Degantis tankas
Vašingtonas, gruodžio 4 d. (ELTA). JAV žvalgyba mano, kad mūšiai Ukrainoje toliau lėtės.
„Mes jau matome tam tikrą sulėtėjusį konflikto tempą ir galvojame, kad tai ateinančiais mėnesiais tęsis“, – kasmetiniame Reagano nacionalinės gynybos forume Kalifornijoje sakė nacionalinių žvalgybos agentūrų direktorė Avril Haines.
Abi šalys esą mėgins pasirūpinti atsargomis, kad pasirengtų kontrpuolimui po žiemos, rašo agentūra „Reuters“.
Tuo tarpu kitokį vertinimą pateikia JAV karo studijų centras (ISW). Bendras operacijų tempas ateinančiomis savaitėmis tikriausiai padidės, teigia ekspertai. To priežastis – šalta žiema, įšaldanti žemę. „Ypač Rytų Ukrainoje, kur operacijos abiejuose pusėse stringa dėl didelių purvynių“, – sakoma naujausioje ataskaitoje.
Jau prieš dvi dienas Rytų Ukrainos Luhansko srities gubernatorius Serhijus Haidajus sakė, kad oras Kreminos regione pagaliau keičiasi ir jis tikįs, kad ukrainiečių pajėgos netrukus gebės optimizuoti savo kontratakas, nes purvas sušąla. Panašią poziciją išsakė rusų karo tinklaraštininkas Vysoky Govorit. Jis „Telegram“ kanale teigė, kad žemė palei Kreminos-Svatovės liniją įšalo. Dėl to jis manąs, Ukrainos pajėgos didins savo atakų tempą regione.
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Vašingtonas, rugsėjo 13 d. (AFP-ELTA). Rusija, siekdama įgyti įtakos, nuo 2014 metų politinėms partijoms ir kandidatams daugiau nei dviejose dešimtyse užsienio šalių slapta nusiuntė mažiausiai 300 mln. dolerių, teigiama antradienį išslaptintame JAV žvalgybos vertinime.
JAV žvalgyba „vertina, kad tai yra minimalūs skaičiai ir kad Rusija tikriausiai slapta pervedė ir daugiau lėšų, tačiau galbūt ne visi atvejai buvo pastebėti“, sakė aukštas administracijos pareigūnas.
JAV žvalgyba neišslaptino informacijos apie konkrečias šalis. Tačiau kaip vienas iš ryškiausių vertinime nurodomas atvejis, kai Rusijos ambasadorius neįvardytoje Azijos šalyje vienam kandidatui į prezidentus skyrė milijonus dolerių.
Prezidento Joe Bideno administracija paprašė atlikti vertinimą po vasario 24 dieną prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą, paskatinusios JAV dėti dideles pastangas izoliuoti Maskvą ir apginkluoti Kyjivą. Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
Administracijos pareigūnas teigė, kad JAV diplomatai savo išvadomis pasidalijo su daugiau kaip 100 šalių vyriausybėmis.
Pareigūnas apibūdino šias pastangas kaip dalį J. Bideno iniciatyvos „Demokratijų aukščiausiojo lygio susitikimas“, kurią jis pradėjo po to, kai nugalėjo Donaldą Trumpą.
Naujasis vertinimas neapima JAV vidaus politikos, tačiau anksčiau JAV žvalgyba teigė, kad Maskva kišosi į 2016 metų JAV rinkimus, ypač manipuliuodama socialine žiniasklaida, kad paremtų D. Trumpą, kuris reiškė susižavėjimą Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„JAV labai stengiasi įveikti savo pažeidžiamumą ir mes raginame kitas šalis daryti tą patį ir prisijungti prie šių svarbių mūsų pastangų“, – sakė pareigūnas.
The Washington Post leidinys
Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija slapta gavo laikraščio „Washington Post“ žurnalistų, kurie rašė apie įtariamą Rusijos kišimąsi į 2016 m. prezidento rinkimus, telefono skambučių išklotines, penktadienį pranešė leidinys.
Teisingumo departamentas nusiuntė laiškus trims žurnalistams – Ellen Nakashimai, Gregui Milleriui ir buvusiam „Washington Post“ reporteriui Adamui Entousui – nurodydamas, kad gavo jų telefono skambučių „nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. liepos 31 d.“ išklotines, skelbė „Washington Post“.
