Tarp trijų vanagų, arba Geopolitikos akivare


Print

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. [1] — Karl Schlogel.

Mūsų istoriografija Lietuvos valstybės atsikūrimą 1918 m., jos gyvavimą ir nepriklausomybės netekimą 1940-aisiais nagrinėja atsietai nuo geopolitinės situacijos.

Toks siauras vietinis požiūris nukreiptas tik į valstybės vidaus politinę situaciją sukuria iškreiptą vaizdą, neatskleidžia istorinių procesų tikrųjų priežasčių.

Tačiau istorijoje retai būna, kad valstybės atsikuria ar išnyksta pačios savaime, dažniausiai šias priežastis sukuria pasaulio galingieji.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą beveik visa Europa  buvo pasidalinta tarp trijų imperijų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, o Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos žvilgsniai buvo nukreipti į kolonijas Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Įtakos zonos buvo pasidalintos, tik Vokietija turėjo tikslų išplėsti  įtaką žemyne ar net įgyti kolonijų.

Šerdis, vidinis ir išorinis žiedai

Britų geografas Halfordas Mackinderis, geopolitikos žinovas, konstruoja pasaulio istoriją kaip kovą tarp jūrinių valstybių ir kontinentinės  pasaulio šerdies teritorijos, kurioje išsiplėtusi dabartinė Rusija. Ją supa vidinis žiedas – Vakarų ir Vidurio Europa ir Azijos šalys, besišliejančios aplik Rusiją.

Už vidinio žiedo tyvuliuoja išorinis žiedas – jūrinės valstybės: Didžioji Britanija, Japonija, Australija, Šiaurės ir Pietų Amerika. Vidiniame pasaulio žiede įsikūrusi ir Lietuva, dėl jos valdymo nuolat kovoja jūrinės ir kontinentinės valstybės, tai nuolatinė konfliktų erdvė.

Mackinderio nuomone, Didžiosios Britanijos tikslas turi būti šerdies valstybės – Rusijos plėtimosi stabdymas į Vakarų Europą, o būdas tam pasiekti buvo Rusijos supriešinimas su stipriausia vidinio žiedo valstybe Vokietija.

Šiam tikslui siekti buvo pasitelktos Europos imperijose atgimstančios Vidurio ir Rytų Europos tautos. Jau 1910-1914 metais britai pradėjo palaikyti ir skatinti šių valstybių kūrimąsi, organizuodami konferencijas, remdami šių tautų politikus, tam pritarė ir prisidėjo JAV gyvenantys šių tautų emigrantai.

Ši Anglijos politika davė savo vaisius – Vokietija ir Rusija susipešė tarpusavyje, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Po karo 1918 m. iš tikrųjų susikūrė buferinė nepriklausomų valstybių juosta, tarp jų ir atsikūrusi Lietuva.

Tačiau jos pašonėje, viduramžiškų idėjų ir imperinių užmačių kupina, Lenkija karine jėga ėmė plėsti savo teritoriją ir karas dėl nepriklausomybės Lietuvai tęsėsi iki 1920 metų pabaigos.

Dar 1919 m. britų premjeras Lloydas George‘as (Loydas Džordžas) JAV prezidentui Wilsonui pareiškė: „Neįsivaizduoju svaresnės būsimo karo priežasties, negu tai, kad vokiečiai […] bus apsupti mažyčių valstybėlių […] kiekvienoje iš jų gyvena didžiulės vokiečių masės, reikalaujančios susijungimo su gimtąja šalimi.“[2] Na, o Prancūzijos maršalas Ferdinandas Fochas (Fošas), pasirašydamas Versalio taikos sutartį, ją apibudino kaip paliaubas dvidešimčiai metų.[3] Štai čia ir buvo užkoduota viena iš priežasčių Antrajam pasauliniam karui kilti.

Kokia ideologija gali pasipriešinti bolševizmui?

Kaip galingųjų jūrinių valstybių geopolitinis teatras rutuliojosi tarpukaryje? Jas neramino Sovietų Sąjungos susikūrimas ir jos vadovaujamos tarptautinės komunistinės organizacijos – Kominterno veikla. Kokia jėga galėtų sutramdyti milžinišką valstybę, apginkluotą patrauklia masėms ideologija, tačiau praktiškai taikoma tautoms skaldyti ir valstybėms iš vidaus sprogdinti?

Galingieji ir finansiniai magnatai, vadovaudamiesi geopolitine teorija, matė po Pirmojo pasaulinio karo nuskriaustoje Vokietijoje slypinčią jėgą, galinčią sustabdyti besiplečiančią komunizmo grėsmę. Kokia ideologija galėtų apginkluoti Vokietiją? Prieita prie nacionalizmo ideologijos, kuri geriausiai patenkintų po karo pažemintų vokiečių ambicijas ir tarnautų kaip antipodas Komunistiniam internacionalui. 

Vokietijos Nacionalsocialistų partija pradėjo augti kaip ant mielių, jų ideologijos įrankiu tiko būti Adolfo Hitlerio asmenybė.

Kaip laikas yra ideologijos kalinys, taip asmenybės tėra ideologijos įrankiai

„Hitleris – stiprus žmogus ir Vokietijai jo reikia. Žydais Hitleris vadina tik Galicijos žydus, kurie po karo užplūdo Vokietiją. Grynai vokiškos kilmės žydus jis pripažįsta kaip absoliučiai lygiaverčius.“[4]– pareiškė Hamburgo bankininkas Warburgas perduodamas pinigus Hitleriui.

Kaip rašo šveicaras Renė Sonderregeris 1948 m. išleistoje knygoje „Ispaniška vasara“, – „Žmogus, kurį bankininkai pasiųsdavo į Vokietiją, buvo jaunasis Warburgas, protingas, išsilavinęs ir gerai mokėjęs vokiškai. Su pačiomis solidžiausiomis rekomendacijomis Warburgas atvyko į Vokietiją.

Veikiai Miunchene susitiko su Hitleriu, kuris labai mielai sukirto rankomis su turtingu amerikiečiu“[5]. Ir pradėjo nacionalsocialistams plaukti dešimtys milijonų dolerių, ypač dideles sumas skirdavo aukščiausią postą firmoje „Royal Dutch Shell“ užimantis seras Henris Deterdingas. Vokietijos atgimimas jam buvo laidas, kad pasaulis bus išgelbėtas nuo bolševizmo. Už sero Henrio nugaros stovėjo „Shell“ firmos įkūrėjas Markas Samuelis, žydas, kuris kadaise Rytų Azijoje rinkdavo kriaukles ir Londone jas paversdavo pinigais.

Amerikiečių pinigų srautas plaukė toliau, todėl iš keturiasdešimties Vokietijos partijų daugiausia narių turėjo NSDP ir Komunistų partija, finansuojama iš Rytų.

Nacionalsocialistai imponavo ir diktatoriui Josifui Stalinui, puoselėjusiam viltis Vokietijos agresiją nukreipti į Vakarų Europos valstybes ir išorinio jūrinio žiedo atstovę D. Britaniją. Planuota, kad po kovų su Vakarų demokratinėmis valstybėmis, susilpnėjusi Vokietija būtų sutriuškinta puolamojo Sovietų kariuomenės smūgio.

Sovietų sąjunga, vadovaudamasi marksizmo-leninizmo doktrina pasirodytų Vakarams kaip išvaduotoja ir taip komunizmas nugalėtų visoje Europoje. Pirmasis karinis susidūrimas bei valstybės sprogdinimas iš vidaus buvo 1936 m. Kominterno išprovokuotas pilietinis karas Ispanijoje. Čia ir įvyko pirmasis komunistų ir nacių susidūrimas bei jų karinės technikos išbandymas – dalyvavo Sovietų ir Vokietijos aviacijos ir tankų pajėgos. Ispanijos kare su užsidegimu dalyvavo ir komunistuojantys lietuviai Andrius Bulota, Jokūbas Smuškevičius ir kt.

Jūrinio žiedo šalių strategijos reversas

Kai ketvirtajame dešimtmetyje į valdžią Vokietijoje atėję naciai pradėjo vykdyti agresyvią politiką su antižydiškais išpuoliais, D. Britanijos ir Prancūzijos politikai ir intelektualai pradėjo ieškoti alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje ir pozityvią jėgą įžvelgė Sovietų sąjungoje. Vakarų Europos žiniasklaidos palankumas, dažnos intelektualų (Herbertas Georgas Wellsas, Bernardas Show, Romainas Roland‘as ir kt.) viešnagės diktatoriaus Stalino valdose ir liaupsės „naujai civilizacijai“[6] (Louis Aragonas, Henris Barbusse‘as, Paulis Eluard‘as) sujaukė daugelio protus – Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę ėmė keistis.

Vėliau Česlovas Milošas (Czeslav Milosz) apgailestavo, kad Prancūzijos intelektualai apkrėtė marksizmu net galingiausią valstybę JAV. Šis politinio suartėjimo procesas, kaip žinome, baigėsi 1939 m. derybomis tarp Sovietų sąjungos su D.Britanija ir Prancūzija, deja, be rezultatų, nes Stalino strategija buvo nukreipta į pastarųjų valstybių ir Vokietijos susidūrimą, o jūrinio žiedo šalių – į sovietų su naciais.

Tačiau šios derybos nenuėjo veltui, kai tik prasidėjo nacių ir sovietų karas ir Vokietijos kariuomenė pasiekė Maskvos prieigas, derybos su jūrinio žiedo valstybėmis Stalinui tapo reikalingos, o susidaręs Winstono Churchill‘io (V.Čerčilio), Franklino Delano Roosevelt‘o (F.D.Ruzvelto) ir Josifo Stalino bendradarbiavimo triumviratas nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį ir laimėtojus.

Lietuva vidiniame žiede

Tačiau grįžkime į tarpukario nepriklausomą Lietuvą. Atrodytų, kad po Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties pasirašymo ir sienų tarp šių valstybių apibrėžimo, Santarvės šalys turėjo tam pritarti ir stengtis pripažinti Lietuvą de jure. Tačiau veikiamos, Lenkijos neigiamos propagandos Lietuvos adresu, nesistengė tai padaryti, nors ši sutartis rodė, kad bolševikai į Vakarus nesiverš.

