Galvosūkis. Slaptai.lt nuotr.Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
„Delfi“ šeštus metus skelbiamame šalies įtakingiausių politikų sąraše, ekspertų balsais, garbingiausią vietą šiemet pelnė premjeras Saulius Skvernelis, pernai apklausoje buvęs trečias. Antroje vietoje liko valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis. Prezidentas Gitanas Nausėda per metus pakilo viena pozicija aukščiau – į trečią vietą.
Ketvirtoje, penktoje ir šeštoje vietose – buvę šalies vadovai Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus. Iš karto po jų – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė, ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Dešimtuką užbaigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Pernai pirmajame trejetuke, pagal šią apklausą, buvo D. Grybauskaitė, R. Karbauskis ir S. Skvernelis.
Elito grupės apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sakė, kad jam rezultatai buvo gana netikėti.
„Po šito karantino, kai visose žiniasklaidos priemonėse šmėžavo sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, premjeras S. Skvernelis, kartkartėmis – finansų ministras Vilius Šapoka, maniau, kad jie dar aukščiau pakils. Tačiau apklausa buvo atliekama jau vasarą, ir žmonės manė, kad yra ir įtakingesnių žmonių už pirmuosius žaidėjus pandemijos atveju“, – „Delfi“ sakė G. Sarafinas. VAD pareigūnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visuomenė įtakingiausiu politiku antrus metus iš eilės laiko prezidentą G. Nausėdą. Jis surinko 45 proc. respondentų balsų.
Antroje vietoje atsidūrė S. Skvernelis su 37,2 proc. respondentų balsų, trečioje – sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, kurį prie įtakingiausių politikų priskyrė 30,2 proc. apklaustųjų.
V. Adamkus, pagal visuomenės nuomonės apklausą, tarp įtakingiausių šiemet ketvirtas. Penktoje vietoje – R. Karbauskis, šeštoje – kadenciją baigusi prezidentė D. Grybauskaitė.
Įdomu, kad, pagal visuomenės nuomonės apklausą, turint mintyje paklaidą, iš esmės susilygino Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių įtakos vertinimai. Devintoje vietoje buvo I. Šimonytė. Dešimtuką užbaigia Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pernai, pagal visuomenės apklausą, pirmajame trejetuke buvo G. Nausėda, D. Grybauskaitė ir V. Adamkus.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė Irmina Matonytė nesureikšmino G. Nausėdos skirtumo pagal visuomenės ir pagal ekspertų nuomonę.
„Tikriausiai čia labai didelio skirtumo nėra, nes ar tai būtų pirma, ar trečia vietos, vis tiek galima sakyti, kad jos yra prizinės. Bet tą skirtumą tikriausiai galima paaiškinti politinio gyvenimo sampratų skirtumu. Ekspertai, į šitą anketą atsakinėdami ir tikriausiai bendrai į politiką ir įtaką politikoje žiūri per politinį procesą ir asmens svorį sprendimų priėmime. (…) Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gyventojai galvoja daugiau apie politinį gyvenimą kaip tokį – ne tiek apie politinį procesą, bet apie politinį gyvenimą, kuriame yra vertybės, autoritetas, įtaka, valstybingumo atspindžiai. Tai yra platesnė samprata, susijusi ne tik su sprendimais, kurie yra čia ir dabar, bet ir su valstybės tapatybe ir įvaizdžiu“, – „Delfi“ aiškino I. Matonytė.
Tyrimas kasmet vykdomas dviem kryptimis – apklausiama ne tik visuomenė, bet ir savo sričių ekspertai.
Septynių dalių ciklas atskleidžia, kas mūsų šalyje yra įtakingiausi politikai, verslininkai ir ekonomistai, tarnautojai ir pareigūnai, visuomenininkai, žiniasklaidos bei popkultūros atstovai, rašo „Delfi“.
Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.
Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.
Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas
Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.
Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.
Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?
Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.
Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.
„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.“
Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.
Holodomoras
Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.
Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.
Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.
O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.
Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.
Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.
Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.
…………………………………………………………………………
Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.
Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.
– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti šią žinią?
Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.
Žaibiškai gavau atsakymą:
– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.
Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą.
Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus.
Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.
Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.
Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.
Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.
Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.
Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…
Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.
Kaip buvo iki to nusirista?
Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?
Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.
Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų Prezidentui?
Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.
Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.
Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą.
Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…
Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.
O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?
Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.
Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.
LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.
Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…
Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.
O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.
Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/
Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.
Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr. Artėjant prezidento Gitano Nausėdos vadovavimo šaliai metinėms, vidaus ir užsienio politikos ekspertai teigia, kad G. Nausėda, besimokydamas politiko vaidmens, bandė būti aktyvus vidaus politikoje ir įstatymų kūrimo procesuose, tačiau neišvengė klaidų. Pasak politologų, kai kuriais politiniais klausimais G. Nausėda buvo itin aktyvus, tačiau kai kuriose srityse – jo aktyvumo vis dėlto pritrūko.
Kaip pažymėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, prezidentas nesugebėjo išnaudoti savo politinių svertų ir neišmoko žaisti galios žaidimų, kurie politikoje neišvengiami.
„Mano nuomone, pirmųjų metų blynas toks lengvai prisvilęs. Nelabai jam sekėsi, bet buvo ir gerų, išskirtinių sprendimų, kuriais prezidentas tikrai gali didžiuotis arba pasigirti. Buvo ir silpnesnių sprendimų arba negebėjimų kažkaip iki galo panaudoti politinius svertus“, – Eltai sakė A. Lašas.
Kaip stipresnius šalies vadovo sprendimus A. Lašas įvardijo rinkimų kartelės mažinimo įstatymo projekto vetavimą bei paramą Neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo idėjai.
„Rinkimų kartelės nuleidimo veto, kai rinkiminis slenkstis nebuvo pažemintas – prezidentas čia padėjo ir tai buvo labai svarbus, kad ir nedidelis, akcentas per šiuos metus. Taip pat buvo padidintas NPD, ką prezidentas irgi rėmė – tai irgi šioks toks pasiekimas.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Iš liūdnesnių dalių, tai tos vienkartinės išmokos pensininkams ir šio įstatymo, kuris kvepia populizmu, „praleidimas“. Tai sukėlė daug kam rimtesnių klausimų, manau. Nors tai ir atliepia jo gerovės valstybės politiką ir viziją, bet tai yra toks keistas supratimas apie gerovės valstybę – visgi kalbame apie vienkartinę išmoką, o ne apie realius sisteminius pokyčius. Tai įvardinčiau kaip minusą“, – pažymėjo KTU dekanas.
Savo ruožtu Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas, politologas Vytautas Isoda teigė, kad metai buvo nelengvi visiems dėl netikėtos pandemijos situacijos, tačiau G. Nausėdos prezidentavimo stilius, pasak jo, nenustebino.
„Akivaizdu, kad buvo nelengvi metai, buvo iššūkių vien dėl to visiems netikėto karantino ir pandemijos. Matyt, kad ne tokių pirmų metų tikėjosi prezidentas. Iš principo jautėsi, kad žmogus savo poste dar tik mokosi politiko duonos, bet sakyčiau, kad kažkuo labai nenustebino jo prezidentavimo stilius – jis iš esmės atitiko tą, ką jis žadėjo per savo rinkiminę kampaniją, ir to buvo galima tikėtis stebint jį per rinkimų kampaniją. Tas stilius, kurį jis iš esmės priėmė, yra kažkas panašaus į Valdo Adamkaus prezidentavimo stilių – žmogus kiek įmanoma vengiantis konfliktų, besistengiantis bendradarbiauti su Seimu, kur įmanoma“, – pažymėjo V. Isoda.
G. Nausėdos aktyvumas vidaus politikoje: vertinimai skiriasi
Vertindamas G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje, LKA docentas V. Isoda pažymėjo, kad iš Prezidentūros pusės jautėsi aktyvumas.
„Gal netgi maloniai nustebino tai, kad jis labai aktyviai naudojosi tomis konstitucinėmis teisėmis, kurios numatytos prezidentui – neturiu statistikos po ranka, bet gali būti, kad nei V. Adamkus, nei galbūt Dalia Grybauskaitė per vienerius metus taip dažnai nesinaudodavo tiek savo veto teise, tiek įstatymų iniciatyvos teise. Prezidentas „griebė jautį už ragų“ iškart atėjęs į prezidento postą ir bandė įgyvendinti savo rinkiminius pažadus dėl gerovės valstybės. Daug tų įstatyminių iniciatyvų buvo kovos su nelygybe srityje. Aišku, ne viską Seimas palaikė, bet turbūt būtų buvę naivu tikėtis, kad valdančioji dauguma taip visiškai priims prezidento žaidimo taisykles“, – teigė V. Isoda.
Kritiškiau G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje įvertino A. Lašas. Jo teigimu, šalies vadovas dar neišmoko pasinaudoti galios svertais, kad pasiektų principinių tikslų. Pavyzdžiui, įvardijo jis, – kad patrauktų pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių iš einamų pareigų. Nors prezidentas interviu LRT pats įvardijo J. Narkevičiaus skyrimą ministru kaip nesėkmę, tačiau, kaip pažymėjo A. Lašas, G. Nausėda neišnaudojo savo moralinio autoriteto svertų ir ministro likimo klausimas liko „nugulęs žemutiniame stalčiuje“.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
„Man kyla klausimas, ar prezidentas realiai supranta politikos esmę. Politika visų pirma yra susijusi su galia ir jos panaudojimu. Tai yra politiniai postai – galios postai. Per juos siekiama kažkokios vizijos įgyvendinimo, kažkokių tikslų. Prezidentas galbūt bando susikalbėti, susitarti, bet jeigu tai nepavyksta, jis nebenaudoja instrumentų, kuriuos turi, ir tai kelia tam tikrą nuostabą. Galbūt per laiką jis aiškiau supras, kad ne visi žaidžia tokį patį žaidimą kaip jis, ir kai partneriai nenori susitarti, tada jau įsijungia truputėlį kiti svertai ir juos reikia naudoti. Tiesiog laukti, kol kažkas persigalvos ir pasakys kitaip, atrodo truputėlį naiviai“, – sakė A. Lašas.
Tai, kad J. Narkevičiaus paskyrimas ministru buvo klaida, pritarė ir V. Isoda. Kartu jis pridūrė, kad prezidentas savo veiksmais yra parodęs ir tai, kad jausdamas nuoskaudą gali atkeršyti valdantiesiems.
„Tai nebūtinai klaida, bet minusas prezidentui – kad jis įrodė turįs nuoskaudų ir akmenį užantyje, kai atmetė iš pažiūros gana kvalifikuoto Luko Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Akivaizdžiai matėsi, kad jis lyg ir keršija valdančiajai daugumai už jo atmestas iniciatyvas“, – pabrėžė V. Isoda.
Užsienio politikoje G. Nausėdos laukia iššūkiai: pasikeitusi retorika dėl Baltarusijos
Vertindami šalies vadovo poziciją užsienio politikos klausimais, ekspertai teigė, kad pastaroje srityje itin ryškių pokyčių prezidentas neinicijavo. Vis dėlto, pažymėjo jie, G. Nausėdos laukia nemažai iššūkių.
Kaip teigė politologas, Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, Lietuvoje pagrindiniais užsienio politikos klausimais yra platus politinis konsensusas, dėl to, pasak jo, „tikėtis labai reikšmingų pokyčių mes po rinkimų negalėjome, nes ir kandidatai, ir laimėjęs rinkimus kandidatas deklaravo didelį tęstinumą“.
