Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Berlynas, gegužės 4 d. (AFP-ELTA). Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai apie galimą Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio apsilankymą Vokietijoje, Berlyno policija ketvirtadienį pranešė pradedanti tyrimą, kurio metu aiškinsis vizito detalių nutekinimo aplinkybes.
Remiantis policijos pranešimu, tyrimas inicijuojamas dėl „įtariamo paslapčių, susijusių su galimu valstybės vadovo vizitu, išdavimo“.
Informacija apie planuojamą V. Zelenskio viešnagę Vokietijoje žiniasklaidoje pasirodė trečiadienį. Dienraštis BZ skelbė, kad Berlyno policija vykdo pasirengimą oficialiam Ukrainos lyderio vizitui, numatomam gegužės viduryje.
Policija patvirtino, kad naujausias tyrimas susijęs su BZ publikacija, kurioje esą būta konfidencialių detalių. Policijos pranešime pabrėžiama, kad Berlyno policija oficialiai nesidalino jokiais duomenimis, susijusiais su planuojamu vizitu. Berlyno policijos vadė Barbara Slowik kalbėjo apie vieną darbuotoją, „kenkiantį Berlyno policijos reputacijai“.
Vokietijos naujienų portalas „T-Online“ trečiadienį rašė, kad žinia apie nutekintas V. Zelenskio vizito detales suerzino Ukrainos pareigūnus.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
Kyjivas, gegužės 3 d. (ELTA). Ukrainos pareigūnų nuomone, informacijos apie prezidento Volodymyro Zelenskio planus apsilankyti Vokietijoje nutekinimas žiniasklaidai yra neatsakingas elgesys.
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „The Guardian“.
Pasak laikraščio, paaiškėjus V. Zelenskio vizito į Vokietiją datai, gali kilti skandalas.
Žurnalistai tvirtina, kad Ukrainos vyriausybei artimi šaltiniai informacijos apie vizitą paviešinimą laiko neatsakingu. Dabar kyla abejonių, ar Ukrainos valstybės vadovo kelionė apskritai įvyks.
Anksčiau Vokietijos žiniasklaida pranešė, kad esą V. Zelenskis atvyks į Vokietiją su oficialiu vizitu gegužės 13 d.
Trečiadienį Ukrainos prezidentas su darbo vizitu lankosi Suomijoje.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Generalinei prokuratūrai nusprendus nesiimti tyrimo dėl galimo informacijos nutekinimo buvusiam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui, prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad pati buvusį politiką delegavusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turėjo siekti išsiaiškinti visas skandalo detales.
Šalies vadovas prokuratūros sprendimą vadina „Pyro pergale“.
„Kas jau kas, bet partija, kuri delegavo K. Bartoševičių į politiką, tikrai turėtų būti pati suinteresuota, kad į visus klausimus būtų atsakyta. Kad neliktų jokių nutylėjimų, nes, akivaizdu, kad tuos nutylėjimus visuomenė pasistengs išsiaiškinti. Savais būdais ir savais keliais“, – antradienį LNK žinioms teigė prezidentas.
„Manau, kad tai yra Pyro pergalė“, – konstatavo G. Nausėda.
Jis svarstė, kad jei TS-LKD būtų iškart atsakiusi į iškeltus klausimus, skandalo partija galėjo išvengti. Pasak šalies vadovo, K. Bartosevičiaus istorija turės neigiamą įtaką priimant kitus sprendimus, valstybei svarbius klausimus.
„Jei nėra ką slėpti, tai buvo galima sąžiningai nuo pat pradžių į viską atsakyti ir, ko gero, ta krizė nebūtų besirutuliojusi toliau. O dabar tai visą laiką kabės ir trukdys spręsti kitus klausimus, kurie valstybei tikrai yra ne mažesnės svarbos. Ypatingai nacionalinio saugumo klausimus“, – kalbėjo G. Nausėda.
Lietuvos Generalinė prokuratūra. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad Generalinė prokuratūra nusprendė nesiaiškinti kas galėjo nutekinti informaciją K. Bartoševičiui, kadangi, prokurorų manymu, nusikalstama veika nebuvo padaryta.
