Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michał Tomasz Kamiński. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkijos Respublikos Senato vicemaršalka Michałas Kamińskis mano, kad tikrosios Vakarų susiskaldymo ir neapykantos šaknys bei kultūrinių karų priežastys slypi Rusijoje, o tikrasis pavojus Lietuvai ir Lenkijai yra ne gėjų paradai Vakaruose, bet Rusijos tankai prie valstybių sienų.
 
Antrą kartą Lietuvos Seime surengtame Tarptautiniame Konstantino Kalinausko forume dalyvavęs lenkų politikas mano, kad šiuo metu vėl susiformavo dvi susipriešinusios geopolitinės pusės: Vakarų pasaulis ir Rusija su Kinija. Tačiau, pasak jo, būtent Rusija yra pagrindinė susiskaldymo priežastis Vakaruose, nes ji turi daugiau jungčių su vakarietiškomis visuomenėmis.
 
Vizito Lietuvoje metu Eltai duotame interviu M. Kamińskis taip pat išsakė savo požiūrį į žmogaus teisių padėtį Lenkijoje, pasidalino savo įžvalgomis apie galimą problemų sprendimą Baltarusijoje ir šiuo metu, jo nuomone, Vakaruose susiformavusią politinę skirtį tarp autoritarizmo ir liberalios demokratijos.
 
– Pirmadienį surengtoje K. Kalinausko konferencijoje jūs sakėte, kad dalis vakariečių kartoja V. Putino išsakomus argumentus. Kaip Rusijai pavyksta „įdėti“ žodžius į dalies vakariečių burnas?
 
– Jie naudojasi internetu. Kai 2015 m. aš buvau ministrų kabineto narys, mes pastebėjome imigracijos problemą Lenkijoje, kuri iš tiesų mums kainavo tų metų rinkimus. Šia problema pasinaudojo to meto opozicija. Ir tuo metu aš palyginau argumentus, kurie buvo naudojami šiose diskusijose internete, feisbuke, tviteryje. Jeigu pažiūrėsime į argumentus, į imigrantų nuotraukas, pamatysime visą propagandos struktūrą, kuri nuodija vakariečių mintis, atkreipiant dėmesį į arabiškų šalių imigrantų neva keliamą pavojų.
Rusijos kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
 
Pamatysite, kad kalba yra vienoda, šių komentarų struktūra yra visiškai vienoda, ir jeigu palyginsite tai su Rusijos propaganda, pamatysite tikrąsias šių argumentų šaknis. Jie šiuos argumentus į vakarietiškąjį socialinį lauką skleidžia per internetą, per parankius žurnalistus, naudingus politikus. Jie kelia klausimus, kurie skaldo Vakarų visuomenę ir duoda labai paprastus atsakymus į labai sudėtingus klausimus.
 
Pavyzdžiui, nacionalinių valstybių svarbos klausimas. Jie nori, kad mes galvotume, jog Europos Sąjunga nori denacionalizuoti valstybes.
 
Rusijai artimi šaltiniai kelia klausimus dėl nacionalinių valstybių Europoje. Rusijos interesas yra turėti susiskaldžiusią Europą, galbūt su kai kuriomis stipriomis valstybėmis, bet nei viena valstybė Europoje atskirai nėra tiek stipri kiek Rusija. Net Vokietija. Taigi, jie siekia sugrįžti į XIX a. diplomatinę politiką, kai Rusija grojo skirtingais pianinais skirtingose valstybėse.
 
– Kodėl mes matome vis daugiau propagandos LGBT bendruomenės, Stambulo konvencijos, netgi vakcinų atžvilgiu?
 
– Taip, šiuo metu jie kelia Stambulo konvencijos klausimą visoje Europoje, nes tai yra galimas pleištas susiskaldymui. Jie siekia mūsų visuomenę išgąsdinti progresu. Putinas – vaikinas, kuris tarnavo KGB, komunistinėje valstybėje prieš 30 metų, dabar bando išgąsdinti vakariečius dėl progreso, dėl atviresnės visuomenės. Visuomenės, kurioje yra religinė, seksualinė įvairovė. Jie nori išgąsdinti žmones, siekia įteigti, kad tokia įvairi visuomenė yra bloga. Ir jie naudojasi daugybe įrankių vien tam, kad išgąsdintų ir įgytų politinį pranašumą, t.y. disintegruotų Vakarus.
 
– Taip, bet LGBT teisės, moterų teisės, vakcinos yra ganėtinai paprasti klausimai, paprastos problemos. Kaip apskritai įmanoma pasiekti susiskaldymą tokiais, iš pažiūros paprastais, klausimais?
 
– Tai priklauso nuo požiūrio kampo, kuriuo išryškinama problema. Jeigu jūs kalbate apie moterų teises, apie LGBT teises kaip apie žmogaus teises – tai yra kažkas priimtino. Kita pusė bando nupiešti homoseksualių asmenų teises, moterų teises, Stambulo konvenciją, kontracepciją kaip puolimą prieš tradicines vertybes, prieš tradicinę šeimą. Tai netiesa, nes kiekvienas progresas ateina iš praeities patirčių.
 
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, mes keičiame savo visuomenę ne dėl to, kad kažkas mums sako taip daryti, o dėl to, kad mes gebam mokytis iš praeities. Mes matome, kad tolerantiška ir įvairiems gyvenimo pasirinkimams atvira visuomenė yra daug saugesnė, daug malonesnė nei labai suvaržyta visuomenė, neleidžianti žmonėms tobulėti patiems.
 
Tačiau mums reikia kalbėti apie žmones ne kaip apie pavojų, bet kaip apie galimybę sukurti geresnę visuomenę. Kita pusė bando parodyti, kad seni laikai buvo geri. Rusijoje tai sukuria bene kvailiausią įmanomą painiavą, kurioje mes turim religinius stačiatikius, susimaišiusius su Stalinu. Bolševizmo, stačiatikybės ir rusiško nacionalizmo miksas sukuria dirbtinį pasaulį, grįstą dirbtinėmis vertybėmis.
 
– Gal galime šiek tiek pakalbėti apie situaciją Lenkijoje? Jūs sakėte, kad Rusija įgyja pranašumą naudodamasi kultūriniais karais. Šiuo metu Europos Sąjungoje kalbama apie sankcijas Lenkijai dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taigi, ar jūs nemanote, kad ES sankcijos Lenkijai iš tiesų yra Rusijos pergalė?
 
