoja.

Atrodo, galutinai išsiaiškinau, kad 2013 m. rugpjūtį jokio teisinio pagrindo Laimutei Stankūnaitei ir mergaitei perkelti į kitą valstybę pagal liudytojų apsaugos programą nebuvo, kitaip tariant, įvyko arba nusikaltimas, arba kažkas kita.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ 2013 m. rugpjūčio pabaigoje pranešė, kad valstybės saugoma liudytoja L. Stankūnaitė kartu su mažamete dukra išvyko iš Lietuvos, svetimoje valstybėje ji gyvens kita pavarde, dar Lietuvoje išmoko jai sukurtą naują biografiją.

2014 sausio 5 d. portalas 15min.lt rašė. „Premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, jog valstybės saugomos Laimutė Stankūnaitė su dukterimi yra išvykusios iš šalies. „Kiek aš turiu informacijos, tikrai yra išvykusi, kur – atsakymo nebus. Buvo pasakyta, sveika, gyva, lanko mokyklą ir taip toliau“, – per Vyriausybės valandą sakė A.Butkevičius. Prieš išvykdama L.Stankūnaitė sakė, jog šiam žingsniui pasiryžo dėl to, jog nei ji, nei jos dukra Lietuvoje negalės normaliai gyventi. Beje, dar 2013 m. kovo 15 d. L.Stankūnaitė socialiniame tinkle „Facebook“ buvo išplatinusi vaizdo įrašą, kuriame pareiškė nepasitikėjimą savo apsauga ir paprašė žmonių pagalbos, nes baiminosi net dėl savo gyvybės.“

Saugomas žmogus gali bijoti dėl savo gyvybės tik vienu atveju: jei jis labai pavojingas saugotojus paskyrusiems ir jis tai žino. Ir jokia kita mintis neateina į galvą, išskyrus tai, kad jis buvo pedofilijos liudininkas. Čia – tarp kitko.

Kiek man žinoma (ačiū kolegai Leonui Merkevičiui), vienintelis daugiašalis susitarimas dėl eksteritorinės liudytojų apsaugos, prie kurio prisijungė ir Lietuva, buvo 2012 m. gegužės 24 d. Štiržine (Štiřín, Čekija) pasirašytas Susitarimas dėl bendradarbiavimo liudytojų apsaugos srityje. Jį pasirašė 9 valstybės: Austrija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Rumunija,  Slovakija, Slovėnija, Lenkija.

Lietuva susitarimą ratifikavo 2014 m. spalio 21 d., taigi, praėjus daugiau nei metams po paskelbimo apie motinos ir mergaitės perkėlimą apsaugai į kitą šalį.

Tad 1993 m. rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje valstybės apsaugos saugomos liudytojos L. Stankūnaitės su dukterimi perkėlimas į kitą valstybę saugoti, kaip liudininkę, dar neturėjo jokio teisinio pagrindo. Bet pasiryžimas tokiam, atrodytų, neteisėtam veiksmui verčia galvoti, kaip pavojingos jos buvo Lietuvoje jų saugotojams.

Slaptieji agentai tamsiais akiniais

Be to, pagal paminėtą Susitarimą už jų apsaugą per penkerius metus nuo Susitarimo ratifikavimo pradžios Lietuvai tektų susimokėti apie 150 000 eurų.

Pagal mano versiją pirmojoje dalyje, didžiausia tikimybė, kad, padedant Rusijos spec. tarnyboms, jos buvo išgabentos į  Rusiją, kurioje, kaip rašė „Lietuvos rytas“, gyvens kita pavarde ir dar Lietuvoje išmokta nauja biografija. O gal dar ir plastinės veido operacijos joms bus padarytos.

