Ukrainos saugumo SBU ženklas
Kyjivas, rugpjūčio 14 d. (dpa-ELTA). Kyjivo teismas dėl valstybės išdavystės skyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolui majorui. Aukšto rango pareigūnas rinko informaciją ir perdavė ją toliau Rusijai, pranešė prokuratūra.
Be to, jis užverbavo samdomus žudikus išpuoliui prieš Ukrainos pusėje kovojančio čečėnų bataliono vadą. Žvalgybininkas buvo sulaikytas jau 2020 m. balandį. Nuosprendis jam kol kas neįsigaliojo.
Ukraina jau daugiau kaip 17 mėnesių priešinasi Rusijos invazijai. Prieš tai ukrainiečių pajėgos nuo 2014 m. pavasario kovojo su Maskvos kontroliuojamais separatistais Rytų Ukrainoje.
Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, liepos 14 d. (ELTA). Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, komentuodamas NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sprendimą dėl Ukrainos, pareiškė, kad Aljansas turėjo ryžtingiau veikti Kyjivo narystės klausimu. B. Johnsonas tai rašo savaitinėje laikraščio „Daily Mail“ skiltyje.
Ekspremjeras pabrėžė, kad Ukraina moka didelę kainą Rusijos sukeltame plataus masto kare, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 500 dienų. „Šią savaitę NATO šalių lyderiai turėjo parodyti savo kolektyvinę pagarbą ir dėkingumą už didvyrišką Ukrainos pasipriešinimą kovoje, kurioje nė vienas NATO karys nebuvo sužeistas ir nežuvo, nes mes NATO šalyse žinome – ir nuolat sakome – kad ukrainiečiai kovoja už mus visus“, – pažymėjo jis.
Pasak B. Johnsono, „Vilniaus viršūnių susitikimo išvados nėra tvirtesnės ar įtikinamesnės už 2008 metų išvadas Bukarešte“, todėl „nenuostabu, kad prezidentui Zelenskiui iš pradžių buvo sunku nuslėpti savo nusivylimą“.
„Kada „sąjungininkai sutiks“? Kada sąlygos „bus įvykdytos”? Sprendžiant iš Bukarešto išvadų, sąjungininkai dėl viso to susitarė prieš 15 metų! Kada išmoksime pastarųjų 20 bendravimo su Putinu metų pamoką? Kaip tik mūsų neapsisprendimas, mūsų dvejojimas, mūsų mėginimai vaikytis du kiškius ir paskatino jį įsiveržti“, – pabrėžia B. Johnsonas.
Būtent todėl, pažymi buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, Aljansas turi kuo greičiau pasiūlyti aiškų Ukrainos stojimo į NATO grafiką. Didžioji Britanija atkakliai dirba neviešą darbą, kad šis tikslas būtų pasiektas, priduria jis.
Šiomis dienomis B. Johnsonas pažymėjo stabilios Vakarai pagalbos Ukrainai svarbą ir perspėjo dėl „nuovargio nuo Ukrainos“.
Šiandien man gėda, jog priklausau NATO struktūroms. 2023-ųjų liepos 11 – 12 dienomis tapo aišku, kas tikrasis šios politinės – karinės organizacijos vadovas. Pirmuoju smuiku griežia ne JAV, ne Didžioji Britanija, ne Vokietija, ne Prancūzija, o Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas. Tai jis sprendžia, ką NATO galinti priimti į savo gretas, o ką – palikti už vartų.
Beje, Kremlius jau senokai čia turi veto teisę. Mažų mažiausiai – nuo 2008-ųjų, kai Bukarešte NATO šalių lyderiai pabijojo į savo gretas priimti Ukrainą ir Gruziją (Sakartvelą). Anuomet, pakvietę gruzinus ir ukrainiečius į savo šeimą, galėjome sumažinti Kremliaus apetitus puldinėjant kaimynines šalis. Jei būtume pasielgę kietai, vyriškai, turėjome galimybę išvengti ir 2008-ųjų Rusijos karo prieš Gruziją, ir 2014-ųjų Krymo okupacijos, ir 2022-ųjų puolimo trokštant okupuoti visą Ukrainą. Bet Barakas Obama ir Džo Baidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Kremlius gerbia tik jėgą. Jokių kitų argumentų šis banditas nepripažįsta.
Šiandien akivaizdu, jog Lietuva prieš 19-a metų į NATO buvo priimta visai ne todėl, kad atitiko griežtus šios militarinės organizacijos reikalavimus. 2004-aisiais mus Briuselis po savo skėčiu priglaudė todėl, kad šiam sprendimui nesipriešino Maskva. Jei Kremliaus vadovai 2004-aisiais būtų kėlę skandalus, Lietuva matytų NATO kaip savo ausis. Galėjome išnaikinti savo žemėje visų rūšių korupcijas, prisipirkti šimtus tankų ir haubicų, bet mūsų nepriimtų, nes taip kumščiu į stalą trinktelėjo Kremliaus vadovai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kalbos, jog Ukraina neatliko dar visų jai skirtų namų darbų, – tėra melas, skirtas lengvatikiams mulkinti. Ukraina šiandien vienintelė tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet ji – liko už borto. Jai net neleido Vilniuje atvirai kalbėti, nors NATO valstybių vadovai šaukte šaukia remiantys žodžio, spaudos, nuomonių laisvę, gerbia pliuralizmą, nes tik ginčuose gimsta tiesa. Nuo Rusijos agresijos narsiai, šauniai besiginančios šalies vadovas turėjo teisę būti nepatenkintas, nes būtent jo kariai tramdo agresorių. Vaizdžiai tariant, jie gina ne vien Ukrainą, bet ir visą Rytų Europą. O kaip iš tikrųjų? Vos tik Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis liepos 11-ąją viešai nusivylė aptakiais NATO lyderių pažadais, pavadindamas tūpčiojimą absurdu, tuoj LITEXPO rūmų kuluaruose buvo užsipultas, kad šneka ne taip, kaip reikia, vertina ne taip, kaip galima. Jam, regis, buvo net pagrasinta: džiaukis tuo, ką šiandien gauni, nes priešingu atveju … atsidursi prie suskilusios geldos. NATO lyderių išprievartautas V. Zelenskis liepos 12-ąją jau nebešnekėjo apie absurdus. Štai tokia vakarietiška demokratija.
Taigi turime patį blogiausią variantą. V. Putinas ir jo gauja pamatė: NATO bijo, NATO nežino, ko griebtis, NATO pasimetusi, NATO tesugeba prie derybų stalo ilgai ir nuobodžiai pliurpti. Pareiškimai, jog NATO šiandien kaip niekad stiprus, vieningas ir pasiruošęs atremti absoliučiai visus iššūkius, – pigi demagogija. Todėl V. Putinas ir tie, kurie jį pakeis, taps dar įžūlesni, žiauresni. Jei pavergs Ukrainą, tikrai klibins Briuselio duris, reikalaudami atiduoti Maskvos įtakos zonai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kaip tuomet elgsis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pasitaręs su JAV, Vokietijos, Prancūzijos lyderiais? Įtariu, jog mus labai panašiai išduos, kaip šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo paaukota Ukraina. Nes NATO – arba bijo, arba taip nusilpęs, kad nepajėgus nei pats gintis, nei kaimyną apginti, arba esama slaptų susitarimų su V. Putinu.
V. Putinas ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Šiandien vis labiau linkęs tikėti, jog pačios stipriausios ir įtakingiausios NATO valstybės vadovas JAV prezidentas Joe Bidenas su V. Putinu slapta susitarę dėl Ukrainos ateities. Tas susitarimas – išdavikiškas. Ukraina atiduodama Rusijos įtakai. V. Putinas galįs elgtis Ukrainoje kaip tinkamas. Tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl J. Bidenas pusantrų metų neskubėjo ukrainiečių kariams atvežti rimtų tankų, rimtų toliašaudžių patrankų, toli lekiančių sviedinių, galingų naikintuvų. Jei J. Bideno administracija dar 2022-ųjų vasarą būtų atsiuntusi Ukrainos gynėjams visko, ko jiems reikia, jie būtų priešą senų seniausiai išstūmę lauk. Bet ginklų tiekimas Ukrainai buvo itin skūpus, lašino tarsi pipete. Tik po kelis ar keliolika egzempliorių. Akivaizdu, kad ukrainiečiai nepajėgė sėkmingai veržtis į Rytus, o Rusija turėjo laiko įsitvirtinti užgrobtose žemėse, pergrupuoti dalinius, pakviesti naujų apmokytų karių. Dabar Ukrainą jau demagogiškai prievartauja sėstis prie derybų stalo – jei daugiau nebepajėgiate susigrąžinti žemių, tuomet privalu tartis su Kremliumi dėl paliaubų. Ypač niekšiška ukrainiečius šantažuoti – vis tiek būsite priversti tartis su V. Putino gauja, nes, priešingu atveju, jums daugiau nebeduosime modernios ginkluotės, ir jūs, norite ar ne, būsite priversti pasiduoti.
Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. Youtube.com
Tad koks tikrasis šios išdavystės vardas? Pasak apžvalgininkų Andrėjaus Ilarionovo, Konstantino Borovojaus, Gario Tabacho – JAV prezidentas demokratas Džo Baidenas. Tai jis nenori Ukrainos pergalės. Peržiūrėkite dešimtis apžvalgininkų komentarų youtube.com kanaluose. Ten smulkiai, aiškiai, išsamiai papasakota, kas iš tiesų yra šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas ir kodėl įmanoma jo slapta bičiulystė su V. Putinu. Šiandien daug kas įsitikinę, jog tai buvęs prezidentas Donaldas Trampas – blogio genijus (panašiai kadaise manė ir šių eilučių autorius). Dabar vis daugiau įtarimų, jog D. Trampo deskriditavimo kampanija buvo dirbtinai išpūsta tam, kad pridengtų J. Bideno darbelius. Atkreipkite dėmesį – kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo D. Trampas, V. Putinas nesiryžo pulti nei Ukrainos, nei jokios kitos šalies. Vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas, Kremlius nedelsiant ėmė žvanginti ginklais. Sutapimas? Galbūt – nelemtas atsitiktinumas. Tačiau A. Ilarionovas, K. Borovojus, G. Tabachas įsitikinę, jog didžiojoje politikoje nei sutapimų, nei atisitiktinumų nėra.
Lietuvoje šių metų liepos 11 – 12 dienomis viešėjo J. Bidenas. Net aplankė senąjį Vilniaus universitetą. Bet ar šis faktas – didelė garbė Lietuvai? Juk būtent J. Bideno žodis NATO viršūnių susitikime buvo lemiamas – Ukrainos kelionė į NATO bus tokia pat ilga, kaip Turkijos – į Europos Sąjungą. Po liepos 11 – 12-osios sprendimų, kurių tikrasis redaktorius yra būtent J. Bidenas, nepasitikėjimo ateitimi – tik daugiau. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rytų Europoje. O Kremliuje – džiūgauja, ploja iš džiaugsmo rankomis, geria šampaną…
Lietuvoje gegužės 30-ąją viešėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Dėmesio vertas susitikimas. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė gynybos srityje. Visi puikiai žinome, jog vokiečiai vardan bendrojo saugumo sutiko Lietuvoje nuolat laikyti savo karių. Tik dar iki galo neapsispręsta, kokio dydžio būtų vokiškasis kovinis vienetas.
