Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).
Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?
Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.
Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus kraštą pasitaiko nemažai.
Lenkiškos lapės gudrumėliai
Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…
Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.
Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.
Klastinga politika virto tragedija
1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.
Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.
Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.
Gviešėsi į Klaipėdos uostą
Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.
Pilsudskio okupanto karikatūra
Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.
Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją
Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.
Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?
Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.
Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.
Jungtinėse Valstijose už daugiau kaip 10 000 eurų parduota nuotrauka, kurioje nufotografuotas Adolfas Hitleris su žyde mergaite. Už fotografo Heinricho Hoffmanno darytą juodai baltą nuotrauką Merilando valstijoje sumokėta 11 520 dolerių, pranešė „Washington Post“.
Aukcionų namų duomenimis, nuotrauka daryta per A. Hitlerio gimtadienį 1933 metų balandžio 20-ąją jo Berghofo rezidencijoje Bavarijoje. Kartu su juo nufotografuota Bernhardine „Rosa“ Nienau. Diktatorius pasikvietė mergaitę, nes jos gimtadienis sutampa su jo. Vėliau jis nuotrauką jai ir dedikavo.
Nuotrauka laikoma ypač įdomia todėl, kad mergaitė dėl savo senelės Idos Voit žydiškos kilmės nacių supratimu buvo laikoma „ketvirčiu žydės“. A. Hitleris apie jos kilmę žinojo. Remiantis žydų religijos įstatymu, žydas yra žmogus, kurio motina yra žydė. Pagal šį įstatymą, ir „Rosa“, ir jos motina buvo žydės.
Kas aukcionui pasiūlė nuotrauką ir kas ją įsigijo, neskelbiama.
„Žvalgybos tarnybos, kuri buvo CŽV pirmtakė, parengtame išsamiame pranešime tvirtinama, kad Adolfas Hitleris turėjo biseksualinių polinkių ir buvo sadomazochistas“, – rašo ABC žurnalistas Manuelis P. Viljatoras, remdamasis publikacija laikraštyje Daily Star. Jis tvirtina, kad aptiko tą 68-ių puslapių dokumentą ir kad jį sudarytį padėjęs vienas labai artimas Hitlerio draugas.
„Pranešimas buvo sudarytas antropologo Henrio Fildo 1942 metais ir skirtas Strateginių tarnybų valdybai, kuri labiau žinoma kaip žinyba, kuri buvo CŽV pirmtakė“, – sakoma straipsnyje.
„Tyrimą apie Hitlerio seksualinį gyvenimą inspiravo Ernstas Sedžvikas Hanfštenglis, vokietis, kuris, kaip sakoma pranešimuose, buvo artimas Hitlerio draugas ir patikėtinis trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Pasiturinčio vokiečių leidėjo sūnus, tas įdomus personažas, tapo vienu iš stambiausių mecenatų nacistų lyderiui nacionalsocializmo klestėjimo Vokietijoje metais. Pažymėtina, kad didžiausią dalį pinigų jis pervedė jam iš JAV, kur buvo priverstas išvykti, kad ten vadovautų šeimos firmai“, – rašo leidinys.
Anot pranešimų, vėliau Sedžvikas Hanfštenglis nutolo nuo nacistų, tapo vienu iš Amerikos prezidento Ruzvelto patikėtinių ir pasiūlė pastarajam gausybę informacijos apie savo buvusį draugą. Laikraštis komentuoja: „Šiaip ar taip, sunku nustatyti, ar teisinga ta informacija – gal jis teikė ją paprasčiausiai tam, kad pelnytų amerikiečių palankumą“.
„Viena iš pagrindinių minčių pranešime – tvirtinimas, kad jaunystėje Hitleris turėjo „homoseksualinę gyslelę“ ir kad jis priklausė „žmonių, turinčių sadomazochistinių polinkių, tipui“, – perpasakoja autorius. Štai dar viena citata iš dokumento: „Jo seksualinis gyvenimas – dvilypis, visiškai kaip jo politinės pažiūros, jis vienu metu ir homoseksualas, ir heteroseksualas“.
Pranešime sakoma, kad „homoseksualūs organizacijos nariai Rudolfą Hesą vadindavo „Froilen Ana“ ir sklandė skandalinga žinia, kad keliose puotose jis lankėsi apsirengęs moteriškais drabužiais“. „Būdamas kalėjime 1923 metais nacistų lyderis po izoliacijos ir priverstinio lytinio susilaikymo pajuto prieraišumą Hesui“, – sakoma dokumente.
Laikraštis pabrėžia: istorija iš tikrųjų patvirtina, kad Hesas turėjo keletą panašių pravardžių: Ponia Hes, Paula, Gretė ir Ema.
Pranešime sakoma, kad 1910–1913 metais Hitleris gyveno Vienoje vyrų pensione. Strateginių tarnybų valdybos archyvuose pasakyta, kad tas pensionas „buvo žinomas kaip vieta, kur pagyvenę vyrai eidavo ieškoti jaunų vyrukų, kad užsiimtų su jais homoseksualiais malonumais“.
Peru pilietis Hitleris Alba Sanchezas iškėlė savo kandidatūrą į šalies vakaruose esančio Jungaro miesto mero postą. Bet, kaip pranešė ketvirtadienį radijo stotis RPP, jo tautietis Leninas Vladimiras Rodriguezas Valverdė kreipėsi į rinkimus rengiančias institucijas, reikalaudamas uždrausti politikui pretenduoti į šį postą.
Hitleris Alba Sanchezas atstovauja dešiniajai partijai „Mes – Peru“. Kandidato į merus nuomone, jo politiniai priešininkai naudojasi Leninu Vladimiru Rodriguezu Valverde, siekdami kito pretendento į miesto vadovus pergalės. „Aš esu geras Hitleris“, – tikina kandidatas.