Priešingai, šios šalys nesiėmė jokių priemonių, kai 1920 m. spalio 10 d., po Suvalkų Taikos sutarties su Lenkija pasirašymo, generolo Želigovskio lenkų kariuomenė puolė Lietuvą su tikslu ją užimti. Antantės šalių atstovai nestabdė lenkų karinio žygio, net tada kai jų kavalerija pasiekė ir Kėdainių apylinkes. Ir tik tuomet, kai generolo kariuomenę 1920 m. lapkritį ties Širvintomis ir Giedraičiais sumušė Lietuvos kariai ir jiems atsivėrė laisvas kelias į Vilnių, pasireiškė Antantės atstovų aktyvumas – jie pareikalavo Lietuvos vyriausybę sustabdyti žygį į sostinę Vilnių.

Prancūzijos aktyvus noras atstatyti viduramžišką Lenkijos ir Lietuvos vieną bendrą valstybę, kaip Vakarus apsaugantį skydą nuo bolševikinės Rusijos, veikė ir kitas Santarvės šalis, nors tenka pastebėti, kad britų premjeras Lloydas George‘as nemanė, kad lenkų naudai reikia skriausti mažąją Lietuvą. Apie tai byloja Juozo Tumo mintis: „Jūs, britai, padėjot mums atvaduoti Gedimino sostinę. Jūs nuo pat pradžios buvot ištikimiausi mūsų draugai ir globėjai.“[7]

Lietuvos vyriausybė (premjeras Kazys Grinius), paklususi Antantės atstovų reikalavimui nežygiuoti į Vilnių, sukūrė konflikto židinį visam tarpukariui. Visuomet galingųjų noras buvo palikti konfliktines situacijas tarp valstybių, kad vėliau jomis pasinaudojus pasiektų savo imperinius tikslus.

Tokiu būdu Lietuva su atskeltu trečdaliu teritorijos atsidūrė trijų vanagų apsuptyje: Sovietų Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Valstybės tarybos vicepirmininkas Justinas Staugaitis rašė: „Galingųjų ir artimiausiųjų mūsų kaimynų rusų, vokiečių, lenkų troškimai visų vienodi: jie visi norėtų pavergti Lietuvą. Nuo jų apetitų tegali apsaugoti tik Antantės valstybės.“[8] Nors tenka pripažinti, jog Vokietija po 1918.03.03 Lietuvos Brastoje pasirašytos su bolševikine Rusija Taikos sutarties, jau kovo 23 d. pareiškia pripažįstanti Lietuvos nepriklausomybę ir jos palankumas Lietuvai tęsiasi iki 1934 m., iki Klaipėdos nacių bylos.

Mūsų kaimynėms Latvijai ir Estijai buvo lengviau pirmą kartą istorijoje sukurti nepriklausomas valstybes negu Lietuvai valstybę atkurti, vis dėl tos gėdingos Lenkijos imperinės  politikos.

Vytautas Žalys tarpukario Lietuvos užsienio politikoje išskiria dvi jos koncepcijas: revizionistinę ir nacionalinio saugumo.[9] Ernesto Galvanausko ir Augustino Valdemaro strategiją jis vadina „revizionistine“, tačiau tai būtų neteisinga, nes tuomet buvo Lietuvos kūrimosi laikotarpis, kai dar nebuvo nusistovėjusių pripažintų sienų, tad ir revizuoti nebuvo ko.

Tik 1923 m. Antantės valstybės Vilnių pripažino Lenkijai, o  mūsų didieji kaimynai nei Vokietija, nei Sovietų sąjunga šio akto nepripažino, o pati Lietuva tam prieštaravo Tautų sąjungoje.

Todėl manau, jog tinkamesnis jų užsienio politikos apibrėžimas būtų: aktyvi, kovojanti už Lietuvos interesus užsienio politika. Abejočiau Stasio Lozoraičio, pavadintą „nacionalinio saugumo“ strategiją, grindžiamą  suartėjimu su Lenkija, laikyti Lietuvai naudinga, tiksliau būtų laikyti iliuzija bei prisitaikymu, o gal net galingųjų geopolitinių jėgų sumanymų vykdymu. Todėl jo vykdomą užsienio politiką pavadinčiau: nuolankiai prisitaikančia, prolenkiška. Tikėtina, kad tokią politikos kryptį didžia dalimi apsprendė anuomet prasidėjęs atviras kaimyninių valstybių agresyvumas bei geopolitinė situacija.

Apie tai rašo ambasadorius Kazys Škirpa: „St. Lozoraičio suplanuota politikos linija buvo daugiau negu nelaiminga Lietuvai, […] Naujoji politikos kryptis buvo originali tuo, kad buvusį Lietuvos draugą (Vokietiją – autor.), veiksmingai pagelbėjusį mums kovoje už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę 1918-1920 metais, taip pat padėjusį apsisaugoti nuo vėlesnių Lenkijos kėslų į mūsų kraštą, palaikė priešu, tikrąjį priešą – Lenkiją – ne kartą privertusią mus griebtis ginklo ir sudėti daugybę aukų ginamosiose kautynėse, palaikė draugu, nepaisant net to, kad ji okupavo ir tebelaikė pagrobusi visą trečdalį Lietuvos teritorijos su pačia Lietuvos istorine sostine – Vilniumi.“[10]

Žvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, galima teigti, kad Smetona, reaguodamas į besikeičiančią situaciją Europoje, 1934 m užsienio reikalų ministru paskyrė Stasį Lozoraitį. Vykdydamas prolenkišką politiką ir nuolaidžiaudamas, Lozoraitis siekė panaikinti konflikto židinį Rytų Europoje, kita vertus, atrodo, kad išorinio jūrinio žiedo galingieji tikėjosi, jog sprendžiant Vilniaus klausimą gali įsiliepsnoti karinis konfliktas tarp trijų vanagų, nes po karo ir nuskriaustoji Vokietija, ir Sovietų sąjunga buvo labai nepatenkintos išsiplėtusia Lenkija.

Vanagų agresyvumo preliudija 

Ši Lozoraičio politikos kryptis, aišku ne be prezidento pritarimo, davė gėdingus rezultatus – Lenkija, nieko neįsipareigojusi dėl Vilniaus krašto, privertė Lietuvą priimti 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą, o pats Lozoraitis atlikęs „meškos paslaugą“ atsistatydino. Tiesa, prezidentas Smetona atsistatydinimo nepriėmė ir jam ministro kėdėje dar teko dirbti iki gruodžio 5 d.

Kaip tik, prieš ketvertą dienų, iki lenkams įteikiant ultimatumą Lietuvai, kovo 13 d. Hitleris prie trečiojo Reicho prijungė Austriją. Anglijos telegramų agentūros atstovas kovo 18 d. pranešė iš Talino (matyt buvo skirta Lietuvai pagąsdinti, kad ji be pasipriešinimo sutiktų su Lenkijos reikalavimais): „Lenkų kariuomenės motorizuotieji padaliniai sukoncentruoti dviejuose lenkų – lietuvių pasienio punktuose.

Gavus neigiamą atsakymą į ultimatumą, lenkų kariuomenė įsiveržtų į Lietuvos teritoriją ir žygiuotų Kauno kryptimi.“[11] Lenkijos karo atašė Lietuvoje L.Mitkiewiczius vėliau rašys savo atsiminimuose: „Beckas (Lenkijos užsienio ministras – V.T.) norėjo pasekti Hitlerio pavyzdžiu su Viena, tačiau neturėjo pakankamai drąsos surizikuoti – įjoti į Kauną ant balto žirgo.“[12] Britų užsienio reikalų ministro pavaduotojas Alexanderis Cadoganas, atskleisdamas savo  įžvalgas ateičiai, dienoraštyje įrašė: „Lietuva išsikapstė, bet tik šiuo momentu.“[13] Galima išvada – tai, ką padarė sovietai su Lietuva 1940 metais birželio 15 d., lenkai buvo pasirengę padaryti  dvejais metais anksčiau.

Vanagų agresyvumas dar tuo nesibaigė, 1938 m. spalio mėn., laiminant Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Miuncheno konferencijoje vyko Čekoslovakijos  dalybos: Vokietija atplėšė Sudetų kraštą, o Lenkija – Uzolzės sritį su Tesino miestu (apie šią lenkų agresiją mūsų istoriografijoje dažnai nutylima). Tenka pastebėti, kad Lenkija agresyvią politiką kaimynų atžvilgiu vykdė nuo valstybės atsikūrimo iki 1939 m. balandžio 28 d., kai Hitleris pareiškė, jog nutraukia 1934 m. sudarytą lenkų ir vokiečių draugystės sutartį (Pilsudskio ir Hitlerio paktą), prieš tai, dar 1938 m. spalio 24 d., pareikalavęs Lenkiją grąžinti Gdanską (Dancingą).

Tačiau Varšuva, vadovaudamasi jūrinių valstybių patarimu ir palaikymu, atsisakė jį grąžinti, tuo sukeldama Europos centre įtampą, vedančią į karinį, buvusių 1934 m. draugystės sutarties subjektų, susidūrimą.

Manytina, kad jūrinio žiedo valstybių strategai ėmėsi dviejų antipodų – nacionalsocializmo ir komunizmo, o gal tiksliau dvynių – Vokietijos ir Sovietų sąjungos, teritorijų suartėjimo ir galų gale jų karinio susidūrimo strategijos.

Neutralumo iliuzija

Agresyvėjant Lietuvos didiesiems kaimynams, išlaikyti neutralumo politiką, kurią propagavo Lozoraitis ir tam pritarė prezidentas, buvo praktiškai neįmanoma, nes ji buvo statoma ant prielaidos, kad agresyvūs kaimynai privalėtų skaitytis su Lietuvos skelbiamu neutralitetu. Juolab didieji kaimynai nebuvo linkę išsižadėti savo politinių tikslų Lietuvos atžvilgiu, todėl ir neužtikrino jai neutraliteto Šveicarijos pavyzdžiu.

