Dažniausiai žmonės įsijungia į diskusijas viešojoje erdvėje, kai jaučia norą ar pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Kas be ko, neretai čia vyksta ne tik draugiškas apsikeitimas savo nuomonėmis, bet prasideda ir užsitęsia rimti pasistumdymai dėl proteguojamos tiesos didesnio triumfo, diskusijos dalyviams siekiant primesti savo nuomonę vienas kitam, užginčyti oponentą.
Neatmestina, kad ir šių eilučių autoriui galima būtų papriekaištauti dėl kartas nuo karto prasikišančio nekantrumo, užskubant į priekį su savo išvadomis, suabejoti dėl pernelyg staigaus, nesuvaldyto kategoriškumo. Tačiau šįkart, skirtingai nei įprasta, esu pasiryžęs išpažinti savo radikalų nežinojimą, suglumimą, nesugebėjimą atsakyti į klausimą „kodėl“, susidūrus su iracionalių stichijų padiktuotomis situacijomis. Išties kalbu apie tą atvejį, kai klausimas „kodėl“ toli gražu yra ne retorinė figūra, o greičiau nuoroda į racionaliai artikuliacijai pavaldaus pasaulio užbaigą, kai tokio klausimo ištarime tarpusavyje persipina nusiminimas ir sumišimas.
Kodėl Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pasiūlymas pavasario sesijos metu priimti deklaraciją dėl fakto, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuomet krašte vyravo okupacinis režimas, kuris visų pirma ir yra atsakingas už nusikaltimus žmonijai, susilaukė tokios neadekvačiai piktos reakcijos? Štai žinomas, beveik legendinės charizmos žurnalistas daug nesivaržydamas tvirtina, kad komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko užmačios pateikti Seimui tokios rezoliucijos projektą rodo apie jo nusiteikimą perrašyti istoriją, imant pavyzdį iš paties Vladimiro Putino https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-musu-bukinanti-ir-buka-lietuviska-valdzia.d?id=83191313.
Kaip matome, žurnalisto sugretinimai plačios apimties ir labai gremėzdiški. Kita vertus, jeigu imtume už gryną pinigą Rimvydo Valatkos ironiškas pastabas, būtume įpareigoti manyti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, ne kitaip. Ar taip ir turėtume suprasti R.Valatkos nebevaržomą jokių ribų mandrumą? Tačiau net Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, paprastai nepraleidžianti progos pasakyti atžagarų žodelytį bendrapiliečių lietuvių atžvilgiu, TV reportaže užtikrina, kad niekas iš pasaulinės žydų bendrijos niekados netvirtino ir nesiruošia kažką įtikinėti, kad neva Holokauste dalyvavo Lietuvos valstybė ar tauta, neneigiant fakto, kad yra lietuvių, susitepusiu žydu krauju tais baisiais laikais.
O gal yra taip, kad nežiūrint kvalifikacinės normos, kad tauta in corpore nedalyvavo, galima kalbėti apie tautos dalyvavimą nusikalstamose akcijose siauresne kiekybine prasme, manipuliuojant skaičiais, tokiu būdu bandant įpiršti nuomonę, kad lietuvių, susitepusių žydų krauju, yra neapskaičiuojama daugybė? Tarkime, etatinis lietuvių populiacijos nuodėmingumo ekspertas, žydų tautybės lietuvių sąžinės prievaizdas Arkadijus Vinokuras pateikia iš lubų tokius neįtikėtinus neva dalyvavusių žudynėse lietuvių vyrų paskaičiavimus, kad čia pat kyla klausimas – ar nurodytas lietuvių tautybės karo nusikaltėlių skaičius apskritai neviršija to meto lietuvių populiacijos skaitlingumo?
A.Vinokuras tikriausiai taip pat pripažintų, kad lietuvių tauta in corpore nedalyvavo Holokauste, tačiau jo atlikta matematinė redukcija, nori nenori, veda prie išvados, kad kiekybine prasme lietuvių tauta neva dalyvavo žydų žudynėse su kaupu, t. y. net viršydama savo kiekybinius išteklius. Kažkokia nesąmonė, ar ne?
Kažkada esu net taip formulavęs klausimą – kodėl ne lietuviai laimėjo antrąjį pasaulinį karą, jeigu jie, pagal A. Vinokuro apskaičiavimus, tuo metu disponavo tokiomis įspūdingomis apsiginklavusių vyrų pajėgomis, parengtyje laikė ne vieną viską nušluoti savo kelyje pasiruošusią žudikų diviziją?
Bala nematė to A.Vinokuro, rėksmingais pareiškimais bandančio susireikšminti menko, nieko daugiau nesugebančios kaip pūsti melagingus burbulus žmogelio. Netiesioginė, bet labiau įsakmi lietuvių skaitlingo dalyvavimo žydų žudynėse nuoroda turėtų būti tas faktas, kad už būtus ir nebūtus lietuvių nusikaltimus žydų atžvilgiu Izraelio Knesete prieš keletą dešimtmečių atsiprašė prezidentas Algirdas Brazauskas.
Tai labai subtilus klausimas, tiesa? Apie tai būtinai plačiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar prabėgomis pastebėsiu tik tai, kad sugebėjimas atsiprašyti už nusižengimus, juolab nusikaltimus, nuoširdi atgaila yra labai puiki katalikiška dorybė, tačiau drauge kyla klausimas – ar turėjo teisę A.Brazauskas atstovauti visos Lietuvos atgailaujančiai sąžinei, pats prieš tai neapvalęs savo sąžinės, neatsiprašęs lietuvių tautos už košmariškus komunistų nusikaltimus? Ar nebūtų pageidautina, kad į tokią šventą vietą kaip Knesetas turėtų teisę atvykti tik visų pirma asmeniškai apsivalę, sąžinės ataskaitą sau pateikę svečiai?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O gal iš tiesų komunistas yra epochos garbė, sąžinė ir protas, nes už lietuvių tautą labiausiai lengva ranka atsiprašyti yra linkę būtent iš komunistinės praeities atkeliavę personažai, ta proga dėl konteksto prisimenant ir Liną Linkevičių, aną kartą išdegusiomis akimis puolusį atsiprašinėti lenkų nežinia už ką (jaučiu didelį nesmagumą tai primindamas, nes drauge nekvestionuoju nemenkų L. Linkevičiaus nuopelnų ministro poste kituose veiklos baruose). Taigi, kaip atrodo, beliko atsiprašyti tik rusų, siekiant laimėti labiausiai atsiprašinėjančios pasaulyje tautos titulą, tačiau nematau jokių ženklų, kad koks nors kaimyninės šalies atstovas puoselėtų ketinimus atsiprašyti lietuvių tautos už okupacijas, trėmimus, žudymus, fizinį ir moralinį naikinimą, už begėdišką melą, nenuslūgstančias dezinformacijų kampanijas ir klastotes.
O dabar paklauskime štai taip – jeigu niekas nesiruošia teigti, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta dalyvavo Holokauste, kodėl reikėtų nei iš šio, nei iš to Seime priimti deklaraciją, kad Lietuva tokiais savo pavidalais, t. y. kaip valstybė ir tauta, nedalyvavo žudynėse? Tarkime, tik didžiausiam nesusipratėliui galėtų šauti į galvą mintis, kad Seime reikėtų dokumentuoti tokią akivaizdžią duotybę, kad šiandien yra antradienis, o už lango Kaune lynoja. Dar daugiau, – buvęs A.Brazausko patarėjas bando įtikinti TV žiūrovus, kad tokios deklaracijos dėl Holokausto aplinkybių okupuotoje Lietuvoje paskelbimas Seime būtų tik bereikalingas šašo draskymas, didinantis šalies priešų gretas.