Politikas jau ėjo Jungaro mero pareigas 2011-2014 metais. Pasak kandidato, varžovai niekada nepraleidžia progos diskredituoti jį dėl vardo. „Mano tėvas tikriausiai pavadino mane taip todėl, kad tai skambėjo užsienietiškai, jis nežinojo Hitlerio istorijos“, – sako Hitleris Alba Sanchezas. Jis prisipažino ketinęs pakeisti vardą, bet atsisakęs šio sumanymo iš pagarbos tėvams.
Peru rinkimų teismas atsisakė pašalinti iš rinkimų kandidatą neįprastu vardu, kadangi tam nėra teisėto pagrindo. Apie Lenino Vladimiro Rodriguezo Valverdės reakciją į šį teismo sprendimą nepranešama.
Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame rusų istoriko Marko Solonino komentarą.
Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.
Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame prof. Kęstučio Skrupskelio įžvalgas.
Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame istoriko V. Valiušaičio komentarą. Po to bus publikuojamos kitų diskusijos dalyvių įžvalgos: Kęstučio Skrupskelio, Gintauto Miknevičiaus ir Marko Solonino.
Berlyne tūkstančiai žmonių protestuoja prieš neonacių eitynes. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Berlyne prasidėjo pirmieji protestai prieš kasmetines neonacių eitynes, skirtas pagerbti Adolfo Hitlerio pavaduotoją Rudolfą Hessą, praneša naujienų agentūra dpa.
Pasak policijos atstovės spaudai, apie 2 300 policijos pareigūnų budi Vokietijos sostinės Spandau rajone, kad išlaikytų atstumą tarp dviejų demonstrantų grupių ir užkirstų kelią smurto protrūkiui.
Berlyne protestuojama prieš neonacius. EPA – ELTA nuotr.
Neonacių eitynės žymi 31-ąsias R. Hesso savižudybės metines. 1941 m. jis vienas skrido lėktuvu iš nacistinės Vokietijos į Škotiją tikėdamasis susitarti dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau buvo sulaikytas, o po karo kalintas Berlyne.
Į eitynes, skirtas R. Hessui pagerbti, užsiregistravo apie 500 dalyvių, tuo metu prieš jas protestuoti turėtų 4 000 žmonių.
Kai kurie protestuotojai žadėjo blokuoti neonacių maršrutą iš Spandau centrinės traukinių stoties iki tos vietos, kur kadaise buvo sąjungininkų kalėjimas, kuriame kalintas R. Hessas.
Vokietijos įstatymai draudžia šlovinti R. Hessą. Nors eitynes kasmet raginama uždrausti, tačiau jos dažniausiai leidžiamos remiantis susirinkimų laisve Vokietijoje.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.
Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.
Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).
Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.
Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.
Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.
Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.
Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.
Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.
Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.
Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.
Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.
Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.
Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…
Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…
Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…
Prancūzijos tyrėjai sako, kad nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris tikrai mirė Berlyne 1945 m. nuo kalio cianido nuodų ir šautinės žaizdos. Jie tai tvirtina po to, kai jiems buvo suteikta reta teisė ištirti Maskvoje saugomus diktatoriaus dantų fragmentus, praneša AFP.
„Nėra jokios abejonės, kad dantys autentiški. Mūsų tyrimas patvirtina, kad A. Hitleris mirė 1945 m.“, – profesorius Philippe’as Charlier’is sakė naujienų agentūrai AFP.
„Galime baigti visas sąmokslo teorijas apie A. Hitlerį. Jis nepabėgo į Argentiną povandeniniu laivu, jis nesislapstė nei slaptoje bazėje Antarktidoje, nei nematomoje Mėnulio pusėje“, – sakė profesorius.
Tyrimas, kurį P. Charlier’is atliko drauge su dar keturiais mokslininkais, buvo publikuotas penktadienį mokslo žurnale „European Journal of Internal Medicine“.
2017 m. kovo ir liepos mėnesiais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir valstybės archyvai mokslininkų komandai leido apžiūrėti diktatoriaus kaulus pirmą kartą nuo 1946 m.
Prancūzų komandai buvo parodytas, kaip sakoma, A. Hitlerio, kaukolės fragmentas su tikriausiai kulkos palikta skyle kairėje pusėje. Tyrėjams nebuvo leista paimti šio fragmento mėginių.
Pasak mokslininkų, fragmento sandara visiškai atitiko radiografinius A. Hitlerio kaukolės tyrimus, atliktus likus metams iki jo mirties.
P. Charlier’is sako, kad ši studija patvirtina visuotinai pripažintą versiją, jog diktatorius mirė bunkeryje Berlyne 1945 m. balandžio 30 d. drauge su savo kompanione Eva Braun.
Jeigu tuoj po inauguracijos JAV prezidentas D.Trampas skubės neutralioje teritorijoje susitikti su V.Putinu, galima spėlioti, kad pastarasis tikrai turi JAV prezidentą kompromituojančios, sensacingos informacijos. Skuba ją nusipirkti, kad nebūtų paviešinta. Priešingu atveju – neabejotinas impičmentas.
Kiek jis gali sumokėti už galimybę vieną kadenciją mulkinti amerikiečius, savo šustauskiškais išsišokimais kelti pavojų visam pasauliui? Turbūt daug gali sumokėti. Be kita ko, pavyzdžiui, Rusijai perleisti Baltijos valstybes, panašiai kaip jas Hitleris perleido Stalinui. Kaip ir tada, didžiosios Europos Sąjungos valstybės tikriausiai niekaip nereaguotų, tik apsidžiaugtų: grobuoniui numestas kaulas kurį laiką joms leisų ramiau pagyventi, atsivertų galimybės ekonomiškai bendradarbiauti didelėje rinkoje.
XXX
Audrius Š.
Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų…
Keisti dalykai dedasi. Naujoji valdžia tarsi kovoja su stikliuko nevengiančiais vairuotojais. Prie vairo gali sėsti tik absoliučiai blaivus žmogus, nulis promilių. Kalbama, reikėtų bausti net keleivį, jeigu jis sėda šalia kad ir labai mažai išgėrusiojo.