– Jeigu pažvelgsime į savo pačių istoriją, Lenkijos–Lietuvos valstybės istoriją, kai mes priėmėm Gegužės 3–iosios Konstituciją, Rusijos imperija finansavo konservatyvią opoziciją prieš šią Konstituciją. Rusija finansavo Targovicos konfederaciją.
 
Tai buvo puolimas prieš tuo metu labai liberalią, europietišką Konstituciją. Rusijos imperatorė Jekaterina II tai matė kaip pavojų. Lenkams ir lietuviams priimant liberalias vertybes, tai buvo pavojus jai, nes tai buvo pavyzdys Rusijos žmonėms.
 
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Mes rusams visada buvome pavyzdys, kad mes galime padaryti geriau ir kad jie taip pat turi galimybę tobulėti. Kiekvienas valdovas Rusijoje buvo išsigandęs lenkų ir lietuvių, ne kaip Rusijos žmonių priešų, bet kaip rusų draugų, nes mes teikėme jiems progą būti laisviems. Tuo metu Rusija organizavo šią konservatyvių katalikų opoziciją prieš liberalią ATR Konstituciją.
 
Aš esu įsitikinęs, kad jie Lenkijoje tai daro iki šių dienų. Jie bando pasinaudoti žmonėmis su labai konservatyviomis, patriarchalinėmis pažiūromis vien tam, kad kovotų prieš liberalią demokratiją ir atsidavimą vakarietiškoms vertybėms.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
 
Jeigu mes nesam susaistyti ir atsidavę vakarietiškoms vertybėms, mes esame vieni prieš Rusiją. Šios valstybės politika yra būtent apie tai: palikti mus vienus be Vakarų. Tu negali būti Vakarų pasaulio dalis be vakarietiškų vertybių, o tai yra priežastis, kodėl tokiose valstybėse, kaip Lenkija, Lietuva, Vengrija yra siekiama kelti vertybių problemą, kultūrinius karus.
 
Rusija nori sukurti įspūdį, kad Vakarų pasaulio vertybės yra tikrasis priešas, o ne Putinas. Neva gėjų paradai Briuselyje yra pavojus mažam kaimeliui Lietuvoje ar Lenkijoje, o ne rusų tankai. O tai, žinoma – netiesa. Nei vienam lietuviui ir lenkui nėra jokio pavojaus dėl šimtų gėjų, dalyvaujančių parade Briuselyje, bet vienas vienintelis rusų tankas prie mūsų sienų kelia tikrą pavojų.
 
– Nemažai kraštutinės dešinės aktyvistų Lietuvoje vaizduoja Lenkiją kaip pavyzdinę valstybę žmogaus teisių srityje. Ar jūs pats matote Lenkiją kaip pavyzdį kitoms valstybėms sprendžiant žmogaus teisių problemas?
 
– Gal galėtumėte užduoti kitą klausimą? Nes aš negaliu kritikuoti savo Vyriausybės kitose šalyse…, bet jūs galite parašyti tai kaip mano atsakymą. Tai buvo mano atsakymas (juokiasi).
 
– Lietuva palaiko griežtas sankcijas Rusijos atžvilgiu. Palaikymo susilaukė ir JAV prezidento Joe Bideno pareiškimas, kad „Putinas yra žudikas“. Koks formatas, jūsų nuomone, yra geriausias tolesnio dialogo mezgimui su Rusija? Ar sankcijos yra geriausias įrankis?
 
– Manau, kad per pastaruosius trisdešimt metų mes matėme daugybę skirtingų JAV prezidentų su skirtingais požiūriais į Rusiją. B. Clintono dėka mes esame NATO dalis, pono G. W. Busho pastangomis jūs esate NATO. Aš nesakau, kad B. Obamos požiūris, kalbant apie santykių atnaujinimą su Rusija, buvo tinkamas. Net nekalbu apie D. Trumpo požiūrį į Rusiją, nes tai akivaizdžiai nebuvo tinkamas požiūris.
 
Ir aš manau, kad su J. Bidenu yra galimybė, jog grįšime prie retorikos, kurią naudojo ne tik B. Clintonas ar G. W. Bushas, bet ir pats Ronaldas Reaganas. Nes tai buvo kalba, kuri tuo metu atnešė mums laisvę. Aš nekalbu apie smulkias pergales ar smulkius diplomatinius pralaimėjimus. Tvirta R. Reagano ir M. Thatcher kalba tuo metu, 1989 m., atnešė mums laisvę ir mūsų gyvenimuose tai buvo svarbiausias nutikęs dalykas. Tai įvyko, nes jie buvo tvirti prieš Rusiją. Aš tikiuosi, kad J. Bidenas taip pat bus tvirtas, nes tai yra pasaulio interesas, tai yra pačių rusų interesas.
 
– Norėčiau paklausti apie situaciją Baltarusijoje. Kaip jūs matote šios valstybės ateitį, ir ką mums, kaip Lietuvai ir Lenkijai, reikėtų daryti dėl diktatūros šioje valstybėje? Kaip mes galime jiems padėti pasiekti progresą?
 
– Manau, kad mums pirmiausiai reikia būti su jais visą laiką, net ir morališkai. Mes turėtume žinoti, kaip jiems tai svarbu. Mes girdėjome tai K. Kalinausko konferencijoje: kai jie yra uždaromi į kalėjimą, jie girdi žmones Vilniuje, Varšuvoje, Balstogėje, jie meldžiasi kartu ir tai jiems labai svarbu.
 
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.

Žinoma, mes turime tęsti spaudimą Europos Sąjungoje, nes tai įrankis, kurį mes turime. Lietuva ir Lenkija šiuo klausimu laikosi panašios nuomonės. Mes turime spausti Vakarų valstybes, kad jos būtų griežtos A. Lukašenkos atžvilgiu, spausti jį kuo greičiau suorganizuoti rinkimus.
 
Situaciją Baltarusijoje labai paprasta išspręsti, nes nereikia daryti nieko daugiau, tik suorganizuoti laisvus rinkimus ir užtikrinti baltarusiams, kad rinkimai bus laisvi. Aš dalyvavau procesuose, kurie vyko per Ukrainos revoliuciją 2004 m. Tuo metu esminis klausimas buvo: kaip užtikrinti rinkimų stebėjimą, kad rinkimai būtų sąžiningi.
 
