Edvardas Čiuldė. Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo Seime nutylėjimų iškalbingumas


Print
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Taip jau sutapo, kad prezidentės D.Grybauskaitės 9-asis metinis pranešimas Seime turėjo būti perskaitytas sekant didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje politinės korupcijos skandalo karštais pėdsakais, todėl šįkart prezidentės ritualinio pasisakymo buvo laukiama su ypatingu dėmesiu, kaip gaisrui šią vasarą išdžiūvusiame miške plintant ažiotažo bangoms, spėliojant – ką prezidentė pasakys apie užgriuvusius įvykius, kokius visų pirma pateiks šiandieninių aktualijų vertinimus.

Kaip nesunku buvo pastebėti, ne vieną politikos apžvalgininką ypač domino toks klausimas – kaip prezidentė paaiškins savo pačios vaidmenį, tramdant ar nevalingai paskatinant oligarchijos užgimimą Lietuvoje. Vieni komentatoriai iš anksto buvo įsitikinę, kad prezidentė pasisakymo Seime metu bus labai ryžtinga, nesustos pusiaukelėje, užsimojusi išgenėti politinės korupcijos hidros galvas, kiti prognozavo, kad šįkart prezidentė ieškos labiau subalansuoto vertinimo, didesnį dėmesį skirdama šalies iškovojimams, tokiu būdu tarsi bandydama praskaidrinti susikaupusias slogias nuotaikas.

Savo ruožtu šių eilučių autorių iš anksto domino ne tik tai, ką šalies vadovė pasakys, bet ne mažesniu laipsniu tai, ką pasistengs nutylėti.  Tokiais atvejais nutylėjimai yra ne mažiau iškalbinti dalykai nei retorikos trelės, o kartais būna net taip, kad nutylėjimai, nepatogaus klausimo nuslėpimas, užstojusi pauzė yra pati intensyviausia kalbos forma. Tyla gali net driokstelėti.

Žiūrint šiuo rakursu, privalu iškart pastebėti, kad  D.Grybauskaitė savo metiniame pranešime pademonstravo  aukštąjį retorikos stilių, labai teisingai sudėliodama akcentus, būdama griežta vertinant negeroves ir drauge vengdama persūdyti žinomas temas. Tačiau neapleidžia įspūdis, kad nutylėti čia buvo ne atskiri niuansai (visko gi neaprėpsi!), o esmių esmė, tarsi bijant net užuomina prasitarti apie mūsų negandų pagrindų pagrindą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia nutylėta esmių esmė yra nepabandytas aptarti klausimas – koks yra oligarchijos Lietuvoje užgimimo, o po to baisingo suvešėjimo mechanizmas. Vien tik žmogaus gobšumo fenomenu to dalyko nepaaiškinsi, ar ne?

Prezidentė savo pranešime kalbėjo ir apie tai, kad atėjo laikas Lietuvoje perkrauti verslo ir politikos santykius. Leiskite ta proga iš naujo jau kažkelintą kartą priminti https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ka-atidenge-uzdenge-nsgk-tyrimo-isvados/, kad kažkas Lietuvos valstybės mechanizme nepataisomai sugedo, kai netrukdomai, dar daugiau – su valstybės institucijų pagalba andai buvo sunaikintas nacionalinis investuotojas LEO.LT. Vartojant tą pačią kompiuterinę terminologiją išplėstiniame kontekste, būtų galima pasakyti, kad tąsyk buvo nulaužta Lietuvos valstybė, o nesugebėjimas pripažinti šios strateginės klaidos mus visus įkalina kvailoje begalybėje, kai lieka tik mechaninio įpročio pasmerktumas kartoti tą patį nesėkmės modelį visuose savo strateginiuose pasirinkimuose. Išbristi iš tokios kvailos begalybės mums be visa ko kito padėtų Dalios Grybauskaitės prisipažinimas, kad tąsyk ji pasirinko ne tą pusę, tačiau dabar jau rodo pavyzdį, kaip būtų galima įveikti uždaro rato begalinį pasikartojimą.

Ar galima patikėti prezidentės pažadu, kad tobulinant teisėtvarkos darbą, politinė korupcija šalyje automatiškai bus pažabota? Kažkada F.Nietzsche kalbėjo, kad yra dviejų tipų visuomenės: karinė ir korupcinė. Tačiau manding mūsų padangėje formuojasi naujojo tipo mišrioji karinė (policinė) – korupcinė visuomenė, sujungianti čia įvardintus priešingus polius taip organiškai, kad paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato.

Tai ypač akivaizdžiai iliustruoja faktas, kad patarnavę valstybės tarnyboje aukščiausiojo rango prokurorai vėliau su dar didesne sėkme triūsia nusikalstamomis organizacijomis vadinamuose koncerno pobūdžio susivienijimuose.

2018.06.12; 14:00