Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. 

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys. 

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū  už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita. 

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius … 

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje  ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų. 

Ir dar: 

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus. 

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.

Atsakiau taip:

Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.

Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.

Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).

Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

2017.08.11; 04:20

JAV lietuvių organizacijai „Lietuvos Vyčiai“ – 100

Šių metų balandžio 27 dieną šimto metų sulaukusi viena iš seniausių be pertraukos veikiančių JAV lietuvių organizacijų „Lietuvos Vyčiai“ (angl. Knights of Lithuania) šiandienos Lietuvoje yra primiršta. Nors organizacija gyvuoja iki šiol, jos praeities nuopelnai Lietuvai bei šių dienų darbai tėra žinomi mažai saujai už Amerikos ribų gyvenančių lietuvių.

„Lietuvos Vyčiai yra viena seniausių, tyliausių ir veikliausių lietuviškų organizacijų Amerikoje“, – sako ilgametė „Lietuvos Vyčių“ narė, garbės narė, dabartinė šios organizacijos centro valdybos pirmininkė Regina Juškaitė-Švobienė. Jos žodžius patvirtina konkreti „Lietuvos Vyčių“ veikla, per šimtą organizacijos gyvavimo metų aprėpusi politinę, labdaros, socialinę ir religinę sritis.

Pagalba Lietuvai XX a. pradžioje

JAV lietuvių Romos katalikų jaunimo organizacija buvo įkurta 1913 metais Lawrence, Massachusettso valstijoje. Atsižvelgdamas į tuometines sąlygas Amerikoje, organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas, drauge su devyniais bendraminčiais, tarp kurių buvo kunigai Antanas Jusaitis, Antanas Kaupas bei vienintelė moteris A. Mačiulskaitė, organizaciją matė kaip priebėgą nuo laisvamanybės, kaip vietą telkti Amerikos lietuvių jaunimą lietuvybės išlaikymui bei siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1914–1918 metais „Lietuvos Vyčiai“ itin aktyviai rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir jos pripažinimu tarptautinėje erdvėje. Rinko parašus dėl Lietuvos pripažinimo de jure, kuriuos įteikė JAV prezidentui Woodrowui Wilsonui. 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šios organizacijos nariai organizavo Lietuvių legioną, įsteigė Kardo fondą, iš kurio lėšų Lietuvos kariuomenės vadui gen. Silvestrui Žukauskui padovanojo auksinį kardą. Tuo metu „Lietuvos Vyčiai“ finansiškai rėmė Lietuvos šaulius, Kareivių globos draugiją, palaikė glaudžius ryšius su katalikiškomis Lietuvos jaunimo organizacijomis Lietuvoje, tokiomis kaip pavasarininkai ir ateitininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo vyčiai nusibrėžė naujas veiklos kryptis – būdami JAV piliečiais jie gynė Lietuvos interesus ir garbę laiškais ir atsišaukimais kreipdamiesi į Amerikos visuomenę, valdžią bei žiniasklaidą. Remiantis šios organizacijos veiklą tyrinėjusio Martino Girchisio Shetty‘io duomenimis, 1951 metais vyčiai parašė 17,730 laiškų, 1952 m. – 22,000, 1953 m. – 18,472, 1954 m. – 18,840, 1955 m. – 16,081, 1956 m. – 13,748, o 1957 m. – 15,685.

1955 metais „Lietuvos Vyčiai“ įsteigė medalį amerikiečiui, nusipelniusiam kovoje dėl Lietuvos laisvės. Juo apdovanoti JAV Kongreso narys Charlesas J. Kerstenas, senatoriai Paulas Douglas, Thomas J. Doddas, kardinolas Richardas J. Cushingas.

Parama po 1990 metų

„Lietuvos Vyčiai“ atskubėjo į pagalbą ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tais metais veiklą pradėjo organizacijos humanitarinės pagalbos padalinys ,,Pagalba Lietuvai” (Aid to Lithuania, Inc.), kurio sumanytojas ir steigėjas – „Lietuvos Vyčių“ garbės narys Robertas Boris. Iš pradžių padalinys ieškojo ir siuntė į Lietuvą vaistus, medicinos priemones bei įrangą, telkė lėšas jų persiuntimo išlaidoms padengti.