Šiuo atveju situacija panaši. Baltarusija nėra tokia didelė. Mes laisvai galime pakviesti stebėtojus iš Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir netgi Rusijos, jeigu jie to pageidautų – nėra problemos. Taigi, reikia nepriklausomų stebėtojų, kurie prižiūrėtų balsų skaičiavimą. Tai yra pats paprasčiausias sprendimas.
 
– Apibendrinant šį pokalbį, norėčiau pakalbėti apie straipsnį, kuriuo jūs pasidalinote savo socialinių tinklų paskyrose. Jame teigiama, kad daugiau nebeliko skirties tarp politinės kairės ir dešinės, tačiau skirtis yra tarp autoritarinių ir liberalių vertybių. Mano klausimas: kodėl kultūriniai ir socialiniai klausimai šiuo metu yra daug labiau skaldantys nei ekonominiai? Nes XX a. pradžioje būtent ekonominiai klausimai buvo daug svarbesni nei socialiniai.
 
– Aš manau, kad mes pasiekėme milžinišką progresą ir gerovę Vakaruose. Mes vis dar susiduriame su daugybe problemų, bet mes matome, kaip žmonės gyvena šiuo metu. Aš nekalbu vien apie Lietuvą ar Lenkiją, kuriose progresas per pastaruosius trisdešimt metų yra puikus.
 
Dirbančių žmonių sąlygų gerėjimas matomas ir Jungtinėje Karalystėje, JAV. Per pastaruosius 50–60 metų žmonės mėgavosi kapitalizmo vaisiais. Pažiūrėkim, kiek žmonių gali sau leisti keliauti į užsienį, turėti naujus automobilius ir t.t.
 
Taigi, žmonės gyvena daug geriau, ir suprantama, kad jie pradeda mąstyti ne tik apie tai, kas yra vien materialinė gerovė. Jie pradeda mąstyti apie kultūrines šaknis, vertybes, kuriomis grindžiamas jų gyvenimas.
 
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės tikisi atsakymų. Ir aš manau, kad liberalusis elitas, kuris turėtų egzistuoti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje ir t.t., net Rusijoje tam tikru būdu, šis elitas priėmė visą progresą ir pasiekimus kaip savaiminius ir garantuotus. Liberalusis elitas nematė būtinybės kovoti už tai, nes jie manė, kad tai yra tokie akivaizdūs pasiekimai, kurių net nereikia ginti. Tai yra taip gerai, kad net nebūtina saugoti.
 
Todėl vardan žodžio laisvės, dėl labai gerų vertybių, kuriomis mūsų visuomenė yra grindžiama, mes suteikiame daug erdvės nekvestionuojamai kraštutinės dešinės propagandai, nes niekam nerūpėjo dalykai, kurie vyko internete per pastaruosius dvidešimt metų. Nerūpėjo, kaip jauni žmonės buvo veikiami interneto.
 
Mes manėme, kad viskas gerai, nes laikraščiai, kuriuos skaitome, televizijos programos, kurias žiūrime yra tos pačios, kaip ir XX a. pabaigoje, bet visuomenė tuo metu buvo priklausoma nuo visiškai skirtingų informacijos šaltinių, ideologinės įtakos, ir mes tiesiog praleidome momentą. Liberalusis elitas praleido momentą ir tai suteikė galimybę kraštutiniams dešiniesiems sukurti jų pačių piešiamą vaizdinį.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.03.28; 09:00

Japonijos teismas trečiadienį nusprendė, kad šalies valdžios sprendimas nepripažinti tos pačios lyties asmenų santuokų prieštarauja Konstitucijai.
 
2019 m. daugiau kaip tuzinas tos pačios lyties asmenų porų pateikė ieškinius, reikalaudami valstybę pripažinti homoseksualų santuokas.
 
Saporo teismas atmetė ieškovų reikalavimą atlyginti žalą ir priteisti po 1 mln. jenų (apie 7,7 tūkst. eurų) kiekvienam nukentėjusiajam dėl to, kad jiems nebuvo suteiktos tokios pat teisės, kaip heteroseksualioms poroms.
 
Vis dėlto, teismo sprendime, kurį pavyko gauti naujienų agentūros AFP žurnalistams, sakoma, kad tos pačios lyties asmenų santuokų nepripažinimas prieštarauja Konstitucijai.
 
„Negalėjau sulaikyti savo ašarų. Teismas nuoširdžiai atsižvelgė į mūsų problemą ir, mano nuomone, priėmė tikrai gerą sprendimą“, – žurnalistams prieš teismo rūmų sakė vienas ieškovas vyras.
 
Japonija yra vienintelė iš Didžiojo septyneto (G7) šalių, kurioje tos pačios lyties asmenų santuokos nėra pripažįstamos, o šalies Konstitucijoje nurodoma, kad „santuoka yra sudaroma bendru abiejų lyčių asmenų sutarimu“.
 
Vyriausybės teigimu, tokia Konstitucijos nuostata reiškia, kad nei pati Konstitucija, nei įstatymai nenumato tos pačios lyties asmenų santuokos.
 
Savo ruožtu ieškovų advokatai ir kiti teisininkai argumentuoja, kad Konstitucijoje nėra nieko, kas draustų tos pačios lyties asmenų santuokas, o minėtoje nuostatoje kalbama apie sutikimą tuoktis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.17; 00:30

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Reaguodamas į blogėjančią LGBTIQ asmenų teisių padėtį Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose ES šalyse, Europos Parlamentas (EP) paskelbė Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve.
 
„LGBTIQ asmenys visoje ES turi naudotis laisve gyventi ir viešai rodyti savo seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę nesibaimindami dėl šių priežasčių susidurti su nepakanta, diskriminacija ar persekiojimu“, – skelbia EP. Jo nariai priduria, kad „visais valdžios lygmenimis visoje ES veikiančios institucijos turėtų ginti ir skatinti visų asmenų, įskaitant LGBTIQ asmenis, lygybę ir pagrindines teises, taip pat visapusiškai užtikrinti jų teises“. EP rezoliucijoje pažymima ir tai, kad „prieš LGBTIQ asmenis nukreipta neapykantos retorika ir nusikaltimai turėtų būti visapusiškai ištirti“, o „prireikus už juos turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn“.
 
