Maskvai ir Ankarai sudarius susitarimą dėl padėties Sirijos šiaurės rytuose sureguliavimo, JAV patyrė geopolitinį pralaimėjimą. Tokią nuomonę trečiadienį išsakė televizijos kanalas CNN, komentuodamas antradienį Sočyje įvykusį Rusijos ir Turkijos prezidentų susitikimą.
 
„Didžiausius geopolitinius nuostolius dėl sudaryto susitarimo patyrė Vašingtonas“, – pažymėjo kanalas. Pasak jo, „antradienio susitarimas dar labiau padidino Amerikos pažeminimą“. „O Putinas ir Erdoganas tapo pagrindiniais geopolitiniais žaidėjais regione“, – konstatavo CNN.
 
Anot kanalo, dėl spartaus JAV kariškių išvedimo iš šiaurinių Sirijos rajonų, besiribojančių su Turkija, ten gyvenantiems kurdams gali iškilti pavojus.
 
Spalio 22 d. Rusijos ir Turkijos prezidentai Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas per susitikimą Sočyje priėmė memorandumą dėl bendrų veiksmų padėčiai Sirijos šiaurės rytuose sureguliuoti.
 
Pagal šį dokumentą, Rusijos karinė policija ir Sirijos kariškiai nuo trečiadienio vidurdienio įžengė į rajonus, kurie ribojasi su Turkijos operacijos Sirijoje zona.
 
Kurdų formuotėms duodama 150 valandų, per kurias jos turi visiškai pasitraukti iš 30 kilometrų pločio zonos nuo Turkijos sienos, po to Rusijos ir Turkijos kariškiai pradės kartu patruliuoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.24; 00:30

Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Egidijus Motieka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Geopolitikos ekspertas Mykolo Romerio universiteto profesorius Egidijus Motieka teigia, kad Rusija savo užsienio politikoje remiasi geopolitinių pleištų sistema – dariniu, kai ištisa sukurtų, tarptautinę teisę paminančių ir geopolitinę įtampą kuriančių problemų grandinė Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Donbase, Kryme, Kaliningrade ir t.t.
 
Kremliui padeda išlaikyti savo įtaką posovietinėse valstybėse. Profesoriaus teigimu, būtent dėl sukurtos pleištų grandinės Rusijos agresijos prieš Sakartvelą ar Ukrainą metu aneksuotų ar destabilizuotų teritorijų klausimas tiesiog „pakimba“ neapibrėžtam laikui.

Eltai duotame interviu E. Motieka, aiškino, kad panašia skaldymo logika Rusija remiasi tiek globaliu lygmeniu, priešinant Vakarus su kylančiais galios centrais, tiek konkrečių valstybių atžvilgiu. 

Profesoriaus teigimu, Lietuvoje Kremlius, siekdamas didinti savo įtaką valstybei, ne tik manipuliuoja tautinėmis bendruomenėmis, tačiau išnaudoja ir tradicinių partijų nelankstumą ar net, teigia ekspertas, gali pasinaudoti naujai išrinktu Lietuvos prezidentu. Jo manymu, tarp esamų pretendentų į prezidentus pavyktų surasti kandidatą, kuris Lietuvos strateginės krypties ir Vakarų demokratijos kriterijų, lyginant su kitais, laikysis mažiausiai.

– Rusijos agresijos bei jos siekio paveikti tarptautinę pasaulio tvarką ir laužyti tarptautinę teisę klausimas pastaruosius kelerius metus yra ypač dažnai linksniuojamas. Taip tarsi ir formuojama opinija, kad Maskva geopolitiniame lauke lygia greta stovi šalia globalių galybių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija ar Europos Sąjunga. Ar adekvatus toks Rusijos galios vertinimas?

– Svarbiausias klausimas ir yra, ar Rusijos agresyvi politika yra simetriška dabartinei pasaulio politikos sanklodai, ar asimetrinė. Šiuo atveju pasižiūrėkime į karines išlaidas, pavyzdžiui, JAV ir Rusijos. Pamatysime didžiulį skirtumą.

Jungtinių Amerikos Valstijų oficialiosios karinės išlaidos yra bene 11 kartų didesnės negu Rusijos. Tačiau, nepaisant to, Rusija, didindama savo geopolitinį svorį, puikiai išnaudoja susiklosčiusias istorines ar geografines situacijas. Vienas iš tokių pavyzdžių yra tai, kad Rusija daugumą ginklų gaminasi pati, antra – Rusija vysto savo branduolinę pramonę ir kartu tobulina branduolinį ginklą, taip pat didelį dėmesį skiria kosminei pramonei ir kosmoso įsisavinimui. 

Šiuo atveju Rusija bando neatsilikti tose srityse, kurios yra svarbiausios skleidžiant galią regioniniu ar globaliu tarptautinės politikos lygmeniu. Tai nereiškia, kad Rusija lyderiauja šiose srityse, tiesiog ji sugeba sudaryti Vakarams šiokią tokią konkurenciją.