Laikraštis „reiškia stiprų nerimą dėl tokio vyriausybės galių naudojimo, siekiant gauti prieigą prie žurnalisto komunikacijų“, teigė „Washington Post“ vykdomasis vyriausiasis redaktorius Cameronas Barras.
„Teisingumo departamentas turi nedelsiant paaiškinti šio kišimosi į žurnalistų darbą, kurį saugo Pirmoji pataisa, priežastis“, – kalbėjo jis.
Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (ACLU) teigė, kad Teisingumo departamentas „šnipinėjo“ žurnalistus „tam tikros administracijos užgaidomis“.
„Tai niekada neturėjo atsitikti, – tviteryje rašė ACLU. – Kai vyriausybė šnipinėja žurnalistus ir jų šaltinius, tai pažeidžia žiniasklaidos laisvę.“
Teisingumo departamentas savo ruožtu teigė, kad, siekdamas gauti skambučių išklotines, laikėsi „numatytų procedūrų“, skelbė „Washington Post“, cituodamas departamento atstovą.
Žurnalistams nusiųstuose laiškuose nepatikslinama, kodėl buvo gautos jų skambučių išklotinės. Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau minėto laikotarpio pabaigoje žurnalistų trijulė parašė straipsnį apie JAV žvalgybą, kuriame teigiama, kad Jeffas Sessionsas, kuris vėliau tapo D. Trumpo administracijos generaliniu prokuroru, aptarė D. Trumpo rinkimų kampaniją su Rusijos ambasadoriumi.
Minėti žurnalistai taip pat parašė straipsnį apie Baracko Obamos administracijos bandymus atremti Rusijos kišimąsi į 2016 m. rinkimus.
JAV žvalgybos agentūros padarė išvadą, kad Rusija, D. Trumpui vykdžius prieš demokratų konkurentę Hillary Clinton nukreiptą kampaniją, įsilaužė į Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) kompiuterių serverius.
D. Trumpas savo ruožtu menkino Rusijos vaidmenį DNC duomenų nutekėjime ir netikėtai stojo į Rusijos prezidento Vladimiro Putino pusę, užuot sutikęs su savo paties žvalgybos agentūros padarytomis išvadomis.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
JAV žvalgybos agentūros perspėja, kad Rusija siekia padėti Donaldui Trumpui laimėti 2020 m. prezidento rinkimus, praneša BBC.
Apie tai Atstovų rūmų Žvalgybos komitetui pranešta vasario 13 d., susitikimo už uždarų durų metu, JAV informavimo priemonėms sakė pareigūnai.
Teigiama, kad susitikime aptartas Rusijos kišimosi klausimas supykdė D. Trumpą, jis pareiškė, esą demokratai pasinaudos informacija jį apjuodinti.
Ketvirtadienį jis pašalino laikinai ėjusį pareigas žvalgybos vadovą Josephą Maguire‘ą.
„The New York Times“ pranešė, kad D. Trumpas ypač pyko dėl to, kad pasitarime dalyvavo apkaltos procesui vadovavęs demokratas Adamas Schiffas.
Remiantis laikraščiu „The Washington Post“, J. Maguire‘as turėjo daugiausiai galimybių užimti nuolatinio Nacionalinės žvalgybos vadovo postą. Tačiau prezidentas esą pakeitė nuomonę, sužinojęs apie pasitarimą, kurį pavadino „nelojalumo“ išraiška.
D. Trumpas šią savaitę paskelbė, kad J. Maguire‘ą pakeis jam lojalus Richardas Grenellis, šiuo metu einantis JAV ambasadoriaus Vokietijoje pareigas.
Du D. Trumpo administracijos darbuotojai „The New York Times“ žurnalistams sakė, jog tai, kad J. Maguire‘o iš posto buvo pašalintas netrukus po žvalgybos susitikimo, yra grynas atsitiktinumas. JAV slaptosios tarnybos
JAV žvalgybos pareigūnai teigia, kad Rusija kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, kad padėtų D. Trumpui pasiekti pergalę ir balsavimo proceso metu sukurtų chaosą.
Demokratai sukritikavo D. Trumpą dėl R. Grenellio paskyrimo: jis yra sumenkinęs Rusijos kišimosi į praėjusius rinkimus svarbą, taip pat teigiamai žiūri į kraštutinių dešiniųjų politikų iškilimą Europoje.