Kita vertus, išgabenimas į Rusiją pats savaime nėra kriminalas. Žmogui, jo paties noru, gal net su pasirašytu raštišku prašymu, nuperkamas bilietas, jis įsodinamas į transporto priemonę, tarkime, į reisinį lėktuvą, Rusijoje aerouoste prie lėktuvo jį pasitinka draugiški vyrukai, jau sutarę dėl to, ką sakė „Lietuvos rytas“, ir – viso gero. Juk turi teisę Lietuvos pilietis, jei jis, kaip sakė L. Stankūnaitė prieš išvykdama, „negali Lietuvoje normaliai gyventi“, o kita šalis jį mielai priima, suteikia jam savo pilietybę, suranda normalų darbą ir t.t., amžiams palikti Lietuvą.

Tik kam buvo skirti visi tie vieši mūsų Temidės žaidimai su „liudytojų apsauga“ kitoje šalyje, man kol kas lieka mįsle arba kvailyste. Na, sakytų ji, Temidė, panoro išvykti ir išvyko, padėjome išvykti, net neminint šalies, į kurią išvyko, prievartos mes juk negalėjome pavartoti. Juk ji tėra liudytoja, ne įtariamoji.

Rusijos mafija

Kitas reikalas, kad Rusija yra šalis, kurioje, kaip sakė draugas Josifas Stalinas, „Есть человек — есть проблема, нет человека — нет проблемы“ („Yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos“). Kokia reali ateitis Rusijoje gali laukti tų žmonių, ar gyvi jie iki šiol, palieku skaitytojų fantazijai.

Man tik be galo gaila niekuo nekaltos Lietuvos mergaitės.

2019.11.14; 05:55

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.

Žinia, kaip tik  brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.

Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.

Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.

Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog  būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant  bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…  

Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.

Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.   

Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.

Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku  beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.

XXX

2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva

Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.

Kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų  vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai  į širdį.

Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.

Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.

2019.10.14; 15:57

Žurnalistė Rūta Janutienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pirmadienis. Lygiadienis. Atrodo, laiko svarstyklės sustojo ties horizontalia linija: pusiausvyra, harmonija, susitaikymas, adekvatus žvilgsnis į save, ir aplinkui save.

Deja, taip nėra gyvenime. Pirma tą pusiausvyrą išardome, paskui bandome ją lipdyti iš duženų.

Bet nesiseka, nors tu ką.

Vėlyvas praėjusio sekmadienio vakaras atvėrė įsisenėjusias kai kurių mūsų visuomenės bendrapiliečių bėdas. Viena didžiausių jų – nemokėjimas garbingai pralaimėti. Priimti duotybę kaip neišvengiamumą. Jeigu norite – kaip atpildą. Džiūgauti nereikia, bet gyvenimas vis dėlto viską sustato į savo vietą.

Kol kas tyli Krivickas, prakišęs rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Gargždų rinkiminėje apylinkėje. Odiozinė figūra žurnalistiniuose paribiuose. Garliavos patvoriuose. Štai ir viskas, lėmęs tai, kas neišvengiama, ir tai, kad pilietiška visuomenė, nors ir pamažu, bet jau pradeda atskirti pelus nuo grūdų.

Bet pratrūko kita, taip pat neprasibrovusi į Seimą, – Janutienė. Ne mažiau odiozinė figūra už Krivicką. Irgi su savo Garliavos istorija. Žiemgalos rinkiminėje apygardoje ji pralaimėjo socialdemokratų partijos atstovui Liudui Jonaičiui.

Kokias išvadas pirmiausia padarytų protingas, adekvatus ir mąstantis žmogus? Pirmiausia pagalvotų, kad kažkas negerai  mano karalystėje.

Užuot taip elgusis, Janutienė užsipuolė savo konkurentus. Sako, rašysianti net knygą apie nešvarią rinkiminę kampaniją, nes esą girdėjusi raginimus už ją nebalsuoti. Dar daugiau, kai jau buvusi kandidatė pareiškė, jog „galutinai išsitrina ribos tarp „liberalų“, „konservatorių“, „socialdemokratų“ ir jie tampa tiesiog gauja.

Šį tekstą Janutienė paskelbė viešai savo feisbuko paskyroje.