Prokuratūros atstovė Elena Martinonienė antradienį žurnalistams aiškino, kad ikiteisminį tyrimą, kuriame įtarimai pareikšti K. Bartoševičiui, organizuojantis prokuroras, inicijuodamas kreipimąsi į Seimą dėl parlamentaro imuniteto panaikinimo, įvertino, kad dalis ikiteisminio tyrimo medžiagos taps vieša. Anot E. Martinonienės, dėl to nematoma pagrindo pradėti tyrimo dėl galimo informacijos nutekinimo.
Į prokuratūra su prašymu imtis tyrimo kreipėsi opozicinė Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija.
Sausio 23 d. generalinė prokurorė Nida Grunskienė kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl K. Bartoševičiaus teisinės neliečiamybės panaikinimo. Visgi, keletą dienų iki to, sausio 20 d. vakarą, būdamas komandiruotėje Čilėje pats politikas pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), prašydamas panaikinti jo mandatą. Savo sprendimą jis argumentavo asmeninėmis priežastimis.
Seimo opozicijai ir žiniasklaidai keliant klausimus dėl K. Bartoševičiaus pasitraukimo iš parlamento aplinkybių, paaiškėjo, kad tą patį penktadienį, kai politikas atsisakė mandato, V. Čmilytė-Nielsen buvo susitikusi su N. Grunskiene ir aptarė būsimą prokurorės kreipimąsi į Seimą. Tačiau, pasak jų, pokalbio metu nei K. Bartoševičiaus pavardė, nei politiko partinė priklausomybė nebuvo įvardinta.
Po kurio laiko pasirodė ir daugiau informacijos apie tą patį penktadienį vykusius Seimo pirmininkės susitikimus su koalicijos partneriais bei konservatorių seniūnės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės skambutį į Čilę. Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Istorijos aplinkybės ėmė kelti klausimus Seimo mažumai, todėl ši nutarė sušaukti neeilinę parlamento sesiją ir inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl galimo informacijos apie ikiteisminį tyrimą nutekinimo K. Bartoševičiui. Visgi, iniciatyvai palaikymo pritrūko ir laikinosios tyrimo komisijos sudaryti nepavyko.
K. Bartoševičiui pareikšti įtarimai dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo. Prokuratūros teigimu, turimi ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad nusikalstamos veikos buvo įvykdytos įtariamajam einant Seimo nario pareigas. Šiuo metu nukentėjusiais yra pripažinti 4 asmenys, tuo metu buvę mažamečiais arba nepilnamečiais.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gerbės pirmininkas Vytautas Landsbergis mano, kad buvusiam parlamentarui Kristijonui Bartoševičiui buvo nutekinta informacija apie jo atžvilgiu teisėsaugos vykdomą tyrimą.
Apie tai V. Landsbergis kalbėjo portalui tv3.lt duotame interviu. Jame TS-LKD patriarchas tvirtino manantis, kad K. Bartoševičiui buvo perduota informacija apie jo atžvilgiu vykdomą prokuratūros tyrimą, dėl to buvęs parlamentaras, V. Landsbergio manymu, ir nutarė pasitraukti iš Seimo.
„Tai man suprantama. Jam tai šovė į galvą, nes jis ne šiaip sau būgštavo, kad jo pėdsakais eina tyrimas, o dabar jau tikrai gavo žinią: „Kristijonai, tau šakės“. Man tai visiškai suprantama situacija. Jis pradėjo pats blaškytis ir pasiuntė žinutę R. Morkūnaitei-Mikulėnienei. Na, kažką padaryti norėjo. Pasakyti, kad pasitraukia iš Seimo“, – interviu portalui tv3.lt sakė jis.
V. Landsbergis svarstė, kad informacija K. Bartoševičiui apie jam norimus pareikšti įtarimus dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo, galėjo pakliūti per prokuratūrą, per nukentėjusiųjų artimuosius, draugus, pažįstamus. Jis tikino abejojantis, kad K. Bartoševičiui šią informaciją galėjo pateikti TS-LKD nariai, tačiau visiškai tokios galimybės neatmetė.