EP informacijos biuras Lietuvoje praneša, kad ši rezoliucija ketvirtadienį patvirtinta 492 EP nariams balsavus už, 141 – prieš ir 46 susilaikius. Tai europarlamentarų atsakas į bandymus tam tikruose Lenkijos regionuose bei savivaldybėse paskelbti „laisvas nuo LGBT ideologijos“ zonas, taip pat į išpuolius prieš LGBTIQ asmenis kitose ES šalyse. EP nariai pabrėžia, kad LGBTIQ bendruomenė Lenkijoje susiduria su vis didėjančia diskriminacija, ir piktinasi dėl to, kad neapykantos retorika sklinda ir iš valdžios institucijų bei išrinktų pareigūnų, įskaitant šalies prezidentą, taip pat iš vyriausybei palankios žiniasklaidos. Europarlamentarai smerkia LBGTIQ teisių aktyvistų sulaikymą, taip pat išpuolius prieš LGBTIQ eitynes ir draudimus jas rengti.
 
Europos Komisija jau atmetė Lenkijos miestų, pasiskelbusių „laisvomis nuo LGBT ideologijos“ zonomis, pateiktus prašymus skirti ES finansavimą pagal miestų partnerystės programą. Europarlamentarai ragina Komisiją imtis tolesnių priemonių siekiant apsaugoti LGBTIQ asmenų teises Europoje, įskaitant pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, ES sutarties 7 straipsnį bei neseniai priimtą reglamentą dėl ES biudžeto apsaugos.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
 
Rezoliucijoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl blogėjančios situacijos Vengrijoje. Pernai lapkritį Vengrijos miestas Nadkata priėmė rezoliuciją, kuria draudžiama „skleisti ir skatinti LGBTIQ propagandą“. Praėjus mėnesiui, Vengrijos parlamentas priėmė konstitucijos pakeitimus, kuriais LGBTIQ asmenų teisės dar labiau apribojamos, nepripažįstamas pats faktas, jog yra translyčių ir nebinarinio lytiškumo asmenų, ir ribojama jų teisė į šeimos gyvenimą.
 
Grėsmė LGBTIQ asmenų teisėms pastebima ir Latvijoje, pažymi EP. Šių metų sausį Latvijos parlamentas pradėjo nagrinėti konstitucijos pakeitimą, kuriuo siekiama apriboti išplėstą šeimos sąvoką, nurodytą Konstitucinio Teismo (KT) nutartyje. KT pripažino, kad Latvijos darbo įstatymas turi būti taikomas įvairiems šeimos modeliams, ir įpareigojo šalies parlamentą užtikrinti tos pačios lyties asmenų porų teises bei apsaugą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.12; 07:24

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad įsismarkavusiosiose diskusijose dėl Stambulo konvencijos ar partnerystės įstatymo kartais galėtų įsikišti ir teisėsauga.
 
„Man kelia nerimą asmeniškumai. Jie kartais perauga į grasinamą toną. Todėl tikrai tai reikėtų stabdyti. Kai kuriais atvejais (tą daryti galėtų – ELTA) gal ir teisėsauga. Nereikia leisti įsibėgėti diskusijai, kad ji taptų pilietiniu karu“, – po susitikimo su prezidentu antradienį žurnalistams sakė užsienio reikalų ministras.
 
G. Landsbergis taip pat pakomentavo ir tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda diskusijoje dėl Stambulo konvencijos pareiškė stojantis į užsipulto kunigo Algirdo Toliato pusę. G. Landsbergis, kaip ir premjerė Ingrida Šimonytė, ragino atsižvelgti į tai, kad viešojoje erdvėje įžeidimų ar net grasinimų susilaukė ir kita pusė – pirmiausiai Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
 
„Mano supratimu, diskusija turi būti ne apie vieną ar kitą pusę ir ne apie vieną ar kitą asmenį. Dėl to, kad įžeidimų ir karčių žodžių, ir netgi grasinimų skrieja gal net daugiau į Seimo pusę ir žmonėms, kurie ten kelia klausimus – ponui Raskevičiui. Aš sakyčiau, kad pirmiausiai reiktų deeskaluoti temą ir pradėti tęsti diskusiją apie klausimo turinį: dėl ko Lietuvai reikalinga ši konvencija, kodėl ją reikia ratifikuoti, kokias papildomas apsaugas žmonėms ji suteiktų – jeigu suteiktų“, – sakė G. Landsbergis.
 
G. Landsbergis, paklaustas žurnalistų, ar ketina palaikyti Laisvės partijos ruošiamą įstatymo projektą, numatantį ir tos pačios lyties asmenų partnerystės galimybę, atsakyti negalėjo. Pasak politiko, pačią instituto idėją jis palaiko, tačiau ar palaikys konkrečiai patį įstatymą, dar pasakyti negalintis, nes jo nėra matęs.
 
„Aš paties įstatymo dar nemačiau. Neįsivaizduoju, koks bus galutinis jo variantas pateiktas Seimui. Jeigu jis bus tinkamas – aš patį tokį institutą palaikau“, – teigė G. Landsbergis.
 
Pirmadienį šalies vadovas G. Nausėda, reaguodamas į dėl Stambulo konvencijos kilusias diskusijas, pareiškė, kad stoja į kunigo A. Toliato pusę.
 
„Šiandien Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija – žmonės, kurie įsivaizduoja galį maišyti su purvais kitaminčius ir tai daryti kartais šlykščia forma… Jie laiko save nebaudžiamais. Manau, kad su šituo mes neturime taikstytis, ir šiandien aš stoju į gerbiamo kunigo Toliato pusę pirmiausia todėl, kad aš stoju į jo kaip žmogaus pusę. O kokiai jis atstovauja pozicijai – tai yra išvestinis klausimas. Dėl pozicijų mes galime diskutuoti, tačiau darykime tai pagarbiai vienas kitam“, – sakė G. Nausėda ir nesiryžo atskleisti, kokia jo asmeninė nuomonė dėl Stambulo konvencijos.
 