Kita citata: rinkimus laimėjęs L. Jonaitis sakė, kad per rinkimus pirmą kartą susidūręs su „tokia didele šmeižto kampanija“. Jis sakė net sulaukęs sveikinimų, kad „nugalėjo velnią“.

Taigi Janutienę ištiko frustracija. Nemaloni, įtempta emocinė būsena, atsiradusi dėl negalėjimo patenkinti savo poreikį, realizuoti savo tikslą bei patenkinti savo ego.

Ką tokiu atveju reikėtų daryti? Dar kartą skaityti Zigmundą Froidą.

Dar kartą mūsų valdžios moterims bei gi vyrams gerai pagalvoti, ar reikalingi tie kelių naujų Seimo narių rinkimai iki šio Seimo kadencijos pabaigos likus vos metams. Dar ir brangiai kainuojantys.

Politinė, ir ne tik, kultūra menksta ir nyksta ne tik Lietuvoje. Dar XXI-mojo amžiaus pradžioje buvo sunku įsivaizduoti, jog į politinį olimpą įžengs tokie veikėjai (net pasaulinio garso), – niekinantys ir žeminantys savo varžovus. Kad bendravimas su oponentais vyks feisbukuose ir tviteriuose. Kad žmogišką kalbą pakeis tam tikri ženklai, toli gražu, neliudijantys nei artimo meilės, nei elementarios žmogaus žmogui pagarbos.

Ar kada nors tai išmoksime? Ir pasaulis bus gražus?

Sakote, utopistai jau seniai mirę. Galbūt. Bet neverta pamiršti kadais kalbėjusio Hermano Hesės: „Būki savimi, ir tuomet pasaulis bus turtingas bei gražus. Jei būsi ne pats savimi, o melagis ir bailys, tuomet pasaulis bus skurdus, ir tavo akimis žiūrint, būtinas tobulinti“.

2019.09.23; 18:30

Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rajono savivaldybės užsakymu šaligatvius tiesiantys statybininkai Garliavos pagrindinėje (Vytauto) gatvėje susidūrė su natūralia kliūtimi – ąžuolu.

Sprendžiant iš solidžios kamieno apimties, medis šioje vietoje auga ne mažiau kaip šimtą metų ir yra išsikerojęs beveik per visą tiesiamo šaligatvio plotį. Pravažiuoti dviračiu arba neįgaliojo vežimėliu siauru ruožu būtų beveik neįmanoma.

Nutiesti saugų šaligatvį galima aplenkiant medį, tačiau šiuo atveju jis šiek tiek įsiterptų į privačią teritoriją.

„Tai būtų pats geriausias sprendimas“, – įsitikinusi Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė. Takas į privačią valdą įsiterptų maždaug kvadratinį metrą, gal truputį daugiau, todėl seniūnė birželio pradžioje kreipėsi į pastato savininką Vytautą Pažėrą, prašydama leisti šį simbolinį žemės lopinėlį naudoti visuomenės reikmėms. „Mums reikia labai nedaug, tik kad tilptų invalido vežimėlis“, – kalbėjo N. Tarvydienė.

Tačiau savininkas buvo nesukalbamas. Netrukus seniūnija gavo V. Pažėros prašymą nupjauti ąžuolą, neva medis dabar kelia grėsmę jo turtui. Savininkas šiame name negyvena, o nekilnojamąjį turtą nuomoja kirpyklai.

Į V. Pažėrą kreipėsi ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. „Norėtume išsaugoti ąžuolą, kuris svarbus ne vienai garliaviškių kartai. Kartu privalome pasirūpinti neįgaliaisiais, jaunomis mamomis, kurios šaligatviu stums vežimėlius“, – kalbėjo meras, siūlydamas įvairias alternatyvas. Viena jų – pasodinti šimtą ąžuoliukų Garliavoje kuriamame Šimtmečio parke.

Tačiau V. Pažėra ir toliau nepalenkiamas. „Jei ant namo nuvirs ąžuolas, ar jūs man pastatysite naują?“, – retoriškai klausė savininkas.