Žinia, A.Gumuliausko iniciatyva nėra visai originali, ogi Lenkijoje dar kiek anksčiau užsimota priimti įstatymą, kuriame būtų nurodoma, kad bandymai įpiršti nuomonę, jog Lenkija dalyvavo Holokauste, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tokia veika yra kriminalizuojama. Kaip taip pat visi gerai žinome, dėl tokios tikrai vertos dėmesio ir platesnio diskusinio aptarimo Lenkijos teisininkų formuluotės kilo diplomatinis apsižodžiavimas tarp Varšuvos ir Tel Avivo.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Kita vertus, negirdėjau jokių užuominų, kad savo ruožtu A. Gumuliausko deklaracijos projekte būtų kabama apie teisinę Lietuvą dergiančių personažų atsakomybę, tačiau tokia deklaracija būtų labai svarbiu moraliniu atsparos tašku, siekiant užkirsti kelią išpuoliams prieš Lietuvą, ypač tokiu atveju, kai Lietuvos juodinimas vyksta remiantis dar KGB pateiktomis anais laikais klastotėmis, KGB budelių sukurptomis pažymomis, o į priekį Lietuvos šmeižikiško užpuolimo akcijose stoja KGB budelių palikuonys, bendražygiai ir bendraminčiai. JAV Lietuvių bendruomenės Taryba (LBT) atkreipia dėmesį į tokių Lietuvą dergiančių akcijų paūmėjimą pastaruoju metu ir kviečia taip pat ir Tėvynėje gyvenančius gentainius reaguoti labiau principingai http://www.propatria.lt/2019/11/violeta-rutkauskiene-kodel-smeiziama.html.
Kas be ko, labai svarbu būtų praplėsti naujosios Lietuvos draugų ratą arba bent nebeaitrinti naujomis aplinkybėmis senų žaizdų, tačiau vis tik pernelyg didelė kaina dėl tokio įsivaizduojamo gėrio būtų savigarbos likučių atsisakymas, taikstymas su melu ir paklusimas reikalavimui atsisakyti savo tautos didvyrių, nesuteršusių lietuvio vardo nusikaltimais žmonijai. Iš tiesų, kyla klausima – kam išvis mums yra reikalinga ta nepriklausomybė, jeigu esame stumiami paklusti svetimai valiai, iš naujo atrasti savo prigimtyje baudžiauninko kompleksus?
Kad ir kaip žiūrėtume, antisemitizmas yra blogis, juolab kyla klausimas – kodėl naujoje Lietuvoje antilietuviškumas tampa vis labiau pozityviai vertinimu nusiteikimu, kodėl toks antilietuviškas nusiteikimas tampa naujosios nomenklatūros atpažinimo kodu ir firminiu ženklu, kitu atveju – mada, kurią siekiama pamėgdžioti, pagal kurią beždžioniaujama net platesniame apie naująją nomenklatūrą besisukiojančių žmonių tarpsluoksnyje?
Žinoma delfi.lt apžvalgininkė antai tvirtino (cituoju iš atminties), kad lietuviškumas jokio savarankiško turinio neturi, geriausiu atveju tai esą yra tik mėšlinos klumpės. Kas be ko, požiūriai į unikalią lietuviško kaimo kultūrą gali būti skirtingi, vienam svarbiausias tokios kultūros akcentas yra mėšlinos klumpės, kitam – Lietuvos kaimas gali pasivaidenti, iškilti iš vaizduotės gelmių kaip Karalių pasaka. Vizijos taip pat būna ne vienodai talpios. Bet kuriuo atveju visi mes esame didesniu ar mažesniu laipsniu mėšlini: vieni savo klumpėmis, kiti – liežuviu.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas
Labiausiai nesmagu bent man šiame kontekste yra paminėti tą patį R. Valatką, kūrybingą žmogų, žurnalistą – tikrą profesionalą ir Redaktorių nuo Dievo (kaip atrodo bent man), kuris nurodytame anksčiau straipsnelyje taip pat su netramdomu sarkazmu skelbia, kad visas lietuviškumas susiveda į cepelinus ir kugelį, taigi į du lietuviškos virtuvės patiekalus, kurie yra nelietuviškos prigimties.
Nepulsiu tvirtinti, kad yra dvi Lietuvos – pirmoji ir antroji. Kaip atrodo bent man, greičiau yra taip, kad vienoje ir toje pačioje Lietuvoje vyrauja du paraleliniai pasauliai, jeigu norite, du eonai t. y. Žemės gyventojų Lietuva ir paralelinė beždžionių planeta, atsiradusi išgalvoto pavyzdžio pamėgdžiojimo utilitariniais sumetimais pagrindu.
Naujoji Lietuvos nomenklatūra ir yra besisukanti Lietuvos orbitoje beždžionių planeta.
Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.
Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.
Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.
Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.
Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!
Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.
Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!
Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.
Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.
Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį? Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.
Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.
Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.
Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę”.
Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.
Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel” konferencijų salėje.
XXX
Turgut Kerem TUNCEL
PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ
1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.
Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.
Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.
Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.
Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.
Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.
Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:
1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.
2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.
Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.
Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.
1) Dėl ko ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?
Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.
Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?
Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.
Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.
Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:
1) actusreus (teisinė sudėtis);
2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).
Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).
Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.
Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.
Aukšta įrodymo kartelė
Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.
Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.
Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo
Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.
Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų
1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)
2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)
1948-ųjų Genocido konvencija
Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.
Asmeninė atsakomybė
Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti.
Valstybinė atsakomybė
Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.
Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė
Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.
Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.
………..
Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.
Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.
Pasakojimai ir diskursas
Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.
Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.
1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.
Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.
Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.
Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.
Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.
2)Neigimas
Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.
Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.
Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.
3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėtiPaminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)
Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją”.
Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Bauginimas ir dezinformacija
Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.
Nesutampančių nuomonių šmeižimas
Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.
Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.
Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.
Nesutampančių nuomonių atskyrimas
Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.
Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.
Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.
Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.
Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.
Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.
Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.
Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.
Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.
Noriu parodyti kelias nuotraukas.
Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!
Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.
Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.
Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.
Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.
3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu
Rafaelio Lemkino knyga
Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.
Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.
Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.
Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.
Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.
Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.
Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.
2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.
„Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“
Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.
Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.
Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.
Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.
Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.
Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija
Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.
Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.
Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį
Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.
Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:
Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.
Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.
Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:
„Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.
Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.
Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.
Nesutampančių nuomonių kriminalizacija
Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.
Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.
Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.
2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.
Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis
Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:
1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.
2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.
3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.
4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.
5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.
6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.
Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.
2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje
2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.
Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.
Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.
Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.
Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.
Tai – 1-oji pranešimo, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas skaitytas anglų kalba. Jo lietuviškąją versiją rasite čia: https://slaptai.lt/turkiskoji-versija-zvilgsnis-i-1915-uju-tragedija-tuometineje-osmanu-imperijoje/
Pagaliau išsklaidytos visos abejonės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros vaidmens žydų tragedijoje II Pasaulinio karo metais. Vienareikšmiškai įrodyta, kad jis, rizikuodamas gyvybe, prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Holokausto mašinos.
Paskutinis bandymas sukelti abejones kunigo Jono Borevičiaus paliudijimais JAV teisme, duotais 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama, vien tuo, kad “žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų”, yra skęstančiojo bandymas užsikabinti už šiaudo.
Teiginys, kad XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus, tai – teiginys apie nieką. Juk tuo metu J. Noreikos jau nebuvo gyvųjų tarpe, jis niekuo JAV nebuvo kaltinamas, tad ir liudyti J. Borevičiui ką nors jo naudai nebuvo jokio reikalo.
“Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu … J. Borevičius išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams”, – prisipažįsta straipsnio autorius.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Ir čia pat: “O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.”
Argi J. Noreika pasakė kunigui: “Žinai, nepatinka man vokiečių elgesys su žydais”?
Net jei J. Noreika tebūtų įspėjęs, kad jis, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, “nieko nematys” gelbėjant žydus, tai jau būtų ne pasyvus, o aktyvus dalyvavimas procese. Jei naciai būtų nugirdę tokį įspėjimą, pagal nacių “teisę” jis būtų tuoj pat nubaustas mirties bausme, nereikėtų jo nei į Štuthofo mirties stovyklą siųsti. O juk nuskambėjo prašymas padėti Šiaulių gete esantiems žydams!
Kas toliau?
Ir kas toliau? Negi viskas baigsis tik tuo, kad J. Noreikos atminimo lenta jau teisėtai rymos Mokslų Akademijos bibliotekos Vilniuje sienoje?