Tuo tarpu I. Šimonytė pastarąją savaitę Eltai duotame interviu teigė, kad nors pati ir nepritaria Bažnyčios pozicijai dėl Stambulo konvencijos ar dėl partnerystės įstatymo, kunigas Algirdas Toliatas, pažymi ji, buvo nepagrįstai užsipultas. Politikės teigimu, labai svarbu, kad visi dalyvaujantys šioje diskusijoje kalbėtų argumentų kalba.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.03; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Algis Uzdila, šio teksto autorius
Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Kun. A. Toliatas prašė pagalvoti prieš balsuojant dėl skelbiamos konvencijos – leisti ar drausti vienlyčiams žmonėms gyventi drauge. Ir kokių rūsčių kritikos žodžių susilaukė visai iš pagarbos, rodytųsi, vertų žmonių. Būkime, kokių norime, pažiūrų, bet kultūra turėtume pasižymėti visi. Rėksniai pamiršta, kad biologija neturi nieko bendro nei su politika, nei su pasaulėžiūra, nei su požiūriais į žmonių bendravimą.

Žodis „šeima“ yra giminingas su rusų „siemjja“, siejasi ir su ide *keim- < *koim-, kas mūsų kalboje atliepia kaimą. Lenkai atvirai ją įvardija – „rodzina“ (tarytum „gymė“). Reik manyt, kad „šeima“ semantiškai siejasi ir su daiktavardžiu „sėmenys“ ar „sėkla“, rus. „siemia“. Šiaip ar taip, šeima yra ta visuomenės ląstelė, kurioje gimsta vaikai. Ir joje gimusią naują gležną gyvybę reikėjo juridiškai ir rituališkai apsaugoti.

Rėkim, kiek įmanydami – nei du vyriškiai, nei dvi moterys vaikų nepagimdys. Tai nereiškia, kad toks dvinaris derinys negali drauge gyventi. Tegu gyvena. Bet netvirkinkim kalbos. Tai ne šeima. Bandykime tą dvinarį organizmą įvardinti „telkme“ ar kaip nors kitaip, suteikime jų bendrystei teisinį pagrindą, bet juokinga būtų reikalauti, kad kunigas ar valstybės atstovas juos įžadais suburtų. Vardan ko tie įžadai saugoti ištikimybę? Nebent laisvės varžymui. Jie patys sau ją gali pasižadėti.

O turtiniai sandoriai tarp asmenų ir taip gali būti sudaromi. Dėl ko kelkti skandalą?

2021.02.26; 07:20

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono  Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.

Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti  išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.

O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.

Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…

Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas

2021.02.24; 15:00

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria siūloma parlamento daugumą sudarančiai koalicijai paskirti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininku kitą Seimo narį, kuris, skirtingai nei dabartinis šio komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius, „rūpintųsi ne tik LGBT bendruomenės atstovų teisėmis, o visų Lietuvos piliečių, ypač dabar per karantiną pažeidžiamomis, žmogaus teisėmis“.
 
Tai siūlantį rezoliucijos projektą „Dėl Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko“ pirmadienį įregistravo Seimo narys Petras Gražulis.
 
„Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, nes gina ne visų Lietuvos piliečių žmogaus teises, o išimtinai tik LGBT bendruomenės interesus, tokiu būdu pažeisdamas Seimo Statute numatytą šio komiteto pirmininko pareigų reglamentavimą, nes tai nėra Seimo LGBT teisių, o visų Lietuvos piliečių žmogaus teisių komitetas“, – sakoma dokumento projekte.
 
Rezoliucijos projektą P. Gražulis siūlo priimti, atsižvelgdamas į tai, kad iki šių metų vasario 16 d. po visuomenininkų organizuota rezoliucija, kuria reikalaujama Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, pasirašė net 365 tūkstančiai 440 Lietuvos piliečių.
 
Rezoliucijos projekte atkreipiamas dėmesys į tai, kad šią peticiją pasirašė 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Projekte pažymima, kad peticijoje pagrįstai keliamas klausimas, kodėl Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas T. V. Raskevičius užsiima „išimtinai tik LGBT bendruomenės klausimais, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitas šio komiteto veiklos sritis, kurių pagrindinė – visos visų piliečių žmogaus teisės“.
 
„T. V. Raskevičius viešai skelbia, kad jis rengia įstatymų ir teisės aktų projektus, skirtus tik LGBT bendruomenei, tokiu būdu ignoruodamas visus kitus Lietuvos piliečius, kurių žmogaus teisės yra pažeidžiamos; ignoruoja kitas labai svarbias, šiuo metu Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises“, – teigiama rezoliucijos projekte.
 
Jame pažymima, kad ignoruojama teisė į darbą (nepagrįstas smulkaus ir vidutinio verslo uždarymas COVID epidemijos pretekstu), teisė į socialinį ir ekonominį teisingumą (nuolat didėja turtinė ir pajamų nelygybė, ypač karantino metu).
 
Prie Lietuvoje pažeidžiamų žmogaus teisių rezoliucijos projekte paminėta taip pat „ žodžio laisvė ir teisė rinktis į taikius susirinkimus (policija nuolat naudoja perteklines priemones, sukeldama besinaudojantiems žodžio ir susirinkimų laisve fizinį skausmą, nepagrįstai ir brutaliai juos sulaiko), teisė į gydymą (smarkiai apribotas priėmimas pas gydytojus ir planinės operacijos, kurios nepagrįstai suvaržytos prisidengiant epidemija)“.
 
„Seimo pirmininkė, kaip viešai skelbia žiniasklaida, jau kelintą kartą atsisako priimti visuomenininkų organizuotą rezoliuciją, kurią pasirašė net 365 tūkst. 440 Lietuvos piliečių.
 
Jie prašo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus atstatydinimo arba atsistatydinimo iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, nes jis užsiima išimtinai tik LGBT klausimais.
 
O juk jis turėtų, kaip teisingai rašo peticijos autoriai, ginti visų piliečių  teises, kurios yra pažeidžiamos, ypač per karantiną, pvz., kai valdžia neleidžia dirbti smulkiam verslui, varžo žodžio ir susirinkimų teisę, taiko fizinę prievartą pavieniams piketuotojams, riboja planines medicinos operacijas ir pan. Todėl, Seimo pirmininkei nepriimant šių parašų, nematau kito kelio, kaip registruoti analogišką Seimo rezoliuciją, nes negalima leisti, kad Seimas ignoruotų net 15 proc. rinkėjų pasirašytą kreipimąsi“ – dokumento aiškinamajame rašte sako P. Gražulis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.22; 12:45

Šiaudinis simbolis. Vytauto Visocko nuotr.

Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!

Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.

                                                                     X

Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.

Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas gaunasi, kai į vieną vietą yra  suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?

Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai gaunasi visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, geriausiai būtų – viešoje vietoje.

                                                                      X

Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.

                                                                      X

Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo.

Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..