Leisti naudotis savo žeme jis taip pat kategoriškai atsisakė.

Kaip praneša savivaldybė, aistros dėl ąžuolo užvirė ir socialiniuose tinkluose. Daugiau kaip pusė tūkstančio garliaviškių pasisakė už tai, kad medis būtų išsaugotas. Tuo pat metu seniūnija sulaukė ir kitokių prašymų. Neįgaliųjų atstovai ragina ąžuolą pjauti. „Medis negali būti didesnė vertybė nei žmonių sveikata ar gyvybė“, – rašo garliaviškis Andrius elektroniniame laiške seniūnijai.

Ąžuolo klausimas buvo aptartas Garliavos miesto seniūnaičių sueigoje, tačiau jų balsai pasiskirstė po lygiai.

Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėjas Darius Šlapikas kreipėsi į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą, kurio vadovai patarė priimti sprendimą labiau pasitarus su bendruomene.

„Leidimo pjauti ąžuolą kol kas neišrašėme. Seime yra rengiama įstatymo pataisa dėl želdinių kirtimo. Ji įgalios savivaldybes prieš išduodant leidimą apklausti gyventojus. Tai mes ir padarysime artimiausiu metu“, – sakė D. Šlapikas.

Ąžuolą ištyrę specialistai nustatė, kad jis sveikas. Įdomu ir tai, kad ąžuolo lapai puikuojasi ir Garliavos miesto herbe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.19; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kaip visi gerai žinome, prezidentė Dalia Grybauskaitė yra staigi moteris. Niekados nepuoselėjau vilčių pamatyti neformaliąją anosios politinės veiklos pusę, tačiau dabar galiu prisipažinti, kad maniau, jog prezidentės užkulisiai yra labiau įtemti nei dabar visi galime pamatyti, paviešinus prezidentės D.Grybauskaitės privataus susirašinėjimo su patikimu laikytu asmeniu laiškus.

Nieko čia pikantiško, verčiančio gailiai rypuoti neradau. Nesmagumą kelią tik faktas, kad prezidentė yra išstatyta nuoga kibiam apžiūrinėjimui, tačiau ir ši kvaila istorija turi savo pozityvią pusę – apnuoginta iki paskutinio siūlelio prezidentė D.Grybauskaitė, kaip pasirodė, yra ne mažiau simpatiškas žmogus nei dėvėdama paradinę uniformą. Kaip atrodo, D.Grybauskaitė yra toks labai retos veislės politikas, kuriam nėra reikalo gėdytis savo užkulisių, čia drąsiai galima kviestis svečius  arba net steigti savotišką muziejų.

Vienas dalykas vis dėlto nuvilia – tai yra paviešintuose laiškuose ryškėjantis šios aukščiausiojo rango politikės pedantizmas, beveik maniakinis smulkmeniškumas. Be jokios abejonės, tokių laiškų savo vardu niekam nerašė nei Algirdas Brazauskas, nei Valdas Adamkus, nes pirmajam tokių ar panašių reikalų tvarkymui tarnavo žmogeliukai iš nuosavos partijos, o antrajam – ne pėsti patarėjai. (Žiūrint iš laiko perspektyvos matosi, kad pirmosios kadencijos V.Adamkaus vyriausiasis patarėjas Darius Kuolys buvo savotiškas viceprezidentas, jeigu ne daugiau. Ta proga dar pasidalinsiu savo apgailestavimu dėl to, kad šis kultūrininkas įklimpo į Garliavos mėšlą, nes kitu atveju kiltų didelė pagunda įsivaizduoti D. Kuolį sėkmingai triūsianti prezidento poste jau artimiausioje ateityje.)