Vienas variantas – visa vokiečių karių grupuotė Lietuvoje dislokuojama nuolat. Tai, beje, būtų pats palankiausias mums sprendimas. Mes tikrai jaustume rimtą karinę paramą. Antrasis – ne toks palankus Lietuvai. Berlyne esama jėgų, kurios į Lietuvą atgabenti norėtų tik dalį brigados. Esą didžioji, smogiamoji, brigados dalis liktų Vokietijoje, tačiau, „esant poreikiui, brigados dydžio karinis vienetas greitai būtų permestas į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius“. Jų teigimu, visos brigados nėra reikalo laikyti Kazlų Rūdos ar Pabradės miškuose.
Balandžio pabaigoje Berlyne viešėjęs G. Nausėda tvirtino, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant specialiąją infrastruktūrą. Vis tik Vokietija oficialiai šio sutarimo kol kas nepatvirtinusi. Dėl Vokietijos brigados dislokacijos Lietuvoje jau senokai kilusios intensyvios diskusijos. Jos trunka pusę metų. Beje, Lietuvoje nėra vieningos nuomonės, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada į Lietuvą atvažiuos ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o skaitlinga, iki dantų moderniausiais ginklais aprūpinta Vokietijos karių brigada.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus
Šių metų gegužės 30-ąją mūsų prezidentas Gitanas Nausėda susitikimo su Vokietijos prezidentu metu teigė, kad Vokietijos vaidmuo yra esminis tiek remiant už laisvę kovojančią Ukrainą, tiek užtikrinant regiono saugumą. Be to, ilgalaikis Vokietijos įsipareigojimas Lietuvos saugumui yra reikšmingas visam NATO rytiniam flangui. Prezidentas, kaip parašyta oficialiame Prezidento Gitano Nausėdos internetiniame lrp.lt puslapyje, pabrėžė, kad Lietuva aktyviai investuoja į karinės infrastruktūros plėtrą, kad sukurtų sąlygas priimti vokiečių brigadą savo teritorijoje.
„Lietuva iš savo pusės pasirengusi padaryti viską, kad Vokietijos kariai mūsų žemėje jaustųsi kaip namuose. Sąjungininkų pajėgos būtinos Lietuvos saugumui ir apginamumui užtikrinti. Turime stiprinti NATO Aljanso rytinį flangą. Tai – priešakinė linija, kuri turi būti itin stipri, įskaitant oro ir priešraketinės gynybos elementus bei didesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione“, – kalbėjo šalies vadovas (citata – iš Prezidento Komunikacijos grupės parengto oficialaus pranešimo).
Taigi oficialiuose lietuviškuose pranešimuose pasigedau svarbiausio komentaro: mūsų teritorijoje bus dislokuota visa Vokietijos brigada ar tik, vaizdžiai tariant, štabas ir keletas vokiečių sargybinių.
Jei man būtų leista tarti savo žodį, kalbėčiau kategoriškai – vokiečius būtina spausti. Mums reikalingi raštiški vokiečių įsipareigojimai, jog į Lietuvą atvyks visa brigada, o ne vien brigados vadovybė.
Bet net jei išpešime iš besimuistančių vokiečių politikų oficialią sutartį, tai dar nereikš, jog artimiausiu metu tikrai turėsime vokišką brigadą. Skaudi gyvenimiškoji patirtis byloja, jog, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, laužomos net pačios solidžios sutartys. Nusispjaudami į savo pačių pasirašytus dokumentus politikai dažnusyk net neraudonuoja iš gėdos, net neatsiprašo. Puikiausias pavyzdys – liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas drauge su Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru ir Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pažadėjo saugoti atominio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Neprabėgo nė trys dešimtmečiai, ir puikiai matome, ko vertas 42-ojo JAV prezidento Bilo Klintono parašas saugoti Ukrainos nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. 46-asis JAV prezidentas Joe Bidenas nė sykio niekur Budapešto Memorandumo viešai neprisiminė. Tarsi jo nė nebūtų. O šios politikos šalininkai puolė įrodinėti, jog Budapešto memorandumas – nieko nevertas, jis neįpareigoja nei Vašingtono, nei Londono ginti Ukrainą. Tiesiog gražus popiergalis. Be to, turėtume suvokti, jog memorandumas nėra amžinas (tai kas trukdė ponui Dž. Baidenui tapus JAV prezidentu tuoj po inauguracijos slapta informuoti Kijevą, jog amerikiečiais oficialiai atsisako savo įsipareigojimų ir todėl Ukrainai … grąžina atominį ginklą).
Tad jei Vokietija ypač garsiai ir iškilmingai įsipareigotų Lietuvos poligonuose nuolat dislokuoti savo karių brigadą, net jei toji brigada tikrai atvyktų į Lietuvą, tai dar nėra jokių garantijų, jog, sakykim, galimos Rusijos agresijos išvakarėse Berlynas neišsigąs, nekapituliuos. Paties blogiausio varianto neatmeskime – karo išvakarėse Kremliaus šantažuojamas Berlynas skubiai išveža savo karius iš Lietuvos teritorijos. Vaizdžiai tariant, vokiečiai paaukoja Rytų Europą vardan taikos ir ramybės centrinėje, vakarų ir pietinėje Europoje.
Taip, šiandien ponai Frankas Walteris Steinmeieris ir Olafas Scholzas tarsi linkę saugoti rytinį NATO flangą, kaip kadaise B. Klintonas – Ukrainą. Bet po kelerių metų į valdžią Vokietijoje galbūt ateis Angelos Merkel sukirpimo politikai, kurie nusispjaus į savo pirmtakų pažadus, ir tuomet Lietuva liks apgauta, išduota, parduota, kaip Ukrainą pirmaisiais 2022-ųjų karo mėnesiais išdavė 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas (dabar, žinoma, Baltieji rūmai pakeitė nuomonę, ukrainiečius šiek tiek remia ginklais, bet 2022-ųjų vasario mėnesį oficialusis Vašingtonas juk elgėsi išdavikiškai; šito nepaslėpsi, neužtušuosi).
Tad visi tarptautiniai susitarimai – paguoda tik lengvatikiams. Pafantazuokime: jei sutartyse būtų numatyta, pavyzdžiui, kokia bausmė laukia politikų, nesilaikančių sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtų kita šneka. Sakykim, J. Bidenui už tai, kad iš karto pirmosiomis karo dienomis neįgyvendino savo kolegos B. Klintono įsipareigojimų Ukrainai, taikoma apkalta – garbusis senolis po viešo teismo ir pasmerkimo išvežamas į kalėjimą. Arba: F. W. Steinmeieris tupdomas į kalėjimą vien už tai, kad dar visai neseniai rengė Ukrainą išduodančius vadinamuosius „Minsko susitarimus“. Tuomet sutartys, žinoma, taptų solidesnėmis, svaresnėmis.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Bet taip niekad nebuvo ir niekad nebus. Gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Tokia skaudi realybė. Sutartį sulaužęs verslininkas, banko klientas, policininkas, kavinės virėjas, mobilųjį telefoną nusipirkęs vaikinas, girtas teisėjas sulaukia griežtų bausmių už tai, kad pažeidė bent vieną kokios nors sutarties punktą. Tik pamėgink kur nors suklupti. Tuo tarpu ištisas valstybes agresoriui aukojantys politikai džiaugiasi pagarba, turtais, neliečiamybe bei visokiausio plauko imunitetais. Ponia A. Merkel ir Gerhardas Šrioderis taip ir numirs, nesulaukę deramo atpildo už flirtus su Vladimiru Putinu. O juk turėtų, žvelgiant giliau, sėdėti kalėjimuose iki gyvos galvos.
Žodžiu, turime ne itin džiugią realybę, kurios nepastumsi į šoną, kurios neapeisi iš už nugaros. Vienintelė išeitis – su partneriais kalbėtis bent kiek atviriau, drąsiau. Pavyzdžiui, kokiais sumetimais vedinas į Lietuvą gegužės 30-ąją buvo atsibeldęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jei, remiantis vieša informacija, nieko konkretaus neištarė apie Lietuvoje dislokuojamos vokiečių brigados dydžius? Atskrido mūsų paguosti, mėgina patiklius lietuvius užliūliuoti saldžiais pažadais, panašiais į 1994-ųjų metų Budapešto memorandumą? Apsimeta, kad jam itin rūpi Lietuvos likimas, Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos teritorinis vientisumas?
Oficialiai: tikiu kiekvienu Vokietijos prezidento ir Vokietijos premjero žodžiu. O širdies gilumoje kirba didžiulis nerimas.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
Vladimiras Kara Murza, Rusijos opozicionierius
Maskva, spalio 6 d. (AFP-ELTA). Rusijos opozicijos veikėjas Vladimiras Kara-Murza, balandžio mėnesį įkalintas už tai, kad pasmerkė Kremliaus puolimą Ukrainoje, apkaltintas valstybės išdavyste, ketvirtadienį Rusijos naujienų agentūroms sakė jo advokatas.
„Mūsų klientas apkaltintas už tai, kad tris kartus kritiškai pasisakė prieš Rusijos valdžią per viešus renginius Lisabonoje, Helsinkyje ir Vašingtone. Šios kalbos nesukėlė jokios grėsmės (šaliai), tai buvo vieša, atvira kritika“, – naujienų agentūrai TASS sakė V. Kara-Murzos advokatas Vadimas Prochorovas.
Šiandien vėl noriu atkreipti dėmesį į vėluojančias vakarietiškų ginklų siuntas Ukrainai.
Viename iš paskutiniųjų videointerviu Ukrainos prezidentūros patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksijus Arestovičius (Marko Feigino internetinis kanalas) pastebėjo, jog ginkluotosioms jo šalies pajėgoms verkiant reikia bent dvigubai daugiau sunkiosios ginkluotės nei šiuo metu sulaukiama iš Vakarų. Kai O. Arestovičius tarstelėjo konkrečiau, kiek jiems praverstų toliašaudžių vamzdžių, galingas raketas sviedžiančių net už kelių šimtų kilometrų, net žagtelėjau iš nuostabos. Ukrainiečiams tetrūksta vos kelių dešimčių galingųjų vamzdžių. Atkreipkite dėmesį – ne tūkstančio, ne pusės tūkstančio, net ne šimto. Užtektų papildomų kelių dešimčių, ir tai ženkliai sustiprintų jų pozicijas visose fronto atkarpose.
Įsiklausius į šias pastabas nejučiom išsprūdo retorinis klausimas: nejaugi Vakarai, drauge surėmę pečius, nesugeba sukrapštyti bent šimto toliašaudžių vamzdžių? Kas tai – dešimtmetį trukusio tylaus nusiginklavimo pasekmė ar sąmoningas sabotažas, nenoras, kad Ukraina kuo greičiau ir įspūdingiau laimėtų?