Pirmieji 4 konteineriai, kurių turinio vertė siekė beveik 4 mln. JAV dol., Lietuvą pasiekė 1991 m. sausio 15 dieną, praėjus vos dviem dienoms po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. 1992 m. išsiųsti dar 4 konteineriai (jų vertė – per 2 mln. dol.) taip pat buvo skirti ,,Caritui” Kaune. Po metų Šv. Jokūbo ligoninei Vilniuje ir Santariškių ligoninės Dializės skyriui išsiųsti 5 (vertė – per 2,3 mln. dol.), o 1994 m. – 3 konteineriai (vertė – 2 mln. dol.).

1995-ieji buvo ypatingi metai – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija sulaukė net 15 konteinerių iš Amerikos; jų turinys buvo išdalintas Kauno gimdymo namams, Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei Utenoje. 1996 m. išsiųsta kiek mažiau – 12 konteinerių (vertė per 12 mln. dol.).

Beje, tais metais Lietuvos Respublikos paskelbtoje ataskaitoje „Labdara, parama Lietuvoje 1996 metais“ dosniausių užsienio šalių davėjų lentelės viršuje įrašyta būtent „Pagalba Lietuvai“, Lietuvai paaukojusi 58,281,356 Lt; po jos seka dar dvi Amerikos organizacijos – „Christian Relief Services“ (24,372,952 Lt) ir „Transpak“ (12,569,234 Lt).

1997 m. ­į Lietuvą iškeliavo 10 konteinerių (vertė beveik 7 mln. dol.), 1998 m. – 11 (vertė – per 6 mln. dol.), 1999 m. – vėl 10 (vertė – per 5 mln. dol.), 2000 m. – 13 (vertė – beveik 10 mln. dol.), 2001 m. – 2 (vertė – 2 mln. dol.) ir 2002 m. – 3 konteineriai (vertė – beveik 4 mln. dol.). 2002-aisiais išsiųsta paskutinė medicininė siunta.

Iš viso per 12 metų į Lietuvą išsiųsti 92 konteineriai, kurių bendra vertė siekė per 71 mln. dol. Labdaringa šio padalinio parama pasiekė Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Utenos medicinos įstaigas bei socialinius centrus. Per tuos metus padalinys užmezgė stiprius ryšius su tokiomis humanitarinėmis organizacijomis kaip Detroite įsikūrusia „World Medical Relief, Inc.“, New Yorko „Catholic Medical Mission Board“ bei „Pharmaciens sans Frontiers“ iš Prancūzijos.

„Pagalba Lietuvai“ Lietuvoje turėjo kelis tarpininkus, kurie ne tik palaikė ryšį su Lietuva, bet ir pranešdavo apie padėtį šalyje. Tai: dr. Paulius Bindokas, Antanas Balsys ir buvęs Vilniaus „Carito“ direktorius Balys Stankus. Organizacija taip pat palaikė nuolatinį ryšį su kardinolu Audriumi J. Bačkiu, seselėmis vienuolėmis Dolorita Butkute ir Aušra Garliauskaite, įvairiais Lietuvos gydytojais, kurie ne kartą lankėsi Amerikoje, dalyvavo metiniuose „Lietuvos Vyčių“ seimuose. Bent kartą per metus Lietuvoje lankėsi ir „Pagalbos Lietuvai“ direktoriai bei jų atstovai.

Padėkos

„Pagalbos Lietuvai“ teikiama medicininė parama, ypač reikalinga tuometinei Lietuvai, kada, pasak tuometinio  Vilniaus Greitosios medicininės pagalbos stoties  vyr. gydytojo Juozo Drobnio, medikamentų bei įrangos trūko visose medicinos ir ne tik srityse, neliko be atsako. Joniškio rajono centrinės ligoninės vadovas Edmundas Baltakis savo laiške, datuotame 1996 metais, rašė: „Nuoširdžiai dėkojame už rūpestį Joniškio rajono centrine ligonine šiais itin mums sunkiais laikais, kai praktiškai neįmanoma gauti medikamentų ir medicinos knygų.“

Ligoninės vadovas patikino, jog „Pagalbos Lietuvai“ parama – 44 dėžės su įvairiais medikamentais – įgalins jo vadovaujamą ligoninę tinkamai pasirūpinti pacientais.