Savo ruožtu, kaip matome iš paviešintų laiškų, prezidentė visus darbus gviešiasi nudirbti pati kaip savotiškas žmogus – orkestras, dirbdama už visą svitą, net už pagalbinius darbininkus, tarkime net už santechniką (iš tiesų, kaip dabar visiems tapo aišku, Eligijus Masiulis buvo ir yra toks žmogus, su kuriuo bendrauti galima tik dėvint santechniko pirštines). Galimas daiktas, tokia yra vienišės lemtis, kai vyro ir vaikų neturinti moteris visa galva pasineria į darbus. Tačiau kažin ar galima kaltinti žmogų už perdėtą pareigingumą ir nenorą patikėti valstybės vairą tarpininkams net ir smulkmenose.

Sveiko proto žmogui neturėtų kilti abejonių dėl to, kad legendiniu tapęs D.Grybauskaitės prašymas (?) perduoti linkėjimus D.Mockui, kad patrauktų savo skaliką, yra nedviprasmiškas perspėjimas verslininkui, jog valdžios institucijose žinoma apie stipriai įsikerojusią jo antivalstybinę veiklą. Todėl labai keista, kad Rimvydas Valatka, dažnai užsimenantis apie sveiko proto puoselėjimo užduotį, tokį menkai vualizuotą, rūstų prezidentės perspėjimą priskiria zadaniijų žanrui, pradėdamas netikėtai giedoti unisonu su Ramūnu Karbauskiu ir nenuilstančia jo pakalike Agne Širinskiene.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kam ne kam, o prezidentei akivaizdus dalykas yra faktas, kad  visokie kurlianskiai ir dapkai veikia ne savo valia, ne paslaptis, jog muziką užsako ir lėlių teatro virvutes savo rankose laiko koncerno savininkas D.Mockus. Be visa ko kito dar noriu pastebėti, kad nelauktai pozityvus šios istorijos rezultatas yra tai, kad toks perspėjimas nuskambėjo viešai, taigi tarsi yra uždegama žalia šviesa daug atviriau kalbėti apie kai kurių žinomų, didelę įtaką turinčių verslininkų užmačias privatizuoti politiką ir politikus. D.Mockus, anksčiau daug nuveikęs žlugdant iš užkulisių ambicingiausią Lietuvos projektą LEO.LT, dabar  atidengė tikrąjį savo veidą, pasimačius koncerno užmačioms metodiškai, žingsnis po žingsnio užvaldyti Lietuvos valstybę. O puoselėjant tokius planus, skalikai labai reikalingi. Kaip sako G.Orwellas, laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. Taigi čia ryškėja tokia proporcija: kuo D.Mockus tampa turtingesnis, tuo Lietuvos valstybė – silpnesnė. Taigi leiskite į registrą įtraukti naują patriotinį šūkį: nuo rytojaus negersiu D.Mockaus degtinės. O dar geriau būtų, kad tokie verslininkai savo verslus plėtotų negyvenamoje saloje!

Tačiau programos vinis (kaip sako rusai) yra tai, jog R.Karbauskis ir jo padėjėja A.Širinskienė pradėjo klaikiai žviegti dėl to, kad neva cituotas D.Grybauskaitės posakis rodo Prezidentūros ketinimus užgniužti laisvą žodį, yra nukreiptas prieš spaudos laisvę (sic). Mes tarsi jau pripratome prie tos žmogaus intelektą pažeminančios, lietuvių kalbą išniekinančios nešvankybės, kai didžiausias Lietuvos žemės ūkio chemizacijos veikėjas dedasi žaliuoju, tačiau R.Karbauskio pasisakymas už tariamą spaudos laisvę pranoksta net labiausiai ligotos vaizduotės ribas. Trumpai tariant, toks veblenimas yra totali begėdystė, pasijuokimas iš Lietuvos gyventojų, tarsi tokio kalbėjimo adresatas būtų jau ne žmonės, o zombių minia, tarsi lietuvių tauta jau būtų mirusi. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau taip begėdiškai meluojant R.Karbauskiui gali nepavykti ištraukti visos kadencijos. Jeigu nepasitrauks pats, nuo postamento tokį žaliąjį spaudos laisvės gynėją gali nuversti melo papiktinti žmonės su šakėmis. Nepadėtų kailio išsaugoti net labai dideli pinigai.