Kitas retorinis klausimas – dėl keistos JAV prezidento Joe Bideno laikysenos. Žiūriu Dmitrijaus Gordono videointerviu su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmitrijumi Kuleba ir netikiu tuo, ką girdžiu. Ukrainos diplomatijos vadovas tvirtina, jog Amerikos prezidentas, kai iki Rusijos agresijos pradžios buvo likusios kelios simbolinės minutės, patarė jam pirmiausia rūpintis savo vaikais, o ne Ukraina. Iš kitų viešai skelbiamų Ukrainos vadovų užuominų susidariau nuomonę, esą oficialusis Vašingtonas tą patį siūlė ir Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui, ir dar keliems aukšto rango ukrainiečių pareigūnams – bėkite pas mus, į Ameriką, nes Ukraina žlugs per artimiausias 72 valandas. Pasiūlymas keistas, panašus į raginimą išduoti savo valstybę, savo Tėvynę.
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Jei tai, ką viešai ištarė ponas D.Kuleba, – tiesa, tuomet lengviau suvokti, kodėl JAV vis neranda bent penkiasdešimt papildomų galingųjų vamzdžių. Oficialusis Vašingtonas nesitikėjo, kad įvykiai pakryps būtent tokia kryptimi: V.Zelenskis niekur nebėgs, ukrainiečiai narsiai, sumaniai priešinsis, o Rusijos armija, užuolusi Ukrainą, nebus tokia galinga, kokią ją esant įsivaizdavo JAV žvalgybos. Dabar amerikietiškąjį traukinį perstatyti ant kitų bėgių – ne taip lengva. O ir JAV sąjungininkės Europoje pastarąjį dešimtmetį kvailiojo: lenktyniavo, kurios karinėms reikmėms skirs mažiau pinigų, skubėjo,kurios daugiau pigiai prisipirks rusiškų dujų ir rusiškos naftos, ignoruodamos alternatyvas, varžėsi, kurios dažniau telefonu pasišnekučiuos su Vladimiru Putinu. Regis, Vokietija iki šiol praradusi sveiką nuovoką: kai nereikia – kariauja, kai reikėtų parodyti tvirtą kumštį – pabrukusi uodegą gėdingai sprunka į krūmus.
Taigi Vakarai karo išvakarėse padarė grubių klaidų. Po rimtų apsižioplinimų nėra paprasta sugrįžti iš klystkelių ir šunkelių. Kai kurių ginklų per kelias dienas nepagaminsi. Visa tai – suprantama, gal net pateisinama. Mes – žmonės, mes – mirtingieji. Šiandien labai svarbu, jog Vakarai taiso savo klaidas. Bet ar Vakarai taiso savo nuodėmes taip principingai, kaip derėtų?
Ką turiu omenyje? Jei J.Bidenas išties ragino Ukrainos vadovus nešti kudašių iš šalies, vos tik iškilo karo grėsmė, kodėl JAV prezidentui iki šiol nesurengta apkalta? Juk J.Bidenas tiesiogiai – netiesiogiai ragino Ukrainos vadovybę išduoti savo tautą. Norim ar nenorim, J.Bidenas kvietė Ukrainos valdžią piktnaudžiauti tarnybine padėtimi: nusispjauti į valstybės reikalus ir žiūrėti tik savo artimųjų. Iš kurios pusės pažvelgsi, J.Bideno administracija kurstė savo kolegą V.Zelenskį ignoruoti priesaiką, įkalbinėjo paniekinti prezidentinius įsipareigojimus. Ar JAV rinkėjai linkę pasitikėti prezidentu, kuris kitų šalių prezidentus skatina negerbti Konstitucijos?
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.
Spaudoje aptinku informacijos, kaip Amerikos slaptosios tarnybos atlieka kratas buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo rezidencijoje – ieško neteisėtai laikomų dokumentų. Dažnai prisimenu, kiek tyrimų buvo surengta dėl asmeninių D.Trumpo veiksmų, dėl įvairiausio pobūdžio įtarimų suokalbiais su Kremliumi, kiek kartų atidžiai žvelgta į D.Trumpo aplinkos žmones. Beje, normalioje valstybėje taip ir privalu elgtis: tegul bus pašalinti net menkiausi įtarimai.
Bet kur tada apkalta J.Bidenui dėl galimos draugystės su V.Putinu? Kremliaus diktatorius šiandien džiaugtųsi, jei J.Bidenui anuomet būtų pavykę V.Zelenskį įkalbėt bėgti iš Kijevo! Pasitraukus V.Zelenskiui Ukrainoje būtų kilęs nusivylimas, panika, abejingumas, ir tuomet Ukrainos pralaimėjimas greičiausiai būtų neišvengiamas.
O juk jei JAV norėtų rimtai apsivalyti, ne tik J.Bidenas turėtų sulaukti rimtos pylos. Iš pareigų turėtų būti atleisti ir visi tie JAV žvalgybų vadovai, kurie pranašavo, esq Ukraina kris per artimiausias dvi – tris paras. Jei taip kardinaliai klystama brėžiant gyvybiškai svarbias prognozes (tarp 72 valandų ir pusės metų – akivaizdus skirtumas), atsistatydinimas džeimsų bondų vadams turėtų būti privalomas. Klaidinga žvalgybos prognozė – tai ne klaidingas žurnalisto ar politologo kometaras. Ypač dėl karo reikalų, kuomet žūsta tūkstančiai žmonių, kai su žeme sulyginami milijoniniai miestai, kai iškyla pavojus galingoms atominėms elektrinėms.
Pirmiausia savo kėdę turėtų prarasti, žinoma, CŽV direktorius Williamas Burnsas (Viljamas Bernsas). Juk jis kadaise yra dirbęs ambasadoriumi Rusijoje, tad pažįsta šią šalį, ne sykį buvo susitikęs su pačiu V. Putinu. Karo išvakarėse net dvi paras svečiavosi Maskvoje – šnekėjosi ne tik su Rusijos žvalgybų vadovais, bet ir su Kremliaus diktatoriumi. Žodžiu, turėjo perprasti Kremliaus žaidimus. Bet, regis, nieko nesuprato arba nenorėjo suprasti.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Iš savo kėdės turėtų būti ištrenktas ir ponas J.Stoltenbergas. Jei turėtų bent mažumėlę sąžinės, senų seniausiai pats privalėjo trauktis iš savo posto – dar tuomet, kai Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija nesiteikė skirti deramo dėmesio karinėms reikmėms. Jei NATO vadovas anuomet būtų prisipažinęs nenorintis vadovauti popieriniam NATO, nesukrapštančiam net 2 proc. nuo BVP, J.Stoltenergą šiandien vadinčiau principingu politiku. Bet J.Stoltenbergas buvo linkęs plaukti pasroviui: altyginimas, garbė, reikšmingumas, galimybė nemokamai keliauti po pasaulį. Tylėjo dėl tikrosios padėties Aljanse. Bent jau garsiai netriukšmavo. Ar mums reikalingi tokie generaliniai sekretoriai?
Tad diskusija dėl kelių dešimčių toliašaudžių modernių artilerinių įrenginių, kurių trūksta Ukrainai, – ne iš piršto laužta. Įtariu, jog Ukraina jų negauna ne vien todėl, kad Vakarai jų neturi. Matyt, esama daug galingų jėgų, kurios nenori akivaizdžios Ukrainos pergalės ir rimto Rusijos sutriuškinimo. Matyt, turime jėgų, kurios nenori rimto Vakarų apsivalymo.
Ukrainos saugumo SBU ženklas
Kyjivas, liepos 18 d. (dpa-ELTA). Po didelio dėmesio sulaukusio Ukrainos žvalgybos vado Ivano Bakanovo atleidimo prezidentas Volodymyras Zelenskis laikinuoju institucijos vadovu paskyrė ligšiolinį jo pavaduotoją.
Remiantis pirmadienį pasirašytu dekretu, slaptajai tarnybai SBU kol kas vadovaus 39-erių Vasylis Maliukas. Jis nuo kovo buvo pirmasis I. Bakanovo pavaduotojas. Kariškis yra įgijęs teisininko išsilavinimą Žvalgybos akademijoje ir dirbęs institucijos kovos su korupcija struktūrose.
Sekmadienį V. Zelenskis iš SBU vado posto atleido savo jaunystės draugą I. Bakanovą, kuris nuo 2019 metų vadovavo daugiau kaip 30 000 darbuotojų turinčiai tarnybai.
Oficialiai argumentuojama, kad I. Bakanovas, taip pat generalinė prokurorė Iryna Venediktova atleisti, nes daug darbuotojų iš Ukrainos saugumo aparato perbėgo pas rusų okupantus Pietų Ukrainoje.
Tačiau žiniasklaida atkreipia dėmesį ir į tai, kad 47 metų I. Bakanovas, kuris nebuvo žvalgybos specialistas, neturėjo didelio autoriteto tarp pavaldinių.
Igoris Dodonas. EPA – ELTA foto
Kišiniovas, gegužės 24 d. (AFP-ELTA). Antradienį Moldova sulaikė prorusišką buvusį prezidentą Igorį Dodoną, įtariamą išdavyste ir korupcija, pranešė prokurorai. Konfliktas kaimyninėje Ukrainoje didina įtampą šioje narystės Europos Sąjungoje (ES) siekiančioje šalyje.
„Igoris Dodonas antradienį sulaikytas 72 valandoms“, – žurnalistams sakė Generalinės prokuratūros atstovė Mariana Čiorpec ir pridūrė, kad jis laikomas Nacionaliniame antikorupcijos centre. Ji sakė, kad kratos vyksta 12-oje skirtingų vietų, įskaitant I. Dodono namus sostinėje Kišiniove.
I. Dodonas tiriamas dėl keturių atskirų nusikaltimų: valstybės išdavystės, politinių lėšų gavimo iš nusikalstamos organizacijos, neteisėto praturtėjimo ir „pasyvios korupcijos“. Tyrėjai įtaria, kad 2019 m. I. Dodonas paėmė pinigus iš politinio sąjungininko ir įtakingo oligarcho Vladimiro Plahotniuko, 2020 m. pabėgusio iš šalies dėl įtarimų kyšininkavimu ir neįleisto į Jungtines Valstijas.
I.Dodonas vadovavo Moldovai 2016–2020 m. ir buvo atvirai Maskvos remiamas.
Dauguma Moldovos gyventojų kalba rumuniškai, bet yra ir didelė rusakalbių mažuma bei Maskvos remiamas separatistinis Uždniestrės regionas. Per dažnas politines krizes besikeičiančios valdžios nuolat krypsta tai į Vakarus, tai į Maskvą.
Įklimpęs į skandalus, susijusius su korupcija skurdžioje šalyje, I. Dodonas pralaimėjo prezidento postą Maiai Sandu. Jos proeuropietiška partija per parlamento rinkimus 2021 m. iškovojo skambią pergalę. Rusijai pradėjus puolimą Ukrainoje Kišiniovas tvirtai palaiko Kyjivą.
Moldova priima pabėgėlius, pateikė paraišką dėl narystės Europos Sąjungoje ir gavo karinės pagalbos pažadą iš Europos.
Rusija griežtai kritikuoja Moldovą, kuri baiminasi, kad gali tapti kitu Maskvos taikiniu. Separatistų valdžia Uždniestrėje balandį pranešė apie daugybę atakų, dėl jų kaltino Ukrainą.
Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gegužės 1-ąją įsigalioja Seimo priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, kuris nustato naujas asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindines taisykles.