„Pirmieji metai, ko gero, buvo tokie „įėjimo į ritmą“ metai. Prezidentui buvo aktualu susipažinti su kolegomis – buvo daug susipažinimo vizitų. Simbolinių, bet labai svarbių vizitų į Lenkiją, Baltijos šalis, Briuselį. Jie svarbūs tam, kad būtų užmegztas ryšys su kolegomis, o dabar jau prasidės tos sunkiosios derybos, kadangi ES lyderiai susitiks gyvai. Kaip žinome, Europos Vadovų Taryba garsėja tuo, kad neformalus lyderių kontaktas ir svarstymai, kurie kartais užsitęsia labai ilgai, gali turėti lemiamą pokytį. Čia prezidentas turės galimybę daugiau pasireikšti“, – Eltai sakė RESC vadovas.
Vis dėlto, pažymėjo L. Kojala, nedidelis pokytis įvyko dvišalių santykių su Baltarusija atžvilgiu.
„Šiek tiek pokyčių galbūt įvyko retoriniu lygmeniu – ta retorika iš principo yra tokia pati, bet galbūt kiek švelnesnė, mažiau griežtesnių pareiškimų viešojoje erdvėje matome. Taip pat yra sričių, kuriose yra noras parodyti pokyčio galimybę – pirmiausia tai yra Baltarusijos klausimas. Prezidentas Nausėda deklaravo siekį užmegzti vienokį ar kitokį dialogą su Baltarusija – tai iš dalies jau įvyko arba bando vykti: tai yra pokalbis telefonu, užsienio reikalų ministro susitikimas su kolega (Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi – ELTA) ir panašūs dalykai. Tai kokybiškai turbūt santykių būklės nepakeitė, bet šioks toks pokytis yra. Jis turbūt šiuo atveju yra pats ryškiausias“, – teigė L. Kojala.
Tuo tarpu KTU dekano A. Lašo teigimu, prezidentas buvo per pasyvus užsienio politikos srityje.
„Šie metai buvo vidaus politikos metai. Prezidento perspektyva ir pagrindinis prioritetas vis dėlto yra užsienio politika. O ten iš esmės nelabai dar yra ką parodyti. Galbūt du momentai: tarsi santykių su Lenkija šiek tiek sustiprinimas ir kitas, ką pats prezidentas pamini, tai yra žvalgų apsikeitimas, nors tai yra smulkmena. Gal iš žmogiškos perspektyvos jam tai yra svarbu, bet tai yra smulkmena“, – sakė A. Lašas. Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Pasak politologo, santykių su Baltarusija klausimu iš prezidento pusės buvo tik retoriniai veiksmai, tačiau konkrečių rezultatų, pasak jo, – nėra.
„Kol kas tai buvo tik retorinis veiksmas. Kažkokių konkrečių rezultatų nėra. Ir aš sunkiai įsivaizduoju, kaip jų galėtų būti, jeigu mes toliau eskaluojame Astravo klausimą. Akivaizdu, kad su Baltarusija bus labai sunku vystyti kažkokį gilesnį bendradarbiavimą, jeigu šis klausimas bus toliau eskaluojamas. Man susidaro įspūdis, kad jis yra ir bus eskaluojamas, o tai reiškia, kad toliau tuos santykius kažkaip gilinti bus labai sudėtinga. Kol kas rezultatų nematau, nors retorika šiek tiek pasikeitė“, – pridūrė A. Lašas.
ELTA primena, kad liepos 12 d. bus lygiai metai kaip G. Nausėda eina prezidento pareigas. Vertindamas pirmuosius savo metus prezidento pareigose, G. Nausėda LRT televizijai antradienį teigė, kad vieni svarbiausių pasiekimų per metus buvo apsikeitimas žvalgais tarp Lietuvos, Norvegijos ir Rusijos ir kai kurie įstatymų pakeitimai. Tuo tarpu savo nesėkme G. Nausėda įvardijo J. Narkevičiaus paskyrimą susisiekimo ministru.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Politinių partijų lyderiai sutinka, kad pirmoje metinėje kalboje prezidento Gitano Nausėdos tonas, skirtingai ne buvusios šalies vadovės Dalios Grybauskaitės, bus žymiai švelnesnis. Vis dėlto kai kurie opozicinių partijų lyderiai viliasi, kad prezidentas kritiškai įvertins valdančiųjų nuveiktus darbus bei vyravusią politinę kultūrą per pastaruosius metus. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R. Karbauskis: lyginant su D. Grybauskaite, tai du skirtingi žmonės
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia, kad su G. Nausėda valdančiųjų santykiai daug konstruktyvesni nei su buvusia prezidente D. Grybauskaite.
„Kuomet mes kalbame apie D. Grybauskaitę ir G. Nausėdą, tai galiu pasakyti, kad tai visiškai skirtingi žmonės ir jų visiškai skirtinga politika. D. Grybauskaitė dalyvavo politikoje pačiu grubiausiu būdu, nesistengdama rasti kažkokių kompromisų ir nediskutuoti. Ji visus žemino, kas nepaklusdavo jos nuomonei ar turėdavo kitokią nuomonę. Tai šioje vietoje šis prezidentas šito tikrai nedaro. Bendradarbiavimas su G. Nausėda yra labai konstruktyvus. Netgi tuomet, kada nuomonės išsiskiria, prezidentas nepuola žeminti kitaip manančių ir suvokia, kad yra nuomonių skirtumų. Dabar mes turime prezidentą, su kuriuo įmanoma kalbėtis, ir mes su juo kalbame“, – Eltai sakė R. Karbauskis.
R. Karbauskis taip pat viliasi, kad metinėje kalboje prezidentas užsimins apie, pasak jo, vis trukdančią dirbti bei koronaviruso metu nekonstruktyvią opoziciją.
„Žinoma, gal prezidentui liūdna matyti, kaip opozicija nesupranta, kad valstybei reikia darnos ir bendro darbo. Prezidentas kartais pamini savo kalbėjime, kad jis norėtų susodinti prie bendro stalo partijų lyderius. Bet kaip susodinti žmones, kai opozicija bando padaryti blogiau Lietuvai (…) Opozicijoje mes nieko nematome – tik pastovų engimą šios valdžios. Pastoviai mes jiems blogi, bet patys jokių sprendimų niekada nesiūlo. Nekonstruktyvi opozicija, kuomet mes turime koronaviruso problemas, yra labai blogas dalykas. Nežinau, ar prezidentas apie tai šnekės ar ne, bet tai yra problema“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip vertina prezidento indėlį koronaviruso metu, R. Karbauskis teigė, kad prezidentas darė viską pagal savo funkcijas.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Prezidentas tikrai nieko nepadarė, kad situaciją kaip nors pablogintų. Prezidentas darė tai, kas pagal jo funkcijas yra būtina. Seimui prikaišioja, kad mes laikomės karantino ir mes nedirbame kasdien ir t. t. Bet mes atlikome savo funkcijas. Mes labai gerai supratome, kad gali tapti dar vienu židiniu, jeigu mes būsime neatsakingi (…) Lygiai taip pat prezidentas savo pareigą atliko, nes jo pareigose nėra tiesiogiai valdyti koronaviruso ir jo krizės, bandyti ieškoti kažkokių sprendimų. Jis bendravo ir su Seimu, ir su Vyriausybe, kiek Konstitucijoje yra numatyta prezidentui pagal jo funkcijas. Tas kalbėjimas, kad prezidentas buvo tylus, tai tas pats, kaip šnekėti, kad neva Seimas nedirbo. Seimas ir prezidentas padarė viską, ką jis galėjo. Tai yra, kad prezidentas nesusirgo ir galėjo dirbti, tai Prezidentūrai šis uždavinys tuo momentu buvo vienas iš svarbiausių, kad galėjo užtikrinti darbo tęstinumą. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, jei Prezidentūroje būtų atsiradęs židinys, tai būtų institucija visiškai paralyžiuota. Kaip ir Seime, jei kas būtų susirgęs, visas Seimas būtų buvęs karantine“, – sakė jis.
Vis dėlto R. Karbauskis įvardino ir vieną prezidento silpnybę. Pasak jo, tikras Achilo kulnas prezidentui yra jo patarėjų komanda.
„Prezidento patarėjų komanda yra didelė problema. Netgi D. Grybauskaitės komandoje nebuvo tokių žmonių, kurie manydavo, kad jų nuomonė yra kažkieno politinės valios dalis. Juk jie yra tik patarėjai, ir jie turi atstovauti prezidentui ir jo nuomonę išsakyti. Bet aš galėčiau vardinti ir vardinti, kuomet G. Nausėdos patarėjų savivalė, pareiškimai, veiksmai virsta tam tikromis problemomis. Esu įsitikinęs, kad tai ne prezidento valia, o tai jo patarėjų yra savivalė, kurie kažkodėl gali sau tai leisti. Jie netgi Seime drįsta su parlamentarais kalbėti iš aukšto. Bet jie yra lygiai tokie pat patarėjai, kaip Seimo narių patarėjai. Tai yra vienintelė problema, kurią aš šiuo metu matyčiau, bet tai yra prezidento reikalas, ir mes neturime valios to keisti, tiesiog aš konstatuoju“, – sakė jis.
G. Paluckas: prezidentas politinės kultūros kartelę kilstelės aukščiau
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas teigia, kad prezidentas metinėje kalboje turėtų išvengti skambių epitetų bei griežtos kritikos politikams.
„Net neabejoju, kad prezidentas politinės kultūros kartelę kilstelės aukščiau, negu pastaruoju metu mes čia esame pratę girdėti. Išvengs epitetų bei viešų mušimų – to, ko pasitaikydavo kitų prezidentų pranešimuose. Bet taip pat tikiuosi, kad vertinimai bus tikslūs ir griežti, ypač demokratinių procesų bei tų vidinių, politinės kultūros procesų“, – Eltai sakė G. Paluckas.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manau, prezidento stilius yra inteligentiškesnis ir labiau išlaikytas, lyginant su kadenciją pabaigusia prezidente, kuri nevengdavo tiesmukai pabarti vienų ar kitų. Bet toks barimas bei mėginimas kartais menkinti kitaip manančius politinius oponentus niekur neveda. Turime pripažinti, kad šiandien turime smukusią politinę kultūrą ir moralinį politikos kontekstą. Demokratija taip pat patiria iššūkių, nes matome nesiskaitymą ne tik su visuomenės nuomone, bet ir duomenų atvirumu, nes pagal EBPO tyrimą, pagal duomenų atvirumą esame paskutinėje vietoje iš visų ES šalių. Tai tikrai tai nėra sklandūs demokratiniai procesai ir, be abejonės, aš manau, kad tai prezidentas mato“, – sakė jis.
G. Paluckas viliasi, kad prezidentas kritiškai įvertins valdančiųjų nuveiktus darbus.
„Metinėje kalboje prezidentas daro apžvalgą viso bendro politinio konteksto. Aš tikėčiausi prezidento požiūrio į Vyriausybės veiklos pasiekimus, programos įgyvendinimą. Nes mes dažnai matome labai išsiskiriančias nuomones dėl to, kaip sekasi valdančiai daugumai ir Vyriausybei. Prezidentas, manau, taip pat kalbės apie savo penkerių metų programą bei jos progresą. Manau, jis papasakos, su kokiais sunkumais jie susiduria ir kokios pagalbos reikia iš opozicijos bei pozicijos, kad tas bendras darbas būtų sklandesnis. Taip pat prezidentas bandys įvertinti bendrą geopolitinę situaciją, koks Lietuvos santykis su kaimynais, santykiai ES partneriais. (…) Tai manau, bus trys tokie blokai valdančiųjų ir Vyriausybės vertinimas, savo pasiekimų ir indėlio vertinimas, kitaip tariant, savirefleksija bei bendras užsienio politikos kontekstas“, – sakė LSDP lyderis.
Paklaustas, kokią stipriąją pusę per pastaruosius metus pademonstravo G. Nausėda, G. Paluckas teigė, kad prezidentas geba tarpininkauti.