Kitas dalykas – Rusija puikiai išnaudoja savo tiesioginį teritorinį sąlytį tiek su Europa apskritai, tiek su Europos Sąjunga konkrečiai. Šiuo atveju Rusija yra visai šalia Vakarų ir ji gali panaudoti energetinius svertus ir kitas dalykas – gali tiesiogiai ir netiesiogiai grasinti savo kaimynėms. Vienaip ar kitaip ji tai ir daro. 

– Jūs kalbate apie aplinkybes, kurias Rusija griuvus Sovietų Sąjungai paveldėjo. Tačiau ar Rusija jūsų minėtų aplinkybių atžvilgiu yra pasyvi, ar aktyvi. Kitaip tariant, ar Kremlius yra linkęs sistemingai jungti vieną aplinkybę su kita, ar tiesiog pasyviai naudojasi tuo, ką geografija ir istorija jai jau padovanojo?

– Neabejotinai pirmasis variantas. Vienas iš Rusijos politikos posovietinėje erdvėje aiškinimų – koncentrinių ratų teorija, kuri pagrįsta tuo, kad Rusija savo artimojo užsienio politiką konstruoja Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvės kontekste. Pagrindinis tokios politikos tikslas – sukurti gynybinį žiedą nuo Vakarų, kurie, buvusioms sovietinio lagerio valstybėms demokratizavusis, pastaruosius kelis dešimtmečius nesustabdomai artėja prie Rusijos. Tuo tarpu ji, kurdama apsauginį žiedą, įsivaizduoja pasipriešinsianti išorės jėgoms. 

Kitaip tariant, Rusija, išnaudodama susiklosčiusią geopolitinę specifiką posovietinėje erdvėje, konstruoja geopolitinius pleištus ir juos jungia į vientisą sistemą, kuri ir padeda šiek tiek pristabdyti artėjančius Vakarus. Tai ypač akivaizdu tapo po to, kai Rusijai vadovauti pradėjo V. Putinas. Jis iš esmės mobilizavo šalies vidaus išteklius, būtinus aktyviai veikti už valstybės sienų. 

– Ką jūs turite galvoje sakydamas geopolitinis pleištas? 

– Tradiciškai geopolitinis pleištas reiškia, kad tam tikra atskiros valstybės teritorija geografiškai yra įsiskverbusi į kitos valstybės teritoriją, kelia geopolitines implikacijas. Pavyzdžiui, pleištai gali būti panaudoti kitai valstybei užpulti, okupuoti ar tiesiog skleisti politinei, kultūrinei bei ekonominei įtakai.

Tiesa, tas pats geopolitinis pleištas lygiai taip pat gali būti veikiamas politiškai ir ekonomiškai, nes jis apsuptas kitos valstybės teritorijos. Jis gali būti užpultas arba užpultas ir okupuotas. Tiek geografinės, tiek geopolitinės prielaidos tam yra labai patogios.

Klasikinis geopolitinio pleišto pavyzdys, apibrėžiantis dvišalius ar trišalius santykius, yra Ferganos slėnio ir jį supančių teritorijų situacija Uzbekistano, Kirgizstano ir Tadžikistano teritorijų sankirtoje.

Iš esmės šis pleištas sukurtas ir yra naudingiausias Rusijai. Gudriai sužaidus su sienomis, o jas nustatinėjo kažkada pati Sovietų Sąjunga, buvo užprogramuotas konfliktas. Uzbekistanas visada gali grasinti toms dviem teritorijoms, o šios, būdamos aukštikalnėse, gali reguliuoti vandenį, tekantį Uzbekistanui. Todėl susidaro nenutrūkstamas konfliktinis ratas, kuriuo Rusija nevengia naudotis, siekiant išlaikyti įtaką Centrinėje Azijoje ir konkrečiai kiekvienoje iš šių valstybių. 

– O kalbant apie geopolitinių pleištų sistemą? Kokiu pagrindu mes galime kalbėti, kad atskiri posovietinėje erdvėje „įkalti“ pleištai nėra tiesiog autonomiški, tačiau veikia kaip sudėtingesnės sistemos vienetai? Pavyzdžiui, Donbasas, Padniestrė, Krymas ar net Kerčė atsirado tiesiog atsitiktinai, Kremliaus režimui užuodus galimybę pasinaudoti valstybių silpnumu ar kilusia sumaištimi?

– Iš pirmos pažiūros Rusija turi labai daug prismaigsčiusi tokių autonomiškų problemų, įskaitant įšaldytus konfliktus, kurie gali būti, bet nėra sprendžiami. Tačiau mes neturėtume į šiuos dirbtinai sukurtus konfliktinius ar įtampą keliančius geopolitinius taškus žiūrėti kaip į atskirtus ir į sistemą neįjungtus vienetus. 

Užgrobus Krymą 2014 metais ir įtvirtinus savo statusą Pietų Osetijoje bei išprovokavus konfliktą Donbase, Rusija sukūrė geopolitinių pleištų žiedą, kuris, viena vertus, saugo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvę ir gali būti kaip provokacinis elementas prieš tuos, kurie bando Rusijos įtakos vientisumą pažeisti. 