2018.05.04; 14:48

 

                                                                XXX

                                                             kiekvieną

                                                             pavasarį

                                                             taip

                                                             daros

                                                             kad

                                                             laksto

                                                             iš naujo

                                                             nukirstagalvis

                                                             padaras

                                                             skleisdamas

                                                             paniką

                                                       ……………………….

                                                             iš

                                                              daugtaškio

                                                              skleidžiasi

                                                              pumpurai

                                                              markstos

                                                              iškart

                                                              prabudusi

                                                              žvaira

                                                              azijietė

                                                              gėlė

                                                              ir

                                                              dyksta

                                                              visur

                                                              nei

                                                             skustuvas

                                                             aštri

                                                              žolė

                                                              naujo

                                                              karvių

                                                              baleto

                                                              reikmėms

Pasiklausiau 2013 m. kovo 27 d. Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius (Drąsos kelias) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo?

Priminsiu, kad Seimo komisija šiuo metu sprendžia, siūlyti Seimui, ar nesiūlyti atimti iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.

2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė.

Continue reading „Teisingumo vykdytojai mažiau pasitiki Seimu, negu nusikaltėlių gauja?“

uzdila_algis

Baigėsi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą. Baigėsi seimūnų rokiruotės. Beliko tik pasiūlyti kandidatus į premjerą bei ministrus ir laukti, kad Prezidentė vyriauisybę patvirtintų.

Turėtume džiaugtis – pagaliau prasidės ramus valstybės gyvenimas.

Ar mes, rinkėjai, turėsime ko džiaugtis, ar ne, bet siųstinių dauguma iš to džiaugsmo jau netelpa savo kailyje. Tik viena bėda – Prezidentė neatėjo pasveikinti naujos valdžios, o tik raštą atsiuntė. Kaip tai reikia suprasti, kiekvienas bando aiškinti pagal savo galvoje sutelktus proto išteklius.

Užuot susimąsčius, pranašiškai šį faktą aiškindami į paviršių su tais pačiais argumentais ir vėl išplaukia pažįstami veidai, kurie jau seniai šventė pergalę – V. Mazuronis, J. Olekas, J. Veselka, net kadenciją baigęs Prezidentas V. Adamkus, žurnalistai R. Žilinskas ir V. Bruveris.

Continue reading „Patys užsakėme tą muziką“

grigas_robertas_kunigas

1983 me­tais so­vie­ti­nės ar­mi­jos dar­bo ba­ta­lio­ne Ka­za­chi­jos už­kam­py­je su li­ki­mo drau­gais iš oku­puo­tos Bal­ti­jos, Vi­du­rio Azi­jos ir Kau­ka­zo ke­pė­me ply­tas „prieš­tva­ni­nė­je“, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­čio­je ga­myk­lo­je.

Ei­li­nį kar­tą su­lū­žus pa­se­nu­siai tech­ni­kai, sė­dė­jau ant suo­di­nų va­go­ne­čių, ra­šiau laiš­ką į na­mus ir dėl įdo­mu­mo pa­mi­nė­jau ply­tų pa­ga­mi­ni­mo die­nos pla­ną – be­ne 40000 vie­ne­tų.

Lie­tu­viš­ka­me teks­te įra­šy­tą skai­čių pa­ma­tė so­vie­tų šni­po­ma­ni­jos pa­ra­no­jo­je iš­ug­dy­tas ka­rei­vė­lis ir puo­lė ma­ne muš­ti: „Tu ką, Ame­ri­kos žval­gy­bai ata­skai­tas siun­ti?!“

Continue reading „Tampame valstybės paslaptimi“

algirdas-patackas-voruta-lt

Ski­ria­ma Mer­gai­tei

Ado­mas, pir­ma­sis žmo­gus, bu­vo vai­kas. Die­vas su­kū­rė žmo­gų „pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“, su­kū­rė jį vai­ku. Nes Die­ve yra vis­ko, yra ir vai­ko.