„Na, aš labai mažai įsivaizduočiau, kodėl iš Tėvynės sąjungos. Nes Tėvynės sąjungoje labai daug žmonių yra tiesiog padorūs žmonės. Kodėl jie turi kokiam nors pedofilui pranešinėti perspėjimus? Gal jie patys slapti pedofilai, nu ką aš galiu pasakyti. Juk to būna, to būna… Aš žinau, ir kaimyninėse šalyse vienas ministras pirmininkas buvo išaiškintas. Aš nežinau, ar pedofilas, ar tiesiog homoseksualas? Tai nu yra tų žmonių…“ – interviu svarstė V. Landsbergis.
ELTA primena, kad sausio 23 d. generalinė prokurorė Nida Grunskienė kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl Seimo nario K. Bartoševičiaus teisinės neliečiamybės panaikinimo. Vėliau, tą pačią dieną, pranešta apie minėto politiko atžvilgiu teisėsaugos pradėtą tyrimą dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo.
Visgi, keletą dienų iki to, sausio 20 d. vakarą K. Bartoševičius pateikė prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai, prašydamas panaikinti jo mandatą. Jis teigė, kad tokį sprendimą priėmė dėl asmeninių priežasčių.
Seimo opozicijai ir žiniasklaidai keliant klausimus dėl K. Bartoševičiaus pasitraukimo iš parlamento aplinkybių, paaiškėjo, kad tą patį penktadienį, kai politikas atsisakė mandato, V. Čmilytė-Nielsen buvo susitikusi su N. Grunskiene. Prokurorė informavo Seimo vadovę apie būsimą kreipimąsi dėl parlamentaro teisinio imuniteto naikinimo. Tiesa, tądien, pasak N. Grunskienės ir V. Čmilytės-Nielsen, nei K. Bartoševičiaus pavardė, nei politiko partinė priklausomybė nebuvo įvardinta.
Vėliau Seimo pirmininkė pripažino, kad po pokalbio su generaline prokurore, ji buvo susitikusi su premjere Ingrida Šimonyte. Abi politikės tikina apie ikiteisminį tyrimą, kuriame figūruoja K. Bartoševičius, nieko nežinoję. Generalinė prokuratūra. Slaptai.lt nuotr.
Viešojoje erdvėje pasirodė informacija ir apie tai, kad konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sausio 20 d. skambino komandiruotėje buvusiam Seimo nariui. Žurnalistams ji aiškino tai dariusi po to, kai gavo K. Bartoševičiaus žinutę apie sprendimą pasitraukti iš parlamento. Politikė taip pat nurodė, kad su buvusiu kolega bendravo per programėlę „Signal“, kurioje, pasak jos, neišliko siųsti pranešimai.
Istorijos aplinkybės ėmė kelti klausimus Seimo opozicijai – imta spėlioti, ar Čilėje buvusiam Seimo nariui parlamento vadovybė ar frakcijos kolegos nenutekino informacijos apie ikiteisminį tyrimą. Dėl to parlamento mažuma nutarė sušaukti neeilinę Seimo sesiją, kurios metu apsisprendė dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pateikė įstatymų pataisas, kuriomis siekiama apsaugoti seksualinį smurtą patyrusius nepilnamečius. Tiesa, laikinoji tyrimo komisija sudaryta nebuvo.
Vasario 1 d. prokuratūra paskelbė, jog iš Seimo pasitraukusiam K. Bartoševičiui pareikšti įtarimai dėl seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo. Kaip skelbė prokuratūra, turimi ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad nusikalstamos veikos buvo įvykdytos įtariamajam esant Seimo nariu. Šiuo metu nukentėjusiais yra pripažinti 4 asmenys, tuo metu buvę mažamečiais arba nepilnamečiais.
Džulijanas Asandžas
Daugiau negu 70 Didžiosios Britanijos įstatymų leidėjų paragino savo vyriausybę teikti prioritetą bet kokiai ekstradicijai, kurią Švedija galėtų pasiūlyti „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui, kurio nori ir Jungtinės Valstijos.
J. Assange’as buvo areštuotas ketvirtadienį Didžiosios Britanijos ambasadoje Ekvadore dėl kaltinimų pabėgus po paleidimo už užstatą, o Jungtinių Valstijų ekstradicijos prašymas susijęs su didžiuliu oficialių dokumentų nutekinimu.
Jis buvo populiarus pabėgėlis ambasadoje 2012 metais, kai paleistas už užstatą laukė ekstradicijos į Švediją dėl kaltinimų seksualiniais nusikaltimais ir išprievartavimu, kuriuos jis visada neigė.