„Prezidentas įkrito į labai intensyvų laikotarpį, pavyzdžiui, griūvanti dauguma ar koronavirusas. Taip pat buvo labai įtempti santykiai tarp valdančiųjų ir Prezidentūros. Jis turėjo pasirinkimą – arba tą krizę gilinti dar stipriau ir galbūt net išprovokuoti priešlaikinius rinkimus. Nežinau, ar tai būtų buvę gerai, ypač dabar, kuomet Lietuva dorojosi su koronaviruso pandemija. Jis turėjo medijuoti ir tarpininkauti. Prisiimdamas atsakomybę, kuomet daugelis kritikų labai laisvai šūkauja, kad prezidentas silpnas, kad turėjo imtis lazdos ir daužyti visus. Tai čia būtų pats paprasčiausias veikimo būdas. Daug sunkiau yra sutaikyti nesutaikomus priešus, konkurentus ar oponentus. Tai čia buvo sudėtinga užduotis tik pareigas pradėjusiam eiti prezidentui“, – sakė LSDP pirmininkas.
V. Čmilytė-Nielsen: nemažai institucijų be vadovų
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen viliasi, kad prezidentas pakomentuos situaciją, kodėl teismai bei kitos valstybinės institucijas dar vis neturi savo vadovų.
„Nemažai postų ir institucijų yra neužimtos arba paliktos tiesiog kabėti. Kalbu ir apie Konstitucinį Teismą, taip pat yra laivų labai svarbių pozicijų ir yra paliktos likimo valiai, kas iš esmės pavojinga mūsų jaunai demokratinei valstybei. Tai šitas kampas man būtų labai įdomus, koks būtų prezidento požiūris susiklosčiusioje situacijoje bei tendencijoje“, – Eltai sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Pasak Seimo narės, prezidentas turėtų įvertinti ir valdančiųjų nuveiktus darbus per pastaruosius metus.
„Metai tikrai buvo neordinarūs. Tiek dėl pandemijos ir taip pat metai buvo neeiliniai mūsų politinėje erdvėje. Pavyzdžiui, Vyriausybės ir kai kurių ministrų veikimo ypatumai. J. Narkevičiaus problemos tai labai ryškiai pažymėjo. Tai tikrai labai norėtųsi prezidento įvertinimo tos bendros politinės situacijos. Tai pat įvertinti politinės kultūros pasikeitimą, kuris nukrypo šiemet tikrai ne į gerą pusę“, – sakė ji.
V. Čmilytei-Nielsen tuo metu įsimintiniausias G. Nausėdos atliktas darbas buvo šnipų mainai tarp Lietuvos ir Rusijos.
G. Landsbergis: viliuosi, kad prezidentas imsis ginti šalies Konstituciją
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad metinėje kalboje šalies vadovas negailės kritikos valdantiesiems. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Šiuo metu valstybę purtant beprecedenčiams korupcijos, neskaidrumo ir neteisėtumo skandalams, o valdantiesiems atvirai ignoruojant tiek teisės, tiek politinės atsakomybės principus, šalies vadovo pozicija yra labai svarbi. Iš Prezidento tikimės, kad jis grąžins į Lietuvos politikos debatą politinės atsakomybės, skaidrumo principus, imsis ginti šalies Konstituciją”, – Eltai sakė G. Landsbergis.
ELTA primena, kad ketvirtadienį prezidentas Gitanas Nausėda Seime skaitys pirmąjį savo metinį pranešimą.
Suprantama, gimtadienio proga kiekvienas stengiasi surasti ir pažymėti tik gerąsias solinezanto savybes. Tik vargu ar tai tinka, paminint politinį gimtadienį ir dar palyginant politinį solinezantą su jo pirmtaku pastarojo nenaudai.
Štai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Seime Ramūnas Karbauskis aukštai įvertino Prezidento sukalbamumą. Jis įsitikinęs, kad šalies vadovas yra stiprus, o vis labiau pasigirstantys nuogąstavimai, kad Prezidentūros institucija yra silpnesnė, nei kad Dalios Grybauskaitės vadovavimo metu, nėra pagrįsti.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija). nuotr.
Pasak jo, jeigu G. Nausėda imasi ieškoti kompromiso, sutarimo diskusijoje, tai jis nėra silpnas, o atvirkščiai – rodo savo stiprybę. „Aš manau, kad silpnumas yra tame, kai daužoma per stalą ar įžeidinėjama kokia nors kita valdžios institucija. Tai yra silpnumas, – tvirtino R. Karbauskis. – Ieškojimas kompromiso, galėjimas nusileisti nėra kažkoks tai silpnumas.“
Kalbai pakrypus apie susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių, „valstiečių“ lyderis pasidžiaugė, kad dabartinis šalies vadovas neprimeta savo griežtos nuomonės, kaip kad, esą, darytų D. Grybauskaitė.
„Ji tiesiog nebūtų bendravusi daugiau iš viso. Būtų visiems uždarytas kelias į Prezidentūrą, būtų pareiškimai buvę visokiausi. O dabartinis prezidentas pakartoja savo nuomonę, mes tą nuomonę gerbiame, tačiau mes turime kitą nuomonę“, – konstruktyviu prezidento G. Nausėdos bendravimu džiaugėsi R. Karbauskis.
Gyrė Prezidentą dauguma kalbėjusių. Tik dvi nuomonės buvo atsargesnės.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen pastebėjo, kad pirmuosius G. Nausėdos ir paskutiniuosius Dalios Grybauskaitės prezidentavimų metus lyginti nėra korektiška. Pasak jos, lyginti aštuonerių metų D. Grybauskaitės patirtį su vos vienerių metų dabartinio šalies vadovo patirtimi tiesiog negalima.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašiai kalbėjo ir TS-LKD partijos pirmininkas, opozicijos pirmininkas Seime Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, nors šalies vadovas nusipelno įvertinimo kaip „žmogus, aktyviai ieškantis savo politinės pozicijos politiniame gyvenime“, tačiau Prezidentui vis dėl to neretai trūksta drąsesnio žodžio.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiosios Seimo daugumos lyderio džiūgavimas dėl sutarimo su Prezidentu leidžia paklausti, o gal mes jau turime Lietuvoje naują politinę koaliciją – prezidentas Gitanas Nausėda + Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis + Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.
Kuo čia dėtas V. Tomaševskis? Ogi – R. Karbauskio paminėtoje kitokioje valdančiosios daugumos nuomonėje, negu Prezidento, susisiekimo ministro istorijoje.
Argi Prezidentas negalėjo viešai bent paprašyti Seimo valdančiosios daugumos imtis interpeliacijos susisiekimo ministrui, kurią, spėju, ir opozicija palaikytų. Valdančioji dauguma turėtų rimtai susimąstyti, kaip atsisakymas patenkinti tokį Prezidento prašymą atsilieps Seimo rinkimų spalio 11 rezultatams.
Tačiau Prezidentas, matyt, vardan naujos politinės koalicijos stabilumo viso labo nurodė, kad dėl Seimo pozicijos ministro atžvilgiu kaltas V. Tomaševskis (pasirodo, diriguojantis Seimui, net nebūdamas Seimo nariu, – K.S.).
Dar prieš tai Prezidentas, kurio reitingai tebėra aukšti ir jis įtakoja visuomenės nuomonę sau palankia kryptimi, šitaip prognozavo būsimo Seimo valdančiąją daugumą:
„Yra nemaža tikimybė, kad jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie (LVŽS) turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją“, – interviu TV3 žinioms gegužės 26 d. sakė šalies vadovas.
Balandžio 20-30 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter“ atliko apklausą, kurioje teirautasi, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas. Joje pirmavo buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė su 18,5 proc. R. Karbauskio rezultatas – 2,2 proc.
Pasakykite man, kaip partija, už kurios lyderį pasisako 2,2 proc. respondentų, naujajame Seime gali tikėtis formuoti valdančiąją koaliciją. Nebent visos partijos ir Prezidentas rinkimų išvakarėse susivienytų prieš partijų reitinguose pirmaujančią TS-LKD. Sąmoningai, ar ne, Prezidentas, panašu, jau suka šia kryptimi.
Kai gyvenimas Lietuvoje dėl pandemijos ir įvesto koronaviruso sulėtėjo visose sferose, STT baruose net plika akimi nesunku yra užmatyti šios tarnybos veiklos paūmėjimus arba net kažkokį karštligiškumą, diena iš dienos girdint pranešimus apie kovos prieš korupciją naujas pergales, suimtus nenaudėlius, pradėtas ikiteismines bylas. STT įsisiautėjo ne juokais!
O ar tai – blogai, – paklaus koks nors pilietis. Žinoma, viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje, nors čia išlieka maža abejonė dėl to – ar su koronaviruso pasklidimu mūsų padangėje vagys, kyšininkai ir kitoks brudas visiškai prarado budrumą ir atsargumą, tapdami lengvu pareigūnų grobiu demaskavimų paūmėjimo fiestoje, prasidėjusioje su nauja prezidento kadencija? Vis tik neduoda ramybės bloga analogija iš tų laikų, kai praeitą kartą, siekdami įsiteikti, STT vyrukai Gedvydo Vainausko skalpą tuometei prezidentei Daliai Grybauskaitei įteikė anosios gimimo dienos proga https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-septyni-ziniasklaidos-gundymai-lietuvoje/, taigi niekas negali būti užtikrintas, jog ir šįkart viena iš specialiųjų tarnybų nesieks įsiteikti naujai išrinkto prezidento nevykėliams patarėjams, kurie siūlo prezidentui išplėsti slaptųjų tarnybų teises, įtvirtinti jų nekontroliuojamumą. Net nekalbu apie tą menkai tikėtiną atvejį, kad pats prezidentas, pagrįstai ar nepagrįstai pelnęs silpno prezidento reputaciją, siekdamas užčiaupti burnas ir pasirodyti kietu biču, savo vienasmeniu apsisprendimu užsiundytų kovinius šunis prieš pilietinę visuomenę…
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.Antrankiai
Jau girdžiu sakant, kad niekuo nenusikaltusiam žmogui nėra ko baimintis, esą nereikia baidytis savo šešėlio. Tai tiesa, nėra ko baidytis savo šešėlio, tačiau didėjantis STT šešėlis dėl gausėjančių nuorodų apie tarnybos pomėgį falsifikuoti faktus, klastoti įrodymus ir rengti demokratinės šalies institucijai netinkamas provokacijas, neįkvepia optimizmo.
Kaip dabar atrodo man pačiam, visi ką tik išsakyti mano žodžiai ir pretenzijos iškart prarastų prasmę, jeigu nepasakočiau apie liūdną savo patirtį, kai maždaug prieš keletą dešimtmečių, dėstytojaujant viename Kauno universitete, STT ar panaši institucija bandė jūsų nuolankiam tarnui įbrukti kyšį, o, to nepavykus padaryti, operacijoje dalyvavę vyrukai kone pagrasino fiziniu susidorojimu. Įsivaizduokite situaciją: prieš korupciją kovojanti institucija siūlo pasirinkti – arba imi kyšį, arba gausi į snukį?.. Tai tikrai ne retorikos pratybos!