Panevėžio „Caritas“ direktorė Janina Serėnienė taip pat džiaugėsi sulaukusi medikamentų iš Amerikos. Dėkodama „Lietuvos vyčiams“ ji sako, jog „Pagalbos Lietuvai“ atsiųsti vaistai juos pasiekė pačiu laiku, mat šalia „Carito“ veikiančioje vaistinėje jau kuris laikas trūksta gyvybiškai svarbių medikamentų, kuriuos nemokamai gauna vyresnio amžiaus bei neįgalūs žmonės, buvę tremtiniai.

Padėkos laiško „Pagalba Lietuvai“ vadovai sulaukė ir iš Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės mažųjų pacientų ir gydytojų. Jų vardu už 145 dėžes su medikamentais padėkojo vyr. gydytojas dr. Genadijus Dolženko. Prie jo prisijungė ses. Aloyza Malinauskaitė, Šiaulių katalikiškos mokyklos direktorė: „Jūsų dovana, – rašoma laiške iš Šiaulių, – tuo pat metu yra ir didelė moralinė parama, leidžianti žinoti, jog Dievas mumis rūpinasi per draugus.“

Kita veikla

Nuo 2002 m. ,,Pagalba Lietuvai” ėmėsi kitos veiklos. Ji nusprendė paremti nuo 1989 m. Vilniaus arkivyskupijos žinioje veikiančias tokias ,,Carito” programas kaip labdaros valgykla „Betanija“, vaikų dienos centras ,,Angelo viltis”, vaistinė ir Visų Šventų dienos centras bei paauglių namai.

Padalinys taip pat prisidėjo prie programos „Klierikų įsūnijimas“ įgyvendinimo. Nuo 1999 m. iki 2007 m. šiai programai organizacija paaukojo 473,244.74 dol. Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai buvo trečioji „Pagalbos Lietuvai“ vykdyta programa. Ketvirta programa, kurią „Pagalba Lietuvai” parėmė, buvo Vilniaus arkivyskupijos Amatų mokykla.

Po 17 sėkmingos veiklos metų 2007 m. gruodžio 31 d. „Pagalba Lietuvai“ savo veiklą sustabdė. Per tuos metus padalinio paramos sulaukė tokios Lietuvos organizacijos bei įstaigos kaip Šv. Juozapo kunigų seminarija Vilniuje, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio „Caritas“, Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai, Vilniaus amatų mokykla, „Betanijos“ valgykla, Telšių seminarija, LR Sveikatos apsaugos ministerija, Panevėžio ir Klaipėdos miestų labdaros organizacijos, Šventosios, Domeikavos, Alytaus, Rumbonių, Daugeliškio, Mielagėnų, Lentvario bei Paparčio parapijos, Kauno ir Panevėžio labdaros valgyklos, Klaipėdos universiteto Teologijos katedra, Kauno karmelitės, Pažaislio Šv. Kazimiero vienuolės, laikraščiai „XXI amžius“ ir „Dienovidis“ ir kt.

,,Dievui ir Tėvynei”

Savo šūkiu pasirinkę tarnystę Dievui ir Tėvynei, šimtmečio slenkstį peržengę „Lietuvos Vyčiai“ šiuo metu savo veiklą vykdo trimis kryptimis.

Šv. Kazimiero gildija jau ne pirmus metus finansiškai remia Popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją Romoje. Organizacijos nariai aukoja kolegijos fondui, kurį administruoja mokyklos rektorius, skiria stipendijas klierikams bei toliau tęsia „Pagalbos Lietuvai“ vykdytą programą „Klierikų įsūnijimas“, prisidėdami prie lietuvių, studijuojančių Romos kolegijoje, finansinės paramos.

„Lietuvos Vyčiai“ yra įsteigę Lietuvos Vyčių fondą; iš jo investicijų gaunamos palūkanos leidžia organizacijai toliau vykdyti labdaringą veiklą. Kasmet šio fondo rėmuose veikiančių fondelių palūkanos išdalinamos kaip stipendijos aukštojo mokslo siekiantiems jauniesiems vyčiams, taip pat rengiami kasmetiniai rašinių konkursai.

