Vokietijos kariuomenės vadas Carstenas Breueris. EPA – ELTA foto

Berlynas, kovo 17 d. (AFP-ELTA). Pareigas pradėjo eiti naujasis Vokietijos kariuomenės vadas Carstenas Breueris. Gynybos ministras Borisas Pistorius penktadienį priėmė 58-erių generolą savo ministerijos komplekse Berlyne, buvo išrikiuota garbės sargyba. C. Breueris pakeitė Eberhardą Zorną, kuris ketvirtadienį po penkerių metų baigė tarnybą.
 
J. Breueris iki šiol vadovavo Vokietijos ginkluotųjų pajėgų teritorinės vadovybės komandai, kuri buvo įsteigta po Rusijos invazijos į Ukrainą. Prieš tai jis buvo kovos su koronavirusu štabo vadovas federalinėje kanceliarijoje.
 
B. Pistorijaus pasiūlytas C. Breueris yra „geras pasirinkimas“, sakė vyriausybės atstovas Steffenas Hebestreitas. Keturių žvaigždučių generolas esą gali pasigirti ilga ir sėkminga karjera Bundesvere. Kancleris Olafas Scholzas, anot atstovo, „labai sveikino“ paskyrimą.
 
Tapęs šalies kariuomenės vadu, C. Breueris taip pat talkins priimant svarbius sprendimus Gynybos ministerijoje ir patarinės kancleriui kariniais klausimais.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2023.03.19; 07:00

V.Putinas ir R.Kadyrovas

Groznas, spalio 5 d. (dpa-ELTA). Generolo pulkininko laipsnį gavęs  Rusijos Federacijos Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas užtikrino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui savo solidarumą. Čečėnų tauta visur pasaulyje ir visiškai rems valstybės vadovo politiką, rašė jis ketvirtadienio rytą „Telegram“ tinkle.
 
Jau prieš tai R. Kadyrovas padėkojo už am suteiktą trečią aukščiausią karinį laipsnį. Jis esą „nepaprastai dėkingas“ vyriausiajam kariuomenės vadui už „didelį įvertinimą“.
 
R. Kadyrovas, kuris žinomas brutaliu savo valdymo stiliumi musulmoniškoje Čečėnijoje Šiaurės Kaukaze, po Rusijos invazijos į Ukrainą tapo vienu aršiausių karo šalininkų. Naktį į ketvirtadienį jis paskelbė apie papildomų savo „specialiųjų dalinių“ nusiuntimą kovai Ukrainoje.
 
„Turime gerų vaikinų (…). Mes kasdien siunčiame savo savanorius“, – sakė R. Kadyrovas.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.10.06; 10:55

Rusų aukšto rango karininkų, žuvusių Ukrainoje, – vis daugiau

Kyjivas, birželio 6 d. (dpa-ELTA). Ukrainos kariuomenė patvirtino aukšto rango prorusiškų separatistų generolo žūtį mūšio lauke, prieš tai sekmadienį apie tai pranešė Rusijos valstybinė televizija.
 
Separatistinės vadinamosios Donecko liaudies respublikos 1-ojo armijos korpuso vadas generolas majoras Kutuzovas buvo „oficialiai denacifikuotas ir demilitarizuotas“, sekmadienio vakarą pranešė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Strateginės komunikacijos administracija, tai paskelbė naujienų svetainė „Ukrainska Pravda“.
 
Pranešama, kad Kutuzovas žuvo vadovaudamas Rusijos puolimui kaime netoli Popasnos miesto Luhansko srityje Rytų Ukrainoje. Ukrainos kariuomenė anksčiau sakė, kad Rusijos puolimas buvo nesėkmingas ir kad priešas buvo priverstas trauktis ir patyrė „didelių nuostolių“.
 
Vasario 24-ąją prasidėjus invazijai į Ukrainą jau žuvo keli Rusijos generolai, nors Maskva oficialiai patvirtino tik keturių jų žūtį. Ukraina vienu metu tvirtino, kad per konfliktą žuvo net septyni generolai, bet vėliau paaiškėjo, kad du iš jų gyvi.
 
Kyjivo gynybos ministerija sekmadienį perspėjo apie galimus naujus raketų smūgius Kyjivui, sostinei patyrus pirmąsias nuo balandžio tokias atakas. „Visuomet buvome skaidrūs sakydami, kad Kyjivui nuolat gresia pavojus“, – sekmadienį sakė gynybos viceministrė Hanna Maliar.
Net daugeliui gyventojų nuo konflikto pradžios grįžus į sostinę, „vis tiek turėtume suprasti, kad karas yra karštojoje fazėje ir Kyjivas išlieka pagrindiniu Rusijos Federacijos taikiniu“, pridūrė ji.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2022.06.06; 00:30

Generolas Gintautas Zenkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pareiškė užuojautą dėl vieno iš šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvusio Gynybos štabo viršininko, atsargos generolo majoro Gintauto Zenkevičiaus mirties.
 