Pagal įstatymą, vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau jame taip pat nustatytos išimtys, kai vardai ir pavardės galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
Kaip pažymi naujų nuostatų iniciatoriai, įstatymas padės spręsti mišrias santuokas sudariusiems žmonėms kylančias problemas dėl skirtingai įrašytų pavardžių dokumentuose. Išimtimi taip pat galės pasinaudoti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų vaikai, kurių vardai ir pavardės asmens dokumentuose galės būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
Dėl vardų ir pavadžių keitimo, kaip ir iki šiol, reikės kreiptis į savivaldybių civilinės metrikacijos skyrius.
Apie pokyčius Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras pasiteiravo teisingumo ministrės ir Seimo narės Evelinos Dobrovolskos.
– Gerbiama ministre, kuo Lietuvai svarbus šio įstatymo įsigaliojimas?
Iki šiol Lietuvoje negaliojo joks įstatymas, reglamentuojantis vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, o esamas (ne įstatymo lygmens) teisinis reguliavimas dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos procesų nebuvo pakankamas asmenų pareikštiems socialiniams poreikiams patenkinti, teisėms užtikrinti. Per tą laiką tik teismai užpildydavo teisinę spragą ir priimdavo būtinus sprendimus dėl asmenvardžių rašymo.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Įsigaliojus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui, bus pašalintos teisinio reguliavimo spragos, dėl kurių asmenys savo asmenvardžių negalėjo rašyti originalia forma ar šeimos negalėjo turėti vienodos pavardės ir dėl to patirdavo rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o teisę į asmenvardį kiekvieną kartą buvo priversti įgyvendinti teismo keliu.
Taigi asmuo administracine tvarka galės įgyvendinti savo teisę turėti asmenvardį, kuris būdingas jo tautiniam vardynui, sutuoktiniai, taip pat jų vaikai galės turėti vienodai užrašytą pavardę, o asmuo, turintis dvigubą pilietybę, galės turėti vienodus asmenvardžius tapatybės dokumentuose.
– Kaip šis sprendimas palengvins Lietuvos teismų darbą?
Teisingumo ministerijos duomenimis, 2019−2021 metais buvo priimta virš 200 teismų sprendimų, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos civilinės būklės aktų įrašuose įrašyti asmenvardžius su q, x ar w raidėmis arba įpareigoja užrašyti asmenvardį nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių. Teismų sprendimų, kuriais būtų atsisakyta suteikti asmenvardžius su minėtomis lotyniškomis raidėmis, nebuvo. Teismai laikosi nuoseklios praktikos, kad, esant užsienio elementui (pvz., asmenys naudojasi ES judėjimo ir apsigyvenimo laisvėmis, įsidarbina užsienyje, sudaro santuoką), asmenvardžio teisė nusveria valstybinės kalbos apsaugos tikslą. Visais kitais atvejais teismai vertina situacijas individualiai, pavyzdžiui, atsižvelgia į asmens ar šeimos etninę kilmę, tautybę. Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos teismai tiesiogiai vadovaujasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri reikalauja, pavyzdžiui, užtikrinti šeimos teisę į vienodą asmenvardžio užrašymą, atsižvelgti į gyventojų registro apyvartoje jau esančius asmenvardžius, kurie yra užrašyti ne pagal kalbos taisykles ar naudojant lotynišką raidyną ir pan.
Taigi teismai galės koncentruotis į sudėtingų bylų tyrimą.
– Kaip mūsų šalies pilietis galės pasikeisti vardą ir pavardę? Kokius pagrindinius veiksmus turės atlikti?
Pareiškėjas dėl asmenvardžių pakeitimo galės kreiptis į pasirinktą civilinės metrikacijos įstaigą tiesiogiai arba per Metrikacijos ir gyvenamosios vietos deklaravimo informacinę sistemą, ar prašymą pateikti registruotu paštu ar per kurjerį. Kaip ir iki šiol, keičiant nepilnamečio vaiko asmenvardžius, turės būti pateikiamas vieno iš tėvų rašytinis sutikimas, taip pat vaiko, jeigu jam yra suėję 10 metų, rašytinis sutikimas.
Priklausomai nuo asmenvardžio keitimo pagrindo, sprendimą dėl asmenvardžių pakeitimo priims arba pati civilinės metrikacijos įstaiga, arba bus reikalingas Teisingumo ministerijos leidimas. Pačiam asmeniui nereikės kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl leidimo, civilinės metrikacijos įstaiga dokumentus dėl asmenvardžių keitimo pati siųs Teisingumo ministerijai. Vardo ir pavardės pakeitimą įregistruos civilinės metrikacijos įstaiga, kuri apie pakeitimą ir informuos pareiškėją.
Asmenvardžių keitimo tvarka ir sąlygos nustatytos Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse. Detalus vardo ir pavardės keitimo paslaugos aprašymas ir nuorodos į teikiamų paslaugų aprašymą taip pat skelbiami savivaldybių administracijų internetiniuose puslapiuose.
– Kokie konkrečiai dokumentai, kai bus siekiama pasikeisti vardą ir pavardę, bus laikomi dokumento šaltiniais?
Kaip ir nurodyta įstatyme, dokumento šaltiniu laikomi Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas ir išduotas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas ar civilinės būklės akto įrašą liudijantis dokumentas, teismo sprendimas, t. y. tie dokumentai, iš kurių bus nurašomas ar perrašomas asmens vardas ar pavardė.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu asmuo norės pasikeisti savo pavardę į sutuoktinio ar tėvų ar kitų protėvių pavardę, dokumento šaltiniais bus laikomi šių asmenų asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai ar civilinės būklės aktų įrašus liudijantys dokumentai, įrodantys, kad sutuoktinis ar tėvai ar protėvis turi ar turėjo pageidaujamą pavardę, jeigu tokių duomenų nėra Gyventojų registre.
Jeigu asmuo įgijo asmenvardžius užsienio valstybėje – bus reikalingi dokumentai, pagrindžiantys, kad pavardė buvo pakeista užsienio valstybėje. Pastebėtina, kad Vyriausybės nutarime nustatoma, jog, keičiant pavardę į protėvių, turėjusių kitos valstybės pilietybę, pavardę ir norint ją užrašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis, neturėtų būti remiamasi dokumentais, išduotais ne lietuvių kalba ne Lietuvos valstybingumo laikotarpiais.
– Kuriems asmenims, siekiantiems dokumentuose pakeisti vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, bus svarbu deklaruoti tautybę, kaip ją galės pasirinkti?
Š. m. balandžio 14 d. Seimas priėmė Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigalioja 2022 m. gegužės 1 d. Įstatyme nustatyta, kad asmuo duomenis apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose galės keisti ar papildyti šiuos įrašus duomenimis apie tautybę tik, jeigu norės pasirinkti vieno iš savo tėvų ar senelių tautybę, o nepilnamečio vaiko duomenys apie tautybę galės būti keičiami tik į tėvų tautybę.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, jeigu asmuo pageidaus savo asmenvardžius rašyti lotyniškos abėcėlės raidėmis (be diakritinių ženklų), motyvuodamas tuo, kad jis yra ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos pilietis, visų pirma, kita negu lietuvių tautybė turės būti nurodyta Gyventojų registre. Nebus reikalaujama, kad Gyventojų registre būtų nurodyta vaikų tautybė – rašant vaikų asmenvardžius bus sprendžiama pagal tėvų tautybę.
Duomenys apie tautybę bus keičiami gimimo įraše, taip pat iš jo išbraukiami ar šis įrašas šiais duomenimis galės būti papildytas. Jeigu duomenys apie tautybę buvo įrašyti santuokos ar santuokos nutraukimo įrašuose, šiuose įrašuose duomenys bus keičiami tik asmeniui pageidaujant, o nuo rugsėjo į santuokos ar santuokos nutraukimo įrašus duomenys apie tautybę nebus rašomi. Duomenys apie tautybę bus keičiami civilinės metrikacijos įstaigose, pateikiant prašymą pakeisti, ištaisyti ar papildyti civilinės būklės aktą.
Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai lotyniškos abėcėlės rašmenimis galės rašyti tik jų tautinio vardyno vardus ir jie turės būti rašomi pagal tos tautinės kalbos rašybos ir darybos taisykles. Taigi vardas Vilnius negalės būti užrašytas Wilnius, arba varde negalės būti įrašyta x, jeigu tokios raidės tos tautinės kalbos abėcėlėje nėra.
„Wikileaks“ įkūrėjas J. Assange. EPA-ELTA nuotr.
Londonas, balandžio 20 d. (dpa-ELTA). „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange’o ekstradicija Jungtinėms Valstijoms priartėjo, Magistratų teismui oficialiai paskelbus įsakymą, kuris atveria kelią pateikti jam kaltinimus šnipinėjimu. Vidaus reikalų sekretorė Priti Patel dabar bus atsakinga už sprendimą, ar patvirtinti ekstradiciją po užsitęsusios teisinės kovos.
Trečiadienį per septynias minutes trukusį posėdį Vestminsterio Magistratų teisme vyriausiasis teisėjas Paulas Goldspringas paskelbė ekstradicijos įsakymą. Prie teismo buvo susirinkę daugybė šalininkų su plakatais „Neišduokite Assange‘o“. Ekstradicija dar gali būti atidėta pateikus apeliaciją.
50 metų J. Assange’as teisme fiziškai nedalyvavo, nors administracinį procesą stebėjo vaizdo įrašu iš Belmaršo kalėjimo. Jis yra ieškomas Amerikos dėl tariamo sąmokslo įgyti ir atskleisti nacionalinės gynybos informaciją, „WikiLeaks“ paskelbus šimtus tūkstančių nutekintų dokumentų, susijusių su Afganistano ir Irako karais. Jo teisininkų komanda teigia, kad įslaptintų dokumentų paskelbimas atskleidė JAV nusikaltimus ir buvo naudingas viešajam interesui. Jie vadina kaltinimus politiškai motyvuotais ir sako, kad jam gresia iki 175 metų kalėjimo.
J. Assange’as, praėjusį mėnesį vedęs savo sužadėtinę Stellą Moris, trejus metus laikomas Belmaršo kalėjime – nuo tada, kai buvo ištemptas iš Ekvadoro ambasados Londone. Ponia Assange dalyvavo posėdyje viešoje galerijoje. Prie teismo buvo girdėti šalininkų keliamas triukšmas. Tarp jų buvo ir buvęs leiboristų lyderis Jeremy’is Corbynas, susirinkusiesiems sakęs: „Jis nepadarė nieko daugiau, tik pasakė pasauliui tiesą.
Galų gale pradėkime sakyti tiesą, kokia ji karti bebūtų. Tik tiesą ir nieko daugiau. Tiesą privalome rėžti į akis visiems – draugams, partneriams, priešams. Pirmiausia – sau.
Tai – Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus mintis. Ji buvo pagarsinta viename iš video interviu. A. Arestovičius džiaugėsi, kad jo šalies prezidentas Volodymiras Zelenskis būtent taip ir daro – visiems sako karčią teisą. Neišskiria nei Maskvos, nei Vašingtono, nei Briuselio.
Taip, paskutinieji keli dešimtmečiai buvo paženklinti melo ženklu. Mes visi visiems melavome. Nesakėme visos tiesos. Europos Sąjunga ir NATO dėjosi esančios pačios sąžiningiausios, garbingiausios organizacijos. Šiandien paaiškėjo, jog padorumą ir sąžiningumą dažnusyk nurungia godumas, atsargumas, bailumas. Ukrainą buvo galima išgelbėti nuo baisaus karo senų seniausiai, bet Vakarų politikai pabijojo ryžtingai, garbingai, dorai elgtis. Neiškastravo Vladimiro Putino nei 2008-aisiais, nei 2014-aisiais. Užtat išaušo 2022-ųjų vasario 24-oji.