2003 metais švenčiant organizacijos 90-metį, įkurtas dar vienas „Lietuvos Vyčiu“ padalinys – Šiluvos Mergelės Marijos fondas. Už jo lėšas sukurtas ir išlaikomas internetinis puslapis skleidžia žinią apie Švč. Mergelė Marijos apsireiškimą Šiluvoje, jame anglakalbiai supažindinami su Lietuva, jos istorija bei kultūra.

Lietuvių „iš žaliųjų kaimų“ palikuonys

„Lietuvos Vyčiai“ iki šių dienų išsaugojo gana griežtą ir sudėtingą organizacijos struktūrą. Šiuo metu ją sudaro penkios apygardos, kuriose veikia kiek mažiau nei 50 kuopų. Vyriausias „Lietuvos Vyčių“ organas yra kasmet šaukiamas seimas, kurio metu vienerių metų kadencijai renkama centro valdyba. Šalia centro valdybos ir anksčiau paminėtų trijų padalinių, veikia keletas komisijų: Lietuvių reikalų; Lietuvių kultūros ir kalbos; Garbės narystės; Ritualų; Stipendijų; Ryšių su visuomene bei Archyvų. Organizacija iki šių dienų leidžia savo leidinį „Vytis“.

Pagal „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (T. XIII) duomenis, daugiausiai narių „Lietuvos Vyčiai“ vienijo 1920 metais – 4 655. Šiandien šios organizacijos gretos yra gerokai išretėjusios, bet, nepaisant to, kai kurios taisyklės nesikeičia, pavyzdžiui, iki šiol vadovaujamasi keturių narystės laipsnių sistema, ypatingas dėmesys skiriamas ritualams (simboliams, maldoms, priesaikoms ir kt.), kurie buvo pasiskolinti iš tokių iki šiol įtakingų JAV organizacijų kaip „Knights of Columbus“ (beje, neseniai Lietuvos žiniasklaida paskelbė, jog ši beveik 2 mln. pasauliečių katalikų vienijanti organizacija plečiasi į Lietuvą).

Iki šiol tikruoju „Lietuvos Vyčių“ nariu gali tapti bei centro valdybos veikloje gali dalyvauti tik lietuvių kilmės asmenys, bet ne tų asmenų sutuoktiniai ar organizacijai prijaučiantys. Šios organizacijos nariais gali būti tik Romos katalikai.

Didžioji dauguma vyčių yra pirmosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios emigracinės lietuvių bangos, taip vadinamų grynorių ar, pasak organizacijos „Vytis“ buvusio redaktoriaus Mato Zujaus, lietuvių „iš žaliųjų kaimų“, palikuonys.

Jų gretas menkai tepapildė politiniai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai bei šių dienų emigrantai iš Lietuvos. Jau kuris laikas kaip kuopų susitikimuose, kaip ir kas metai šaukiamame visų narių seime bei leidinyje „Vytis“, vyrauja anglų kalba.

Šimtmetį švęs visus metus

Šimto metų sukaktį „Lietuvos Vyčiai“ švęs visus šiuos metus. Sukaktuviniai metai prasidėjo balandžio 28 dieną Naujosios Anglijos apygardos pavasariniu suvažiavimu Lawrence mieste, kuriame organizacija buvo įkurta. Liepos 25 – 28 dienomis Quincy‘e, Massachusettse, vyko „Lietuvos Vyčių” jubiliejinis seimas. 100-mečio proga ketinama išleisti jubiliejinę „Lietuvos Vyčių“ knygą, o šios organizacijos Vidurio Vakarų apygarda planuoja Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse Čikagoje pastatyti paminklą, vaizduojantį Šiluvos Mergelės Marijos statulą Šiluvoje.

Nuotraukose:

,,Lietuvos Vyčių“ įkūrėjo Mykolo Norkūno kapas Lawrence, MA, JAV. Reginos Juškaitės-Švobienės nuotr.