Labai aiškiai ir viešai pareiškiu, kad niekados niekam nesu teikęs nė mažiausio preteksto pagalvoti apie tai, kad galėčiau parsiduoti. Mano dėstomas dalykas profiliniuose universitetuose buvo šalutinė disciplina, todėl net ir nesimokantiems studentams greitai surašydavau teigiamus pažymius, blogiausiu atveju reikėdavo ateiti antrą kartą į egzamino perlaikymą, tačiau nebuvo tokio nutikimo, kad atsiskaitymai už įgytas ar neįgytas žinias užtruktų ilgiau. Todėl nemėgau tų studentų, kurie tokioje paprastoje situacijoje dar ieškodavo užtarimo (pasitaikė tik keletą kartų), dabar nesu visiškai tikras, kad tokiu atveju jų pažymys bent iš dalies nenukentėdavo.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl teisybės reikia paminėti ir tą išimtį, kai pradėjus dirbti su studentais sovietiniais laikais vadinamame institute, prieš pirmą mano biografijoje egzaminą egzaminuotojo statuse į kabinetą užsuko prodekanas, kuris dekano vardu paprašė parašyti gerą pažymį vienam neakivaizdinių studijų studentui, tarpininko žodžiais tariant, kaskart gelbstinčiam dekaną, kai sugenda jo mašina (sovietiniais laikais reikėdavo išlaukti dideles eiles mašinų remonto dirbtuvėse). Ieškodama tokios išeities padėties, kad vilkas liktų sotus, o avis (mano sąžinė) nenukentėtų, studentų auditorijai tąkart pareiškiau, kad jų dekanas paprašė už vieną studentą, tačiau aš proteguojamojo pavardę pamiršau, todėl gerus įvertinimus parašysiu visiems atvykusiems į egzaminą. Tas dekanas vėliau ne kartą sutikęs mano vyresniuosius kolegas klausdavo apie mane: iš kur jūs ir atkasate tokius prietrankas?
Tačiau štai nepriklausomybės laikais išaušo X diena, kai per kelias savaites forsuotu pavidalu buvau gundomas didelėmis pinigų sumomis parašyti teigiamą egzamino pažymį, nors mano dėstomo dalyko pažymiai paprastai būdavo teigiami be jokių papildomų insinuacijų.
Studentė prieš egzaminą pateikė vadinamąją studijų knygutę su stambiomis kupiūromis, o kai atkreipiau į tai visos auditorijos dėmesį – iš pradžių to net bandė išsiginti. Po kelių dienų egzamino metu buvau iškviestas išeiti už durų, kur keli dėdės bandė įgrūsti į kišenę taip pat kažkokius velnio pinigus. Dar juokingiau buvo kitą kartą tos pačios sesijos metu, kai leidausi į kojas, kad atsikratyčiau įkyriai siūlančiųjų kyšį pertraukos tarp egzaminų metu, o grįžęs į fakultetą buvau apstotas trijų raumeningų vyrukų, neslepiančių savo ketinimų griebtis fizinės prievartos, o vienas iš jų pro sukąstus dantis iškošė – kodėl nepaėmei?..
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jeigu leisite, šią situaciją, kurią norėčiau pamiršti, bet to nesugebu padaryti, nusakysiu tokiais žodžiais – kaip aš tąsyk užuodžiau kanopų dvoką? Jaučiu iki šiol, kad tokį pažeminimą, kai tave pabandė išprievartauti gyvulys, galima nuplauti tik krauju. Jeigu žinočiau tikslias tokios provokacijos užmanytojų koordinates, rimtai pamokyčiau, nežiūrit to, kokiais specialiųjų įgaliojimų pažymėjimais toks mėšlavabalis pridengia savo menkystę.
Ar ši provokacija, bandant įkišti kyšį, buvo kažkas panašaus į neapykantos nusikaltimą, kai nusususio mentaliteto pareigūnas, tarkime, pajunta baisų pasidygėjimą žmogumi, kalbančiu apie Immanuelio Kanto moralės sampratą, kraupią panieką dėstytojui, nedalyvaujančiam galios žaidimuose, bet pakylėtu tonu bylojančiam apie nepriklausomybės stebuklą? O gal viskas yra dar banaliau, tarkime, koks nors specialiųjų tarnybų debiliukas taip bandė atkeršyti universiteto dėstytojui už jo atžalai parašytą pažymį, netenkinantį liguisto įsivaizdavimo apie atžalos sugebėjimus.
Bijau, kad neseniai užstojusių keistų pervartų laikais tokių debiliukų poreikis vėl sustiprės.
Apklausa Lietuvos gyventojai išsakė lūkesčius dėl lyderių, kurie, jų nuomone, galėtų šalį išvesti iš koronaviruso sukeltos ekonominės krizės.
Visuomenė, rodo Eltos užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, linkusi manyti, kad tą padaryti labiausiai pajėgios yra dvi asmenybės: premjeras Saulius Skvernelis ir buvusi finansų ministrė bei rudenį vyksiančių Seimo rinkimų konservatorių sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė.
Įvertinus ir kitose apklausose matomą tiek vieno, tiek kito politiko populiarumą, tokios visuomenės nuotaikos neturėtų stebinti. Visgi balandžio 28 – 30 dienomis atliktos apklausos duomenys rodo, kad gyventojų paklausus, kas galėtų šalį išvesti iš bręstančios ekonominės krizės, politinių jėgų lyderiai nėra tie, apie kuriuos būtų apskritai pagalvojama.
Formaliai partijoms nepriklausantiems S. Skverneliui ir I. Šimonytei sulaukus didžiausio pasitikėjimo, parlamentinių partijų lyderiai, išskyrus valdančiųjų „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį, respondentų buvo apklausoje neprisiminti. Tai, kad kai kurių viešojoje erdvėje matomų įtakingų partijų vedlių neįvardino nė vienas žmogus, ekspertai linkę aiškinti kaip visuomenės parašytą įvertinimą Seimui ar tiesiog kaip realistišką sprendimą rinktis tas asmenybes, kurios yra matomos kaip savotiškos vykdomosios valdžios ikonos.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Apklausos metu respondentų buvo prašoma pasakyti, kurie Lietuvos visuomenės veikėjai geriausiai sugebėtų spręsti koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės krizės problemas. Vykusioje apklausoje gyventojai asmenybes minėjo patys, jokio sąrašo nebuvo pateikta. Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pirmajame dažniausiai paminėtų asmenybių penketuke atsidūrė S. Skvernelis (paminėjo 12 proc.), I. Šimonytė (11,8 proc.), sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga (8,3 proc.), šalies vadovas Gitanas Nausėda (5,2 proc.) ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė (4 proc.).
Visuomenė nemato lyderių tarp parlamentinių partijų pirmininkų
Kaip rodo apklausos duomenys, visuomenė lyderių, galinčių išspręsti koronaviruso sukeltas ekonomines pasekmes, tarp parlamentinių partijų pirmininkų iš esmės nemato. Kad ekonomines problemas galėtų spręsti socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas, paminėjo vos 2 apklausoje dalyvavę piliečiai, o kad toks lyderis galėtų būti konservatorių vedlys Gabrielius Landsbergis, apskritai nebuvo nė vieno. Taip pat niekas neištarė Liberalų sąjūdžio pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen ar „socialdarbiečių“ lyderio Gedimino Kirkilo pavardės. Tuo tarpu, kad tokiu lyderiu gali tapti „valstiečių“ vedlys Ramūnas Karbauskis, atsakė 1,6 proc. gyventojų.
Formaliai į paminėtų lyderių sąrašą, surinkę mažiau nei po procentą, pakliuvo realios jėgos Seime neturinčių partijų vedliai: Darbo partijos primininkas Viktoras Uspaskichas (paminėjo 0,9 proc.) ir Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė (paminėjo 0,5 proc.). Pastarosios politikės vedamai partijai priklausantį Vilniaus merą Remigijų Šimašių nedidelė dalis (0,8 proc.) apklaustųjų taip pat teigė matantys kaip asmenį, išvedantį valstybę iš ekonominės krizės.
Nepaisant to, kad konservatorių pirmininko G. Landsbergio visuomenė nemato atsakingo sprendžiant pandemijos sukurtas problemas, kitos Tėvynės sąjungos gretose veikiančios asmenybės dažniausiai paminėtų pavardžių sąraše figūruoja. Be buvusios finansų ministrės, į dešimtuką pakliūva europarlamentaras ir buvęs premjeras Andrius Kubilius: jį paminėjo 1,1 proc. respondentų. Lygiai tiek pat respondentų paminėjo socialdemokratams priklausantį buvusį eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį.
Kaip rodo apklausa, visuomenė dažniau linksta pasisakyti, kad su krizės pasekmėmis galėtų susidoroti joje formalios galios neturintys veikėjai. Respondentai išskyrė žurnalistą Andrių Tapiną (1,8 proc.), ekonomistus Nerijų Mačiulį (1 proc.), Raimondą Kuodį 0,6 proc.).
Paminėti buvo ir kai kurių ministerijų vadovai: užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (0,8 proc.), Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis (1 proc.), finansų ministras Vilius Šapoka (0,6 proc.).
Kas ketvirtas gyventojas lyderių nemato
Surengtoje apklausoje respondentai paminėjo 34 visuomenės veikėjus, kurie, jų nuomone, geriausiai suvaldytų dabartinę ekonominę krizę. Visgi kone kas ketvirtas gyventojas nemato aiškių lyderių, kurie galėtų sėkmingai spręsti koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės krizės pasekmes: trys iš dešimties (31 proc.) apklaustų gyventojų neturėjo nuomonės šiuo klausimu, o dešimtadalis (10 proc.) atsakė, kad šalyje tokių lyderių tiesiog nėra. Teisinga ar neteisinga?
Dažniau už kitus nuomonės šiuo klausimu neturėjo moterys, jaunimas iki 30 metų, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį.
Sociologė apie tai, kad nėra Seimo lyderių: tai parlamento įvertinimas
„Baltijos tyrimų“ vadovės sociologės Rasos Ališauskienės teigimu, apklausoje dalyvavę piliečiai, ko gero, vertino ne tik politinę lyderystę, tačiau atsakydami į klausimą asmenims kėlė ir reikalavimus dėl labai konkrečių ekonominių kompetencijų. „Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Klausimas visgi buvo, kas geriausiai sugebėtų spręsti ekonomines krizės problemas. Tad akcentai čia ir buvo dedami. Todėl sąraše atsirado ekonomistai arba tie, kurie yra netoli ekonomikos klausimų. Andrius Tapinas atsiranda kaip žmogus, rinkęs paramą apsaugos priemonėms įsigyti, taip pat minimi kai kurie ministrai, dalyvavę konkrečiuose krizės valdymo situacijose ir, žinoma, už bendrą krizės suvaldymą atsakingas A. Veryga“, – teigė R. Ališauskienė.
Vis dėlto sociologė sutiko, kad gauti duomenys šį tą byloja ir apie tai, kaip visuomenė regi Seimo darbą. Tai, kad svarstant apie valstybės ekonomines problemas išspręsti galinčius veikėjus, politinių partijų lyderiai beveik nefigūruoja, gali reikšti, kad Seimas šiais klausimais visuomenėje tiesiog buvo regimas kaip pasyvi institucija.
„Šiuo klausimu Seimas yra prapuolęs. G. Landsbergis mažai matėsi šiuo laikotarpiu, jo niekas nepaminėjo. Apklausoje Seimo pirmininko taip pat niekas nepaminėjo. Tad, ko gero, žmonės labiau mini tuos, kuriuos laiko kompetentingais valdymo, ekonomikos srityje, ir tuos, kuriuos dažniau mato viešojoje erdvėje“, – kalbėjo R. Ališauskienė.
Anot jos, į akis krinta ir tas faktas, kad labai didelė dalis gyventojų apskritai negali nurodyti, kas yra tie lyderiai, kurie galėtų susidoroti su kilusiais iššūkiais.
„Nėra įsitikinimo, kad vienas lyderis galėtų išspręsti užgriūvančias ir užgriūsiančias problemas. Kai kalba pasisuka apie ekonomines, socialines problemas – tai čia jau yra tam tikras vakuumas“, – teigė R. Ališauskienė.