O kas bus su jo asmens šmeižikais? Kas bus su tais, kurie ir po nepaneigiamų liudijimų bando perrašyti istoriją, kaip tai daro jų idėjinis vadas, “istorikas” Vladimiras Putinas, teigdamas, kad ne hitlerinė Vokietija ir stalininė SSSR sukėlė II Pasaulinį karą, o tai Lenkija ir Vokietija, jų slaptas sąmokslas kalti dėl karo sukėlimo? Iki kokio idiotizmo galima nusikalbėti… https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-putinas-apkaltino-lenkija-samokslu-su-hitleriu-57-1251944
Visgi turėtų būti Lietuvoje nustatytos nebaudžiamumo ribos, iki kurių dar galioja žodžio laisvė, iki to, kas dar vadintina nuomone.
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka
Deja, kol kas Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio „Šmeižimas“ trečiojoje dalyje nurodoma, kad „Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“
Dėl mūsų prokurorų iliuzijų neturiu, o štai teisėtais nužudyto J. Noreikos (ir ne tik jo) atstovais turėtų būti nurodytos ir visuomeninės organizacijos, siejančios save su kategorija asmenų, kurių garbę ir orumą jos įsipareigojusios saugoti savo įstatuose. Tai galėtų būti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos. Jeigu asmenims būtų metami kaltinimai, susiję su tautybe ar religija, tai galėtų būti atitinkamos tautinės ar religinės organizacijos.
Neabejoju, kad vien pati galimybė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn viešame teisme už jau negalinčių apsiginti savo garbę ir orumą asmenų šmeižtą sulaikytų ne vieną, rašantį istorinėmis temomis, nuo nepagrįstų „nuomonių“ skelbimo.
Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.
Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).
Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.
Efraimas Zurofas
„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.
Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.
Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.
Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).
Juozas Brazaitis
Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.
Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“
Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.
Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.
Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų…
Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:
Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.
Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).
1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).
Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?
Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?
Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.
Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.
Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“
Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“
Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.
****
Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.
„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.
„Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.
Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.
Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?
Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.
Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.
Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?
Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?
Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.
Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“
Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.
Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“
Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“
Domo Jasaičio žmona, Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.
Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.
Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“
O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“
Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.
Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.
Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?
Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.
Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…
Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvusioje Aušvico koncentracijos stovykloje pagerbė nacių žiaurumų aukas. Prie vadinamosios Juodosios sienos ji sustingo tylos minutei ir padėjo vainiką. Čia buvo sušaudyta tūkstančiai Aušvico kalinių.
Prieš tai kanclerė apžiūrėjo dujų kamerą ir krematoriumą. A. Merkel lydėjo Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir memorialo direktorius bei Aušvico-Birkenau fondo prezidentas Piotras Cywinskis.
Visi trys jie ėjo ir prie liūdnai pagarsėjusių vartų su cinišku užrašu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“). A. Merkel apžiūrėjo kalinių blokus, kuriuose eksponuojami tokie daiktai, kaip tuščios nuodo „Ciklonas B“ skardinės – ciano vandeniliu Aušvice masiškai buvo žudomi žmonės.
Po to A. Merkel apsilankė ir buvusioje Aušvico-Birkenau mirties stovykloje. Čia ji turėjo pasakyti kalbą. Tai pirmasis A. Merkel apsilankymas Aušvice. Prieš ją čia jau buvojo kancleriai Helmutas Schmidtas ir Helmutas Kohlis.
Aušvicas-Birkenau per Antrąjį pasaulinį karą tada Trečiojo Reicho užimtoje Lenkijoje buvo didžiausia nacių koncentracijos stovykla. Čia buvo nužudyta apie 1,1 mln. žmonių, dauguma jų – žydai. Stovykloje gyvybės neteko ir 80 000 lenkų, kurie nebuvo žydai, 25 000 romų bei 20 000 sovietų karių. Mirties stovyklą Raudonoji armija išlaisvino 1945 metų sausio 27 dieną.
A. Merkel apsilankymo Aušvice priežastis yra dešimtosios Aušvico-Birkenau fondo gyvavimo metinės.
Aušvico-Birkenau fondas buvo įsteigtas 2009-aisiais. Jo iniciatorius – tuometis Lenkijos užsienio reikalų ministras ir buvęs Aušvico kalinys Wladyslawas Bartoszewskis.
Sekmadienį Vokietijoje paminėta tautinio gedulo diena (Volkstrauertag), kurios metu pagerbtos rasizmo ir ksenofobijos aukos bei visų šalių žuvę kareiviai, praneša „Deutsche Welle“.
Vokietijos valdžios atstovai kasmetės ceremonijos metu Berlyne pagerbė karų, priespaudos ir smurto aukas.
Šią dieną buvo dedami vainikai žuvusiesiems atminti ir surengta ceremonija Bundestage, žemuosiuose parlamento rūmuose, kurioje dalyvavo šalies prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris ir kiti aukšto rango Vokietijos politikai.
Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer dalyvavo ceremonijoje žydų kapinėse Berlyne.
Tuo metu Vokietijos centrinės žydų tarybos pirmininkas Josefas Schusteris pasinaudojo proga perspėti apie dešiniųjų ekstremistų ir populistų keliamą grėsmę.
„Mums nederėtų pamiršti nusikaltimų, kuriuos įvykdė nacionalsocialistai, ir pamokų, kurias išmokome“, – J. Schusteris sakė ceremonijos metu Berlyne.
Jis taip pat perspėjo dėl realaus pavojaus, kad dešiniųjų ekstremizmas gali tapti įprastu reiškiniu. Pasak jo, tą liudija reguliarūs neonacių koncertai ir partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sėkmė rinkimuose.
Labai sudėtingą Jono Noreikos veiklos tyrimą (jis sudėtingas ir dėl J. Noreikos drąsos imtis itin rizikingų veiklų dviejų okupacijų sankirtoje, ir dėl liudininkų, o ypač dokumentų trūkumo) dar labiau apsunkina šios istorijos tarptautinis politizavimas ir slaptųjų tarnybų veikla. Ir ne tik šiandieninė, bet ir ta, kuri vyko tuomet, XX amžiuje.
JAV gyvenančių lietuvių pasipiktinimą A. Pakalniškio pateikta Plungės žydų žudymo versija sukėlė ne tiek ten minima Noreikos pavardė, kiek Pakalniškio kaltinimai, neva Plungės žydai išžudyti ne nacių, o lietuvių iniciatyva. Tai iš esmės kirtosi su kitų lietuvių emigrantų patirtimi ir žiniomis. Nacių okupacijos metu dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos ne kartą įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukdavo atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Dar daugiau – vokiečių slaptųjų tarnybų kompetencija.
Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis savo apsilankymą pas generolą Franzą von Roques prisimena taip: „Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu — Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo [pareiškė generolas]. — Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią. Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau: — Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui.“
Slaptieji sąrašai. Top secret
1-oje dalyje buvo cituoti nepriklausomos Lietuvos ministro kun. Mykolo Krupavičiaus liudijimai apie „žydų kilmės spaudos žurnalistą Serebrovičių“, kuriam Gestapo pavedė rašyti knygas „Kaip lietuviai žudė žydus”. Šį nacių pagalbininką Josefą Kaspi-Serebrowiczių mini ir vokiečių istorikas dr. Wolframas Wette savo knygoje „Karlas Jėgeris. Lietuvos žydų žudikas“. Šios knygos herojus Karlas Jėgeris, Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas okupuotoje Lietuvoje, SS štandartenfiureris 1941 m. gruodžio 1 d. slaptame raporte atsiskaitė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000“.
Prisiminkim – būtent K. Jėgeris 1943 m. pripažino Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Apibendrindamas W. Wettes knygą Rimantas Jokimaitis rašo: „Dr. Wette knygoje nesureikšmina lietuvių vaidmens žydų žudynėse. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Jo dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kur naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose. Jägeris rašė, kad atvažiavęs į Kauną, pirmiausia įvedė žydų ženklinimą, Vilijampolėje įsteigė getą. Tai buvo padaryta Einsatzgruppe A vado Stahleckerio nurodymu. Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį steigiant getą nėra nė žodžio. Tą epizodą, dažnai kartojamą lietuviškame naratyve, Wette apeina be komentarų. Skaitant knygą atrodo, kad apie lietuvių vaidmenį, priimant sprendimus dėl getų, Jägeris apskritai nebuvo girdėjęs.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
1941 m. birželio 17 d. [dar iki karo su Sovietų sąjunga] Jägeris ir dar apie 50 SS karininkų buvo iškviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus svarbiausius jų uždavinius, tarp kurių buvo žydų išnaikinimas. Keli instruktažo dalyviai po karo liudijo, kaip nustebo išgirdę, kad Rytuose turės sunaikinti visus žydus, neišskiriant vaikų ir moterų. Kažkuris iš karininkų net pasitikslino, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žudyti žydus. Wette primena, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį Hitleris įsakė sunaikinti žydus, tačiau einsatzgrupių vadams toks klausimas nekilo – gavę nurodymus, jie juos vykdė“.