Tokiomis aplinkybėmis  valstybės saugumui užtikrinti Lietuva privalėjo išnaudoti tik kaimynų interesų susikirtimą. Įgaliotasis ministras, ambasadorius Škirpa siūlė kaimynus, tos politikos veiksnius,  surikiuoti taip: Vokietija, kaip pagrindinis veiksnys, antra – Sovietų sąjunga ir trečia – Lenkija, t. y. pasirinkimą grįsti jėgų santykių principu arba laikytis realios politikos.Šiai krypčiai pritarė diplomatai Petras Klimas, Jurgis Baltrušaitis, Bronius Dailidė, griežtai prieštaravo Kazys Bizauskas, Eduardas Turauskas, Voldemaras Čarneckis, pastarieji siūlė remtis Lenkija. 

Akivaizdu, jog mažos valstybės „vienašališkai paskelbtas neutralitetas ne tik neužtikrina valstybei išorinio saugumo, o tik suriša rankas bei suvaržo laisvę pasirinkti  naudingesnius metodus ir tikresnį kelią.“[14] Kurioziškai atrodo Lietuvos Vadovybės priimtas Neutralumo įstatymas, „nes neutralumas, kaip politinė – teisinė sąvoka, yra tarptautinės teisės, o ne tik valstybės įstatymų leidybos kompetencijoje.“[15]  Vadinasi, neutralitetą galima išlaikyti, jeigu jį garantuoja kaimyninės valstybės arba yra pripažinta  tarptautiniu mastu. Tolimesni įvykiai parodė, kad Lietuvos neutralumo politika visiškai supančiojo vadovybės aktyvumą – prasidėjo prisitaikėliškas riedėjimas į valstybės nepriklausomybės netektį.

Taip priartėjo 1938 ir 1939 metai, pripildyti svarbių ir lemtingų Lietuvai įvykių. Paaiškėjo, kad santykių su Lenkija entuziastas Stasys Lozoraitis, nuvairavęs Lietuvą į lenkų ultimatumą, nesukūrė normalių diplomatinių santykių, nes tai buvo santykiai pasiekti per prievartą, pagrasinant ginklu. O tą lenkai darė dėl to, jog žinojo iš Lietuvos diplomatinių sluoksnių, palankių Lenkijai (Bizauskas, Turauskas) kad Lietuva tuomet buvo vieniša ir neturėjo jokios Vokietijos paramos. „Nors maršalo Pilsudskio politinių palikuonių ir išprievartauta, Lietuvos Vyriausybė nepristigo blaivumo lenkų sukeltos grėsmės taikai akivaizdoje. Todėl Lietuva ir lietuvių tauta laimėjo viso pasaulio viešosios opinijos simpatijas ir supratimą mūsų pagrįstų aspiracijų į Vilnių ir Vilniaus kraštą.“[16] – argumentuotai pastebi Kazys Škirpa.

Prezidentas Antanas Smetona – Rusijos simpatikas

Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje buvo aptarinėjama su kuria kaimyne Lietuvai, netekus nepriklausomybės, susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“[17] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris.

Stasio Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų viešosios nuomonės apie Sovietų šalį, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę ir  galimą Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkę, pasikeitimu. 1934 m. organizuojama Lietuvos žurnalistų pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o jau 1935 m ministro Lozoraičio iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė lankosi Sovietų sąjungoje, kurią ypač palankiai priima Maskvoje, Leningrade ir  Kijeve.

Šių delegacijų nariai, analogiškai Britanijos ir Prancūzijos intelektualams, turėdami tikslą keisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistinę šalį, spaudoje  rašo liaupses sovietų tvarkai. 1936 m. taip pat suaktyvinama Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikla, kuri buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos šefuojama ir finansuojama. Stebėtina, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus ir net į Valstybės saugumo departamento pranešimus nebuvo reaguojama, bet tai tampa aiškiau, kai pažvelgi į bendrą D.Britanijos ir Prancūzijos intelektualų žavėjimąsi Sovietų sąjungos komunizmu ir jo panegyrikos sklaida Vakarų spaudoje.

Permainingi Vokietijos žaidimai su Lietuva

Po Klaipėdos nacių bylos Vokietija griebėsi ekonominių represijų ir 1934 m. nutraukė su Lietuva prekybos sutartį, kuri, sustojus eksportui, sukūrė ekonominius sunkumus, valstiečių streikus ir pagarsėjusį prievartinį miestiečių – valdininkų žąsų valgymą. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu kai Lietuvoje buvo teisiami naciai ir santykiai su Vokietija pašlijo, Lenkija su Vokietija 1934 m. pasirašo vadinamą Pilsudskio ir Hitlerio paktą. Tokie sutapimai  be pasaulio didžiūnų įtakos nevyksta. 

Laikantis šio pakto nuostatų 1938 m., Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą lenkams mainais į Dancingo koridorių, tačiau buvo apsiribota tuo, kad lenkai tik pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje. Nacių suaktyvėjimą Klaipėdoje išaukė ir 1934 m. naujai paskirto gubernatoriaus dr. Jono Navako policiniai veiksmai su vokiečių mažuma bei jo vieši pareiškimai studentų susirinkime, jog jis nenurimsiąs tol, kol „paskutinis vokietis iš Klaipėdos krašto bus ištremtas arba pats išsinešdins“.

Šio gubernatoriaus radikalūs vokiečių „išoperavimo“ veiksmai sukėlė provokiškai nusiteikusių Klaipėdos gyventojų susierzinimą ir masių bei spaudos pasipiktinimą Vokietijoje.

Žodžiu, Lietuvos valstybės kūne buvo atverta dar viena žaizda, kuri užnuodijo jos santykius su Reichu. Lietuvos įtemptus santykius su Vokietija ir gubernatoriaus J. Navako paskyrimą galėjo įtakoti geopolitikos galiūnai ir jų dėmesio objektas –  imperiškai išsiplėtusi Lenkija.

Tik kai 1937 m. nuteistieji naciai buvo amnestuoti ir paleisti, santykiai su Vokietija pradėjo gerėti. Tačiau Lietuvos strateginė geopolitinė padėtis tarp kaimynių – trijų vanagų, gundė Vokietiją atsiimti Klaipėdos kraštą , o  vėliau susidarius karinei situacijai pasinaudoti ir visa Lietuvos teritorija. Tiesa, Klaipėdos klausimu vokiečiai turėjo dvi koncepcijas: kraštutinę – kraštas be kompromisų grąžintinas Vokietijai ir nuosaikią – paliekant kraštą teritorinėje Lietuvos priklausomybėje, bet pertvarkant autonomijos statutą į „laisvojo miesto“ padėtį, o pačią Lietuvą įtraukiant į Vokietijos politikos orbitą.

Naujoji  Vlado Mirono Vyriausybė: užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis pas Prezidentą pritarė naujai paskirto ambasadoriaus Vokietijoje  Kazio Škirpos pateiktam projektui, kaip išsaugoti Klaipėdos kraštą Lietuvai. Škirpos sutarties su Vokietija tekstas numatė, kad šalys neturi jokių teritorinių pretenzijų viena kitai, kad pakeičiamas tik Klaipėdos Statutas ir pridedamas slaptas protokolas, kuriame konstatuojama, kad jei trečioji šalis kėsintųsi į Lietuvos nepriklausomybę ir teritoriją, Vokietija suteiktų visapusišką pagalbą. Ambasadorius su viltimi ruošėsi grįžti į Berlyną, gal dar pavyks išgelbėti Klaipėdą Lietuvai, pasiekus, pagal pateiktą projektą, susitarimą su Reicho vyriausybe.

Kokią ypatingą įtaką turėjo Lietuvoje Stasys Lozoraitis, nors 1939 m. vasario mėn. jau ir neesantis užsienio reikalų ministru, atsiminimuose atskleidžia Škirpa: „Prieš išvykdamas iš Kauno padariau vieną neatsargią klaidą – apie gautą Vyriausybės pritarimą mano projektams prasitariau St. Lozoraičiui. Man užsukus pas jį, kaip pas buvusį savo šefą, atsisveikinti, manęs jis tiesiai paklausė: „Ar patenkintas savo pasitarimais Prezidentūroje?

– Visiškai patenkintas, – atsakiau, trumpai paaiškindamas, jog gavau pritarimą ir nūnai galėsiu, grįžęs į savo postą, siekti susitarimo su vokiečiais.

– O aš tai visiškai tuo nepatenkintas, – atšovė St. Lozoraitis, lyg tebesijausdamas mano šefu.

Supratau, kad jis, nors ir nebūdamas ministru, dalyko taip nepaliks ir tam priešinsis.“[18]

Ambasadoriui grįžus į Berlyną, jau vasario 15 d. buvo gauta iš ministro Urbšio telegrama, atšaukianti pasiūlymus vokiečių vadovybei. Nors Prezidentūroje buvo pritarta Škirpos planui, tačiau Lozoraičio įtakoje Vyriausybė pakeitė savo sprendimus ir Kaunas sutiko geriau netekti Klaipėdos, negu palaikyti artimesnius santykius su Vokietija. Kokia jėga padėjo Lozoraičiui įtikinti Prezidentą ir Vyriausybę pakeisti savo nutarimą? Manytina, kad britiškoji – jūrinio žiedo valstybių jėga.

Regis, dėl Lozoraičio sąsajų su šia jėga Vokietija atsisakė akredituoti jį Lietuvos pasiuntiniu, kai 1940 m. vasarį Urbšys jį pasiūlė. „Įsiterpdamas, kad sukliudytų mano pateiktą sutarties su Vokietija projektą, St.Lozoraitis parodė ne tik kolegiškumo trūkumą mano atžvilgiu, bet daug blogiau – užtraukė Lietuvai ir antrojo jos kaimyno, šį kartą Vokietijos, ultimatumą.“[19]– konstatuoja ambasadorius Škirpa.