I. Šimonytė matoma kaip opozicijos lyderė
„Baltijos tyrimų“ vadovės teigimu, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai Seime priklausanti I. Šimonytė, kuri apklausoje iš esmės nenusileidžia pirmojoje vietoje esančiam S. Skverneliui, visuomenėje yra regima kaip tikroji opozicijos lyderė. R. Ališauskienės manymu, buvusi finansų ministrė vis akivaizdžiau įsitvirtina kaip politikė, kurią linkę palaikyti valdantiesiems pritarti nenorintys piliečiai – ne tik konservatorių elektoratas. Todėl, svarstė sociologė, I. Šimonytės aukšta pozicija reitinge yra susijusi ir su tuo, kad tiek G. Landsbergis, tiek Liberalų sąjūdžio lyderė tarp apklaustų respondentų visai nefigūravo.
„Šimonytė yra matoma kaip ekonomistė, kaip buvusi finansų ministrė. Kita vertus, žvelgiant iš opozicijos, ji viešojoje erdvėje matoma ryškiau negu kiti. Be to, yra ir partinės preferencijos: tie, kurie palaiko opozicines partijas – Tėvynės sąjungą ar liberalus – jie natūraliai nemini „valstiečių“ atstovo ir mini Šimonytę. Tam tikra prasme ji matoma kaip opozicijos lyderė. Ne tik koronosviruso kontekste, bet ir apskritai“, – kalbėjo sociologė.
Jei visuomenė pamiršo parlamento lyderius – paradokso nėra
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis tvirtina pernelyg nesistebintis rezultatais, gautais atlikus apklausą. Pasak jo, nėra jokio paradokso, jei visuomenė, išgirdusi prašymą pateikti pavardes asmenų, galinčių išvesti iš ekonominio sunkmečio, yra linkusi išskirti I. Šimonytę, bet kartu pamiršti kai kurių parlamentinių partijų lyderių vardus.
„Mes turime suvokti, kad visa šios pandemijos suvaldymo struktūra yra sutelkta Vyriausybės rankose. Žmonės žvelgia pirmiausia į tuos, kurie vienaip ar kitaip yra susieti su Vyriausybe arba bent asocijuojasi su Vyriausybės darbu, kaip Skvernelis ar ta pati Šimonytė. Į šį sąrašą pakliūva ir prezidentas, kuris turi daugiau galimybių nei Seimas bendradarbiauti su Vyriausybe. Žmonės ganėtinai realistiškai žvelgia į situaciją ir politikus skirsto į tuos, kurie yra Seimo politikai, ir tuos, kurie yra vykdomosios valdžios politikai“, – kalbėjo politologas.
Kadangi, tęsė profesorius, tiek G. Landsbergis, tiek liberalų lyderė V. Čmilytė-Nielsen ar socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas neturi didesnės patirties vykdomojoje valdžioje, nieko keisto, kad ir visuomenės radare šiuo klausimu jie ir nefigūruoja.
„Nei Landsbergis, nei Paluckas, nei Čmilytė savęs niekada neparodė rimtai šiame kontekste. Apskritai mes jų nematėme vykdomosios valdžios rėmuose. Jie tapatinami su Seimu, kai tuo tarpu Šimonytė, nors ir būdama Seime, yra tapatinama su Vyriausybe. Dėl to šiuo klausimu Šimonytė yra išskiriama, o Čmilytė ir Landsbergis užmirštami“, – aiškino VDU profesorius. Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tą pačią apklausos rezultatų aiškinimo logiką L. Bielinis taikė ir komentuodamas faktą, kad, skirtingai nei opozicinių parlamentinių partijų lyderiai, „valstiečiams“ vadovaujantis R. Karbauskis žmonių prisimintas buvo.
„Ramūnas Karbauskis yra sietinas ne tik su Seimu, bet ir su sprendimais, kuriuos daro Vyriausybė. Jis ne kartą yra save tapatinęs su Vyriausybės veiksmais ir su Skverneliu ar jo priimamais sprendimais“, – apibendrino L. Bielinis.
D. Grybauskaitės vertinimas nenusileidžia G. Nausėdai
Premjero S. Skvernelio užimta vieta reitinge, respondentams apklausoje išsakius savo preferencijas, nuostabos nekelia, bet ekonomisto prezidento įvertinimas atrodo gan menkas. R. Ališauskienės manymu, tai, kad prezidentą, kaip galintį geriausiai suvaldyti ekonominę krizę, nurodė tik 5,2 proc. apklausoje dalyvavusių piliečių, yra susiję su ganėtinai pasyvia jo laikysena krizės pradžioje.
Tad, akcentuoja sociologė, neatsitiktinai kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kelis kartus sukritikavusi atsakingus už krizės suvaldymą asmenis bei vadovaujanti fondui, renkančiam lėšas kovai su koronavirusu, yra regima ne ką prasčiau nei dabartinis šalies vadovas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Palyginus su tuo, kaip prezidentas buvo vertinamas iki krizės, tai dabar jam tekęs įvertinimas yra kuklus. Visgi jo elgsena per šią krizę, bent jau pradinis pasyvumas, atitinka ir apklausų rezultatus. Be to, panašų įvertinimą turi ir D. Grybauskaitė, kuri apskritai tik kelis kartus pasisakė. Tad ji sugeneruoja tokį patį palaikymą, kokį turi G. Nausėda eidamas pareigas“, – kalbėjo sociologė.
„Grybauskaitė šioje krizėje įšoko į savo batus, nes griežtai ir gana struktūruotai kalbėjo. Tuo tarpu Nausėda kalbėjo Verygos ar Skvernelio veiksmų fone“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Apklausa vyko 2020 m. balandžio 28 – 30 dienomis. Tyrimo metu apklausti 536 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresni), tyrimo metodas – CAWI. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę, tyrimo rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmajame naujai sudarytos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Globėjų tarybos virtualiu būdu vykusiame posėdyje aptartos veiklos kryptys ir numatomi darbai, išrinkta pirmininkė.
Naujosios sudėties Globėjų tarybą sudaro gerbiami visuomenės veikėjai, įvairių sričių ekspertai ir verslų kūrėjai. Nuo šiol veiksiančioje Globėjų taryboje – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, „Northway Biotechpharma“ valdybos pirmininkas Vladas Bumelis, vienas „Tesonet“ grupės įkūrėjų Tomas Okmanas, „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, „Fabula“ partneris Mykolas Katkus, privačių investicijų fondų valdytojo „Baltcap“ partneris Kornelijus Čelutka, „Brolis Semiconductors“ generalinis direktorius Dominykas Vizbaras, „Telia Lietuva“ pardavimo ir klientų aptarnavimo vadovė Giedrė Kaminskaitė-Salters, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas bei „Apple“ Baltijos šalių vadovas Povilas Dapkevičius.
Susitikimo metu Globėjų taryba aptarė darbo principus, būsimuosius darbus ir išsirinko pirmininkę – bendru narių sutarimu ja tapo prezidentė D. Grybauskaitė.
„TSPMI jau yra pelnęs pripažinimą, vertą pasididžiavimo ir skatinantį toliau auginti institutą, kaip įtakingą ir visiems atvirą minties centrą. Globėjų taryba sieks, kad institutas savo studentus puoselėtų šiuolaikinėmis, plataus akiračio, savarankiško mąstymo asmenybėmis, kurios šiandien nepaprastai reikalingos tiek Lietuvai, tiek pasauliui“, – teigia Globėjų tarybos pirmininkė. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
VU TSPMI direktorės Margaritos Šešelgytės teigimu, Globėjų tarybos narių patirtis svariai prisidės prie instituto misijos įgyvendinimo.
VU TSPMI Globėjų taryba yra patariamoji institucija, kuri formuojama ir skiriama remiantis VU TSPMI nuostatais ir direktorės įsakymu. Globėjų taryba padeda VU TSPMI vadovams siekti VU TSPMI misijos ir strateginių prioritetų įgyvendinimo, remia instituto veiklas ir iniciatyvas.
Anksčiau VU TSPMI Globėjų tarybos narių pareigas ėjo ne vienas visuomenei žinomas veikėjas – užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, žurnalistė Indrė Makaraitytė, verslininkas Robertas Dargis, ekonomistė Inga Skisaker, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, primenama TSPMI pranešime.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskirta Jungtinių Tautų (JT) įsteigtos Aukšto lygio komisijos, atsakingos už tarptautinę finansinę atskaitomybę, skaidrumą ir sąžiningumą (Financial Accountability, Transparency and Integrity – FACTI), vadove.
FACTI komisiją kovo mėnesį įsteigė JT Generalinės Asamblėjos ir JT Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos (ECOSOC) prezidentai. Komisija sieks užkirsti kelią tokiems globaliems finansiniams nusikaltimams kaip mokesčių vengimas, pinigų plovimas ir korupcija.
Ši komisija, kurios nariai – įvairių šalių politikai, akademinės bendruomenės, pilietinės visuomenės ir nepriklausomo sektoriaus atstovai, rengs rekomendacijas, kaip įveikti tarptautinės institucinės ir teisinės sistemos, susijusios su finansine atskaitomybe ir skaidrumu, spragas bei pažeidžiamumą.
COVID-19 pasekmės artimiausiu metu dar labiau padidins iššūkius globaliam finansų pasauliui ir pareikalaus dar didesnių pastangų kovojant su finansiniais nusikaltimais.
Kartu su prezidente D. Grybauskaite FACTI komisijai vadovauja buvęs Nigerijos ministras pirmininkas dr. Ibrahimas Mayaki.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.
Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?
Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?
Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.
Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.
Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.
Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.
Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.
Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.
Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.
Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…
Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…
Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.
Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.
Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.
Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).
Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.
Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…
Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas“ visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).
Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).
Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…
Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…
Pastebimą pagyvėjimą į koronos viruso prispaustą visuomenę ką tik įnešė kadenciją baigusioji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri jai būdinga maniera įvertino vyriausiąjį kovos su epidemija armijos vadą A. Verygą, palyginusi jį su gyvūnėliais.
Prezidentės pasipiktinimą galima suprasti. Vadas savo keista vadovavimo maniera (girdint medikams, žinantiems, kad epidemijai pasiruošta nepakankamai, buvo suokiama, kad visko turim, visko visiems užteks, o savo pagalbą siūliusiems verslininkams jo vadovaujama VESC komanda nesugebėjonet duoti aiškių atsakymų ir t.t.) galėjo iš kantrybės išvesti net ir daugiau, nei D. Grybauskaitė, kantrybės turinčius bendrapiliečius (primenu: vasario 27 d., kai VESC surengė pirmąjį posėdį, A. Veryga kalbėjo: „…vertiname ir galimas maksimalias rizikas. Manome, kad joms esame neblogai pasirengę“ – ???).
Tačiau aš matau ne gyvūnėlį, o … normalų psichiatrą.
Psichiatrą A. Verygą, kuris R. Karbauskio ir S. Skvernelio valia tapo SAM ministru, o dabar to paties S. Skvernelio sprendimu – dar ir VESC (Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro) vadovu, tačiau liko, kaip ir buvęs, TIK psichiatru.
Pasirinkimas keistas, o daugelio juristų nuomone, net ir neadekvatus, nes paprastai, kuriant kokią nors komisiją ar kitą instituciją, skirtą telkti, prižiūrėti, kontroliuoti kitos institucijos/institucijų darbą, vadovu nerekomenduojama skirti asmens, kuris jau vadovauja vienai iš steigiamai institucijai pavaldžių kitų institucijų. Nes susidaro situacija, primenantį katiną, kuriam pavedama pagauti savo paties uodegą…
Net ir tie, kuriems neteko asmeniškai pabuvoti psichiatro kabinete, iš knygų, filmų ir anekdotų žino, kad pirma, ką daro psichiatras, susidūręs su pacientais, kurie teigia esantys gaidžiai, krokodilai, stalinai ar napoleonai, nesiginčija su jais. Jis ramiu, minkštu balsu, pusiau pro šypseną pritaria visoms jų fantazijoms ir įtikinėja, kad viskas bus gerai.
