Gintaras Visockas

Gintaras Visockas. Kodėl turime teisę nerimauti?

Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.

Lietuviškoji analizė

Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų.

Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.

**Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto**

Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.

Turime teisę nerimauti

Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?

Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.

**Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com**

Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos?

**J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.**

Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?

Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.

Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.

Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas

Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.

**Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.

Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui

Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.

Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?

Nesuprantamas pataikavimas

**Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.**

Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.

Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.

Jerevane – prorusiškas mitingas

Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

**Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas**

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.

Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).

**Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas**

Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.

Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.

Šiandien – tiek pastebėjimų.

2022.03.15; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ne vien Kremlius kaltas dėl kruvinų karų

**Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto**

Man jau – beveik šešiasdešimt. Per savo amžių rimčiau domėtis teko penkiais karais. Tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pradėtą karą prieš maištingąją Čečėniją vienu akies krašteliu pats regėjau. Apie karą, kurio metu nuo Moldovos buvo atplėšta Padniestrė, – mažiausiai išmanau. Tačiau apie tai, kaip Rusija, pasinaudodama separatizmo korta, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, – daug skaičiau, daug rašiau. Ypač rimtai įsigilinau į 1988- 1994 konfliktą, kuomet Rusija, dirbtinai įsiūbavusi armėniškąjį separatizmą, padėjo Armėnijai okupuoti Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą (apie tai išleidau du straipsnių rinkinius: „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“; beje, 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas jėga susigrąžino beveik visas prarastas Karabacho teritorijas). Dabar – dėmesys sutelktas į karą Ukrainoje.

Tad manau turįs teisę brėžti keletą liūdnų apibendrinimų. Žinoma, visų šių karų kaltininkė – Rusija. Bet jei tuoj po sovietų imperijos žlugimo Kremliaus diktatoriai elgėsi kiek įmanoma santūriau (puldinėjo tik mažas, silpnas valstybes), tai, bėgant metams, Rusijos apetitai išaugo. Pats įžūliausias, pats baisiausias Rusijos žingsnis – agresija prieš Ukrainą, nes ukrainiečių tauta – kur kas gausesnė nei čečėnų, moldavų ar gruzinų (sakartvelų) nacijos.

**A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.**

Taigi leiskite paklausti: kodėl Rusija, bėgant metams, tampa vis bjauresnė, vis agresyvesnė? Taip, Rusijos sukeltus karus Vakarai smerkė. Tačiau regiu paradoksą: kuo dažniau Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos prezidentai skambindavo į Kremlių, kuo meiliau bušai, makronai ir merkelės įtikinėjo Vladimirą Putiną elgtis santūriau, tuo šis tapdavo žiauresnis ir baisesnis. Prisiminkime Amerikos prezidentą, kuris pažvelgė V.Putinui į akis ir neva išvydo sąžiningą, padorų, jautrų žmogų. Prisiminkime europiečių ataskaitas, kas kaltas dėl Rusijos – Gruzijos konflikto: didžiausia nuodėmė tenka Maskvai, bet ir Tbilisis, pasirodo, elgėsi neatsakingai, provokuojančiai. Prisiminkime, kiek kartų Vokietijai ir Pasauliui melavo Angela Merkel, esą dujotiekis Nord Stream 2 nėra politinis ginklas. Prisiminkime, kokio būta susierzinimo, kai tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trampas priekaištavo NATO sąjungininkėms dėl skūpumo skiriant pinigus karinėms reikmėms?

Vienas iš paskutiniųjų europietiško „budrumo“ pavyzdžių: Danijos Karalystė rengs birželio 1-ąją referendumą, ar danai sutinka dalyvauti Europos Sąjungos gynybos politikoje. Teiraujuosi ironiškai: kam taip skubėti, juk šią apklausą įmanoma surengti rudenį, kai visi pailsėję bei žvalūs grįš iš atostogų.

Naudodamasis proga noriu prisiminti lietuviškus „išminčius“, kurie mane, kadaise šešetą metų leidusį specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, pašiepdavo, esą ką gi Lietuva susiruošė pulti. Vertėtų tikriausiai paminėti ir kelių kolegų, visai neseniai tvirtinusių, esą Lietuva dar niekad nebuvo tokia saugi kaip šiandien, pavardes.

**Čečėnijos Prezidento Džocharo Dudajevo knyga**

Tiek to. Ne tai – svarbiausia. Svarbiausia, kad mes visi beveik visuomet mielai įsiklausome į primityvių politikierių sapaliojimus, bet neatkreipiame deramo dėmesio į rimtų politikų rimtus pareiškimus. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo pastabas, jog Vakarai, negindami barbariškai naikinamų čečėnų, sulauks dienos, kai Kremlius ims naikinti visus aplink. Neįsidėmėjome ir Dž.Dudajevo įžvalgos, jog, įveikęs čečėnus, Kremlius puls būtent Ukrainą (apsiriko tik dėl datų; pirma – Gruzija, po to – Ukraina). Dėl šių nuojautų autentiškumo nėra ko abejoti: jų pilna youtube.com erdvėje. Ten aiškiausiai kalba Dž.Dudajevas.

Todėl dėl Ukrainos kančių, drįstu manyti, kaltas ne tik V.Putinas. Kalti mes visi. Kalti, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius nestabdėme sovietų imperiją atkurti sumaniusio V.Putino. Nežengėme svarbiausio žingsnio – nė sykio nesmogėme V.Putinui tiesiai į tarpuakį. Medžiojome Huseiną, Kadafį, Osamą bin Ladeną, serbų generolus, o V.Putiną kviesdavome į pačius svarbiausius amerikietiškus ir europietiškus pobūvius. JAV ir Europos politinis elitas tiesiog lenktyniavo, kas daugiau sykių paskambins vyriausiąjam Rusijos valdovui, kas ištars jam daugiau meilių žodelių. Blogiausiu atveju – apsiribodavome paburnojimais, jog įvesime ekonomines sankcijas. Bet sankcijas arba pamiršdavome įvesti, arba įvesdavome tokias, kad V.Putinas juokdavosi susiėmęs pilvą.

Kaip vertintinas mūsų atsargumas su banditu kautis vien pareiškimais, prašymais ir kelių sąskaitų uždarymu? Atsiverskime bet kurį demokratinės, civilizuotos valstybės baudžiamąjį kodeksą. Ten numatyta atsakomybė ne tik tam, kuris puola, bet ir tiems, kurie mato, kaip daromas nusikaltimas, bet nusikaltėlio netramdo. Vertėtų pavartyti ir demokratinėms, civilizuotoms valstybėms priskirtinus Moralės kodeksus apie tikrą artimo meilę…

Atvirai sakau: nesuprantu JAV prezidento Joe Bideno, kuris viešai, atvirai sako, jog amerikiečių kariai nesivels į Rusijos – Ukrainos karą. Kaip jis drįsta taip kalbėti, kai jo pirmtakas 1994-aisiais pasirašė Budapešto memorandumą, įsipareigodamas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atiduotus atominius ginklus? Jei po 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumu suraitytas JAV prezidento parašas – nieko nevertas, tai ko verti J.Bideno žodžiai, esą Amerika gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą?

**NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.**

Nesuprantu ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, kai šis tvirtina, jog Aljansas – gynybinis, todėl nebus patenkintas prezidento Volodymiro Zelenskio prašymas blokuoti galimybę Rusijos kariniams orlaiviams skraidyti virš Ukrainos. Jei NATO – gynybinis aljansas, tai ir ginkite Ukrainos oro erdvę. Ukrainos prezidentas neprašo pulti Rusijos. Jis prašo apginti Ukrainos oro erdvę. Ukraina – ne šiaip valstybė, o toji, kuri beldėsi į NATO duris, ir NATO nepasakė Ukrainai – nė nesvajokite. Todėl NATO turėtų jausti bent mažytę atsakomybę bent jau dėl žūstančių civilių ukrainiečių. Juolab kad prieš Ukrainą bandoma mesti dar baltarusiškas ir Ramzano Kadyrovo pajėgas. Juolab kad Rusija šiandien intensyviai bombarduoja būtent gyvenamuosius Ukrainos miestų rajonus, apšaudo iš miestų trokštančias pasitraukti ukrainiečių moteris, vaikus, senukus.

**Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos**

Beje, keistas NATO generalinio sekretoriaus net skaičiavimas, kuriuo atveju aukų bus mažiau – jei NATO stos ginti Ukrainą ar kai NATO iš baimės krūpčios po kiekvieno V.Putino pagrūmojimo? Iš kur jis žino, kaip suskaičiavo? Ponui J.Stoltenbergui turėtų būti žinomas įkvėpiantis Turkijos, NATO narės, pavyzdys. Turkai vos prieš keletą metų numušė vienui vieną Rusijos naikintuvą. V.Putinas sapaliojo apie turkiškus pomidorus, grasino stabdysiantis rusų turistų antplūdžius į Marmario ir Antalijos kurortus, bet jo naikintuvai liovėsi veržtis į Turkijos oro erdvę. Rusija nepradėjo karo prieš Turkiją.

Tragedijos, kuri ištiko Ukrainą, buvo galima išvengti. Jei jau JAV žvalgyba 2021-ųjų pabaigoje tikrai žinojo, jog Kremlius ruošiasi plačiam Ukrainos puolimui, tai kodėl prie Charkovo, Mariupolio, Kijevo ir Černobylio atominės elektrinės dar iki 2021-ųjų gruodžio nebuvo permesti koviniai JAV ir Didžiosios Britanijos, atsakingų už Budapešto memorandumą, daliniai?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tūkstantį kartų teisi, kai sako, jog NATO retorika, esą Aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjusi: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą dėl Ukrainos“.

Išties – gėda. Nežinau, kaip mes šią gėdą išpirksime, nuplausime, pamiršime?

Dabar tapo madinga tyčiotis iš V.Putino. Tyčiokimės į valias. Jis to tikrai nusipelno (netikiu, kad ištižę Vakarai sugebėtų jį pasodinti į kalėjimą už karo nusikaltimus). Tačiau bent retsykiais žvilgtelėkime į veidrodį pasižiūrėti, kaip mes patys apgailėtinai atrodome. Pagarbos šiandien verta tik Ukraina.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.03.11; 06:45

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Ar Vakarai ilgam atsikvošėjo?

Turiu prisipažinti klydęs: netikėjau, kad Vladimiras Putinas pradės plataus pobūdžio karinę invaziją į Ukrainą. Iki paskutinės minutės maniau, jog, žvangindamas ginklais, Kremlius tik blefuoja: manipuliuodamas didelio karo pabūgusiais Vakarais prievartauja Ukrainą politiškai kapituliuoti.

Nutiko priešingai: nebuvo nei smulkių provokacijų, nei teroro aktų. Vasario 24-ąją po skatlingų apšaudymų iš oro rusiškoji kariauna ankstų rytą pradėjo veržtis į Ukrainą beveik iš visų pusių be jokių formalių pretekstų.

Tačiau dėl kitų aspektų, regis, būsiu teisus. Rusijos kariuomenė Ukrainoje stringa. Ukrainiečiai šauniai priešinasi. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, į kurį anksčiau žvelgdavau skeptiškai, pasirodė esąs tikras vyras.

**Volodimyras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. Slaptai.lt foto**

Taip pat esu maloniai nustebęs dėl Vakarų reakcijos. Po Rusijos invazijos nepraėjus nė kelioms dienoms Vakarai puolė remti Ukrainą. Remia ne tik skelbdami užtektinai rimtas ekonomines sankcijas, bet ir tiekdami Ukrainai tai, ko labiausiai jai reikia, – modernius ginklus. Net Vokietija, iš pradžių vapėjusi, jog ukrainiečiams tegali padėti siųsdama medicininę įrangą ir šalmus, šiandien siunčia siuntas, kuriose – tikri ginklai, naikinantys rusiškus tankus ir rusiškus lėktuvus.

Džiugina ir visuomenės reakcija: tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos miestuose – gausūs protestai prie Rusijos ambasadų ir konsulatų. Į protestus susirenka ne dešimtys, o šimtai, tūkstančiai žmonių. Net Rusijos miestuose spontaniškai kyla protestai: rusai smeria karą prieš Ukrainą (tiesa, represinių struktūrų smogikai juos čia pat suima).

Džiugina ir tai, kad tiek JAV, tiek kitos NATO valstybės į Baltijos šalis suskubo siųsti kovinius pastiprinimus. Dabar Lietuvoje – dar daugiau NATO lėktuvų, tankų ir kariškių. Lietuvos vyriausybė net skuba padidinti išlaidas, skiriamas karinėms reikmėms. Vis mažiau tikėtina, kad V. Putinas, bepuldamas Ukrainą, sumanys tuo pačiu užimti dar ir Vilnių, Rygą bei Taliną.

Laimė, Vakarai atsikvošėjo. Bet ar ilgam šis prablaivėjimas? Kremliaus psichopatas jau žvangina branduoliniu ginklu. Tai dar vienas pretekstas, kuomet Vašingtonas ir Briuselis gali išsigąsti. Tikiuosi, jog taip neatsitiks – neišsigąs. Ukrainos kariai demonstruoja, kad rusų karinės armados nėra ko bijoti.

Ir vis tik įsiminė buvusio Lietuvos saugumo vadovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Mečio Laurinkaus prisiminimai, kaip 2008-aisiais nutiko po Rusijos invazijos į Gruziją (Sakartvelą). Vakarai pirmosiomis dienomis itin garsiai piktinosi Kremliaus karine avantiūra, bet vėliau jų pasipiktinimas išblėso.

Todėl klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Kremliaus beprotį kur kas anksčiau, – išlieka aktualus. Tai, kad dabartinis Vokietijos kancleris tapo aršiu Vladimiro Putino kritiku, – sveikintina. Bet tai – tik pusė darbo. Vokietijos intelektualams, politologams, žurnalistams, politikams privalu atidžiai peržvelgti dešimtmečius trukusius buvusios kanclerės Angelos Merkel flirtus su V. Putinui. Jei ponia A.Merkel būtų rečiau bučiavusi V.Putiną, gal šiandieninės invazijos į Ukrainą nebūtų buvę? Gal gi dabar Vokietija pasmerks savo gerhardus šrioderius, atimdama iš jų Europos Sąjungos pilietybę, įšaldydama jų asmenines sąskaitas, – nešdinkitės į Rusiją, jei jau taip patinka V.Putinas? Sakote, išvijus gerhardus šrioderius iš Europos Sąjungos būtų nusižengta demokratinėms normoms?

Tokį patį klausimą knieti pateikti ir Prancūzijos intelektualams. Ar galų gale supratote, kokią kvailą, primityvią, idiotišką politiką kurpė jūsų emanueliai macronai, nuolaidžiaudami V.Putinui? Kodėl būtina patirti milžinišką katastrofą, kad suprastumėte – savo pokalbiais, savo maniera pataikauti jūs skatinote V.Putiną elgtis agresyviai.

**Kodėl V. Putinas per susitikimą Kremliuje pasodino E. Macroną kelių metrų atstumu nuo savęs. EPA-ELTA nuotr.**

O su Vašingtono ir Londono politikais – ypatinga šneka. Kai „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Krymą, JAV ir Didžioji Britanija privalėjo į Ukrainą nedelsiant permesti savo karinius dalininius. Daug dalinių. Toks drastiškas amerikiečių ir britų žingsnis būtų pademonstravęs, jog šios dvi įtakingos pasaulio valstybės laikosi Budapešto memorandume užfiksuotų įsipareigojimų saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Bet tuomet Vašingtone ir Londone sėdėję politikai šitaip nepasielgė, ir tuo pačiu paskatino V.Putiną elgtis dar bjauriau, dar įžūliau.

Net paskutinėmis dienomis, kai iki rusiškos invazijos buvo belikusios kelios ar keliolika valandų, dabartinis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas), man regis, elgėsi neatsakingai. Jis neturėjo teisės garsiai sakyti, jog amerikiečių kariai tikrai negins Ukrainos, nes Ukraina, tik pamanyk, nėra NATO narė. JAV prezidentas turėjo kalbėti taip, jog V.Putinui nebūtų aišku, kaip iš tikrųjų pasielgs amerikiečiai. Kaip vertinti tokį Baltųjų rūmų vadovo akibrokštą – kaip V.Putino tramdymą ar kaip V.Putino skatinimą pulti?

O kaip derėtų apibūdinti Amerikos, Jungtinės Karalystės, kitų Vakarų šalių ambasadų evakuavimą iš Kijevo? Ar taip nebuvo skatinamas V.Putinas pulti Ukrainą? Ar V.Putinas būtų ryžęsis bombarduoti Kijevą, veržtis į Kijevą, jei visi Vakarų diplomatai būtų drąsiai pasilikę savo ambasadose Ukrainos sostinėje? Vakarų šalių diplomatai – bailiai? Jie drąsūs tik prašmatniuose restoranuose, tik prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose?

Man patinka, kai Vakarai reikalauja, jog V.Putinas būtų teisiamas tarptautiniuose teismuose už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tai padaryti privalu. Tačiau visąlaik pirmiausia analizuokime savas, o ne svetimas klaidas. Taigi: ko nepadarė Vakarų pasaulis trokšdamas išvengti didelio karo Ukrainoje? Kokios asmeninės Vakarų lyderių klaidos? Pavyzdžiui, lygindami Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadovų nusikaltimus turime akivaizdžius dvigubus standartus: svetimų teritorijų nepuolantis, tik saviškius žudantis Šiaurės Korėjos išsigimėlis sulaukė beveik viso pasaulio izoliacijos, o su ukrainiečius, moldavus, gruzinus, čečėnus dešimtmečiais žudančiu Kremliaus diktatoriumi dar prieš keletą dienų veržte veržėsi pasišnekėti JAV, JK, Vokietijos, Prancūzijos politikai.

**Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis**

Žodžiu, Vakarai labai bijojo didelio karo, visomis išgalėmis stengėsi jo išvengti, tačiau karas į Ukrainą atėjo.

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Atsargiai – Karabacho klanas

Iš atminties neišdyla per delfi.lt partodyta buvusio Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio ir filosofijos profesoriaus Alvydo Jokubaičio diskusija, kurioje keltas svarbus klausimas – ar įmanoma lietuviams tarpusavyje susitarti? Laidoje „iš esmės“ kalbėta ir apie Lietuvos, ir apie Vakarų ateitį.

Ar lengva susitarti

Į klausimą – ar įmanoma susitarti – nėra atsakymo. Tiksliau tariant, atsakymas tik toks: susitarti taip sunku, kad greičiau neįmanoma nei įmanoma. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime šių metų Vasario 16-ąją, kai švilpimais ir šūkaliojimais prof. V.Landsbergiui buvo trukdoma iš Signatarų namų balkono tarti keletą žodžių. Jau seniai nesu konservatorių gerbėjas (už socialdemokratus, liberalus, paksininkus ir darbiečius niekad nebalsavau). O ir prof. V.Landsbergis – ne šventasis. Tačiau klykavimais bei dirbtinais plojimais trukdyti garbaus amžiaus sulaukusiam tuometiniam Lietuvos vadovui pareikšti keletą savo įžvalgų Vasario 16-osios šventės metu, – nemandagu, niekšiška, kiauliška.

**Prof. Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Taip, mūsų valdžia – pasipūtusi, arogantiška, daro klaidų, netęsi duotų pažadų, godi, nuolaidžiauja svetimiems. Bet ar tie, kurią ją kritikuoja, – žymiai geresni? Ar jie nuoširdžiai tiki, jog pajėgtų šalį valdyti kur kas išmintingiau? Valstybę kurti – sudėtingas užsiėmimas. Nejaugi tikrai įsikalė į galvas, jog kiekviena melžėja pajėgi vadovauti valstybei (prisimemant liūdnai pagarsėjusį Vladimirą Leniną)?

2022-ieji Lietuvai – liūdnai unikalūs metai. Nusivylusieji valdžia jau išniekino Sausio 13-ąją trukdymi kalbėti parlamento, Vyriausybės, prezidentūros atstovams. Dabar – išniekinta Vasario 16-oji. Jei taip nekenčiate pirmojo Lietuvos vadovo, kad nepajėgiate suvaldyti pykčio, kas jums trukdė susirasti savąjį balkoną kur nors netoliese ir ten surengti alternatyvų mitingą! Bijojote, kad beveik niekas pas jus nesusirinks, visi skubės išgirsti prof. V.Landsbergio kalbos? Būtent! Lietuvoje gausu tokių, kurie patys nieko rimto sukurti nepajėgia, užtat turi smarvės smulkioms kiaulystėms.

Vokietijos ir Prancūzijos laikysena

**A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.**

O juk darbų – iki kaklo. Būtina rimtai imtis rimtų bėdų, rimtų temų. Kai kurie nesusikalbėjimai net gyvybiškai svarbiais klausimais, pasirodo, – ne tik neišvengiami, bet ir amžini. Kol kas pamirškime lietuviškuosius nesutarimus dėl, pavyzdžiui, Kinijos ir Taivanio (prieš imantis šio galvosūkio Lietuvai pirmiausia derėjo peržiūrėti, ką byloja mūsų pačių 1991-aisiais su Kinija pasirašyta sutartis). Žvelkime dabar plačiau. Europos Sąjunga – puikus, gražus, prasmingas darinys. Bet tik tuomet, jei ES gyvuoja šiltnamio sąlygomis. Vos tik greta ES sienų ima siautėti chuliganas, europietiškos vienybės nebelieka. Kad ir kaip tarptautinei teisei bjauriai nusižengtų Vladimiras Putinas, dvi svarbiausios, įtakingiausios ES šalys kaip įmanydamos puola pataikauti agresoriui. Vokietija ir Prancūzija tapusios agresyviosios Rusijos advokatėmis. Tad ar įmanomas susitarimai tarp ES šalių?

Budapešto išdavystė

Imkime JAV ir Didžiąją Britaniją, kurios Budapešto memorandumu mainais už atiduotą atominį ginklą garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą. Šiandien nei Vašingtonas, nei Londonas apie savo įsipareigojimų, 1994-aisiais duotų Kijevui, nenori nė prisiminti. Tad man vis dažniau kyla abejonių dėl amerikiečių ir britų padorumo. Nesu aklas, puikiai matau, kiek daug JAV ir Didžioji Britanija padarė ir tebedaro, kad apsaugotų Ukrainą nuo didelės Rusijos agresijos. Ir vis tik niekur negirdėjau aukščiausių JAV ir Jungtinės Karalystės lyderių atsiprašymo dėl išniekinto Budapešto memorandumo. Tad ar tikrai nepalaužiama NATO vienybė, jei dvi didžiausios, įtakigiausios NATO narės nesilaiko duoto žodžio – neapsaugojo Ukrainos nuo teritorinių praradimų?

Šiuos pavyzdžius teikiu ne tam, kad dar sykį įgelčiau šviesia NATO ir ES ateitimi tikintiems lietuviams. Tiesiog pasakoju, kodėl, mano supratimu, taip keblu pasiekti vienybės net sarbiausiais klausimais. Galima iki užkimimo kasdien kalbėti po keliolika valandų per parą ištisus metus su Vokietijos kancleriu ar Prancūzijos prezidentu, o šie vis tiek vardan gerų santykių su Kremliumi aukos Ukrainą.

Esama situacijų, kai žodžių nebeužtenka, reikia konkrečių veiksmų, konkrečių darbų. „Saugumo policijos centro Vašingtone“ (Center for Security Policy) vyresnysis mokslinis bendradarbis Andrėjus Ilarionovas įvardino: svetimas teritorijas grobiančio bandito taikiomis priemonėmis nesutramdysi! Ukrainos karinės žvalgybos atstovas Aleksejus Arestovičius, iki šiol dirbęs Ukrainos prezidnto aparate, duodamas interviu įvairiems Ukrainos portalams, džiaugėsi, jog atsargiai, po truputį formuojasi mažasis NATO „aljansas“: Jungtinė Karalystė, Lenkija, Ukraina, Turkija (Baltijos šalių neminėjo). Jo manymu, jei šioms keturioms valstybėms pavyktų rimčiau susidraugauti, Ukrainai nebereikėtų vokiečių ir prancūzų.

Įspūdinga Azerbaidžano pergalė

Kitas pavyzdys – Turkijos ir Azerbaidžano draugystė. ES beveik tris dešimtmečius gėdingai laužė galvas, kaip derėtų išspręsti konfliktą dėl Karabacho. Pliurpt – pliurpė, o naudos iš diskusijų, pasitarimų – jokios. Kaip iš ožio – pieno.

Beje, prieš keletą metų iš trijų Lietuvos parlamentarų ėmiau interviu būtent dėl Karabacho ateities. Visi trys parlamentarai prišnekėjo po valandą. Supynė tokį sudėtingą mazgą, jog nė nesuprasi, kas teisus, kas kam privalo nusileisti. Vaizdžiai tariant, niekus tauzijo, sapaliojo didžiausias nesąmones. Šiandien tie trys videointerviu – puikus pavyzdys, kokie kvaili ir primityvūs gali būti politikai. Laimė, Azerbaidžanas nesiklausė idiotiškais patarimais besisvaidžiusių europarlamentarų. Baku pasielgė vyriškai, taip, kaip minėjo A.Ilarionovas (agresorius iš okupuotų žemių gera valia nepasitraukia). Padedami Turkijos azerbaidžaniečiai jėga susigrąžino maždaug tris ketvirtadalius 1992 – 1994 metais prarastų tetitorijų (ne tik Karabachą, bet ir gretimus septynetą rajonų). Atkūrė savo teritorinį vientisumą (tarptautinė teisė byloja, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Atkūrė drąsiai, ryžtingai. Todėl jam – didžiausia pagarba.

Tačiau net dėl šito Lietuvoje nėra absoliutaus sutarimo. Net garsūs politologai, istorikai, profesoriai vadovaujasi dvigubais standartais: jei jiems svarbu, ką apie Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius sako tarptautinė teisė, tai Karabacho atveju jiems kažkodėl nusispjaut, ką byloja teritorinį vientisumą apibrėžiančios tarptautinės taisyklės.

O juk ne veltui Ukrainoje vis dažniau prisimenama karinė Azerbaidžano operacija, kuomet 2020-ųjų rudenį per keletą mėnesių azerbaidžaniečių kariai atsiėmė beveik visas žemes, kurias iš jų maždaug prieš tris dešimtmečius buvo atėmę armėnų separatistai. Tiksliau tariant – vadinamasis Karabacho klanas.

Karabacho klanas tebesiautėja?

Sakydamas „Karabacho klanas“ omenyje pirmiausia turiu tuos armėnų politikus, kariškius, verslininkus, kurie kilę iš šio Azerbaidžanui priklausančio regiono. Būtent jie visąlaik kurstė separatistines nuotaikas: išsiveržę iš Azerbaidžano įtakos jie norėjo valdyti šį turtingomis iškasenomis garsėjantį regioną tarsi savo nuosavus namus. Būtent jiems buvo gyvybiškai svarbu išlaikyti Karabachą savo rankose: priešingu atveju jie tampa niekuo tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Štai kodėl per pastaruosius kelis dešimtmečius Karabacho klano žmonės baugino tuos savo tautiečius, kurie tvirtino, jog Karabachas – tai „iskonno azerbaidžanskije zemli“, kurie nuoširdžiai norėjo draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais.

Šiandien, po 2020-ųjų rudens karo, šio klano įtaka susvyravo. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius jie savo žmones daug kur sukaišiojo – į ambasadas užsienyje, paskyrė bendruomenių pirmininkais Rusijoje, paskyrė Armėnijoje teisėjais, kariškiais, bankininkais, jų gausu net tarp šventikų.

Viešojoje erdvėje vis daugiau paskelbiama armėnų pasakojimų, kaip Karabacho klanas siautėjo, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas arba Robertas Kočarianas. Karabacho klanui priklausantys šventikai grobdavo verslininkus, juos kankindavo, reikalaudami išpirkos, duoklių. Jei šie atsisakydavo, būdavo nušaunami. Karabacho klanui priklausę armėnų šventikai būdavo ginkluoti, važinėdavo prabangiausiais užsienietiškais automobiliais.

Būtent jie šiandien – didžiausi vandens drumstėjai Pietų Kaukaze. Jie kursto armėnus naujam karui. Ragina rengti karinius išpuolius, provokacijas, teroro aktus. Tiems, kurie atsisako paklusti, grasina net … mirties bausme. Savo bjaurius darbus dangsto gražiais lozungais – neva reikalauja teisingumo, sąžiningumo. Ypač dažnai tarsi mantrą jie kartoja žodį „demokratija“. Neva jie – patys didžiausi humanistai ir demokratai. Savo kalbomis apie demokratiją jie apkvailino ne vieną vakarietį, ne vieną lietuvį.

Štai koks sudėtingas šiandieninis pasaulis. Kaip lengva suklysti vertinant, analizuojant, stengiantis padėti. Būkime budrūs. Nebūkime naivūs, esą susitarti – paprasta.

2022.02.19; 21:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Vaclovas Mikailionis. Ar suradai kelrodę žvaigždę?

**Svečiuose – rašytojas Vaclovas Mikailionis. Vytauto Visocko nuotr.**

Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”

Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis

to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.

Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.

1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.

**Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis**

Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.

Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.

„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.

Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.

**Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.**

Beje, čečėnai tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.

1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“

Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.

O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.

Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.

Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.

Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.

**Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”**

Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…

F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p. 94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.

Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.

2022.02.08; 09:53

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Vygandas Račkaitis. KUR VEDA KELRODĖ ŽVAIGŽDĖ

**Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo**

Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.

Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.

Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.

Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.

Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.

Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.

Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.

Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.

Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘

**Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis**

Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.

Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.

2022.01.25; 14:30

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Iš serijos „Lietuvos užsienio politikos keistenybės“

**Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.**

Gintaras Visockas

Jei manęs paklaustumėte, ar ministras Gabrielius Landsbergis privalo atsistatydinti dėl dabartinės sumaišties užsienio politikoje, – sulauktumėte teigiamo atsakymo. Lietuvos užsienio reikalų ministerija grubiai nusižengė padorumo principams jau vien dėl to, kad vienašališkai sulaužė 1991-aisiais metais su Kinija pasirašytą sutartį, esą oficialusis Vilnius su Taivanu bendraus tik sulaukęs Pekino palaiminimo. Taip, bėgant metams tarptautiniai susitarimai keičiami, tačiau tik ne tokiu būdu, kokį pasirinko ponas G.Landsbergis, – slapta, neinformavęs antrosios pusės.

Antroji priežastis, kodėl dabartinis Lietuvos diplomatijos šefas vertas rimtų priekaištų, – jis nepajėgia numatyti visų pasekmių. Primityviai paskaičiavo, jog Lietuvos ir Kinijos prekyba nėra įspūdinga, tada nusprendė pamokyti per milijardą gyventojų turinčią šalį. O kad komunistinis Pekinas spaus Europos Sąjungą, jog ši liautųsi prekiavusi su „išsišokėle Lietuva“, ir Vakarų verslininkai išgirs Kinijos prašymus, – nepagalvojo. Klysti – žmoniška. Mes visi klystame. Tačiau už klaidas reikia atsakyti.

Situacija, į kurią patekome, – sudėtinga. Dar trupučiukas, ir tarptautinėje arenoje, man regis, atrodysime kaip didžiausi nevykėliai. Lietuvos prezidentas tvirtina, jog Taivano atstovybės atidarymo aplinkybės su juo nederintos, Lietuvos URM dievagojasi, kad su prezidentu Gitanu Nausėda viską derino, opozicijoje esantis Ramūnas Karbauskis garsiai šaukia, jog, sugrįžę valdžion, jie būtinai peržiūrėsią santykius su Taibėjimi ir Pekinu. Suprask, Taivano atstovybės Lietuvoje nebeliks.

**M. Saakašvilio šalininkų protesto akcija Kijeve. EPA-ELTA nuotr.**

Žiūrėk, dar imsime kivirčytis net su Taivaniu. Taibėjus šiandien jau turi moralinę teisę iš nuostabos gūžčioti pečiais – nespėjo prilipti prie sienos Taivano atstovybės užrašas Vilniuje, o Lietuvoje jau kalbama, jog „atstovybės atidarymas Taivano vardu buvo amžiaus klaida“. ES verslininkai mus taip pat įtrauks į „padidinto pavojingumo šalių registrą“, nes Lietuva su visais pykstasi, riejasi, visus moko, kaip šie privalo gyventi. Net Amerika, kuri mus kol kas visomis keturiomis remia ir kurios parama mums gyvybiškai reikalinga, vieną kartą nuo mūsų nusisuks. Nusisuks todėl, kad Lietuva – labai maža, o problemų kelia tiek, tarsi būtų viena iš svarbiausių figūrų Europos šachmatų lentoje.

Šitaip priekaištaudamas Lietuvos užsienio politikos formuotojams jokiu būdu nepamirštu kiniškų nuodėmių. Engdama uigūrus ir tibetiečius Kinija elgiasi kiauliškai. Dėl uigūrų ir tibetiečių persekiojimo oficialusis Pekinas nusipelno griežčiausių priekaištų. Bet ar Lietuva pajėgi stot į dvikovą su kiniškuoju Drakonu net turėdama Vakaruose sąjungininkių?

Belieka prisipažinti: kuo toliau, tuo labiau nebesuprantu Lietuvos laikysenos tarptautinėje arenoje. Nebeatskiriu, kur mūsų žioplumo ir kur mūsų sąmoningos klaidos? Kaip dabar formuosime, pavyzdžiui, savo požiūrį dėl neramumų Kazachstane? Vėl dėmesį sukoncentruosime tik į žmogaus teises, korupciją, benzino kainas, ar vis tik analizuosime ir geopolitinius faktorius – kur link dreifuoja ši didelė, įtakinga, daug gamtinių iškelių turinti šalis? Jei po visų „spalvotųjų revoliucijų“ Kazachstanas atsidurs Vladimiro Putino glėbyje, – kokia tikroji permainų vertė? Štai kiek jėgų įdėjo Michailas Saakašvilis, reformuodamas Gruziją (Sakartvelą), bet jo mylima šalis vėl, vaizdžiai tariant, pavergta Kremliaus, neteko teritorijų, o pats reformatorius – kalinamas netoli Tbilisio. Dar nežinia, ar gyvas išeis iš kalėjimo, mat jo asmeniškai nekenčia ponas V.Putinas.

Demokratija, žmogaus teisės, laisvoji ekonomika – itin svarbūs argumentai. Bet pats metas imt analizuot priežastis, kodėl pažangiosios reformos taip sunkiai įsitvirtina kaimyninėse šalyse. Beje, mums svarbu narplioti ne gruzinų, ne ukrainiečių, ne kinų, ne kazachų padarytas klaidas. Narpliokime, ką mes, lietuviai, neteisingai darome, kur mes pražiopsojome, nenumatėme, neįžvelgėme. Suprantu, svetimus klystkelius analizuoti kur kas maloniau, nei savuosius. Bet tokia laikysena niekur neveda – nebent į akligatvį.

**Istorikas Algimantas Liekis. Azerbaidžano Mokslų Akademija. 2017.03.15 diena**

Šiandien noriu papasakoti apie vieną grubią mūsų diplomatijos klaidą, kurią regėjau savo akimis. Omenyje turiu 2017 metų kovo 15 dieną, kuomet Azerbaidžano Mokslų Akademijos Centrinėje mokslų bibliotekoje buvo iškilmingai pristatyta į rusų kalbą išversta Lietuvos istoriko Algimanto Liekio (1943-2019) knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į Centrinę mokslų biblioteką išklausyti lietuvių istoriko A.Liekio paskaitos susirinko daug Azerbaidžano istorikų, mokslininkų, politikų, diplomatų, istoriją studijuojančių studentų. Diskusiją filmavo pagrindinės Azerbaidžano televizijos, į salę sugužėjo daug žurnalistų iš įtakingų azerbaidžanietiškų leidinių.

O dabar atspėkite, ko tame renginyje istorikas A.Liekis pasigedo? Jis buvo nustebęs, jog į pokalbį Azerbaidžano istorijos aktualijomis neatvyko nė vienas Lietuvos ambasados Azerbaidžane darbuotojas. Aš taip pat buvau apstulbęs. Juk apie tai, kad Baku mieste viešės lietuvių istorikas, parašęs veikalą apie Azerbaidžaną, tuometiniai Lietuvos ambasados vadovai buvo informuoti gerokai iki kovo 15-osios. O ir kitų, kur kas svarbesnių renginių, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos ambasada Azerbaidžane neturėjo. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Azerbaidžane reziduojantys Lietuvos diplomatai net nesiteikė pakviesti A.Liekio į svečius bent jau kitą dieną. Juolab neprašė, kad šis jiems padovanotų bent vieną savo veikalo egzempliorių. Tiesa, istorikas A.Liekis vis vien viešėjo Lietuvos ambasadoje Azerbaidžane ir jos atstovams padovanojo keletą savo veikalo tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis egzempliorių. Bet tai buvo daugiau jo, o ne ambasados iniciatyva. Iš kur tai žinau? Pats dalyvavau tiek diskusijose Azerbaidžano Mokslų Akademijoje, tiek gurkšnojant kavą Lietuvos atstovybėje Baku.

Tad kokia maniškė versija, kodėl Lietuvos diplomatai ignoravo renginį Azerbaidžano Mokslų Akademijoje?

**Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje” rusų kalba. Slaptai.lt foto**

Dabar, prabėgus po to įvykio penkeriems metams, daugmaž viskas – kaip ant delno. Azerbaidžane reziduojantys mūsų diplomatai nepagerbė istoriko A.Liekio tik todėl, kad norėjo … įsitikeikti Armėnijai. Būtent – nenorėjo supykdyti oficialiojo Jerevano. Mat istorikas A.Liekis savo knygoje be užuolankų tvirtino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, nenutylėjo aplinkybių, kaip prieš kelis šimtus metų armėnai buvo masiškai perkeliami į šiandieninio Azerbaidžano teritoriją, pasakojo apie teroristines „Dašnakcutiun“, ASALA, Krunk organizacijas, žudžiusias turkų diplomatus, vijusias azerbaidžaniečius iš Jerevano ir Kalnų Karabacho regionų.

**Istorikas Algimantas Liekis. Interviu su Azerbaidžano žurnalistais. 2017.03.15 diena. Slaptai.lt nuotr.**

Mano supratimu, tai – tikrieji šio ignoravimo motyvai. Oficialiai Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, teigia, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, o iš tiesų slapta talkina neteisėtai Kalnų Karabachą užgrobusiai Armėnijai. Vaizdžiai tariant, pataikauja agresorei, tegul ir ne tokiai milžiniškai kaip Rusija.

Tokio pobūdžio lietuviški gudravimai – ne tik nesuprantami, bet ir smerktini. Tiesos neieškanti Lietuva – bjauri Lietuva. Jei manome, kad mūsų akibrokšto 2017-ųjų kovo 15-ąją neperprato Azerbaidžanas, – kvailai elgiamės. Jei įsivaizduojame, kad apie 2017-ųjų kovo 15-osios dviveidystę Azerbaidžanas neinformavo, sakykim, Turkijos, mūsų sąjungininkės NATO aljanse, – vadinasi, patys save apgaudinėjame.

Nebūkim naivūs – Pasaulis puikiai mato, kuomet elgiamės nenuoširdžiai, meluojame, taikome dvigubus standartus. O tai reiškia, kad matydamos mūsų nenuoseklumus kaimyninės šalys turi moralinę teisę mums atsakyti tuo pačiu – nesilaikyti duoto žodžio, išduoti, nepastebėti mūsų bėdų…

2022.01.10; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Atsargiai – dirbtina lyderystė, dirbtinas padorumas

Lietuvos nevadinčiau labai sąžininga valstybe. Lietuva dažnokai tik apsimeta, kad jai svarbios vertybės. Kai kurie Lietuvos politikų pareiškimai ginant žmogaus teises, teisingumą ir padorumą labiau primena triukšmingus paradus nei nuoširdų rūpestį.

Šitaip sakau skaudama širdimi. Maniškis priekaištas būtų toks: jei Lietuva puoselėja ir brangina vertybes, tai ji šios taisyklės privalo laikytis daugmaž visur ir visada. Kuo mažiau dvigubų, trigubų standartų. Deja, mes sąžiningi ir principingi – tik retsykiais.

Baltarusiškos trąšos, kurių nebenorime praleisti per savo teritoriją, – tik vienas pavyzdys, kada Lietuva griebėsi dirbtinos lyderystės. „Belaruskalij“ trąšų užkardymas – greičiau dirbtinai sukeltas triukšmas, žiūrėkit, kokie mes drąsūs, principingi, sąžiningi, nei noras pažaboti diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Be abejo, A. Lukašenka turėtų sėdėti kalėjime iki gyvos galvos už viską, ką per pastaruosius keklis dešimtmečius iškrėtė. Žinoma, Lietuvai privalu elgtis taip, kad nuo mūsų nenusisuktų, mumis nenusiviltų JAV: jei Amerika, pavyzdžiui, skelbia ekonomines sankcijas Baltarusijai, tai kur mums dėtis?

**Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.**

Ir vis dėlto kam reikalingi lietuviški apribojimai „Belarsukalij“ trąšoms, jei jų nežada laikytis Latvijos, Estijos ar dar kokios nors kaimyninės šalies verslininkai? Kam ši lietuviška ekonominė auka, jei ji neatneš daugiau laisvių ir demokratijų Baltarusijai, ant kelių neparklupdys diktatoriaus (šią šalį, norim ar nenorim, šiandien greičiausiai prisijungs Kremliaus valdovas). Kodėl pamirštame, jog šiame globaliame pasaulyje ekonomines sankcijas taikyti – labai sudėtinga, mat viskas taip supainiota, jog net ir norėdami nerasime siūlo galo. Europos Sąjunga tokia didelė, marga, kad jai tikrai sunku susitarti. O Lietuva reikalauja sankcijų ir Rusijai, ir Baltarusijai, ir Kinijai.

Taip, turime gražių intencijų. Bet ar nepasprinksime? Žiūrėkim, ką atnešė geri mūsų norai: sankcijos baltarusiškoms trąšoms dar nežinia kada įsigalios, o mūsų politikai tarpusavyje – jau mirtinai susipykę. Pavargau sekti, kokios tikros ir kokios menamos Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos, Prezidentūros, Seimo užsienio reikalų komiteto, „Lietuvos geležinkelių“ klaidos. Mes pagrįstai skubėjome įsiteikti Amerikai, bet ar Vašingtonas nepuls į mus kreivai žiūrėti būtent dėl mūsų vidinių kivirčų („Belaruskalij“ tema Lietuvoje – šimtai skirtingiausių politinių, žurnalistinių nuomonių). Žiūrėk, dar susipyksime su broliais latviais: girdi, tiems lietuviams niekas netinka – nei baltarusiški mineralai, nei baltarusiška elektra, nei prekyba su Rusija, nei kinietiškos prekės, o juk valgyti ką nors reikia, užsidirbti pinigų – būtina.

**Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Imkime kiek tolimesnes šalis nei Baltarusija. Tikriausiai visi prisimena, kaip mūsų politikai Vilniuje ant Baltojo tilto, iškėlę lozungus, kritikavo Kiniją. Kritikuodamas Kiniją nūnai Lietuvos užsienio reikalų viceministro postą užimantis M. Adomėnas, be abejo, teisus. Kam gali patikti uigūrus, tibetiečius skriaudžianti Kinija. Tačiau Pekino noras susigrąžinti Taivano kontrolę – argi aršiai kritikuotinas? Jau sykį minėjau, dabar dar kartą priminsiu: 1991-aisiais metais buvo pasirašyta Lietuvos ir Kinijos sutartis, kurioje Lietuva įsipareigoja su Taivanu bičiuliautis tik Pekinui pritarus. Šios sutarties mes oficialiai neatšaukę. Tad, kad ir kaip būtų keista, Pekino pyktis šių eilučių autoriui labiau suprantamas nei apsimestinis Lietuvos aikščiojimas iš nuostabos, o „ką gi mes blogo padarėme, atidarydami Taivano prekybos atstovybę“.

Kita istorija. Mūsų politikams labai gaila Kinijoje skriaudžiamų uigūrų. Tačiau kodėl – tik uigūrų? Kodėl mums, sakykim, visiškai nerūpi skriaudžiamų palestiniečių likimas? Ar prisimenate bent vieną atvejį, kad mūsų valdžios elitas kritikuotų Izraelį? O juk žydų ir palestiniečių priešprieša – ne vien palestiniečių kaltė. Kodėl nenorime matyti, kaip šiandien palestiniečiai jėga ir gudrumu išstumiami iš savų teritorijų?

Tegul viceministras M. Adomėnas susiranda žydų istoriko Ilano Pappe knygą „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.

**Palestinos etninis valymas. Ilano Pappe knygos viršelis**

Tad Lietuva, jei ji tikrai nori būti padori ir sąžininga, turėtų daugmaž vienodai domėtis visais skriaudžiamaisiais – ir uigūrais, ir palestiniečiais. Bet akivaizdu, kad taip – nėra.

**Juozas Krikštaponis. Išrašas iš metrikų**

Lietuva nesąžininga net pati sau. Įvairios žydų organizacijos ir bendruomenės jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Mums į galvas kalama mintis: neturime jokios moralinės teisės jų garbinti, kadangi šie turėjo kontaktų su nacistine Vokietija. Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada, remiantis I. Pappe veikalu, žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?

Lietuviškasis šios problemos moralas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama tų baisių laikų pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. O juk Lietuva, regis, – demokratinė, laisva šalis.

Kaip bebūtų liūdna, bet tokių keistų palyginimų surastume ir daugiau. Tik apie juos galbūt – kitą kartą.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.12.31; 08:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Sutramdę Kiniją imsimės mokyti Indiją!

Esu iš tų, kurie nežino, ar turėtų atsistatydinti Gabrielius Landsbergis. Tai, kad oficialusis Vilnius, taip atkakliai reikalavęs kuo griežtesnių ekonominių sankcijų Baltarusijos režimui, pats suklupo, – pusė bėdos. Pripažinkim, šiandieninis pasaulis – globalus, tad objektyviai sudėtinga uždrausti baltarusiškų trąšų keliones per mūsų žemę. Ekonominės sutartys, įsipareigojimai, verslininkų interesai, derybos su sąjungininkais, – tai titaniškas darbas. Juolab kad ekonominės sankcijos – tarsi australietiškas bumerangas. Paleistas į tolį dažniausiai sugrįžta – smogia atgal. Kaip suderinti ekonominius interesus su morale, jog bjauriai besielgiančius diktatorius tikrai privalu tramdyti visomis įmanomomis priemonėmis?

Todėl, kai reikalaujama Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šefo galvos, visuomet savęs klausiu – o kas jį pakeis? Ar nenutiks taip, kad turėsime dar blogesnį?

Pačio blogiausio varianto niekad nedėkime į apatinį stalčių. Nepamirškime, kad bausdami Aliaksandrą Lukašenką stumtelėjome jį į Vladimiro Putino glėbį. Nesiūlau glebesčiuotis su baltarusiškuoju „batka“. Tačiau noriu viešai paklausti, ar Lietuvos užsienio politiką formuojantys vyrai ir moterys numatė visas galimas ne tik politines, bet ir ekonomines bėdas dėl stabdomo „Belaruskalij“ trąšų tranzito?

Taip, nuoširdžiai nežinau, kokios bausmės vertas G. Landsbergis dėl pražiopsotų baltarusiškų trąšų. Dėl šito nesusipratimo galbūt jis niekuo dėtas. Tačiau turiu prisipažinti, jog šiandieninė Lietuvos užsienio politika man vis mažiau suprantama. Iki šiol Vakarai, įskaitant ir mus, lietuvius, nesutramdė Vladimiro Putino. Užuot dėmesį sukoncentravę į nedemokratišką ir svetimas teritorijas puldinėjančią Rusiją mes būtinai veržiamės kariauti mažų mažiausiai dar keliais frontais. Lyg neužtektų pavojingų nuotykių su Rusija, puolame diktatoriaus valdomą, bet kol kas jokių svetimų teritorijų neokupavusią Baltarusiją. Ką laimėjome? Iki šiol nepripažinęs Krymo okupacijos ponas Lukašenka, įstumtas į kampą, jau prabilo, esą Krymo pusiasalis yra neatsiejama Rusijos dalis. Iki šiol niekad negrąsinęs broliams ukrainiečiams Minsko valdovas jau neatmeta galimybės, jog, kilus kariniam Kijevo ir Maskvos konfliktui, stotų V. Putino pusėn. Lietuvai mirtiną pavojų kelianti Astravo AE – tebestovi, jos niekas nesiruošia išmontuoti. Siena su Baltarusija – vis dar skylėta. Apie tuos kandidatus į Baltarusijos prezidento postą, kuriuos dieviname, atvirai kalbant, nieko dorai nežinome. Kaip ir nežinojome, kas iš tiesų yra ukrainiečių lakūnė Nadiežda Savčenko. Nežinojome, bet liaupsinome.

**Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.**

Žodžiu, mes, neužbaigę vienos kampanijos, įsivėlėme į dar dvejas muštynes – su Baltarusija ir Kinija. Jei užteks jėgų – prašau. Bet ar suvirškinsime viską, ar nepaspringsime?

Didybės manija – baisi liga. Sirgti didybės manija labai pavojinga. Štai tuos, kurie sumanė suremti pečius su viena iš didžiausių pasaulio galybių Kinija tikriausiai tikrai derėtų išspirti iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. Nes vienašališkai sulaužėme su Kinija savo pačių pasirašytas sutartis, skelbiančias, jog su Taivanu bičiuliausimės tik Pekinui leidus. Nes kiniečiams per prievartą brukame savąją tvarką, naiviai manydami, jog mūsų taisyklės tikrai tinka kinams, buriame antikinietiškas koalicijas, kurias suburti – velniškai sunku. Savo drąsumą teisiname tuo, kad, išdrįsdami drąskyti kinams akis, mes rūpinamės demokratijos plėtra ir trokštame JAV dėmesio bei paramos.

Demokratijos plėtra, kaip yra minėjęs buvęs premjeras Andrius Kubilius, – puikus sumanymas, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja.

Bet ar Amerika – vis dar demokratiška? Kodėl pamirštame įtarimus, jog dabartinis Amerikos prezidentas Džo Baidenas išduoda Ukrainą mainais į rusiškus pažadus, jog Rusija daugiau nebebaugins Vakarų dideliu karu? Labai neatsargu šventai tikėti, jog bardami Kiniją sulauksime JAV administracijos malonių. Jei Amerika taip menkai tepadeda Ukrainai, kurios teritorinį vientisumą saugoti prieš kelis dešimtmečius įsipareigojo jos prezidentas, imu abejoti Vilniuje ant Rotušės sienos kabančiu užrašu, girdi, Lietuvos priešai yra JAV priešai. Ar Amerika nenusispjaus į savus įsipareigojimus vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai, jei taip vangiai, tarsi nenorom tepadeda ištikima sąjungininke tapti norinčiai dešimtis milijonų gyventojų skaičiuojančiai Ukrainai!?

Nenoriu būti juodasis metraštininkas, bet jei oficialusis Vašingtonas nutars mus palikti likimo valioj, nepadės jokia antikinietiška laikysena. Ponas G. Landsbergis turėtų tai žinoti.

**Armėnijos parlamente – muštynės. ArmLur.am**

Kitas lietuviškas nesusipratimas – amžinas pataikavimas Armėnijai. Tarsi ji jau demokratiška arba jai iki tikrosios demokratijos – tik ranka mostelėti. Kad Armėnija per pastaruosius tris dešimtmečius su Rusijos pagalba buvo okupavusi apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kad masiškai Karabache naikino azerbaidžanietiškus kultūros, istorijos, religijos paminklus, – nusispjauname. Mes net nepastebime, kad nūnai karingai nusiteikusios Armėnijos politinės jėgos grasina prieš Azerbaidžaną rengsiančios teroristinius išpuolius. Nepaisant šių Armėnijai garbės nedarančių argumentų Lietuva vis tiek su Jerevanu glebesčiuojasi taip, tarsi ši būtų … demokratijos etalonas. Tokia savo keista laikysena Lietuva prieš save nuteikia visas kitas Kaukazo valstybes, matančias, kas iš tiesų dedasi Armėnijoje. Iškalbinga jau vien tai, kad per pastaruosius keletą mėnesių Armėnijos parlamente net du sykius kilo muštynės. G. Landsbergio vadovaujama URM galėjo nusiųsti mažytę notą: „bent muštis liaukitės parlamente“.

Taigi Lietuva mosuoja kumščiais ten, kur, mano supratimu, derėtų elgtis santūriau, atsargiau. O štai ten, kur turėtume būti principingi, mes imame ir išsigąstame. Lietuvoje reziduojantys Izraelio ir JAV ambasadoriai senų seniausiai turėjo būti pakviesti pasiaiškinti, kodėl kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, mokydami mūsų istorikus, kaip šie privalo žvelgti į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Akivaizdu, kad JAV ir Izraelio ambasadoriai mėgina daryti įtaką – tegul lietuviai analizuoja, aprašo, įamžina tik tai, kas naudinga Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei. Šie du ambasadoriai subtiliai perša nuomonę, jog lietuviai privalo būt labai kritiški savai istorijai. Jei bent menkiausia abejonė krenta ant Kazio Škirpos, Jono Noreikos, dabar jau ir Juozo Krištaponio mundurų, neva privalome tuoj pat liautis mylėti šiuos didžiavyrius. Bet juk kiekviena abejonė baudžiamosiose bylose traktuojama kaip lengvinanti aplinkybė! Bent jau taip elgiamasi demokratinėse, teisinėse valstybėse. Ar ne taip, ponai ambasadoriai? Man regis, jei Lietuva būtų tikrai solidi, ji ponus Robert S. Gilchrist ir Yossef Levy būtų paskelbusi personomis non gratomis.

**Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas**

Beje, aš visomis keturiomis sutinku, jog turime sąžiningai analizuoti savo praeitį. Kritiškas žvilgsnis į save dar niekam nepakenkė. Bet tada ir Izraelis turėtų būti sąžiningas – rengti monografijas apie tokių saviškių kaip, pavyzdžiui, Nachmanas Dušanskis, „darbus darbelius“. Bet Izraelis mūsų neatsiprašė net dėl N. Dušanskio. Nepaisant aplinkybės, jog tokių dušanskių kadaise Lietuvoje siautėjo ir daugiau.

O štai savinieka – tikrai blogas patarėjas. Nejaugi pulsime save dar labiau niekinti už svetimas, t. y. nacistines, nuodėmes? Specialiu įstatymu uždrausime Lietuvai minėti 1941-ųjų Birželio sukilimą? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorių Arūną Bubnį priversime raštiškai įsipareigoti, kad jo vadovaujama įstaiga niekad niekados netirtų tokių kaip Nachmanas Dušanskis veikų? Oficialiai įsipareigosime Tel Avivui ir Jeruzalei, jog už gryną pinigą priimsime tik sovietinius kagėbistinius archyvus, o štai į vokiškus nedrįsime net žvilgtelėti?

Kita tema – kokią kitą valstybę artimiausiu metu užsipulsime kaltindami per mažu dėmesiu demokratinėms vertybėms? Ironiškai kalbant, po Kinijos turėtume imtis per milijardą gyventojų turinčios Indijos. Ten juk irgi daug grupių tikriausiai gyvena pažemintos, skriaudžiamos, niekinamos…

2021.12.13; 18:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kada Gabrielius Landsbergis pasmerks agresyviąją Armėniją

Gintaras Visockas

Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.

Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).

Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).

**Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.

Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.

**Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.

Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.

Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?

A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.

**Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto**

Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.

Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.

Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?

Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.

2021.12.07; 06:40

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Tik tai, kas neabejotinai teisinga

Prisimenu rusų rašytojo Michailo Velerio viešojoje erdvėje skelbtą komentarą, kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailio. Plunksnos meistras M. Veleris pastebėjo, jog kvailys visuomet regi tik vieną pusę, o išmintinga asmenybė mato daug spalvų ir atspalvių.

Mano supratimu, – puikus patarimas mums visiems. Imkime kad ir Lietuvos – Kinijos – Taivanio santykius. Negalima į šį trikampį žvelgti vien per demokratijos ir žmogaus teisių prizmę. Laisvės ir teisės – labai svarbus argumentas. Bet svarbūs ir kiti požiūriai. Privalu juos visus matyti. Teritorinio vientisumo klausimai – ne mažiau aktualūs.

Taigi, 1991-aisiais metais, užmegsdama diplomatinius santykius su Pekinu, Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje teigiama (cituoju iš atminties): „oficialusis Vilnius pripažįsta Kinijos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos ir Taivanio, kaip neatsiejamos Kinijos teritorijos, Vyriausybę. Lietuvos Vyriausybė įsipareigoja neužmegzti ir neskatinti jokių oficialių santykių su Taivaniu“.

Jei Lietuva tikrai 1991-aisiais brūkštelėjo parašą ant šių popierių, tai šiandien, flirtuodami su Taibėjumi, Taivanio sostine, mes elgiamės nesąžiningai. Kai Lietuvai verkiant reikėjo Kinijos politinio pripažinimo, sutikome su visomis sąlygomis, o dabar, kai atkutome, sustiprėjome, spjauname į savo vos prieš tris dešimtmečius duotus pažadus? Nejaugi Kinija neteisi, kai kaltina lietuvius nepatikimumu, mat nesilaikome savų įsipareigojimų? Lietuvoje yra, žinoma, politikų, politologų, žurnalistų, kurie įsitikinę, jog išmesdami į šiukšlių kibirą 1991-ųjų sutartį su kiniečiais, mes demonstruojame pačios aukščiausios prabos padorumą – giname laisves. Štai kas dabar, pasirodo, svarbiausia ir madingiausia – visur ir visada ginti laisves.

Tačiau, prisimenant M.Velerį, patarčiau žvelgti plačiau: rodydami meilę demokratijai mes tuo pačiu metu visam pasauliui demonstruojame, kad mūsų duotas žodis – nieko nevertas. Lietuvos informacinėje viešojoje erdvėje gausu pasiteisinimų: esą Kinija su mumis nenutrauks visų santykių, nes jai pačiai tai būtų nenaudinga; esą Kinijos galimybė nubausti Lietuvą – minimali. Pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė portalui LRT duotame interviu teigia, esą Kinija labiau loja nei kanda. Lietuvos bičiulis Edwardas Lucasas (Europos politikos analizės centro CEPA viceprezidentas) straipsnyje „Tigrų medžioklė“ (BNS) atkreipia dėmesį, kad Lietuvos elgesį nesutikti su oficialia Pekino doktrina absoliučiai palaiko JAV, panašiai elgiasi Čekija, ir čekai – vis dar sveiki ir gyvi, tad ir Lietuvai nėra ko bijoti.

Jei esame saugūs – džiugu. Tai – gyvybiškai svarbus argumentas. Bet vis tiek lieka neatsakyta į klausimą: ar 1991-aisiais Lietuva žadėjo nedraugauti su Taivaniu?

Nesu iš tų, kurie įsikalę sau į galvą, girdi, niekas šiame Pasaulyje nesikeičia. Per pastaruosius tris dešimtmečius išties daug pasikeitimų. Visi matome: gausu kardinalių pokyčių. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad ir 1991-ųjų sutartis su Pekinu galbūt senstelėjo. Tačiau tuomet oficialusis Vilnius turėjo į Pekiną siųsti oficialią delegaciją, kurios užduotis – kiniečiams paaiškinti lietuviškuosius argumentus. Informuodama Kiniją mūsų šalis būtų atrodžiusi bent jau mandagi: perspėjome, paaiškinome, atsiprašėme. Dabar gi lietuvių draugystė su Taivanu kiniečiams primena perkūną iš giedro dangaus. O aplinkinės šalys, įskaitant mūsų keikiamas Rusiją ir Baltarusiją, žvelgdamos į lietuvių kūliaversčius dėl Kinijos – Taivano tarpusavio santykių, užrašų knygutėje pasižymėjo: lietuviai – iš tų, kurie, susiklosčius specifinėms aplinkybėms, nusispjauna į savo įsipareigojimus. Vaizdžiai tariant, politinės prostitutės – težiūri, iš kur vėjas pučia.

Man regis, Lietuva pasirinko pavojingą kelią. Jei mes taip lengvai pamirštame savus įsipareigojimus, ar nenutiks taip, kad ir kiti pamirš mums duotus pažadus? Kuo dažniau ir garsiau NATO vadovybė tvirtina, jog Baltijos šalys, iškilus pavojui, bus neabejotinai ginamos, tuo mane apima didesnis nerimas. Šių eilučių autoriui įtarimų kelia visi, kurie itin dažnai ir itin garsiai deklaruoja ištikimybę. Jei vyras žmonai šimtus sykių kartoja „myliu, myliu, myliu“, ar tik jis neturi meilužės?

Lietuvai ir Lenkijai šiuo metu ramybės neduoda nelegalūs migrantai. Akivaizdu, kad mes turime teisę ginti savo sienas visais įmanomais būdais. Net ir nagais bei iltimis. Bet kiek daug pasipiktinimų, jog mums griežtomis priemonėmis gintis nevalia?! Mums perša klaidingą nuostatą – nusikaltėlį tramdyti privalu tik švelniais, draugiškais būdais. Bet nepaaiškinama, ką vertėtų daryti, jei į Lietuvą veržiamasi neteisėtai, jėga ir klasta, grubiai ir brutaliai, niekšiškai prisidengiant vaikais ir moterimis? Mus bando suklaidinti, apgauti, demoralizuoti: esą jei nusikaltėlis – agresyvus, tuomet privalu, deja, atsitraukti tenkinant visas jo užgaidas.

Būsiu atviras: jau baugu fiksuoti visus Europos Sąjungos vadovų vėlavimus reaguojant į kritines situacijas – tų vėlavimų susikaupė užtektinai. Jau nemalonu žiūrėti, kaip ES biurokratai iš tribūnų iškilmingai skelbia, deklaruoja, remia – juk tai tik deklaratyvūs lozungai ir popieriniai dokumentai. Tikrasis gyvenimas – visai kitoks. Tik pabandyk pavėluot sumokėti mokesčius, apmokėti sąskaitas už šilumą, dujas, vandenį, išvežtas šiukšles, – iškart griebs už gerklės anstoliai. Pavėluok į redakciją atsiųsti straipsnį – vėl būsi nubaustas. O štai vėluojantiems Briuselio ir Strasbūro biurokratams – jokių sankcijų ir baudų, jokio galvos skausmo. Vos tik prireikia jų pagalbos, jie išdidžiai sušunka: mes labai norėtume ištiesti pagalbos ranką, bet štai įstatymai draudžia skirti lėšų valstybinės sienos statybai. Arba: kad pažeidžiamos lietuvių ir lenkų teisės turėti valstybę, į kurią negalėtų bet kas ir bet kaip įžengti, – gausioms žmogaus teisių gynimo organizacijoms nė motais, joms terūpi, kad nebūtų pažeistos nelegalių migrantų teisės į geresnį ir sotesnį gyvenimą…

**Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija**

Lietuvai nepakenktų vėl prisiminti 1990-aisiais išleistą Petro Dirgėlos knygą „Tranų pasaulyje“. Minėtame esė rašytojas tvirtino, jog Lietuva privalo būti itin teisinga ir sąžininga su visais be išimties, jei nori išlikt saugi ir gyva. Man regis, rašytojas P. Dirgėla (mirė 2015-aisiais) omenyje turėjo tai, jog Lietuvai verkiant reikia ieškoti įtakingų, galingų užtarėjų, bet ji neturėtų aklai paklusti visiems jų planams. Lietuva galinti remti tik tai, kas neabejotinai teisinga. Vardan savo paties saugumo. Nes tik elgdamasi ypatingai teisingai ji galinti reikalauti absoliutaus teisingumo iš kitų.

Tikėtis objektyvaus, nešališko žvilgsnio iš Kinijos mes jau nebegalime. O ir Vašingtonas širdies gilumoje galbūt nerimauja: ar nenutiks taip, kad, kardinaliai pasikeitus jėgų pusiausvyrai, lietuviai lengvai išsižadės susitarimų su JAV? Lygiai taip pat, kaip 2021-aisiais pamynė 1991-ųjų susitarimus su Kinija…

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.12.05; 08:30

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Metas nuolaidžiauti ir metas skelti antausį

Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.

Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.

Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.

**LRT forumas. Nelegalių migrantų tema**

Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.

Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.

Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.

Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.

Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.

**JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.**

Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.

Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.

Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.

Tačiau ar tokie įtarimai – visiškai atmestini?

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.18; 06:23

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Pirmyn – į chaosą

Nuoširdžiai sakau – vis dažniau nebesuprantu Vakarų civilizacijos.

Kodėl nebesuvokiu? Papasakosiu istoriją, nutikusią tuomet, kai viešėjau Azerbaidžane. Sykį teko važiuoti požeminiu Baku metru. Vagonas, į kurį įlipau, buvo sausakimšas. Nė vienos laisvos sėdimos vietos. Didžioji dauguma keleivių – jauni ir labai jauni. Tada nutiko tai, ko visai nesitikėjau. Priešais ant kėdžių sėdėję azarbaidžaniečiai pašoko kaip įgelti. Gal koks dešimt vaikinų ir merginų. Jie rankų mostais ir šypsenomis rodė: sėskis, kur tau patogu. Maloniai nustebau: nejaugi aš toks senas? Man juk – tik penkiasdešimt. Jiems – apie dvidešimt – trisdešimt metų.

Grįžtant tuo pačiu metro – tas pats. Vos tik peržengiau traukinio slenkstį, azerbaidžaniečių studentai iškart pakilo nuo kėdžių primygtinai liepdami prisėsti.

Lietuvos autobusuose ir troleibusuose, kuriais važinėju nuo pat mažens, – nepatyriau nė vieno panašaus siurprizo. Vis dažniau matau šiurpą keliančius vaizdus: autobusas sausakimšas, jame daug ir lazdelėmis besiramsčiuojančių senjorų, ir į mobiliuosius įnikusių moksleivių, studentų. Skirtumas štai koks: senutės ir seneliai kantriai stovi, o moksleiviai patogiai sėdi ir net nepakelia galvų pažiūrėti, kas aplink dedasi. Lietuvos jaunuoliai sutūpę net ant tų kėdžių, kurios paženklintos specialiu lazdele pasirėmusio senelio ženklu. Kartą, neiškentęs neteisybės, liepiau merginoms kuo greičiau leist atsisėst senutei. Pakilo. Bet buvo labai nepatenkintos. O pensininkė, kuriai nutariau pagelbėti, liūdnai atsiduso: „Būk atsargus, dar paduos į teismą už tai, kad pažeistos vaikų teisės“.

Kitas nutikimas: viena Lietuvos aukštoji mokykla paskelbė, kad nuo šiol rekomenduoja vengti moteriškumą ir vyriškumą bylojančių kreipinių. Verčiau neva vartoti lyčiai neutralius kreipinius. Bet kodėl? Kas čia smerktino, jei į moterį kreipiamasi kaip į damą, o į vyrą – kaip į džentelmeną? Ko siekiama, prigalvojant tokių taisyklių? Kitas etapas – rekomenduosite aukštosiose mokyklose įrengti bendrus tualetus? Juokas – juokais, bet Rektoriaus vis tik noriu paklausti, kaip man nuo šiol elgtis, Vilniaus universitete tarpduryje sutikus moterį? Leisti jai pirmai žingsniuoti ar pačiam brautis? O jei dėstytoja, kuriai suteiksiu pirmumo teisę, paduos į teismą už įžeidimą, girdi, toks mano mandagumas ją žemina, nes ji – ne silpnoji lytis?

**„Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Trečiasis pasakojimas. Prie Vyriausybės rūmų Vilniuje prieš keletą dienų buvo surengtas piketas, kurio dalyviai įrodinėjo, jog „prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas“. Kelios dešimtys akcijos dalyvių tvirtino, esą „Lietuvos taikoma apgręžimo politika nėra teisinga“, esą „visi žmonės yra lygūs“, esą „dar teks nukulniuoti ilgą kelią, kol pakeisime požiūrį į migrantus“.

O kas sako, kad prieglobsčio prašymas yra smerktinas? Nelegalus valstybinės sienos kirtimas – štai kas yra bjaurus nusižengimas. Nusikalstama ir tuomet, kai jėga bandoma prasiveržti į svetimą teritoriją. Nusižengiama dar ir tada, kai ardoma spygliuota tvora.

Nejaugi nepajėgiame atskirti, kas gerai ir kas – blogai, kas gražu, o kas – bjauru? Mėginu įsivaizduoti, kaip elgtųsi prie Vinco Kudirkos paminklo piketavę, jei, neduok Dieve, į jų namus veržtųsi kelios dešimtys žmonių, reikalaudami pastogės, maisto, užuojautos? Buto savininkai noriai užleistų savo miegamuosius, pultų gaminti sočius pietus?

Ypač akis drasko pareiškimai, esą „turime keisti požiūrį“. Iš kur jie žino, kad būtent jų žvilgsnis – teisingiausias? Kokią jie turi teisę auklėti „kitaip manančius“? Ar tie, kurie mums perša savąsias vertybes, nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ar vis tik turi slaptų tikslų, slaptų užmačių?

Deja, kur pažvelgsi – vien tik keistenybės. Lesbietės ir gėjai savo santuokas mėgina prilyginti vyro ir moters sąjungai, kanapių gerbėjai stumia teisę mėgautis žolelėmis, kiti riekalauja švelnesnių bausmių mažas narkotikų dozes kišenėje turėjusiems…

Net ir mano gerbiama bei mylima Amerika elgiasi keistai. Ką turiu omenyje? Los Andželo teismas šių metų pavasarį leido į Armėniją deportuoti teroristinės organizacijos ASALA narį Hampingą Sasunianą. ASALA smogikas H.Sasunianas liūdnai pagarsėjo 1982 metais, kai sausio 28 dieną su sėbru Krikoru Saliba nužudė Los Andžele dirbusį Turkijos generalinį konsulą Kemalį Arykaną.

**Kemalis Arykanas ir Hampingas Sasunianas**

Už šį nusikaltimą teroristas H.Sasunianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos (jo sėbras paspruko, bet žuvo tais pačiais metais karinių susirėmimų Libane metu). Tačiau gausi ir įtakinga Kalifornijos armėnų diaspora pradėjo į Los Andželo teismus siųsti malonės prašymus. Iki šiol Kalifornijos gubernatoriai blokuodavo visus be išimties bandymus išlaisvinti diplomatą nužudžiusį teroristą.

2021-aisiais Kalifornijos gubernatorius netikėtai pareiškė, jog neskųs teismo sprendimo teroristui suteikti galimybę grįžti į Armėniją. Kodėl JAV teisėsauga ir JAV politikai 2021-aisiais tapo maloningi žudikui? Paaiškinti paprasta: kol Vašingtono ir Ankaros santykiai buvo draugiški, kol Turkija ir JAV sutarė, tol H.Sasunianas sėdėjo už grotų viename iš Kalifornijos kalėjimų. Kai turkų ir amerikiečių santykiai pašlijo, Amerika ėmė gudrauti – subtiliai keršija turkams, paleisdama teroristą. Toks paaiškinimas – logiškas.

Tačiau tokia dviveidė JAV teisėsaugos politika veda į aklavietę. Jei amerikiečiai bausmes pradeda taikyti vadovaudamiesi principu „mūsų draugas ar mūsų priešas“, vadinasi, tai jau – ne teisingumas. Tuomet ir Amerikai priešiškoms valstybėms leistina gudrauti. Pavyzdžiui, nuo šiol oficialioji Ankara galinti kritikuoti Ameriką, neva neteisėtai persekiojančią amerikietiškas paslaptis išdavusius Džulijaną Asandžą (Julian Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward Snowden). Jei Amerika leido ASALA teroristui grįžtį į Armėniją ir ten mėgautis laisve, kodėl Ankara ir Stambulas neturi bent jau moralinės teisę šaukti „Šalin rankas nuo E.Snoudeno ir J.Asandžo“.

Bet kur nuves mus toks elgesys? Einame chaoso link, kai mirtinai susipainiosime, nes nuolat koreguojame, tobuliname, plečiame „žmogaus teises“?

Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.11; 09:00

English

Gintaras Visockas: Onwards to chaos

By Gintaras Visockas

More and more oftenI can sincerely say thatI do not understand the Western civilization anymore.

Why? I will tell a story, which happened when I was in Azerbaijan. Once, I was taking Baku underground metro. The carriage that I took was full. Not a single available seat. Most of the passengers were young and very young. Then happened what I did not expect. The Azeri, who were sitting in front of me, jumped like something bit them. Maybe ten guys and girls. They smiled and started pointing with their fingers: sit where it is comfortable for you. I was pleasantly surprised: am I that old? I was only fifty. They were about twenty-thirty years old.

The same happened when I was returning with the same metro. As soon as I stepped into the carriage, Azeri students stood up insisting that I sit down.

I have not experienced a single such surprise on Lithuanian buses, that I have been using since childhood. More and more often I see horrifying scenes: the bus is full to the brim, there are many seniors with canes and schoolchildren, students, staring at their phones. The difference is as follows: the seniors patiently stand, and schoolchildren comfortably sit and do not even raise their eyes to see what is happening around them. Lithuanian youth sit even on the chairs marked with the special sign for seniors. Once, not being able to stand this injustice, I told some girls to let a senior sit down immediately. They left theirseats but were very unhappy. Andthe pensioner, whom I decided to help, sighed sadly: ‘Be careful, they can sue you for violating children rights’.

Another thing: one Lithuanian university announced that from now on it recommends avoiding use of addressing references which indicate female and male genders. It is better to use gender neutral pronouns. But why? What is so reprehensible if a woman is addressed like a lady and a man – like a gentleman? What is the goal in creating such rules? Will the next phase be recommendation to install common bathrooms in universities? Joking aside, I just want to ask Rector, what should I do if I meet a woman in the doorway of Vilnius University? Let her go first or push myself first? What if the female lecturer, whom I give the right to go first, sues me for insult, saying that my politeness insults her, because she is not the weaker sex?

The third story. A few days ago, a rally was held by the Government Palace in Vilnius, where demonstrators tried to prove that ‘seeking asylum is not a crime’. Several dozens of participants claimed that allegedly ‘Lithuania’s turn back policy is not just’, allegedly ‘all people are equal’ and ‘we will have to walk a long way to change the approach to migrants’.

Who said that seeking asylum is reprehensible? Illegally crossing a state border is a crime. A crime is also committed when one attempts to by force storm into a foreign territory. Another crime is trying to dismantle a barbed wire fence.

Are we incapable of separating what is good and bad, what is nice and what is disgusting? I try to imagine what would those people, who held a rally by Vincas Kudirka monument (important historical figure, his monument is by Government Palace), if, God forbid, their homes were stormed by several dozens of people demanding roof, foodand sympathy. Would homeowners willingly give away their bedrooms and start cooking filling dinner?

Statements like ‘We have to change the approach’ are especially harsh and eye catching. How do they know that their view is the most correct one? What right do they have to lecture ‘those thinking differently’? Do those, who push their values onto us, sincerely believe what they say, or do they have secret goals and plans?

However, wherever you look, you see only strange things. Lesbians and gays are trying to make their marriages equal to the union of man and woman, cannabis fans push their right to enjoy the herb, others demand softer punishment for those carrying small doses of drugs…

Even my beloved and respected America is acting strangely. What do I mean? In spring this year the court of Los Angeles allowed to deport Hamping Sasunian, member of a terrorist organization ASALA, to Armenia. ASALA fighter became infamous in 1982, when on 28 January with an accomplice Krikor Saliba killed Turkey’s Consul General Kemal Arikan, who worked in Los Angeles.

Terrorist Sasunian was sentenced to life imprisonment for this crime (his accomplice escaped but was killed in the same year during military clashes in Lebanon). However, large and influential Armenian diaspora in California started sending requests for pardon to Los Angeles courts. So far Californian governors used to appeal all attempts to free the terrorist who killed a diplomat.

In 2021 the governor of California unexpectedly stated that he would not appeal the court ruling to provide an opportunity for the terrorist to return to Armenia. Why has US law enforcement and US politicians become graceful to the killer in 2021? It is easy to explain: while relations between Washington and Ankara were friendly, while Turkey and the US agreed, Sasunian was imprisoned in one of the prisons in California. When relations between Turks and Americans worsened, America started a shuffle – subtly took revenge against Turks by releasing a terrorist. This explanation is logical.

