Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.


Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.

„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„

Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„

Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„

Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-26

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Taip jau sutapo, kad prezidentės D.Grybauskaitės 9-asis metinis pranešimas Seime turėjo būti perskaitytas sekant didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje politinės korupcijos skandalo karštais pėdsakais, todėl šįkart prezidentės ritualinio pasisakymo buvo laukiama su ypatingu dėmesiu, kaip gaisrui šią vasarą išdžiūvusiame miške plintant ažiotažo bangoms, spėliojant – ką prezidentė pasakys apie užgriuvusius įvykius, kokius visų pirma pateiks šiandieninių aktualijų vertinimus.

Kaip nesunku buvo pastebėti, ne vieną politikos apžvalgininką ypač domino toks klausimas – kaip prezidentė paaiškins savo pačios vaidmenį, tramdant ar nevalingai paskatinant oligarchijos užgimimą Lietuvoje. Vieni komentatoriai iš anksto buvo įsitikinę, kad prezidentė pasisakymo Seime metu bus labai ryžtinga, nesustos pusiaukelėje, užsimojusi išgenėti politinės korupcijos hidros galvas, kiti prognozavo, kad šįkart prezidentė ieškos labiau subalansuoto vertinimo, didesnį dėmesį skirdama šalies iškovojimams, tokiu būdu tarsi bandydama praskaidrinti susikaupusias slogias nuotaikas.

Savo ruožtu šių eilučių autorių iš anksto domino ne tik tai, ką šalies vadovė pasakys, bet ne mažesniu laipsniu tai, ką pasistengs nutylėti.  Tokiais atvejais nutylėjimai yra ne mažiau iškalbinti dalykai nei retorikos trelės, o kartais būna net taip, kad nutylėjimai, nepatogaus klausimo nuslėpimas, užstojusi pauzė yra pati intensyviausia kalbos forma. Tyla gali net driokstelėti.

Žiūrint šiuo rakursu, privalu iškart pastebėti, kad  D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pademonstravo  aukštąjį retorikos stilių, labai teisingai sudėliodama akcentus, būdama griežta vertinant negeroves ir drauge vengdama persūdyti žinomas temas. Tačiau neapleidžia įspūdis, kad nutylėti čia buvo ne atskiri niuansai (visko gi neaprėpsi!), o esmių esmė, tarsi bijant net užuomina prasitarti apie mūsų negandų pagrindų pagrindą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia nutylėta esmių esmė yra nepabandytas aptarti klausimas – koks yra oligarchijos Lietuvoje užgimimo, o po to baisingo suvešėjimo mechanizmas. Vien tik žmogaus gobšumo fenomenu to dalyko nepaaiškinsi, ar ne?

Prezidentė savo pranešime kalbėjo ir apie tai, kad atėjo laikas Lietuvoje perkrauti verslo ir politikos santykius. Leiskite ta proga iš naujo jau kažkelintą kartą priminti https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ka-atidenge-uzdenge-nsgk-tyrimo-isvados/, kad kažkas Lietuvos valstybės mechanizme nepataisomai sugedo, kai netrukdomai, dar daugiau – su valstybės institucijų pagalba andai buvo sunaikintas nacionalinis investuotojas LEO.LT. Vartojant tą pačią kompiuterinę terminologiją išplėstiniame kontekste, būtų galima pasakyti, kad tąsyk buvo nulaužta Lietuvos valstybė, o nesugebėjimas pripažinti šios strateginės klaidos mus visus įkalina kvailoje begalybėje, kai lieka tik mechaninio įpročio pasmerktumas kartoti tą patį nesėkmės modelį visuose savo strateginiuose pasirinkimuose. Išbristi iš tokios kvailos begalybės mums be visa ko kito padėtų Dalios Grybauskaitės prisipažinimas, kad tąsyk ji pasirinko ne tą pusę, tačiau dabar jau rodo pavyzdį, kaip būtų galima įveikti uždaro rato begalinį pasikartojimą.

Ar galima patikėti prezidentės pažadu, kad tobulinant teisėtvarkos darbą, politinė korupcija šalyje automatiškai bus pažabota? Kažkada F.Nietzsche kalbėjo, kad yra dviejų tipų visuomenės: karinė ir korupcinė. Tačiau manding mūsų padangėje formuojasi naujojo tipo mišrioji karinė (policinė) – korupcinė visuomenė, sujungianti čia įvardintus priešingus polius taip organiškai, kad paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato.

Tai ypač akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad patarnavę valstybės tarnyboje aukščiausiojo rango prokurorai vėliau su dar didesne sėkme triūsia nusikalstamomis organizacijomis vadinamuose koncerno pobūdžio susivienijimuose.

2018.06.12; 14:00

Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.

Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.

Jūratė Laučiūtė

XXX

Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas

Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“. 

Rusijos mafija

Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.

Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.

Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias  vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne  formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.

Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys  bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą. 

rinkimai_rusijos_duma
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros

Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.

Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau  susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria  ant kalėjimo narų.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog  šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų  gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.

Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.

Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.

Rusiška agresija

Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.

Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.

Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.

Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės. 

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.

Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.

Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru

Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė

2017.09.02; 10:02

Bevartydamas senus „Literatūros ir meno“ komplektus aptikau buvusio „Literatūros ir meno“ redaktoriaus rašytojo Leonido Jacinevičiaus rankraštį „Būti savimi“.

Kur tekstas buvo išspausdintas – nežinau. Tikras esu tik dėl to, kad jis buvo parašytas 1992-aisiais metais. Tokia data įspausta rašomąja mašinėle.

Straipsnis man pasirodė įdomus, aktualus ir dabar, daugiau nei po dvidešimties metų. Todėl portalas Slaptai.lt nutarė jį paskelbti.

Continue reading „Rašytojas Leonidas Jacinevičius: „Būti savimi““

Slaptai.lt, prieš šv. Kalėdas užviręs košę dėl visuomenės požiūrio į tuos sekmadieniais išnaudojamus samdomus darbuotojus, kurių darbas nesusijęs su gyvybiškai svarbiais žmonijai reikalais, sulaukė atgarsio.

„Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?“, – rašė tada Slaptai.lt.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Sekmadienį švęsk“