Buvęs Baracko Obamos patarėjas Nedas Price‘as teigė, kad D. Trumpas nebeapsimetinėja, jog žvalgyba jam yra reikalinga.
„Jis paskyrė patį politiškiausią – ir įžūlų – JAV ambasadorių į postą, kuris laikomas mažiausiai politiniu ir neabejotinai subtiliu“, – tviterio paskyroje rašė jis.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atmetė JAV žvalgybos įspėjimus, kad Rusija vėl bando kištis į JAV rinkimus. Pasak D. Trumpo, pareiškimas, kad Rusija bando kištis į 2020 m. JAV prezidento rinkimus ir paveikti juos jo naudai, yra „pramanas“, „dezinformacijos kampanija“, kuriai diriguoja jo varžovai demokratai.
„Demokratai Kongrese pradeda dar vieną dezinformacijos kampaniją, tvirtindami, kad Rusija mane mėgsta labiau negu bet kurį iš „dykinėtojų“ demokratų kandidatų, kurie, praėjus dviem savaitėms, vis dar nesugeba suskaičiuoti balsų Ajovos valstijoje“, – tviteryje rašė D. Trumpas.
„Pramanas Nr. 7!“ – tvirtino JAV vadovas.
JAV žiniasklaida anksčiau pranešė, kad JAV žvalgybos pareigūnai informavo Atstovų rūmų narius apie Rusijos bandymus kištis, siekiant sustiprinti D. Trumpo pozicijas 2020 m. rinkimuose.
JAV žvalgybos agentūros įtaria, kad Rusija slapta vykdo mažos galios branduolinių ginklų bandymus, taip pažeisdama tarptautinę sutartį, draudžiančią tokio tipo bandymus, informuoja BBC.
Generolas leitenantas Robertas Ashley’is, JAV gynybos žvalgybos agentūros direktorius, sakė, kad Maskva „greičiausiai nesilaiko“ pripažintos sutarties taisyklių, omenyje turėdamas Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartį (VBBUS).
Rusija, ratifikavusi šią sutartį 2000 metais, teigia, kad laikosi VBBUS. Tuo tarpu JAV yra pasirašiusi sutartį, bet taip jos ir neratifikavo. JAV manymu, bandymai vykdomi Naujojoje žemėje – salyne Arkties vandenyne, tarp Barenco ir Karos jūrų.
Tačiau analitikai pareiškimus apie draudžiamus bandymus priėmė skeptiškai. Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacija (CTBTO) teigė, kad neaptiko jokios neįprastos veiklos.
Nauji JAV kaltinimai, kad Rusija vėl galimai pažeidinėja tarptautinę sutartį, pasirodė praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai JAV nusprendė trauktis iš Šaltojo karo laikų ginklų kontrolės sutarties su Rusija – Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF).
JAV tvirtino, kad Rusija pažeidinėja INF sutartį, kuri draudžia gaminti ir turėti iš sausumos paleidžiamas branduolinį ginklą nešti galinčias sparnuotąsias raketas, kurių veikimo nuotolis – nuo 500 iki 5 500 km.
Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?
Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).
Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.
Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.
N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.
Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?
Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.
Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?
Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.
Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.
Apie ką šnekėjosi Rusijos ir JAV prezidentai už uždarų durų? EPA-ELTA nuotr.
Josh Meyer / Politico
„Prezidento Trumpo išsireikalavimas, kad susitikimas su Rusijos prezidentu Putinu vyktų formatu tête-à-tête, apribojo JAV saugumo tarnybas, kurios įprastai tokį susitikimą būtų stebėjusios iš arti; bet Amerikos žvalgyba vis dėlto turi išskirtinių galimybių surinkti informaciją apie pokalbio temas į vieną visumą“, – rašo Politico žurnalistas Džošas Mejeris.
„Didele dalimi tai įmanoma todėl, kad Amerikoje egzistuoja super slapta informacijos rinkimo tarnyba, kurios specializacija – operatyvus priešininkų pokalbių pasiklausymas, įskaitant ir asmenis, lydėjusius Putiną viršūnių susitikime Helsinkyje. Šaltiniai, informuoti apie JAV žvalgybos galimybes, neoficialiai pareiškė esą įsitikinę, kad vadinamoji Specialioji informacijos rinkimo tarnyba (Special Collection Service) ne tik gavo Putino „informacijos rinkinuką“ apie dviejų valandų susitikimą, bet ir išsiaiškino, ką iš tikrųjų galvoja apie tą susitikimą Kremliaus žvalgybos tarnybų vadovai ir kaip jie jį vaizduoja, adresuodami pranešimus savo užsienio kolegoms“, – rašo straipsnio autorius.