To­bu­las žmo­gus yra vai­kas. Vai­kas yra tik­ra­sis žmo­gus. Vai­kas tu­ri vi­sa, ko rei­kia to­bu­lam žmo­gui, ir tu­ri svar­biau­sia, ko rei­kia to­bu­ly­bei – ty­ru­mą, cas­ti­tas. Šven­ta­ja­me Raš­te dar ra­šo­ma – „kaip vy­rą ir mo­te­rį jį su­kū­rė“. Reiš­kia, Ado­me sly­pė­jo ir vy­ras, ir mo­te­ris, o tai ga­li bū­ti tik vai­ke. Vai­kas dar nė­ra nei vy­ras, nei mo­te­ris (an­ge­liu­kai!), šis vir­smas įvyks vė­liau.

Continue reading „Vaikas yra Adomas“

saulius_stoma

Nusikalstamas farsas tęsiasi, įgauna pagreitį. Ir kartu su karštligiška skuba atsiranda naujų įkalčių.

Skubantieji daro klaidų, nes juos gena galimų pokyčių valstybėje ir teisingo teismo baimė. Štai Laimutė Stankūnaitė pagaliau atskleidė, kodėl reikėjo jėga plėšti jos dukrą iš gimtųjų namų.

Jeigu tą elementarią tiesą iki šiol suprato tik Neringos Venckienės šalininkai, dabar ji aiškėja visiems, kurie dar nori kažką suprasti.

Televizijos žinioms L. Stankūnaitė pranešė prašanti pakartotinai apklausti mergaitę pedofilijos byloje, nes ji jau neigia buvusi seksualiai išnaudota. „Mergaitė pradeda prisiminti savo ankstesnį gyvenimą, dėl ko atsirado ta melaginga istorija. Kai ji bus stipri dalyvauti apklausoje, tai bus padaryta.“

Continue reading „Raudonas skuduras“

venckiene_neringa

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi.

Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi.

Continue reading „Nužmogėjimas“

aleknonis_gintaras

„Įsivaizduokite, Neringa Venckienė – Seimo pirmininkė. Arba teisingumo – ministrė“, – apie artėjančių rinkimų perspektyvas su neslepiamu nerimu viešai kalbėjo vienas socialdemokratų partijos vadovų. Šalia sėdintis liberalas ir konservatorius tik liūdnai linksėjo galva.

Nežinau, kiek pagrįsta šiandienos politinio elito baimė dar šį rudenį šalia savęs pamatyti prieš savaitę Garliavoje, o šiandien Daukanto aikštėje besiburiančius žmones. Kol kas turime tik televizijos laidų balsavimų rezultatus, kuriais vargu ar verta pasikliauti. Čia ne „Eurovizija“. Nors verta prisiminti, jog prieš ketverius metus pavasarį sociologai jau signalizavo Tautos prisikėlimo partijos rudens sėkmę, tačiau tuomet kelis mėnesius dienraščių redaktoriai iš tikėtinų rinkimų laimėtojų sąrašo paprasčiausiai išbraukdavo naująją politinę jėgą. Kaip bus dabar?

Continue reading „Smurto virusas“

darius-valys

Šiandien generalinis prokuroras Darius Valys pasirašė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, prašydamas sutikimo leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėją Neringą Venckienę, ją suimti ir kitaip suvaržyti jos laisvę. Panaikinti N. Venckienės imunitetą prašoma ikiteisminių tyrimų metu gavus duomenų apie N. Venckienės galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Ikiteisminių tyrimų metu surinkti duomenys leidžia manyti, kad N. Venckienė 2010 m. lapkričio 11 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose viešai užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teismą (LR BK 232 str.); nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo buvo įpareigota skubiai perduoti globojamą mergaitę jos motinai L. Stankūnaitei (LR BK 245 str.); 2012 metų gegužės 17 d. trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą (BK 231 str. 1 d.); piktnaudžiavo vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką (LR BK 163 str.); panaudodama fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnui (LR BK 286 str.).