Pasak prezidento, Lietuva neteko aukščiausios moralės, kompetencijos ir atsakomybės kario, kuris garbingai nešė Lietuvos vėliavą eidamas įvairias pareigas Tėvynėje ir užsienyje.
 
„Generolas Gintautas Zenkevičius paliko ištikimos tarnystės savo šaliai ir pasiryžimo ginti ją negailint savo gyvybės pavyzdį jauniesiems karininkams ir deramo savo pareigų atlikimo pavyzdį kiekvienam Lietuvos piliečiui“, – sakė šalies vadovas.
 
Vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų G. Zenkevičius tarnybą krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1991-aisiais. Savo nepriekaištingos tarnybos metu G. Zenkevičius vadovavo Goro provincijos atkūrimo grupei Afganistane, tarnavo NATO vyriausiosios sąjungininkų jungtinių pajėgų vadavietės Europoje štabe, dirbo Lietuvos kariniu atstovu prie NATO ir ES, vadovavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabui.
 
Generolas G. Zenkevičius už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2021.11.20; 07:43

Vašingtonas, spalio 18 d. (AFP-ELTA). Colinas Powellas, JAV karo didvyris ir pirmasis juodaodis valstybės sekretorius, kurio palikimą aptemdė jo sutikimas pradėti karą Irake 2003 m., mirė nuo COVID-19 komplikacijų. Jam buvo 84 -eri.
 
„Praradome nuostabų ir mylintį vyrą, tėvą, senelį ir didį amerikietį“, – sakoma šeimos pranešime, pirmadienį paskelbtame socialinėje žiniasklaidoje.
 
Į atsargą išėjęs keturių žvaigždučių generolas ir buvęs Jungtinių štabų viršininkas, tarnavęs keturiems prezidentams, pelnė garbingo žmogaus, nesiveliančio į politines rietenas, tokias įprastas valdžios koridoriuose, reputaciją. „Generolas Powellas yra Amerikos didvyris, amerikietiškas pavyzdys ir didi amerikietiška istorija, – sakė George’as W. Bushas, ​​skelbdamas Jamaikos imigrantų sūnaus C. Powello, 2000 metais tapusio respublikonų prezidento valstybės sekretoriumi, nominaciją. – Kalbėjimo tiesumu (…) didžiule pagarba mūsų demokratijai, kareivio pareigos ir garbės pajautimu, C. Powellas demonstruoja (…) savybes, dėl kurių jis yra puikus visų šios šalies žmonių atstovas“.
 
Tačiau jam buvo sunku išgyventi savo liūdnai pagarsėjusią 2003 m. vasario mėn. kalbą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai apie tariamą masinio naikinimo ginklų egzistavimą Irake – jo pateikti įrodymai vėliau buvo pripažinti klaidingais. „Tai dėmė (…) ir visada bus mano biografijos dalis. Tai buvo skausminga. Dabar skaudu”, – sakė C. Powellas 2005 m. interviu „ABC News”.
 
Nepaisant to, iš Kongreso pasipylė užuojautos: demokratų senatorius Markas Warneris gyrė C. Powellą kaip „patriotą ir valstybės tarnautoją“, o Atstovų rūmų respublikonas Peteris Meijeris apibūdino jį kaip retenybę šiais laikais – „tikrą karį valstybės veikėją“.
 
Šeimos pareiškime teigiama, kad C. Powellas buvo visiškai paskiepytas.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2021.10.19; 07:39

Balandžio 11-osios pavakarę, apie 17 val. 40 min. vietos laiku, Jerevano miesto policija sulaukė pranešimo, jog aptiktas moters lavonas. Mirusios moters kūnas rastas Jerevano Kamaker-Zeitun rajone, Davido Anachto gatvėje. Šalia 40-ies metų moters kūno gulėjo pistoletas.

Tas pistoletas, remiantis žurnalistų pranešimais, priklausė mirusios moters tėvui – Rusijos FSB generolui leitenantui.

Kol kas nėra žinoma, ar moteris pati nusižudė, ar ją kas nors nušovė ir kaip įvykio vietoje atsidūrė FSB generolui priklausantis ginklas. Kol kas neskelbiama ir FSB generolo pavardė.

Slaptai.lt informacija

2021.04.12; 00:01

Nuotrauka atminčiai. Groznas. 1994-ieji. Slaptai.lt archyvas

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kerštas

Pirtyje galiojo nerašytos taisyklės. Jei norite ant įkaitusių akmenų šliūkštelėti vandens su kvapniaisiais eterinių aliejų lašais, pirmiausia mandagiai pasiteiraukite, ar niekas iš besikaitinančiųjų neprieštarauja. Jei visi ant medinių gultų sutūpę pritaria – liekite kiek širdis trokšta.

Tačiau jei bent viena moteriškaitė prieštaraudama mosuos rankomis, girdi, jai per tvanku, – nuolankiai laukite, kol ji išeis. Prie pirties kabantis užrašas įsakmiai skelbė, jog griežčiausiai draudžiama ant akmenų pilti vandenį. Bet jis nieko nereiškė. Karščio mėgėjai vadovavosi niekur neskelbta nuostata: svarbiausia, kaip susitarsi viduje.