Tiesa, geras psichiatras nesitenkina vien nuraminęs pacientą, bet ieško, parenka ir skiria vaistus ar kitas medicinai žinomas priemones natūraliai tvarkai paciento psichikoje atstatyti.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kita vertus, kaip niekas nesiųs į infekcinių ligų skyrių psichikos sutrikimu įtariamo ligonio, taip ir viduriuojantis pacientas, kuriam galima įtarti visa puokštę ligų, nuo dizenterijos iki choleros, nesiverš pats ir šeimos gydytojo nebus siunčiamas pas psichiatrą.
Mūsų aptariamu atveju toji tvarka yra sumaišyta
Tačiau bėda, kaip žinome, nevaikšto viena. Lietuvai, pasirodo, maža buvo pasaulinės pandemijos. Ją ištiko dar ir protingų lyderių deficitas. Todėl buvęs policininkas vadovauti sudėtingai, medicininių žinių ir neeilinių vadybinių įgūdžių reikalaujančiai kovai su epidemija paskyrė nei vienu, nei kitu sugebėjimu neapdovanotą ministrą.
Todėl psichiatras A. Veryga, net ir tapęs VESC vadovu (toliau – Vadas), ir toliau dirba, kaip įpratęs: numojęs ranka į būtinąją vadybą, bendrauja su tauta lygiai tokiu pat balsu ir tokia pat neį(si)pareigojančia, raminančia maniera, kaip eilinis psichiatras.
Į susirūpinusių žurnalistų klausimus, ar pasiruošusi šalis epidemijai, ar užteks to ar ano, ar sugebėsime apsiginti ir pan., Vadas vėl raminančiai linksi: taip, turime, visko pakaks ir t.t. Kai jau į viešumą, į žiniasklaidą, į internetą, kurio Vadas kontroliuoti vis dar negali taip, kaip jis „sukontroliavo“ buvusį Visuomenės informavimo grupės vadovą Skirmantą Malinauską, ėmė veržtis Vado pasakoms prieštaraujantys faktai, jis ginčijosi. Net LRT Forumo laidoje praėjusią savaitę, kai du gerbiami medikai jam į akis tvirtino, kad ligoninėms daug ko trūksta, jis vis tiek ginčijosi, kad tai jie, medikai, nežiną, ką kalbantys, o ne jis, Vadas.
Net kai į viešumą prasiveržė pasibaisėjimą keliantys faktai apie virusu užsikrėtusius medikus, jis nesiliovė raminęs, kad tai nieko tokio, kad visko užtenka… Ir tik tada pripažino, jog – taip, trūksta reagentų užsikrėtusiems išaiškinti, kada teko uždaryti ką tik atidarytus mobiliuosius patikros punktus Kaune ir Klaipėdoje.
Būdamas psichiatras su psichologo nuojauta, Vadas žvėriškai, visu poste norinčio išlikti biurokrato kailiu, jaučia nemažos visuomenės dalies norą būti raminamai, hipnotizuojamai, glostomai minkštu balsu, atlaidžia šypsenėle ir pažadais, kad ryt poryt, artimiausiu laiku Lietuvoje visko atsiras. Todėl žada, todėl ramina…. O krokodilai ir gaidžiai, stalinai, merylinos monro bei napoleonai klausosi ir tiki. Nes labiau už šaltą, šiurpą keliančią tiesą jiems norisi šventos ramybės ir kruopelės psichologinio jaukumo šiame vis labiau nejaukiu tampančiame pasaulyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jaukaus melo norima net dabar, kai dėl Vado neapsižiūrėjimo ar jo sukurtų fantastinių, realybei nepritaikomų algoritmų iš rikiuotės ėmė išeiti jau nebe pavieniai medikai, bet ištisi medicinos centrai. Dabar, kai rašau, Vilniuje uždarytos dvi poliklinikos, beveik paralyžiuotas Ukmergės ligoninės darbas. O kodėl? O todėl, kad Vadu paskirtas psichiatras nenutuokė, jog kylančios epidemijos akivaizdoje visos jėgos, visi medikamentai, priešinfekcinės apsaugos priemonės pirmiausiai turi būti mestos apsaugai tų, kurie yra kovos su epidemija pirmosiose linijose – medikams bei jų pagalbininkams.
Ar Vadas kaltas? Ir taip, ir ne.
Kaip gydytojas psichiatras, jis natūraliai mato tai, kas jam buvo ir tebėra svarbiausia: pacientą. Pacientus. Todėl jo algoritmai pirmiausia buvo nukreipti į pagalbą pacientams, todėl buvo duotas nurodymas pirmoje eilėje testuoti turistus ir kitus piliečius, sugrįžtančius iš epidemijos jau apimtų šalių, o ne medikus. Logiška, ar ne?
Bet kaip VESC vadovas, jis padarė didžiulę ir nedovanotiną klaidą: sumaišė prioritetus.
Užsikrėsti, susirgti ir numirti (atleiskite už tiesmukumą) galima ir be medikų „pagalbos“. Pasveikti be medikų praktiškai neįmanoma. Išimtys, kai pasveikstama su Dievo pagalba, mūsų perdėm sekuliarizuotoje ir Dievą bei kunigus kritikuoti įpratintoje visuomenėje mažai tikėtinos…
Vadas Veryga su viruso krečiama visuomene elgėsi kaip psichiatras su psichikos ligoniais. Ir, deja, daug kam tai patiko. Perbėkit per internetą, per FB, ir aptiksite daugybę įrašų, kaltinančių tuos žurnalistus, publicistus, net vakarykščius FB draugus, kad jie, kritikuodami Vadą, tik be reikalo kelia audrą vandens stiklinėj. Jie teisina Vadą, kad jis, kaip ir daugelis vadų pasaulyje, negalėjęs iš anksto numatyti, kiek ir ko prisireiks, kad kalti prieš vyriausybę tūpčiojantys ligoninių ir poliklinikų vadovai, kurie pateikė jam neteisingus, tikrovę pagražinančius duomenis… Žodžiu, Vadas nekaltas, kalta aplinka, o jūs, kritikai, geriau dirbkite, užuot liežuviu malę.
Beje, beverčiu „malimu liežuviu“ kritikus kaltina net kai kurie žurnalistai/žurnalistės, pamiršę, jog žiniasklaidos darbuotojo darbas ir pareiga, pereinanti į misiją, yra tiesos aiškinimas, jos skelbimas visuomenei, nepaisant to, graži ta tiesa, ar baisi.
Ko gero, būtent jie, Vado kritikų kritikai, bus pirmieji kandidatai į eilę prie psichiatro A. Verygos kabineto – jei tik atsiras vadovas, sugebėsiantis realiai suimti „į nagą“ virusą, tuo pačiu išsaugodamas mums viltį nesusirgti, nenumirti ir toliau gyventi su mūsų didesniais ir mažesniais psichikos sutrikimais, rūpestingai vedžiojant už rankytės jautriam psichiatrui A. Verygai.
Be to, kaip teko asmeniškai įsitikinti, nepriima Vado kritikos dar ir tie žmonės, kurie turi tam tikrus politinius įsitikinimus, bet stokoja supratimo, kuo SA ministro funkcijos skiriasi nuo VESC valdymo vadovo funkcijų. O kai kurie iš jų netgi įsigudrino nepastebėti, kad A. Veryga dabar yra tapęs „du viename“, ir kai pasigirsta siūlymai skubiai keisti A. Verygą Vado poste (!) kitu, kompetentingesniu, tokie žmonės įžiūri tame Lietuvos kaip demokratinės valstybės galą.
Nesuprantu jų, bet ir nesipiktinu. Politika ir kai kurie politikai savo ne itin dorybingais politiniais žaidimais ne vienam tiesos ir teisybės ieškančiam žmogui susuko galvą. Šiandien mes kaip tik ir matome panašius keistus žaidimus žaidžiant opoziciją, kurioje pirmuoju smuiku groja Gabrielius Landsbergis. Jis įgarsino projektą, kuris santarvės, ramybės ir sutelktos kovos su virusu trokštančiai tautos daliai ilgam atėmė ramybę ir tikėjimą nuoseklia Lietuvos kaip demokratinės valstybės evoliucija, sunaikino ir taip nelabai didelį pasitikėjimą konservatoriais, nes jie prisiėmė tos trokštamos ramybės ir santarvės griovėjų vaidmenį.
Pagrįstai kritikuodamas A. Verygą, G. Landsbergis ne tik pasiūlė kuo greičiau keisti kompetencijos stokojantį Vadą – su kuo nesutikti gali nebent norintis visiems būti vienodai geras Prezidentas, – bet ir pasiūlė kandidatūrą į Vado postą. O štai ta kandidatūra ir sukėlė – vėlgi pagrįstai – didelį konservatoriams oponuojančių politikų ir nepolitikų pasipriešinimą. Mat, pasiūlyta buvo daugeliu atžvilgiu ir kompetentinga, ir gerbtina asmenybė – KA ministras Raimundas Karoblis.
Niekas, net ir oponentai neabejoja, kad kaip vadybininkas, jis keliskart, jei ne keliasdešimt kartų lenkia A. Verygą, bet G. Landsbergis, vadu siūlydamas kariškį, pasirodė (deja, ne pirmą kartą) kaip žmogus, nenusituokiantis tautos psichologijoje ir istorijoje, nes būtent istorija didele dalimi nulemia tautos charakterį.
Mūsų dar ne visai istorinę atmintį praradusi visuomenė beregint prisiminė visus faktus ir iš Lietuvos, ir iš kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos (prisimenate generolą Pinočetą?), ir net Afrikos valstybių istorijų, kai didelę valdžia taikingu ar netaikingu būdu į savo rankas sutelkę kariškiai atnešdavo savo valstybėms tokią suirutę, už kurią baisesnė begali būti tik pandemija. Net ir ne toks savo pasekmėmis Lietuvai pražūtingas perversmas, kurį 1926 m. Lietuvoje įvykdė A. Smetona, šiomis, įsibėgėjančiomis pandemijos sąlygomis, piliečiams vaidenasi kaip pasaulio pabaiga.
Nori ar nenori panašaus perversmo mūsų „perversmininkai“, siūlantys keisti A. Verygą į R. Karoblį Vado poste, negaliu pasakyti. Bet kad Verygą keisti REIKIA, jei nenorime sveikatos sistemos kolapso, aišku ir neprofesionalams. Ypač tiems, kurie atidžiai išklausė Lietuvos padėties bei A. Verygos veiksmų Vado poste analizės ir įvertinimo, kurį per TV pateikė Vytenis Andriukaitis, medikas, įgiję solidžią patirtį pasaulinės kovos su epidemijomis srityje. Juk turėjo tauta išgirsti-sužinoti juodą žinią, jog A. Verygos komanda, atslinkus į Lietuvą pirmajai viruso bangai, netgi nesugebėjo laiku pateikti paraiškos ES institucijoms, užsiimančioms priemonių prieš koronos virusą paieškomis ir įsigijimu!
COVID-19
Laimė, kad mes Lietuvoje turime (kol dar nesusirgo, neužsikrėtė) ir aukšto lygio profesionalų – epidemiologų (turime juk ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, kuriam vadovauja Saulius Čaplinskas), ir gerų (leiskite paerzinti poną Karbauskį – Roko Masiulio lygio) vadybininkų, tad yra iš ko pasirinkti. Šalia profesionalo mediko tokio Vado komandoje derama vieta atsirastų ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams. O A. Veryga užsiimtų tuo, kas jam geriausiai sekasi – užkalbinėtų dantį tiems, kas to užkalbinėjimo geidauja.
Kuo blogas šitoks scenarijus? Ir avys – iš baimės susirgti drebantys piliečiai – būtų sveikesnės, ir vilkas – sąmokslų kūrėjai – sotesnis. Na, jei net ne sotus, bent jau neturėtų preteksto staugti, kad į jo pretenzijas (teisingą kritiką) niekas nekreipia dėmesio.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad į kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kritiką būtų atsakęs kur kas stipriau nei pats kritikos gavęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Šaliai dvi kadencijas vadovavusi D. Grybauskaitė pirmadienį A. Verygos darbą, vadovaujant Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui, aštriai sukritikavo. Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Aš manau, kad šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“, – LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ sakė D. Grybauskaitė.
Tą pačią dieną, kiek anksčiau, prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas opozicijos ir dalies medikų raginimus iš Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo pareigų atleisti A. Verygą, teigė, kad arklių brastoje keisti negalima.
„Keisti arklius brastoje ir dar viduryje upės yra savotiškas eksperimentavimas su visuomenės sveikata ir nemanau, kad Vyriausybė arba valdžios institucijos galėtų sau tai leisti“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė prezidentas.
A. Veryga, komentuodamas jam tekusią kritiką, LRT radijui teigė, kad kadenciją baigusios prezidentės pasisakymai naudojant „zoologinius palyginimus“ yra nesolidūs, krizės laikotarpiu sukelsiantys papildomas problemas.
Tuo metu reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius, skirtus sveikatos apsaugos ministrui, R. Karbauskis atšovė manantis, kad prezidentė tiesiog negali pasigirti sprendimais, kurie būtų padaryti žmonių naudai. Jo teigimu, D. Grybauskaitė ėmė moralizuoti ir tiesiog žeminti ministrą. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Labai tiksliai, bet labai švelniai Aurelijus Veryga įvertino Dalios Grybauskaitės pasisakymus. Aš pasakyčiau stipriau – Dalia Grybauskaitė negali pasigirti sėkmingais sprendimais Lietuvos žmonių naudai 2008-2009 metų krizės laikotarpiu, o moralizuoja ir žemina ministrą Aurelijų Verygą, kuris savo pozicijoje daro viską, kas įmanoma, apsaugant žmonių sveikatą“, – feisbuke rašė R. Karbauskis.
Jo teigimu, nėra pagrindo kritikuoti ministrą, nes, pabrėžė politikas, kai kuriose turtingose Vakarų valstybėse situacija tvarkantis su koronaviruso sukelta krize yra dar sudėtingesnė.
„Visa kritika jo atžvilgiu bliūkšta, lyginant su situacija Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir daugelyje labai turtingų Vakarų Europos šalių. Jei valdžia praėjusiais metais būtų į valstybės rezervą nusipirkusi 1,8 milijono respiratorių, tai tie patys kritikai būtų pasiūlę ministrui Aurelijui Verygai pasitikrinti psichinę sveikatą. Kada skaitai, kaip dabar Šveicarijoje medikai patys plauna asmens apsaugos priemones, tai supranti, jog mes tikrai nesame sunkioje situacijoje. Sprendimai, kuriuos priėmė mūsų valdžia, jau nebeleis papulti į tokią padėtį, nes į Lietuvą keliauja dideli kiekiai reikalingų priemonių, kurių poreikis paaiškėjo kovos su COVID-19 akivaizdoje“, – teigė R. Karbauskis.
„Man labai liūdna, kad politikai ima žeminti žmones, kurie pasiaukodami dirba tam, kad mes visi būtume saugūs, o susirgę gautume būtiną pagalbą. Džiaugiuosi visuomenės reakcija, kuri, patirdama laikinus suvaržymus, rodo pasitikėjimą valdžia, dėkingumą medikams, policininkams, kariams ir visiems, kurie aukojasi, kad ši krizė kuo greičiau baigtųsi“, – feisbuke rašė politikas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvusi šalies prezidentė, paramos fondo kovoje su koronavirusu tarybos pirmininkė Dalia Grybauskaitė sako, kad tiesioginį Sveikatos apsaugos ministerijos valdymą praktiškai yra perėmusi Vyriausybė.
„Pirmiausia, aš manau, kad vadovas pakeistas – dar sekmadienį buvo priimti sprendimai, kad tiesioginį Sveikatos apsaugos ministerijos valdymą perima Vyriausybė. Dabar tuo tiesiogiai užsiima pats premjeras“, – LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ sakė D. Grybauskaitė.
Ji taip pat įvertino sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, kaip Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo, darbą.
„Aš manau, kad šis ministras (A. Veryga – ELTA), (…), kažin, ar apskritai jį galima vadinti arkliu, kuris gali kažką patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti. Išties, vadovavimas yra kitose rankose“, – tikino buvusi šalies prezidentė.
Pasak D. Grybauskaitės, šalyje pasigirstant svarstymų, jog Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centrui turėtų vadovauti kariškiai, ji pati laikosi priešingos pozicijos.
„Labai gerbiu kariškius, pažįstu juos, bet jie turi būti naudojami tik karinėms operacijoms vadovauti, tik karinės situacijos atveju. O su biologinėmis, stichinėmis, nelaimėmis, ekonomika turi tvarkytis civilinė, tai yra politinė valdžia, tai jos atsakomybė“, – sakė ji.
Pasak D. Grybauskaitės, šiuo metu šalyje lyderystę yra prisiėmę medikai.
„Kol kas situacija nėra valdoma apskritai. Einama laisvu kritimu (…). Išties, kabinamės, bėgame paskui įvykius, už tą valdymą atsakomybę prisiėmę medikai, kurie konsultuoja, rašo, rekomenduoja žiniasklaidoje, ką Vyriausybė ir vadovai turi daryti. Deja, mes vėluojame net ir tas rekomendacijas išgirsti ir įdiegti“, – sakė ji. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Taip, šiandien lyderystę visur rodo mūsų medikai, gindami žmogaus sveikatą, vykdydami politiką, rodydami asmeninį pavyzdį, ir deja, politinė valdžia tos lyderystės nerodo“, – teigė buvusi šalies vadovė.
Opozicijai ir daliai medikų reiškiant priekaištus Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centro vadovui sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai bei raginant jį atleisti iš su krize besitvarkančio centro vadovo pareigų, šalies vadovas Gitanas Nausėda pirmadienį teigė nemanantis, kad tai šiuo metu tinkamas sumanymas.
„Keisti arklius brastoje ir dar viduryje upės yra savotiškas eksperimentavimas su visuomenės sveikata ir nemanau, kad Vyriausybė arba valdžios institucijos galėtų sau tai leisti“, – pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė prezidentas.
Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nors visuomenės pasitikėjimo reitinge premjerui pavyko pagerinti savo pozicijas, ant kulnų jam lipa jau ateinančiuose Seimo rinkimuose jį pareigose pakeisti sieksianti parlamentarė Ingrida Šimonytė.
Visuomenės nuomonių apklausos taip pat rodo, kad šiek tiek sumenko pasitikėjimas prezidentu Gitanu Nausėda. Nepaisant to, Lietuvos piliečiai ir toliau labiausiai pasitiki dabartiniu šalies vadovu. Respondentų paprašius pasakyti, kuriais Lietuvos visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai, beveik kas trečias (29 proc.) įvardino G. Nausėdą. Tiesa, 2019 m. pabaigoje tokių buvo 2,8 procentininio punkto daugiau (31,8 proc.).
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis iki 3 procentų paklaidos ribose sumenko ir antroje vietoje pagal visuomenės pasitikėjimą esančios kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingas. Tai, kad prezidente pasitiki vasario mėnesį deklaravo 8,4 proc. gyventojų, 2019 m. pabaigoje pasitikėjimas D. Grybauskaite siekė 10,4 proc.
Premjeras Saulius Skvernelis atsidūrė didžiausią pasitikėjimą turinčių asmenybių trejetuke. 2019 m. pabaigoje juo pasitikėjo 6,9 proc. gyventojų, tuo tarpu vasario mėnesį – 7.8 proc. Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už premjero nugaros liko kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Paskutinės apklausos rodo, kad juo pasitiki 7,2 proc. gyventojų (du mėnesius anksčiau darytoje apklausoje pasitikėjimas siekė 7,9 proc.).
Politikų, kuriais labiausiai pasitikima, penketuką užbaigia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose vesti sutikusi Ingrida Šimonytė. Per pastaruosius kelis mėnesius ji šiame reitinge sugebėjo turuputį priartėti prie S. Skvernelio, kuris savo sprendimo dėl to, ar dalyvaus parlamento rinkimuose, dar nepasakė.
Buvusia finansų ministre, Seimo rinkimuose sieksiančia iš S. Skvernelio perimti vadovavimą Vyriausybei, pasitiki 6,9 proc. gyventojų (2019 m. pabaigoje tokių buvo 4,9 proc.). Konservatorius į rinkimus vesti ketinančia I. Šimonyte visuomenė pasitiki labiau nei TS-LKD pirmininku Gabrieliui Landsbergiu: vasario mėnesio apklausoje juo pasitikėjo 5,5 proc. respondentų, o du mėnesius anksčiau darytoje aplklusoje palaikymas siekė 4,6 proc.
Toliau reitinge rikiuojasi Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (3,9 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis (3,1 proc.), Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas (2,6 proc.),Aukščiausosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis (2,2 proc.), Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas (2,2 proc.) bei žurnalistas Andrius Tapinas. Tai paskutinis reitinge asmuo, kurį paminėjo bent jau 2 proc. apklaustųjų. Asmenybių, kurias paminėjo daugiau nei pusė procento apkalustųjų – vasario mėn. buvo 32.
Premjeras Saulius Skvernelis su žmona Silvija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš viso 2020 metų vasario mėnesį respondentai paminėjo 111 visuomenės veikėjų (2019 m. pabaigoje nurodė 88), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų ar neatsakė į šį klausimą.
Apklausa buvo vykdoma 2020 m. vasario 13-26 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1030 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad pastarąsias dienas ažiotažą kelianti istorija, esą Valstybės saugumo departamentas (VSD) galėjo rinkti informaciją apie kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos komandos asmenis bei diplomatą Vygaudą Ušacką, nėra maloni.
„Situacija nėra maloni, vertinti detaliau galėčiau, jei turėčiau daugiau informacijos. Dėl VSD veiklos ji apspręsta žvalgybos įstatymu. Jo devynioliktame straipsnyje yra numatyta, kad žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus nustato VGT, o konkrečias užduotis formuoja konkrečios institucijos. Užduotis ir priemones apsprendžia pačios institucijos“, – penktadienį žurnalistams sakė buvusi šalies vadovė.
Prezidentė D. Grybauskaitė mano, kad šioje situacijoje tiek VSD, tiek Seimas turi atsakyti į klausimus visuomenei.
„Pirmiausia, skaidrumas ir kad būtų atsakyta į kuo daugiau klausimų. Nebijoti eiti kalbėti ir atsakyti, nes bet kokie šešėliai ir neatsakyti klausimai tikrai kelia daugiau įtarimų bei sumaišties. Manau, kad tai reikia daryti labai skaidriai. Tai mėginama daryti, kuo daugiau atsakymų, tuo bus geriau. Tai daryti turėtų ir pati VSD, paaiškinti ir, matyt, gali gilintis ir NSGK komitetas, jei toks poreikis yra. Tai Seimo sprendimas, kokia forma jie vykdys parlamentinę kontrolę“, – sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentei kelia abejonių ir VSD pareigūnų kvalifikacijos lygmuo. VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
„Taip, manau, pati institucija turės rimtai persižiūrėti savo ir procedūras ir darbo metodus, galų gale ir žvalgų kvalifikacijas. Matyti, problemų įstaigos viduje yra (…) Manau, kad daugiausia tokių nesklandumų išaiškėjo VSD viduje. Manau, tai vidaus reikalas, kad truputį reikia apsitvarkyti namuose“, – sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė atkreipė dėmesį, kad jokie politikai, jokie vadovai negali formuoti konkrečių VSD užduočių.
„VGT formuoja tik prioritetus ir poreikius. Užduotis formuoja ir formuluoja konkretūs tų įstaigų vadovai“, – sakė ji.
D. Grybauskaitė neslepia, kad jai kelia abejonių ir Vytauto Bako vaidmuo šiuose įvykiuose.
„Turbūt visiems kyla klausimai, kodėl po metų toks triukšmas, prieš rinkimus (…) Taip pat tai laikas, kai keičiamas ar perskiriamas VSD vadovas. Tikrai daug klausimų ir trečiųjų šalių interesas čia taip pat labai didelis“, – teigė ji.
Pokyčių pranešėjų apsaugos įstatyme nereikia
D. Grybauskaitė teigė palaikanti jau kurį laiką keliamą ombudsmeno institucijos idėją.
„Manau, kad būtų sveikintina turėti ombudsmeną. Šis klausimas buvo siūlomas ir anksčiau, ir manau, kad pats laikas, ypač dabar – po tokio reparacinio sukrėtimo, kad tokia institucija būtų įsteigta“, – sakė D. Grybauskaitė.
Tačiau reformų, kurios paliestų pranešėjų apsaugos įstatymą, buvusios šalies vadovės tvirtinimu, nereikėtų. Prezidentė tvirtino mananti, kad esamas pranešėjų apsaugos įstatymas yra geras.
„Manau, kad įstatymas yra geras, tik ne visi vykdytojai yra atsakingi“, – teigė kadenciją baigusi prezidentė.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadencija baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Lietuvos politika susiduria su lyderystės problema. Komentuodama šią tezę LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė tvirtina reginti politikus, bijančius prisiimti atsakomybę už vykstančius procesus valstybėje.
„Aš matau politikus, kurie nemoka arba bijo, arba nenori prisiimti atsakomybės, nes paskui reikės atsakyti, ar pasisekė, ar ne, bet tai reiškia, kad lyderystė yra prarandama“, – teigė D. Grybauskaitė.
Pasak jos, būtent gebėjimas prisiimti atsakomybę ir yra svarbiausias lyderio bruožas.
„Lyderiu tampama ne dėl to, kad esi labai protingas, tame tarpe reikia ir žinių, be abejo, ir gebėjimo sprendimus priimti, bet, svarbiausia, gebėjimo prisiimti atsakomybę. Už viską – už tai, kas priklauso ir kartais, kas nepriklauso, jeigu lyderis arba vadovas pradeda atidavinėti, atstūminėti atsakomybę kitam ir tik pirštu rodo, kad tu turi padaryti, anas – jis nėra lyderis, jis niekada nebus lyderis“, – aiškino D. Grybauskaitė.
„Lyderystę sieju tik su atsakomybės prisiėmimu ant savo pečių. Jeigu atsakomybė yra nustumiama ar išdalinama, tai atiduodama ir lyderystė“, – pridūrė ji.
XXX
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad buvusiam šalies vadovui nederėtų žvalgytis į žemesnes pareigas nei valstybės vadovo postas. D. Grybauskaitė tikina, kad dėl tokios laikysenos ji yra atmetusi jau ne vieną pasiūlymą. Ateityje, tikina prezidentė, nesutiktų eiti ir Vyriausybės vadovės pareigų.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aš manyčiau, kad prezidentui to daryti nereikėtų. Po dviejų kadencijų reikia išlaikyti vis tik tą orumo kartelę. Tam ir buvo, kaip ir visame pasaulyje, numatyta renta, kad prezidentas nelakstytų ir negalvotų, kad jam užtektų duonai, ir negalvotų, kad būtinai reikia kažkur bėgti už pinigus ir kažkur įsidarbinti“, – LRT laidoje „Savaitė“ teigė D. Grybauskaitė.
Kadenciją baigusi šalies vadovė pripažino, kad dėl siekio išsaugoti prezidento pozicijos orumą ji jau spėjo atmesti ne vieną pasiūlymą.
„Tai manyčiau, kad tas vis tiktai pozicijos orumo išsaugojimas turi išlikti. Ir aš mėginu tą daryti, todėl turėjau aš įvairių pasiūlymų ir į valdybas, ir dar kai kur, aš atsisakinėjau, komercinėje veikloje nedalyvauju. Aš noriu išlaikyti tą pozicijos orumą, vis tik buvau Lietuvos prezidentė, čia ne apie mane eina kalba, o apie Lietuvos prezidentą“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, pripažindama, kad nesutiktų eiti ir premjerės pareigų.
XXX
Dalia Grybauskaitė mano, kad nors politinės kultūros lygis Lietuvoje kyla, vis dar yra momentų, dėl kurių ją apima gėda. LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė paklausta, kaip vertina politinės kultūros pokyčius valstybėje, teigė negalėjusi įsivaizduoti, kad „nomenklatūrinės medžioklės“ vis dar egzistuoja.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Truputį (apima gėda – ELTA). Pasižiūrėkime į tą nomenklatūrinę medžioklę. Aš jau tikrai net negalėjau įsivaizduoti, kad dar, kaip ir anksčiau, verslas nori per tokius neskaidrius santykius daryti verslą, kaip ir anksčiau, kai kurie mūsų oligarchai darė verslą ne su verslu, ne patį verslą, o kažkokius sandorius su valstybe“, – teigė prezidentė.
Jos teigimu, skandalas, kilęs po to, kai „valstiečiui” Jonui Slapšinskui sumedžiojus stumbrę paaiškėjo, kad tąkart medžioklėje kartu su juo dalyvavo žinomi verslininkai ir politikai, yra susijęs ir su kartų klausimu.
„Aš esu įsitikinusi, kad tai yra ir kartų klausimas, ir tai tikrai dings. Bet matome, kaip dar kabinamasi už tos sistemos ir tų likučių iš tikrųjų yra, bet kartos keičiasi ir, ačiū Dievui, ir politikoje keičiasi, ir versle keičiasi kartos, ir tai labai, labai sveika“, – teigė buvusi šalies vadovė.
Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas LRT.lt, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika portalui praėjusią savaitę tvirtino apsisprendęs, kad nuo spalio visi profesionaliosios medžioklės plotuose medžiojantys asmenys bus viešinami, jeigu to reikalaus žurnalistai, taip siekiant skaidrumo.
XXX
Dalia Grybauskaitė džiaugiasi, kad Lietuva per 30 nepriklausomybės metų sugebėjo užsitikrinti savo saugumą bei energetinę nepriklausomybę. Visgi, pasak buvusios šalies vadovės, vis dar liko neišspręstos švietimo, sveikatos ir socialinės atskirties problemos.
„Mes susitvarkėme su savo laisve, ją sustiprinome, sutvirtinome. Susitvarkėme su savo saugumu, sutvarkėme energetinę nepriklausomybę, praktiškai nuo vienintelio tiekėjo ir nuo monopolisto“, – LRT laidoje „Savaitė“ kalbėjo D. Grybauskaitė. Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visgi, pasak kadenciją baigusios prezidentės, vis dar liko nesutvarkytos fundamentalios sritys, nuo kurių priklauso šalies ateitis.
„Liko tie dalykai, (…) nuo kurių priklauso ir šalies ateitis. Tai švietimas, sveikata ir, deja, visos tos drastiškesnės priemonės sprendžiant ir mėginant gelbėtis nuo krizių kūrė ir toliau didino socialinę atskirtį“, – patikino buvusi šalies vadovė.
Anot D. Grybauskaitės, Lietuvoje vis dar neatlikta švietimo reforma, o ir sveikatos sistema susiduria su iššūkiais.
„Švietimo reformos nesugebame padaryti ir ypač jos kokybės padidinti – švietimo sistemos. Na, ir sveikatos sistema jau pradeda susidurti su iššūkiais “, – akcentavo kadenciją baigusi prezidentė.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Vilniaus knygų mugėje ir pasidalino savo patirtimi, einant šalies vadovės pareigas. Buvusi prezidentė prisipažino visą gyvenimą nemėgusi viešumos ir papasakojo apie savo pašaukimą siekti šalies vadovės posto.
Kalbėdama apie knygą „Tekstai ir kontekstai“, D. Grybauskaitė sakė, kad jai tai skausmingas prisiminimas.
„Labai gyvenime nemėgau viešumos, nemėgstu ir dabar, o jau kalbėti viešai – tai jau tikrai ne. Ir gavau tokį darbą, kur reikia daugiausiai kalbėti ir labai viešai. Čia išprakaituota, per skausmą ir didelį kruviną darbą, pastangas tie tekstai, kurie buvo ir metinių pranešimų forma. (…) Tai dešimties metų svarbiausi tekstai, mintys ir mano vertybės: už ką, dėl ko, kodėl. Norėčiau pasakyti, kad tai nebuvo lengva, nes tai nebuvo pati mėgstamiausia darbo dalis“, – LRT kalbėjo D. Grybauskaitė.
Kalbėdama apie savo prezidentavimo laikotarpį, kadenciją baigusi šalies vadovė patikino niekada nenorėjusi būti politikoje, tačiau 2009 metais supratusi savo pašaukimą ir pareigą valstybei.
„Pati pradžia buvo labai aiški. Aš, kaip ir su kalbomis, taip ir su politika, – niekada nenorėjau būti politikoje. Todėl nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų jokioje partijoje nedalyvavau ir nesiekiau jokių politinių postų. Visada elgiausi pagal savo atsakomybės supratimą ir jausmą ir 2009 man buvo pašaukimas, nes taip aš supratau savo pareigą valstybei. Buvo gili krizė, aš buvau komisarė tuo metu, buvusi finansų ministrė, buvau įsitikinusi, kad galiu padėti valstybei atsistoti ant kojų. Mano apsisprendimas buvo prisiimti atsakomybę ant savo pečių“, – kalbėjo ji.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
D. Grybauskaitė Vilniaus knygų mugėje vykusio renginio metu taip pat akcentavo, kad „niekada negalima eiti į aukštą postą tik būti jame. Privalu eiti, tik jei esi pasirengęs ten kažką padaryti.“
Visgi kadenciją baigusi šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad į save susikoncentravusių žmonių vis dar yra gausu politikoje.
„Aš manau, kad didelė dalis viešumoje esančių žmonių arba užimančių politinius postus ateina savimi pasidžiaugti, save parodyti. Tai galima matyti ir matome turbūt visi“, – patvirtino ji.
Kalbėdama apie savo kaip Europos Komisijos narės karjerą D. Grybauskaitė teigė, kad jos pagrindinis išskirtinumas buvo kalbėti trumpai ir aiškiai.
„Ko gero, tarptautinėje erdvėje išsiskirdavau iš politikų būtent todėl, kad kalbėdavau labai trumpai, labai aiškiai. (…) Aš kalbėdavau daugiausiai dvi arba tris minutes. Bet jeigu aš kalbėdavau, tai absoliučiai visi viską padėdavo ir labai įdėmiai klausydavo“, – teigė D. Grybauskaitė.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
„Žiniasklaidai reikia labai trumpos žinios, kad tilptų į dvidešimt, trisdešimt sekundžių – žinioms“, – pridūrė ji, akcentuodama, kad savo pasisakymams visada atsakingai ruošdavosi.
D. Grybauskaitė taip pat atskleidė, kodėl su ja dirbti buvo nelengva.
„Mano karjera kilo nuo apačios. Aš buvau viskuo. Aš moku viską, dėl to mano protokolui buvo labai sunku su manimi dirbti. Aš gi žinojau, kaip viską reikia daryti. Jie nieko negalėjo nuo manęs nuslėpti. Tai dirbti su manimi nebuvo lengva, prisipažįstu“, – kalbėjo ji.
Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė.
Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