                                                                     X

  • ką tu žinai apie

apie rudens vaiduoklį?

  • ką aš žinau?..

raudoni

epoletai

tamsiame dangui

ir

palyda

nupuolusi

niauri

bežvaigždė

 

iš ryto

atplėšti

miškų laiškai

erdvė

tuščia

 belaikė

ir žengiančiojo kojas

stebi kurmis

  • užtektinai prisikakojęs

(Bus daugiau)

2020.10.21; 03:22

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis laiko vandalizmo aktais veiksmus tų asmenų, kurie naktį į trečiadienį apkabinėjo svarbiausius Varšuvos paminklus vaivorykštinėmis vėliavomis ir pavadino savo akciją kova prieš homofobiją ir tolerancijos stoką.
Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Savo poziciją Lenkijos vyriausybės vadovas išdėstė trečiadienį feisbuke.
 
„Mes Lenkijoje nepadarysime Vakarų klaidų. Mes visi matome, kur veda besąlygiškas pakantumas tariamai intelektualiam barbariškumui. Tolerancija reiškia ir abipusiškumą. Negerbdamos daugumos idealų, mažumos, užuot įgijusios šalininkų, tik įgyja priešų“, – pabrėžė jis.
 
Pasak M. Morawieckio, akcijos rengėjai peržengė tam tikras ribas.
 
„Kiekviena pusė, dalyvaujanti dideliame ideologiniame mūsų laikų ginče, kuris stiprėja visame pasaulyje ir kurio padarinius jaučiame ir Lenkijoje, turi suvokti, kad yra tam tikros agresijos lygio ribos, kurių negalima peržengti. Ir čia mes kalbame ne tik apie fizinę agresiją, bet pirmiausia apie žiniasklaidos ir verbalinę agresiją kultūros, simbolių ir ideologijos sferoje, nes šiandien šios rūšies agresija daro kur kas didesnį poveikį visuomenei“, – parašė M. Morawieckis.
 
Kaip patikino Lenkijos premjeras, milijonai lenkų siekia gyventi tolerantiškoje visuomenėje, ir jis pats remia žodžio ir minties laisvę. Bet pastarieji vandalų veiksmai, jo manymu, tik skaldo visuomenę. „Aš to neleisiu“, – pabrėžė jis.
 
Naktį į trečiadienį ant kelių svarbiausių Varšuvos paminklų, tarp jų – ant Jėzaus statulos, buvo pakabintos vaivorykštinės vėliavos. Šios akcijos rengėjai internete paskelbė manifestą, kuriame pavadino savo veiksmus šturmu. „Tai ataka. Mes nusprendėme veikti“, – konstatavo jie, žadėdami tęsti savo provokacijas, „kol iš gatvių dings paskutinis homofobiškas furgonas“. „Šis miestas – mums visiems“, – pareiškė naktinės akcijos dalyviai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.30; 07:28

Pirmąjį homoseksualų paradą Lenkijos Balstogės mieste šeštadienį aptemdė smurtas. Grupė chuliganų 800 eitynių dalyvių apmėtė akmenimis, petardomis ir buteliais, pranešė policija. Buvo užpulti ir pareigūnai, saugoję paradą.
 
Tai buvo pirmas kartas Balstogėje Lenkijos šiaurės rytuose, kai žmonės išėjo į gatves demonstracijoje už lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) teises. Dalyviai mojo vaivorykštės spalvos vėliavomis ir raikė rankose plakatus su užrašais „Meilė nėra nuodėmė“.
 
Katalikiškos ir nacionalistinės grupuotės Balstogėje surengė 40 priešiškų mitingų.
 
Lenkijos valdančiosios „Teisės ir teisingumo partijos“ (PiS) pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis balandį homoseksualus pavadino „grėsme“ šaliai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.21; 06:00

Adolfas Hitleris. Scanpix nuotr.

Manuel P. Villatoro / ABC

„Žvalgybos tarnybos, kuri buvo CŽV pirmtakė, parengtame išsamiame pranešime tvirtinama, kad Adolfas Hitleris turėjo biseksualinių polinkių ir buvo sadomazochistas“, – rašo ABC žurnalistas Manuelis P. Viljatoras, remdamasis publikacija laikraštyje Daily Star. Jis tvirtina, kad aptiko tą 68-ių puslapių dokumentą ir kad jį sudarytį padėjęs vienas labai artimas Hitlerio draugas.

„Pranešimas buvo sudarytas antropologo Henrio Fildo 1942 metais ir skirtas Strateginių tarnybų valdybai, kuri labiau žinoma kaip žinyba, kuri buvo CŽV pirmtakė“, – sakoma straipsnyje.

„Tyrimą apie Hitlerio seksualinį gyvenimą inspiravo Ernstas Sedžvikas Hanfštenglis, vokietis, kuris, kaip sakoma pranešimuose, buvo artimas Hitlerio draugas ir patikėtinis trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Pasiturinčio vokiečių leidėjo sūnus, tas įdomus personažas, tapo vienu iš stambiausių mecenatų nacistų lyderiui nacionalsocializmo klestėjimo Vokietijoje metais. Pažymėtina, kad didžiausią dalį pinigų jis pervedė jam iš JAV, kur buvo priverstas išvykti, kad ten vadovautų šeimos firmai“, – rašo leidinys.

Anot pranešimų, vėliau Sedžvikas Hanfštenglis nutolo nuo nacistų, tapo vienu iš Amerikos prezidento Ruzvelto patikėtinių ir pasiūlė pastarajam gausybę informacijos apie savo buvusį draugą. Laikraštis komentuoja: „Šiaip ar taip, sunku nustatyti, ar teisinga ta informacija – gal jis teikė ją paprasčiausiai tam, kad pelnytų amerikiečių palankumą“.

„Viena iš pagrindinių minčių pranešime – tvirtinimas, kad jaunystėje Hitleris turėjo „homoseksualinę gyslelę“ ir kad jis priklausė „žmonių, turinčių sadomazochistinių polinkių, tipui“, – perpasakoja autorius. Štai dar viena citata iš dokumento: „Jo seksualinis gyvenimas – dvilypis, visiškai kaip jo politinės pažiūros, jis vienu metu ir homoseksualas, ir heteroseksualas“.