Kai į pirtį įsiveržė smulkutis, nedidelio ūgio vyras, aš, atsišliejęs į medinę sieną, meditavau ant pačios aukščiausios pakylos tolimiausiame kampe. Tiesiai virš metalinio kubilo su akmenimis. Pirtininkų profesionalų manymu, pačioje puikiausioje vietoje. Ten kaupdavosi pasiučiausi garai. Visi karštį dievinantys vyrai stengdavosi būtent ten prisiglausti. Kampas virš akmenų buvo mėgiamas dar ir todėl, kad ten įsitaisęs jausdavosi nematomu. Pirtyje tvyrojo ne tik garai, pakibę ties lubomis, bet ir prieblanda. Todėl, jei pavykdavo įsirangyti ant aukščiausio medinio suolo toje pusėje, kur nuo karščio riogsojo kumščio dydžio riedulių krūva, visus matydavai kuo puikiausiai, o jie tavęs – ne.

Be manęs pirtyje karščiu džiaugėsi dar dvi moteriškės ir du vyrai. Tad laisvų vietų – kiek nori. Lipk kur tik užsimanysi. Bet įsmukęs smulkutis vyras ant laktų ropšis nepanoro. Jis, nė neapsidairęs, ar bus prieštaraujančiųjų, ant akmenų papylė vandens. Nuo šnypščiančių riedulių pasklido maloniai kvepiantys garai. Bet taip pasielgęs žmogus paniekino šventą pirtininkų taisyklę – pirmiausia išsiaiškink, ar niekas neprotestuos. Šio nerašyto potvarkio vyriškis negalėjo nežinoti. Sporto klube jį dažnai matydavau.

Štai tada viskas ir prasidėjo. Vandens be sutikimo ant akmenų paliejęs vyriškis, žinoma, sulaukė priekaištų. Galėjau prisiekti pačiais brangiausiais dalykais – jis skubės atsiprašyti. Nuolankiai teisinsis, kad užsisvajojęs. Dar pridursiąs, esą daugiau taip neapgalvotai niekad nesielgsiąs. Ir konfliktas išgaruosiąs kaip garai, kelioms minutėms pravėrus pirties duris. Jis visiems pasirodys esąs galantiškas džentelmenas.

Bet vyras, mano didžiausiai nuostabai, neatsiprašė. Jis tarsi nuo grandinių nutrūkęs piktas šuo puolė atakon. Ėmė užgaulioti jam pastabą atsargiai pateikusią merginą. Jis neprivaląs prašyti leidimo. Jis – laisvas žmogus. Pirtis tam ir įrengta, kad ant akmenų nuolat būtų krapinamas vanduo. O jei damai nepatinka, tegul nešdinasi lauk. Durys – atviros. Jis per prievartą jos nelaikąs. Kodėl jis turįs su ja meiliai šnekučiuotis? Argi ji – jo meilužė? Maždaug taip.

Niekas nesitikėjo, kad šis kalbėsiąs taip agresyviai. Ypač man buvo keista.

Įžeista mergina suskubo mandagiai priminti, kas užrašyta stambiomis raidėmis prie įėjimo pirtin. Tas atšovė spjaunąs į kvailus užrašus, juolab kad sporto klubo administracija pati nesilaikanti įsipareigojimų. Pirtį turėjo įkaitinti bent iki 90 laipsnių, o dabar – vos 70. Baseino vandens temperatūrą privalėjo kilstelėti iki 23 termometro padalų, o iš tiesų – tik 18 laipsnių. Jei sporto klubo administracija nesilaiko taisyklių, kodėl jis negalįs nusispjauti į jų nuostatas?

Merginai į pagalbą suskubo prieš ją kitoje pusėje sėdėję vyriškiai. Jie sutartinai gėdino akiplėšą, nejaugi būtų nulūžęs liežuvis paprašius leidimo? Brandaus amžiaus sulaukę vyrai turėtų žinoti, su kuo valgoma etika. Tačiau nedidukas vyriškis nesiliovė aršiai prieštaravęs, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties reikalas: lieja ir lies, niekas jam neuždraus, jis savo teises puikiai išmanąs, jis ypač nepernešantis svetimų moterų prakaito kvapo…

Ir demonstratyviai iš plastmasinio buteliuko dar šliūkštelėjo vandens.

To jau būta per daug. Neapsikentusi mergina energingai pakilo nuo medinio gulto ir demonstratyviai išlėkė lauk. Likusieji pirtyje dar mėgino diskutuoti. Tik taisykles sulaužusiam smarkuoliui – nusišvilpt. Kiekvienai pastabai atremti jis pažerdavo mažiausiai tris priekaištus.

Ką tuo metu veikiau aš? Tylėjau. Nenutuokiau, kaip pasielgti. Gal vis tik pirtininkams išduoti paslaptį, kas gi tas nepraustaburnis? Bet kol dvejojau, demonstratyviai iš pirties pabiro ir visi kiti. Duris užtrenkdami išdėjo viską, ką maną: „su chamais pirtyje kaitintis savigarba neleidžianti“.