Dabar jau akivaizdu, jog Europoje – gausu labai gražiai pliurpiančių politikų, kurie moka dirbti tik šiltnamio sąlygomis. Vos tik užgriūna rimtesni sukrėtimai – čia pat tampa bailiais ir pragmatikais.
Akivaizdu: Europa labai drąsiai, atmesdama bet kokius kompromisus, gina seksualinių mažumų teises. O štai Ukrainoje nuo rusų karių bombų žūstančių vaikų, rusų karių prievartaujamų moterų apginti, – nepajėgia. kartais – net ne itin stengiasi.
Vladimiras Putinas. Interente gausu videomontažų, kuriuose diktatorius vaizduojamas miręs
Šį Europos gėdos sąrašą tęsčiau ir tęsčiau…
Bet baisiausia, kad šiandieniniai Europos politikai dedasi nežinantys, kas yra tikroji atsakomybė už karo nusikaltimus. Be abejo, Vladimiras Putinas ir visa jo šutvė privalo sėdėti teisiamųjų suole. Geriausiu atveju – kalėjimas iki galvos pačiomis griežčiausiomis, sunkiausiomis sąlygomis. O dar geriau – mirties bausmės. Jokio pasigailėjimo šitiems išgamoms.
Tačiau už tai, kad Ukrainoje žūsta vaikai, moterys, seneliai, atsakomybę turėtų jausti ir tie, kurie nesilaikė Budapešto memorandume duotų įsipareigojimų, kurie neskubėjo Ukrainai tiekti rimtų ginklų, kad ši veiksmingiau apsigintų nuo agresoriaus. Kaltos Vakarų žvalgybos, kurios manė, jog užpulta Ukraina po dviejų parų kris. Kalta buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir buvęs Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy, flirtavę su V.Putinu. Kalti Vakarų ambasadoriai, karo išvakarėse sprukę iš Ukrainos tarsi žiurkės iš skęstančio laivo. Kalti politikai, neįvedę žiaurių ekonominių sankcijų Rusijai tą pačią dieną, kai 2008-aisiais buvo užpulta Gruzija, kai 2014-aisiais buvo atakuojama Ukraina. Kaltas buvęs JAV prezidentas Barakas Obama, kadaise nedavęs deramo atkirčio Kremliui. Kaltas Nobelio komitetas, davęs B. Obamai taikos premiją kaip avansą.
Džo Baidenas – dešinėje
O vertinant JAV prezidentą Joe Bideną ir NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą, viešai skelbiančius, ko amerikiečiai nesiims daryti gelbėdami Ukrainą, – tiesiog trūksta žodžių. Kodėl J. Bidenas viešai, o dabar – ir J. Stoltenbergas, kartoja, esą NATO nesiųs savo karių Ukrainai ištiesiant tvirtą pagalbos ranką? Juk tai – NATO karinės paslapties išdavimas. Jei JAV – teisinė valstybė, jei NATO – teisinė organizacija, J. Bidenui ir J. Stoltenbergui turėtų būti surengtos apkaltos – juos derėtų teisti už valstybės paslapčių išdavimą. Bent jau už tai, kad jų ilgas liežuvis atriša rankas žiauriam, ciniškam agresoriui dar labiau siautėti, o sunkiai, bet didvyriškai besiginančiai šaliai nuo jų pliurpalų – tik sunkiau.
Džulijaną Asandžą už „WikiLeaks“ erdvėje atskleistas paslaptis amerikiečiai štai kaip atkakliai persekioja! Tebeieško ir, jei tik galėtų, labai griežtai baustų Edvardą Snoudeną, besislapstantį Rusijoje! O JAV preizdentui ir NATO generaliniam sekretoriui nelaikyti liežuvio už dantų – leistina?
Taip, Vakarams šiandien privalu dėkoti, jog vis tik po truputį atsikvošėja ir dabar remia Ukrainą konkrečiau, solidžiau, ne vien apgailestavimais bei užuojautomis, ne vien ligoninių įranga ir maistu. Už tai – nuoširdus ačiū, nuoširdi pagarba. Kur elgiamasi gražiai – pagirkime. Kur niekingai – smerkime.
Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Ir vis tik, sakau, gal imkime rengti specialias kasmetines apklausas, kurios ES šalies politikai – patys bailiausi? Gal, sakau, tokios apklausos taptų bent mažyte paskata ES lyderiams elgtis sąžiningiau ir principingiau? Rinkimai – rinkimais, o užsimaukšlinti ant galvos simbolinę niekingiausio Europos Sąjungos ir NATO politiko karūną – menkas malonumas. Tokie „mini“ referendumai parodytų, kaip sąvokas „bailys“ ar „išdavystė“ suvokia, pavyzdžiui, lietuviai, vokiečiai, prancūzai, italai.
Europos Sąjungos prezidentams, pirmininkams, komisarams, europarlamentarams nūnai, deja, dalinami vien meduoliai. Bizūnas – tik rikimų dieną kas ketverius ar penkerius metus. O „bailio“ ir „išdaviko“ titulas liktų įrašytas į asmeninę biografiją visiems laikams. Juk taip nusprendė ne keletas istorikų, ne keletas politologų, taip nusprendė ES piliečiai oficialios apklausos metu.
Prabėgo daugiau nei mėnesis, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą mesdama gausias karines pajėgas. Tad turime teisę brėžti preliminarias išvadas, kas gi nutiko.
Mano supratimu, išryškėjo daug negražių dalykų, kuriuos derėtų vadinti arba išdavyste, arba sabotažu, arba šokiruojančia nekompetencija.
Sprendžiant iš kai kurių į viešumą vis dažniau prasiveržiančių informacijų, Vakarai, net ir žinodami, jog Vladimiras Putinas puls iš visų pusių panaudodamas tankus, karo lėktuvus ir galingas raketas, nesiruošė rimtai padėti Ukrainai. Nesiruošė jos gelbėti ne tik todėl, kad dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas pilnas keisto antiukrainietiško nusistatymo, o tai reiškia, kad į Baltųjų rūmų lyderį norom nenorom priversti lygiuotis ir prancūzų, vokiečių, britų vadovai. Esama dar vienos priežasties: puikiai žinoję, jog Kremlius ruošiasi šturmui, JAV analitikai buvo įsitikinę, esą Ukraina neišsilaikys nė dviejų parų (vienas Vakarų lyderis taip ir prasitaręs: kam padėti Ukrainai, jei ji po dviejų parų kris?).
Degantis tankas
Beje, egzistuoja dar ir trečioji priežastis, kodėl oficialusis Vašingtonas senų seniausiai galėjo išmušti V.Putinui iš galvos norą kariauti, bet drąsiai ir ryžtingai nesielgė. Ne vien pragmatiškais sumetimais netramdė Kremliaus diktatoriaus (pelninga prekyba dujomis ir nafta). JAV žvalgybos buvo įsitikinusios, jog Rusijos kariuomenė – labai galinga. Proto bokštai iš CIA, CŽV, Pentagono nenumatė korupcijos ir apsileidimo faktorių.
Ukraina šias JAV analitikų išvadas apvertė aukštyn kojomis. Pasirodo, Kijevas, nepaisant milžiniškų Rusijos pastangų milijardais papirkti ukrainiečių politikus bei kariškius, gavo į kaulus taip, jog visiems akivaizdu: kad ir kaip baigsis šis karinis konfliktas, Ukraina švenčia moralinę pergalę, ir šios pergalės iš jos niekas nebeatims, net jei V.Putinas ją užmėtys atominėmis bombomis. Taigi Vašingtonas apsižioplino du kartus. Pirma, Vašingtonas nesitikėjo, jog Ukrainos kariai moka ne tik kariauti, ne tik drąsūs, bet dar, labai svarbu, myli savo Tėvynę, nesiruošia jos išduoti. Kad amerikiečiai brėžė neteisingas išvadas dėl neva Ukrainos kariuomenės silpnumo, JAV išsidavė tuomet, kai, karo išvakarėse iš Kijevo atšaukė savo ambasadorius ir pirmosiomis karo valandomis pasiūlė Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui bėgti iš šalies, garantuodami politinį prieglobstį.
Antroji Vašingtono klaida: Amerikos analitikai pervertino Rusijos karinės mašinos pajėgumus. Rusijos kariuomenė pasirodė esanti ne tokia stipri, kokia dėjosi visus pastaruosius keliolika metų.
Trečiasis variantas – pats blogiausias, pats baisiausias. JAV žinojo, kokia ištižusi V.Putino karinė armada, o Ukrainos kariuomenė, – tvirta kaip uola, bet vis tiek nusprendė nesikišti. Amerika nusprendė, kad Rusiją verčiau tramdyti ukrainiečių rankomis.
Žodžiu, dabar Amerika priversta keisti savo strategijas ir taktikas. O tai – nėra lengva. Techniškai sudėtinga. Vašingtonas manė teiksiąs tik lengvąją ginkluotę po Ukrainą išblaškytiems ukrainiečių partizanams (šaunamieji ginklai, rankiniai kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai). Dabar gi paaiškėjo, jog Ukrainai reikia karo naikintuvų, oro gynybos įtaisų, tankų. Šią ginkluotę perduoti Ukrainai – jau sudėtingiau. Tačiau jei norėtų, tai suskubtų. Bet kažkodėl trypčioja vietoje. Tvirtina duodanti Ukrainai kiek tik galinti. Bet tai – melas. Ukraina negauna tokių ginklų, kokių prašo. Palyginkime JAV prezidento ir NATO generalinio sekretoriaus pareiškimus dėl siunčiamos ginkluotės su V.Zelenskio maldavimais kreipiantis į JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos parlamentus teikti sunkiuosius, tikruosius ginklus. Skiriasi kaip diena ir naktis. Vakarai teikia Ukrainai labai mažai, labai skūpiai, labai atsargiai. Viena iš mažiausiai Ukrainą remiančių šalių – būtent JAV. Palyginkime, ką Ukrainai persiunčia, sakykim, Čekija, ir ką – amerikiečiai. Amerikai turėtų būti labai gėda.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Kodėl Vakarai taip lėtai, tarsi nenoromis padeda Ukrainai? Bijo Kremliaus atominio šantažo? Nė kiek. Tik apsimeta, kad drebina kinkas. Jei rimtai bijotų, aplink Ukrainos atomines jėgaines senų seniausiai būtų dislokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos kariai. Galų gale, baimindamiesi neva atominių atakų iš Rusijos mes išsiduodame, jog V.Putino branduolinis šantažas galįs veikti ir tuomet, kai Rusija pareikalaus NATO priešakiniams gynybos daliniams nešdintis iš Baltijos šalių. Mąstykime logiškai: jei Vakarai bijotų atominio karo dėl Ukrainos, jie bijotų atominių užpuolimų ir dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos. J.Bidenas nuolat išdidžiai kartoja, jog gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą. Bet šiuose jo žodžiuose pasigendu būtent sveiko proto. Nes radiacijai nusispjaut, kur NATO, o kur ne NATO žemės.