Pranešime sakoma, kad „homoseksualūs organizacijos nariai Rudolfą Hesą vadindavo „Froilen Ana“ ir sklandė skandalinga žinia, kad keliose puotose jis lankėsi apsirengęs moteriškais drabužiais“. „Būdamas kalėjime 1923 metais nacistų lyderis po izoliacijos ir priverstinio lytinio susilaikymo pajuto prieraišumą Hesui“, – sakoma dokumente.

Laikraštis pabrėžia: istorija iš tikrųjų patvirtina, kad Hesas turėjo keletą panašių pravardžių: Ponia Hes, Paula, Gretė ir Ema.

Pranešime sakoma, kad 1910–1913 metais Hitleris gyveno Vienoje vyrų pensione. Strateginių tarnybų valdybos archyvuose pasakyta, kad tas pensionas „buvo žinomas kaip vieta, kur pagyvenę vyrai eidavo ieškoti jaunų vyrukų, kad užsiimtų su jais homoseksualiais malonumais“.

Šaltinis: ABC

2018.10.28; 12:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Per homoseksualų paradą Kijeve suimta dešimtys žmonių. EPA-ELTA nuotr.

Lydimas protestų ir saugomas gausių policijos pajėgų, sekmadienį Kijeve vyko homoseksualų paradas. Pareigūnai sulaikė mažiausiai 56 dešiniuosius demonstrantus, mėginusius sutrukdyti eitynėms. Parade dalyvavo apie 5 000 žmonių – panašiai tiek buvo ir saugumo pajėgų atstovų.

Kolonos priešakyje ėjo JAV ambasadorė Marie Yovanovitch ir europarlamentarė iš Vokietijos Rebecca Harms.

Prieš eitynių pradžią apie 150 vienos dešiniųjų radikalų grupuotės demonstrantų blokavo renginio maršrutą. Demonstrantai svaidė į policininkus benzino talpas. Penkiems pareigūnams, anot policijos, prireikė medikų pagalbos. Be dešiniųjų grupuočių prieš paradą protestavo ir daug žmonių, pasivadinusių „tradicinių šeimos vertybių gynėjais“.

Vėliau paradas vyko daugiausiai be incidentų. Jo dalyvių suskaičiuota dvigubai daugiau nei pernai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.18; 08:18

Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja. 

Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.  

Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.

J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.

Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?

Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?

Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.

Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį. 

Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.

Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.

O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.

Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.

Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.

Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.

Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“

Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“

Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o  kad kiltų diskusija.

Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.

Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.

Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose  gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.

Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.02; 06:40

Pastarosiomis savaitėmis dažnai tiek radijas, tiek TV ėmė propaguoti homoseksualių žmonių teises, laisves ir gyvenimo būdą. Tai pasireiškė reportažais, interviu, laidomis apie tokių žmonių problematiką.

Pvz. vyksta Vilniuje gausi Šeimų šventė, – jokio reportažo, arba jis labai trumpas. O susirenka pora gėjų į piketą ar kokią šventę minėti – ilgiausias reportažas ir interviu. Per Lietuvos radiją beveik nuolat vyksta netradicinio seksualinio žmonių gyvenimo būdo tai teisių, tai laisvių aptarimai. Mes visi, kurie nepritariame jų viešai propagandai ir laikomės tūkstantmečių tradicinių vertybių, jau padaryti homofobais, atsilikėliais ir nusikaltėliais.

Continue reading „Dėl netradicinės lytinės orientacijos propagandos per LRT“

Seksualinės nuostatos – svarbi aplinkybė žvalgybinėse intrigose. Ypač šis faktorius laikytas svarbiu anais laikais, kai netradicinė seksualinė orientacija, kitaip tariant – homoseksualumas, buvo smerkiamas ir laikomas “kažkuo labai negražiu”.

Sudėtinga, paini Didžiosios Britanijos žvalgybos istorija žino ne vieną atvejį, kai jos darbuotojai buvo šantažuojami užsienio žvalgybų vien dėl seksualinės oreintacijos – polinkio į homoseksualumą. Žvelgiant šių dienų akimis, tokia dilema neatrodo kuo nors ypatinga ar skandalinga. Juk daugelio valstybių visuomenės šiandien tapo kur kas tolerantiškesnės ir palankesnės minėtos orientacijos žmonėms.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: slaptųjų tarnybų darbuotojai homoseksualai“

klausimas_1

Pagal Lietuvos gėjų lygos (toliau LGL) vadovo V.Simonko pasisakymus spaudoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija parėmė š. m. liepos mėnesį gėjų lygos organizuotus renginius, skirdama tam 12000 Lt šalies biudžeto lėšų.   

Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą.

NVO susidomėjo Užsienio reikalų ministerijos LGL skirto finansavimo pagrindu, todėl, vadovaudamiesi Visuomenės informavimo įstatymo 6 str. 1, 2 d., prašome Jūsų, išsamiai ir argumentuotai atsakyti į šiuos klausimus:

Continue reading „Keletas klausimų dėl Lietuvos gėjų lygos organizuotų renginių finansavimo“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam "demokratiniam" pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo "kalašnikovą" (taip bičiulis vadina mano Lumix'są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Continue reading „Jie triumfuoja, nes buvo gudresni“

Jų vadukas triumfuoja: vilniečiams padovanojom gražią šventę! Ką čia vilniečiams, visam „demokratiniam“ pasauliui! Šitiek filmuotojų ir fotografų sugužėjo į Gedimino prospektą ir Lenino aikštę!

Aš irgi pasiimu savo „kalašnikovą“ (taip bičiulis vadina mano Lumix’są) ir, išlipęs iš troleibuso ties Medicinos banku, pro Genocido aukų muziejų bandau patekti į Gedimino prospektą. Stop! Kelią pastoja nuo namo iki namo ištemptos plastmasinės juostos, o prie jų ir policininkai bei policininkės.

Noriu patekti į Gedimino prospektą, – sakau. Negalima, ten vyks gėjų paradas. Bet aš ne į paradą einu, – meluoju pareigūnei. Imu nervintis, kaip dabar madinga, reikalauju nepažeisti mano, kaip piliečio, teisių, jas gerbti. Pareigūnė klausia kito pareigūno: ką su juo daryti? Jis reikalauja piliečio teisių! Tegul eina, – girdžiu, matyt, vyresnio pareigūno atsakymą, ir pralendu pro plastmasinę juostą.