Naujas įstatymas tarsi skatina: jeigu jau gerti, tai iki žemės graibymo, iki stulpų, autobusų stotelių vartymo. Gerti reikia tiek, kad atsidūręs griovyje, susidūręs su kitu automobiliu, pareigūnui pripūstum ne mažiau pusantros promilės. Nes tik taip gali išvengti kalėjimo, automobilio konfiskavimo. Juk laiduotoją, kad daugiau niekada gyvenime negersi, visada susirasi, tave užtarti gali teta, dėdė, dėdienė…
Mažiau išgėręs ir pagautas vairuotojas tokios galimybės neturi. Nepadės jokios tetos ir dėdės. Mano pažįstama automobilių stovėjimo aikštelėje netyčia šiek tiek nubrozdino šalia stovėjusį automobilį ir tyčia ar netyčia nuvažiavo. Teismas, bauda vos ne tūkstančio eurų, trejiems metams atimtos vairuotojo teisės, po trejų metų – egzaminas, vėl papildomos išlaidos…
Būčiau laidavęs, kad moteriškė niekada taip nepasielgs, bet tokios galimybės neturėjau.
Visi stebimės, gūžčiojame pečiais: kaip suprasti tokį teisingumą? Sukurta užuovėja saviems išvengti bausmės? Siekiant sumažinti baudžiamosios atsakomybės statistinius skaičius? Perpildyti kalėjimai?
Žurnalisto kalbinamas Seimo narys teisininkas Julius Sabatauskas muistėsi, ragino neskubėti daryti išvadas, kalbėjo apie atgailą.
Neabejoju, kad toks humaniškumas tik paskatins gerti tiek, kad, kaip toj dainoj, kelias nedulkėtų.
Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.
VYTAUTAS LANDSBERGIS. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mielieji, aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai, garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo.
Kasmet bent sykį metuose prisimename Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysime kapines. Kai nepavykusi valstybė, Sovietų Sąjunga, veikiau pąjunga, prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėme ginkluotą kitos šalies agresiją, tapome išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką!“ Tai iš Aukščiausiosios Tarybos šioje salėje priimto Sausio 13-osios nakties pareiškimo.
Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai.
Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką.
Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.
XXI a. pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Krembliaus imperinis verslas prašaus kaip paprastai. Astravo grabas.
Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis.
Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba. Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai, nasledniky Stalina, anot J. Javtušenkos, mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.
Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.
Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.
Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos.
Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.
Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių realityvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmismas, pramogėlių pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus. Mes laikėme ir tebelaikome kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa šį žmonijos masto egzaminą. O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva, nors ir nedidelė, bet gali būti didelė.
Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.
(2016 metų Laisvės premijos laureato, profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba)
1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.
Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.
Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.
Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros valstybių.
Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.
Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą.
Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.
Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.
Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.
Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20 Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.
Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.
Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.
Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.
Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.
Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė visą kadenciją iki l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.
Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.
Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.
Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.
Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.
Didelį nerimą lietuviuose sukėlė 1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.
Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.
Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.
Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.
Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“
Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.
Vis dažniau prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.
Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje beiplečiantį fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.
Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.
Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines nuostatas.
1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.
Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.
Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai sveikinimo laiškai.
Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.
Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.
Tarp tų nedaugelio A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.
Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės 6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.
A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.
Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.
Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją nutiesti.
Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.
Slaptai.lt jau pasakojo, kad Rusijoje ir už menką abejonę mokykliniame istorijos vadovėlyje išdėstytomis tiesomis galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.
O dabar – pasakojimas apie tai, kaip ir už ką pilietis reikalavo iškelti baudžiamąją bylą … istorijos vadovėlio autoriams. Pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“.
Skundikai tik ir laukė šito straipsnio
Ir žemesnysis teismas, o visai neseniai ir Maskvos miesto teismas atsisakė patenkinti Jevgenijaus Džiugašvilio skundus dėl atsisakymo pagal jo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą. Bet šis pilietis yra sukurpęs daug ieškinių dėl vieno ir to paties dalyko, skundžia jam nepalankius žemesniųjų teismų sprendimus Rusijos aukščiausiajam teismui, ir šiomis dienomis turėtume sužinoti, ar vėl apskundė.
Pilietis Džiugašvilis savo 2016 m. rugsėjo 1 d. „Pareiškime dėl nusikaltimo“ prašė Rusijos tyrimo komiteto iškelti baudžiamąją bylą 10 klasės istorijos vadovėlio autoriams pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimą nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimą žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.
Pareiškėjui naujame Rusijos moksleiviams skirtame vadovėlyje užkliuvo ši pastraipa: Tragiškai susiklostė Lenkijos karininkų likimas sovietinėje nelaisvėje. Juos laikė penkiuose lageriuose, iš kurių žinomiausias – Katynėje (Smolensko sritis). Šių stovyklų karo belaisviai lenkai buvo sušaudyti VKP (b) CK politinio biuro 1940 m. kovo 5 d. sprendimu, archyvinių dokumentų liudijimu, žuvo 21 857 žmonės.
VKP (b) – tai Sovietų Sąjungos komunistų partija (bolševikų), kurios centro komiteto politiniam biurui priklausė visa valdžia SSRS, o tame biure – jokių oficialių valstybinių pareigų nuo 1922 iki 1941 metų neturėjusiam Josifui Stalinui. 1934 metais įvykusiame Sovietų Sąjungos komunistų suvažiavime kalbėtojai pagarbino Staliną 1 500 kartų. SSRS vykdytos politinės represijos dar vadintos Stalino represijomis. Pačių jų vykdytojų duomenimis, vien 1937-1938 metais NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato) organai areštavo 1 575 259 žmones, iš jų 681 692 sušaudė.
Pastarajame pareiškime 1936 metais gimęs Jevgenijus Džiugašvilis nenurodo esąs Josifo Stalino vaikaitis. Bet Rusijoje ir ypač Gruzijoje daugelis žino: tai Stalino vyresniojo sūnaus Jakovo nesantuokinis sūnus; 2002 metais tai pripažino Tbilisio apygardos teismas. Tiesa, kai kas iš Stalino atžalyno to nepripažįsta. 2015 metais Jevgenijus Džiugašvilis išleido prisiminimų knygą „Mano senelis – Stalinas! Jis – šventasis“, kurioje aiškina ir tai, dėl ko kai kurie giminės jo kratosi.
