Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

Azerbaidžanas: Armėnijai apšaudžius Gendžės miestą, žuvo 12 civilių. EPA-ELTA nuotr.

Azerbaidžanas pranešė, kad ankstų šeštadienio rytą raketomis apšaudytas antras pagal dydį šalies miestas Gendžė (Giandža), žuvo 12 civilių, o dar daugiau kaip 40 žmonių buvo sužeisti.
 
Gendžės miestas turi 300 000 gyventojų. Per Gendžės apšaudymą gyvenamajame rajone sugriuvo kelios eilės pastatų.
 
Azerbaidžano generalinės prokuratūros teigimu, per Giandžos apšaudymą sugriauta 20 daugiabučių. Kai kurie namie buvo praktiškai sulyginti su žeme.
 
Prokuratūra nurodo, kad Armėnija taip pat paleido raketas į Mingečevyro miestą, bet jas numušė Azerbaidžano oro gynybos sistema.
 
Armėnijos gynybos ministerija paneigė pranešimus, kad šalis apšaudė Azerbaidžano miestus, ir savo ruožtu teigė, jog Azerbaidžanas toliau apšaudo apgyvendintas sritis Kalnų Karabache, įskaitant jo sostinę Stepanakertą.
 
Baku ir Jerevanas konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho, kuriame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Konfliktas tęsiasi kelis dešimtmečius. Regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Kovos atsinaujino prieš kelias savaites. Intensyvėjant kovoms, Armėnija ir Azerbaidžanas apšaudo vienas kitą. Abi šalys nepaiso tarptautinių raginimų nutraukti karinius veiksmus ir kaltina viena kitą pradėjus naujus susirėmimus, kurie įsiplieskė rugsėjo 27 d.
 
Per atsinaujinusias kovas jau žuvo šimtai žmonių. Prieš savaitę abi pusės susitarė dėl paliaubų, bet mūšiai toliau tęsiasi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.17; 12:16

Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršaus
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.

Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.

Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.

Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.

Giandža po Armėnijos atakų

Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.

Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.

Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.

Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.

Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.

Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.

Giandža po apšaudymų

Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.

O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?

Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?

Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?

Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?

Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.

Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?  

2020.10.13; 10:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.

Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.

Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.

Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.

O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.

Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.

Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.

Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.

Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.

Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių). 

Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?

Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai

Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.     

1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo  su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį

Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė. 

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybė
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.

Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.

Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.

Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.  

2020.10.07; 06:03

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00

Kur ir kaip norėčiau praleisti gegužės 28-ąją?

Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.

Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.

Continue reading „Gegužės 28-oji – ne vien Azerbaidžano šventė“

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Continue reading „Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė“

Šiandien puiki proga prisiminti 2010-ųjų metų pradžioje portale Slaptai.lt skelbtą Gintaro Visocko publikaciją „Teroristais tampa ne tik musulmonai“. Mat Azerbaidžano leidinys 1News.Az šių metų gruodžio pabaigoje pranešė, jog CŽV išslaptino pranešimą apie armėnų teroristines grupuotes, veikusias JAV ir Europoje.

Svarbu tai, kad CŽV dokumente pabrėžiama, jog šio terorizmo pavojus – neišnykęs. Taip pat būtina pastebėti, jog Europa, remiantis CŽV dokumentais, nuolaidžiavo ASALA ir JCAG teroristams.

Savo skaitytojams pirmiausiai pateikiame svarbiausias 1News.Az pranešimo ištraukas, o po to – sutrumpintą žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį „Teroristais tampa ne tik musulmonai“.

Continue reading „Juk teroristais tampa ne tik musulmonai…“

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau paskelbė keletą žurnalisto Gintaro Visocko fotoreportažų, pasakojančių apie kelionę į Azerbaidžaną. Omenyje turimi fotoreportažai apie Baku tarptautinį humanitarinį forumą, Baku senamiestį ir išvyką į Azerbaidžano miestą Giandžą.

Mūsų skaitytojai taip pat turėjo galimybę perskaityti apibendrinantį G.Visocko straipsnį "Kodėl pavydžiu Azerbaidžanui".

Šiandien Slaptai.lt publikuoja videoreportažą, pasakojantį apie buvusioje Azerbaidžano sostinėje Giandžoje surengtą šventę – įspūdingą, spalvingą, nuotaikingą šventę.

Continue reading „Azerbaidžanas – videostudijos „SLAPTAI.LT“ kadruose“

Spalio 31 – lapkričio 1 dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku vyko tarptautinis humanitarinis forumas, skirtas globalaus 21 – ojo amžiaus pasaulio perspektyvoms bei iššūkiams aptarti. Diskusijose, į kurias rinkosi žymūs mokslininkai, Nobelio premijos laureatai, kultūros atstovai, valstybių vadovai iš 78 šalių, dalyvavau ir aš.

Continue reading „Turime investuoti į svarbiausią – žmones ir mokslo pažangą“

Šiandien nieko nenustebinsi net ir egzotiškiausiomis kelionėmis. Tokia globalaus pasaulio specifika. Per keletą valandų moderniu lėktuvu galima pasiekti Ameriką, Afriką, Tolimuosius Rytus…

Tačiau savaitės kelionė į saulėtąjį Azerbaidžaną buvo ypatinga. Azerbaidžanas maloniai nustebino savo didingumu, svetingumu, modernumi. Azerbaidžanas – ambicinga, perspektyvi šalis. Azerbaidžanas – visai ne toks, kokį mes dažnusyk įsivaizduojame. Apie Azerbaidžaną kuriami klaidingi, dezinformuojantys mitai. Kai kada – dėl neišmanymo, kai kada – specialiai. Juk Azerbaidžanas turi oponentų. 

Continue reading „Gintaras Visockas: kodėl pavydžiu Azerbaidžanui“

Giandža – vienas didžiausių Azerbaidžano miestų po sostinės Baku. Čia teko svečiuotis vos dvi dienas. Kad ir kaip besistengtumei, per keliolika valandų neįmanoma visko sužinoti, pamatyti, suprasti.

Tačiau įspūdžių užteks visam gyvenimui. Šventė, kurią mums, 3-iojo Baku tarptautinio humanitarinio forumo dalyviams, padovanojo Giandžos gyventojai, – atmintyje išliks ilgam. Centrinės Giandžos gatvės ir aikštės buvo sausakimšos. Regis, svečių pasitikti sugužėjo visas miestas.

Azerbaidžanietiškam svetingumui nebuvo ribų. Būtent Giandžoje mes išvydome, kaip temperamentingai, virtuoziškai, artistiškai azerbaidžaniečiai atlieka savo šokius, kokios melodingos tautiškos dainos, giesmės, eilėraščiai, kokius šarvus ir ginklus nešiojo senovės kariai, kokiais sudėtingais ornamentais papuošti kilimai, kokie skanūs nacionaliniai sūriai, saldumynai ar čia pat, po atviru dangumi, iškepti avienos kepsniai.

O kokie spalvingi azerbaidžanietiški tautiniai drabužiai?! O kokie mieli azerbaidžaniečių vaikučiai, dėvintys nacionalinius drabužius?! Visa Giandža stengėsi kuo daugiau mums papasakoti apie savo didvyrius – karžygius, papročius, tradicijas.

Kitą dieną svečiavomės netoli Giandžos įsikūrusioje Goy Gol gyvenvietėje, aplankėme čia veikiantį kraštotyros muziejų, modernią azerbaidžanietiškų vynų gamyklą. Netoli Giandžos įkurtas įspūdingas azerbaidžaniečių išminčiaus, šviesuolio, filosofo Nizami mauzoliejus. Čia irgi svečiuotasi. Netoli Giandžos įkurta moderni sanatorija, kur žmonės gydomi ne purvo, o naftos voniomis. Toji sanatorija mums taip pat buvo parodyta.

Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko nuotraukas, pasakojančias apie viešnagę Azerbaidžano mieste Giandžoje.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2013.11.12

Giandža – vienas didžiausių Azerbaidžano miestų po sostinės Baku. Čia teko svečiuotis vos dvi dienas. Kad ir kaip besistengtumei, per keliolika valandų neįmanoma visko sužinoti, pamatyti, suprasti.

Tačiau įspūdžių užteks visam gyvenimui. Šventė, kurią mums, 3-iojo Baku tarptautinio humanitarinio forumo dalyviams, padovanojo Giandžos gyventojai, – atmintyje išliks ilgam. Centrinės Giandžos gatvės ir aikštės buvo sausakimšos. Regis, svečių pasitikti sugužėjo visas miestas.

Azerbaidžanietiškam svetingumui nebuvo ribų. Būtent Giandžoje mes išvydome, kaip temperamentingai, virtuoziškai, artistiškai azerbaidžaniečiai atlieka savo šokius, kokios melodingos tautiškos dainos, giesmės, eilėraščiai, kokius šarvus ir ginklus nešiojo senovės kariai, kokiais sudėtingais ornamentais papuošti kilimai, kokie skanūs nacionaliniai sūriai, saldumynai ar čia pat, po atviru dangumi, iškepti avienos kepsniai.

O kokie spalvingi azerbaidžanietiški tautiniai drabužiai?! O kokie mieli azerbaidžaniečių vaikučiai, dėvintys nacionalinius drabužius?! Visa Giandža stengėsi kuo daugiau mums papasakoti apie savo didvyrius – karžygius, papročius, tradicijas.

Kitą dieną svečiavomės netoli Giandžos įsikūrusioje Goy Gol gyvenvietėje, aplankėme čia veikiantį kraštotyros muziejų, modernią azerbaidžanietiškų vynų gamyklą. Netoli Giandžos įkurtas įspūdingas azerbaidžaniečių išminčiaus, šviesuolio, filosofo Nizami mauzoliejus. Čia irgi svečiuotasi. Netoli Giandžos įkurta moderni sanatorija, kur žmonės gydomi ne purvo, o naftos voniomis. Toji sanatorija mums taip pat buvo parodyta.

Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko nuotraukas, pasakojančias apie viešnagę Azerbaidžano mieste Giandžoje.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 3 »

2013.11.11

« 1 2 »

Šių metų spalio 31-ąją – lapkričio 1-ąją dienomis į Azerbaidžano sostinę Baku sugužėjo kaip niekad gausus būrys užsienio svečių – prezidentų, diplomatų, mokslininkų, parlamentarų, žurnalistų… Iš viso tomis dienomis Baku svečiavosi delegacijos iš maždaug 70-ies valstybių, įskaitant Europos Sąjungą, Aziją, Pietų Ameriką, Afriką. Iš viso – beveik tūkstantis delegatų. Visi jie turėjo progų patirti, kas yra azerbaidžanietiškas svetingumas ir kokia didinga, moderni, graži Azerbaidžano sostinė.

Ir vis dėlto pagrindinis kelionės į Azerbaidžaną tikslas – ne ekskurijos, ne turizmas. Tomis dienomis Azerbaidžane dirbo Baku 3-asis Tarptautinis humanitarinis forumas, svarstęs, beje, visiems mums gyvybiškai aktualias temas. Štai tik keletas iš jų: „Multikultūriškumas ir išskirtinumas: ieškant bendro sutarimo“, „Stabilus vystymasis ir eklogiška civilizacija“, „Nacionalinis identitetas postmodernizmo epochoje“, „Aktualūs informacinės plėtros klausimai globalizacijos sąlygomis“…

Forumo dalyvius ir svečius pagerbė Azerbaidžano prezidentas ponas Ilhamas Alijevas.

Svarbu pabrėžti, kad Azerbaidžano valstybės iniciatyva jau trečią kartą organizuotame forume pranešimus skaitė bei diskusijose dalyvavo itin daug žymių politikų, mokslininkų. Pavyzdžiui, forume dirbo aštuonetas prezidentų:  9-asis Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, buvęs Bulgarijos prezidentas Želiu Želevas, buvęs Bulgarijos prezidentas Georgijus Pyrvanovas, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, buvęs Rumunijos prezidentas Emilis Konstantinesku, buvęs Chorvatijos prezidentas Stepanas Mesičius, buvęs Estijos prezidentas Arnoldas Riutelis, buvęs Serbijos prezidentas Borisas Tadičius.

Šiame forume taip pat dirbo 13-a Nobelio premijos laureatų: Džonatanas Grosas, Ada Jonat, Arie Varšelis, Finas Kidlandas Rodžeras Devidas Kornbergas, Betsas Robertas Laflinas, Robertas Emersonas Lukas, Rudolfas Arturas Markusas, Edvardas K. Preskotas, Džeimsas Edvardas Rotmenas, Džordžas F. Smutas, Klausas fon Klicingas, Danas Šehtmanas…

Lietuvą atstovavo parlamentarai Mantas Adomėnas ir Juras Požela, Lietuvos Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, buvusi diplomatė Halina Kobeckaitė, kompanijos „Western Union“ vyriausioji analitikė Saulė Augaitytė, ELTOS generalinė direktorė Gražina Ramanauskaitė – Tiumenevienė ir aktualijų portalo Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie Baku 3-iąjį tarptautinį humanitarinį forumą. Artimiausiu metu Slaptai.lt publikuos šūsnį nuotraukų, kurios byloja, kokia įspūdinga Azerbaidžano sostinė Baku, koks žavus Baku senamiestis ir kokią puikią šventę forumo dalyviams surengė Giandžos miesto gyventojai.

Juk pasibaigus forumui svetingieji azerbaidžaniečiai svečių neišleido namo. Mes turėjome unikalią galimybę dvi dienas svečiuotis Azerbaidžano regionuose – Giandžoje, Gabaloje, Guboje, Liankiarane ir Nahičevanėje. Slaptai.lt pasirinko dviejų dienų ekskursiją į Giandžą.

Mūsų skaitytojai artimiausiu metu turės progų išvysti per tūkstantį unikalių nuotraukų bei perskaityti keletą žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų „Azerbaidžanietiškas dienoraštis“. O kol kas tepridursime, jog Azerbaidžanas – ne toks, kokį mes dažnusyk įsivaizduojame. Apie Azerbaidžaną sukurta neteisingų mitų. Tie mitai, kaip bebūtų gaila, – gajūs. Tuo tarpu šiandieninis Azerbaidžanas – daug sykių modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei mes linkę manyti.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.11.07