Greičiausiai egzistuoja visai kitos priežastys, kodėl J.Bidenas taip akivaizdžiai nenori padėti Ukrainai. Į šį klausimą būtų lengva atsakyti, jei žinotume, kokių priežasčių paskatintas JAV slaptųjų tarnybų vadovas prieš karą buvo nuvykęs į Maskvą ir ten net dvi paras tarėsi su Rusijos žvalgybų vadovais. Kad ir kaip nemėgstu sąmokslo teorijų, tačiau man dingojasi, jog vyriausiasis JAV „džeimsas bondas“ į Maskvą vyko ne tam, kad aptartų, kaip saugoti Ukrainą. Tarėsi dėl kažko kito. Gal kurpė planus, kaip su Rusija teks bendradarbiauti, kai ši okupuos visą Ukrainą?
Išdavystės varianto neatmetu. Tik prisiminkite, kiek sykių J.Bidenas viešai kartojo, jog Amerika nepasiųs savo karių į Ukrainą, net jei V.Putinas ten siautės kaip išmanąs. Net jei toks J.Bideno apsidraudimas – racionalus, teisingas, kam viešai, atvirai priešui pasakoti, kokių veiksmų tu nesiimsi? Tokiais savo plepėjimais senukas J.Bidenas tarsi atriša rankas V.Putinui Ukrainoje žudyti be pasirinkimo, be atvangos (nuo žemės paviršiaus nušluojami milijoniniai miestai, ukrainiečių civiliams trukdoma pasitraukti iš bombarduojamų miestų, specialiai bombarduojamos ligoninės, mokyklos, naftos perdirbimo įmonės). Kalbėkime atvirai, Ukrainą pažemino. Esą ukrainiečių gyvybės nerūpi. Esą į ukrainiečių vaikų skausmą – nusispjauti.
Beje, plepėdama, jog Ukrainos ji ginklu negelbės, Baltųjų rūmų administracija siunčia ženklą ir toms valstybėms, kurios nori padėti Ukrainai. Vašingtono valdžia tarsi sako: turėkite omenyje, kad J.Bidenas nesiųs savo karių į Ukrainą. Vašingtono bosai tarsi sako: neverta persistengti padedant Ukrainai.
Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Jau daugiau nei trisdešimt parų, kai kiekvieną vakarą peržiūriu Marko Feigino videointerviu su Ukrainos prezidentūros atstovu, karo ekspertu Aleksiejumi Arestovičiumi. Kuo toliau, tuo atviriau šis analitikas tvirtina, jog Vakarų pagalba Ukrainai – nei šiokia, nei anokia. Vienas žingsnis – į priekį, du žingsniai – atgal. Ukraina dabar galėtų daug kur pereiti į kotrpuolimą, bet jai trūksta ginklų. Tuo tarpu Rusija visais įmanomais ir neįmanomais būdais sukrapštė rezervų, ir dvi būsimos savaitės Ukrainos kariuomenei bus labai sunkios.
Šiandien taip matau tarptautines intrigas dėl Ukrainos: renkuosi žodį „IŠDAVYSTĖ“. Net jei Amerikos administracija dabar kardinaliai keisis gerojon pusėn, pirmosiomis karo savaitėmis J.Bidenas elgėsi tarsi būtų Ukrainos oponentas.
Nūnai madinga viešojoje erdvėje skelbti argumentus, kodėl NATO negali virš Ukrainos skelbti neskraidymo zonos, kodėl nei JAV, nei Didžioji Britanija nesiųs savo karių ginti Kijevo ir Charkovo, kodėl prieš vasario 24-ąją Vakarų ambasadoriai pabėgo iš Kijevo.
Vakarų argumentai, žinoma, plieniniai. Jų nepaneigsi, neužginčysi: Ukraina nėra NATO narė, todėl Aljansas nėra įsipareigojęs ginti Ukrainos. Be to, atviras karinis įsikišimas galįs sukelti dar didesnį pavojų Europai. Šiuos pasiteisinimus tarsi maldą kartoja NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, JAV prezidentas Joe Bidenas. Štai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas atvirai paaiškino: Vašingtonas nenori karo su Rusija.
Tačiau kodėl Vakarai nė akimirkai atvirai neprabyla apie argumentus, kodėl NATO kariai nūnai privalo Ukrainą ginti visomis įmanomomis priemonėmis? Nejaugi tokių argumentų nėra?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Pirma, Ukraina jau senų seniausiai beldžiasi į NATO duris, o NATO niekad nėra pasakiusi ukrainiečiams – niekad jums nepraversime šių durų. Tad NATO norom nenorom įsipareigojusi rūpintis kandidatės bėdomis. Antra, Ukraina – čia pat, Europoje. Trečia, Ukrainos teritorinį vientisumą 1994-aisiais Vašingtonas, Londonas ir Maskva įsipareigojo saugoti kaip savo akies vyzdį, pasirašydami Budapešto memorandumą (padorūs žaidėjai trečiąjį už taisyklių pažeidimus skaudžiai nubaustų). Ketvirta, Kuveitas, Vietnamas, Afganistanas, Irakas net nenorėjo būti priimti į NATO, tačiau amerikiečiai šiais atvejais savo karių gyvybių negailėjo. Penkta, visi pripažįsta, kad tokio plataus pobūdžio karas, kurį V. Putinas užvirė Ukrainoje, kelia grėsmę visai Europai. Tad Europos saugumu šiandien mūšio lauke turėtų rūpintis ne vien ukrainiečių kariai. Šešta, puldama Ukrainoje esančias atomines elektrines rusų kariuomenė grasina sukelti atominę katastrofą Europoje.
Tad kurių argumentų daugiau, kurie iš jų svaresni, – spręskite patys.
Politiniai oponentai, žinoma, prieštaraus: nejaugi Vakarai nepadeda Ukrainai? Taip, padeda. Tiekia humanitarines pagalbas, negaili pinigų, siunčia net pačių tikriausių ginklų. Nuoširdžiausia padėka už tai. Bet juk Vakarai nežengė svarbiausiojo žingsnio: 2021-ųjų pabaigoje į Ukrainą nepermetė savo kariuomenių. Galėjo savo karius dislokuoti, kaip dabar matome, bent jau aplink ukrainietiškas atomines elektrines. Ar tuomet V. Putinas būtų ryžęsis atakuoti Ukrainoje įsitvirtinusius amerikiečių ir britų karius?
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Todėl, vadovaudamas man suteikta spaudos laisve, turiu teisę bent klausti: kas tai – patalogiškas Vakarų bailumas ar tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino išties egzistuoja kažin kokie slapti susitarimai? O gal čia esama buitinio egoizmo: tegul Rusijos pajėgos nusilpsta Ukrainos fronte, tegul nukraujuoja Ukraina, tuomet ateisime mes, amerikiečiai, tuomet išdidžiai ištiesime pagalbos ranką?
Įsiminė keli Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio interviu, įrašyti prieš keletą dienų kažkur apšaudomame Kijeve. Negirdėjote? V. Zelenskis apgailestavo, kad pagalba Ukrainai ateina, bet ji nuolat vėluoja ir ne visuomet tokia, kokios jis prašęs. O kare – kiekviena minutė lemiama. Kiekvienas ne itin modernus šovinys vietoj modernaus šovinio galįs nulemti žūtį.
Be kita ko, V. Zelenskis perspėjo: jei kris Ukraina, tuomet V. Putinas ims terioti Baltijos valstybes. Tai – ne triukšmingas lozungas. Aš tikiu V. Zelenskiu, kuris sako, jog, deja, dabar atėjo mirtinas pavojus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. O štai JAV prezidentu, NATO generaliniu sekretoriumi, kurie net užkimę šaukia, esą Aljansas gins kiekvieną savo teritorijos centimetrą, – jau nebetikiu.
Kaip ir Ukraina, taip ir mes būsime paaukoti. Vardan to, kad nekiltų trečiasis pasaulinis karas, juolab – atominis karas.
Štai kaip viskas klostysis. Jei po bjaurios karinės avantiūros Ukrainoje ponas V. Putinas vis dar bus gyvas, jei vis dar turės energijos ir noro, jei rusų kariuomenė dar turės bent keletą sveikų divizijų, jis paskelbs Vakarams ultimatumą: arba man atiduodate Baltijos šalis, arba po 48 valandų rusiškos atominės bombos sproginės Paryžiuje, Berlyne, Madride, Briuselyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tuomet pasielgs NATO? Taip pat, kaip šiandien elgiasi dėl Ukrainos. Rinksis neva mažesniąją blogybę.
Ar prisimenate, ką yra pasakiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė: karą sustabdyti gali tik karas. Prezidentės vertinimu, NATO retorika, esą aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjo: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą“, o Sirijoje, Libijoje, Afrikoje, Jugoslavijoje, Afganistane galėjome“…
Man šiandien taip pat labai gėda: jau prabėgo beveik du dešimtmečiai, kai NATO drebina kinkas prieš agresyviai besielgiančią, kaimynines šalis puldinėjančią Rusiją išduodama svarbiausius moralės, padorumo ir demokratijos principus.
Jei šiandien kas nors vertas narystės NATO aljanse, tai tik Ukraina.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, vasario 1 d. (AFP-ELTA). Vakarų ir Rusijos nesutarimai dėl Ukrainos krizės yra „įveikiami“, antradienį Maskvoje po derybų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Padėtis rimta, skirtumai dideli, – per bendrą spaudos konferenciją sakė V. Orbanas. – Bet esami pozicijų skirtumai yra įveikiami, įmanoma sudaryti tokį susitarimą, kuris garantuotų ir taiką, ir Rusijos saugumą, ir kuris būtų priimtinas NATO narėms“.
Šį V. Orbano vizitą smarkiai kritikavo Vengrijos opozicija, apkaltinusi jį nacionalinių interesų išdavyste, Vakaruose vis labiau baiminantis Rusijos atakos prieš Ukrainą.
V. Orbanas, NATO narei Vengrijai vadovaujantis nuo 2010 metų, palaiko draugiškus santykius su V. Putinu, tuo pat metu prastėjant šalies santykiams su Europos Sąjunga.
putinas-orbanas
„Dirbame kartu 13 metų, tai jau 12 mūsų susitikimas, o dėl dabar susiklosčiusios tarptautinės situacijos šis susitikimas akivaizdžiai buvo pats svarbiausias“, – sakė V. Orbanas.
„Į šį vizitą žiūrėjau ir kaip į taikos misiją. Galėčiau pasakyti prezidentui, kad ES yra vieninga, kad nėra tokio ES lyderio, nė vieno, kuris norėtų konflikto su Rusija“, – sakė jis.
„Pasakiau prezidentui ir visada sakau tai mūsų sąjungininkams: tęskite šias derybas, naudokite visas diplomatines priemones įtampai sumažinti“, – pridūrė V. Orbanas.
Sulyg kiekviena diena vis aiškiau ir aiškiau. Šiandieniniai amerikietiškieji pareiškimai, esą Rusija tuoj tuoj surengs prieš Ukrainą plačią karinę kampaniją, – neįtikinami. Sveikas protas byloja, jog Rusija nepajėgi pradėti rimto karo.