Prospektas dar beveik be žmonių, neskaitant policininkų. Ties Muzikos akademija – didžiulis policijos autobusas. Pagalvoju: aukščiausias lygis, naujausi technikos pasiekimai ten sukaupti. Matau daug mažesnių autobusiukų, keturi raiteliai ant šalmais apsaugotų žirgų. Iš tolo matau: du jaunuoliai stovi iškėlę rankas, o policininkai jiems tapšnoja per kišenes, trečias policininkas knaisiojasi jų krepšiuose.

Oho!  Šį kartą, atrodo, juokai menki. Tai gal ir fotografuoti negalima? – klausiu nuobodžiaujančio policininko ir rodau į savo „kalašnikovą“. Galima, – burbteli pareigūnas. Ačiū bent už tai. „Pašaudysiu“, bet nuotraukų neskelbsiu, bus kam tą padaryti ir be manęs.

Namie sprendžiau  nedidelę dilemą: eiti pasižiūrėti ar ignoruoti? Geriausia būtų ignoruoti. Tie žmonės, triukšmą keliantys jau ne vieną mėnesį, labiausiai būtų nubausti, jeigu prospekte, jiems žygiuojant, nesimatytų nė vieno žioplio. Didžiausia bausmė – kai tavęs nepastebi, į tave nekreipia jokio dėmesio.  Bet to pasiekti gali tik diktatoriai, ir tai ne šimtu procentų, o Lietuva juk demokratinė šalis, ir dar pirmininkaujanti Europos Sąjungai.

Vienu daugiau, vienu mažiau – eisiu pasižiūrėti, viską noriu pamatyti savo akimis, nes objektyvios žiniasklaidos tai juk nėra, rašo ir rodo kaip kam naudingiau.

Ties Vinco Kudirkos aikšte ir žioplių, ir žydrųjų jau nemažai, nors dar tik 12 valandų. „Šaudau“ į visas puses. Ir į balionus, ir į žioplius. Štai vienas apskuręs žmogelis prie dviračio prisitaisęs kartono gabalą, ant kurio užrašyta: „No pasaran“. Dvi pagyvenusios moterys spėlioja, ką tai galėtų reikšti, o policininkui rūpi, ką tas dviratininkas slepia savo krepšyje. Parodyk, rupūže,  ar tik kokio „Molotovo kokteilio“ nebūsi įsidėjęs?! Vedasi žmogelį į nuošalesnę vietą, nes per tuos filmuotojus negali rankų praskirti. Rastų pareigūnas kokią bombelę – iškart  paaukštinimas pareigose, didesnis atlyginimas, premija. Nerado.

Ir mano krepšyje nerado: „kalašnikovas“ – ant kaklo, o krepšys – tuščias, bet pareigūnas nepatiklus, pareigūno neapgausi. Atidarykit krepšį! Pats atsidaryk! Atsegė, patikrino, užsegė ir padėkojo. Mandagūs mūsų policininkai, nors ir basi. Kur nebus basi! Sraigtasparnis daugiau kaip dvi valandas virš prospekto orą drebino, beveik iš kosmoso filmavo ir fotografavo.

Užfiksavo jis, be abejo, ir ožkelę, kurią vienas Europos Sąjungos pilietis vedėsi prospektu , o ta spyriojosi ir nenorėjo eiti į Lenino aikštę žolės parupšnoti. Paskui, jau namie, televizijos ekrane mačiau tą pilietį, partrenktą ant žolės, policininkų kojomis prispaustą. Už ką?! Už ką Petrą Gražulį taip žiauriai? Ką jis jiems blogo padarė? Kai aš jį mačiau, parlamentaras kaip tik kalbėjo apie tą sraigtasparnį, ryjantį mūsų, mokesčių mokėtojų, milijonus.

Kas dedasi Europos Sąjungai vadovaujančioje valstybėje?! Jau nežinai, žmogus, nei ką galima kalbėti, nei ką savo krepšin įsidėti, nei kur galima eiti. Okupantas nė karto tiesiogine prasme nėra kišęs  rankų į mano kišenes, todėl tągien pasijutau labai nejaukiai. Paguodžia bent tai, kad aš, atrodo, nepanašus į tuos nelaiminguosius, kurių moralė „žemai“, kitaip laisvos Lietuvos policininkas nebūtų manęs sulaikęs. O visi tik ir klykia: gerbkime žmogaus teises, visi  – tradiciniai ir netradiciniai – esame lygūs! Tie, kurie važiavo atviruose autobusuose, ėjo švilpdami, vėlevėlėmis mosikuodami, buvo lygesni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Žymiai lygesni.

Šį kartą jie laimėjo. Nes buvo gudresni už tuos, kurie į juos žiopsojo. Tradicinės orientacijos žiopliai (aš – taip pat) tikėjosi pamatyti bjauriai išsidažiusius, liemenėlėmis krūtines pasipuošusius vyrus, bjauriai viena kitą glebesčiuojančias moteris, bet nieko panašaus jie nepamatė. Prospektu ėjo, važiavo normalūs vyrai ir moterys. Jokių grimasų, jokio iškrypėliško kraipymosi, ką matome televizijos ekranuose, kai rodomos panašios eitynės Berlyne, Paryžiuje ar kitame tolerantiškame mieste.

Gudrus tas jų vadukas, neabejoju – įkurs gėjų partiją, pateks į Seimą. Nekvaila ir ta mūsų parlamentarė, gal  ir ta, kuri trečią kartą išvertė kailį. Jų taktika – elgtis santūriai, taip, kaip gatvėje elgiasi tradicionalistai, tradicinės orientacijos žmonės – buvo teisinga. Žiūrovai liko lyg musę kandę. Linksmieji vyrukai laimėjo. Kitąmet galės būti įžūlesni, panašesni į Berlyno, Paryžiaus , kitų Vakarų didmiesčių gėjus.  Jų apetitas augs, Vilniuje jie tuoksis ir kurs „šeimas“, augins vaikus, kaip „visame civilizuotame pasaulyje“.

Kvailio vietoje liko Vilniaus meras: Gedimino prospektas nuo šiol bus eitynių, muštynių vieta. Valstybinės įstaigos, kurių ramybę bandė saugoti Zuokas, turės keltis į paupį.

Jie laimėjo, bet ta pergalė mūsų nedžiugina, nieko gero nežada. Tik nuolat didėjančią įtampą Vakarų pasaulyje, griūtis ir sumaištis. O paskui  vėl vyrai mylės moteris, o moterys vyrus. Kitaip būti negali.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.28