Savo senelį gyvą jis matė vienintelį kartą, kai Suvorovo karo mokyklos auklėtinių gretose žygiavo parado Raudonojoje aikštėje metu. Pats Jevgenijus Jakovlevičius neprisistato Stalino vaikaičiu: Koks jis man senelis? Vadas, draugas Stalinas – štai kas jis man. Bet neatsisakė suvaidinti Staliną filme apie Jakovą Džiugašvilį, savo tėvą.
Atsargos pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis enciklopedijose pristatomas kaip sovietinis karinis mokslininkas – inžinierius ir istorikas, profesorius. Rusijos ir Gruzijos visuomenės ir politikos veikėjas, įvairių sambūrių šiuose valstybėse vadovas ir narys. Pavyzdžiui, 1999 metais dalyvavo rinkimuose į Valstybės dūmą kaip vienas iš trijų „Stalino bloko už SSRS“ lyderių (blokas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus).
Nuo 1996 metų Gruzijoje pirmininkauja Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijai. Šis pavadinimas geriausiai parodo jo nekintamas pažiūras: Stalino valdymo epocha yra mūsų tėvynės aukso amžius, Stalinui žeriami priekaištai – didelis melas. Kai kurie autoriai tvirtina jį nusipelnius supratimo ir pagarbos už tai, kad ir žlugus Sovietų Sąjungai neišdavė savo senelio, liko ištikimas komunistiniams idealams.
Džiugašvilio kritika neaplenkia ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino vykdomos politikos. Pasak Stalino anūko, Putinas ėmė ir supjudė mus su mums gimininga tauta, su Ukraina. Mes neturime protingų vadovų, vieni vagys.
Jis kritikavo Krymo aneksiją, sakydamas, kad pusiasalį galima buvo susigrąžinti ne jėga, o teisiškai arba, blogiausiu atveju, nupirkti (Laikai jau ne tie. Jau 21 amžius, o mūsų lyderiai veikia po senovei). Rusija, girdi, neturi teisės šantažuoti Ukrainos dujų kaina, nes ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų buvusių SSRS tautų žmonės Raudonosios armijos gretose kartu kovojo prieš nacizmą, gynė šalį ir jos išteklius ir dabar turi teisę į juos.
2010 metais jis padavė į teismą pačią Rusijos Federacijos valstybinę dūmą, tiksliau jos daugumą, kurie balsavo už pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Esą teiginys Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neatitinka tikrovės ir įžeidžia jo senelio, Josifo Stalino, garbę ir orumą. Be to, reikalavo iš Dūmos deputatų, balsavusių už šį pareiškimą, priteisti 100 mln. rublių jo senelio atminimui ir jam pačiam, Stalino giminaičiui, padarytos moralinės žalos atlyginimui. Kai žemesnysis teismas jo ieškinio nepatenkino, kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą. Bet jam ir tai ne lubos – kitoje byloje jis pasiekė Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.
Atsiradus Baudžiamajame kodekse straipsniui „Nacizmo reabilitavimas“, Džiugašvilis (kartu su jam talkinančia, o teisingiau – jo vardu veikiančia grupe) ėmė pulti nauju teisiniu pagrindu ir dar smarkiau. 2015-ųjų pavasarį apkaltino neigimu faktų … pritarimu nusikaltimams… skleidimu… Rusijos istoriką Davidą Feldmaną, vienoje TV laidoje pasakiusį, kad NKVD vykdytojai sušaudė tūkstančius belaisvių lenkų karininkų, ir pareikalavo jam iškelti baudžiamąją bylą pagal 354.1 straipsnį. Po kelių dienų Tyrimų komitetui įskundė dar du žmones: politologą ir Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) narį.
1946 metai. Prašom pateikti papildomus įkalčius!
Jau kiek metų Stalino vaikaitis su bendražygiais įrodinėja, jog 11 000 lenkų karo belaisvių Katynės miške nužudė vokiečiai. Tai jie rašo ir pastarajame įskundime: jų kaltės faktas nustatytas Tarptautinio karo tribunolo 1946 m. vasario 14 d. procesiniu sprendimu ir 1946 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Jie neabejodami nurodo ir nusikaltimo sumanytojus: nuosprendžiu nustatytas teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktas.
Tiesiog nuostabu! Koks procesinis sprendimas? Iš kur asmeninės kaltės faktas?
Vasario 14 d. nė koks procesinis sprendimas dėl Katynės žudynių negalėjo būti priimtas, nes SSRS prokuroras tos dienos vakariniame posėdyje nebaigė savo kalbos ir tęsė ją kitą rytą.
Iš tikrųjų jeigu ką galima laikyti procesiniu sprendimu, tai Tribunolo atsisakymą be papildomų svarstymų priimti sovietinio kaltintojo vasario 14 d. pateiktą dokumentą, vėliau pagarsėjusį kaip „Burdenkos komisijos pranešimas“ (Maskvoje 1944 m. sausio 14 d. sudarytai specialiajai komisijai lenkų karininkų belaisvių nužudymo Katynės miške aplinkybėms tirti ir nustatyti vadovavo Raudonosios armijos vyriausiasis chirurgas akademikas Nikolajus Burdenka); Niurnbergo procese „Pareiškimas“ kaip SSRS įrodomasis dokumentas gavo registracijos vardą – „SSRS-54“.
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė”.
Tik šis sprendimas Teismo buvo priimtas gerokai vėliau. Tribunolo nariai kovo 12 d. parengtiniame posėdyje nusprendė patenkinti gynybos (konkrečiai – Geringo advokato Oto Štamerio) prašymą iškviesti liudytojus Katynės žudynių aplinkybėms paaiškinti, nors SSRS skirtasis Tribunolo narys Jona Nikitčenka tam visaip priešinosi: Kai kalbama apie visiems žinomus istorinius faktus, Tribunolas priima juos be įrodymų, pripažįsta juos įrodytais (atsisakė balsuoti, bet visi sąjungininkų atstovai pasisakė „už“).