Garsus Holokausto tyrėjas Raulas Hilbergas taip pat rašo, 1941 m. birželio 17 d. Berlyne įvykusiame itin slaptame posėdyje SS ir policijos vadas H. Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams išaiškino, kad karo su Rusija atveju viena iš pagrindinių šių grupių užduočių yra žydų žudymas. Tyrėjas M. Wildtas pažymi, kad 1941 m. birželio 29 d. R.Heydrichas telegrama dar kartą priminė operatyvinių grupių vadams, kad jų tikslas yra skatinti lokalinius žydų pogromus, bet neišsiduoti esant šių pogromų iniciatoriais.
Lietuvos teritorijoje šiam nežmoniškam ir labai suktam planui vadovavo specialiosios operatyvinės A grupės viršininkas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris. W. Stahleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.
Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai. Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus. Tam pasitelkėme žurnalistą A. Klimaitį. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva“ (čia minimos 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynės Lietūkio garaže Kaune).
Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis prisiminimuose rašo, kad dėl šių žudynių pakraupusi Laikinoji vyriausybė per savo atstovus susirado ir ištardė A. Klimaitį: „Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahleckeris grasinęs jam mirtimi, jei jis nevykdys įsakymų.“ Klimaičiui buvo įsakmiai patarta nebeklausyti tokių nacių nurodymų ir kuo greičiau dingti iš Lietuvos – šis taip ir padaręs.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Įdomu tai, kad po karo į JAV pasitraukusiam Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui buvo pradėtas tyrimas dėl galimo dalyvavimo Holokauste (po išsamaus tyrimo kaltinimai jiems buvo panaikinti), o štai Niurnbergo proceso dokumentuose kaip žydų žudynių dalyvis minimas Algis Klimaitis taip ir nenubaustas pragyveno sau Vakarų Vokietijoje ir mirė 1988 m. Hamburge. Dar įdomiau, kad A. Klimaičio gyvenamoji vieta po karo buvo žinoma ir KGB, ir vadinamajam nacių medžiotojui, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriui E. Zuroffui. Specialistų nuomone, toks dvigubas teisingumas galėjo būti taikomas tik slaptųjų tarnybų agentams. Labai tikėtina, nes A. Klimaičio sūnus Algirdas Klimaitis jaunesnysis išlikusiuose KGB dokumentuose pažymimas ir kaip Vakarų spec. tarnybų, ir kaip Rytų Vokietijos slaptos policijos Stasi, ir kaip itin vertingas KGB agentas.
Tokių dvigubo teisingumo pavyzdžių yra ir daugiau. Šviežiai išleistoje Genocido tyrimo centro knygelėje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“ (autorius dr. Arūnas Bubnys) išvardinti atsakingi už žydų žudynes Paneriuose. Sunku patikėti, bet iš žinomų septynių teistų šio būrio vadovaujančių pareigūnų net keturi Vokietijos teismuose išteisinti!
SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose – išteisintas.
SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose, žydų vaikų paėmimo akcijose – išteisintas.
SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeras, organizavęs žydų suėmimo ir sušaudymo operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų – išteisintas.
SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui, ne kartą pats buvęs žudynių Paneriuose metu – išteisintas.
Tuo tarpu Sovietų sąjungoje ir Lenkijoje teistiems šio būrio eiliniams nariams bausmės visai kitos: pvz., Lenkijoje teistas Wladyslawas Butkunas nuteistas mirties bausme (nuosprendį pakeičiant 25 metų kalėjimo); Viktoras Gilwinski Lenkijos teisme nuteistas 25 m. kalėjimo; Petras Černiauskas sovietų teismo nuteistas 25 m. lagerių, Antanas Granickas bei Stasys Livčinas sovietų sušaudyti ir pan.
Neturim žinių, kad A. Pakalniškis būtų susijęs su slaptosiomis tarnybomis, bet jo pasakojimas apie lietuvių inicijuotas žydų žudynes Plungėje labai atitinka tiek nacių, tiek sovietų propagandinius tikslus 1941 m. Birželio sukilimą vaizduoti kaip nacių pagalbinę operaciją, lėmusią Holokausto pradžią.
Prie tokio pobūdžio propagandinių priemonių reiktų priskirti ir šias vokiečių žiniasklaidoje paskelbtas dezinformacijas: į Vokietiją pasprukusio NKVD kontržvalgybos viršininko Aleksandro Slavino 1993 m. straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“ savaitraštyje „Die Zeit“ ir savaitraštyje „Der Spiegel“ 1984 m. išspausdintą Leonido Olschwango straipsnį apie neva Jono Noreikos organizuotą Plungės žydų išžudymą. Kaip minėta, žudynių metu už tūkstančių kilometrų buvęs L. Olschwangas ne tik plačiai atkartojo kitų šaltinių paneigtą Pakalniškio versiją, bet netgi parašė daugiau už Pakalniškį: aiškiai sukonkretino žydų žudymo organizatoriaus tapatybę – „Jonas Noreika-Generolas Vėtra“.
Olschwangas taip pat melagingai kompromitavo nacių ir sovietų okupacijoms priešinusį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), teigdamas, neva to baisaus Jono Noreikos „žmona Marija Noreikienė, kaip žinoma, eina milijoninio Lietuvių tautos fondo New York‘e sekretorės pareigas“. „Tai melas, – 1984 m. rašo „Akiračiai“. – Fondo sekretorė Marija Noreikienė niekada nebuvo kpt. Noreikos žmona. Kpt. Noreikos žmona gyvena Čikagoje ir Tautos fondo veikloje nedalyvauja.“
Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Savo stiliumi labai darniai į šį kontekstą įsipaišo ir jau minėto JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. Gochino bei jo samdomo tyrėjo A. Kulikausko po pasaulį skleidžiamos štai tokios pseudoversijos: Reikėtų pastebėti, kad sukilimo klausimais K. Škirpa artimai bendravo su būsimosios Vansee konferencijos [šioje konferencijoje 1942 m. pradžioje naciai galutinai apsisprendė dėl visų – Rytų ir Vakarų – žydų sunaikinimo] dalyviu Georgu Leibrandtu, taip pat nacių partijos strategu Peter Kleistu, kuris jau 1939 m. rūpinosi slavų tautų iškraustymu. Lietuvoje žydų tautos genocidas prasidėjo anksčiausiai iš visų nacių Vokietijos okupuotų kraštų. Ar tai etninis valymas apie kurį Škirpa skelbia vyriausybės pristatymo deklaracijoje? Gal Škirpa tokį valymą siūlė Kleistui? Ar sėkmingas Lietuvos žydų išžudymas turėjo įtakos Europos žydų išžudymui?“. „Plungės ir Telšių žydai buvo sulaikyti pirmomis karo dienomis, kada patys vokiečiai troško, kad lietuviai rengtų pogromus. O Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje. Paprasčiausia manyti, kad per Klaipėdą į Lietuvą vykstantis Einsatzkommando 2 dalinys su juo tarėsi žydų išžudymo klausimais“.
Glaustai tariant, Gochinas bando įteigti, kad Holokaustą sumanė ir pradėjo ne naciai, kaip skelbia visuotinai pripažinta istoriografija, bet lietuviai – neva Kazys Škirpa įteigė Holokausto idėją nacių strategui Kleistui, o Jonas Noreika neva savo iniciatyva ir nurodymu įvykdė pirmuosius masinius žydų žudymus Plungėje, Telšiuose ir Žagarėje.
Atrodytų absurdiški paistalai, bet vien jų pateikimas tarptautinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose yra kenksmingas Lietuvai.
Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.
R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.
Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.
Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?
Mossad slaptieji agentai
Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu, nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).
Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.
Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.
Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas, dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)
Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.
Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.
Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jau rašiau Slaptai.lt apie tą nesamonę, kurią sugalvojo kai kurie nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai ir Vilniaus miesto Tarybos nariai. O būtent: dėl to, kad pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę Kazys Škirpa neva buvo antisemitas, būtina pervardinti jo vardo nedidelę gatvelę – alėją Gedimino kalno papėdėje.
“Perskaičiau krūvas straipsnių bei komentarų apie tai, kodėl Kazį Škirpą reikia laikyti antisemitu. Taip pat ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažymą apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu.
Ir neradau nei vieno jo autentiško pasisakymo prieš žydus kaip tautą. Net pasisakymo apie žydus-bolševikus neradau, nors tai visai kita, ne antisemitinė savoka. Lietuviai taip pat nelaiko antilietuviais tų, kurie dalį lietuvių įvardina lietuviais-žydšaudžiais. Ir tie, ir tie žudė. Pirmieji dar ir trėmė. O kas buvo pirma – višta ar kiaušinis, tai jau kitas klausimas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Maniau, gal kas nugirdo K. Škirpą kokį nors šlykštų antisemitinį anekdotą perpasakojant. Absoliučiai nieko. Tik Berlyno LAF organizacijos pareiškimai be K. Škirpos parašo. Įrodymų, kad jis juos laimino, nėra. Ar galėjo viešai paneigti savo dalyvavimą šiuose pareiškimuose nacių sostinėje Berlyne? Leiskite nusijuokti.
Jei įžymiajame Vilniaus miesto Tarybos liepos 10 d. posėdyje nieko konkretaus naujo, nesuklastoto ir neišsigalvoto pateikta nebus, neįsivaizduoju, kaip sveiko proto Tarybos narys galėtų padaryti išvadą, kad K. Škirpa – antisemitas.”
Apie jo, neva, dalyvavimą Holokauste net buvę kagėbistai ir bolševikai bei jų “ideologiniai” palikuonys, išvirtę iš bolševikų į taip jų persekiotus “kapitalistus”, dabar gyvenantys Lietuvoje, turintys Lietuvos Respublikos pasą, dalis kurių yra minėtos nesamonės iniciatoriai, nedrįsta viešai tvirtinti.
Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užtat aš iš senelių girdėjau, kad jaunystėje Vincas Kudirka buvo antisemitas. Ir aptikau, kad tai, pasirodo, net yra dokumentuota (skirtingai, negu K. Škirpos atveju).
Štai viešo Vinco Kudirkos antisemitizmo ne kokiame nors Pasaulinio karo sukūryje, o 1895 metais, pavyzdys – antisemitinis elėraštis:
Vincas Kudirka
Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?
Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo, Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo, Sykiu su mokintiniais, kaip Raštas mums sako, Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.
Tada žydai surinko savųjų daugybę Ir taikėsi patrempti mus Kristaus didybe. Apsvarstė ir ištarė rodą paskutinę, Užslėpė vieną Žydą, apvertė statinę.
Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins, Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabys: Girdėjom, tu galybę turi neištartą, Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą. Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną, Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną. Matai šitą statinę? Medus joje buvo. Dabar gi pasakyki, kas į ją pakliuvo?
Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio, Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio, O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.
„Po statine gul kiaulė” — Kristus jam atsakė.
Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo. Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.
Tik štai, iš po statinės išlenda degloji Žydams atėmė žadą naujienėlė toji. Sunku juk netikėti, kada akys mato, O degloji, išlindus, ausimis tik krato Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką, Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką Žydai atrast ketino, šerius nušiūruoti Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.
Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko, O Ickus tarpe kiaulių kaip liko taip liko.
Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai, Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.
O sviete visi žino tą žydišką būdą, Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą.
Paskutinės eilutės “O sviete visi žino tą žydišką būdą, Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą”, matyt, ir paskatino ne šiaip sau, o globalinį antisemitizmą ir Holokaustą.
Siūlau Vilniaus miesto Tarybai visu rimtumu, ironiškai tariant, įtraukti į savo liepos 10 dienos dienotvarkę ir klausimą “Dėl paminklo Vilniaus mieste Vincui Kudirkai nugriovimo ir LTSR himno Vilniaus miestui sugrąžinimo”.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju (duok mūsų bendras Dieve man apsirikti), kad balsavimas kaip ir už Kazio Škirpos alėjos pervardinimą būtų “už”.
O gal geriau gyvenkime santarvėje? Juolab, kad Vinco Kudirkos Tautiškoje giesmėje – Lietuvos Respublikos himne – neminimi nei lietuviai, nei kieno nors Dievas. Tik Lietuva.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą.
Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.
Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:
„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 22–28 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.
Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.
Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.
„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.
Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos.
Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose.
Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.
Mano dėdė, Algirdas Eduardas Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius” (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį).
Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.
Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.
Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.
Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.
P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio” laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus.
Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.
Net jeigu ir labai iš toli pradėsime pokalbį apie laimę, vis tiek nepavyks išvengti akistatos su Aristoteliu, kuriam loginio nuoseklumo požiūriu, plėtojant šią laimės tematiką, niekam nepavyksta prilygti net iš šiandien, skaitmeninių technologijų įsivyravimo eroje.
Žinia, Aristotelis kritikavo savo mokytojo Platono pateiktą anapusinio gėrio sampratą, įrodinėdamas, kad gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu įprasta to žodžio reikšme, susiedamas ar net pradėdamas tapatinti gėrį su žmogaus gyvenimiškoje raiškoje ir jo veikloje iškylančiais tikslais. Neva žmogus siekia tik to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, dėl to jam ir yra gėris. Tačiau čia pastebima ir tai, kad žmonių veiklos tikslai gali būti įvairūs, be visa ko kito, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni.
Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės. Tikriausiai net ir bankininkas pripažintų, kad pinigai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, net ir didžiausiam finansininkui turėtų būti aišku, kad pinigai visados yra tik priemonė (jeigu būtų galima taip pasakyti, labiausiai priemoniška priemonė), pinigai yra funkcionalūs tik kaip grynoji priemonė, čia slypi jų tobulumo paslaptis, kai savo ruožtu pinigų pavertimas savaiminiu gėriu veda į patologijos užgimimą ir įsikerojimą.
Kitas pavyzdys, tarkime, sportas, higiena, vitaminų kimšimas į savo organizmą, sveikas gyvenimo būdas yra sveikatos palaikymo priemonės, tačiau ir sveikata tikriausiai nėra galutinis gyvenimo tikslas, o tik aukštesnių gyvenimo tikslų įgyvendinimo priemonė. Kur veda tokia tikslų ir priemonių grandinė, ar turi ji pabaigą? Pagal Aristotelį, toks galutinis savipakankamas gyvenimo tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra laimė. Kitaip tariant, laimė yra tai, ko siekiame dėl jos pačios, o ne kaip priemonės kitų tikslų įgyvendinimui, todėl laimė yra aukščiausiasis gėris, toliau jau nebelaipsniuojama gėrio viršūnė.
Tokia štai yra laimės sąvokos loginė dėlionė pagal Aristotelį. Tačiau ar atpažintume laimę konkrečiame pavidale, jeigu ji pasibelstų į mūsų duris? Aristotelis nedvejodama čia pasakytų, kad laimė nėra konkreti būsena, o greičiau gyvenimo būdas, laimę užtikrina ne tiek momentiniai žmogaus išgyvenimai, kiek jo veikla, atitinkanti prigimtį, leidžianti realizuoti prigimtinį individo potencialą, atrasti jo prigimtinę vietą gyvenimo įvairovėje.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip matome, Aristotelis paperka savo loginiu nuoseklumu, kai net toks sunkai apibrėžiamas dalykas kaip laimė Aristoteliui tampa pretekstu pademonstruoti nelygstamą loginę eleganciją, visuotinai būtinų proto išvadų triumfą. Tiesa, vėliau Immanuelis Kantas pasakys, kad laimė vis tik yra ne tiek proto, kiek vaizduotės idealas, tačiau čia kol kas mus domina labiausiai tai, kad Aristotelio „Nikomacho etikoje“ laimės sąvokos atvertyje pademonstruotas loginis nuoseklumas galiausiai Aristotelį nuveda į tragikomiško pobūdžio loginę painiavą.
Kaip seka iš Aristotelio pamąstymų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimtinį kodą (poetas pagal prigimtį nesijaustų laimingu net ir tapęs likimo pamalonintu, sėkmės vedamu bankininku, ir atvirkščiai). Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją.
Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Toks klausimas peršasi pagal Aristotelio samprotavimų loginio nuoseklumo principą, nors, suprantama, tokio klausimo Aristotelis nepateikia, vengdamas loginės katastrofos kaip natūralios išsiplėtojusio samprotavimo pabaigos. Tačiau apie tokio klausimo įkyrų kabojimą virtualiu pavidalu liudija faktas, kad savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Užvis svarbiausia čia pastebėti tą gluminantį, vaizduotę sutrikdantį dalyką, kad posūkis į mirusio žmogaus laimės pagavos aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.
Kaip matome, šis nesusipratimas čia buvo atpažintas kaip nesuvaldyto loginio nuoseklumo, atvedančio į loginę katastrofą, atvejis (į pasipiktinusio žmogaus kausimą – ką čia kliedi autorius, kalbėdamas apie loginės mašinos nuvairavimą į loginę aklavietę – kontroversijos teisėmis pateiksiu pasaulinę katastrofą sukėlusio marksizmo pavyzdį, kuris gali būti atpažįstamas kaip gamtamokslio principų perkėlimo į visuomenės pažinimą loginės elegancijos kanonas, jeigu drauge nekelsime klausimo apie tokio perkėlimo teisėtumą), tačiau atėjo laikas prisipažinti, kad Aristotelio laimės sąvokos apibrėžties svyravimų aptarimas čia yra tik pernelyg užsitęsusi įžanga į labai sunkią žmogaus sielai, kraštutinai nesmagią, užtraukiančią prislegiančios sunkio dvasios dominavimą, temą. Galimas daiktas, ši įžangą taip nesaikingai užsitęsė vien dėl to, kad labai sunku, beveik neįmanoma pradėti tiesiogiai kalbėti apie tuos nesmagiuosius dalykus, pokalbį trokštant nukelti arba bent atidėti ilgesniam ar trumpesniam laikui bet kokiu pretekstu. Tačiau, kaip atrodo, tokio pokalbio vis tiek nepavyks išvengti jau subrendus ar net perbrendus laikui.
Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.
Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaka mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą ne juokais, kaskart nupurtomas nesmagumo drugio prisimenu tada, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą. Tikriausiai niekas nepasakys, kad Jono Noreikos, palaidoto neatrastame kankinio kape, sveikatai galėjo pakenkti jo garbei iškabintos memorialinės lentos sudaužymas (greičiau yra taip, kad nesugebėję užkardyti kelio tokiai niekšybei, patys praradome garbę ir pakenkėme visos populiacijos psichinei sveikatai), tačiau, kaip atrodo, niekas iš mūsų kol kas nepasiryžta S.Foti veiklos prilyginti Pavliko Morozovo „žygdarbiui“ tik dėl sveiku protu nepaaiškinamo diskretiškumo, tarsi iš tiesų toks sugretinimas galėtų užgauti pasipriešinimo totalitariniams režimams herojaus širdį, sudrumsti nežinia kur budelių pakasto iškilaus žmogaus dvasios ramybę.
Tačiau iš tiesų toks sugretinimas prašosi savaime, jo neįmanoma išvengti, pastebint nebent tik tą skirtumą – brandaus amžiaus moteris S.Foti P.Morozovo „žygdarbį“ pakartojo su dar didesniu užmoju nei jos pirmtakas paauglys, laimėdama nešvankumo lenktynes – pastarasis baudžiamiesiems bolševikų būriams išdavė savo tėvą, bandžiusi nuo sovietų valdžios nulėpti nedidelį grūdų, reikalingų šeimos išmaitinimui, kiekį, o liūdnos šlovės anūkė leidosi lengvai suviliojama pačių niekingiausių melų apie savo senelį, nuduodama, kad neva patikėjo tokiomis klastotėmis, dar daugiau, pati įsijungdama į šmeižto prieš J.Noreiką kampanijos pirmutines gretas.
Vis tik labiausiai neramina net ne vieno ar kito žmogaus lengvatikystė ir nuopuolis, o tai, kad P.Morozovo poelgio išaukštinime ir S.Foti stūmime į pirmąsias publikacijų apie kraupius karo ir pokario įvykius gretas matosi tas pats braižas, tam tikro tipo klastočių kūrimo stilistika, perduodama per laiką nežinia kaip – niekados nesibaigiančio gripo nešvarių rankų prisilėtimo estafetės lazdele, oro lašeliniu būdu, per genetinį kodą, o gal paveldimų instrukcijų dėka?.. Kyla įspūdis, kad senieji specialistai su savo įgūdžiais niekur nedingo, nebent tik yra naujai tiražuojami, klonuojami pagal tą patį, laiko patikrintą pavyzdį.
Na, kartais keičiasi dekoracijos, scenos apipavidalinimas. Subliuškus mitui apie masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, kai tokio išgalvoto pasakojimo nepaliudija jokia statistika, solidūs istoriniai tyrinėjimai, buvo nuspręsta tęsti puolimą išnaudojant P. Morozovo legendos fabulą modernizuotu pavidalu – „anūkė kaltina savo senelį“. Jeigu manęs neapgauna atmintis, jau Rūta Vanagaitė kažką paistė apie savo kaltą senelį, tačiau, regis, buvo pasirinktas labiau ryškus, lengviau artikuliuojamas S.Foti atvejis, aktyvuojant šmeižto kampanija prieš žmogų, kuris Lietuvoje yra gerbiamas kaip nepriklausomybės kovų karys, atidavęs savo gyvybę už tėvynės laisvę, drauge tokiu būdu, neva per archetipinį pavyzdį, bandant įpiršti susitepusios lietuvių tautos vaizdinį.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Apskritai bet kokio plauko pavergėjai visų pirma siekia desubstancionalizuoti šeimos idėją kaip tautos gyvastingumo branduolio sunkiausiai įveikiamą piktavaliams neprieteliams apsaugos ratą. Teisingai yra pastebėta, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas mūsų okupacijas, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų skaitlingesniam priešui, buvo išsaugota šeimose.
Galima ir verta diskutuoti dėl to, ar J.Noreikos biografijos nebjauroja faktas, kad anas vokiečių okupacijos pradžioje buvo apskrities viršininku, nežiūrint net tos teisinančios aplinkybės, jog lietuvis karininkas drauge dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, galop buvo uždarytas koncentracijos stovykloje, tačiau šiandien, turint svarius įrodymus ir liudijimus, privalu pastebėti, kad gandus apie šio laisvės kario dalyvavimą žydų žudynėse platinančios žmogystos yra vertos tik niekingiausių pašlemėkų vardo.
Ne vieną kartą, ar ne, girdėjome raginimus, kad Lietuvoje reikia plėtoti švietimą apie Holokaustą, dalintis informacija, drąsiai viešinant net nepatogius kažkam faktus. Tačiau, kaip atrodo, labai skirtingai suprantame tą nuorodą, kad būtina išplėsti informacinį lauką apie tragiškus Holokausto įvykius. Kaip teigia pati S.Foti, Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius pirmasis pakišo jai mintį, kad J.Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių, bet neva „būdamas kapitonas mokė karius, kaip efektyviau naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“ https://www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/generolo-vetros-anuke-mete-baisius-kaltinimus-seneliui-ir-lietuvai-kas-slepia-tiesa.d?id=78591343.