Kita vertus, šie geopolitiniai pleištai – Kaliningradas, Padniestrė, Krymas, Donbasas, Abchazija ir Pietų Osetija yra tam tikras sisteminis veiksnys. Rusija gali padaryti nuolaidas tarptautinei bendruomenei ar Vakarų bendruomenei dėl problemų sprendimo konkrečiame atskirame geopolitiniame pleište. 

Todėl, žvelgiant į posovietinę erdvę, nesunku pamatyti egzistuojant didžiulę Rusijos sukurtų problemų grandinę, kurią išspręsti sunku ne tik dėl to, kad pavieniai probleminiai klausiami būtų labai sudėtingi, pavyzdžiui, Padniestrėje, Donbase ar Kryme, tačiau dėl to, kad viena problema savotiškai dengia kitą problemą: kol bus sprendžiama Donbaso problema, bus nesprendžiamos Krymo ir Kaliningrado problemos ir t.t. Lygiai tokia pačia logika galime žvelgti ir į Rusijos išprovokuotą konfliktą prieš Ukrainą Kerčėje. 

Tad šiuo atveju, tai, kad agresijos Kerčėje atveju Rusija pažeidė tarptautinę teisę, Kremliui visiškai neįdomu, jiems svarbiau yra tai, kad jie sukūrė dar vieną problemą, ir kol šią problemą bus bandoma išspręsti, kitos problemos lauks laimingai savo eilės, įskaitant ir Donbaso problemą.

– Jūs sakote, kad geopolitinių pleištų sistema atitraukia tarptautinės bendruomenės ir dėmesį ir savotiškai pastangas spręsti konkrečias išprovokuotas problemas regione?

– Kad aneksuoto Krymo problema nebebūtų tarptautinės bendruomenės epicentre, Rusija sukūrė dar vieną problemą Donbase, t.y. Luhanske, Donecke ir nedidele dalimi Pietryčių Ukrainoje, tai yra tokią situaciją, kurią reikia pirmojoje eilėje spręsti, nes tai graso Ukrainos teritoriniam vientisumui. Tai reiškia, kad ši problema garantuoja, jog nebus greitai sprendžiama Krymo problema, kuri nusikelia vėl keliems dešimtmečiams. Taigi Krymas saugo Kaliningradą, o Donbasas saugo Krymą. Ir, jei pastebėsime, Vakarai nuolat pamini, kad Krymo aneksijos jie nepripažįsta, bet iš esmės pagrindinis klausimas dabar yra ne Krymas, o Donbasas, nes ten vyksta kariniai veiksmai. 

– Kaliningradas taip pat įtrauktas į Rusijos geopolitinių pleištų sistemą?

– Kaliningrado sritis – Rusijos pusiau eksklavas – geografiškai yra Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Tai reiškia, kad jo geopolitinės įtakos – karinių, politinių ir ekonominių požiūrių – zona yra daug platesnė. Faktiškai ji apima visą Baltijos jūros baseiną. Todėl šis pleištas kelia grėsmę – tiesioginę ar netiesioginę, tiek Šiaurės Europai (apie Baltijos valstybes aš net nekalbu), tiek ir pačiai Vakarų Europai. Tai yra tikras anachronizmas išsivysčiusioje ir besivystančioje Europoje. Rusija, padariusi iš Kaliningrado ginklų sandėlį, gali grasinti Vakarams. 

– Jūs užsiminėte, kad į Rusijos kuriamą pleištų sistemą permanentiškai įjungiami nauji taškai, pavyzdžiui, Kerčės atvejis. Kokį potencialą Rusija turi sukurti analogiškus pleištus euroatlantinėje erdvėje, pavyzdžiui, ne taip jau seniai buvo viešai būgštaujama apie Donbaso scenarijų Estijai priklausančioje Narvoje. 

– Jeigu pastebėsime, tai Rusija dabar kuria problemas labiau ne į gylį, tačiau į plotį, t.y. problemų atsiranda daugiau, didesnėje geografinėje teritorijoje. Jūs paminėjote Narvos problemą. Tokia problema teoriškai gali atsirasti, tačiau Rusija kol kas nežengia to žingsnio, nes šiuo atveju provokacijos Narvoje reikštų tiesioginį Rusijos brovimąsi į NATO teritoriją. Tai būtų visai kitokio pobūdžio reakcija iš Vakarų. Nors visgi Rusija nevengia hibridinėmis priemonėmis peržengti NATO sienas ir veikti Vakaruose. 

Pavyzdžiui, Rusija, investuodama nemažai pinigų, palaiko įtampą Vidurio ir Vakarų Europoje ir ypač dabar Europos Parlamento rinkimų laikotarpiu, kai euroskeptikai gali sudaryti Europos Parlamente vos ne trečdalį viso Europarlamento. Rusija palaiko mintį, kad reikia abejoti europietiškomis vertybėmis, kad galima keisti geopolitinį santykį tarp Rytų ir Vakarų. 

