Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus


Print

Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

„Lenin živėjė vsech živych“ (Leninas gyvesnis už visus gyvuosius) – ar tik ne čia reikia ieškoti priežasties, kodėl buvęs komjaunimo klerkas, kultūros ministras Šarūnas Birutis taip atmestinai elgiasi su Lietuvos sostinei itin svarbiu projektu?

Ministerijai buvo pasiūlyta nemokamai demonstruoti Lukiškių aikštei skirtų skulptūrų projektus plačioje Karininkų ramovės erdvėje, tačiau jie sugrūsti į ministro kišenei prilygstančią patalpą. Ar ne dėl vietos stokos tiek projektų iškart buvo atmesta?

Juos taip pat, nurodant atmetimo priežastį, privalu parodyti visuomenei. Čia juk ne koks LNK televizijos šokių konkursas, o valstybinis projektas, kuris privalo būti ypač rimtai svarstomas ne tik klerkų aplinkoje, bet ir visuomenėje.

Ministerijai tik gėda, o visuomenei – tikra bėda, nes ir vėl matome, kad užsitęsęs sostinės centrinės aikštės reikalas akivaizdžiai žlugdomas. O sprendžiamąjį žodį, gerai susipažinę su visais projektais, tarp jų ir atmestaisiais, turi tarti neabejingi sostinės veidui vilniečiai, visuomeninės patriotinės organizacijos, o ne savivaliauti linkę biurokratai.

Tūnoti ir tylėti – nevalia.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2013.05.11


Prisijunkite prie diskusijos