Likome vienui du. Jis, triukšmadarys, ir aš, tylenis. Tik tada mažo ūgio liesutis vyriškis pažvelgė mano pusėn. Pažvelgė ir tarsi suakmenėjo. Vis tik pažino mane. Apsimetė nepažinęs, bet pažino. Aiškiai mačiau, kaip krūptelėjo. Iš jo veido išnyko įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis, savo teisumu. Tikriausiai pagavojo apie tą patį, kokia ir man mintis netikėtai šovė į galvą: o jei dabar pačiupčiau jį už ausų ir pasodinčiau ant net nuo karščio pabalusių akmenų? Žinoma, taip neketinau pasielgti. Taip niekad nebūčiau padaręs. Bet savimyla vyriškis staiga susigūžė. Aš už jį buvau dvigubai stambesnis. Tokį mažylį pagriebti už pažastų ir švystelėti – vieni juokai. O paskui apsvilusiais sėdmenimis tegul ieško teisybės mūsų teismuose.

Nejauki tyla tvyrojo gal keletą mnučių. Triukšmadarys staiga teatrališkai sumojavo rankomis, esą jam tapo per karšta, ir išlėkė pro duris lauk.

Aš tupėjau pačiame viršuje apsipylęs prakaitu ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Man niekaip netilpo galvoje, kad jis taip bjauriai elgsis. Pats metas išduoti paslaptį, kas gi tas žmogysta. Tai būta teisėjo. Neklystu, neapsirinku, nesapnuoju: tą merginą įžeidinėjo aukšto rango teisėjas, apygardos teisme narpliojantis baudžiamąsias bylas.

Jums įdomu, iš kur tai žinau? Būtent jis mane nuskalpavo solidžia pinigine bauda neva už tai, kad savo publikacijomis įžeidžiau Prezidento posto siekusį karininką. Atseikėjo tokią sumą, kad net žaktelėjau. Gerai, kad bent neskyrė laisvės atėmimo bausmės.

XXX

Iš pradžių byla atrodė paprastutė. Niekas netikėjo, kad mane pripažins kaltu. Prezidento rinkimuose dalyvauti sumanęs atsargos generolas, būdamas viešas asmuo, negalėjo pretenduoti į pergalę. Visi maniškiai teiginiai – nepaneigiami, neužginčijami. Bet bylą pralaimėjau. Apylinkės teisme pripažino, kad aš ir apšmeižiau, ir įžeidžiau. O šis, pirtyje skandalą sukėlęs, tą nuosprendį užtvirtino. Tiesa, aukštesnėje instancijoje šmeižto nebeliko. Palikto tik įžeidimą. Tačiau bauda – vis tiek milžiniška. Ir už ką gi – ne už tai, ką konkrečiai suraičiau straipsnyje, o už tai, ką galįs pamanyti statistinis skaitytojas ir rinkėjas. Kvailiau ar besugalvosi?

Neketinu analizuoti visų teisinių niuansų. Būtų velniškai nuobodu. Priminsiu tik tiek: šiandien aš visiškai išteisintas. Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas.

Nors iš tiesų tai buvo ne klaidos. Tai buvo puikiai suplanuotas, sąmoningas kerštas.

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Priešistorija tokia – kai slaptoji tarnyba gudriai išstūmė mane iš redakcijos, beliko du keliai: nešdintis kur nors toliau į užsienį, viską pamiršus, arba Vakaruose darbuotis nieko nepamiršus. Pasirinkau antrąjį. Po kelerių metų trankymosi po anglijas ir danijas išleidau prisiminimų knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Pasakojau ne apie tai, kas dėjosi prieš pusę amžiaus, pasakojau, kas nutiko vos prieš keletą metų. Toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos. Būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir jas pardavęs. Atminčiai pasilikau tik du egzempliorius.

Džiaugiausi žurnalistine sėkme. Džiaugiausi … baimindamasis keršto. Nujaučiau, kad visi tie, kurie pateko į maniškių prisiminimų puslapius, liks apstulbinti. Juos, be abejo, šokiravo maniškis stilius – rašyti be menkiausios savicenzūros. O apstulbę iš netikėtumo jie ieškos menkiausios progos, kaip mane kuo skaudžiau pamokyti. Pergyvenau, kad nuoskaudų turės ir teisėjai, kuriuos aršiai kritikavau už kreivai ištirtą Rygos omonininko bylą.

Štai jų visų interesai ir susipynė. Tereikėjo menkiausio preteksto.

Generolas, kurį buvau išpeizavojęs savo knygoje, padavė į teismą privataus kaltinimo tvarka, vos tik brūkštelėjau naują publikaciją, jam panorus prezidentauti. Bylos pralaimėti negalėjau. Per daug buvo aišku, kad aukšto rango generolas ieškąs to, ko nepametęs. Bet aš patekau į teismo, kurio pirmininką ir jo kolegas trejetą metų gėdinau dėl nesąžiningai pasmerkto latvių omoninko, rankas.