Atrodė, sovietai nesitikėjo tokio akibrokšto. Kovo 18 d. SSRS vyriausiasis kaltintojas Romanas Rudenka kreipėsi į Teismą griežtu laišku, kuriame sprendimą apklausti liudytojus pavadino ypač pavojingu precedentu, nes tai esą leidžia gynybai be galo vilkinti procesą keliant abejones dėl įrodymų, pagal Tribunolo įstatų 21 straipsnį laikomų neginčijamais. Šiame laiške Rudenka surašė viską taip, kaip buvo nurodyta jam skirtoje Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti instrukcijoje. Bet protestą pasirašė jis vienas, nes palenkti sovietų pusėn sąjungininkų kaltintojų, kaip ragino „Vyšinskio komisija“, jam nepavyko.
Rudenkos demaršas atrodė pagrįstas: sutinkamai su 21 straipsniu Tribunolas turi priimti sąjunginių valstybių oficialius dokumentus be papildomų įrodymų, taigi tai taikoma ir „Burdenkos komisijos pranešimui“. Bet balandžio 6 d. posėdyje Tribunolas pirmą kartą nusprendė savaip: turi priimti, bet neprivalo (beje, Įstatai leido nukrypti nuo nustatytų taisyklių, jeigu to prireiktų teisingumo labui). Ir sutiko su gynybos prašymu iškviesti liudytojus kryžminei apklausai. Sovietų atstovai tam žūtbūtinai priešinosi, o Rudenka elgėsi taip įžūliai ir nepadoriai, kad Tribunolo narys amerikietis Frensis Bidlas neiškentė: Amerikoje tuojau pat pasiųstų prokurorą į kalėjimą už teismo negerbimą.
Ir tuo nesibaigė. Birželio 19 d. Tribunolo uždarame posėdyje Nikitčenka pasiūlė Katynės byloje pasitenkinti raštiškais liudijimais, o pačių liudytojų nekviesti (iki to laiko Maskvoje spėta surašyti daugiau kaip pusšimčio žmonių apklausos protokolus, tam reikalui vadovavo iš Niurnbergo atvykęs SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojas Levas Smirnovas). Bet Teismas nenusileido. Galiausiai susitarta išklausyti ne daugiau kaip po tris abiejų pusių liudytojus.
Tarptautinio karo tribunolo kaltinime sakoma: 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių buvo nužudyta Katynės miške netoli Smolensko (tiesa, trys mėnesiai iki prasidedant procesui išdalytame kaltinimo išvados tekste buvo kitas skaičius: 925). Vokiečių kaltę turėjo įrodyti Tribunolui pateiktas dokumentas „SSSR-54“.
Šiame dokumente sakoma, kad lenkai karo belaisviai, buvę trijuose lageriuose vakariau Smolensko, ir vokiečių okupantams užėmus Smolenską tebebuvo ten iki 1941 metų rugsėjo įskaitytinai. 1941 metų rudenį Katynės miške buvo vykdomi masiniai lenkų karo belaisvių iš minėtų lagerių sušaudymai. 1942-1943 metų žiemą karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai. Sovietų Sąjungos karinė galia vis didėjo, SSRS ir sąjungininkų vienybė darėsi tvirtesnė. Vokiečiai nutarė imtis provokacijos tam, kad savo piktadarystę primestų sovietinės valdžios organams, tikėdamiesi sukiršinti rusus su lenkais ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus.
Smulkiau apie tai aiškinama skyriuje „Vokiečių provokacijos kilimas“ (Возникновение немецкой провокации). Galiausiai „Bendrose išvadose“ nurodoma: masinį lenkų karo belaisvių sušaudymą Katynės miške vykdė vokiečių karinė įstaiga, prisidengusi sąlygišku pavadinimu „537-to statybos bataliono štabas“, kuriai vadovavo papulkininkis Arnesas.
Dokumente „SSRS-54“ vokiečių provokacija vadinama tai, apie ką 1943 m. balandžio 13 d. pranešė vokiečių radijas: Smolensko srities gyventojai nurodė vokiečių valdžios atstovams vietą, kur bolševikai vykdė masinio naikinimo akcijas ir kur GPU sunaikino dešimt tūkstančių Lenkijos karininkų (GPU vokiečiai ir toliau vadino NKVD valstybės saugumo valdybą, 1917 metais bolševikų įkurtos ČK, politinės policijos, pirmtakę). Balandžio 16 d. Sovietų Sąjungos informacijos tarnyba (Совинформбюро) atkirto, kad Vokietijos radijo pranešimas yra šlykštus šmeižikiškas prasimanymas ir sovietų nelaisvėje buvusius lenkus nužudė patys vokiečiai 1941 metais, kai sovietiniai daliniai pasitraukė iš Smolensko rajono.
Vokiečių sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad lenkai buvo sušaudyti 1940 metų kovo ir balandžio mėnesiais.
Juodoji sovietų diena Niurnberge
Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, po kryžminės liudytojų apklausos (liepos 1-2 d.) SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojui Smirnovui prireikė kreiptis į Tribunolo pirmininką Džefrį Lorensą trumpu pareiškimu. Sovietų pusė, pasakė jis, atrinko tris liudytojus iš 120 apklaustų asmenų, turi daugelio jų tinkamai patvirtintus raštiškus parodymus ir gali Tribunolo reikalavimu juos tuoj pat pateikti, taip pat iškviesti bet kurį iš apklaustųjų. Štameris tam neprieštaravo su sąlyga, kad ir gynybai bus leista iškviesti atitinkamai papildomų liudytojų. Lorensas tarė paskutinį žodį: Tribunolas jau yra nusprendęs; mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu. Ir iškart ėmėsi už akių teisiamo Martino Bormano…
Ne be reikalo sovietai prieš porą savaičių siūlė apsieiti iš viso be liudytojų! Kaip dabar žinome, sovietai abejojo ir dėl savųjų, bet daugiausia nerimavo, ką pasakys gynybos pakviestieji. Gynyba pateikė liudytojų pavardes kelios savaitės iki apklausos pradžios, o kaltinimo pusė laikė savo liudytojus paslaptyje iki pat paskutinės minutės, paskelbė juos tik posėdžio dieną, ir tai – pareikalavus gynybai. Sovietų abejonės pasitvirtino su kaupu.