Reikia prisiminti, kad Sovietų Sąjungos laikais buvo labai aiškus siekis skaldyti euroatlantinę vienybę ir pirmiausia – Europos ir JAV vienybę. Rusija ir dabar norėtų matyti Europą kaip atskirą galios polių, kuris gali priešintis JAV, Kiniją taip pat. Kita vertus, jie bando stiprinti tokius darinius kaip BRICS – t.y. organizaciją, vienijančią Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afrikos Respubliką, būtent bandydama paskatinti pirmiausia Indijos ir Brazilijos kaip atskirų galios polių formavimąsi. Nors organizacija nėra aktyvi, ji yra kylanti, po truputį akumuliuojanti bendrą šių valstybių galią.

Galima kalbėti ir apie Rusijos bandymus įvartyti pleištą į Vakarų ir Pietryčių Azijos vienybę. Turiu galvoje Filipinus, Malaiziją, Indoneziją. Taip pat ji flirtuoja su didžiosiomis Afrikos valstybėmis. Tai galima vertinti kaip revizionizmą, nukreiptą prieš Vakarų globalų dominavimą. 

– Minėjote, kad prieš tai, kol sukalti pleištai virto efektyviai veikiančia sistema, reikėjo mobilizuoti Rusijos vidinius išteklius. Ar ši mobilizacija reiškia ir autoritarizmo didėjimą Rusijoje? Ar matote tendencijų, kad jos dar didės?

– Autoritarizmo tendencijos Rusijoje, tokios, kokios jos yra dabar, aš manau, kad jau didesnės būti nebegali, nes tai iš karto sukels visuomenės reakciją – tiek masių, tiek elito reakciją, tiek Rusijos valdžios klanų. Ir Putinas, kaip tų klanų išrinktas žmogus vadovauti valstybei, visgi turi atsižvelgti į tų klanų interesus.

– O kaip jūsų deklaruojamoje geopolitinių pleištų teorijoje atrodo Lietuva? Mes esame šalia vieno iš geopolitinių pleištų grandinės taško – Kaliningrado. Kokias svarbiausias poveikį darančias įtakas išskirtumėte?

– Pirmiausia Rusija trukdo integruotis į Lietuvos visuomenę rusų ir lenkų tautinėms bendruomenėms. Taip pat naudojasi ir protesto balsais, kurie Lietuvoje galbūt po truputėlį mažėja, tačiau Rusija visada išnaudoja mūsų tradicinių partijų nelankstumą ir nesugebėjimą pritraukti į savo gretas platesnę visuomenės dalį. Rusija visada tai naudos, įnešdama sumaištį, nes žmonių neapsisprendimas reiškia visgi jų nesuvokimą savo vietos toje visuomenėje.

Visa informacinė Rusijos sistema sukurta tam, kad ieškotų silpnų vietų, į kurias galima skverbtis, ir tą Rusija darys ilgai. Kremlius tai daro net pačiuose Vakaruose – Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, o ką jau kalbėti apie Balkanus. 

– Lietuvoje, artėjant prezidento rinkimams, ypač užaštrėjusių politinių diskusijų fone buvo galima išgirsti būgštavimų ar net konkrečių kaltinimų, kad Kremlius turės savo kandidatą Lietuvos vadovo rinkimuose. Jūsų vertinimu, ar tai realu?

– Aš performuluočiau problemą taip – mums tiesiog kartais reikia paimti ir peržvelgti tai, ką kalba esami kandidatai. Galime peržiūrėti, kiek jų politika (net jei ji formaliai nėra prorusiška, o gal ir formavimo požiūriu nėra prorusiška) galėtų būti palanki Rusijai. Per šį kriterijų reikėtų „perleisti“ visus jų programinius metmenis. Kur yra raudonosios linijos, kur jos lankstesnės, o kur jų visai nėra. Tai šiuo atveju mes tarp kelių realių kandidatų atrastume silpnąją vietą – kandidatus, kurie Lietuvos strateginės krypties ir Vakarų demokratijos kriterijų, lyginant su kitais, laikysis mažiausiai. Kurie nėra aktyvūs ir orientuoti į konkrečius veiksmus, kurie nėra tautos vienytojai, kuriems asmeninės ambicijos yra svarbiau už nacionalinius interesus. Tačiau iškelkime klausimą, ar tokie kandidatai būtinai yra prorusiški? Jie tiesiog gali būti patogūs.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.31; 06:00

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Po nepavykusios apkaltos Seimo nariui Mindaugui Basčiui Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis paragino parlamentinį tyrimą atlikusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką trauktis iš pareigų. Konservatorių lyderis sako, kad tokiu atveju opozicijos durys jam būtų atviros.

G. Landsbergis atkreipė dėmesį, kad Seimo valdančiosios daugumos balsavimas rodo tik tai, jog valdančioji dauguma nepasitiki Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku V. Baku bei paragino V. Baką trauktis iš komiteto pirmininko pareigų, nes jo vadovaujamo komiteto išvados dėl minėto Seimo nario apkaltos visiškai prieštaravo šiandieninės apkaltos rezultatams.