Mano likimas buvo nulemtas bylai dar nė neprasidėjus…

XXX

Po pralaimėtos bylos su savo advokate užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ji kartojo: privalau nuoskaudas pamiršti, privalau galvoti apie ateitį. Jokių kerštingų straipsnių, kokie negeri teisėjai. Pats vyriškiausias žingsnis būsiąs, jei neleisiu žlugti savo leidiniui, jei nemesiu žurnalistikos. Privalau sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Tai šutvei būsią skaudžiausia, jei nepavyks užgniaužti manyje noro rašyti.

Atsisveikindama advokatė netikėtai ištarė:

  • Dievas viską mato. Jis viską sureguliuos. Jei mėginsi kištis į dieviškus reikalus, tik apsijuoksi, viską sujauksi…

Nemaniau, kad advokatė buvo iš tų, labai tikinčiųjų. O ir aš greičiau ateistas, nei uolus katalikas. Jos prašymą priėmiau kaip paguodą.

Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, akivaizdu, jog advokatė buvo teisi.

Teismo verdiktas

Iškalbingiausia net ne tai, kad, sušvelinus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kad nesąžiningai tyrė bylas. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu cento. Nepaspirsiu koja, bet ir neduosiu išmaldai. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų. Už jos kančias dovanoti negaliu.

Ir vis tik šiandien man nieks neuždraus pasigirti: Dievas ar kažin kokia atgamtinė Dievu vadinama jėga sužlugdė visus teisėjus, kurie teismo posėdžiuose gniuždė mane.

Išsilaikė tik tas, pirtyje sutiktas. Bet tarp garų nugirstas ginčas pradžiugino: taip žygiuodamas greitai suklups ir šis ponas. Šiame pasaulyje – viskas svarbu. Net, kaip bebūtų keista, nerašytos pirties taisyklės.

XXX

Poryt išskrendu į Baku. Azerbaidžaniečiai pakvietę aprašyti karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Žadėjo nuvešią prie pat pasieno, kur nuolat susišaudoma, kur krenta bombos, kur kojos nėra kėlęs nė vienas Vakarų žurnalistas. Tikino parodysią, kaip gyveną iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti jų pabėgėliai. Komandiruotės trukmė – net dvi savaitės.

Ko daugiau begalėčiau trokšti?

Gyvenimas tęsiasi…

2020.11.24

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.

Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo

„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.

Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį. 

Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.

Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris  – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.

Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų  ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).

Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai

1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.

Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių;  demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).

2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių  – 8,7 milijono ir 26,6 milijono tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.

Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius

Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.  

Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).

Karinis paradas Maskvoje

Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.

Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”

Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…

Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.

Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.

„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir  SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.

Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.

(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)

Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai

Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).

Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.    

„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.

2009 metais  tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.

Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.

2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).                                                         

Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.

Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.

Zemskovas padarė išvadą, kad  SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.

2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52  812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10  833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus –  5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417  žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.

Kremliaus bokštai

„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia  pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.

Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.

2020.05.06; 07:20

Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadui generolui Jaroslawui Mikai diagnozuotas koronavirusas. Tai antradienį pranešė šalies Nacionalinės gynybos ministerija.
 
„Iš karinio pasitarimo Vokietijoje grįžusiam generolui J. Mikai nustatytas koronavirusas. Generolą lydėję asmenys izoliuoti. Vadas jaučiasi gerai“, – sakoma pranešime.
 
Lenkijoje iki šiol patvirtinta 20 naujojo koronaviruso sukelto susirgimo atvejų, 467 žmonės paguldyti į ligonines įtarus jiems koronavirusą, daugiau kaip 1 tūkstančiui taikomas namų karantinas. Lenkijos vyriausybė įvedė sanitarinę kontrolę pasienyje ir nusprendė atšaukti visus masinius renginius.
 
Naujojo koronaviruso Covid-19 sukelto susirgimo protrūkis buvo užfiksuotas praėjusių metų gruodžio pabaigoje Kinijos Uhano mieste, kuriame gyvena 12 milijonų žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija pripažino jį tarptautinio masto nepaprastąja situacija. Be Kinijos, infekuotųjų rasta daugiau kaip šimte šalių.
 
Kinijos valdžia iki šiol patvirtino daugiau kaip 80,7 tūkstančio užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejų, daugiau kaip 3,1 tūkstančio infekuotųjų jau mirė.
 
Pasaulyje užsikrėtusiųjų skaičius viršijo 100 tūkstančių, daugiau kaip 3,8 tūkstančio žmonių mirė. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 06:48

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Klaipėdos skyriaus nariai sekmadienį vykusiame visuotiniame susirinkime išsirinko naują lyderį. Juo tapo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, diplomatas, dimisijos generolas leitenantas Arvydas Pocius, rinkimuose ryškia balsų persvara (102 balsai prieš 38) įveikęs partijos kolegą Tomą Meškinį.
 
A. Pocius vadovaus suvienytam Klaipėdos skyriui, kuris, partijos narių sprendimu, įsteigtas vietoj iki šiol buvusių trijų skyrių.
 
„Per pastaruosius keletą metų TS-LKD Klaipėdoje tikrai sustiprėjo. Neblogas savivaldos rinkimų rezultatas ir dalyvavimas Klaipėdos miesto valdančiojoje daugumoje leidžia mums įrodyti, ką galime padaryti Klaipėdos ir klaipėdiečių labui, kaip gebame spręsti tas problemas, su kuriomis susiduria mūsų miestas. O problemų yra tikrai nemažai, ką įrodo pastarųjų savaičių įvykiai. Atėjau dirbti ir padėti mūsų bendruomenei susitelkti bendram tikslui – augančios, stiprėjančios, saugios, gražios ir klestinčios Lietuvos bei Klaipėdos kūrybai.
 
Džiaugiuosi, kad tai matydami ir įvertindami vadybinę patirtį vadovaujant kariuomenės struktūroms, bendraminčiai mane pakvietė ir išrinko Klaipėdos skyriaus pirmininku. Visoje savo veikloje vadovaujuosi aiškiomis vertybėmis ir moto: mažiau kalbų, daugiau darbų!”, – TS-LKD pranešime cituojamas A. Pocius.
 
A. Pocius teigia, kad jo sprendimą dalyvauti Klaipėdos skyriaus pirmininko rinkimuose lėmė partijos kolegų kvietimas padėti sustiprinti ir sutelkti uostamiesčio TS-LKD bendruomenę. Svarbiausiais darbais naujasis pirmininkas įvardijo aktyvų naujų partijos narių, ypač jaunimo, telkimą, taip pat pasirengimą šį rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams.
 
62 metų A. Pocius gimė ir užaugo Klaipėdoje. Baigė 18-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Baltijos gimnaziją. 2009-2014 metais ėjo Lietuvos Respublikos kariuomenės vado pareigas. Pastaruoju metu dirbo diplomatinį darbą. Nuo 2014 metų buvo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rumunijoje.
 
TS-LKD Klaipėdos skyriaus visuotiniame susirinkime, kaip skelbiama pranešime, taip pat iškeltos 6 skyriaus narių kandidatūros dalyvauti rinkimuose į Seimą vienmandatėse Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardose. Galutinį sprendimą dėl kandidatų priims TS-LKD Taryba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.20; 09:00

Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Borisas Johnsonas teigė neketinantis apraudoti Irano generolo Qasemo Soleimani žūties. Jo teigimu, generolas kėlė grėsmę „visiems mūsų interesams“, praneša BBC.
 
Tačiau B. Johnsonas visas puses paragino sumažinti įtampą, įsivyravusią penktadienį, kai JAV per antskrydį Irake nukovė aukšto rango Irano generolą.
 
JK premjeras komentarą išsakė Irako parlamentarams nutarus raginti Irake esančias užsienio pajėgas palikti šalį.
 
B. Johnsonas kartu su Vokietijos ir Prancūzijos vadovais paskelbė atskirą bendrą pareiškimą, kuriuo reikalavo laikytis santūrumo.
 
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel kartu su B. Johnsonu paragino Iraną susilaikyti nuo tolimesnių smurtinių veiksmų ir ginklavimosi.
 
„Reikia nutraukti šiuo metu Irake besisukantį smurto ciklą“, – rašoma vėlų sekmadienį paskelbtame pranešime.
 
Po bepilotės skraidyklės atakos, surengtos JAV prezidento Donaldo Trumpo įsakymu, Iranas pažadėjo imtis keršto, taip pat nebesilaikyti 2015 m. branduolinio susitarimo apribojimų.
 
Pareiškimu trys lyderiai paragino šalį atšaukti visas susitarimui prieštaraujančias priemones.
 
JK premjeras taip pat ruošiasi susitikti su pagrindiniais ministrais ir aptarti augančią krizę Artimuosiuose Rytuose.
 
Ministras pirmininkas sakė sekmadienį kalbėjęs su D. Trumpu apie Irano generolo, kuris vadovavo karinėms operacijoms Artimuosiuose Rytuose kaip elitinio „Quds“ dalinio pajėgų vadas, nužudymą.
 
Kiek anksčiau sekmadienį buvo paviešintas ir pirmasis B. Johnsono komentaras apie generolo žūtį – premjeras teigė, kad jis buvo „atsakingas dėl griaunančių ir destabilizuojančių veiksmų regione“.
 
„Atsižvelgdami į tai, kad jis vadovavo veiksmams, dėl kurių žuvo tūkstančiai nekaltų civilių ir Vakarų šalių personalo, negedėsime jo mirties, – sakė premjeras. – Tačiau akivaizdu, kad visi raginimai imtis atsakomųjų veiksmų tiesiog nulems daugiau smurto regione, o tai nėra (nė vienos šalies) interesas.
 
B. Johnsonas teigė, kad JK artimai bendradarbiauja su visomis pusėmis, siekdama mažinti įtampą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.06; 09:30

Demokratų partijos atstovai skundžiasi nebuvę informuoti apie JAV antskrydį. EPA-ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracija apie planuotą oro antskrydį prieš svarbų Irano generolą ketvirtadienį pranešė respublikonų, bet ne demokratų kongresmenams, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Senato daugumos vadovas Mitchas McConnellis, respublikonas iš Kentukio valstijos, penktadienį patvirtino, kad gynybos sekretorius Markas Esperis jam iš anksto pranešė apie planuotą oro smūgį prieš Irano revoliucijos gvardijos generolą Qasemą Soleimanį.
 
Senate M. McConnellis minėjo, kad prezidento administracija penktadienio popietę rengė pranešimą svarbiausiems Senato darbuotojams. Jis ragino senatorius atsižvelgti į faktus ir įsiklausyti į tai, ką pasakys Baltieji rūmai, ir tik tada viešai komentuoti JAV operaciją.
 
Senatorius iš Pietų Karolinos valstijos Lindsey Grahamas sakė apie galimą oro antskrydį prieš Q. Soleimanį sužinojęs anksčiau šią savaitę. Operacijos metu jis lankėsi D. Trumpo „Mar-a-Lago“ rezidencijoje Floridoje.
 
Tačiau Kongreso darbuotojų teigimu, informacija apie smūgį iš oro nebuvo perduota nei Senato mažumos vadovui Chuckui Schumeriui, nei Atstovų rūmų pirmininkei Nancy Pelosi, nors abu jie priklauso aštuonių žmonių grupei, kurie paprastai informuojami apie tokius dalykus.
Ch. Schumeris sakė, kad apie operaciją nebuvo pranešta nei Atstovų rūmų žvalgybos komiteto pirmininkui Adamui Schiffui, nei Senato žvalgybos komiteto pirmininkui Markui Warneriui.
Qasemas Soleimani. BBC.com nuotr.
 
Pasak Senato mažumos vadovo, jei iš anksto nesikonsultuojama su Kongresu, tai gali privesti prie skubotų ir neapgalvotų sprendimų, todėl Konstitucijoje ne veltui nurodoma, kad reikia laikytis skaidrumo. Ch. Schumeris taip pat pridėjo, kad apie sprendimus derėtų pranešti tada, kai šalies saugumui gresia pavojus.
 
Generolo Q. Soleimanio žūtis pasaulyje pasėjo nerimą, kad tarp JAV ir Irano gali kilti karas. Iranas grasina atkeršyti už nužudytą generolą, kuris buvo atsakingas už Irano netiesioginius karus Artimuosiuose Rytuose. Jis vadovavo Irano revoliucijos gvardijos „Quds“ pajėgoms, užsiimančiomis nekonvenciniu karu ir karine žvalgyba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 00:30

Čekijoje paminėtos 50-osios sovietinės invazijos metinės. EPA-ELTA nuotr.

Ši čekiška istorija – dar vienas įrodymas, kaip Kremlius stengiasi daryti įtaką Europai.

Viename Prahos rajone iki šiol stūkso paminklas sovietų generolui Ivanui Konevui. Galima tik nusistebėti tokiu čekų kantrumu, pakantumu. Atvirai kalbant, tą „baidyklę” seniai reikėjo iškelt kur nors kitur – arba į šiukšlyną, arba, jei jau smulkmeniškai branginama visa sovietinė praeitis, į muziejų. Juolab kad pastaruoju metu monumentą nuolat apipildavo tai dažais, tai pamazgomis, tai ant postamento užrašydavo šlykščių žodžių. Vienas iš vandališkų išpuolių buvo surengtas šių metų rugpjūčio mėnesį.

Tokie išpuoliai – nepateisinami. Ir vis dėlto Praha neprivalo gerbti sovietų generolų.

Prahos rajonui, kuriame iki šiol stūksto I.Konevo biustas, vadovauja Ondržei Kolarž. Šis čekų pareigūnas nuolat dergiamą paminklą nusprendė iškelti saugesnėn vieton. Jis nutarė, kad generolo biustui labiausiai tiktų tapti muziejaus eksponatu. Išmintingas sprendimas. Dauguma čekų paminklo sovietų generolui nemėgsta. Nors esama ir tokių, kurie jam dėkingi už neva išvaduotą Prahą nuo fašistų, kiti kaip kontrargumentą primena generolo veiklą slopinant Prahos revoliuciją 1968 metais.

Tačiau nukelti paminklą sovietų okupantui, pasirodo, – ne taip paprasta. Šis sumanymas labai nepatiko Rusijos ambasados Čekijoje diplomatams. Jie parašė Čekijos valdžiai priekaištų kupiną laišką. Maždaug tuo pat metu paminklą išvežti į muziejų sumanęs O.Kolarž sulaukė grasinančių laiškų. Šlykščių grasinimų būta tiek daug, jie buvo tokie bjaurūs, kad Čekijos slaptosios tarnybos dėl šventos ramybės nutarė saugoti šį pareigūną, įskaitant ir jo šeimą.

Dar viena iškalbinga detalė: tuoj po Rusijos diplomatų protestų prie administracijos pastato, kuriame dirbo O.Kolarž, buvo surengta prorusiška demonstracija, į kurią susirinko apie šimtas protestuotojų. Kai kurie iš protestuotojų rankose laikė nepripažintos vadinamosios Donecko liaudies respublikos vėliavas, į atlapus buvo įsisegę Georgijaus juostelių.

Generolo I.Konevo paminklo gerbėjų išpuoliai Čekijos sostinėje Prahoje primena 2007-uosius įvykius Taline, kai prorusiški vandalai surengė riaušes pačiame Estijos sostinės centre, tokiu drastišku būdu mėgindami sutrukdyti sovietų kario paminklo perkėlimui iš miesto centro į kapines.

Parengta pagal „Die Welt“ (Filipas Fritcas)

2019.11.26; 06:30

Lietuvos Valstybės dienos išvakarėse Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirminkas R. Kaminskas, pavaduotojai A. Malinauskas ir Z. Tamakauskas apsilankė Viešojo saugumo tarnybos pulke, kuriame turiningai pabendravo su mūsų rimtį saugančiais kariais ir su tarnybos vadu generolu Sergejumi  Madalovu.

Viešojo saugumo tarnyba yra specialiosios parengties valstybės įstaiga. Ji turi atkurti ir užtikrinti viešėją tvarką ypatingų situacijų atvejais, turi slopinti riaušes, grupinius nelegalius veiksmus, masinius neramumus, priešinamasi teisėsaugos pareigūnams. Į šią tarnybą taip pat įeina konvojavimo, apsaugos padaliniai ir judriosios specialios paskirties kuopos.

Šiuo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai aktyviai dalyvauja ir stiprinant valstybės sienos apsaugą, vyksta į užsienį dalyvauti taikdarių veiksmuose įgyvendinant paliaubų susitarimus, saugant Jungtinių Tautų personalą ir taikius gyventojus. Šios tarnybos atstovai  taip pat dalyvauja Europos Sąjungos policijos pajėgų pratybose.

Ypatingos Lietuvos žmonių  pagarbos bei pripažinimo yra susilaukęs minėtos tarnybos kūrėjas, pradžioje vadintos Vidaus tarnybos 1-ju pulku – tuometinis pulkininkas Sergejus Madalovas. Jo vadovaujamas pulkas mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pirmuosiuose žingsniuose daug  prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, jos piliečių saugumo užtikrinimo: neleido sovietiniam okupantui įvykdyti klastingą sumanymą – paleisti iš kalėjimo tūkstančius įkalintų recidyvistų.

Continue reading „Susitikimas su generolu Sergejumi Madalovu”

« 2 2 »

Ką čia kalbėt: gražu pažiūrėti, kai jauni vyrai, žygiuodami Gedimino prospektu, drebina gatvės grindinį, net nekokybiškos plytelės skilinėja. Didžiulis orkestras trenkia maršus vieną po kito. Stengiuosi neatsilikti ir vis žvilgčioju į šaligatviuose karių paradą stebinčias gražuoles. Gėlių po kojom jos nemėto (kaip Dolskio dainoj), bet, aiškiai matau, nėra abejingos tvirtiems, gražiai aprengtiems vyrams. Arkikatedros aikštėje matėme, kaip mikliai, tarsi kokie žonglieriai, jie mėto savo šautuvus, kai kada sutartinai tarsi netyčia iš jų paleidžia vieną kitą salvę…

Šioje aikštėje pirmą trumpą kalbą ne Seimo rūmuose pasakė “Darbo” partijos ir Butkevičiaus pagimdytas Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. O Krašto apsaugos ministrės pareigas laikinai dar einanti Rasa Juknevičienė – paskutinę. Kalbėjo ir kariuomenės vadas Arvydas Pocius.

Paprastai tokios proginės kalbos būna nenuoširdžios, mažai ką pasakančios, pompastiškos. Kokie mes dabar saugūs! Kaip niekada anksčiau! Nes esame po stipriausios demokratinių valstybių organizacijos (NATO) skėčiu. Nors aplinkui pliaupia lietus – jokios audros mums nebaisios. Saugūs, bet svarbiausia – tas saugumas mums beveik nieko nekainuoja.

Continue reading „Žengia pulkas linksmai…”

desantnik_moteris

Vasario 15-ąją Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas, duodamas išskirtinį interviu radijo laidai “Echo Moskvy”, pareiškė, esą Rusijos GP neabejotinai pasiruošusios panaudoti branduolinį ginklą, jeigu tik kiltų mažiausia grėsmė šalies teritoriniam vientisumui.

Jis taip pat džiaugėsi, esą nuo 2012-ųjų metų bus atnaujintas kursantų priėmimas į šalies aukštąsias karines mokyklas. Remiantis Interfaks pranešimais, per artimiausius kelerius metus pagal kontraktą tarnaujančių eilinių ir seržantų Rusijos ginkluotosiose pajėgose padaugės iki 425 tūkst. žmonių. “Echo Moskvy” klausytojai išgirdo ir žinią, esą “bus pakeista visa ginkluotųjų pajėgų komplektavimo kontraktininkais sistema”.

Continue reading „Rusijos karinio-pramoninio komplekso “achilo kulnas””