Ar taip ir reikėtų suprasti švietimo apie Holokaustą ribų praplėtimą, kad čia turi būti įteisinamas melas, kuris savo intensyvumu pasiekia pragaro smarvės lygį? Nepalengvėja net išgirdus, kad šiandien S.Dovidavičius jau bando atsižegnoti nuo tokių savo žodžių, griežtai neigdamas kažką panašaus sakęs, leisdamas suprasti, kad neva apsimelavo pati S.Foti, dabar išsisukinėdama bandanti perkelti kažkam kitam atsakomybę už savo paskleistus nežmogiško bjaurumo išsigalvojimus, šmeižtą ir falsifikacijas, nuduodama, kad yra nekaltai suviliota. Tarkime, kad dvigubas melagis yra visų pirma S.Dovidavičius, kuris melavo anksčiau, o dabar meluoja, kad nemelavo, tačiau dar labiau atstumiantis yra labai imlios melui anūkės, kuri įkvėpta melo, joja ant melo devintosios bangos tarsi tikra nešvankumo raitelė, vaizdelis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie mirusiojo žmogaus nuotaikų svyravimus, tačiau baigiant noriu papasakoti sapną apie dar negimusio žmogaus prieštaras. Sapnavau, kad prieš gimimą buvau verčiamas pasirinkti – būti lietuviu ar žydu. Su dideliu džiaugsmu rinkausi galimybę tapti lietuviu, tačiau drauge nuo to momento į žydišką tapatybę žiūriu ne tik labai pagarbiai, bet ir nostalgiškai kaip į savo nerealizuotą antrąją galimybę, apie kurią, kaip nesunku suprasti, diskretiškai bus nutylima net trečiame paso puslapyje. Todėl kam ne kam, o man labai apmaudu, kad pradėjęs megztis dialogas tarp lietuvių ir žydų praranda nuoširdumą, vis labiau įgydamas kažkokį karikatūrinį pavidalą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nesumeluoto dialogo plėtotei visų pirma trukdo anos pusės bandymas kalbėtis iš jėgos pozicijų, pasitelkiant tarptautinės įtakos svertus arba net įpainiojant čia įtakingas JAV institucijas, trikdo gąsdinimai Rusija, kuri neva propagandos tikslams gali pasinaudoti mūsų užsispyrimu neišduoti savo herojų išniekinimui (tarsi laisvės kovotojų pagerbimas būtų tik propagandinio karo priemonė, apsimokėtų tik kaip viešųjų ryšių triukas).
Taigi, koks čia dialogas gali plėtotis, kai tu esi laikomas už kvailį arba lengvai nugandinamą bailį?.. Tačiau dar labiau neramina faktas, kad mums bandoma primesti nuostatą, kad tokio dialogo mediatoriais neva turėtų tapti senieji specialistai. Tačiau ten, kur įžengia tokie specialistai, tikro dialogo vaisiai jau nebegali subręsti, jų vedamais pėdsakais užsisėja ir dera tik nuodingai žydinčios piktžolės.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.
S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.
Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.
Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.
Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.
Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.
Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.
Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!
Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.
Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.
Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.
Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?
Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.
Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.
Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.
Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.
Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro replika apie Holokaustą itin stipriai supykdė Izraelį ir išprovokavo jo atsaką.
Prezidentui J. Bolsonarui pareiškus, kad Holokausto nusikaltimai yra atleistini, į šią repliką reaguodamas Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas šeštadienį atkirto, kad žydų tautybės žmonės „niekada neatleis ir niekada nepamirš“.
Žinutėje, akivaizdžiai skirtoje J. Bolsonarui, R. Rivlinas sakė: „Visada prieštarausime tiems, kurie neigia tiesą, ir tiems, kurie nori ištrinti mūsų atmintį (…).„
„Žydų tautybės žmonės visada kovos su antisemitizmu ir ksenofobija. Politiniai lyderiai yra atsakingi už ateities formavimą. Istorikai aprašo praeitį ir tyrinėja, kas įvyko. Nei vieni, nei kiti neturėtų lįsti į vieni kitų teritoriją“, – rašė Izraelio vadovas.
Ketvirtadienį Brazilijos Rio de Žaneiro mieste vykusiame susitikime su dvasininkais J. Bolsonaras kalbėjo apie neseniai įvykusį jo apsilankymą Jad Vašeme – Izraelio memoriale Holokausto aukoms atminti. Susitikime Brazilijos vadovas pasakė apie Holokaustą: „Mes galime atleisti, bet negalime užmiršti“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.
Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.
Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.
„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.
JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.
„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.
Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.
„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.
Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.
G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.
2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) paskelbė pažymą apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) veiklą nacių okupuotoje Lietuvoje. Per ketverius metus viešoje erdvėje J. Noreikos atžvilgiu buvo išsakyta daug vertinimų. 2018 m. pil. G.A. Gochinas Centrui pateikė dokumentų kopijas ir 69 psl. tekstą, viešai teigdamas, kad tai yra įrodymai neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir vykdė nusikaltimus žmonijai. Taip pat G.A. Gochinas kreipėsi į teismą reikalaudamas, kad pagal jo medžiagą Centras pakeistų savo 2015 m. pažymą. Centras, atsižvelgdamas į viešoje erdvėje išsakomas kontraversijas bei papildomai įvertinęs J. Noreikos antinacinės veiklos aplinkybes, skelbia šį paaiškinimą.
1. Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse.
Aiškinantis kolaboravimo klausimus nacių okupacijos metais būtina atsižvelgti į nacių įvesto okupacinio režimo tipą. Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe ir atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse.
Mitingas priešais Lietuvos URM. Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo pilnai atkurdami nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusią savivaldos sistemą, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, jų tikslas buvo tarnauti Lietuvai, o ne Trečiajam Reichui. Tačiau į Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.
2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai.
Jau pirmomis okupacijos dienomis naciai sudaužė lietuvių viltis dėl nepriklausomybės. Vokiečiai pareiškė, kad aukščiausioji valdžia priklauso vokiečių kariuomenės vadams, sukilimo dalyviai buvo nuginkluoti, lietuvių administracijai teko taikstytis su vokiečių karinės administracijos reikalavimais. Ypač netikėtas lietuviams buvo žydų naikinimas, nacių suplanuotasdarprieš puolant Sovietų sąjungą. Šį planą okupuotoje Lietuvos teritorijoje įgyvendino specialioji operatyvinė A grupė, vadovaujama SS brigadenfiurerio Walterio Stahleckerio. Vokietijos – Lietuvos pasienyje, Gargžduose, Kaune, Vilniuje, Plungėjeįvyko nacių organizuotos masinės žydų žudynės, labai greitai miestuose ir apskrityse atsirado identiški vokiečių nurodymai dėl žydų gyvenimo varžymų ir getų steigimo. Iš slaptų vokiečių dokumentų akivaizdu, kad W. Sathleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.
Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas Vokietijos vidaus reikalų ministrui H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai.(…) Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus“ (Henry A. Zeiger, Thecase against Adol fEichmann, The New American Library, 1960, p.64-67).
Dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukė atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Į Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministro StasioRaštikio pareikštą griežtą lietuvių tautos protestą dėl smurto prieš žydus generolas FranzasvonRoques atsakė, kad tam vadovauja ne kariuomenė, o Gestapas ir kad „ši akcija greitai baigsis“ (Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II, p. 307).Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa lietuvių tautos vardutaip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.
Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jos buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves (Mykolas Krupavičius, Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu, Laiškai lietuviams Vol. 37, 1986, Nr.6-7).
3. Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų.
Praėjus pusantro mėnesio dėl lietuviams nepriimtinų vokiečių reikalavimų savo veiklą nutraukė Laikinoji vyriausybė; sukilimo organizatorius Lietuvių aktyvistų frontas pasitraukė į antinacinį pogrindį ir sukūrė organizaciją Lietuvių frontas. Dėl antinacinės veiklos keturi Laikinosios vyriausybės nariai buvo įkalinti, kai kuriems (tarp jų ir buvusiam Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui-Brazaičiui) teko slapstytis, kai kurie prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Tačiau vietos savivaldos institucijos, nors ir vadovaujamos vokiečių valdžios, liko veikti – taip buvo stengiamasi sušvelninti naujos okupacijos poveikįžmonėms. Nemažai savivaldos tarnautojų stojo į įvairias lietuvių antinacinio pasipriešinimo pogrindines organizacijas ar bent rėmė lietuvių tautinį antinacinį pasipriešinimą. Antinacinio Lietuvių fronto taktika buvo maksimaliai saugoti Lietuvos gyventojus, balansuoti tarp okupacinės valdžios reikalavimų ir jų nepatenkinimo, vengti aštrios konfrontacijos ir emocingų deklaracijų. Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p. 95,257).
Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat sutrukdyta suburti SS lietuvių legioną (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Žydas Chaimas Lazaras liudija, kaip susitarus su lietuviais policininkais geto kaliniai pabėgdavo iš Vilniaus geto per kanalizacijos šulinį Vilniaus policijos kieme (Lester Eckman, Chaim Lazar, The Jewish resistance, New York, 1977, p.37).
Visgi dalis savivaldos struktūrose tarnaujančių žmonių, ypač tų, kurių pavaldumą vokiečiai tiesiogiai prisiskyrė sau (lietuvių policijos batalionai, saugumo policija), kolaboravo su nacių valdžia ir prisidėjo prie žydų naikinimo.
4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.
2015 m. savo pažymoje Centras paaiškino, kodėl vieno asmens (Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio) naratyvas, neva J.Noreika atsakingas už Plungės žydų masines žudynes, yra nepagrįstas – tai prieštaravo kitų šešių asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai. Tačiau Centras pripažino, kad okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių aps. viršininkas J. Noreika valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo tvarkymo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia atsiradę įsakymai, tai buvo jo, kaip apskrities viršininko, vokiečių administracijos nurodymų perdavimas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Pažymėtina, kad J. Noreika nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto, nes pagal tuo metu galiojusį savivaldos įstatymą Šiaulių burmistras nebuvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininkui.
5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies.
Lietuvos Respublikos ir tarptautinė teisė genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui apibrėžia kaip sąmoningas veikas, daromas suvokiant savo veiksmų pasekmes.
1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų. Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo girdėta apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis.
Po nacių organizuotų žydų žudynių Kaune SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus. „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“ (iš W. Stahleckerio pranešimo Himleriui; Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).
Lietuvos žydų bendruomenės atstovas, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau patys žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems” (Zigmas Vitkus, Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą, Kelionė, 2013).
Žmones klaidino tai, kad pirmieji masiniai šaudymai Lietuvoje vyko dar iki getų įsteigimo, taip pat skirtingas getų gyvavimo laikotarpis: mažieji getai su savo gyventojais buvo greitai sunaikinti, o didieji Vilniaus, Kauno getai gyvavo keletą metų, Šiaulių getas likviduotas tik 1944 m. Būta atvejų, kai išlaisvinti ir slepiami žydai neatlaikydavo įtampos ir patys grįždavo į getą – ten jiems atrodė saugiau.
Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kurio filmuotųprisiminimų įrašai saugomi JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, teigė, kad tuo metu jie nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. Anot H. Gewecke, vienas iš nacizmo ideologų „Rozenbergas pasakė, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Po karo sąjungininkai buvo sulaikę H. Geweckę, tačiau po tardymų paleido nepaisant jo tiesioginių įsakymų dėl Žagarės ir Šiaulių getų.
Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei Vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo (LGGRTC. Genocido tyrimo centras nepasiduos vulgariam spaudimui, Delfi.lt, 2019).
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policijavykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak žydų istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.
6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.
Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką(tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams) dėl šių aplinkybių:
– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.
– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai dvejus metus buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (Štuthofo koncentracijos stovyklos kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).
– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabųįkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo. „Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399; LYA, f. K-1, ap.58, b. 27355/3, t.7, p. 223; Viktoras Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p.341, 428; Petras Jurgėla, Lietuviškoji skautija, 1975, p. 687).
– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis J. Noreiką įvertino kaip aktyvų antinacinį rezistentą. Savo prisiminimuose D. Jasaitis rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p.409; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001,p.45 ).
– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“. 1946 m. J. Noreika į savo kuriamą antisovietinę pogrindinę organizaciją buvo numatęs įtraukti į Vakarus pasitraukusį D. Jasaitį; siunčiamam į užsienį studentui Varaneckui J. Noreika nurodė surasti D. Jasaitį ir perjį užmegzti ryšius su užsienio lietuviais (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.1, p.128-129);
– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.
– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą(LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).
7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.
Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmėžydų gelbėjimu.
Vienisvarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjųbuvo Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis,organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas (Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941-1944 m., Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2011, p.59). „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui.“
S. Jasaitienė liudija, kad „išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną [žydą], į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5-10 asmenų“. Jonas Daugėla liudija, kad Šiaulių žydų gelbėjimui „buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų“. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC,Vilnius, 2001, p.59, 196-204).
8. Jasaitis su J. Noreika buvo susiję tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais, draugavo ir bendradarbiavo leisdami ir platindami pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybębus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai. Pogrindiniam leidiniui savo antinacinį straipsnį parašė ir J. Noreika.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (Domas Jasaitis, Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje, Draugas, Čikaga, 1962; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.214). Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas” (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120).J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių (Genocidas ir rezistencija Nr.1 (39), Vilnius, 2016, p.50).
Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene, Domo Jasaičio žmonos Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės seserimi.
8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios.
Jonas Noreika savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas. Išlaisvintas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus, kur jo laukė žmona ir mažametė dukra, tačiau grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą ir siekdamas vienyti ginkluoto pasipriešinimo judėjimą ruošė sukilimą už Lietuvos laisvę.
Jono Noreikos humanizmą liudija:
– aktyvus priešinimasis okupaciniams nacių ir sovietų režimams;
– Štuthofe kartu kalėjusio kun. Stasio Ylos vertinimas: „J. Noreika grįžo [į Lietuvą] mirti su kitais mirštančiais už tėvynę. Būdamas teisininkas jis suprato, kas jo laukė, tačiau tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską“;
– Štuthofo koncentracijos stovykloje sukurta J. Noreikos malda (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Kaunas, 1991);
– priešmirtinis palinkėjimas dukrai: „Ašnoriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“ (Vidmantas Valiušaitis, Ką apie Generolą Vėtrą pasakojo jo dukra, Delfi.lt, 2018).
9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu.
Centras ištyrė G.A. Gochino išvadas bei pridėtus dokumentus ir pateikė jam ir teismui argumentuotus vertinimus. Centro nuomone, G.A. Gochino tyrimas vertintinas kaip bandymas pagrįsti kitų šaltinių nepatvirtintus jau minėto vieno liudininko (Aleksandro Pakalniškio) prisiminimus ir kaip nacių propagandos kopijavimas dėl lietuvių, o ne vokiečių atsakomybės už Holokaustą Lietuvoje. Jo pateikti dokumentai Centrui iš esmės buvo žinomi, tarp jų nėra jokių naujų svarių argumentų, suteikiančių pagrindą pakeisti 2015 m. Centro išvadą.
Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.
G.A. Gochino tyrimas negali būti laikomas objektyviu ir moksliniu dėl šių priežasčių:
– G.A. Gochinas savo pateiktiems istoriniams šaltiniams netaiko išorinės ir vidinės kritinės analizės, nevertina jų patikimumo;
– G.A. Gochinas dokumentus atrinko remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas;
– G.A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;
– G.A. Gochino pateiktos apibendrinančios išvados akivaizdžiai prieštarauja kai kuriems jo paties pateiktiems dokumentams;
– kai kurie G.A. Gochino teiginiai galimai pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas ir visuotinai pripažintą nekaltumo prezumpciją.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.
Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.
Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.
Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.
Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.
Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai.
XXX
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas
Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515
JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)
Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515
1975 m. sausio 13 d.
DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS
IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS
DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS
DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS
VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS
DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS
ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS
VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS
TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS
ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS
HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS
GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS
ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS
DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS
FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS
Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)
JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)
Vykdomajam viceprezidentui
1004 Robinson Building
42 South 15th Street
Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102
Gerb. p. Gečy,
Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.
Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.
Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.
Su geriausiais linkėjimais,
Pagarbiai
DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/
XXX
JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS
IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA
VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536
PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951
Gerb. pirmininke Eilbergai,
Patvirtinu, jog gavau Jūsų 1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.
Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:
1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.
2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.
3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.
4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.
Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.
Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.
Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.
Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.
Pagarbiai,
Įgaliotasis komiteto narys
Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/
XXX
Gerbiamam Džošua Eilbergui
Atstovų rūmai
Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515
Priedai
BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS
byla: BRAZAITIS, Juozas A8 222 100
Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.
1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija
3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija
13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija
14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
1974 m. rugsėjo 23 d.,
Parengė /parašas//
XXX
NYC 50/40.378
(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)
17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.
JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje.
Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse.
G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr. Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