Mykolas Norkūnas. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius „Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

Lietuvos Vyčių programas vakaro Spaudos savaitės, ned., 19 lapkr.-nov., 1916 Šv. Antano parap. svet. [Siseras, Il.]. – 1916]. – [1] p. www.epaveldas.lt

Westville’io, IL „Lietuvos Vyčių” 38 kuopos nariai, laimėję pirmą vietą tarptauniame muzikos festivalyje, 1931 metai. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius “Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

„Lietuvos Vyčių” suvažiavimas Detroite, MI, 1959 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Waterbury’io, CT, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

Tokiu plakatu pasipuošė Newarko, NJ, rotušė „Lietuvos Vyčių“ metinio seimo proga, 1969 metai. Iš “Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ choras su vadovu Faustu Strolia, 1961 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

59-tas „Lietuvos Vyčių“ seimas Clevelande, MI, 1972 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ šokėjos: Gabrielė Kulikauskaitė, Kristina Šeškaitė, Kotryna Pavilionytė, Ineta Čerkaitė ir Laura Misiūnaitė, 2013 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Maspetho, NY, vyčiai prie miesto rotušės Vasario 16-osios minėjimo proga. Iš „Draugo” archyvo.

New Yorko, NY, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo.  

Frackville‘io, PA, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

,,Lietuvos vyčių” ženklas.

2013.08.18

Portalas Slaptai.lt informuoja savo skaitytojus, jog šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė 4, Vilnius) rengiamos iškilmingos Marijos Remienės knygos "Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai" sutiktuvės. Sutiktuvių pradžia – 18 valandą.

Sutiktuvėse dalyvauja knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.

Kviesdami į šį svarbų renginį pacituosime keletą citatų iš portalui Slaptai.lt atsiųsto kvietimo.

"Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Continue reading „Liepos 2-ąją – Marijos REMIENĖS knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai“ pristatymas“

video_cip_max

Videostudija "SLAPTAI" turėjo retą galimybę — dalyvauti deimantinėse Onos ir Vytauto AŽUŠILIŲ vestuvėse. O po įspūdingų iškilmių Vilniaus Santuokų rūmuose ir šv. Rapolo bažnyčioje rašytojas Vytautas Ažušilis ir jo žmona Ona Ažušilienė davė išskirtinį interviu — apie pokario metus, gimtojo kaimo tragediją, populiariųjų romanų "Roneta", "Auksinis sakalas", "Vėtra", "Vieno langelio principas", "Dubleriai", "Perlų dama" herojus, 2003-aisiais metais pelnytą JAV lietuvių literatūros fondo premiją. 25-erių romanų autorių rašytoją Vytautą Ažušilį ir jo žmoną Oną Ažušilienę kalbino laikraščio "XXI amžius" redaktorius Edvardas ŠIUGŽDA.

 

Continue reading „Susitikimai su rašytoju Vytautu AŽUŠILIU“

narusiene-regina

Valdybos veiklos ataskaitą rasite ir galite paskaityti „Pasaulio Lietuvio“ specialiam leidinyje PLB Seimui. To Jums nekartosiu. Mano pranešime noriu Jums pateikti tą, ką Jūsų naujai išrinkta  PLB valdyba turės adresuoti. Žinoma, dar iškils kitų reikalų, kurių mes šendiena dar nepramatome.

Pilietybė. Nors dabartinis Seimas priėmė naują pilietybės įstatymą 2010 m.gruodžio 2d., kuris įsigaliojo 2011 m. balndžio 1 d., šiame įstatyme yra daug trukumų ir svarbiausiai nepatenkina daugumos emigrantų, kurie išvyko iš Lietuvos po nepriklausomybės atstatymo ir įsigyjo kitos tautos pilietybę. Pilietybės įstatymo patobulinimus, pakeitimus turės adresuoti naujai išrinktas LR Seimas. Jei Seimas turės politinės valios, šis įstatymas gali būti pataisytas.

Continue reading „Regina Narušienė: “Dabartinis Lietuvos pilietybės įstatymas nėra tobulas”“

venckiene_neringa

Miela, be galo dvasinga, nedidukė, bet stipri Lietuvos moteris Neringa Venckienė švenčia savo 41-ąjį gimtadienį.

Ar švenčia? Tikriausiai ne. Gal ir pamiršo tai per rūpesčius, netektis, moralinę, fizinę ir materialę žalą.

Neringa Venckienė tapo Lietuvos kovos už TEISINGUMĄ simboliu. Ji jo nepasiekė, tačiau parodė kelią mums visiems – būdami drąsūs, kartu suvieniję jėgas, mes galime ir turime išvalyti valstybėje susidariusį teisėsaugos, teisėkūros pūlinį.

Continue reading „Gerbiamiausia Lietuvos moteris – Neringa Venckienė“

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )“