Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Valstybės saugumo departamente (VSD).
Tai pirmasis Prezidento vizitas VSD, kurio metu tarnybos vadovams jis pateikė tolesnio žvalgybos vystymo prioritetus. VSD vadovas Darius Jauniškis Prezidentui pristatė institucijos informacijos rinkimo ir analizės galimybes bei departamento veiklą užkardant grėsmes ir rizikas nacionaliniam saugumui.
Lietuvos žmonėms atsibodo, kai politiniai lyderiai talžo vienas kitą, sako prezidento posto sieksiantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Kandidatas dalyvauti šalies vadovo rinkimuose pabrėžia, kad politikai, pamiršdami aktualiausių problemų sprendimą, tiesiog ėmėsi vadovautis ne paties aukščiausio lygio instinktais.
„Šiandien, man atrodo, kad politika tapo tokiu užsiėmimu, kuomet tu nebematai politikos galutinių tikslų, o svarbiau yra įkąsti oponentui, nes jis tave jau sužeidė anksčiau. Įsijungia tam tikri, sakyčiau, instinktai – ne paties aukščiausio lygio instinktai, kuomet tu skaudžiai užkabintas oponento jau net nebegalvoji apie tai, kad šito žingsnio aš nežengsiu, gal aš nekąsiu. Susiformavo savotiškas garbės kodeksas, kuris reikalauja, kad aš jam turiu smogti ne mažiau, o gal, jei pavyks, ir stipriau“, – portalo Delfi pozicijoje „Dėmesio centre“ kalbėjo ekonomistas. Pasak jo, toks abipusis politikų kandžiojimasis tapo savotišku nebesustabdomu „ping pongo“ žaidimu.
„Mano nuomone, politika tapo asmeninių varžytuvių arena, kuri, tiesa sakant, daugeliui Lietuvos žmonių jau tampa nebeįdomi. Galbūt kurį laiką viešojoje erdvėje gali pasižiūrėti, nes pikantiška, kaip vienas lyderis talžo kitą lyderį, bet kai tai kartojasi savaitę po savaitės, aš nebetikiu, kad tai gali būti kažkam įdomu“, – apibendrino G. Nausėda.
2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti pasiskelbęs G. Nausėda pirmadienį pristatė savo rinkimų kampanijos programines gaires. Pasak ekonomisto, jo prezidentinė kampanija yra pagrįsta pagarbos, saugumo ir gerovės principais.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.11.13; 05:45
„Valstiečiai“ delsia skelbti savo kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau tai nebūtinai yra susiję su tuo, kad vienu realiausių valdančiųjų kandidatu laikomas premjeras Saulius Skvernelis sąmoningai vengia atskleisti savo kortas ir vilkina laiką. Nors, samprotauja politologai, kandidato slėpimą būtų galima aiškinti kaip strateginį žingsnį siekiant išvengti papildomo neigiamo dėmesio, pagrindinė tylėjimo priežastis gali būti ir ta, kad šiuo metu sprendimo, kas „valstiečius“ ves į žadėtą pergalę prezidento rinkimuose tiesiog ir nėra.
Ilgėjantis premjero ir jo vadovaujamo Ministrų Kabineto daromų klaidų sąrašas, suklibėjusi Vyriausybės vadovo pozicija reitingų lentelėje, apie aukščiausią šalies postą galvojančius „valstiečius“ į S. Skvernelį verčia žiūrėti kaip į ganėtinai rizikingą statymą prezidento rinkimuose.
Tačiau surasti alternatyvą jam nebus lengva. Premjeras, ketvirtadienį „Žinių radijui“ tradiciškai deklaravęs, kad turi svarbesnių darbų nei įsitraukti į debatus dėl prezidento posto, užsiminė, jog „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose gali būti nebūtinai jis, bet ir jos lyderis Ramūnas Karbauskis.
Visgi, politologų nuomone, vargu ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis, būdamas blogiausiai vertinamų politikų sąraše ir neturėdamas potencialo pritraukti platesnio elektorato dėmesio, galėtų tapti geresne alternatyva S. Skverneliui.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus teigimu, R. Karbauskio ambicija įsitvirtinti Prezidentūroje yra ryžtinga, tačiau jo galimybės tai padaryti pačiam iš esmės nerealios.
Todėl, aiškina politologas, jei ir toliau silpnės S. Skvernelio lyderystė ir viešasis patrauklumas, „valstiečiai“ vis intensyviau žvalgysis į galimas alternatyvas premjerui. Profesorius neatmeta galimybės, kad „valstiečiai“ galėtų pastatyti ir ant jau rinkimuose dalyvauti apsisprendusių kandidatų. Vienas iš jų – filosofas Arvydas Juozaitis.
„Situacija keičiasi ir Sauliaus Skvernelio vertinimai jau kuris laikas krinta. Ir, panašu, kad tai jau yra stabili tendencija. Galiausiai horizonte jokių veiksnių ir priemonių, kaip tai suvaldyti nesimato. Dar daugiau, apklausos rodo, kad Skvernelis antrajame rinkimų ture bent jau prieš du pagrindinius kandidatus galimybių laimėti nelabai turi“, – teigė VDU profesorius.
Jis pripažino, kad iki prezidento rinkimų likus dar daug laiko pozicijos reitingų lentelėje neišvengiamai keisis, tačiau, aiškino A. Krupavičius, dabartinės tendencijos rodo, kad, premjero atotrūkis nuo pagrindinių pretendentų į šalies vadovo postą gali tik didėti.
Pasak jo, kad šios tendencijos išsilaikys ir toliau yra labai tikėtina galimybė, nes tiek S. Skvernelis, tiek ir jo vadovaujama Vyriausybė daro per daug klaidų.
Profesorius teigė, kad klaidų sąrašas, dėl kurio S. Skvernelis, kaip politikas visuomenės akyse spalvinamas tamsiomis spalvomis, nenustoja ilgėjęs. Politologas akcentavo, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusios istorijos apie ištrintą įrašą ir iš tėvų atimtus vaikus, mokesčių turtingiausiems (tantjemas gaunantiems) gyventojams sumažinimą ar nesėkminga komunikacija giriantis, kad į Lietuvą žengia nauji prekybos centrai „valstiečių“ lyderius jau dabar verčia susimąstyti apie alternatyvius S. Skverneliui kandidatus būsimuose prezidento rinkimuose.
Be to, priduria A. Krupavičius, netolimoje ateityje, S. Skvernelio politinis patikimumas ir patrauklumas gali dar labiau susvyruoti, kai, pasak jo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priims sprendimus apie 6 ar 7 ministrus, kurie yra pažeidę įstatymą ir atsidūrę viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo konflikte. Toks precedentas, aiškino politologas, gali apskritai iškelti klausimą, ar neverta kelti interpeliacijos Vyriausybei in corpore.
„Manau, kad „valstiečių-žaliųjų“ lyderių dvejonių, matant Skvernelio reitingų dinamiką, tikrai atsirado. Jeigu Skvernelio reitingai laikytųsi – niekam abejonių tikriausiai nekiltų. Bet dabar tikrai tų dvejonių yra. Tikimybė, kad jam pavyktų antrajame ture laimėti mažėja, nes Skvernelis tiesiog pernelyg dažnai slysta ant banano žievės“, – apibendrino A. Krupavičius.
Pasak jo, tokia situacija „valstiečius“ verčia permąstyti, ar tikrai realiausiu partijos kandidatu 2019 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose laikytas S. Skvernelis, dar gali būti naudingas siekiant įsitvirtinti Prezidentūroje.
„Mažėjantys premjero, kaip buvusio realiausio kandidato į prezidentus, reitingai ir nepalankios tendencijos verčia „valstiečius“ tiesiog galvoti apie alternatyvas“, – pabrėžė A. Krupavičius.
Pasak jo, LVŽS pirmininkas R. Karbauskis gali būti viešai linksniuojamas kaip alternatyva S. Skverneliui prezidento rinkimuose, tačiau, jo nuomone, vargu ar „valstiečių“ lyderis turi realių šansų pasirodyti geriau už reitinguose neblizgantį premjerą.
„Ramūnas Karbauskis yra „valstiečių-žalųjų“ partijos pirmininkas, vienaip ar kitaip valdančiosios partijos pagrindinis lyderis ir vienas iš svarbiausių koalicijos veidų, bet jis vertinamas ganėtinai nevienareikšmiškai. Pasitikėjimo reitingas juo yra neaukštas. Todėl ar jam pavyktų kaip nors patraukti daugiau nei „valstiečių-žaliųjų“ elektoratą, kuris ir taip yra sumažėjęs, tai, nevyniojant į vatą, atsakymas būtų – ne“, – kalbėjo politologas.
Panašios nuomonės buvo ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologės nuomone, R. Karbauskio galimybės užsitikrinti plataus elektorato paramą vertintinos atsargiai. Pasak jos, ypač pastarųjų mėnesių reitingai R. Karbauskiui nėra palankūs.
„Jis gal ir surinktų nemažai balsų, tačiau vargu, ar surinktų tiek, kiek jų bent jau dabar galėtų surinkti Skvernelis“, – pabrėžė R. Urbonaitė. R. Karbauskio asmenybė uždara, kartais gana radikali, o istorijos, į kurias politikas nuolat įsivelia, populiarumo ir pasitikėjimo visuomenės akyse tikrai neprideda, samprotauja R. Urbonaitė.
Anot jos, R. Karbauskio verslas, didelis turtas, šeimos ar net šaržuojami pagonybės klausimai rinkimų kampanijos metu neabejotinai būtų išnaudojami oponentų ir smukdytų politiko šansus užimti stiprias pozicijas tarp rinkimų lyderių.
Atsisakius prezidento rinkimuose mesti S. Skvernelio kortą, „valstiečiai“ greičiausiai ieškos kitų kandidatų. A. Krupavičiaus nuomone, jau dabar tokių variantų yra ieškoma, nes, aiškino profesorius, apie pergalę prezidento rinkimuose R. Karbauskis galvoja rimtai.
„Ramūno Karbauskio asmenyje ne kartą buvo pasakyta, kad bus siekiama laimėti prezidento rinkimus. Galima sakyti, kad R. Karbauskio mentalitetas ir verčia ieškoti tokio kandidato, kuris nebūtų tiesiog statistas prezidento rinkimuose“, – samprotavo A. Krupavičius. Jis neatmetė, kad tarp tokių kandidatų galėtų būti ne tik politikai partijos viduje kaip Rima Baškienė ar Viktoras Pranckietis, tačiau ir pretendentas iš šalies ar net jau pretenzijas rinkimuose dalyvauti oficialiai pareiškęs politikas.
Tarp pastarųjų A. Krupavičius paminėjo prezidento rinkimuose dalyvauti apsisprendusį filosofą A. Juozaitį. Anot jo, „valstiečiai“ galėtų susigundyti reikšti paramą šiam kandidatui.
„Jeigu žiūrėtume į pažiūrų turinį, tai matytume, kad sankirtos taškų tarp Juozaičio ir ypač Ramūno Karbauskio tikrai rastume“, – kalbėjo VDU profesorius. Nors, aiškino jis, toks „valstiečių“ žingsnis prezidento rinkimuose ir yra įmanomas, kitas klausimas, ar tokios paramos ieškotų pats A. Juozaitis.
Pirmadienį portalas „Delfi“ paskelbė „Vilmorus“ spalio pradžioje vykdytos apklausos duomenis, rodančius, kad jeigu rinkimai vyktų artimiausiu metu, antrajame prezidento ture S. Skvernelis nusileistų tiek šalies vadovo posto siekiančiam ekonomistui Gitanui Nausėdai, tiek konservatorių kandidatei Ingridai Šimonytei.
Teksto autorius – Benas Brunalas (ELTA)
2018.11.10: 12:00
Taigi Lietuvos politologaimano, kad I. Šimonytė prezidento rinkimuose gali mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G. Nausėdai.
Artėjantys prezidento rinkimai nebus tokie nuspėjami, kokie buvo pastaruosius du kartus juose dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, sako politologai. Todėl, anot jų, statyti dideles sumas už dabartinius apklausų lyderius būtų ganėtinai pavojinga.
Nemažai intrigos prezidento rinkimuose, ypač tarp dešiniųjų kandidatų, gali įnešti didžiausio konservatorių partijos skyrių palaikymo sulaukusi buvusi finansų ministrė, dabartinė Seimo narė Ingrida Šimonytė.
Iš politikės užuominos jau galima suprasti apie jos apsisprendimą siekti konservatorių partijos delegavimo 2019 m. prezidento rinkimuose. Politologų nuomone, I. Šimonytė – potencialą turinti kandidatė, todėl gali mesti rimtą iššūkį dabartiniams reitingų lyderiams.
Politikos ekspertų nuomone, konservatorių organizuojamuose pirminiuose rinkimuose I. Šimonytė turi nemažų galimybių tapti partijos kandidate. Pasak politologų, dėl partijos paramos ji turėtų varžytis su jau savo dalyvavimą rinkimuose patvirtinusiu diplomatu Vygaudu Ušacku, nes Gitanas Nausėda tikriausiai nerizikuos savo rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių rinkimuose.
Politologai pažymi, kad I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate, konkurencija tarp dešiniųjų kandidatų būtų ypač įdomi ir nenuspėjama. Dėl prezidento posto konkuruojantys G. Nausėda, V. Ušackas ir I. Šimonytė turėtų atiminėti vienas iš kito balsus.
Todėl, jei ilgą laiką apie prezidento rinkimus tylėjusi ir didelio noro pakeisti D. Grybauskaitę nerodžiusi I. Šimonytė parodytų iniciatyvą ir ambicingą apsisprendimą varžytis dėl aukščiausio posto šalyje, susvyruoti galėtų net ir reitingų pirmūno G. Nausėdos užimamos pozicijos.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius mano, kad I. Šimonytė būtų geriausias Tėvynės sąjungos pasirinkimas artėjančiuose prezidento rinkimuose.
„Ingrida Šimonytė yra natūrali konservatorių kandidatė pagal skyrių pareikštą palaikymą. Ji, kaip partijos kandidatė, būtų saugiausias variantas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Jis pabrėžė, kad labai svarbu tai, jog politikė yra patraukli ne tik konservatorių rinkėjui.
„Šimonytė, rodo jos patirtis per krizę, geba patikti ne tik konservatoriams ir jų rinkėjams. Per patį krizės įkarštį, kai Kubiliaus populiarumas pramušinėjo dugną, Šimonytė sugebėdavo išlikti pakankamai populiari. Matyt, turi kažkokią paslaptį patikti žmonėms“, – samprotavo V. Valentinavičius.
Panašiai kalbėjo ir kita MRU dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologė pabrėžė, kad konservatoriai, apsispręsdami, kuriam kandidatui patikėti nešti partijos vėliavą prezidento rinkimuose, turėtų įvertinti ir tai, kad ilgą laiką Tėvynės sąjunga savo kandidato į prezidentus neturėjo. Todėl konservatorių kandidatu tapus G. Nausėdai, svarstė R. Urbonaitė, partija parodytų savo silpnumą.
„Jeigu konservatoriai šiuose rinkimuose nesugebėtų pateikti savo žmogaus kandidatūros, tai rodytų tik partijos silpnumą. Kiltų klausimų, ar partija turi tinkamų žmonių tokiam postui“, – kalbėjo politikos ekspertė.
Pasak jos, šią problemą spręstų tai, jeigu partijai atstovautų oficialiai jai nepriklausanti I. Šimonytė.
„Šimonytės identitetas yra akivaizdžiai susijęs su konservatoriais, nors ji pati nėra oficiali konservatorių narė. Šiuo metu apskritai ji yra viena pagrindinių konservatorių kovotojų ir iš esmės nėra žmonių, kurie nesietų Šimonytės su konservatoriais. Todėl prezidento rinkimuose ji būtų praktiškai grynakraujis konservatorių kandidatas, kurio partija neturėjo daugelį metų“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
MRU dėstytoja aiškina, kad I. Šimonytė yra stipri kandidatė ir galėtų mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G.Nausėdai.
Jos manymu, I. Šimonytė ir G. Nausėda kaip politikai turi nemažai panašumų. Todėl, svarstė politologė, I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate prezidento rinkimuose, dalis rinkėjų rimtai suktų galvas, už kurį iš šių politikų atiduoti savo balsą.
Todėl, R. Urbonaitės manymu, labai tikėtina, kad G. Nausėda apskritai atsisakys tapti konservatorių kandidatu prezidento rinkimuose. Pasak jos, G. Nausėdai kyla nemaža rizika I.Šimonytei pralaimėti konservatorių partijos organizuojamus pirminius rinkimus, kuriuose taip pat varžysis V. Ušackas. Politologė aiškino, kad vienu iš favoritų laimėti prezidento rinkimus laikomam G. Nausėdai per didelė prabanga būtų rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių partijoje.
Nors galimas pralaimėjimas konservatorių pirminiuose rinkimuose G. Nausėdos apsisprendimo siekti aukščiausio valstybės posto nepakeistų, blogas tonas būtų užduotas.
I. Šimonytei nusprendus dalyvauti varžybose dėl aukščiausio šalies posto gali susvyruoti ir G. Nausėdos reitingai.
„Nors I. Šimonytės reitingai šiuo metu neblizga, jos apsisprendimas ir realiai prasidėjusi kampanija viską gali pakeisti. Todėl G. Nausėdos populiarumas yra labai trapus. Kai tik atsiras daugiau kandidatų ir, pavyzdžiui, jei I. Šimonytė tarp jų bus minima kaip viena iš pretendentų į prezidentus, Nausėdos pozicija reitingų viršūnėse gali labai stipriai susvyruoti. Nausėda labai greitai ir per vieną mėnesį gali tapti trečiu numeriu, o ne pirmu, prie ko jau esame pripratę“, – kalbėjo R. Urboanitė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės nuomonė buvo šiek tiek atsargesnė. Anot jos, per vėlai į varžybas dėl prezidento posto įsitraukusi I. Šimonytė, nepaisant turimo potencialo, gali tiesiog nebepasivyti šiuo metu visuomenės apklausose pirmaujančių kandidatų į prezidentus.
„Žvelgiant į dabartinę situaciją, susidaro toks įspūdis, kad Nausėda pirmauja ir bet kuriuo atveju turėtų patekti į antrą turą. Be to, galvoje reikia turėti ir tai, kad rinkėjai yra linkę mąstyti strategiškai, todėl per rinkimus balsą sieks atiduoti, jų nuomone, stipresniam kandidatui. Tad gali būti taip, kad jei konservatoriai pasiūlys kažkokį kitą kandidatą (ne G. Nausėdą. – ELTA), dalis konservatorių vien iš strateginio apskaičiavimo gali balsuoti už Nausėdą“, – aiškino politologė.
Žmonės žiūri, kokie yra reitingai ir kokie realūs kandidato šansai laimėti, pabrėžia A. Ramonaitė.
Politologė pabrėžė, kad visuomenės dėmesys ir pasitikėjimas I. Šimonyte gali keistis šiai aiškiai pareiškus, kad sieks tapti šalies vadove. Tačiau, jos nuomone, I. Šimonytei gali būti sunku pasivyti kur kas anksčiau užuominas ir nusiteikimą apie dalyvavimą prezidento rinkimuose deklaruoti pradėjusį G. Nausėdą.
„Ji labai delsė, kol kiti aktyviai tuo metu veikė. Todėl kyla klausimas, ar užteks jai laiko įsibėgėti. Žmonės žiūri į paties kandidato apsisprendimą. Jeigu kandidatas pats nežino, ar nori ir vengia apie tai kalbėti, tai turbūt nėra pliusas. Tačiau, manau, kad potencialą I. Šimonytė turi didelį. Visgi kadangi iki šiol Ingrida Šimonytė nerodė aiškios valios, kyla klausimas – ar pavyks tą potencialą išnaudoti. Nebent būtų labai ryžtinga ir aktyvi rinkimų kampanija, kuri leistų pasivyti į priekį pabėgusius kandidatus. Tačiau kol kas viskas atrodo pernelyg pasyviai“, – apibendrino A. Ramonaitė.
Šiuo metu apsisprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose viešai deklaravo G. Nausėda, diplomatas V. Ušackas, Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis.
Potencialiais, tačiau savo sprendimo dar nepaskelbusiais kandidatais yra laikomi premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, didžiausio konservatorių skyrių palaikymo sulaukusi Seimo narė I. Šimonytė, apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas ir kol kas rinkimuose dalyvauti teisės neturintis europarlamentaras Rolandas Paksas.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 21-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, tarp pasiskelbusių ir tokio sprendimo dar nepadariusių kandidatų dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose, palankiausiai vertinamas yra G. Nausėda (palankiai vertina 66 proc.). Po jo toliau rikiuojasi V. Matijošaitis (58 proc.), Aušra Maldeikienė (52 proc.), S. Skvernelis (52 proc.), I. Šimonytė (50 proc.), V. Ušackas (43 proc.), N. Puteikis (41 proc.), P. Auštrevičius (36 proc.), A. Juozaitis (31 proc.), V. Mazuronis (30 proc.), R. Paksas (28 proc.).
Prezidento rinkimai vyks 2019 m. metų pavasarį.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.09.20; 16:20
Pareigų SEB banke atsisakęs ekonomistas Gitanas Nausėda tikina apie savo sprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose paskelbs artimiausiomis savaitėmis. Ekonomistas pridūrė, kad nusprendęs dalyvauti kovoje dėl prezidento posto politinių partijų parama nesikliautų.
„Jei kelsiu savo kandidatūrą, tai tik kaip nepriklausomas kandidatas. Be išorės jėgų ir su savo komanda. Tai bus mano komandos sukurta programa, kuri atlieptų tas problemas, kurias aš matau Lietuvoje“, – naujienų portalo Delfi.lt laidoje „Dėmesio centre“ sakė G. Nausėda.
Paklaustas, ar greit leis visuomenei žinoti apie savo sprendimą, ekonomistas atsakė, kad sprendimas tikrai nebus anksčiau nei rugsėjo 7 d., nes tai prieštarautų SEB banko verslo etikai.
ELTA primena, kad G. Nausėda ketvirtadienį paskelbė, jog kitos savaitės pabaigoje iš šių pareigų jis trauksis.
Paklaustas, kodėl nenori šlietis prie politinių partijų, G. Nausėda atsakė manąs, kad prezidentas, jo supratimu, turėtų vienyti skirtingas politines jėgas, taip padėdamas priimti efektyvesnius politinius sprendimus. „Man kartais gaila protingų žmonių iš politinių partijų, kuriems tenka nuolatos kovoti už būvį. Tai kovos, kurių niekas neatsimins, o ir apčiuopiamo rezultato šaliai tai neduoda“, – tiesioginiame „Delfi.lt“ eteryje ketvirtadienį sakė ekonomistas.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.08.31; 08:56
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt
2018.04.09; 11:30
Europarlamentaras Valentinas Mazuronis tikisi, kad potencialiais kandidatais į prezidentus laikomi politikai turės pasijusti nepatogiai, kai jis jau balandžio 9 dieną pristatys Prezidento rinkimų programą.
Politikas vylėsi išjudinsiantis pretendentais į kandidatus laikomus politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo 2019 m. Prezidento rinkimuose.
Ilgą laiką tarp potencialių pretendentų kandidatuoti į Prezidento postą 2019-aisiais laikyti konservatoriai Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas pastarąją savaitę viešai pareiškė sieksią tapti kandidatais 2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.