Plačiau pasižvalgykime po užsienio spaudą. Jei amerikietiškieji leidiniai skambina pavojaus varpais, esą milžiniškas karas – čia pat, analitikai Andrėjus Ilarionovas, Aleksejus Arestovičius skelbia konkrečius faktus: kokia tvirta šiandieninė Ukrainos kariuomenė ir kokia kariauna „pasigirti“ nūnai galinti Rusija? Kai lygini, vertini jų pateikiamus skaičius apie tankus, karius, prieštankinę ginkluotę, akivaizdu: Rusija nepajėgi plačiam puolimui. Surengti keletą kruvinų vietinio pobūdžio išpuolių, provokacijų – taip. Bet pradėt kampaniją siekiant užimti visą arba bent jau pusę Ukrainos – nesąmonė. Pareiškimai, esą Kremlius pajėgus tolimojo nuotolio raketomis nuo žemės paviršiaus nušluoti Kijevą, susprogdinti visus svarbiausius ukrainiečių sprogmenų ir šaudmenų sandėlius, – tai pat blefas. Gal viena kita raketa ir pataikys, kur turėtų pataikyti, bet nei ukrainiečiai, nei jų kariuomenė to nepajus. Reikia pavyzdžių? Prisiminkime, kaip dar visai neseniai amerikiečiai intensyviai bombardavo Serbijos karinius objektus? Tuometinė Serbijos kariuomenė nepatyrė bent kiek rimtesnių nuostolių.
Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.
Tad ko nori Vladimiras Putinas? Jis nenori okupuoti Ukrainos. Jam tai – nereikalinga. Jis tetrokšta Ukrainą kontroliuoti. O tai reiškia, kad V. Putinas siekia Kijevui primesti visiškai nepriimtinus vadinamuosius Minsko susitarimus, kurie, vaizdingai tariant, sako, jog ne Kijevas kontroliuoja Donbasą ir Luhanską, o Kremliui ištikimos Donbaso ir Luhansko formuotės vadovauja Kijevui. V.Putinas svajoja dar Ukrainai primesti prorusišką prezidentą ir prorusišką parlamentą, kurie paisytų vien Rusijos, o ne Ukrainos interesų. Tai – šventa tiesa.
Jūs paklausite, tad kodėl apie Rusijos keliamą pavojų Ukrainai dabar labai garsiai šaukia Amerika, pradedant oficialiuoju Vašingtonu ir baigiant svarbiais amerikietiškais leidiniais?
Andrėjus Ilarionovas, puikus analitikas, kurio įžvalgas seku jau dešimt metų, ir Aleksejus Arestovičius, kurio videointerviu susidomėjau prieš metus, turi logišką paaškinimą. Kremlius ir Vašingtonas susidraugavo. V.Putinas blefuoja, kad visais frontais puls Ukrainą. Dž.Baidenas (Joe Bidenas) blefuoja, kad stengiasi išgelbėti Ukrainą nuo didelės kruvinos mėsmalės. Dž.Baideno pastangos išgelbėti Ukrainą – priversti Kijevo valdžią paklusti Kremliaus žaidimo taisyklėms. Girdi, jei Kijevas atmes Minsko susitarimus pagal V.Putino traktuotę, – kils didelis karas. Sujauks visos Europos gyvenimą. Todėl Ukrainos prezidentai neva neturi kitos išeities – tik atsiklaupti ant kelių prieš V.Putiną. Štai kokia gudri ir tuo pačiu niekšiška Vašingtono išdavystė: sukelti dirbtiną triukšmą dėl karinio pavojaus ir, prisidengus šiuo pretekstu, išprievartauti Ukrainą šokti pagal Kremliaus dūdelę. Senukas Džo Baidenas ir jo suburta komanda tarsi subtiliai perša nuomonę: kito varianto nėra. Arba kapituliuojate, arba didelis didelis bum.
Kai tai turime omenyje, tuomet tampa aiškiau, kodėl Dž.Baidenas įsivėlė į V.Putino pasiūlytas derybas dėl saugumo. Visai tai – politinis teatras siekiant pridengti tikruosius tikslus – Ukraina neva privalanti vadinamosioms Donbaso ir Luhansko „respublikoms“ suteikti pačią plačiausią politinę autonomiją. Omenyje turima tokia teisė, kuri prorusiškiems separatistams suteiktų galimybę nurodinėti Ukrainai, į kokius karinius ir ekonominius aljansus jai leidžiama įsilieti, o su kuo draugauti – griežtai draudžiama.
Andrėjus Ilarionovas kalba Marko Feigino laidoje Feigin Live
Amerikietiškieji pasiteisinimai, esą dabar Ukainos negalima priimti į NATO, nes ji – korumpuota, – neverti nė sudilusio skatiko. Kitoms valstybėms, jau senokai įstojusioms į NATO, korupcijos klausimas niekad nekeltas. Korupcija – ne NATO tema. JAV administracija, kuriai vadovauja Dž.Baidenas, turėtų tai žinoti.
Jūs klausiate, o kodėl tuomet Amerika ėmė teikti tikrų kovinių ginklų Ukrainai? Ar tai – neverta pagarbos? Žinoma, džiugu, kad Amerika pradėjo tiekti Ukrainai ginklų. Geriau – žvirblis saujoj nei Jautis – laukuose. Bet vėl: karinis ekspertas A.Arestovičius pastebi, jog tai, ką duoda šiandien JAV, – juokingai mažai. Rimta karinė pagalba tokiai didelei valstybei kaip Ukraina atrodytų visai kitaip. Į Ukrainą atkeliaujantys ginklai – tik simbolinis žingsnis. Be to, ginkluotę Amerika tiekia Ukrainai ne tik tiesiogiai, bet ir, sakykim, Baltijos šalių rankomis. Tarsi kažko bijodama, vengdama, tarsi apsidrausdama. Be abejo, Baltijos šalys siunčia amerikietiškus ginklus į Kijevą suderinusios su Vašingtonu, sulaukusios Vašingtono leidimo. Bet niuansas – akivaizdus.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Be to, pridėkime JAV pareiškimus, jog Amerika nesiųs savo karių kariauti už Ukrainą. Net jei taip ir ketinama elgtis, kodėl šitai pareiškiama garsiai, demonstratyviai, kad girdėtų visas Pasaulis, ne vien Kremlius? Kodėl Vašingtonas negalėj ištarti kur kas painiau, sukčiau, neapibrėžčiau? Tegul V.Putinas spėlioja: pasiųs – nepasiųs. Be to, Vašingtono pareiškimas nesiųsti savo karių į Ukrainą prieštarauja prieš tris dešimtmečius JAV prezidento duotiems įsipareigojimams saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Kalbant visiškai atvirai, Amerika šiandien turėtų grąžinti Ukrainai atominius ginklus, kuriuos kadaise išviliojo manais į teritorines garantijas.
Kita niekinga Vakararų pozicija – JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų darbuotojų pasitraukimas iš Ukrainos. Šis pasitraukimas tarsi turėtų sustiprinti įspūdį, jog pavojus – realus. O kokia politinio spektaklio kaina? Iš Ukrainos bėga rimti investuotojai, į Ukrainą nebeateina rimti verslininkai. Ukraina netenka milijardų. Ukraina žlugdoma ekonomiškai.
Apie ekonomines sankcijas, kurias Amerika su savo Vakarų sąjungininkais vis ruošiasi įvesti Rusijai, – nenoriu nė kalbėti. Vis ruošiasi, vis grasina, vis perspėja. O rimtų, viską apimančių, tikrai skausmingų ekonominių apribojimų – kaip nėra, taip nėra. Ištisus aštuonerius metus Ukraina beveik viena priešinasi Rusijos agresijai, o Vašingtono administracija vis dar ruošiasi. Manau, kad ilgainiui išgirsime šmaikščių anekdotų apie tai, kaip amerikiečiai skelbė Rusijai ekonomines sankcijas. Skelbė tokias baisias sankcijas, skelbė taip garsiai, kad Rusija nė nepajuto arba beveik nepajuto. Juk uodo įkandimas yra tik uodo įkandimas.
Šitaip rašydamas sakau, kad gėdingai su Kremliaus diktatoriumi flirtuoja ne visa JAV – tik Dž. Baidenas ir dalis Demokratų partijos. Ir vis tik Dž.Baideno išdavystė nedaro garbės visai Amerikai.
Pradėjome skaičiuoti pirmąsias Naujųjų metų dienas. Turėtume džiaugtis, jog sulaukėme 2022-ųjų. Tačiau džiaugtis nekyla nei rankos, nei kojos. Lietuva tebekrenta į gilią atsitraukimų, nuolaidų, kapituliacijų duobę. Lietuviai jau nebesuvokia, jog Sausio 13-ąją, kad ir kokia būtų bjauri ar atgrasi mūsų valdžia, jos netinka viešai burnoti nei Seime, nei prie Seimo, nei prie Televizijos bokšto. Nes Sausio 13-oji – tai ypatingas susikaupimo metas, kuomet savo drąsa, vienybe ir užsispyrimu prieš tris dešimtmečius įveikėme šimtus kartų stipresnį priešą.
Nesu linkęs vadinti lietuvių nei „runkeliais“, nei „šunauja“, nei „baubiančia banda“, tačiau 2022-ųjų sausio 13-osios mitingas, kurio metu trikdytas Sausio 13-osios rimtumas, parodė, kad turime visokiausių lietuvių. Kai kuriems iš jų tinka prof. Vytauto Landsbergio parinkti epitetai…
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Deja, visokių lietuvių susirenka ne tik prie Seimo, bet ir į Seimą. Štai pastarosiomis dienomis mūsų parlamentarai į lietuviškąjį alfabetą ir lietuviškuosius dokumentus įsileido Lietuvai neįprastas, Lietuvai nereikalingas, nebūdingas raides. Lenkų dirbtinai keliamas ginčas dėl trijų raidžių tęsiasi ne vienerius metus. Žymiausi lietuvių kalbininkai senų seniausiai įrodė, jog tai – ne smulkmena. Tai – lietuvių kalbos išdavystė, kuri sujauks, subjauros, iškraipys visą lietuvių kalbos taisyklių sandarą, sukels tikrą chaosą. Tačiau į Lietuvos parlamentą kas ketverius metus sugužantiems politikams kažkodėl labiau rūpi ne Lietuvos, o Lenkijos interesai. Prigalvojama visokiausių legendų: esą pavardė – tai asmens nuosavybė, esą kitaip bus pažeistos žmogaus teisės, esą karo atveju mums nuo Rusijos gintis nepadės strateginė partnerė Lenkija. O tai, kad išduodami lietuviškieji interesai, kad lietuvių kalba prievartaujama dar labiau susigūžti, susitraukti, kad Varšuva slapta įgyvendina klastingąjį planą, kaip be kautynių susigrąžinti Vilnių, – politikams nė motais. Net ir konservatoriams.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Net mūsų politologai viešojoje erdvėje svarsto, kaip naudingiau būtų pasielgti prezidentui Gitanui Nausėdai – vetuos ar palaimins šį antilietuvišką aktą. Girdi, kadaise buvo sakęs, jog nelietuviški užrašai turėtų būti fiksuojami tik antrąjame paso puslapyje, tad labai įdomu, ar dabar pakeis savo nuomonę. O juk ne tai – svarbiausia. Svarbiausias klausimas – ar tai naudinga Lietuvai? Kada mes pradėsime domėtis, kas naudinga ne Petrui, ne Onutei, ne konservatoriams, socialdemokratams, gėjams, liberalams, o Lietuvai?