„Po tokio Seimo daugumos balsavimo, manau, kad NSGK pirmininkas nebeturi valdančiosios daugumos pasitikėjimo ir nebegali užimti Lietuvos saugumui ypač svarbaus komiteto pirmininko posto. Jei V. Bakas apsispręstų apskritai trauktis tiek iš NSGK pirmininko posto, tiek iš Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, opozicijos durys jam būtų atviros“, – pažymėjo G. Landsbergis.

Nepavykusią apkaltą Seimo nariui M. Basčiui jis įvertino kaip Tėvynės išdavystę. 

Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.

„Tokius balsavimo rezultatus vertinu kaip šios Seimo daugumos išreikštą aiškią poziciją, kad Lietuvos Respublikos Seimas nesugeba, o gal ir sąmoningai nenori atsiriboti nuo galimų Kremliaus agentų, leidžiančių sau laisvai vaikščioti po Seimo rūmus. Tuo pačiu pasauliui valdantieji išsiuntė signalą, kad jiems visiškai priimtina laužyti priesaiką valstybei ir šiurkščiai pažeisti Konstituciją bei visiškai pateisinama atstovauti ne Lietuvos Respublikos, bet mūsų valstybei priešiškos valstybės interesams“, – pažymėjo G. Landsbergis.

2017 m. balandžio 18 dieną Seimas patvirtino NSGK atlikto Seimo nario M. Basčio veiklos ir ryšių tyrimo išvadas, kuriose buvo pasakyta: „Seimo narys M. Bastys, tarpininkaudamas „Rosatom“ ir su ja susijusioms įmonėms, žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnams, Kremliui artimiems žurnalistams ir buvusiems ar esamiems nusikalstamo pasaulio atstovams, siekė daryti įtaką politiniams procesams ir aukščiausiesiems valstybės pareigūnams Lietuvoje, kurie galėjo pakeisti Lietuvos geopolitinę kryptį ir padaryti žalos Lietuvos valstybei“.

2017 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis Teismas pareiškė, kad Seimo narys M. Bastys sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Antradienį per slaptą balsavimą M. Bastys išsaugojo Seimo nario mandatą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.14; 06:40

Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.

Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.

Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.

Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.

Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.

Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.

Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.

Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.

Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.

Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.

Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.

Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.

Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.

Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.

Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.

Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.

Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.

Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.

„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.

Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.

„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.

Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.

Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.

Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.

Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.24; 06:02

Lietuva ir Baltijos šalys pasižymi ypatingomis plėtros perspektyvomis, įsitikinęs pasaulinį pripažinimą pelnęs tarptautinių santykių ekspertas Džordžas Fridmanas (George Friedman).

Geopolitikos ekspertas kalbėjo ketvirtadienį Vilniaus rajone vykusioje vienoje didžiausių ekonomikos konferencijų Baltijos valstybėse – Baltijos regiono šalių investuotojų forume (BIF 2017).

„Patraukliausia Europos dalis šiuo metu yra Rytų Europa. Tai šalys, kurios ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Sąjungos, jai žlugus tapo laisvos, integravosi į Europos Sąjungą, bet daugeliu atžvilgių išsaugojo savarankiškumą. Čia gausu išsilavinusių žmonių, ir šiuo požiūriu regionas yra vienas unikaliausių pasaulyje“, – pažymėjo pagrindinis konferencijos pranešėjas Dž. Fridmanas, teigiantis, kad besivystančiose ekonomikose švietimas ir išsilavinusi visuomenė suteikia didžiulį pranašumą.

Pasak Dž. Fridmano, Baltijos valstybės pasižymi verslui imlia kultūra, ir tobulėjant šalių institucinei aplinkai bei augant ekonomikai, artimiausius du dešimtmečius jų laukia plėtra ir aktyvi transformacija. Tikėtinas proveržis nebūtinai reiškiantis du dešimtmečius taikos ir ramybės. Tačiau, eksperto nuomone, neslūgstanti įtampa pasaulyje nėra vien tik neigiamas reiškinys.

„Geopolitinė įtampa nebūtinai trukdo ekonominei plėtrai, veikiau priešingai. Mikroschemos, internetas – šie ir daugelis kitų pasaulį pakeitusių išradimų buvo sukurti kaip tik didelės geopolitinės įtampos sąlygomis. Tarp jos ir ekonominio augimo yra tiesioginis ryšys“, – sako Dž. Fridmanas.

Konferenciją rengiančios asociacijos „Investors’ Forum“ („Investuotojų forumas“) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas teigia, kad išsilavinusius, aukštos kvalifikacijos darbuotojus investuotojai laiko vienu didžiausiu Lietuvos konkurenciniu pranašumu, tačiau jam puoselėti ir plėsti būtinos kryptingos valstybės pastangos.

