Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Rusijos teismas trečiadienį paskelbė nuosprendį Gulago istoriko Jurijaus Dmitrijevo prieštaringai vertinamoje seksualinio išnaudojimo byloje, teismas skyrė jam kalėti daugiau kaip trejus metus.
 
Istorikas J. Dmitrijevas, vadovaujantis žinomos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ skyriui Karelijoje, dešimtmečius ieškojo ir kasinėjo masines kapavietes, kuriose palaidotos sovietų režimo aukos.
 
„Memorial“ teigimu, baudžiamasis istoriko persekiojimas yra didėjančio susidorojimo su disidentais dalis. Kaip teigia organizacija, istoriko teismo procesas vyko už uždarų durų.
 
J. Dmitrijevo advokatas Viktoras Anufrijevas reporteriams sakė, kad teisėjas pripažino jo klientą kaltu dėl seksualinės prievartos prieš įdukrą ir nuteisė jį kalėti trejus metus ir šešis mėnesius griežto režimo kolonijoje.
 
Advokato teigimu, jis dar negavo raštiško verdikto ir teigė, kad įmanoma, jog įskaičius kardomojo kalinimo laiką, J. Dmitrijevas išeis į laisvę jau rugsėjį.
 
64 metų istorikui iš pradžių grėsė iki 15 metų nelaisvės. J. Dmitrijevas pirmiausiai buvo sulaikytas 2016 metais dėl kaltinimų, susijusių su vaikų pornografija, bet 2018 metais buvo išteisintas, o netrukus vėl sulaikytas dėl kaltinimų seksualine prievarta.
 
„Nėra abejonių, kad J. Dmitrijevas nekaltas. Tiesa apie praeitį neatitinka valstybės istorinio naratyvo“, – teigė „Memorial“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22; 14:00

Prezidentas susitiko su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksijevič. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, susitikęs su Lietuvoje viešinčia Nobelio literatūros premijos laureate iš Baltarusijos Svetlana Aleksijevič, aptarė jos kūrybą, skatinančią iš naujo įvertinti skaudžių istorinių pamokų – karinių konfliktų, politinio persekiojimo, nusikaltimų žmogiškumui, Černobylio tragedijos – prasmę.
 
„Už kiekvienos tragedijos slypi tragiški žmonių likimai. Ar mokame įvertinti skaudžią patirtį ir deramai iš jos pasimokyti? Visai šalia Lietuvos, Baltarusijoje, kyla šiuolaikinis Černobylis – Astravo atominė elektrinė. Tai – grėsmė ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. S. Aleksijevič knyga „Černobylio malda“, kuri inscenizuojama Lietuvoje ir Baltarusijoje, yra žadintuvo skambutis Astravo atominės elektrinės grėsmių neįvertinančioms valstybėms. Turime stengtis, kad niekam netektų parašyti kronikos „Astravo malda“, – prezidentą cituoja jo komunikacijos grupė.
 
Lietuvos vadovas išreiškė padėką rašytojai už jos kūrybinį indėlį, įamžinant skaudžias, bet itin prasmingas Rytų Europos šalių žmonių patirtis sunkiausiais regiono istorijos etapais. Prezidentas kartu su Nobelio literatūros premijos laureate kalbėjosi apie kultūrinės diplomatijos prioritetus Rytų Europos valstybėse, aptarė istorinės atminties svarbą bei istorijos perrašymo grėsmes, su kuriomis susiduria Lietuva bei kaimyninės šalys.
 
Susitikime kalbėta apie iniciatyvą 2022 metus paskelbti garsaus Europos švietėjo, leidėjo Pranciškaus Skorinos metais. Išreikštas palaikymas S. Aleksijevič iniciatyvai atidaryti moterų rašytojų knygų leidyklą, skatinti bei puoselėti moterų rašytojų, moterų karuose ir kituose konfliktuose temas.
 
S. Aleksijevič Nobelio literatūros premija suteikta 2015 metais. Rašytoja savo knygose nagrinėja karinių konfliktų, Holokausto ir Gulagų, moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, Černobylio, SSRS imperijos subyrėjimo pasekmių posovietinėje erdvėje temas. S. Aleksijevič knygos „Černobylio malda“ motyvai panaudoti garsiame „HBO“ seriale „Černobylis“, filmuotame Lietuvos teritorijoje.
 
Kovo 5-6 dienomis S. Aleksijevič dalyvauja Užsienio reikalų ministerijos kartu su Andrejaus Sacharovo tyrimų centru ir Vilniaus universiteto Psichologijos institutu rengiamoje tarptautinėje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.06; 00:30

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, gynė tikėjimą ir laisvą žodį.

Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei seseriai N. Sadūnaitei dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis.

„Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

Kaip pabrėžė profesorius, ses. Nijolė visuomet tikėjo susivokimo kibirkštimi.

„Džiugino jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, kaip jie vargšai kuičiasi, vargsta tokiose pareigose ir kaip jiems dėl to nepasisekė. Galima sakyti, kad tai – baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo! Ir tai buvo moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys“, – sakė prof. V. Landsbergis, pabrėždamas, kad moterys rezistentės pasipriešinimo dalyvės išsiskyrė ramia ištverme – be pykčio, bet nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu,kas teisinga, kas ne.

„Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią – žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė – velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Ses. Nijolę profesorius vadino mūsų turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada – ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas – priimti ar ne“, – sakė prof. V. Landsbergis. 

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“.

„Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.

Pasak aktorės, paskutinis 1987 m. pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsim“.

K. Masiulytė-Paliulienėses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi – žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. „Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis“, – sakė aktorė.

Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė.

Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos.

Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. „Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis viena bus laisva“, – sakė Šarūnas.

Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė buvo lakoniška. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą!” – kvietė ses. N. Sadūnaitė.

ELTA primena, kad būsima kovotoja už Lietuvos laisvę gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.

Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.

Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.)

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.15; 07:28

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami. 

Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.
Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.

Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė“ niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?

Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį“. Bet su šiuo „triukšmadariu“ jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!

K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės“. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos“, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.

Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?

Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės“. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage. 

Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės“ susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.

Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją“ ir „ragino minias žudyti“ liko.

Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..

Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…

Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu“. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?

O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.

Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija“. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.

Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės“. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.

Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“ arba Medininkuose irgi „savi“ iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais“.

2016.11.30; 14:18

Rusijos valdžia kėsinasi sunaikinti unikalų Politinių represijų istorijos memorialinį muziejų „Permė-36“.

Tai vienintelis muziejus visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, kuris įsteigtas buvusiame Gulago lageryje.

Šis lageris svarbus ir lietuviams, nes jame kalėjo nemažai mūsų tautiečių, tarp jų – Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, mons. Alfonsas Svarinskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir kiti.

Continue reading „Rusijos valdžia naikina memorialinį muziejų „Permė – 36““

rusrep

Kuo Putinas geresnis už Koržakovą

Plano detalės: plane nenumatyta

Šiaip ar taip, jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvę organų bendradarbiai ėmė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti milžiniškas finansines lėšas.

Kodėl gi jie nepasinaudojo jomis, kad, kaip ir prisakė visuotinis numylėtinis Jurijus Andropovas, iškart paimtų valdžią?

Gal kaip tik todėl, kad bijojo tas lėšas prarasti.

Pradžioje „oficiali“ korporacinė versija, išdėstyta generolo Kondaurovo:

Continue reading „Vladimiro Putino – Jurijaus Andropovo planas ( 2 )“

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas“

burokas_virselis

UAB „Petro ofsetas“ išleido Edvardo Buroko penktąją – iš serijos „Pūtėme prieš vėją“ – knygą. Knyga skirta LLKS narių biografijoms, tačiau joje skaitytojas ras žinių ir apie narių veiklą.

E. Burokas į savo penktąją knygą surašė dalį vienos organizacijos – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos – narių biografijas. Dalies žuvusių ir išėjusių Anapilin – tik pavardes. Stengėsi prisiminti ir įvardinti visus. Ar pavyko? – spręsite jūs, skaitytojai. Jeigu prisiminsite daugiau, papildysite.

Daugumai iš įvardintųjų buvo lemta gyventi okupuotoje Tėvynėje, kovoti su okupantais ginklu, plunksna, sabotuoti ar rengti okupantui pasalas. Visi, arba beveik visi, okupacijos metais vaikščiojo skustuvo ašmenimis.

Continue reading „Lietuviai – kovų audrose“

auschwitz25

„Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą“, – kalbėdamas apie Ameriką,  klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje  „Holokausto industrija“ (Dialogo kultūros institutas, 2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat, Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų  kaliniai.

Continue reading „Kodėl nieko nepiktina katastrofiškai sumažėjęs Osvencimo/Aušvico aukų skaičius?“

edvardas_scan

Mūsų istorikai bei pasipriešinimo imperijai tyrinėtojai dar ir dabar visą dešimtis milijonų kalinių sutelkusių lagerių archipelagą tebelaiko bausmės už priešinimąsi sovietinei ideologijai ir santvarkai vieta, sovietinės tironijos apraiška. Iki smulkmenų gvildenama represinių struktūrų veikla, aprašoma kalinių ir tremtinių buitis, prižiūrėtojų žiaurumai, mirtys, žmogaus išniekinimui prilygstantys laidojimai. Tačiau jokiuose šaltiniuose nerasime važtaraščių, liudijančių milijonus tonų iškastos akmens anglies, vario ar kitokios rūdos, medienos, kuria buvo penima sovietinė pramonė. Ir juolab nerasime niekur atskleistos priežasties, kodėl žlugo Gulago archipelagas. Priežasties neatskleidė ir savo chrestomatiniame veikale Aleksandras Solženycinas. Pasirodo, nelengva peržengti kalte įkaltas nuostatas, prasiskverbti į esmę per apgaulingą išorę, išjudinti nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai gali padaryti ir daro tie, kurie pažino sovietinę vergovę ir tironiją “iš vidaus”, kurie patys, tapę tos griūties priežastimi, atskleidžia visuomenei Gulago archipelago griūties priežastį.

Continue reading „Kaip ir kodėl žlugo Gulago archipelagas“