Liepos 1 d. posėdyje Smirnovas susimovė vos pradėjęs apklausinėti gynybos liudytoją Fridrichą Arensą (o ne Arnesą, kaip jau išaiškėjo iš gynybos apklausos, ir ne buvusį kažin kokios slaptos karinės įstaigos, o kariuomenės ryšių pulko vadą). Liudytojas vėl paaiškino į Katynę atvykęs 1941 metų lapkričio pabaigoje. Bet sovietų prokuroras neatlyžo. Kai jis kelintą kartą vokiečio paklausė, ar šis buvęs Katynėje 1941 metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, už liudytoją atsakė Tribunolo pirmininkas: Jis sako, kad ten nebuvo.
Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.
Dokumente „SSSR-54“ buvo rašoma, jog norint išsiaiškinti tai, kas įvyko Katynės miške 1941 metų rugsėjį, ypatingai svarbią reikšmę turi astronomijos profesoriaus Boriso Bazilevskio liudijimas. Suprantama, sovietai buvusį Smolensko burmistro pavaduotoją atgabeno į Niurnbergą. Žurnalistams jis jau buvo pasirodęs 1944 metų pradžioje Smolenske, Burdenkos komisijos surengtoje spaudos konferencijoje; vienas užsienietis tada jį apibūdino ne itin patraukliai: drebantis mažas žmogelis.
Advokato Štamerio apklausiamas Bazilevskis visiškai sutriko. Štameris: Ponas liudytojau, jūs iki pertraukos, man atrodo, skaitėte savo parodymus? Ar ne taip? Bazilevskis: Aš nieko neskaičiau. Mano rankose tik teismo planas.
Dėl vokiečių kaltės, tai Bazilevskis paaiškino ją suvokęs iš miesto burmistro žodžių 1941 metų rugsėjį. Vieną kartą Menšaginas jam pasakė, kad karo belaisvius lenkus rengiamasi sunaikinti. O kitą sykį, po dviejų savaičių, klausiamas dėl lenkų belaisvių, burmistras atsakė, ką pats sužinojęs iš vokiečių komendanto: Su jais viskas baigta. Dar iš Menšagino Bazilevskis sužinojo, kad lenkų sušaudymas – tai grandis Vokietijos vykdomos antilenkiškos politikos, ypatingai paaštrėjusios sudarius rusų-lenkų sutartį (tikrai kaip iš rašto). Pats belaisvių sušaudymo vietos nematęs ir negalįs nurodyti žmogaus, kuris dalyvavo ar matė sušaudymą.
Nežinia, kas ir kada liepos 1-ąją pavadino juoda sovietų diena Niurnberge. Tą dieną vertėjavo 23-metė Tatjana Stupnikova. Po daugelio metų ji savo prisiminimuose „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего, кроме правды, 1998) aprašė, kaip jautėsi: Man ta diena tikrai buvo juoda, nors aš buvau tik vertėja posėdžių salėje. Girdėti ir versti liudytojų parodymus man buvo neapsakomai sunku. Ir šį kartą ne dėl vertimo keblumo, o dėl nenumaldomo gėdos jausmo, kad vienintelę, daug iškentėjusią Tėvynę ne be pagrindo galima įtarti įvykdžius sunkų nusikaltimą.
Kuo čia dėtas Geringas?
Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje Katynė nepaminėta, tad iš kur Stalino idėjiniai palikuonys ėmė teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktą? Nebent iš 1953 metais pasirodžiusio „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ 20-o tomo. Ten straipsnelyje „Sušaudymas Katynėje“ rašoma: 1945-1946 metais Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge pripažino Geringą ir kitus pagrindinius vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo politikos vykdymo, taip pat dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo Katynės miške.
Nuosprendyje dar gyvas Geringas vadinamas antru pagal svarbą nacistinio režimo veikėju po Hitlerio – jis būtų buvęs pakarta pats pirmas, jeigu būtų neprarijęs nuodų. Kaip sakoma Nuosprendyje, Geringas vadovavo visoms Vokietijos ekonomikos šakoms, jam įsakius užimtos teritorijos buvo plėšiamos, o gyventojai varomi priverstiniam darbui. Jis išleido direktyvas dėl sovietų ir prancūzų karo belaisvių panaudojimo ginklų pramonėje; jis kalbėjo apie lenkų ir olandų kaip karo belaisvių grobimą, jeigu prireiks, ir jų panaudojimą darbams.
Taigi Geringas siekė ne naikinti karo belaisvius užimtose kraštuose, o panaudoti juos Vokietijoje, kas visiškai suprantama, nes vadovavo visai ekonomikai.
Dar didesnė paslaptis, kodėl Stalino anūkas prie Geringo prikergė Alfredą Jodlį, buvusį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinio vadovavimo skyriaus viršininką. Jis buvo pakartas (generolas pulkininkas prašė sušaudymo, bet Tribunolas nesutiko). Jodlio nuosprendyje nurodoma jį prisidėjus prie Hitlerio kuriamų direktyvų ir įsakymų: dėl sovietinių komisarų šaudymo, Maskvos ir Leningrado miestų sunaikinimo ir kelių kitų. Bet apie lenkus – nė mur mur.
To negana! Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainėje susirandame straipsnį apie Niurnbergo tribunolą („70 лет назад завершил работу Нюрнбергский трибунал“), kuriame prie Jodlio pavardės skliausteliuose parašyta: po mirties išteisintas iš naujo nagrinėjant bylą Miuncheno teisme 1953 metais. Kitoje vietoje apie tai pranešama su šauktuku – (!). Iš tikro yra ko nustebti – juk Rusijoje Niurnbergo tribunolo nuosprendis įteisintas kaip galutinis, neatšaukiamas!