Ž. Pavilionis socialiniame feisbuko tinkle penktadienį aiškiai pažymėjo, kad sieks kandidatuoti su konservatorių partijos vėliava.
Tuo tarpu V. Ušackas penktadienį savo feisbuko paskyroje akcentavo nors ir planuojąs dalyvauti Prezidento rinkimuosei, savo galutinį sprendimą pranešiąs vasarą. Be to, penktadienį paskelbtame feisbuko įraše akcentavo, kad naujasis prezidentas turi būti ne partijos, o visos Lietuvos. Taip politikas tarsi leido suprasti, kad ne Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, paremdama ar atmesdama jo kandidatūrą, tars lemiamą žodį.
Kitaip tariant, V. Ušackui dalyvauti rinkimuose nebūtinai turėtų sutrukdyti tai, kad partija nuspręstų remti, pavyzdžiui, Ž. Pavilionį ar ne vieno partiečio dalyvauti raginamą, bet apie rinkimus kalbėti vengiančią Seimo narę Ingridą Šimonytę.
Be to, potencialiu kandidatu gauti konservatorių paramą Prezidento rinkimuose yra laikomas ir SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda. Nors jis tarp potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomų asmenybių turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą, ekonomistas pabrėžia, kad kol kas dėl savo sprendimo dalyvauti rinkimuose nėra apsisprendęs.
Tarp neapsisprendusių potencialių kandidatų lieka ir Premjeras Saulius Skvernelis, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kol pretendentais įvardijami politikai dar tik kalba apie savo galimybes kandidatuoti ar laukia partijos paramos, Europos Parlamento narys V. Mazuronis sakosi jau ateinantį pirmadienį pristatysiantis savo Prezidento rinkimų programą, pavadintą „Trys žingsniai, pakeisiantys Lietuvą“.
V. Mazuronis apie savo planus pretenduoti į Prezidento postą pranešė dar 2017 m. rudenį. Politikas vylėsi, kad jo iniciatyvumas ir būsimas programos pristatymas išjudins politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo. Anot jo, apie galimybes kandidatuoti į Prezidento postą galvojantys, tačiau vis dar tylintys politikai, matydami jį pristatant rinkimų programą, turėtų pasijusti nepatogiai.
„Aš džiaugsiuosi, jei tai šiek tiek pajudins procesus dėl būsimų Prezidento rinkimų. Nes tik esant kandidatams galima diskusija ir programų vertinimas“, – apibendrino V. Mazuronis.
V. Mazuronis skeptiškai vertino iki šiol nepasiskelbusius kandidatus. „Stručio pozicija yra naudotis dabartinėmis užimamomis pareigybėmis ir tyliai vykdyti prezidentinę rinkimų kampaniją, – akcentavo V. Mazuronis.
Politikas, taikydamas į Seimo narę Aušrą Maldeikienę, stebėjosi, kaip paskata tapti prezidentu gali būti priežastis, kad kažkas kitas rinkimuose nedalyvaus. V. Mazuronis galvoje turėjo A. Maldeikienės pasisakymą, kad ji dalyvausianti Prezidento rinkimuose, jei juose nedalyvaus I. Šimonytė.
V. Mazuronis į Europos Parlamentą buvo išrinktas 2014 m. pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.04.08; 02:00
Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.
Prasideda „trolinimas“
Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…
G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.
Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?
Asmenybė su žmogiškuoju veidu
Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.
Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?
Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.
Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.
Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…
V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…
Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…
Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…
Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.
Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.
S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…
Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“
Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.
Kas prilygs D.Grybauskaitei?
Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?
O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:
„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“
Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?
2018.02.12; 05:52
Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.
Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).
Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.
3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).
Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.
Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.
Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.
Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.
Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.
3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.
Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.
Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.
„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.
Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.
Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.
T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.
„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką.
„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.
Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas
Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.02.11; 03:00
Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų Gitanas Nausėda vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Todėl Ž. Pavilionis antradienį asmeniškai kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“, pagrindinio SEB akcininko, prezidentą Peterį Wallenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Scholdtzą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo G. Nausėdos statuso.
„Bankinis ir finansų sektorius yra strateginė sritis valstybės gyvenime, kuri dėl savo jautrumo turi būti kuo toliau nuo politikos, ypač rinkimų periodais. Deja, buvo ne vienas atvejis Lietuvoje, kuomet bankai savo noru ar dėl aplinkybių buvo įtraukiami į politinius žaidimus ir tai turėdavo liūdnų padarinių ne tik jiems, bet ir valstybei. Nors Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nėra įvardinę oficialaus kandidato į prezidentus, tačiau, mano asmenine nuomone, dėl galimo kandidato G. Nausėdos klostosi būtent tokia padėtis, todėl mano pareiga yra perspėti SEB akcininkus ir pareikalauti iš jų maksimalaus skaidrumo ir atvirumo prieš Lietuvos piliečius dėl jų darbuotojo“, – kreipimosi motyvus aiškina Ž. Pavilionis.
Laiške Seimo narys SEB akcininkų atstovams primena istoriją, kuomet Lietuvoje dėl rinkimų jau buvo nukentėjęs SEB priklausantis bankas. „Kad tokie nuogąstavimai turi pagrindo, primena ir penkiolikos metų senumo istorija, kurioje tiesiogiai ir nelinksmomis aplinkybėmis teko sudalyvauti ir SEB grupei priklausančiam bankui. 2003 m. prie tuometinio Vilniaus banko nutįso žmonių eilės – jie skubėjo atsiimti indėlius dėl neva kritinės banko padėties, kuri pasirodė tesą piktas gandas. Buvo įtariama, kad bankas tapo tuometinės rinkimų kovos tarp dviejų pagrindinių kandidatų įkaitu, nors įrodymų ir nebuvo pateikta“, – rašoma parlamentaro laiške, adresuotame pagrindiniams SEB banko akcininkams.
Seimo narys SEB akcininkams akcentuoja, kad juridiniai asmenys tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai negali remti kandidatų į renkamus postus – tai draudžia šalies įstatymai.
Ž. Pavilionio nuomone, dabartinė situacija, kai potencialus kandidatas naudojasi vieno didžiausio šalyje finansų institucijos teikiamomis galimybėmis, gali būti suvokiama kaip parama.
„Siekiame demokratiškų ir teisingų rinkimų, kad tauta skaidriai rinktų šalies prezidentą. Todėl bet koks verslo ar valdžios administracinių resursų naudojimas yra negalimas. Įvertinus SEB banko kapitalo kilmę, tokia padėtis ir parama gali būti suvokiama kaip užsienio valstybių kišimasis į vidaus politiką. Nors Skandinavijos valstybių draugiškumas nekelia abejonių, tačiau įvertinus geopolitinę padėtį įvairiomis spekuliacijomis gali užsiimti priešiškos Lietuvai jėgos. Visas šias rizikas reikėtų neutralizuoti ir iniciatyvos laukčiau iš SEB akcininkų“, – teigia Ž. Pavilionis.
Jis taip pat ragina už galimus padarinius atsakomybę prisiimti ir patį G. Nausėdą. „Visi pažįstame G. Nausėdą kaip ilgametį profesionalą, kuris savo nuosekliu darbu pelnė tiek profesinės bendruomenės, tiek šalies piliečių pagarbą. Tačiau sėdėdamas ant dviejų kėdžių vienu metu jis kelią grėsmę viskam, prie ko kūrimo prisidėjo.
Paradoksalu, kad žmogus, deklaruojantis meilę valstybei, nepalankiai susiklosčius aplinkybėmis, gali tapti priešiškų jėgų įrankiu. Todėl raginčiau jį kuo greičiau priimti sprendimą dėl savo tolesnių veiksmų“, – perspėja Seimo narys.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.02.07; 03:00
Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.
Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.
„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai
Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.
Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.
Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.
Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.
Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės
Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.
Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.
„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.
Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.
Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.
Naujas Vilties prezidentas?
Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.
G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.
Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…
Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.
Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.
Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.
Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.
„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.
Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.
Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.
2018.02.06; 00:06
Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.
Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?
Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.
Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.
Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.
Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.
Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.
Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.
S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.
Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.
G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.
Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.
Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.
Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.
Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.
D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.
Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.
D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.
Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.
Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.
Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.
Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.
Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.
Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.01.30; 02:00
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskelbė apie naujos epochos pradžią, o jo kritikai sutartinai konstatavo tik epochos pabaigą – tai pagrindinė, prieštaringa, tačiau įdomiausia žinia, kuri pasiekė šalies piliečius po įvykusio persidalinimo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių ir partijos narių regionuose daugumos.
Nuogas karalius
Išvada, kuri peršasi apibendrinant socialdemokratų skyrybas – labiau susijusi su praeitimi, nei su ateitimi. Po visa to, kas pasakyta vieniems apie kitus socialdemokratų skyrybų proceso dalyvių, paviešinta ir pasiviešinta, belieka konstatuoti, kad 27 metus po Lietuvą lakstė nuogas karalius. Lietuvoje per bemaž tris dešimtmečius taip ir nesusiformavo reali, nors šiokį tokį svorį visuomenėje turinti ar turėjusi kairiųjų pažiūrų partija, t. y. socialdemokratų Lietuvoje niekada nebuvo, tik vienas politinis darinys naudojo šį vardą – „prekės ženklą“ savo pavadinime.
Išties geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti visi balsavusieji arba svarsčiusieji, už ką rinkimuose balsavo Lietuvos piliečiai, ar tikrai – tai jiems yra naujiena? Ar tariamas socialdemokratų egzistavimas buvo nepastebėtas, o gal visiems ir iki šiol buvo suprantamas, tačiau su šia realybe susitaikyta ne kaip su blogiu, bet kaip su neišvengiamybe, tarkim, mirtimi, metų laikais – dalykais, kurie nori ar nenori, bet yra, vieni ateina ir praeina, kiti – išjungia šviesą visiems laikams, nors nauja diena ir išaušta.
Socialdemokratai atsiranda ir išnyksta
Tam tikros prošvaistės socialdemokratų partijos Lietuvoje formavimosi atskirais laikotarpiais, supranta, buvo ir išlygas tenka pripažinti. Karalius, matyt, ir pats nežinojo, ar yra nuogas, ar apsirengęs pačioje socialdemokratų partijos kūrimosi pradžioje, per tą trumpą periodą, kai Lietuvoje po 1990 m. kūrėsi įvairiausius pavadinimus turėjusios organizacijos, pasivadinusios partijomis. Tuo įdomiu, sudėtingu ir lemiamu Lietuvai metu pas socialdemokratus rinkosi piliečiai, kurie, ko gero, ir nežinojo, kas yra ta socialdemokratija, tačiau „žinojo“, kad Lietuvai jos reikia ir šliejosi prie šios politinės jėgos labiau todėl, kad ji skyrėsi nuo Komunistų partijos, o ne todėl, kad matė socialdemokratinėmis vertybėmis grįstą Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.
Suprantama, dalies į partiją atėjusių žmonių pasirinkimas buvo pakankamai sąmoningas, turėta šiokių tokių istorinių žinių apie socialdemokratų ir marksistų skyrybas XX a. pradžioje. Juk ir Lietuvoje socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m., o 1989 m. ji ne įsikūrė, o tik „atnaujino veiklą“. Nors ir sunku būtų surasti kokių nors veiklos tęstinumo elementų tarp iki 1945 m. pogrindyje ir legaliai veikusios partijos bei nereikšmingos žmonių grupelės vėliau veikusios išeivijoje ir tų žmonių, kurie partijos veiklą „naujino“ 1989 m. Vis dėlto atkurtoji partija, nors ir archainių, XIX–XX a. sandūroje suformuluotų principų pagrindu, bandė savo politinės veiklos kryptį formuluoti.
Ko gero, būtų ta kryptimi ir ėjusi, tačiau aplinkybės nebuvo palankios, o ryškių lyderių, kurie politinę organizaciją būtų pajėgūs išvesti iš tuo metu įsivyravusio chaoso persitvarkant valstybės institucijoms, ekonomikai, persigrupuojant žmonių ir visuomenės santykiams, pas juos neatsirado. Tokiu būdu paskutinį XX a. dešimtmetį socialdemokratinis valstybės raidos ateities modelio variantas išnyko ir nespėjęs užgimti, bemaž nepastebėtas, be didelių svarstymų visuomenėje. Paskutines drapanas Lietuvos socialdemokratai prarado 1999 m., kai po jungtuvių su Komunistų partijos veiklos tęsėjais, Demokratine darbo partija, socialdemokratų daugumą paliko „Socialdemokratija 2000“ pasivadinusi grupė piliečių, vadovaujama Rimanto Dagio ir Arvydo Akstinavičiaus.
Sąmokslas ar atsitiktinumas?
Lietuvos socialdemokratų partijos jungtuvės su kita „gerovės valstybės kūrėjų ir socialinio teisingumo gynėjų“ organizacija atrodė gana keistos, nes pastarųjų santykis su socialdemokratija buvo tik toks, kad pagal konservatorių pirmtakų parengtas schemas jie perėmė valstybės turtą į savo rankas ir iš esmės tapo stambiojo verslo atstovais, t. y. buvo klasikiniai, Europos socialdemokratinių partijų akimis žvelgiant, socialdemokratinių idėjų ir jėgų oponentai.
Tad į tuo metu įvykusias šių politinių jėgų jungtuves iš dabarties perspektyvos ir dera žiūrėti kaip į socialdemokratijos bandymo surasti atspirtį ir palaikymą Lietuvos visuomenėje pabaigą. Požiūris, kad tokiu būdu buvę komunistai tik bandė išsaugoti savo šiltas kėdes ir įtaką valstybėje – pernelyg supaprastintas. Dar didesnis supaprastinimas – žiūrėti į šią postkomunistų partiją kaip į prorusišką jėgą, potencialią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nors tuo juos nuolat (iš esmės, iki dabartinių laikų) kaltino ir tokius įarimus kurstė pagrindiniai socialdemokratų oponentai konservatoriai.
Esmė visgi buvo tokia, kad socialdemokratais pasivadinusieji veikėjai bent jau tuo metu valdė didžiausią dalį per privatizavimo laikotarpį perimto valstybės turto ir šių žmonių ideologiją formavo turto kaupimo, didesnio pelno gavimo motyvai, o ne kokie nors svaičiojimai apie visuomenės solidarumą ir valstybės piliečių gerovę. Visa tai puikiai suprato ir jie patys, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri su Lietuvos demokratine darbo partija jungėsi.
Kitaip tariant, 1999 m. įvykęs šių partijų susijungimas tėra sėkmingai įvykdytas sąmokslas prieš socialdemokratiją, sustabdęs socialinio solidarumo idėjų sklaidą visuomenėje ir sumenkinęs šių idėjų šalininkų galimybes ieškoti nišos politinėje šalies sanklodoje.
Matyt, tokios sąmokslo sėkmės nesitikėjo net patys jo sumanytojai. „Socialdemokratija 2000“ (vėliau – Lietuvos socialistų sąjunga) 2014 m. baigė savo veiklą ir išsiskirstė, tad idėjinių socialdemokratų organizacijos Lietuvoje ir pėdsako nebeliko. O iš esmės neoliberalias vertybes išpažįstantis politinis darinys sėkmingai funkcionavo toliau ir tik dabar, 2017 m., atsiskleidė šiek tiek baltų siūlų, kuriais šis politinės jėgos rūbas buvo suadytas. Ko gero, tai net Lietuvos politikos mastelius pranokstantis pavyzdys, kurį viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistai galėtų įtraukti į chrestomatijas, atskleidžiant, kokią reikšmę politikoje gali turėti tinkamo „prekės ženklo“ pasirinkimas.
Atvirkščias pavyzdys, kai karalius žinojo, kad jis yra nuogas, tačiau visos karalystės gyventojai buvo įtikėję ne tik tuo, kad karalius apsirengęs, bet ir tuo, kad jo socialdemokratinis rūbas be galo gražus.
Reikia pripažinti, kad karalystėje buvo ir rūbo tikrumu suabejojusių ar net visai juo neįtikėjusių piliečių, tačiau jie iš absurdo karalystės savo noru arba dėl socialdemokratų „socialinio solidarumo ir gerovės valstybės kūrimo“ brutalių pastangų buvo priversti pabėgti.
Meilė ir nemeilė iš išskaičiavimo
Paminėti šio socialdemokratiją sunaikinusio sąmokslo kontekste ir kt. politiniai dariniai, ypač Konservatorių partija. Tikrų ir tariamų grėsmių konservatoriai pas socialdemokratus rasdavo, stengėsi pabrėžti socialdemokratų sąsajas su agresyvėjančios Rusijos bei sovietinės tvarkos restauravimo pavojumi. Išorinės grėsmės, tariami ar tikri priešai, buvo pagrindinis į vieną organizaciją telkiantis konservatorių partijos narius motyvas, tad tokios grėsmės ir priešo reikėjo ne tik už Lietuvos sienos, bet ir valstybės viduje, ir socialdemokratai konservatoriams visiškai tokiam vaidmeniui tiko. Tačiau „nuogo socialdemokratų karaliaus“ jie niekada nepastebėjo, kadangi ir patys žaidė panašų žaidimą.
Neoliberalių pažiūrų socialdemokratai, tariamai oponuojantis konservatyvizmui darinys, visiškai buvo tinkamas, kadangi ir konservatoriams rūpėjo ne gerovės valstybė ir kokie nors krikščionių demokratų siūlomi subsidiarumo principai, bet tie patys ekonominės gerovės sau ir savo išrinktųjų ratui interesai. Skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų, ypač kalbant apie socialinę, ūkinę, ekonominę valstybės politiką, būtų labai sunku įžvelgti. Konservatoriai gal tik labiau orientavosi į užsienio investuotojus, o ne į lietuvišką kapitalą. Iš tiesų jie tų investicijų pritraukdavo, tačiau tuo pačiu ir kūrė kapitalo išvežimo iš šalies sistemas – jų poveikį visi šalies piliečiai puikiai pajuto per 2008–2012 m. ekonominę krizę, kai Švedijos bankų filialuose Lietuvoje pinigų nebeliko, nes jie iškeliavo į motinius bankus.
Draugystės tarp socialdemokratų ir konservatorių niekada nebuvo, bet nebuvo ir gilių prieštaravimų, galbūt tik buvo pastebima ryškiau išreikšta konservatorių pagieža, kad 1990–1992 m. jų sukurtomis valstybės turto perėmimo schemomis pasinaudojo ne jie patys, bet politiniai oponentai.
Pasivaikščiojimai į kairę ir į rytus
Dera prisiminti ir dar vieną Lietuvos socialdemokratų partijos susipurtymą, kai politinę karjerą joje sėkmingai daręs Algirdas Paleckis bandė ieškoti dar jo senelio sodintų partijos vaismedžių vaisių ir šaknelių. Jaunasis socialdemokratas nuėjo taip toli į kairę ir į rytus, kad jei ir buvo vienu metu tapęs pretendentu į karalius – tai dangstėsi pernelyg raudonu, o vėliau ir margu, papildytu mėlyna ir raudona spalva, skudurėliu, kad juo nepatikėjo nei idėjiniai socialdemokratai, nei pragmatikai socialdemokratijos „prekės ženklo“ savininkai. Žmogelis iš partijos ir socialdemokratiją reprezentuojančių veikėjų buvo išspirtas.
Su dabartine situacija partijoje A. Paleckio epizodas susijęs tiek, kad dabartinis socialdemokratų pirmininkas G. Puluckas ir A. Paleckis buvo artimi bendražygiai partijos Vilniaus skyriuje bei Vilniaus miesto savivaldybėje, o prieš tai G. Paluckas yra dirbęs A. Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo V. Paleckio biure. Šis įdomus dabartinio partijos vadovo politinio portreto bruožas gali ir nieko nereikšti, G. Paluckas netapo A. Paleckio suburto „Fronto“ kareiviu, tačiau vis dėlto kalba apie tai, kad ir dabartinis partijos pirmininkas yra sisteminis (priklausęs šio politinio darinio sistemai) socialdemokratas. Koks G. Palucko santykis su socialdemokratinėmis vertybėmis, kol kas nebuvo progos visuomenei sužinoti, nes tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais šios partijos viduje, priminė šeimynines rietenas, ir visiškai nepriminė idėjinių kovų dėl Lietuvos vystymosi vizijų ir perspektyvų.
Todėl ir atsakymai, kokia aptrupėjusios Socialdemokratų partijos ateitis, kokiame raidos etape ji yra ir kuo taps, nėra vienareikšmiai, nors laimėjusioji dauguma ir bando įtikinti save ir visuomenę šviesia socialdemokratinės epochos Lietuvoje ateitimi.
Senoji gvardija išeina ir sugrįžta
Praėjusiuose Seimo rinkimuose piliečiai balsuodami už Socialdemokratų partiją rinkosi jos pirmąjį, o ne septintąjį dešimtuką. Už socialdemokratus balsavo mažiau piliečių nei patys socialdemokratai tikėjosi, bet, matyt, balsavo iš tiesų jiems ištikimas, socialdemokratų karaliaus rūbų egzistavimu įtikėjęs elektoratas arba žmonių dalis, turinti vienokių ar kitokių pragmatinių interesų ir lūkesčių, susijusių su šia partija. Pažymėtina, kad šie rinkėjai rinkosi ne G. Palucką, bet Gediminą Kirkilą ir Algirdą Butkevičių ir netgi Bronių Bradauską, kuris rinkėjų valia iš 30-os sąrašo vietos šoktelėjo į 15-ąją ir tik per „Marytės plauką“ nepakliuvo į Seimą. Jis ten paklius, jei įvyks pareigų rokiruotės ir Zigmantas Balčytis (beje, neišsakęs jokios nuomonės apie partijos dalybas) galų gale išeis dirbti į tarptautines struktūras, o Gedimas Kirkilas išvyks į Briuselį.
Ginklų atsidalinusi socialdemokratų gvardija nesiruošia sudėti. Galimai jie savo sugrįžimą sieja su Socialdemokratų partijoje pasilikusiu, pasitraukimui iš koalicijos su Valstiečiais ir žaliaisiais nepritarusiu, tačiau atsistatydinusiu iš Ūkio ministro pareigų Mindaugu Sinkevičiumi. Toks M. Sinkevičiaus sprendimas užminė mįslių, kadangi jo tėvas, Rimantas Sinkevičius, įėjo į pasitraukusiųjų iš partijos Seimo narių aštuntuką.
Jei Socialdemokratų partijos atsinaujinimo iš viso nevyks arba jis bus nesėkmingas – tai parodys jau savivaldybių, Europarlamento ir prezidento rinkimai – G. Palucko pozicijos partijos pirmininko poste neišvengiamai susvyruos ir, tokiu atveju, M. Sinkevičius, iškėlęs susitaikymo, tarpusavio rietenų pabaigos ir partijos vienybės idėjas, turės neblogų perspektyvų. Konkurencija tarp abiejų lyderių išlieka, tad M. Sinkevičius sumaniai išnaudodamas G. Palucko klaidas, kurių jis darė, daro ir darys, kaip tik yra tas politinis lyderis, kuris ateityje gali suvilioti G. Palucko lyderyste nusivylusius, abejojančius partijos narius.
Verta prisiminti, kad balandžio mėn. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose G. Paluckas nugalėjo tik nežymia balsų dauguma (už G. Palucką tąsyk balsavo – 5190, už M. Sinkevičius – 4781 partijos narių). M. Sinkevičius iš esmės politines varžybas jau pradėjo sumanęs organizuoti partijos narių apklausą dėl bendro darbo su teisėsaugos įtarimų sulaukusiomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija. Kadangi Vilniuje socialdemokratai bendradarbiauja su liberalais, nesunku atspėti šios apklausos tikruosius motyvus. Vilniaus vicemerui G. Paluckui šiuo metu tokia apklausa, be abejonės, didelio džiaugsmo nesukėlė.
Skyrybos su valstiečiais – dar ne vedybos su socialdemokratija
Yra ir daugiau požymių, kurie rodo, kad G. Palucko suburtos komandos nesėkmė gana tikėtinas ateities scenarijus. Pareiškimai apie „epochos pradžią“ gali ir likti tik skambiais žodžiais, nes socialdemokratai regionuose apie jokias epochų pabaigas netrimituoja. Pasitraukimas iš koalicijos su Valstiečių – žaliųjų dariniu ir partijos atsinaujinimas nėra tapatūs dalykai. Jau rinkdami partijos pirmininką regionai balsavo už koalicijos nutraukimą su valstiečiais ir žaliaisiais, todėl ir rinkosi G. Palucką, kuris koalicijos atžvilgiu buvo skeptiškas, kadangi antrasis variantas, M. Sinkevičius, tuometinis ūkio ministras, buvo aiškus koalicijos pratęsimo šalininkas. Socialdemokratų skyrybos buvo motyvuotas ne ideologiniais motyvais ir vyko ne todėl, kad valstiečių ir žaliųjų partija vykdo neoliberalią politiką. Iki tol neoliberalią politiką vykdė patys socialdemokratai ir partijos nariams – tai jokių vidinių prieštaravimų nekėlė.
Pasilikimas koalicijoje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės reiškė spartų socialdemokratų partijos identiteto sunykimą, nes būdami mažesniuoju koalicijos partneriu jie iš esmės neturėjo galių įtakoti sprendimų. Tik prisiimti atsakomybę už valdžios nesėkmes ir negauti laurų (naudos) už galimas sėkmes vienai didžiausių Lietuvoje partijų buvo visiškai nepriimtina. Socialdemokratai buvo tapę penkta koja valstiečiams, kurie sumaniai lošdami pokerį su kitomis politinėmis jėgomis iš esmės sprendė savo reikalus palikdami socialdemokratams statistų vaidmenį.
Kokia ideologija tokioje pozicijoje atsidūrusi partija besivadovautų, toliau žaisti pralaimėtą žaidimą buvo nenaudinga, tad ir priimtas logiškas bei nuoseklus sprendimas iš koalicijos pasitraukti. Tokį pat sprendimą būtų priėmusi ir bet kuri kita išlikti politinės arenos aktyvioje scenoje norinti partija.
Po įvykusio atsidalinimo nuo valdančiųjų socialdemokratai susikūrė prielaidas išlikti savarankiškais, tačiau perspektyvų sustiprėti ir pradėti vaidinti žymesnį vaidmenį politikos arenoje dėl to jiems nepadaugėjo.
Oponavimo valstiečiams nišą yra užėmę konservatoriai. Jei socialdemokratų partijai ir pavyks suformuoti frakciją Seime, tarkim, G. Kirkilui išvykus dirbti į Europarlamentą ir vietoj jo į Seimą atėjus B. Bradauskui, tokia frakcija ir todėl, kad bus nereikšminga skaičiumi, ir anaiptol ne vienalytė savo sudėtimi, kurs neapibrėžtą partijos įvaizdį visuomenėje, kuris, tarkim, B. Bradausko asmenyje, gal ir telks senųjų partijos rėmėjų elektoratą, bet naujų, jaunų žmonių, kurie pradėtų šiai partijai simpatizuoti, neatsiras.
Juodos katės paieška tamsią naktį
Iš partijos pasitraukus 8 Seimo nariams, regionuose jokių pokyčių neįvyko. Socialdemokratų skyriuose taip pat gana marga ir nevienalytė publika susirinkusi – nuo buvusių regioninių Demokratinės darbo partijos likučių iki naujų idėjinių žmonių, kurie į šią partiją galbūt ir įstojo ieškodami joje socialdemokratijos. Neradę – nusivylė, tačiau radikalių pokyčių dėl to pačiuose skyriuose neįvyko.
Tradicinė socialdemokratija sunkiai įsivaizduojama be reikšmingesnio profsąjungų vaidmens valstybėje. Deja, pačios profsąjungos Lietuvoje dar labiau nevienalytės nei politinės partijos ir nepanašu, kad Artūro Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija yra tas darinys, kuris ieškotų alternatyvų neoliberaliai valstybės vystymosi krypčiai. Nominalų profsąjungų svorį visuomenėje atspindi ir pasirašytas vadinamas Nacionalinis susitarimas tarp Valstiečių ir žaliųjų vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių. Šalyje, kurios piliečiai neturėjo socialdemokratinės vystymosi perspektyvos, ieškoti profsąjungų vaidmens, matyt, irgi būtų bergždžias užsiėmimas.
Karta be iliuzijų, vizijų ir vertybių
Kita konfliktinė ašis socialdemokratų partijoje – kartų kaita. Naujoji partijos vadovybė stengiasi komunikuoti, kad su G. Palucku ateina nauja, jaunoji partijos karta. Tačiau pas socialdemokratus telkėsi jaunimas ne tik todėl, kad išpažino socialdemokratines vertybes, bet stojo į šią partiją ir paprasčiausiais karjeros sumetimais, kurios siekiant, kas ketvirti metai į valdžią ateinanti politinė jėga, galėjo būti naudinga.
Kad partijos, kaip priemonės siekti karjeros motyvas tarp jaunųjų socialdemokratų pakankamai svarus, atspindi ir dalies jaunesniosios kartos socialdemokratų elgsena. Siekdami išsaugoti postus Užsienio reikalų ministerijoje iš Socialdemokratų partijos pasitraukė Darius Skusevičius, viceministras, Domas Petrulis, ministro patarėjas, taip pat Teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna. Tiesa, dalis socialdemokratų, tarkim, visa M. Sinkevičiaus komanda iš Ūkio ministerijos pasitraukė.
Intelektualiniu potencialu Socialdemokratų partija irgi kol kas neblizga. Naujoje komandoje svariau argumentuoti naujos socialdemokratų epochos gaires pajėgus kol kas bene vienintelis Liutauras Gudžinskas, politologijos mokslų daktaras, deklaruojantis savo socialdemokratines pažiūras.
Todėl ir išlieka labai daug abejonių, ar ši partija taps reali alternatyva Lietuvai, priartės prie tradicinių socialdemokratinių partijų Europoje deklaruojamų vertybių. Kol kas aiškiai formuluojamų nuostatų progresinių mokesčių, dirbančiųjų teisių ginimo, paramos smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų veiklos ribojimo, socialinės paramos sistemos, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumo klausimais, iš šios partijos nesigirdi.
Gal tai natūrali pauzė po permainų partijos struktūroje, tačiau labiau tikėtinas variantas, kad pauzė ilgalaikė, nes diskusijos dėl išėjimo iš valdančiosios koalicijos metu, vertybinių argumentų nesigirdėjo, o paklusnumas partijai, kurią pabrėžia kai kurie socialdemokratų senbuviai, savaime nėra jokia vertybė.
Ir šiuo metu matome paklusnią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tik kitokios šio paklusnumo vertės nei patogios kėdės Seimo salėje ir mažiau patogios, bet platesnės kėdes ministerijose, iki šiol dar niekas nėra pastebėjęs.
Liberalų krizė
Lyg maža būtų vienos krizės politinėje Lietuvos arenoje, į dar gilesnę nei socialdemokratų krizę krenta antra Lietuvos partija – Lietuvos liberalų sąjūdis. Tai, kad liberalams teisėsauga pareiškė įtarimus, nestebina, gal tik viešumoje žinomas įtarimų turinys palieka neatsakytų klausimų.
Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai, matyt, žinoma daugiau faktų, nes ji nutarė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė partijų finansavimo įstatymą, tad liberalams iškilo reali grėsmė netekti finansavimo iš biudžeto, pagrindinio partijų finansavimo šaltinio. Pažeidimo esmė – tai, kad partija gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto, kuris surengė mokymus, kuriuose dalyvavo liberalai.
Jei partijai netekus finansavimo iš biudžeto vis dar yra pinigų geresniems advokatams pasamdyti, tokie kaltinimai, matyt, didelių baimių liberalams neturėjo sukelti, tačiau iš partijos pirmininko pareigų gana netikėtai atsistatytino trys pirmininko pavaduotojai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Joniškio rajono skyriaus pirmininkas Marcijonas Urmonas. Netrukus pareiškė atsistatydinąs ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, tad šiuo metu liberalams vadovauja laikinasis ir „amžinasis“ partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.
Liberalų sąjūdį, skirtingai nuo socialdemokratų, ko gero, galima laikyti vienintele tradicine Lietuvos partija. Nuo pat savo įsikūrimo 1990 m., nuo liberalizmo idėjų jie pernelyg nenutolo ir netgi pergyveno visas liberalizmo pakraipų ir atmainų apraiškas savo partijos viduje, nuo laukinio libertalizmo, iki neoliberalizmo dabartiniais laikais. Kad jie atstovauja stambaus verslo interesams, skirtingai nuo kitų partijų, liberalai deklaravo gan atvirai ir visai neapsimetinėjo pavargėlių globėjais. Atitinkamai į liberalus ir buvo žiūrima, turtingesnė visuomenės dalis juos suprato ir vertino, nemažai liberalų rėmėjų visada buvo tarp jaunimo, įsivaizduojančio, kad jie visi ilgainiui taps darbdaviais ar netgi oligarchais.
Neišsipildę lūkesčiai liberalus nuvedė pas tikruosius oligarchus ir – tai būtų visiškai normalu, bet pastarieji netapo Liberalų partijos nariais, tačiau rėmė juos kaip ir kitas, kažkuo kitu, tik ne liberalais apsimetančias partijas. Tai, ko gero, ir yra visa šios Liberalų partijos nelaimė, šiuo metu virtusi ir tikra egzistencine jos problema.
Nors negalima abejoti teisėsaugos institucijų darbu, tačiau galima nusistebėti, kad teisėsauga beveik niekada neturi priekaištų valdančiosioms partijoms tuo metu, kai jos būna savo šlovės ir galios zenite, kokios tai partijos bebūtų.
Ateitis be partijų
Vis dėlto visų šių atsitiktinių ir dėsningų pokyčių rezultatai, kuriuos matome šiuo metu, verčia daryti kai kurias išvadas, kurių svarbiausia – tai, kad vadinamųjų tradicinių partijų Lietuvoje nebelieka. Socialdemokratų dar nėra, liberalų jau beveik nebėra, konservatorių, tiesą sakant, niekada ir nebuvo, nors taip pasivadinusi partija veikia. Tad kokios gi perspektyvos laukia Lietuvos partinio – politinio akiračio horizonte?
Neblogai šias perspektyvas atspindi dabartinis potencialių kandidatų į prezidentus trejetukas: du policininkai – Visvaldas Matijošaitis ir Saulius Skvernelis, bei vienas Švedijos banko analitikas – Gitanas Nausėda. Apie analitiką temos neplėtosime, nors jis būtų ir visai įdomus konservatorių partijos kandidatas, bet jau antrajame rinkimų ture, tačiau abu policininkai išties yra įdomūs atvejai. V. Matijošaitis su policija jau ir nebetapatinamas ir labiau tapatinamas su verslu, o kai tapo ir Kauno meru, iš esmės atitinka visus klasikinio oligarcho požymius.
S. Skevernelis irgi jau mažiau tapatinimas su policininku ir, kaip jis pats sakosi, – „pozicionuoja save kaip Lietuvos premjerą“. Visų trijų bendras bruožas toks, kad nei vienas jų neatstovauja jokiai tradicinei partijai ir jų vertybiniai pasirinkimai yra žinomi tiek, kiek jie pristatomi, ne be viešųjų ryšių pagalbos, žiniasklaidos priemonėse.
Kažką vietoj tradicinių partijų rinkėjai „gaus“ ir per artimiausius rinkimus į savivaldybes, Europarlamentą bei vėliau – į naują Seimą, bet esant tokioms tendencijoms, dabartinis Valstiečių ir žaliųjų darinys, atrodys tik nekaltas ėriukas lyginant su patyrusiais ir pinigingais visuomenės nuomonės formavimo vilkais, kurie jau išsiruošė į politinių dividendų medžioklę.
Ateitis su konservatoriais
Tiesa, vis dar lieka partija, kuriai šiuo metu besiformuojanti situacija palanki – Lietuvos konservatoriai. Kadangi konservatoriai valdo tik per įvairias krizes, galima jų populiarėjimui priskirti ir krizės indikatoriaus reikšmę. Jei į valdžią ateis konservatoriai – į Lietuvą ateis ir ekonominė krizė, apie kurią kalba valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. O ji tikrai ateis, nes po 2020 m. Lietuvai realiai išseks iš Europos Sąjungos fondų tekantis pinigų upelis.
Tad galbūt dabartinę situaciją galima taip ir vertinti, kad Lietuvos ekonominis elitas dar neapsisprendė, ar eis į valdžią pats ar leis ekonominių sunkumų atneštus prakeiksmus susirinkti konservatyviems Lietuvos bičiuliams, kurie turi unikalią savybę tautą įtikinti, kad ji yra apsirengusi, nors iš tiesų yra nuogut nuogutėlė ir, kad atviras ir nuogas esąs tik karalius, nors iš tiesų jis yra visiškai šiltai ir net prabangiai apsirėdęs.
2017.10.22; 04:50
Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.
Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.
Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).
Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.
Gražu, bet tik piliečių mažumai
Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi.
„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.
Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.
Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.
Prioritetas – elitas
Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.
Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.
Bloga išvada – geriausia išvada
Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.
Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.
Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.
Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas
Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.
Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.
Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi
Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms? Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.
Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.
Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.
Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė
Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt.
Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.
Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.
Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.
Ar vyriausybė – infantili?
Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.
Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.
Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.
Lyderių kopijos
Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima.
Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.
Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?
Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.
Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.
Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.
Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato
Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.
Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.
Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.
Nepavykusios ir pavykusios intrigos
Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.
„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.
Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.
Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių – profesionalų vyriausybe.
Visi keliai veda į Katinų kaimą
Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.
Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?
Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.
Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.
Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.
2017.08.06; 05:32
Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.
„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.
A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.
„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.
Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.
A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).
Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.
„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.
Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.
Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.
Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.
Informacijos šaltinis – ELTA
2017.07.21; 06:26
Neverkit, broleliai, niekas nesirengia mūsų nelygybės parduoti. Niekam mes nebeįdomūs. Patys pasiduodam ir atsiduodam, nes norim gauti paskolas. Don Kichotų laikai praėjo. Dabar visi laisvi, nepriklausomi ir turi paskolas. Tai Don Kichotas jodinėjo kur patiko. Ir pliekėsi, su kuo tik norėjo. Nes paskolos neturėjo.
Būti Ar Nebūti Progresiniams. Klasikinė komedija. Premjera kas keturi metai. Autorius, režisierius – sustatytojas, pagrindinio vaidmens atlikėjas ir žiūrovai visada tie patys. Tie, kurie turi paėmę paskolas.
Pilna žiniasklaida raginimų sekti tuos banditus verslininkus (kurie, beje, išlaiko visą neklystančią valdžią ir visus tuos pikčiurnas seklius), kad "nepagrįstai" nepadidintų kainų.
Grasinimai baisiomis baudomis už "bandymus pasipelnyti įvedant eurą" ir pan. ir t.t. Tuoj tuoj pasipils į gatves tūkstančiai tikrintojų su skaičiuotuvais.
Pirma, niekas dar nepanaikino laisvos rinkos ir nepanaikino Kainų įstatymo. Kainas nustato verslininkas laisvai ir gali kiek nori jas didinti ir mažinti, po kelis ar keliolika kartų per dieną. Ir niekas to jam neuždraus.