However, such double faced policy of the US law enforcement is leading to a dead end. If Americans start applying punishment according to a principle ‘our friend or our enemy’, it means, it is not justice anymore. Then the countries, who are hostile to America, are also allowed to do so. For example, from now on official Ankara can criticize America who allegedly illegally persecute Julian Assange and Edward Snowden, who revealed American secrets. If America allowed ASALA terrorist to return to Armenia and enjoy freedom there, it means that Ankara and Istanbul have at least a moral right to shout ‘Hands off of Snowden and Assange’.

But where will such actions lead us? Are we going towards chaoswhen we will get deadly confused, because we are correcting, improving, expanding ‘human rights’?

www.draugas.org

2021.11.11; 17:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kaip Lietuvos politiką Pietų Kaukaze vertina Prezidentas Gitanas Nausėda?

Gintaras Visockas

Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.

Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.

**Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.**

Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.

Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.

O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?

Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?

Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?

Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.

**Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija**

O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.

Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…

Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?

2021.11.08; 06:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Lietuvos URM: „Armėnija ir Azerbaidžanas mums svarbūs partneriai”

**Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.**

Spalio 20 dieną dalyvavau nuotoliniu būdu surengtoje konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas iš Azerbaidžano. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.

Be kita ko, konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).

Po šios konferencijos sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų, pavyzdžiui, Jamila Chebotareva, prašymų atsakyti į keletą klausimų. Spalio 25-ąją juos nusiunčiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Spalio 27-ąją sulaukiau Lietuvos URM atsakymo. Štai tie atsakymai. Jie – kardinaliai priešingi, nei mano pastabos, išdėstytos straipsnyje „Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga”.

Pagarbiai – Gintaras Visockas

Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?

**Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.**

Dvišalį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu sėkmingai plėtojame daugelyje sričių. 2020 m. liepos mėnesį vykusiame šeštajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos (TVK) posėdyje buvo apibrėžtos gairės tolesniam bendradarbiavimui prekybos, investicijų, inovacijų, inžinerinės pramonės, transporto, energetikos, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Lietuva ir Azerbaidžanas aktyviai bendradarbiauja įgyvendindami ES Dvynių projektus, tokių projektų jau turime 12. Džiaugiamės Azerbaidžano jaunimu, besirenkančiu studijas Lietuvoje. Kai pandeminė situacija leis keliauti, Lietuvoje lauksime azerbaidžaniečių turistų. Azerbaidžanas dalyvauja Rytų partnerystės programoje, tolesnis Azerbaidžano – ES santykių stiprinimas atveria galimybes ir dar glaudesniam dvišaliam bendradarbiavimui.

Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?

Dešimtmečius trunkantis konfliktas ir 2020 m. karas pareikalavo daugybės žmonių aukų, dėl kurių žūties apgailestaujame, tačiau tvarios taikos į regioną neatnešė. Matome, kad lieka daugybė neišspręstų iššūkių. Kad jie būtų išspręsti, svarbu atkurti pasitikėjimą ir dialogą. Manome, kad tvarus politinis konflikto sprendimas turėtų būti pasiektas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?

Tai ilgametis konfliktas, plačiai atspindėtas tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. Besigilinantys asmenys ras tikrai daug informacijos, analizės ir kitos medžiagos apie šiuos tragiškus įvykius.

Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?

Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia tvarų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais Jungtinių Tautų Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais ir tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?

Kaip jau minėta, vienareikšmiškai pasisakome už konfliktų sprendimą derybų kelių, vadovaujantis tarptautinės teisės principais.

Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?

Tvirtai tikime, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos sugebės susitaikyti ir savo žmonių ateitį kurti santarvėje. Europos istorija po II pasaulinio karo duoda daugybę pavyzdžių, kaip galima sėkmingai įveikti priešpriešą ir sujungti jėgas dėl ateities.

Kodėl Lietuva per Rytų partnerystės programas į Europą tempia Rusijos karinę bazę įsileidusią, svetimas terotorijas okupuoti linkusią, teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nepasmerkusią Armėniją?

**Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt**

Armėnijos dalyvavimo Rytų partnerystėje programoje turinys ir apimtis yra suverenus šios šalies apsisprendimas. Tvirtai tikime, kad Pietų Kaukazo šalių bendradarbiavimas su ES atveria didžiules galimybes pačiam regionui, nes ES pati yra visų pirma taikos ir sugyvenimo projektas. Regioninis bendradarbiavimas yra ekonominės plėtros ir taikaus žmonių sambūvio varomoji jėga.

Ar teisingai pasielgė Lietuva, prieš keliolika metų Seime priėmusi rezoliuciją dėl armėnų genocido 1915 –aisiais metais? Juk nei tuomet, kai rezoliucija buvo priimta, nei dabar niekas iš Lietuvos istorikų, politologų, žurnalistų nestudijavo nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos (neįsileidžia svetimų) archyvuose.

Lietuva, pati patyrusi tragiškus valstybei ir jos žmonėms 1940–1991 okupacijos metus, supranta kitų tautų išgyventas tragedijas. Seimo rezoliucijos dėl tragiškų pasaulio istorijos momentų stiprina tarptautinės bendruomenės siekį užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Ar Lietuvą galima vadinti demokratine šalimi, jei Lietuvos Mokslų Akademija leidžia Armėnijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams, politikams rengti diskusiją dėl tragiškų 1915-ųjų, o štai Turkijos ambasadoriaus ir iš Turkijos atvykusių istorikų – neįsileidžia?

Lietuvos Respublikos įstatymai akademinės bendruomenės nariams laiduoja akademinę laisvę, kurios esminis elementas – Konstitucijos garantuojama minties ir išraiškos laisvė. Lietuvos mokslų akademija yra nepriklausoma institucija ir ji galėtų geriausiai pakomentuoti savo sprendimų motyvus.

Ko į Lietuvą visai neseniai buvo atvykęs Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas? Juk šis politikas nesutiko taikiai, draugiškai grąžinti Karabacho teritorijų Azerbaidžanui. Būtent jo valdymo metu Armėnija apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Bardą, Terterą. Žuvo dešimtys civilių, sugriauta dešimtys namų. Ar Lietuva pareiškė užuojautą Azerbaidžanui dėl šių aukų, ar pasmerkė tokias Jerevano atakas?

Šiemet Lietuva ir Armėnija pažymi diplomatinių santykių trisdešimties metų sukaktį. Armėnijos Respublikos Ministro Pirmininko N. Pašiniano vizitas buvo svarbi galimybė įvertinti, kas per tris dešimtmečius buvo pasiekta dvišalių santykių srityje bei apibrėžti tolesnes Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, aptarti Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.

Kalnų Karabacho karas sukėlė daug skaudžių žūčių, apgailestaujame dėl netekčių, kiekviena nutraukta gyvybė yra neįkainojama. Nuoširdžią užuojautą dėl aukų Lietuva ir ES yra ne kartą išsakiusi tiek viešai, tiek ir susitikimuose su aukščiausiais vadovais.

Kodėl Lietuva, būdama demokratine šalimi, domisi armėniškojo paveldo išsaugojimu Karabache ir nesidomi, kaip su azerbaidžaniečių kultūros, istorijos, religijos paminklais Karabache elgėsi armėnų separatistai, kai valdė šį regioną?

Lietuvai ir Armėnija, ir Azerbaidžanas yra svarbūs partneriai, esame suinteresuoti taikos ir stabilumo regione užtikrinimu.

Paveldo užsienyje išsaugojimo srityje prioritetą teikiame tokiems paveldo objektams, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai ir kultūrai, neišskiriant nei vienos valstybės.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas)

2021.1028; 08:00

English

Gintaras Visockas. Lithuania’s policy in South Caucasus – disgustingly biased

By Gintaras Visockas

On 20 October I attended a remotely organized conference: ‘South Caucasus: political – legal aspects after the 2020 autumn war’. This conference, organized by Azerbaijan, was led by Ambassador, professor Namik Aliyev. Political scientists, scientists, journalists from Georgia, Israel, Poland, Moldova, Russia, Azerbaijan, Kazakhstan, Kyrgyzstan and author of these lines spoke at the conference. The recording of this conference is available at day.az .

At the conference I criticized Lithuania’s position to everywhere and in all ways indulge Armenia, who for 30 years has occupied Azeri territories (more arguments are available in by collections of articles ‘The Tragedy of Black Garden’ and ‘The Case of Black Garden’, published in 2016 and 2021).

Then I received requests from Azerbaijan’s journalists, for example, Jamila Chebotareva, to answer several questions. These are my answers to Azerbaijani journalist Jamila Chebotareva.

In which spheres Lithuania and Azerbaijan can successfully cooperate?

Our countries could cooperate in many fields – political, economic, cultural. However official Lithuania does not want to be friends with Azerbaijan. Lithuania’s politicians are only searching for ways to establish as many ties as possible with Armenia. Official foreign policy of Lithuania for Southern Caucasus is to strengthen Armenia. Anything else is not important. In my understanding, such stance of official Vilnius is wrong. But I would lie if I hid that Lithuania is allegedly acting objectively. Indulging Armenia is obvious. If Lithuanian leaders fly to South Caucasus, they firstly visit Yerevan. They fly to Baku only to maintain an image that Lithuania is equally just to both Armenians and Azerbaijani.

**Algimantas Liekis’ book ‘Moving Nations’**

For example, Armenian Prime Minister Nikol Pashinian’s wife has already visited Lithuania (she was hosted by Lithuania’s First Lady Diana Nausediene, wife of Lithuanian President Gitanas Nauseda). Mr. Pashinian himself also has visited Vilnius. Wives of Azeri leaders have not been invited to Vilnius. The highest officials of Azerbaijan are also not invited to Vilnius. If Lithuania sends humanitarian aid and vaccines, medical teams to South Caucasus, then it sends them only to Armenia. When the Armenian tragedy of 1915 was once marked at the Lithuanian Genocide and Resistance Centre (LGRC), highest leaders of LGRC attended that event, but when Hocali victims were commemorated at the premises of LGRC, there wasn’t even one head of LGRC there. The last example of cooperation between Vilnius and Yerevan is that Transport Ministers launched direct flights Yerevan-Vilnius-Yerevan.

How did Lithuania react to the news that in autumn 2020 in 44 days Azerbaijan in a military way reclaimed its lands?

Of course, I might have missed something, but it seems to me, most of Lithuanian politicians, political scientists, journalists criticized Azerbaijan for choosing a military way to reclaim Karabakh. The fact that, according to the international law, Karabakh belongs to Azerbaijan, that official Baku for a very long time already has been patiently waiting for help from the West, but did not get it – all of that was subtly omitted. Armenia was not criticized for having occupied about 20 percent of Azeri lands for almost three decades. That is my impression.

Are Lithuanian informed enough about Karabakh conflict?

Lithuanians do not really know the real history of Karabakh. Many influential Lithuanians are still convinced that Karabakh is Armenian land. Lithuania does not know or does not want to know that in the 1992-1994 war for Karabakh Armenian troops were assisted by Russian military.

It is very complicated to get Lithuanian media to publish anything favourable to Azerbaijan, especially about the conflict for Karabakh. I say this in personal experience. They do not publish. If you ask Lithuanians, what is Dasnaktsutiun, ASALA or Gncak, often a Lithuanian would answer that ‘these are Azeri terrorist organizations’. Really not all Lithuanians know that a Russian military base is still deployed in Armenia, even more, not all know that this year, in the aggressive military drill ‘Zapad’ held by Russia and Belarus by the Lithuanian border, Armenian military instructors too were learning how to occupy Baltic countries. Only on my portal you will find articles which examine the relations of Armenia and Azerbaijan. There have been only a few books published in Lithuania, which present not only Armenian, but also Azeri arguments. These are historian Algimantas Liekis’ book ‘Moving Nations’ and collections of my articles ‘The Tragedy of Black Garden’ and ‘The Case of Black Garden’. That is all.

Does Lithuania respect territorial integrity of Azerbaijan, that is, does Lithuania agree that Karabakh is a territory of Azerbaijan, not Armenia?

Official policy of Lithuania is correct. We respect Azerbaijan’s territorial integrity. But behind the stage it is completely different. I could give a long list of Lithuania, who, ignoring official Baku, have travelled through Armenia to Karabakh and, after returning, would write in Lithuanian media ‘what moral and physical pains poor Armenians suffer, fearing cruel Azeri attacks’. I could recall many television programs, multiple publications in respected Lithuanian media, where discussion participants disputed Azeri right to Karabakh. There isn’t a single line that many Azerbaijani people in the past lived in Karabakh, even Yerevan, who were driven off their homelands. Nothing about suffering of Azeri refugees. Not a single word that Armenia in autumn 2020 insidiously shelled Ganja, Tartar, Barda cities, which have no connection to Karabakh and that civilian Azeri were killed in these attacks. Not a line that during Armenian rule in Karabakh, many cultural, historical and religious Azeri monuments have been destroyed or desecrated. Only worrying that allegedly now Muslim Azeri, entering Karabakh, will destroy Christian cultural and historic monuments.