Neseniai iškilmingai minėjome 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje nėra net Lietuvos vardo. Vadovaujantis sveiku protu, prisimindami šį dokumentą turėtume vergti, o mes – džiūgaujame. Man aiškina, girdi, tuoj po Konstitucijos paskelbimo buvo išleistas specialusis papildomas dokumentas, kuriame jau buvo atstatytas ne tik Lietuvos vardas, bet ir lietuviškoji dvasia. Jei taip – puiku. Džiaukimės būtent tuo papildomu dokumentu, kuriame įrašytos Lietuvos teisės, o 1791-ųjų Konstituciją, kurioje nė kvapo Lietuvos, palikime džiaugtis Lenkijai.
Kita tema – Antrasis pasasulinis karas ir pokaris. Pasirodo, be žydų organizacijų ir bendruomenių palaiminimo negalime pastatyti paminklo nė vienam savo kariui, politikui. Jie jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Jie mums į galvas perša nepilnavertiškumo kompleksą: gerbsite tik tuos, kuriuos leisime pagerbti. Tarsi Lietuva būtų ne Lietuva, o Izraelio provincija arba Izraelio kolonija.
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Tai – ne mano priekaištai. Taip saviems priekaištauja žydų istorikas Ilanas Pappe knygoje „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Dvigubi standartai – akivaizdūs. Ko negalima jaučiui, tas leidžiama Jupiteriui.
Lietuviškasis šios problemos papildymas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. Tyli ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų institutas.
Kur atsidursime po kelių dešimtmečių, taip uoliai visiems ir visur nuolaidžiaudami?
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Po prezidento Gitano Nausėdos pasirašytų įstatymų pataisų, kuriomis mūsų šalies piliečių asmens dokumentuose įteisinamos nelietuviškos abėcėlės X, Q , W raidės, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos iniciatyva 37 Seimo nariai kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT). Jie prašo teismo įvertinti, ar priimtos įstatymo pataisos neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucijoje sakoma, kad jeigu piliečių vardai ir pavardės Lietuvos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.
„Esame priversti kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes manome, kad Seime priimtas įstatymas yra pavojingas Lietuvos valstybinės kalbos likimui. Tikiuosi, kad teismas priims teisingą sprendimą“, – pranešime sako LVŽS frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė.
Be to, pasak kreipimosi iniciatoriaus LVŽS frakcijos nario Seime akademiko Eugenijaus Jovaišos, Konstitucinis Teismas, labai aiškiai ir daug kartų pasisakė, kad asmenvardžių užrašymas tapatybės dokumentuose nelietuvių kalba reikštų valstybinės kalbos statuso, nustatyto Konstitucijos keturioliktame straipsnyje, paneigimą. Taip pat iškraipytų piliečių lygybės įstatymui principą, kuris nustatytas Konstitucijos dvidešimt devintame straipsnyje. Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Anot Seimo narių, nė viena save gerbianti pasaulio valstybė neleidžia tapatybės dokumentuose rašyti kitaip nei valstybine kalba. Lietuvos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę.
37 Seimo nariai išreiškia viltį, kad Konstitucinis Teismas laikysis jau ne kartą pačio teismo priimtų nuostatų dėl valstybinės lietuvių kalbos vartojimo.
Prezidentas G. Nausėda antradienį pasirašė nemažas diskusijas kėlusį įstatymą, kuriuo leista pavardes oficialiuose dokumentuose rašyti naudojant w, x ir q raides.
„Wikileaks“ įkūrėjas J. Assange. EPA-ELTA nuotr.
Londonas, sausio 24 d. (AFP-ELTA). „WikiLeaks“ įkūrėjas Džulijanas Asandžas (Julianas Assange) pirmadienį gavo leidimą apskųsti sprendimą išduoti jį JAV.
Vašingtonas nori teisti 50-metį australą dėl to, kad jis „WikiLeaks“ paskelbė 500 tūkst. slaptų karinių dokumentų, susijusių su karais Irake ir Afganistane. Aukštasis teismas Londone gruodį panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą neišsiųsti jo į JAV, nes yra rizika, kad jis gali nusižudyti. J. Assange’o advokatai užginčijo šį sprendimą.
Dabar teisėjai Ianas Burnettas ir Timothy Holroyde’as raštu patenkino atsakovo prašymą. Teisėjai teigė, kad J. Assange’as turi teisę kreiptis į aukščiausiąją instanciją, kuri pati nuspręs, ar imtis bylos.
„Julianas laimėjo, – tviteryje parašė jo sužadėtinė ir dviejų mažamečių vaikų mama Stella Morris. – Dabar Aukščiausiasis Teismas turi nuspręsti, ar nagrinės Juliano apeliaciją“.
Minios susirinko prie Karališkojo teisingumo teismo Londono centre ir sveikino sprendimą. „Man neapsakomas palengvėjimas“, – sakė 61 metų Sue Barnett iš Notingamo, Centrinės Anglijos, laikydama plakatą su užrašu „10 metų pakanka. Dabar išlaisvinkit Assange’ą“.
J. Assange’o advokatai užginčijo JAV patikinimą, kad jis nebus laikomas izoliuotas federaliniame griežčiausio režimo kalėjime ir jam bus suteikta tinkama priežiūra. Jo šalininkai jau seniai tvirtina, kad jo fizinė ir psichinė sveikata yra paveikta dėl kardomojo kalinimo griežto režimo kalėjime Pietryčių Londone. Jis atsidūrė už grotų nusprendus, kad gali pabėgti, nes anksčiau 2012 m. nesilaikė paleidimo už užstatą sąlygų, kai buvo apkaltintas seksualiai prievartavęs dvi moteris Švedijoje. Septynerius metus jis praleido Ekvadoro ambasadoje Londone.
JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) dar sykį išdavė Ukrainą. Išdavė Kijevą visais jam gyvybiškai svarbiais klausimais. Akivaizdžiau nebūna: JAV prezidentas klusniai vykdo visus Vladimiro Putino pageidavimus. Taip sakau ne aš, Antanas Rašimas. Taip rašo savo asmeninėje Live Journal paskyroje Андрей Илларионов / LiveJournal (2021.12.31) Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV).
Kokie A.Ilarionovo argumentai, neva patvirtinantys tezę, kad JAV prezidentas Dž. Baidenas šoka agal Kremliaus dūdelę? Beje, pasak A.Ilarionovo, nei naujiena, nei paslaptis, kad Dž.Baidenas ir anksčiau, ir dabar atiduoda Ukrainą į Kremliaus geležinį glėbį.
A.Ilarionovas pastebi, kad blogai jau vien tai, jog Dž. Baidenas vėl mielai sutiko pasišnekėti su V. Putinu, vos tik šis pareiškė tokį norą. A. Ilarionovas įsitikinęs, kad Ukraina bus išduota ir sausio 9-10 dienomis Ženevoje, ir sausio 12-ąją Briuselyje, ir sausio 13-ąją Vienoje. Tai buvo aišku jau tada, kai slaptoms deryboms į Maskvą praėjusių metų lapkričio 2 dieną buvo atvykęs CŽV vadovas Viljamas Biornsas (Williamas Burnsas). Prieš tai ilgokai Maskvoje dirbęs JAV ambasadoriumi V.Biornsas su Kremliaus vadais aptarė JAV garantijas, kaip amerikiečiai legimitizuos ne tik jau Rusijos užgrobtas teritorijas Gruzijoje ir Ukainoje, bet leis V.Putinui reikšti naujas teritorines pretenzijas Vakarams.
V. Putinas ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
O tai, kad V. Putinas labai skubėjo, prašydamas dar vieno pokalbio su Dž. Bidenu Naujųjų metų išvakarėse, byloja, kad V. Putinas nusprendė iš Dž. Baideno išpešti dar kažin kokių nuolaidų, kol neprasidėjo jų susitikimai Europos sostinėse sausio 9 – 13 dienomis.
Iškalbinga ir tai, kad Dž. Bidenas atsisakė, prieš pasišnekėdamas su V. Putinu, išklausyti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio pastabų. Vietoj Dž. Baideno su V. Zelenskiu šnekėjosi JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas (Antony Blinken). Bet apie A. Blinkeno ir V. Zelenskio pokalbio detales nėra informacijos oficialiuose JAV informaciniuose šaltiniuose. Tėra asmeninis V. Zelenskio pareiškimas socialiniuose tinkluose, esą išties „kalbėtasi su Blinkenu ir ir sutarta tęsti konsultacijas, kaip bus siekiama taikos; mane užtikrino, kad sulauksime paramos, prasidėjus Rusijos agresijai“).
Žodžiu, oficialusis Vašingtonas išduoda Ukrainą visais klausimais. A.Iliarionovas išvardina juos: jau prabėgo 12 mėnesių, kai JAV neatsiunčia į Ukrainą savo ambasadoriaus; JAV mėtosi dėl sankcijų dujotiekiui „Nord Stream 2“; JAV pareiškė, kad Ukaina nebus priimta į NATO; Vašingtonas nubraukė Ukrainai 200 milijonų JAV dolerių paramą po Dž. Baideno pokalbio su V. Putinu 2021 metų gruodžio 7 dieną; Rusijai vis dar netaikomos pačios griežčiausios sankcijos, galinčios ją atbaidyti nuo karinės invazijos; Kijevas prievartaujamas laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta Kremlius; Ukraina verčiama Rytų Ukrainoje įsitvirtinusiems prorusiškiems separatistams suteikti plačią politinę ir ekonominę autonomiją sprendžiant visus svarbiausius Ukrainos klausimus.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Bet V.Putinui net šito maža. Jis iš Dž. Baideno gruodžio 30-ąją sulaukia dar trijų dovanų. Dž. Bidenas dievagojasi niekad su Kremliumi nesišnekėti apie Ukrainą be Ukrainos prezidento, tačiau šį viešą savo pažadą sulaužo net šešetą kartų. JAV yra pareiškusi, kad derybos su V. Putinu neįmanomos, kol šis neatitrauks savo karinės armados nuo sienos su Ukraina. Bet šis pažadas sulaužytas. Rusija kariuomenės neatitraukė, o Vašingtonas vis tiek derasi su V. Putinu. V. Putinas net privertė Dž. Baideną pažadėti, kad Amerika neduos Ukrainai jokios rimtos ginkluotės. Šiuo gėdingu Vašingtono pažadu viešai džiaugėsi Rusijos prezidento padėjėjas Jurijus Ušakovas.
Pasak A. Ilarionovo, labai baisu, kad išduodama Ukraina. Bet baisiausia tai, kad Vašingtonas linkęs išduoti ir kitas savo sąjugininkes Rytų Europoje.
Kodėl pacitavau šį į Vakarus pasitraukusio buvusio V. Putino patarėjo A. Ilarionovo komentarą? Juk galbūt A. Ilarionovas blefuoja, klaidina skaitytojus, pats nuoširdžiai klysta. Ir vis tik. Man būtų labai įdomu sužinoti, kaip šias pastabas vertina Lietuvos užsienio politikos formuotojai: Prezidentas Gitanas Nausėda, Užsienio reikalų ministars Gabrielius Landsbergis bei buvęs Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis. Nejaugi šiuose A. Ilarionovo žodžiuose nėra nė trupinėlio karčios tiesos?