Netrukus Vokietijos užsienio reikalų ministras  Joachimas von Ribbentropas 1939 m. kovo 20 d. įteikė užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą apie Klaipėdos krašto gražinimą, kuris užsuko į Berlyną, grįždamas iš Romos po popiežiaus Pijaus XII įšventinimo iškilmių. O jau kovo 22 d. buvo pasirašyta sutartis dėl Klaipėdos perleidimo Vokietijos Reichui, tiesa,  išsaugojant Lietuvai laisvo uosto zoną bei laisvą nuo muito prekių tranzitą.

Būtina pastebėti, jog šis Vokietijos švelnus Klaipėdos krašto perėmimas slėpė toli siekiančius jos tikslus ir ypatingus interesus, kad lietuviškas užnugaris būtų išlaikytas Rytprūsių naudai ir kad Lenkija nerastų jokio preteksto užgrobti Lietuvos teritorijos.

Planuota, kad draugiška Lietuva turėtų svarbios reikšmės Rytprūsiams ūkiniais ir kariniais sumetimais bei laiduotų Vokietijos išėjimą į Pabaltijį. Šią strategiją Lietuvos atžvilgiu patvirtina ir Vokietijos nuostata, pasirašant 1939m. rugpjūčio 23 d. Molotovo – Ribbentropo paktą su slaptuoju protokolu, kai Lietuva su Vilniaus kraštu buvo priskirta Vokietijos įtakos zonai, o Latvija ir Estija – Sovietų sąjungai.

Dviejų vanagų kaktomušos artėjimas    

Sovietų sąjungos derybose su D.Britanija ir Prancūzija Stalinas reikalavo suteikti karinę „pagalbą“ Pabaltijo valstybėms bei siūlė Raudonąją armiją pritraukti prie vakarinių Lenkijos sienų ir tokiu būdu tramdyti Hitlerio apetitus. 1939 m. rugpjūčio 22 d. su tuo sutiko Prancūzijos karinė delegacija, bet  tą pačią dieną į Maskvą atvykęs Ribbentrofas pasirašo paktą su Molotovu ir Stalino strategija – nukreipti Hitlerio kariauną į Vakarų valstybes pradėjo veikti.

Po Anglijos suteiktų garantijų Lenkijai ir netiesiogiai Lietuvai (1939 m. rugpjūčio 25 d. jų sutartyje, savavališkai, nesuderinus su Lietuvos vyriausybe, buvo įtraukta, neva Lenkijos ginama, ir Lietuva), Vokietijai tapo aišku, kad britų imperija nepritars Hitlerio planui – Rytų Europa atitenka Didžiajai Vokietijai, o Anglijai garantuojamos jos užjūrio valdos.

Stebėtinas D.Britanijos elgesys kai Hitleris 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo 3 d. ji ir Prancūzija, lyg gelbėdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijos Reichui, tačiau jokių karinių veiksmų prie vakarinės Vokietijos sienos nevykdė. Juolab, kad vokiečių Vakarų frontas buvo labai skylėtas – sudarytas iš blogai apmokytų rezervistų ir būtų reikėję  tik keleto savaičių vokiečiams sutriuškinti. O kai rugsėjo 17d. jau Raudonoji armija užpuolė Lenkiją iš rytų, Anglija ir Prancūzija net nepaskelbė Sovietų sąjungai karo.

Tai rodo, kad jūrinio žiedo valstybėms svarbiausia buvo pasiekti nacių ir sovietų teritorijų suartėjimą bei jų karinį susidūrimą.

1940 m. vokiečiai užėmė Prancūziją, „kad Vokietijai būtų garantuotas saugus užnugaris, kol tęsiasi jai primestas karas prieš Angliją“[20] – pasakė Hitleris, jis nenorėjo kariauti su gimininga germaniškaja anglų tauta ir leido britų ekspediciniam korpusui laisvai pasitraukti iš Diunkerko. Priešingai, tuo metu  Čerčilis įsako subombarduoti savo sąjungininkų prancūzų laivyną, esantį Alžyro Orano uoste, kad neatitektų vokiečiams.

Stalinas, pasinaudojęs vokiečių puolimu Vakaruose, 1940 m. vasarą staiga užgrobia Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą. Molotovas, numanęs Hitlerio silpnybę Anglijai, 1940 lapkritį atvykęs į Berlyną, pateikė Reichui naujus reikalavimus, susijusius su Sovietų interesais Suomijoje ir Rumunijoje dėl naftos bei jų noru pasiųsti kariuomenę į Bulgariją, kad galėtų kontroliuoti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Žodžiu, metus besitęsęs dviejų vanagų bendradarbiavimas pradėjo trūkinėti. Stalinas ėmė rengti strateginę puolamąją poziciją prie naujų vakarinių savo imperijos sienų – planą „Grom“.

Po Molotovo reikalavimų, Hitleris galutinai apsisprendė ruošti Barbarosos planą – kariniu žygiu į Rytus, sunaikinti komunizmą. Karo laikrodis pradėjo skaičiuoti mėnesius ir savaites kuri pirmoji pradės karštąjį susidūrimą. Norėdamas turėti ramias Vakarų sienas, Hitleris dar bandė sudaryti taiką su D. Britanija ir slaptai pasiuntė Rudolfą Hessą į Škotiją vesti derybas, tačiau Anglijos vadovai uždarė jį į kalėjimą.

Akivaizdu, kad jūrinio žiedo valstybių pagrindinis tikslas – nacių Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karinis susidūrimas pasiekė kulminaciją. Kaip matome, iki šios kaktomušos jų  kariniai veiksmai buvo imitacinio pobūdžio, o vyravo daugiau diplomatinė ir  politinė veikla, siekianti šio susidūrimo.

Lietuva antrą kartą nesusigražina Vilniaus

1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė  Lenkija ir Antantės valstybės.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“[21]. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[22]– rašo Aleksandras Merkelis.

Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio  gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu pirmasis susirūpino ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“[23] Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo – Ribbentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai.

Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas Kazys Škirpa, rugsėjo 5d. ir 8d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigražinimo reikalu kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“[24]– rašo pasiuntinys Vokietijoje

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigražinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės  išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. {…} Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. […] Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“[25]

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes Vilniaus kraštą 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakte sovietai ir vokiečiai pripažino Lietuvai. Apie Vilniaus krašto ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribbentropui  Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto. Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas.

Deja šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13 d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“[26] Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais sumetimais buvo svarbu, kad į Vilniaus kraštą neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas.

Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“[27]  Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11d. – dėl neutralumo – autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“[28]

Pasirodo rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras  Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. […]

Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“[29] – konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigražinimo klausimu.

Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F.Charwatas“[30] ir tai patvirtina jų ministro J.Becko citata: “Remiantis mūsų ministerio F.Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“[31]. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9d. per karo atašė E.Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams.

Deja, l. e. p. ministro Bizausko pavestas, Turauskas  „pareikalavo, kad  mano rugsėjo 8d. pasiūlymo nuorašą išimčiau iš pasiuntinybės slaptųjų raštų bylos ir sunaikinčiau. Aišku, to nepadariau, kad nenusikalsčiau istorijai.“[32] – rašo Škirpa apie Vilniaus vadavimo planą. Pasirodo, kad šis pasiūlymas niekad nebuvo pasiekęs Prezidentūros, nes  buvo išimtas iš Ministerijos slaptųjų raštų bylos, taigi, buvo nuslėptas nuo paties Lietuvos Prezidento – taip pats Smetona tvirtino priimdamas Škirpą. „Tai štai kokia buvo „aukštoji“ ano meto mūsų URM vadovų (Bizausko ir Turausko –autor.) politika. […] A.Smetona buvo auka kelių URM centro pareigūnų, kurie, blogai (o gal sąmoningai? – autor.) orientuodamiesi Lietuvos padėtyje, tik suklaidino patį Lietuvos valstybės Prezidentą.“[33]– užbaigia Škirpa.

Kai Prezidentas susigriebė, kad viskas nepalankiai klostosi, įsakė Urbšiui nutraukti atostogas, Turauską paprašė daugiau nebekelti kojos į Prezidentūrą, o Bizauską iškvietė pasiaiškinti dėl telegramos, kurią jis, tendencingai ir neteisingai pranešdamas apie vokiečių diplomatų patarimus Kaunui, išsiuntė  Londonui ir Paryžiui (Vokietijos priešams – autor.) ir  kuri nesiderino su Lietuvos neutralumo įstatymu.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Zechliną, turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą, padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą.

Prievartinė savitarpio pagalbos sutartis

Maskva ilgai negaišo – 1939 m. spalio 1 d. Urbšys pakviestas pas Molotovą prisistatyti jau spalio 3 d. Aišku, jis nevilkino išvykimo, kaip prieš dvi savaites pakviestas Ribbentropo, bet kai ministras su pasiuntiniu Natkevičiumi išgirdo iš sovietų komisaro reikalavimus išdraskyti Lietuvos teritoriją tarp Sovietų ir Vokietijos ir įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių – tai jį tiesiog pritrenkė, nes turėjęs iliuzijų, kad su Maskva tartis bus lengviau.

Kaip rašo Natkevičius: “Grįžęs į pasiuntinybę J.Urbšys, iš nuovargio įkritęs į fotelį, pasakė: “Patirtų neįmanomų Kremliaus reikalavimų akivaizdoje, kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtume paklausę K.Škirpos patarimų!”[34] Derybų metu į Molotovo reikalavimus Urbšio pasakyta pastaba, kad “yra ne kas kita, kaip Lietuvos okupacija”, susilaukė Stalino ironiškos replikos: “Iš karto panašiai kalbėjo ir Estijos užsienio reikalų ministeris, bet vėliau įsitikino, kad tai nėra okupacija, o pagalba.”[35]

Tačiau Kremliaus tikslai buvo ne Lietuvos saugumas, bet jiems rūpėjo paversti Lietuvą patogiu placdarmu prieš Vokietiją. Neturėdamas įgaliojimų galutinai spręsti Urbšys grįžo į Kauną.