Was it possible to regulate Karabakh conflict in a peaceful way?

In my understanding, this conflict could have been regulated in a peaceful way only if the US, NATO and EU had acted in a principled manner – strongly demanded Armenian troops to be withdrawn from Karabakh. Then, yes. But for the last three decades the West, for reasons unknown to me, have been obviously indulging Armenia, who had occupied foreign territories. Therefore, Azerbaijan had no other choice. Either Azerbaijan takes by force what belongs to it according to international law, or for another 30 years listens to Western talks about necessity ‘to solve the conflict in a peaceful way’. The West and their toothless negotiation groups are to blame for the fact that in autumn 2020 Azerbaijan was forced to use military measures to take back its lands.

By the way, in past Lithuania was in a very similar situation like Azerbaijan is for Karabakh. I mean the operation of Klaipeda liberation in 1923. Then, instead of listening to Western talks about necessity to peacefully regulate Klaipeda’s fate, Lithuania dressedits soldiers in civil clothes and by force took back the port and drove foreign military away. If not for that military operation, Lithuania would have probably lost Klaipeda forever. Therefore, I find acceptable the remark by famous Russian economist Andrey Ilarionov saying that only very rarely it is possible to peacefully reclaim territories. Efforts to find peaceful ways are most often fruitless. Occupants do not give occupied territories with good will.

Is it possible that Azeri and Armenian nations would live as friends?

It is possible. But Armenia should act in away that Armenian history researcher Philip Ekozyan suggests. Armenia has to refuse falsifications. Armenia needs to look at its history with sober eyes. They need to research without prejudice not only their own archives, but also allow in historians, researchers from other countries. Then the worth of myths about ‘the great Armenia from sea to sea’ will be clearer.

But it is not that easy to look at history honestly. Even Lithuania is not always successful in honest analysis of historic events. In 2005 Lithuanian Seimas adopted a special resolution ‘on Armenian genocide in tragic year 1915’. In my opinion it was a very wrong step by official Vilnius. Then, when the resolution was adopted, none of Lithuanian historians, political scientists, journalists not for a moment had gone to archives of Turkey, Azerbaijan, Armenia (who still does not accept foreigners). It is impossible to understand how such statements can be made without analysing primary sources.

I am also ashamed by another Lithuanian step. It took place in 2019. At the Lithuanian Academy of Sciences, Armenians organized a discussion on the 1915 tragedy. Heads of Lithuanian Academy of Sciences acted correctly by allowing in Lithuanian politicians, historians, representatives of Armenian community. But the Academy betrayed principles of democracy and morality, when did not allow into the same hall the Turkish Ambassador and Turkish historians to discuss the same 1915. Armenians are welcome, Turks were shown the door.

I thought that after this slap in the face Turkey would recall itsambassador, stating that from now on Turkish jets would not be protecting Lithuanian air space anymore. But thanks for it, official stance of Turkey remained solid.

Thus, these are my pessimistic answers.

Editorial note

I sent the questions of Azeri journalist Jamila Chebotareva to the President of Lithuania Gitanas Nauseda, Lithuania’s Minister of Foreign Affairs Gabrielius Landsbergis and head of Seimas Committee for Foreign Affairs Zygimantas Pavilionis.

We will publish the response if they answer.

2021.10.29; 04:22

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga

Spalio 20 dieną nuotoliniu būdu dalyvavau konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.

Konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).

**Jamila Chebotareva, Azerbaidžano žurnalistė**

Tuomet sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų prašymų, pavyzdžiui, Jamilos Chebotarevos, atsakyti į keletą klausimų. Štai mano atsakymai Azerbaidžano žurnalistei Jamilai Chebotarevai.

Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?

Mūsų šalys galėtų bendradarbiauti daugelyje sferų. Tiek politinėse, tiek ekonominėse, tiek kultūrinėse. Tačiau oficiali Lietuva nenori bičiuliautis su Azerbaidžanu. Lietuvos politikai teieško kelių, kaip užmegzti kuo daugiau ryšių su Armėnija. Oficiali Lietuvos užsienio politika Pietų Kaukaze – stiprinti Armėniją. Visa kita – nesvarbu. Mano supratimu, tokia oficialiojo Vilniaus laikysena – neteisinga. Tačiau meluočiau, jei slėpčiau, jog Lietuva neva elgiasi objektyviai. Pataikavimas Armėnijai – akivaizdus. Jei Lietuvos vadovai skrenda į Pietų Kaukazą, pirmiausia svečiuojasi Jerevane. Į Baku atskrenda tik tam, kad būtų išlaikytas įspūdis, esą Lietuva – vienodai teisinga tiek armėnams, tiek azerbaidžaniečiams.

**Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.**

Pavyzdžiui, Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Paskutinysis Vilniaus ir Jerevano bendradarbiavimo pavyzdys – Susisiekimo ministrai atidarė tiesioginius skrydžius Jerevanas – Vilnius ir atvirkščiai.

Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?

Žinoma, galbūt kai ką būsiu pražiopsojęs, tačiau, man regis, dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Toks mano įspūdis.

Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?

Tikrosios Karabacho istorijos lietuviai neišmano. Labai daug įtakingų lietuvių vis dar įsitikinę, jog Karabachas – tai armėniškos žemės. Lietuva nežino arba nenori žinoti, jog 1992 – 1994-ųjų kare dėl Karabacho armėnų pajėgoms talkino rusų kariškiai. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Remiuosi asmenine patirtimi. Nespausdina. Jei paklausite lietuvių, kas yra Dašnakcutiun, ASALA ar Gnčak, dažnas lietuvis atsakys, kai „tai – teroristinės azerbaidžaniečių organizacijos“. Tikrai ne visi lietuviai žino, jog Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė, juolab ne visi žino, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai. Tik mano portale rasite straipsnių, kuriuose gilinamasi į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius. Lietuvoje išleistos tik kelios knygos, kuriose įsiklausoma ne tik į Armėnijos, bet ir į Azerbaidžano argumentus. Tai istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai“ ir mano straipsnių rinkiniai „Juodojo Sodo tragedija“ bei „Juodojo Sodo byla“. Viskas.

Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?

**Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai**

Oficiali Lietuvos politika – teisinga. Mes gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau užkulisinė veikla – kardinaliai priešinga. Galėčiau pateikti ilgoką sąrašą lietuvių, kurie, ignoruodami oficialųjį Baku, per Armėniją keliavo į Karabachą ir sugrįžę Lietuvos žiniasklaidoje apašydavo, „kokių moralinių ir fizinių kančių patiria vargšai armėnai, baimindamiesi žiaurių azerbaidžaniečių atakų.“ Galėčiau prisiminti ne vieną televizijos laidą, ne vieną publikaciją solidžiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.

Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?

Mano supratimu, šį konfliktą buvo galima taikiai sureguliuoti tik tuomet, jei JAV, NATO ir Europos Sąjunga būtų pasielgusios principingai – griežtai reikalavusios, jog Armėnijos pajėgos pasitrauktų iš Karabacho. Tada – taip. Bet Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius dėl man nesuprantamų priežasčių akivaizdžiai pataikavo svetimas teritorijas okupavusiai Armėnijai. Todėl Azerbaidžanas neturėjo kitos išeities. Arba jėga susigrąžina tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, arba dar 30 metų klausosi vakarietiškių pliurpalų apie būtinybę „konliktą spręsti tik taikiu būdu“. Dėl to, kad Azerbaidžanas buvo priverstas 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis susigrąžinti savo žemes, kalti Vakarai ir jų bedantės derybininkų grupės.

**Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.**

Beje, Lietuva kadaise buvo patekusi į labai panašią situaciją, kaip ir Azerbaidžanas – dėl Karabacho. Omenyje turiu Klaipėdos krašto išvadavimo operaciją 1923-aisiais. Tais metais, užuot klausiusi Vakarų sapaliojimų apie būtinybę teisingai sureguliuoti Klaipėdos likimą, Lietuva perrengė savo kariškius civilių drabužiais ir jėga atsiėmė uostą, išvydama užsienio šalių kariškius. Jei ne toji karinė operacija, Lietuva greičiausiai būtų praradusi Klaipėdą visiems laikams.

Todėl man priimtina žymaus rusų ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog taikiai susigrąžinti teritorijas pavyksta labai retai. Pastangos ieškoti taikių susigrąžinimo būdų dažniausiai būna bevaisės. Okupantai gera valia neatiduoda užgrobtų teritorijų.

Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?

Įmanoma. Bet Armėnija turėtų elgtis taip, kaip savo tautiečiams pataria armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnijai reikia atsisakyti falsifikacijų. Armėnijai būtina žvelgti į savo istoriją blaiviai. Reikia ne tik patiems be išankstinių nusiteikimų tyrinėti savo archyvus, bet ir įsileisti kitų šalių istorikus, tyrinėtojus. Tuomet bus aiškiau, ko verti mitai „apie didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“.

Bet į istoriją žvelgti sąžiningai – ne taip paprasta. Sąžiningai analizuoti istorijos įvykius ne visuomet pavyksta net Lietuvai. 2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė specialiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido tragiškais 1915-aisiais metais“. Mano supratimu, klaikiai neteisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis. Tuomet, kai buvo priimta rezoliucija, nė vienas Lietuvos istorikas, politologas, žurnalistas nebuvo net trumpam užsukęs į Turkijos, Azerbaidžano, Armėnijos (iki šiol nesileidžia svetimų) archyvus. Sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip tokius pareiškimus galima skelbti neišanalizavus pirminių šaltinių.

Man gėda ir dėl kito lietuviškojo žingsnio. Imkime 2019-uosius metus. Lietuvos Mokslų akademijoje armėnai surengė diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė pasielgė teisingai, įsileisdama armėnų politikus, istorikus, armėnų bendruomenės atstovus. Bet Lietuvos MA vadovybė išdavė demokratijos ir padorumo principus, kai dėl tų pačių 1915-ųjų į salę diskutuoti neįsileido Turkijos ambasadoriaus ir turkų istorikų. Armėnams – prašom, turkams – parodytos durys.

Maniau, kad po šio akibrokšto Turkija atšauks savo ambasadorių pareikšdama, girdi, nuo šiol turkų naikintuvai nebesaugos Lietuvos oro erdvės. Bet oficiali Turkijos laikysena, ačiū už tai, išliko solidi.

Štai tokie pesimistiški mano atsakymai.

Redakcijos prierašas.

Azerbaidžano žurnalistės Jamilos Chebotariovos klausimus nusiunčiau Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui ir Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui.

Jei teiksis atsakyti, būtinai paskelbsime.

2021.10.26; 21:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Vaičiūnas. Ką byloja „Juodojo Sodo byla”?

**Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.**

Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.

Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.

**Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.**

Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:

Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.

Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.

G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.

Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.

Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.

„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.

Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?

Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.

2021.10.22; 06:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kaip Europoje pažeidžiamos žmogaus teisės

Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…

Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.

O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…

**Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.**

Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?

Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.

**Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.**

Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?

Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?

**Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.**

Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!

Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).

Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.

Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?

Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.

**Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.

Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.

**Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.**

Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?

Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…

www.draugas.org

2021.10.14: 07:00

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Kodėl turime teisę nerimauti?

Gintaras Visockas. Ne vien Kremlius kaltas dėl kruvinų karų

Gintaras Visockas. Ar Vakarai ilgam atsikvošėjo?

Gintaras Visockas. Atsargiai – Karabacho klanas

Vaclovas Mikailionis. Ar suradai kelrodę žvaigždę?

Vygandas Račkaitis. KUR VEDA KELRODĖ ŽVAIGŽDĖ

Iš serijos „Lietuvos užsienio politikos keistenybės“

Gintaras Visockas. Atsargiai – dirbtina lyderystė, dirbtinas padorumas

Gintaras Visockas. Sutramdę Kiniją imsimės mokyti Indiją!

Kada Gabrielius Landsbergis pasmerks agresyviąją Armėniją

Gintaras Visockas. Tik tai, kas neabejotinai teisinga

Gintaras Visockas. Metas nuolaidžiauti ir metas skelti antausį

Gintaras Visockas. Pirmyn – į chaosą

Gintaras Visockas: Onwards to chaos

Kaip Lietuvos politiką Pietų Kaukaze vertina Prezidentas Gitanas Nausėda?

Lietuvos URM: „Armėnija ir Azerbaidžanas mums svarbūs partneriai”

Gintaras Visockas. Lithuania’s policy in South Caucasus – disgustingly biased

Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga

Gintaras Vaičiūnas. Ką byloja „Juodojo Sodo byla”?

Gintaras Visockas. Kaip Europoje pažeidžiamos žmogaus teisės

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą