Trečiadienį Marijampolės rajono Grybinės kaime atsisveikinta su paminklu tarybiniams aktyvistams. Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimu paminklas NKVD darbuotojams atiduotas į Grūto parką.

Paminklas į Kultūros vertybių registrą neįtrauktas.

Rusijos ambasada Lietuvoje pabrėžia, kad toks skubus sprendimas demontuoti paminklą kelia rimtą susirūpinimą.

„Sprendžiant iš visko, valdžia taip pradeda taikyti sovietinių paminklų griovimo Lietuvoje mechanizmą, laikydama jį kone gelbėjimu nuo vandalų išpuolių.

Aišku, pateikdami pakoreguotą požiūrį į tokius Lietuvos užmojus, į šį incidentą atsižvelgsime įamžindami represuotų lietuvių atminimą Rusijos Federacijos teritorijoje“, – teigia Rusijos ambasada Lietuvoje.

Grybinės kaime esantis paminklas skirtas tarybiniams aktyvistams, žuvusiems 1946 metais šio kaimo kryžkelėje, pastatytas 1977 metais. Sovietmečiu paminklas buvo prižiūrimas, apsodintas gėlėmis, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jo niekas ir nebeminėjo, Šunskų seniūnija tik žolę nupjaudavo. Praktiškai apie šį paminklą žinojo tik vietos gyventojai, rašo laikraštis „Suvalkietis“.

Šiais metais paminklas pradėtas niokoti. Pirmas chuliganų išpuolis buvo vasario 18 dieną, po Lietuvos šimtmečio minėjimo. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos svastikos ir žvaigždės. Seniūnija paminklą nušveitė. Išpuolis pasikartojo lygiai po mėnesio. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos dvi svastikos ir vyriškas organas. Dėl paminklo išniekinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pirmadienį posėdžiavusi Marijampolės savivaldybės taryba nusprendė paminklą atiduoti Grūto parkui. Ten, atgavus Nepriklausomybę, išvežtas ir Kapsuko paminklas.

Anot Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto Gedemino Kuncaičio, teisingiausia būtų dabar Grybinės kaime pastatyti paminklinį akmenį, kuris atspindėtų istoriją, neįžeistų nei vienos, nei kitos pusės.

Pasak Šunskų seniūnijos seniūno Rimanto Lekecko, žemė, kur stovėjo paminklas, yra valstybinė. Seniūnija su bendruomene svarsto, kad galbūt toje vietoje tiktų pastatyti koplytstulpį žuvusiems partizanams pagerbti, nes toje kovoje 1946 metais buvo aukų iš abiejų pusių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.22; 00:01

Kęstutis Masiulis Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo įstatymo pataisą, kuria neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai simboliai.

„2008 m. Seimas jau priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti sovietinius ar nacistinius simbolius, taigi kaip gali būti, kad objektai su tais simboliais yra paskelbti saugomais valstybės? Šalyje gyvena daug žmonių, kurie patys savo akimis yra regėję ir išgyvenę sovietinį terorą. Beveik nėra šeimos, kurios giminaičiai nebūtų nukentėję nuo sovietinių represinių tarnybų, todėl propagandinių objektų saugojimas yra priminimas apie patirtas skriaudas. Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo dėl laisvės, yra įžeidimas, kad nepriklausoma Lietuva dėl kurios jie liejo kraują, saugo budelių simbolius“, – sakė Seimo narys.

Įstatymo pataisa yra neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių yra vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai herbai, vėliavos, ženklai, uniformos, Vokietijos nacionalsocialistų arba SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai.

Continue reading „Įregistruota pataisa, leidžianti nukelti Žaliojo tilto skulptūras“

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus“

algimantas-zolubas-1

Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.

Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.

Continue reading „Įvaizdis turi rastis savaime“

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

panka_0

Tautininkų sąjunga kviečia 2012 birželio 23-ąją, 11.00 valandą susirinkti Vilniuje ant Žaliojo tilto, prie paminklo okupacinei kariuomenei ir pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles.

1941 metais mūsų Tautos sūnūs sukilo prieš Raudonąjį marą ir nors trumpam, bet atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, stengėsi išsaugoti kelius, tiltus ir kitą svarbią infrastuktūrą, kurią bandė sunaikinti besitraukiantis okupantas…

Continue reading „Komunistinį terorą primenančios baidyklės“

balvonai_zaliasis tiltas

Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, net turistai nusifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti?

Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai – meno vertę turintys kūriniai, nes tai – palikimas ateinančioms kartoms. Iš karto kyla klausimas: kodėl tada yra sovietinių skulptūrų muziejus – Grūto parkas? Ar ten esančios skulptūros jau nebe meno kūriniai? Taip galvojant galima buvo palikti ir Leniną Vilniaus Lukiškių aikštėje. Galiu lažintis, kad turistų būtų ne ką mažiau prie jo. O ir vietiniai simpatizuojantys buvusiai santvarkai sovietiniai žmonės sovietofilai turėtų, kur susitikti, prisiminti jaunystę ir sugiedoti Tarybų Lietuvos himną. Išgertų degtinės, užkąstų agurkų, kai kurie iš jų prisimintų, kaip vogė iš gamyklų, pasimelstų asmenybės kultui – Leninui, Stalinui ir panašiems.

Continue reading „Ar reikalingos sovietinės Žaliojo tilto skulptūros?“