„Švietimo sistema, nepakankamai efektyviai ruošianti šiuolaikinei darbo rinkai būtinus specialistus, yra itin svarbus iššūkis Lietuvos investiciniam patrauklumui. Siekdami visapusiškai pasitelkti mūsų visuomenės potencialą ir pasiekti proveržį, kurį prognozuoja pagrindinis konferencijos pranešėjas, švietimui ir esminėms jo reformoms turime skirti didžiausią dėmesį“, – sako R. Valiūnas.

Baltijos regiono šalių investuotojų forume šiemet daug dėmesio skirta švietimui ir jo perspektyvoms. Konferencijoje taip pat diskutuota apie būdus pritraukti tiesioginių užsienio investicijų ir išsiskirti tarptautinėje konkurencinėje kovoje dėl investuotojų. BIF 2017 metu aptartos ir Baltijos regiono ekonomikos augimo ir konkurencingumo perspektyvos besikeičiančioje geopolitinėje erdvėje.

Kas dvejus metus vykstančioje konferencijoje šiemet sulaukta daugiau kaip 450 dalyvių: daugiau kaip 100 Lietuvos garbės konsulų ir ekonomikos diplomatų iš viso pasaulio ir per 300 regiono verslo bei politikos lyderių.

Baltijos regiono šalių investuotojų forumas vyko trečią kartą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.02; 12:00

Gegužės 11–ąją JAV prezidentas prieš pietus priėmė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą bei Rusijos pasiuntinį Jungtinės Valstijose Sergejų Kisliaką, dieną prieš tai iš pareigų atleidęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorių Jamesą Comey.

Dėl šio fakto Amerika tebesiaiškina po šiai dienai taip pat susitikimo su rusų diplomatais kontekste, mat FTB šefas tyrė galimus D.Trumpo rinkimų štabo ryšius su rusų valdininkais, tarp kurių S.Kisliakas buvo kone svarbiausiu įtariamuoju.

Užtat tos pačios dienos popietę įvykęs prezidento D.Trumpo susitikimas su senu draugu, buvusiu patarėju nacionalinio saugumo klausimais bei valstybės sekretoriumi prie prezidento Richardo Nixono 1973-1977 metais Henriu Kissingeriu praėjo kur kas „tyliau”.

Henris Kisendžeris

Tai nereiškia, jog H.Kissinngerio priėmimas buvo mažiau reikšmingas nei žiniasklaidos tebenarstomas „techninis“ JAV prezidento susitikimas su rusų diplomatais. Buvęs valstybės sekretorius politinės karjeros metais garsėjo kaip valstybininkas, geostrateginių tikslų labui nevengęs kištis į kitų šalių reikalus – padėjo Amerikai ne tik atverti santykiams Kiniją, bet ir nuversti Čilės prezidentą Salvadorą Allendę bei paskatino JAV slapta bombarduoti Kambodžą.

Kuomet vadovavo JAV diplomatijai, H.Kissingeris inicijavo santykių „atšilimą“ tarp Jungtinių Valstijų bei tuometinės Sovietų Sąjungos. Beje, tuometinio „geopolitinio balanso“ siekis buvo deramai įvertintas – 1973 metais JAV valstybės sekretorius pelnė Nobelio taikos premiją.

Kita vertus, remdamasis buvusio diplomato pasiekimų sąrašu, „The Wshington Post“ jau šiandien konstatavo, jog prezidentas D.Trumpas priėmė „amoralų“ H.Kissingerį.

Vokiečių savaitraštis „Bild“ dar praėjusių metų gruodžio pabaigoje informavo, kad D.Trumpas vilioja politinį sunkiasvorį, esą legendinis diplomatas turįs išaiškinti pasauliui Amerikos prezidento užsienio politikos planus. Prieš 40 metų palikęs valstybės tarnybą, politikas vis dėlto konsultavo dabartinio prezidento pereinamojo laikotarpio komandą.

Leidinys H.Kissingerį pristatė galimu tarpininku tarp Vašingtono ir Maskvos bei Vašingtono ir Pekino. Buvusį valstybės sekretorių sieja gana artimi ryšiai su Kinijos lyderiu XiJinpingu, ne šiaip praėjus vos kelioms dienoms po D.Trumpo išrinkimo prezidentu H.Kissingeris išvyko deryboms į Pekiną.

Pasak „Bild“, Vakarų specialiosioms tarnyboms skirtame dokumente teigiama, esą tai jis pataręs JAV prezidentui siekti atšaukti sankcijas Maskvai bei pripažinti Rusijos interesų viršenybę buvusiose sovietinėse respublikose nuo Baltarusijos ir Ukrainos iki Gruzijos bei Kazachstano. Tokiu atveju „raudona linija“, kurios Maskva negalėtų peržengti, eitų ties siena su Lenkija bei Baltijos valstybėmis.

H.Kissingeris laikosi nuostatos, jog susitaikymas su Rusija būtų tinkamas žingsnis, nes taptų atsvara augančiai Kinijos karinei galiai, be to, balansas tarp Jungtinių Valstijų bei Rusijos sustiprintų stabilumą pasaulyje. Jis kritikuoja buvusio prezidento Baracko Obamos užsienio politiką, ir atvirkščiai, apie dabartinį prezidentą atsiliepia tik pozityviai nurodydamas, jog šis turi galimybę įeiti į istoriją kaip pagarbos vertas Amerikos prezidentas.

Kremlius buvusiam valstybės sekretoriui atsilygina palankumu Rusijos prezidento spaudos atstovo Dmitrijaus Peskovo lūpomis: „H.Kissingeris kaip ir anksčiau yra vienas išmintingiausių politikų, taip pat vienas giliausių Rusijos-Amerikos santykių ekspertų. Jei šis potencialas bei per dešimtmečius sukaupta patirtis bus kokia nors forma panaudota, mes tą tik sveikinsime“. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvęs JAV valstybės sekretorius su prezidentu Vladimiru Putinu susipažino po Berlyno sienos griuvimo. Kalbama, jog H.Kissingeris paklausęs būsimo Rusijos prezidento apie šio profesinę veiklą. Sulaukęs atsakymo apie darbą specialiosiose tarnybose, JAV politikas atsakęs: „Visi padorūs žmonės nuo jų pradėjo, aš irgi“.

Per pastaruosius 15 metų jis su V. Putinu susitikinėjo reguliariai, bet po JAV prezidento rinkimų dar nesikalbėjo. Pagrindinės susitikimų temos paprastai būdavo susijusios su politikos strategija, istorija, kalbėdavosi apie Ukrainą, Siriją, vis dėlto pagrindiniu klausimu visada būdavo Kinija. Politikos veteranas nemano, jog pagrindinis Rusijos prezidento tikslas yra destabilizuoti Vakarus, tiksliau, gavęs iš Dievo tokį šansą, jis dėkingai juo pasinaudotų, bet nemano turįs tokių galimybių. Atvirkščiai, V.Putinas mano, kad tai Vakarai kasasi po juo.

Interviu britų „The Times“ (01 23) H. Kissingeris prognozavo didelį sandorį tarp JAV bei Rusijos, vis dėlto didžiausią įtaką planetai turėsią D.Trumpo santykiai su Pekinu. Paklaustas, ar netaps D.Trumpo patarėju Rusijos klausimais, atsakė, jog sulaukęs 93-ejų darbo neieško. Žurnalisto spaudžiamas, ar vis dėlto nėra galimybės, jog taps tarpininku tarp JAV ir Rusijos, atrėmė, kad dalyvautų šiame procese nebent tuo atveju, jei matytų, kad Vakarų ir Rusijos požiūriai į pasaulio tvarką pakankamai panašūs arba kad šiame reikale galima nuveikti kažką naudingo.

Italų dienraščio „La Stampa“ specialaus korespondento Niujorke Paolo Mastrolilli vertinimu (02 01 komentaras) H.Kissingeris vis dėlto būtų laimingas įeiti į istoriją kaip naują Šaltąjį karą sugebėjęs sustabdyti žmogus. Britų „The Sunday Times“ publikacijoje „Viena ranka duoti, kita prilaikyti ir taip kontroliuoti Rusiją“ (02 20) nurodoma, jog H.Kissingeris dar prieš JAV prezidento rinkimus įsisąmonino, kad V.Putino valdymo filosofijos pagrindą sudaro mėginimas sugrąžinti savo šaliai didybę, pagrindinis tos didybės elementas yra pasaulio pagarba.

Pripažįstant šią logiką, „likęs pasaulis“ pirmiausia turėtų stabdyti NATO plėtrą, nesvarbu, ką šia tema mano kitos nacijos. Ukrainą H.Kissingeris laiko tiltu tarp Rytų bei Vakarų (maždaug kaip Suomija ar Austrija Šaltojo karo laikais), todėl jai esą reikia suteikti laisvę formuoti savarankiškus ekonominius bei politinius ryšius su bet kuo, tačiau ji negalinti siekti įstoti į bet kokias karines sąjungas ar saugumo organizacijas.

Tai H. Kissingeriui priklauso sąvoka „Trikampė diplomatija“, kurios dėka Šaltojo karo metais prieš 45 metus R.Nixonui bei jo valstybės sekretoriui pavyko supriešinti Pekiną ir Maskvą, glaudinant partnerystę su Kinija. Panašu, prie to mėginama grįžti. Nyderlandų analitinio fondo „Cicero Foundation“ ekspertas Rusijos klausimais Marcelis H. Van Herpenas vertina H.Kissingerio veikimo motyvus kaip realizmą, kur tarptautinis geopolitinis balansas svarbesnis už žmogaus teises bei demokratiją.

Štai toks geopolitinis pasjansas „nieko asmeniško“ stiliumi be jokių nacijų apsisprendimo galimybių. Jei tai virs tendencija, galima teigti, jog Lietuvai tiesiog pasisekė spėti pataikyti į po Sovietų imperijos žlugimo stojusį tarpulaikį bei realizuoti savo apsisprendimą gyventi laisvame pasaulyje.