Tiesa, rusiškoji „Vikipedija“ prie išteisintas 1953 metų vasario mėnesį, priduria: bet jau tų pačių metų rugsėjį Bavarijos politinio išlaisvinimo ministras visuomenės spaudžiamas atšaukė sprendimą dėl Niurnbergo teismo sprendimo pakeitimo. Dar kitur rasime: JAV spaudžiamas… Jeigu vis dėlto viename iš tikresnių šaltinių Widerrufdes Widerrufsdes Urteils suprasime kaip sprendimo atšaukti atšaukimą, tai išeis, kad Jodlio kaltė buvo įvertinta ne taip griežtai (ne pagrindinis nusikaltėlis, o prisidėjęs). Kad ir kaip būtų, Jodlio žmona atgavo konfiskuotą šeimos nuosavybę ir įgijo teisę į pensiją.
Žodžiu, dėl Jodlio kaltės nederėtų kirsti iš peties, juo labiau kad 1949 metais Niurbergo procese Prancūzijai atstovavęs kaltintojas prasitarė mirties bausmės skyrimą Alfredui Jodliui buvus teismo klaida (sovietai ir svarstant nuosprendžius liko sau ištikimi – pritarimo vienus būtinai pakarti siekė sutikdami su švelnesnėmis bausmėmis kitiems).
Ne mažiau stebėtina ir tai, kodėl Stalino anūkas prie kaltų dėl Katynės žudynių nepriskyrė Hanso Franko, buvusio Vokietijos okupuotų teritorijų generolo gubernatoriaus. Gal nė neskaitė SSRS vyriausiojo kaltintojo kalbų Niurnbergo procese? Paprastai sakoma, jog po liepos 2 d. Tribunolo pirmininko žodžių mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu sovietai paspaudė uodegą ir daugiau apie Katynę neprasižiojo. Prasižiojo! Ir tai padarė Rudenka savo baigiamojoje kalboje 1946 m. liepos 29 dieną.
Rudenka apie pasaulinio istorinio masto nusikaltėlį kalbėjo su užmoju: jis pasiuntė du milijonus lenkų į katorgą Vokietijoje tam, kad prieš pasmerkdamas mirčiai viską išsunktų iš jų Reicho naudai; vokiečių laikinai užgrobtose Lenkijos žemėse jo įvestas režimas buvo nežmoniškas milijonų žmonių naikinimo įvairiais, bet vienodai nusikalstamais būdais režimas. Neatsitiktinai (kaip įsitikino Teismas iš neseniai šioje salėje nuskambėjusių buvusio Smolensko burmistro pavaduotojo profesoriaus Bazilevskio parodymų) Franko įvestą Lenkijoje režimą sau pavyzdžiu laikė vokiečių fašistiniai žudikai, sunaikinę 11 tūkstančių belaisvių lenkų karininkų Katynės miške.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Toliau Rudenka pagarsino Franko slapto pranešimo Hitleriui dalį, kur Katynė minima dar tris kartus. Generolo gubernatoriaus žinias iš Katynės pats prokuroras vadina provokaciniais vokiečių pranešimais iš Katynės; ir vien Katynė čia reiškia tą patį: vokiečių pranešimą apie atrastus sušaudytus lenkų karininkus. Frankas skundžiasi Hitleriui, kad lenkų visuomenė nepasiduodanti to pranešimo įtakai ir prikišanti vokiečiams didelį mirtingumą vokiečių koncentracijos stovyklose. Iš to prokuroras daro išvadą, kad Frankas labai gerai žinojo, kas dedasi koncentracijos stovyklose, nors apklausiamas kalbėjo priešingai.
Tribunolo nuosprendyje pripažįstama, jog Frankas savo valia ir sąmoningai dalyvavo Lenkijoje vykdytame terore, prisidėjo prie daugiau kaip vieno milijono lenkų išvarymo į Vokietiją priverstiniam darbams ir mažiausiai trijų milijonų žydų sunaikinimo. Bet nurodoma ir šiokių tokių švelninančių aplinkybių: visiškai neabejotina, kad didelė dalis Frankui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų buvo vykdoma per policiją ir kai kurie nusikaltimai, galimas dalykas, galėjo būti įvykdyti jam nežinant ir kai kuriais atvejais netgi jam nesutinkant. Gali būti, kad kai kurie nusikaltimai buvo vykdomi ne Frankui nurodžius, o gavus tiesioginius įsakymus iš Vokietijos.
Generolas gubernatorius Frankas nesutarė su SS fiureriu Himleriu ir netgi buvo, kaip pastebėjo vienas autorius, gal ir ne visai be pagrindo, nežabotos policijos savivalės priešininkas. Tiesa, tai jam nepadėjo išvengti kilpos. Bet pavyzdys galvažudžiams, kaip matyti iš Nuosprendžio, jis buvo ne iš tinkamiausių. Astronomijos profesorius Bazilevskis, regisi, nė nesistengė tuo įtikinti Teismo. Juo labiau kad ir vokiečių fašistiniai, ir kiti žudikai žudė pagal įsakymus, o ne ką nors pamėgdžiodami.
Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.
Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…
Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.
Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.
Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.
1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis
Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė 1946 m. gegužės 27 d.
Niurnbergo teismo salėje.
Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.
Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.
Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.
Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.
Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…
Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją…
1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai…
2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).
Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.
Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų
Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).
Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.
1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių).
Niurnbergo teismo proceso metu.
Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.
Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.
Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).
Ką norėjo nuslėpti Stalinas
SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?
Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.
Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.
SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę – kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.
Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa. Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.
Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas: viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.
(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.
1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip – neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.
„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai; SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).
Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).
Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.
Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.
Slaptieji protokolai iš advokato portfelio
Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.
Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.
Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.
Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.
Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?
1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.
Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.
Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch” išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.
Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.
Palaidoti kaip šunį!
Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.
Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…
Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija, todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.
2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.
Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.
Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…
Kitose versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…
Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.
SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.
Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.
Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, – kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.
Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukų – tų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!
Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!
2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.
Nesuklysiu pasakęs, jog apie armėną Gareginą Nžde dauguma lietuvių nieko nežino. Ir tikriausiai nenori nieko žinoti. Išties – kam lietuviui laužyti galvą, kas buvo tas armėnas sunkiai ištariama pavarde?
Tačiau įsidėmėti Garegino Nžde pavardę vis tik vertėtų. Ypač besidomintiems užsienio politikos užkulisiais. Mat visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių, rajone, kur įsikūrusios valstybinės ir vyriausybinės įstaigos. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo pats Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, garbės sargybos kuopa…
Terorizmas – bjaurus reiškinys.
Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Gimė jis 1886 metais Azerbaidžanui priklausančioje Nachičevanėje. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne vien žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – ir Lenkijoje, ir Kryme, ir Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Beje, Jerevane kur kas anksčiau buvo pastatytas paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Bet dabar paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.
Nenoriu būti panašus į tuos, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus nurodinėdami, kokius paminklus galima statyti, o kokių – ne. Kiekviena tauta turi teisę savo žemėje statyti tokius paminklus, kokių nori. Bet mums neatimta teisė vertinti. Sakykim, Vilniaus centre prie Žaliojo tilto pastatytas paminklas … vamzdžiui. Tas gelžgalis neva turi gilią prasmę. Ironiškai kalbant, kodėl po tokio „šedevro“ apie lietuvius neprabilus kaip apie tautą, kuri net gamyklų ar kanalizacijų vamzdžiuose mato grožį bei prasmę?
Beje, Rusija neskuba pareikšti oficialios nuomonės dėl Jerevano sprendimo. Tyli. Ši detalė – iškalbinga. Juk Kremlius, omenyje turint, sakykim, latviškąją patirtį, turėtų klykte klykti smerkdamas Jerevaną. Pavyzdžiui, nė vienos latvių SS legiono eitynės Rygoje iki šiol neišvengia Maskvos tvirtinimų, esą Latvijoje atgimsta fašizmas. O štai Jerevanui kol kas – nė menkiausio priekaišto, nors, atkreipkime dėmesį, Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Rusija šiandien saugo Armėniją. Nepaisant šių aplinkybių Maskva nepriekaištavo net rusų aktoriams, kurie buvo linkę filmuotis armėniškame dokumentiniame filme apie Nžde gyvenimą.
Tad intriga – akivaizdi. Ne tik akivaizdi, bet ir paini. Norint ją išnarplioti derėtų žvelgti plačiai, omenyje turint visas aplinkybes. Viena iš svarbiausiųjų pastabų – tai 1982-aisiais metais paskelbtas oficialus JAV pareiškimas dėl „armėniškojo terorizmo keliamo pavojaus“. Skelbdamas susirūpinimą dėl armėnų teroristų siautėjimo oficialusis Vašingtonas mintyse turėjo visus be išimties kruvinus išpuolius, kuriuos armėnų smogikai rengė prieš turkų diplomatus bei Turkiją remiančius politikus ne tik JAV, Australijoje, bet ir Europoje.
Šio amerikietiškojo akto nederėtų pamiršti. Jis daug ką paaiškina. Jau ne sykį rašėme, dabar tik priminsime, kad nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Ar oficialusis Jerevanas viešai, aiškiai, konkrečiai yra pasmerkęs tokio pobūdžio akcijas, nuo jų atsiribojo?
Armėniškojo nepakantumo visiems, kurie kritikuoja idėją kurti Didžiąją Armėniją nuo Juodosios iki Kaspijos jūrų svetimose žemėse, – apstu ir dabar.
Kad armėnai pretenduoja visiems laikams prie Armėnijos prijungti azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą, naudodami ir pačias bjauriausias karines diversijas, portalo Slaptai.lt skaitytojai jau ne sykį buvo informuoti. Tačiau mes, lietuviai, beveik nieko nežinome, kad Armėnija pastaraisiais dešimtmečiais siekia nugvelbti ir gruziniškų žemių.
Visi Gruzijos regionai, kur gyvena bent šiek tiek daugiau armėnų, turi bėdų. Armėnai vis garsiau šaukia, esą gruziniškos žemės, į kurias jie atsikėlė, – privalo priklausyti Armėnijai. Mažų mažiausiai ten turi būti įkurta plati nacionalinė – kultūrinė armėnų autonomija. Dabar jų dėmesys nukreiptas į Abchaziją. Oficialusis Jerevanas šių teritorinių pretenzijų nepasmerkė. Visi gruzinai, kurie priešinasi armėniškajai ekspansijai, kaltinami … fašizmu.
Kokias išvadas turėtų padaryti Lietuva? Būkime akylesni, leisdami mūsų miestuose statyti armėniškus kryžius. Kad paskui netektų gailėtis kaip azerbaidžaniečiams arba gruzinams.
„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. [1] — Karl Schlogel.
Mūsų istoriografija Lietuvos valstybės atsikūrimą 1918 m., jos gyvavimą ir nepriklausomybės netekimą 1940-aisiais nagrinėja atsietai nuo geopolitinės situacijos.
Toks siauras vietinis požiūris nukreiptas tik į valstybės vidaus politinę situaciją sukuria iškreiptą vaizdą, neatskleidžia istorinių procesų tikrųjų priežasčių.
Galima pritarti Hitlerio žodžiams, kuriuos jis pasakė geležiniais kryžiais apdovanodamas esesininkus, 1939 m. lapkričio 9 d. vykdžiusius britų žvaldybininkų pagrobimo operaciją: kovos slaptajame fronte yra ne mažiau svarbios už ginkluotą susirėmimą mūšio lauke.
Bet nukariauti pasaulį užsimojęs diktatorius nežinojo, kas dedasi jam už nugaros.