Continue reading „Generalinis prokuroras Darius Valys prašo panaikinti teisėjos Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę“

vytautas_visockas_1

Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!

Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako  ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.

Continue reading „Jie apako ir apkurto“

video_cip

Šeštadienį Vilniuje prie Prezidentūros ir Seimo surengti skaitlingi protesto mitingai. Gausiai susirinkusieji emocingai reiškė nepasitikėjimą visomis be išimties Lietuvos institucijomis, gegužės 17-ąją ciniškai, grubiai, barbariškai įvykdžiusioms “lietuviškąjį teisingumą”. Taip, į bukumą, primityvumą ir idiotizmą panašėjantis lietuviškasis teisingumas gali triumfuoti. Mažoji Kedytė jėga atimta iš Neringos Venckienės. Atimta taip, tarsi ligšioliniai mažylės globėjai būtų buvę didžiausi teroristai ar žmogžudžiai.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinius interviu su kunigais Robertu GRIGU ir Jonu VARKALA. Bažnyčios tarnai pateikia savus komentarus, kas gi iš tiesų tą ankstyvą rytą dėjosi Klonio gatvėje Garliavoje ir kodėl jie atvyko į sostinę piktintis “išsigimusio lietuviškojo teisingumo grimasomis”.

Continue reading „Garliavos tragedijos atgarsiai“

algimantas-zolubas-1

Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje. O 7.20 val. mergaitė buvo paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos Neringos Venckienės ir išvežta motinai Laimutei Stankūnaitei.

Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, išgirs dar ir daugelio liudininkų parodymus. Po ilgų pasiruošimų įvykdyti nesavalaikį ir abejotino teisingumo teismo sprendimą, tarsi lietuviškas OMON-as, prisidengęs šarvais ir skydais, apsiginklavęs „bananais“, šautuvu bei grasindamas elektriniais ginklais ir šunimis, užpuolė Kedžių namą, įsilaužė su specialiomis priemonėmis, tarsi tikri recidyvistai, savo kelyje brutaliu būdu pašalinę „kliūtis“ – tiesos ir teisingumo vardan su Trispalvėmis budinčius Lietuvos piliečius.

Continue reading „Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?“

grigas_robertas

Toks jausmas, kad vėl neturime savo valstybės. Ji vėl nepriklauso mums. Ji priklauso kažkam kitam.

Gal teisėjui Kondratjevui. Gal kontrolierei Žiobienei. Gal antstolei Vaicekauskienei. Gal kaukėtiems smogikams. Ar tiems, kas stovi už jų.

Bet ne mums, dėl laisvės ir teisingumo Lietuvoje kovojusiems žmonėms.    

Sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus. Sava valstybė paryčiais nesiveržia su ginkluota jėga į taikių civilių namus. Nedaužo langų. Nelaužia durų. Paryčiais į Lietuvos piliečių namus išskirti artimųjų ir naikinti jų turto verždavosi trėmimų vykdytojai. Stribai ir okupantai. Valdžia, kuri naudoja smurtą prieš vaiką, pačiu tokiu savo veikimu tampa nelegitimi.

Continue reading „Kunigas Robertas Grigas: “sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus”“

vytautas_visockas_1

Štai ir įvyko tai, apie ką Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas kalbėjo Seime minint 40-ąsias Romo Kalantos žūties metines. Sakė, kad yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta, ir tarp kalantinių.

Tikrai yra, ypač kai pasiklausai psichologų, psichiatrų samprotavimų nelaimingos mergaitės kančių tema. Tada, prieš keturiasdešimt metų, psichiatrai irgi aktyviai reiškėsi. A.Patackas įspėjo valdžią, teisėsaugą, “kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija”.

Continue reading „Esu sukrėstas, pasibaisėjęs“