Pasaulis „Trikampės diplomatijos“ taikymo laikais buvo akivaizdžiai dvipolis, dabartiniai geopolitiniai reikalai nepalyginamai komplikuotesni, todėl vien „technologinės“ geopolitikos kelias atrodo ypač slidus.

2017.05.26; 08:30

Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.

Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“. 

Koks  skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.

Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.

„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.

Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.

Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.

Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.

Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.

Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.

Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.

Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.

V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“,  nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo  keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.

Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.

Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.

Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“

Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.

Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.

2017.04.20; 17:06

Rusijos įvaizdis Vakarų pasaulyje yra itin prastas. Teigiama, kad ši šalis dabar neturi draugų susivienijusioje Europoje, tačiau tai ne visai taip.

Europos Sąjungoje egzistuoja tiek atskiri politikai, tiek atskiros politinės jėgos, kurioms imponuoja V. Putino Rusijos ryžtingumas, agresyvumas bei antiamerikietiškumas.

Maskva irgi rodo šioms jėgoms dėmesį, vertindama jas kaip galimus savo agentus Europos širdyje.

Continue reading „Putino draugai: prorusiški lobistai Europoje“

Šių dienų viešuosiuose diskursuose pastebiu daug susipriešinimo ir kovos tarp žmonių, vienaip ar kitaip vertinančių vykstančius regioninius konfliktus, valstybių ir jų susivienijimų elgesį šiame kontekste. Net, rodos, rimti politologai bei apžvalgininkai, užėmę vienokią ar kitokią poziciją ir imdami transliuoti emociškai nuspalvintus argumentus, tampa vis labiau panašūs į politinės propagandos darbuotojus (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare, reiškia, tikslas pateisina priemones).

Taip elgiantis, sunku tikėtis bent kiek objektyvesnio vertinimo bei analizės. Šiame tekste pabandysiu pažiūrėti į geopolitinius procesus kiek kitu rakursu, nei yra įprasta.

Continue reading „Už geopolitikos riboženklių“

Europos Parlamento narės Laimos Andrikienės atsakymai www.geopolitika.lt portalui 

Kokias viltis Europos Sąjunga sieja su Rytų partnerystės politika ir ES-Rytų partnerystės viršūnių susitikimu Vilniuje?

Laima Liucija Andrikienė (toliau – LLA): Jei Europos Sąjungoje (ES) gyventume vien viltimis, toli nenuvažiuotume.

ES Rytų kaimynystės, partnerystės politika turi labai aiškiai suformuluotus tikslus, veiksmų planus, numatytas pasirašyti sutartis, taip pat nustatytus formatus, kuriuose veikiama – dvišalius ir daugiašalius. Šios politikos tikslas – gerovė, stabilumas ir saugumas ES rytinėje kaimynystėje, ji skirta 6 šalims: Ukrainai, Moldovai, Gruzijai, Armėnijai, Baltarusijai ir Azerbaidžanui.

Continue reading „Apie ES Rytų partnerystės politiką, Rusijos spaudimą ir Vilniaus susitikimą“

Prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius ne­si­kuk­li­no pa­si­gir­ti, kad per pir­mą­sias 100 die­nų jo va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė nu­vei­kė dau­giau nei anks­tes­nė Vy­riau­sy­bė per ket­ve­rius dar­bo me­tus.

LRT te­le­vi­zi­jos lai­dos „LRT eko­no­mi­kos fo­ru­mas“ fil­ma­vi­me prem­je­ras bė­rė kom­pli­men­tus sa­vo va­do­vau­ja­mam Mi­nist­rų ka­bi­ne­tui. „Per tris mė­ne­sius pa­da­rė­me dau­giau ne­gu anks­tes­nė vy­riau­sy­bė per ket­ve­rius me­tus“, – sa­kė jis. Ar­ti­muo­se Vy­riau­sy­bės pla­nuo­se – ši­lu­mos ūkio per­tvar­ky­mas, ku­riam ras­ta 50 mln. li­tų.

Continue reading „A.Butkevičius didžiuojasi Vyriausybės darbštumu, o A.Kubilius – peikia“

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )“

mistral_px600

Baltijos šalių ir Gruzijos protestai dėl Prancūzijos sprendimo parduoti karinius desantinius laivus „Mistral“ Rusijai, atrodo, virsta niekais. Sausio 25-ąją didžiausiame vakarų Prancūzijos uoste Sen Nazere (Saint Nazaire) tarp šios šalies ir Rusijos buvo pasirašyta sutartis statyti ir parduoti pastarajai keturis sraigtasparnius plukdančius laivus. Iškilmėse dalyvavo prezidentas Nicolas Sarkozy, iš Rusijos pusės – vicepremjeras Igoris Sečinas. Taip baigėsi dvejus metus užtrukusios derybos, kurios kurstė visų NATO šalių aistras, o labiausiai valstybių, kurios šliejasi prie Rusijos teritorinių vandenų.

Continue reading „„Mistral“ sandėris įvyko: kokia politinė jo kaina?“