Jeigu Švedija nesikreips dėl ekstradicijos, spręsti dėl precedento turės Didžioji Britanija.
Jungtinė Karalystė turi nusiųsti stiprią žinutę dėl savo prioritetų ir dėl to, kaip ji tvarkosi su seksualiniu smurtu, kurio rimtumą parodo tokie kaltinimai.
Kaltinimai seksualiniais nusikaltimais 2015 metais nustojo galioti, o Švedijos prokurorai nutraukė preliminarų tyrimą dėl išprievartavimo 2017 metais, teigdami, kad nuo to laiko, kai J. Assange’as yra nepasiekiamas, jie negali veikti. Vis dėlto po jo arešto buvo sprendžiama, ar reikėtų atnaujinti bylą dėl išprievartavimo, nes laikotarpis pareikšti kaltinimams baigiasi 2020 metų rugpjūtį.
47-erių metų australas teigia, kad Švedijos bylos prieš jį buvo politiškai motyvuotos ir susijusios su didelio skaičiaus Jungtinių Valstijų karinių ir diplomatinių dokumentų nutekinimu 2010 metais.
Jis siekė tapti pabėgėliu Ekvadore, teigdamas, kad jo ekstradicija į Švediją būtų pretekstas perduoti Junginėms Valstijoms.
Tačiau Ekvadoras panaikino jo prieglobsčio statusą ir įleido Didžiosios Britanijos policiją į ambasadą ketvirtadienį, kad J. Assange’as būtų areštuotas.
Po kelių valandų jis pasirodė teisme ir buvo pripažintas kaltu dėl užstato sąlygų pažeidimo 2012 metais. Jis gali būti įkalintas iki metų, o tuomet bus nuteistas ilgesniam laikui.
Atskira ekstradicijos byla Jungtinėse Valstijose gegužės 2 dieną numatyta dėl kaltinimų kibernetiniais nusikaltimais, nors JAV turi iki birželio 12 dienos pateikti visus ekstradicijos dokumentus.
Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas inicijuoja tyrimą dėl galimo Migracijos departamento informacijos nutekinimo trečiosioms šalims bei prieglobsčio suteikimo asmenims, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus. E. Misiūnas pavedė Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriui išsiaiškinti visas situacijos aplinkybes.
Ministras nurodė, kad tokia informacija jam būtų pateikta iki pirmadienio, kai jis grįš iš komandiruotės Kinijoje. Surinkus visą informaciją bus sprendžiama, kokį tarnybinį tyrimą pradėti. E. Misiūnas pastebi, kad tai jau ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl priimtų abejotinų sprendimų.
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Hilary Klinton laiškai
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
FSB emblema
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.
Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.
Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.
Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.
Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.
Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.
Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.
Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus) politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus užklausų.
„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.
Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.
„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“.
Amerikos žvilgsnis
Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.
Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.
Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.
Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.
Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.
Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.
O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.
Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino.
Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.
Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.
Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.
Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.
Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.
Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.
JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) vyriausioji patarėja Kelian Konvej (Kellyanne Conway) pareiškė neatmetanti galimybės, jog siekiant išaiškinti Baltųjų rūmų darbuotojus, perduodančius žiniasklaidai įvairią neviešą informaciją, gali būti panaudotas melo detektorius.
Melo detektorius
„Galbūt taip, o galbūt ne. Yra daug įvairių būdų, leidžiančių nustatyti, kas nutekina informaciją. Tai, žinoma, erzina žmones, atėjusius čia dirbti, pradedant nuo prezidento ir viceprezidento“, – sakė ji interviu televizijos kanalui „Fox News“. Kartu K. Konvej pabrėžė, jog duomenų nutekinimas gali pakenkti nacionaliniam saugumui.
Ketvirtadienį laikraštis „The Washington Post“ paskelbė D. Trampo telefono pokalbių su Meksikos prezidentu Enrike Penja Njetu (Enrique Pena Nieto) ir Australijos premjeru Malkolmu Ternbulu (Malcolm Turnbull) stenogramas.
„Mūsų prezidento pokalbių su kitų šalių vadovais nutekinimas yra nacionalinė gėda“, – pabrėžė D. Trampo patarėja.