Vienas “gelbėjimosi šiaudas” dar susidarė, kai po pasitarimo pas Prezidentą mėginta ieškoti Vokietijos paramos, Urbšys pasikvietė pasiuntinį dr. Zechliną, tačiau iš pokalbio suprato, kad Vokietija šiuo metu nieko negalinti padėti.

Tačiau Škirpa nurodo, kad Urbšys, kaip patyręs diplomatas turėjo suprasti, kad pasiuntinio nuomonė pilnai nerodo jį akreditavusios vyriausybės nusistatymo, todėl būtų buvę išmintingiau pavesti Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje kreiptis į jos URM pagalbos. Net ir gavus neigiamą  atsakymą būtų atsiradęs nors aiškumas ir kaip rašo Škirpa, kad jis turėjo duomenų, jog “nacių partijoje ir karinėse Vokietijos pajėgose buvo kilusi opozicija Ribbentropui, dėl padarytų didelių nuolaidų Kremliui ir Lietuvos perleidimo sovietų įtakai”.

Juolab, kad  Vokietija ir Sovietų sąjunga dar karo išvakarėse sutartimi buvo pripažinusios Vilniaus kraštą Lietuvai. Žodžiu, buvo susidariusi palanki politinė situacija, paprašyti Vokietijos pagalbos, tačiau, užuot informavusi pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą prie Reicho Škirpą: “kad dėčiau visas pastangas palenkiant Reicho vyriausybę pagelbėti mažam mūsų kraštui, ano meto Lietuvos Vyriausybė nusprendė sudaryti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos paktą.”[36]

Prieš išvykstant Urbšiui į Maskvą, įvykęs pasitarimas Prezidentūroje konstatavo: “kad jei Lietuvos valstybės suverenumui grėstų pavojus, jis bus ginamas visomis priemonėmis.”[37] Tačiau faktai rodo visiškai priešingus Lietuvos vadovybės veiksmus: dar rugsėjo 17 d. sėkmingai įvykdyta dalinė kariuomenės mobilzacija, jau spalio 2 d., tuo pačiu delegacijos išvykimo metu, buvo paskelbta staigi demobilizacija ir įsakyta ją įvykdyti žaibiškai, per tris dienas, o kariuomenės vadas Stasys Raštikis įtrauktas į delegaciją vykti į Maskvą, nors regis, vykstant deryboms, jis turėjo pasilikti Lietuvoje ir ruoštis ginti valstybę.

Raštikis sutiko vykti į Maskvą, kaip teigia Škirpa, “nes žinojo, jog jau iš anksto numatyta ginklo nesigriebti, kad ir kokius naujus reiklavimus Kremlius keltų Lietuvai. Jo dalyvavimas delegacijoje rusų buvo suprastas, kaip dar vienas žingsnis į kapituliaciją.”[38] Prievartinių derybų metu, spalio 8 d. Urbšiui pasiūlius sutartį pasirašyti be rusų kariuomenės įgulų įvedimo į Lietuvą, Stalinas atkirto griežtu žodžiu: “Niet!” (Ne!) Tačiau sutiko karių kiekį sumažinti iki 20 tūkstančių.

Kitas posėdis buvo numatytas spalio 10 d., todėl  Bizauskas ir Raštikis išvyko į Kauną supažindinti Lietuvos vadovybę su prievartiniais diktatoriaus Stalino reikalavimais, tačiau  delegacijos vadovui Urbšiui pasilikus Maskvoje tapo naudinga ne Lietuvai, bet sovietams – dėl to Molotovas priėjo išvados, jog jie grįš ne tuščiomis rankomis. Kaip rašo Merkelis apie istorinį Ministrų Tarybos posėdį, pirmininkaujant Prezidentui Smetonai: “Jame atskridę delegacijos nariai išsamiai nušvietė pačią derybų eigą, jų atšiaurų pobūdį ir Sovietų Sąjungos reiklavimus, nuo kurių ji neatsisakys. […] Jei sutartis bus atmesta, iš Sovietų Sąjungos greitu laiku galima tikėtis smarkios reakcijos, kuri visiškai sužlugdytų Lietuvos nepriklausomybę.

Tat Vyriausybės ir buvo nutarta pasirašyti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį: iš dviejų blogybių pasirinkta mažesnioji.”[39] Škirpa Vadovybės elgesį vertina taip, kad “jokie motyvai negalėjo atpalaiduoti nei politinės, nei karinės vadovybės nuo pagal įstatymus joms priklausančios aukščiausios teisės ir pareigos griebtis ginklo prieš grėsusį tada Lietuvai išorinį pavojų iš Sovietų Rusijos, užuot kapituliavus be pasipriešinimo šūvio.”

Tuo tarpu  Molotovas nesnaudė: vietoj dviejų sutarčių – Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos, sujungė į vieną, o vietoj nuostatos, jog sovietų kariuomenė įvedama tik karo metu, atsirado 15 metų laikotarpis.

Urbšiui pasipriešinus, jog tai naujos labai svarbios sąlygos, Molotovas trumpai atkirto: “Liaudies Komisarų Taryba tą projektą patvirtino ir jis toks turi pasilikti.”[40] Molotovas leido Urbšiui nedviprasmiškai suprasti, tarsi, Sovietų vyriausybės nutarimai jau yra privalomi Lietuvai ir nediskutuotini. Tokiomis aplinkybėmis ministrui Juozui Urbšiui 1939 m. spalio10 d. 22 val. teko pasirašyti sutartį tokią, kokią padiktavo Viačeslavas Molotovas.

Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Kai šiandien kalbama, kad Vilnius grįžo Lietuvai, tai visiškai skamba absurdiškai, nes jis nebuvo niekur išėjęs, o buvo okupuotas Lenkijos, vėliau, 1939 m. rugsėjo mėn. buvo užimtas Raudonosios armijos ir tik didelių Lietuvos pastangų dėka derybų būdu buvo susigrąžintas.

Nors Lietuva kilniaširdiškai internavo nuo vokiečių ir rusų bebėgančius lenkų karius, naciams ir sovietams 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, tačiau ji, jau būdama sumušta ir pasidalinta, visur pasaulyje pareiškė diplomatinius protestus dėl Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai bei nutraukė su ja diplomatinius santykius. Vėl pasireiškė Lenkijos vyriausybės, net esančios emigracijoje, imperinės užmačios, ji ir vėl užsirišo akis vaizduodama, tarsi Lietuvos valstybės ir jos sostinės Vilniaus nebūta nuo Liublino sutarties (1569 m. abiejų valstybių apibrėžtos sienos), kaip ir 1920 metais, kai sostinę Lenkija kariniu puolimu atplėšė nuo Lietuvos.

Kas dėl Sūduvos ir Dzūkijos dalies teritorijos likimo, tai Molotovui ir Vokietijos pasiuntiniui Schulenburgui Maskvoje apsikeitus notomis, 1941 m. sausio 10 d. slaptu protokolu Sovietų vyriausybė atpirko šią teritoriją su gyventojais (aišku jų, lyg triušių, neatsiklausiusi) iš Vokietijos už 7,5 mil. aukso rublių. Taip Stalinas sustiprino savo placdarmą puolamiesiems kariniams veiksmams prieš Vokietiją ir planuotam tolimesniam žygiui iki Atlanto, o Lietuvoje įtaisė 20 tūkstančių karių, išdėstytų penkiose bazėse – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau Lietuvą visiškai okupuoti.

Visiška Lietuvos okupacija

Po prievartinės Savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo – būsimos pilnos okupacijos esminės priežąsties, beliko tik laiko klausimas, kada Sovietų sąjunga okupuos Lietuvą, įvesdama neribotą kiekį Raudonosios armijos karių. Palankios sąlygos susidarė 1940 m. vasarą, kai Vokietija buvo užimta Prancūzijos ir kitų valstybių okupacija Vakaruose. 1940 m. gegužės 25 d. prasideda Kremliaus  aktyvumas grėsmingais Molotovo priekaištais ir reikalavimais Lietuvai per mūsų ambasadorių Maskvoje Natkevičių, kuriais norėta patikrinti mūsų pasiryžimą gintis su ginklu rankoje.

Jau gegužės 28 d. Sovietų sąjunga paskelbia vienašališką melagingą oficialų komunikatą per TASS’ą apie sovietų karių dingimą iš Raudonosios armijos įgulų, esančių Lietuvos teritorijoje. Jame Kremlius pabrėžė, kad tai provokacija Sovietų atžvilgiu ir galinti turėti rimtų pasekmių, jei Lietuvos Vyriausybė nepadarys galą šiems “provokaciniams aktams”.

Šis oficialus pareiškimas buvo ženklas, kad Maskvai rūpi ne tariamieji dingusieji kariai, bet daug svarbesni dalykai Lietuvos atžvilgiu, o taip pat sužinoti, kaip į tai reaguos Vokietija. Sovietų eskaluojamas  tariamas Raudonosios armijos karių dingimas tapo pretekstu Urbšiui paprašyti per sovietų pasiuntinį Pozdniakovą audencijos pas Molotovą.

Tuo pasinaudojęs ir žinodamas, kad Lietuvos vadovybė iš anksto parengtos ginkluotos jėgos neturėjo, Molotovas pareikalavo atvykti patį Ministrą Pirmininką Merkį. Merkiui Kremliuje teko vesti Lietuvą žeminančias derybas su Molotovu nuo birželio 7 d. iki 11 d., o užsienio reikalų ministrui Urbšiui teko sulaukti 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 50 min. Sovietų komisarų tarybos pirmininko Molotovo ultimatumo, kuriame reikalaujama teisti du ministrus, sudaryti naują Lietuvos Vyriausybę ir laisvai praleisti į Lietuvos teritoriją neribotą kiekį Raudonosios armijos dalinių, “kad galėtų garantuoti galimybę įgyvendinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir užkirsti kelią provokaciniams veiksmams, nukreiptiems prieš Sovietų Sąjungos įgulas Lietuvoje. […] Sovietų Sąjungos vyriausybė laukia Lietuvos Vyriausybės atsakymo iki birželio 15 d. 10 valandos ryto.”[41]

Deja, vėl remiamasi prievartine 1939 m. spalio 10 d. sutartimi ir vėl Lietuvos vadovybė, užuot išdėsčiusi karines pajėgas krašto ginties pozicijose, nuėjo tylios kapituliacijos keliu. Grįžus Merkiui iš Maskvos birželio 12 d. vadovybė susirinkusi Prezidentūroje ir išklausiusi premjero pranešimą sutarė,”kad reikia laukti žinių iš Urbšio, nors visiems buvo aišku, jog spėjamieji Maskvos reiklavimai žada labai daug pikto, stačiai baisaus smūgio Lietuvai”.