Dėl didžiulio slaptos informacijos nutekinimo skandalo pertvarkomas Švedijos ministrų kabinetas, savo postų neteks du ministrai, ketvirtadienį pranešė šalies ministras pirmininkas Stefanas Liofvenas (Stefan Lofven), informuoja naujienų agentūra AFP.
Centro kairiųjų vyriausybėje įtakingas politikas – vidaus reikalų ministras Andersas Igemanas (Anders Ygeman) – postą paliks savo paties prašymu. Remiantis pranešimais, ministras žinojo apie įslaptintos informacijos nutekinimą, tačiau neinformavo apie tai premjero. S. Liofvenas pridūrė, kad iš pareigų taip pat pasitrauks infrastruktūros ministrė Ana Johanson (Anna Johansson).
Skandalas aukščiausią tašką pasiekė pastarosiomis savaitėmis, paaiškėjus, kad Čekijos ir Rumunijos technikos specialistams buvo sudaryta galimybė patekti į duomenų bazę apie Švedijos piliečių vairuotojų pažymėjus. Anot žiniasklaidos, į pavojų buvo pastatytos žvalgybos agentų tapatybės.
Gynybos ministrui Pėteriui Kultkvistui (Peter Hultqvist) pavyko išsaugoti pareigas, nors ir sulaukė opozicijos spaudimo. Švedijos premjeras pareiškė, kad jo mažumos vyriausybė neatsistatydins dėl šio skandalo ir atmetė raginimus sušaukti skubius rinkimus. Politikas užbaigs savo kadenciją. Tokius sprendimus S. Liofvenas paskelbė pagrindiniam opozicijos blokui raginant surengti balsavimą dėl pasitikėjimo. Opozicijos partijos dar turi patvirtinti, ar vyks balsavimas.
Premjero teigimu, toks sprendimas priimtas, norint išvengti Švedijos įstūmimo į krizę. „Neturiu jokio ketinimo įstumti Švedijos į politinę krizę“, – teigė jis ir pabrėžė sudėtingus iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduria šalis, t.y., įtampa Baltijos regione, „Brexit“ ir vyriausybės planai dėl socialinių ir ekonominių reformų.
Liūdnai pagarsėjęs Edvardas Snoudenas pareiškė, jog jis nėra paprastas „kompiuterinis hakeris“ ar „sisteminis administratorius“. Pasak E.Snoudeno, pažeminti ir sumenkinti jį linkęs oficialusis Vašingtonas ir spauda, keršydami už informacijos nutekinimą. Taip skelbia „USA Today“.
Šio leidinio žurnalistas ir apžvalgininkas Maiklas Uinteris primena, kad E.Snoudenas dirbo Amerikos slaptosioms tarnyboms. Pavyždžiui, Centrinei Amerikos Žvalgybai. Dėl šios informacijos niekas nesiginčija. E.Snoudenas išties turėjo ryšių su JAV slaptosiomis tarnybomis. Tiesa, dabar iškilo dilema, kokio rango žvalgybininkas iš tiesų buvo E.Snoudenas.
Edvardas Snoudenas padavė prašymą, kad jam būtų suteiktas laikinas prieglobstis Rusijoje, bet Maskva gali gaišti su atsakymu iki trijų mėnesių. Vieša Vladimiro Putino pozicija nepriekaištinga, jis net „išgelbėjo Baraką Obamą“, mano politologė Lilija Ševcova.
Šiaip ar taip, išsigandęs demaskuotojas tapo „rekvizitu“ specialiųjų tarnybų ir politikų žaidimuose, rašo žiniasklaida ir prognozuoja: pagyvenęs Rusijoje ir Lotynų Amerikoje, jis supras, kad amerikiečiai turi nepalyginamai daugiau asmeninių laisvių už Rusijos ir Lotynų Amerikos šalių piliečius.
Organizavęs NSA informacijos nutekinimą Edvardas Snoudenas antradienį padavė Rusijos valdžiai prašymą suteikti jam „laikinąjį prieglobstį“, praneša The Wall Street Journal. Medžiagos autorė cituoja Anatolijaus Kučerenos interviu televizijos kanalui „Lietus“. A.Kučereną ji vadina „susijusiu su Kremliumi advokatu, kuris konsultuoja bėglį amerikietį“.