Susirinkę Prezidentūroje “nebuvo atsitiktiniai žmonės, bet paties Prezidento pasirinkti ir į atsakingus postus jo paskirti aukščiausi valstybės pareigūnai. Deja, jie tebuvo tik jo adjutantai, todėl tikroji atsakomybė už tokį jų pasidavimą krinta pačiam Smetonai, jo sukurtojo autoritarinio režimo galvai.”[42] – rašo ambasadorius Škirpa. Taigi, Prezidentas Smetona nesigriebė jokių paruošiamųjų priemonių Lietuvai ginti ir leidosi būti įvykių stumiamas į pražūtį, palikęs veikimo iniciatyvą Maskvai, o iš karto sutikęs siųsti premjerą pas Molotovą ir palikdamas Urbšį Maskvoje, jis surišo rankas ne vien sau, bet ir Merkio Vyriausybei.

Nors tenka priminti, kad Sovietų agresijos pavojus išryškėjo ne tada, kai buvo sulaukta birželio 15 d. Maskvos akiplėšiško ultimatumo, jis buvo akivaizdus nuo 1939 m. spalio 10 d. prievartos sutarties pasirašymo. Tuomet gen. Černiaus Vyriausybė buvo nutarusi pasipriešinti ginklu, jei Sovietai  kėsintųsi okupuoti Lietuvą. Analogišką nutarimą Minisrų Taryba buvo priėmusi ir Merkiui tapus premjeru.

Tą patvirtina ir Ernestas Galvanauskas: “Ministrų kabinetas, kuriame aš buvau finansų ministeriu, dalyvaujant Prezidentui, 1940 m. vasario mėn. padarė vienbalsį nutarimą priešintis ginklu Sovietų Rusijos okupacijai, paruošiant valstybinio aparato evakuacijos planą užsienin (daugiausia Vokietijon), stabdomųjų kautynių priedangoje.

To nutarimo vykdymas buvo pavesta Prezidentui ir krašto apsaugos ministrui. […] Pagal planą kariuomenės dalinių dislokacijos pertvarkymas stabdomosioms kautynėms vesti ir evakuacijai pridengti turėjo būti atliktas laike trijų mėnesių, t. y. dar laiku. Ministerių Kabinetui buvo  referuota, kad kariuomenės pajėgumas kelių dienų stabdomosioms kautynėms vesti yra visai pakankamas.”[43]

Tačiau  praktikoje kaip teigia Raštikis buvo elgiamasi visai priešingai:„Priešo tankams gresiant, mūsų kariuomenės ir šiaip jau negausūs prieštankiniai pabūklai buvo atimti iš daugelio pulkų ir išsiųsti toli į poligonus šaudymo pratimų atlikti. Tie pulkai, su maža išimtimi, buvo palikti ne tik be prieštankinių pabūklų, bet ir be sunkiųjų kulkosvaidžių, nes ir šitie ginklai buvo išsiųsti į poligonus. Tai buvo daroma, kaip tyčia,visai ignoruojant aštrų politinį ginčą ir nekreipiant tinkamo dėmesio į didelį rusų kariuomenės telkimą Lietuvos pasienyje.

Karuomenės vadas (Vincas Vitkauskas – autor.) geriausiai žinojo, nes visi šie reikalai buvo tvarkomi jo paties įsakymais. Apie visa tai turėjo žinoti Krašto apsaugos ministras ir Prezidentas, nes buvo įvesta tvarka, kad apie visus tokius svarbesnius įvykius kariuomenėje Prezidentą informuodavo ministras ir kariuomenės vadas bei jo įsakymai būdavo siunčiami Prezidento adjutantui.“[44]

Dar gegužės mėn. neutralių šalių spaudoje pasklido žinių, kad telkiamos rusų karinės jėgos išilgai Sovietų vakarinės sienos nuo Lietuvos iki Juodosios jūros. Pasak Raštikio, apie tai žinojo ir Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius: “1940 m. gegužės mėn., buvo aišku, kad rusai Vilniaus krašto pasienyje buvo sutelkę stiprias karines pajėgas, kaip vėliau paaiškėjo net dvi savo armijas – 8-ją ir 11-ąją. Tais metais gegužės mėn. apie tai man buvo sakęs tuometinis Kariuomenės štabo viršininkas, divizijos generolas Pundzevičius. Jei tokios žinios štabe, tai apie jas turėjo žinoti kariuomenės vadas, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrai, Ministeris Pirmininkas ir pats Respublikos Prezidentas.”[45]

Birželio 15 d. naktį apie 1 val. Vyriausybė susirinko Prezidentūroje į paskutinį posėdį apsvarstyti Sovietų Vyriausybės ultimatumo reikalavimų. Nors Prezidentas, krašto apsaugos ministras gen. Musteikis, švietimo ministras Jokantas ir valstybės kontrolierius Šakenis pasisakė  nesutikti su Maskvos reikalavimais ir pasipriešinti, kaip Smetona rašo: “Mūsų pasipriešinimo žygis, nors ir neišgelbėtų dabar Lietuvos laisvės, tačiau parodytų lietuviams ir prašaliečiams, jog tauta nori būti laisva.” Stebėtina, kad aktyviausias Maskvos reikalavimų priėmėjas pasirodė, krikščionių demokratų atstovas, premjero pavaduotojas Kazys Bizauskas, jam pritarė premjeras Merkys, kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas ir ministras Audėnas. Finansų ministras Ernestas Galvanauskas buvo išvykęs į Klaipėdą ir nedalyvavo  paskutiniame posėdyje.

Tai kodėl Prezidentas būdamas Vyriausiuoju ginluotųjų pajėgų vadu neįsakė toms pajėgoms nors simboliškai pasipriešinti, o pasirinko pasitraukimą iš Lietuvos ir pažeisdamas priesaiką valstybei  formaliai perdavė Respublikos Prezidento pareigas Ministrui Pirmininkui Merkiui, žinodamas, kad jis Prezidento pareigų, sovietams okupavus Lietuvą, vistiek vykdyti negalės. Antanas Smetona savo neryžtingumą aiškina taip: “Prezidento įsakymas gynimosi metu turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko. Pasisakę nesipriešinti, nė Merkys, nė gen. Raštikis (buvo siūlomas tapti Ministru Pirmininku – autor.) nebūtų davę savo parašo.

Žinoma, dar būtų galima paskirti Ministru Pirmininku gen. Musteikį, pasisakiusį už pasipriešinimą, ir iš jo gauti parašą įsakymui. Tada reikia ir naują kariuomenės vadą turėti, nes gen. Vitkauskas negi būtų ėjęs prieš savo ištartą nuomonę.”[46] Vadinasi, Prezidentui buvo pasidarę rizikinga duoti įsakymą kariuomenei, nes nujautė, kad yra netekęs pasitikėjimo. Taigi, Prezidentas su ministro Musteikio palyda birželio 15 d. paliko Lietuvą ir atsidūręs Vokietijoje buvo internuotas. Jau birželio 16 d. Raudonosios armijos 12 divizijų, apie 250 000 karių, užėmė visą Lietuvos teritoriją.

Tokiu būdu Sovietų sąjungos karinis placdarmas pasislinko į Vakarus ir nusitęsė nuo Baltijos iki Juodosios jūros – Stalino puolamasis planas “Grom” išėjo į startinę būseną. Apie tai byloja Molotovo žodžiai 1940 m. liepos 1 d. pasakyti “Liaudies vyriausybės” užsienio reikalų ministrui prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui: “Jūsų Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo valstybės, neišskiriant ir Suomijos, turės įsijungti į garbingą tarybinių respublikų šeimą. […] Esame tvirtai įsitikinę, ir šiandien labiau negu kitu metu, kad genialusis draugas Leninas neklydo tvirtindamas, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsitvirtinti visoje Europoje. […] Ir šį pasikalbėjimą atpasakojau Natkevičiui ir čia pat užfiksavome „Pro memoria.“[47]

Ar reikėjo priešintis galutinei sovietų okupacijai? Į tai atsako politikoje patyręs Lietuvos valstybės vyras, kelis kartus buvęs Ministru Pirmininku, Ernestas Galvanauskas: “Taip, būtinai reikėjo. Ginklu užimtą kraštą daug sunkiau valdyti negu kraštą, pasidavusį be ginklo panaudojimo… Jei ta paskutinė proga pasipriešinti bolševikinei okupacijai būtų buvusi išnaudota – sovietai nebūtų sugebėję padaryti “laisvo” prisijungimo, o ir vokiečiai būtų buvę priversti atstatyti Lietuvos nepriklausomybę vokiečių ir sovietų karo metu, kad gal ir be jokio noro, nes nebūtų turėję kitokios išeities.

O dabar vokiečiai teoriškai įėjo į Lietuvą kaip į sovietų teritorijos dalį, bet ne kaip į sovietų po kautynių okupuotą kraštą […] Pirmiausia reikėjo turėtą laisvę ginti ginklu, nes tas laisvės  nevertas, kas negina jos, nors tas negynimas ir nebuvo tautos, bet tik jos buvusios valdžios neapdairumas.”[48]

Lietuvos autoritaro blankūs veiksmai

Lietuvos Vadovybės visiška rezignacija ir “birželio 15 d. sugniužimo šaknys siekia 1926 m, gruodžio 17 d. smurtą prieš Steigiamojo Seimo nustatytąją demokratinę Lietuvos valdymo santvarką. Šituo asocialiu aktu Smetona ir jo partiniai adoratoriai patys padėjo sau pirmą nuo tautos plačiųjų sluoksnių atskilimo plytą, o 14 metų valdydami kraštą vien tik policinėmis priemonėmis išugdė tuose sluoksniuose aiškią neapykantą režimui ir jo vadui.”[49] – apibendrina ambasadorius Škirpa.

O gal dižiausią įtaką Vadovybės neveiklumui turėjo dilema “po vokiečiais ar po rusais” ir kaip žinome Prezidentas pasisakė, kad “jei blogiausiu atveju Lietuvai tektų nustoti nepriklausomybės, tai geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje.”

Vokietijos saugumo sekamas Smetona 1940 m. rugpjūčio mėn. atsidūrė Berlyne ir čia susitiko su ambasadoriumi ir įgaliotuoju ministru, pulkininku Kaziu Škirpa. Pasikalbėjimo metu Prezidentas atsakė į keletą klausimų, kurie šiek tiek atskleidžia situaciją, kodėl buvo prieita iki birželio 15 d. katastrofos.

Apgailestaudamas, kad negalėjo prisijungti prie Lietuvos diplomatijos Berlyne surengtos akcijos dėl sovietų prievartinės  karinės intervencijos, į Škirpos klausimą: “Ar nebuvo galima pareikšti kokį protestą, pasitraukiant iš Prezidentūros ar Kauno? Atsakė: “Buvau manęs, bet vargu ar bebūčiau buvęs prileistas prie radiofono, nes opozicija savo nepaprastu triukšmu dėl  mano apsisprendimo pasitraukti į užsienį buvo Merkį stačiai apglušinusi.” Paklausus: “Ar nebūtumėte galėję improvizuoti nors kelių žodžių protesto pareiškimą, kai lūkuriavote Kybartuose? Kukliai pasakė: “Nebesusigriebiau.”

Tai tiesa, nes jam sunku buvo “susigriebti”, kai Merkio Vyriausybė buvo nurodžiusi pasieniečiams ir vietiniams šauliams Smetoną sulaikyti jėga. Todėl dar buvo laimingas, kad susigriebė paskutinę minutę peržengti Lietuvos – Vokietijos sieną ir tokiu būdu išvengė Lietuvos Prezidento parašo Lietuvos valstybinės nepriklausomybės palaidojimo dokumentuose. Škirpai paklausus: “Kodėl kariuomenė nebuvo pastatyta parengties padėtin tuojau, kai tik Maskva pradėjo daryti Lietuvai piktus, niekuo nepagrįstus priekaištus?

Atsakė: “A.Merkys ir J.Urbšys laikė tai nesusipratimais ir tikėjosi juos išspręsti diplomatiniu keliu.” Į klausimą: “Ar turint dviejų Ministrų Kabinetų nutarimus pasipriešinti, bebuvo reikalinga šaukti Vyriausybę naktiniam posėdžiui Prezidentūroje, o gal tikriau būtų buvę panaudoti Respublikos Prezidento konstitucinę galią įsakyti karo vadovybei pasipriešinimą realizuoti be naujų diskusijų?

Smetona atsakė: “Teoriškai gal ir būčiau galėjęs tatai padaryti, tačiau jei būčiau surizikavęs, tai klausimas, ar opozicija, kuri tykojo progos autoritarinį režimą nuversti, nebūtų sukėlusi dėl to revoliuciją!”[50] Ambasadorius abejodamas pasiteiravo, ar Prezidentas pritartų jo planui išvaduoti Lietuvą sukuriant naują politinę organizaciją – Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) ir Smetona šiam planui pritarė.

Nors kaip Tautininkų sąjungos vadui ir buvo nemalonu, tačiau kaip patyręs politikas suprato, jog po tokios Lietuvą ištikusios katastrofos, Nepriklausomybės atkūrimas galimas tik su naujomis politinėmis jėgomis.

Čia pravartu pažvelgti kokią įtaką Lietuvos Vadovybės neįgalumui turėjo geopolitinės jėgos. Kaip minėjau, 1939 m. spalio 2 d., tuo metu kai prasideda derybos Maskvoje, kažkokia paslaptinga jėga priverčia paskelbti Lietuvos kariuomenės žaibišką demobilizaciją. Buvo motyvuojama biudžeto lėšų taupymu, nors tam priešinosi ne vien tik kariuomenės vadas Stasys Raštikis.

Galima teigti, kad tuometinė Lietuva buvo užsienio valstybių agentų tiesiog persmelkta, o daugiausia jų turėjo Sovietų sąjunga. Sovietų agentai skleisdami gandus lengvai suformuodavo jiems reikalingą nuomonę apie aukštus Lietuvos valdžios pareigūnus; ypač jie griebdavosi šmeižto norėdami apjuodinti iškilias, Lietuvai nusipelniusias asmenybes. Tokia suformuota nuomonė pasiekdavo ir prezidentą ir nesunkiai jas įteigdavo vienam autoritetingam valdžios asmeniui – tai autoritarinės valdžios padarinys. Galima manyti, kad ir dėl šių priežasčių  paskutiniais Smetonos valdymo metais vyko dažna vyriausybių kaita.

Paslapties rūką praskleidžia prof. Kazio Ėringio žinia: „Nepaisant daugumos žydų neutralumo ir palankumo Lietuvos nepriklausomybei ir jos laisvės institutams, nemažai būta ir tokių žydų, kurie buvo priešiški Lietuvai ir plėtojo pragaištingą veiklą ne tik Lietuvos valstybei, bet ir Vakarų civilizacijai.

Apčiuopiama faktų, kad Lietuvoje veikė pati gausiausia Lietuvos žydų Sovietų Sąjungos šnipų agentūra, kurios priešakyje, kaip nematoma šmėkla, buvo vienas iš Maskvos komunizmo šulų žydas Kaganovičius. Jis turėjo daug giminių Lietuvoje, esą buvo susijęs su Šiaulių žydija ir su Vilkaviškio pramonininkais Sobolevičiais, kurių sūnus Sobol-Rozenbergas išvogė Jungtinių Valstijų branduolinės bombos paslaptis ir perdavė Maskvai. […] Maždaug šimto asmenų gerai organizuota Lietuvos žydų, šnipinėjusių Maskvai grupė, nesutrikdyta ir neišblaškyta karo pradžioje pateko į Ameriką ir čia nugrimzdo pragaištingam darbui. Iš tos grupės ir išsirutuliojo atominės bombos paslapčių grobikai.“[51]

Kariuomenės vado rakštis

Jau esant Lietuvoje sovietų karių įguloms, 1939 m. pabaigoje Smetona atleido iš kariuomenės vado pareigų generolą Stasį Raštikį, kuris buvo populiarus tautoje ir kariuomenėje gerbiamas žmogus. Kai Smetonos dukterėčia, Raštikio žmona, skundėsi Prezidentui, kodėl atleistas jos vyras, tai Smetona metė jai kaltinimą: „Tavo vyras bolševikas.“[52]

Raštikis, būdamas labai organizuotas ir veiklus kariuomenės vadas per penkerius metus modernizavo kariuomenę – buvo mokęsis Vokietijos Karo akademijoje. Galima įžvelgti, kad toks kariuomenės vadas būsimiesiems okupaciniams Maskvos planams netiko, nes galėjo pasipriešinti sovietų kariuomenei, todėl, prieš tai apjuodinę Raštikį, į kariuomenės vadus kažkas įpiršo Vitkauską.

Įtartina, kad esant įtemptai padėčiai ir vykstant karui Europoje premjeras ryžtasi atsisakyti, turinčio autoritetą kariuomenės vado? Apie tuos įvykius Raštikis rašo: „Sudarydamas savo vyriausybę, Merkys norėjo būti ne tik ministru pirmininku, bet kartu ir krašto apsaugos ministru. Merkys buvo įsitikinęs, kad kariuomenės vado teisės ir jo įtaka kariuomenėje turėtų būti žymiai sumažintos ir visišku kariuomenės šeimininku turėtų būti krašto apsaugos ministeris. Tautininkų užsimojimai buvo dar didesni – visai panaikinti kariuomenės vado vietą.“[53] Kieno buvo įtakojamos tokios idėjos?

Po aštraus Raštikio susikirtimo su Merkiu pas Prezidentą, Smetona nesutiko Raštikį atleisti į atsargą, bet suteikė tris mėnesius atostogų. Raštikis labai nustebo, kai jau antrą atostogų dieną, vietoj nuolatinio kariuomenės vado pavaduotojo ir štabo viršininko gen. Pundzevičiaus, kariuomenės vadu laikinai buvo paskirtas gen. Vitkauskas, nors 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo metu jis buvo tautininkų pašalintas iš rikiuotės ir tautininkai visą laiką juo nepasitikėjo, o karininkai jo nemėgdavo.

Kokia jėga paveikė, kad buvo pasirinktas gen. Vitkauskas, kurio brolis už ryšius su bolševikais 1919 m., Nepriklausomybės karo metu buvo sušaudytas? O gal tai buvo dilemos: „po vokiečiais ar rusais“ sprendimas?

Apie tautininkų, kitų politinių sluoksnių ir spaudos sukurtą bei eskaluojamą tarp Raštikio ir Prezidento tariamą konfliktą (gal inspiruotą sovietų agentų), kariuomenės vadas rašo: „1940 m. balandžio 23 d. (po trijų mėnesių atostogų – autor.) Respublikos Prezidento aktu buvau oficialiai atleistas iš kariuomenės vado pareigų […], o dėl gen. Vitkausko įspėjau Prezidentą ir patariau dar kartą pagalvoti ir pasvarstyti ar ne geriau būtų skirti kariuomenės vadu, bet kurį nors kitą karininką. Prezidentas pareiškė, kad esąs visai patenkintas generolu Vitkausku. Ta pačia proga pasakiau Prezidentui, kad jis klydęs, manydamas, jog aš norėjau paveržti iš jo autoritetą ir vietą, ir kad dar labiau klydę visi tie, kurie apie tai nuolat informuodavo Respublikos Prezidentą.“

Toliau Raštikis rašo, kaip buvo apstulbintas, o gal ir provokuojamas naujo kariuomenės vado Vitkausko, atėjus pas jį atsisveikinti: „Pirmiausia jis pareiškė, kad jis esąs patenkintas, jog į tą vietą buvęs paskirtas jis, o ne kuris kitas karininkas, kuris gal būtų buvęs aklas ir paklusnus tautininkų sumanymų kariuomenėje vykdytojas. Vitkauskas pradėjo aiškinti, kad kol Lietuvai vadovausiąs Smetona ir jo tautininkai, tol Lietuvoje nebūsią nei tvarkos, nei ramybės, kad ir dėl manęs pašalinimo iš kariuomenės esąs kaltas Smetona, kad jis prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas, kad apie tai jis jau esąs pasitaręs su savo bendraminčiais, kad aš vėl turėsiąs grįžti į gal dar atsakingesnes pareigas kariuomenėje ar vyriausybėje, kad aš nepasitraukčiau visai į šalį, bet palaikyčiau su juo artimesnį ryšį ir t. t. Atsakiau, kad aš linkiu jam laimingiau vadovauti kariuomenei, negu man tai pavyko, ir kad aš neturiu jokių pretenzijų jokiai aukštesnei vietai užimti ar įsipainioti į politiką. Buvau be galo nustebęs, kad prieš Respublikos Prezidentą taip kalbėjo žmogus, kuriuo tas pats Prezidentas taip labai pasitikėjo ir paskyrė į tokią svarbią ir atsakingiausią vietą kariuomenėje. Juk tokie jo sumanymai, tai jau buvo beveik išdavimas.“[54]

Nugalėtojų triumviratas

1941 m. rugpjūčio 12 d. Roosevelto ir Churchillio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kovojusioms dėl savo nepriklausomybės, „tapo nelyginant  Šventuoju Raštu.“[55] Atlanto chartija skelbė, kad po karo bus atkurta laisvė ir nepriklausomybė bei nebus pripažinti jokie teritoriniai pasikeitimai. Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti.

Prezidentas Rooseveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“[56] 1943 m. gruodžio 1d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Rooseveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“

O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“ Tačiau diktatorių visiškai nuramino Roosevelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“[57]

Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Churchillis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“

Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado“ rojų. Demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Epilogas

„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti […] vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“[58] Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilniaus kraštą (kai kurie vadovybės nariai tą siūlė), tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto „Papildomojo slaptojo protokolo“, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, protektoratu, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“.

Visa tai būtų vertę Rooseveltą ir Churchillį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis, sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš  prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Kominterno Lietuvos skyriaus vado Antano Sniečkaus vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų sąjungą.

Lietuvos diplomatinių atstovų protestai, 1940 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 4 d.  solidariai pareikšti Europos valstybių ir JAV vyriausybėms apie Sovietų sąjungos brutalią agresiją prieš Lietuvą, formaliai atskleidė, jog Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą neturi jokios teisinės galios.

Jau 1940 m. liepos 2 d. Kazys Škirpa ėmėsi žygių sudaryti Lietuvos tautinį komitetą, o jam vadovaujant 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne įkuriamas Lietuvių aktyvistų frontas. LAF-as pradėjo ir sėkmingai įvykdė 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš okupacinę sovietų valdžią. Jie dar prieš vokiečiams įžengiant į Kauną suformavo Laikinąją Lietuvos vyriausybę bei visoje šalyje paėmė valdžią į savo rankas.

Tokiu būdu buvo nuplauta Smetonos ir Merkio vyriausybės nesipriešinimo okupantui gėda ir visas pasaulis  sužinojo apie lietuvių tautos ryžtą būti laisviems.

Deja, vokiečių civilinė okupacinė valdžia, po pakartotinų derybų 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Laikinąją vyriausybę privertė atsistatydinti. Apie tuos įvykius sovietinis okupantas apie 50 metų skleidė šmeižtą, naikino ir persekiojo sukilimo dalyvius. Maskva pasauliui tvirtino, kad esą sukilimo dalyviai buvę vokiečių parankiniai. Nors pats organizatorius Kazys Škirpa vokiečių buvo internuotas ir neišleistas į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei ir po šešių savaičių egzistavimo ją uždraudė.

Vadinasi, vokiečiai iš pat pradžių trukdė sudaryti Lietuvos Vyriausybę. Svarbiausia tai, kad Birželio sukilimas Maskvai buvo tarsi ašaka gerklėje ir neigė jos propagandą apie komunistų atliekamą tautų „išlaisvinimo“ misiją Europoje.

Skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad šiame straipsnyje minimas Vakarų ir Rytų žydų vaidmuo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, galėtų vaizduotis kaip antisemitizmo apraiška. Tuomet tenka priminti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jokio antisemitizmo nebūta, o jis atsirado bolševikų ir nacių okupacijos metais. O kalbant  apie antisemitizmą dabartyje, XXI a., tai tenka pasakyti, jog antisemitizmas yra praėjusių amžių reliktas, kai žydų tauta, neturėdama savo valstybės, buvo pasklidusi po visą pasaulį, tuomet daugelyje valstybių šiai ideologijai rastis buvo susidarę palankios socialinės sąlygos.

Dabar gi, kada žydai yra sukūrę savo stiprią valstybę, gyvuojančią 60 metų ir turinčią didelę įtaką pasaulyje, antisemitizmui gyvuoti nėra socialinių, politinių sąlygų ir aplinkos. Analogiškai, kaip ir kitų egzistuojančių valstybių tautoms, pvz.: antiprancūzizmui, antiitalizmui ir t.t.

Čia buvo pateiktos citatos ir įžvalgos vadovaujantis tik laisvu požiūriu į praeitį ir nenuslepiant svarbių įvykių mūsų laisvėjančiai visuomenei. Pabaigoje išdėstyti samprotavimai pagal principą „kas būtų, jeigu būtų“ padeda į istoriją žiūrėti pagal poliparadigmą, o ne pagal vieną kažkieno suformuotą nuomonę bei padeda ateityje nedaryti klaidų.

Žodžiu, aplinkui vykstant karui, vesti neutralumo politiką yra absurdiška, reikia vykdyti vadinamą “real politik”. Tokia Lietuvos atsakingų asmenų politika privedė prie didžiulių Lietuvos aukų, o procentinėje išraiškoje net didesnių netekčių negu šalių, kurios dalyvavo kare. Ši politika užtraukė didžiulę negarbę valstybei, kai ji nepasipriešino okupacijai, o pasekmėmis naudojasi ir dabartiniai kaimynai savo propagandoje.

Nuotraukoje: istorikas Vladas Turčinavičius, memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus direktorius. (Nuotrauka – iš asmeninio archybo).

2015.05.10; 06:16


[1] K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8.

[2] H. Kisinger, Diplomatija, Vilnius, 2003, p.228.

[3] Ten pat, p. 237.

[4] H. Kardel, Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas, 2006, Mintis, Vilnius, p. 96.

[5] Ten pat, p. 97.

[6] S. and B. Webb, Soviet Comunism. A New Civilization?,1935, London.

[7] Lietuva, 1920.07.20.

[8] Laisvė, 1919, nr. 114.

[9] S. Pivoras, Lietuva Europos politikoje, recenzija, Darbai ir dienos, VDU leidykla, 1998, p. 271.

[10] K.Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 1996, Chikago –Vilnius, p. 27.)

[11] Ten pat, p. 51.

[12] Ten pat, p. 52.

[13] The Diares of Sir Alexander cadogan 1938-1945, Lndon, 1971, p. 64.

[14] K.Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 1996, Chikago – Vilnius, p. 152.

[15] Ten pat, p. 153.

[16] Ten pat, p. 55.

[17] V. Šliogeris, A.Smetona ir Lietuvos užsienio politika 1934-1938 m., Lietuvių tauta, II, 1998, p. 335.)

[18] K. Škirpa, Ten pat, p. 129.

[19] Ten pat, p. 130.

[20] H. Kardel. Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas, Mintis, Vilnius, 2006, p. 174.

[21] K. Škirpa, Ten pat, p. 191.

[22] Ten pat, p. 191.

[23] Ten pat, p. 192.

[24] Ten pat, p. 194.

[25] Ten pat, p. 193.

[26] K. Škirpa, Ten pat, p. 196.

[27] Ten pat, p. 198.

[28] K. Bizauskas, Pastangos, dok. I, p.10.

[29] K.Škirpa, Ten pat, p. 202.

[30] Ten pat, p. 202

[31] J.Beck, Dernier Rapport, p. 228

[32] K.Škirpa, Ten pat, p. 203.

[33] Ten pat, p. 203.

[34] K.Škirpa, Ten pat, p. 250

[35] Ten pat, p. 250.

[36] Ten pat, p. 252.

[37] Ten pat, p. 248.

[38] Ten pat, p. 252.

[39] A.Merkelis, Antanas Smetona, p. 547.

[40] K.Škirpa, Ten pat, p. 257.

[41] L.Natkevičius, Atranka, nr. 257.

[42] K.Škirpa, Ten pat, p. 328.

[43] E.Galvanauskas, Laisvoji Lietuva, 1966 gruodžio 1 d., p. 5.

[44] S.Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, T-2, p. 51.

[45] S.Raštikis, Ten pat, T-2, p. 50.

[46] A,Smetona, Pastangos, Dok. II. P. 6.

[47] V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p. 62-63.

[48] E.Galvanauskas, Ten pat, p. 5-6.

[49] K.Škirpa, Ten pat, p. 338.

[50] Ten pat, p. 465, 466.

[51] Prof. Kazys Ėringis, Lietuvos mokslas, 2007, Vilnius, p. 373, 375.

[52] S.Raštikis, Ten pat, T.I, p. 678.

[53] Ten pat, T.I, p. 674.

[54] S.Raštikis, Ten pat, T.I, p. 680-681.

[55] T. Bower, Raudonasis voratinklis, Europos lietuvis, Vilnius, 2000, p. 52.

[56] Ten pat, p. 53.

[57] Ten pat, p. 54.

[58] S. Raštikis, Ten pat, T-I, p. 45.


Prisijunkite prie diskusijos