„Tai reiškia, kad NSA ir CŽV strateginė padėtis ne tokia jau nenaudinga, kaip viešai kalbėjo JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai. Bet kadangi jie, tikriausiai, neturi reikalingiausio žvalgybos duomenų elemento – pažodinės ataskaitos apie tai, ką būtent pasakė per susitikimą Trumpas ir Putinas, – tie pareigūnai, matyt, iš dalies veikia aklai, vykdydami savo misija – stengdamiesi padėti Amerikos politikos kūrėjams nuspėti tolesnius įvykius“, – spėja Meejris.
„Jeigu, būdamas tête-à-tête su Putinu, prezidentas suformulavo ar pakeitė kažkokią politiką, bet atsisako kam nors pasakyti, kas būtent atsitiko, kaip gali nacionalinio saugumo aparatas rengti tarnybinius užrašus ir argumentų sąrašus kitiems susitikimams, kurie įtakos būtent tą politiką?“ – kelia klausimą buvęs CŽV pareigūnas Deivis Prisas.
„Dabartiniai ir buvusieji JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai pastebi situacijos ironiją: pats Trumpas – vienintelė kliūtis, kad jie galėtų galutinai patvirtinti jo paties teiginius ir aiškiai atskleisti visą vaizdą, kas gi vyko Helsinkyje. Praktiškai prie kiekvieno kito prezidento, sakė mūsų leidiniui kai kurie šaltiniai, būtinai būtų padaryti tokio esminio įvykio garso ir vaizdo įrašai, ypač jeigu kambaryje nebuvo kokio nors artimiausio patarėjo su konkrečia užduotimi detaliai konspektuoti visa, kas dedasi.
Be to, iš Putino pusės taip yra garantuotai. Amerikos žvalgybos analitikai norėtų išstudijuoti kiekvieną Trumpo ir jo sukto priešininko žodį, veido išraišką ir gestų bei mimikos kaitą, o taip pat pasidalyti savo išvadomis su Baltaisiais rūmais, Kongresu, JAV ginkluotųjų pajėgų ir diplomatijos vadovais, o ir su daugybe sąjungininkų žvalgybos tarnybose visame pasaulyje“, – sakoma straipsnyje.
Tačiau, kaip sako buvęs NSA radiotechninės žvalgybos vyresnysis analitikas Džonas Šindleris, amerikiečiai gali sužinoti, kas kalbėta susitikime, tik iš NSA pranešimų, „kur tai, kas kalbėta susitikime, perpasakojama iš rusiškų žodžių“, o taip pat ir Prancūzijos bei kitų šalių URM versijų, pagrįstų tuo, ką toms šalims papasakojo rusai. Šindleris sakė: „Žvalgybos požiūriu, labai svarbu, kokią informaciją mes renkame susitikime. Bet kadangi nėra JAV versijos, su kuria ją galima būtų sutikrinti, galimas dalykas, rusai meluoja apie tą susitikimą, o mes to net nesuprasime“.
„Galų gale mes surinksime visas versijas to, kas įvyko, – pridūrė Šindleris, – išskyrus Trumpo versiją“.
Mejeris tvirtina: net jeigu JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai gaus visą susitikimo ataskaitą, jų galimybės pasinaudoti ta informacija bus kraštutinai ribotos: Trumpas gali net paskelbti, kad informacija rinkta be jo leidimo, tai yra neteisėtai.
Autorius rašo: „Pasak dabartinių ir buvusių Amerikos valdininkų, kadangi galutinai dėl viršūnių susitikimo buvo susitarta vos keletą savaičių prieš jį surengiant, JAV žvalgybos tarnybų vadovams teko paskubėti, kad dislokuotų savo agentus, analitikus ir techninio informacijos rinkimo specialistus renginio, kuris potencialiai gali būti vienas iš lemtingiausių per Trumpo prezidentavimą, pasiklausymo „pozicijose“. Speciali informacijos rinkimo tarnyba – superslapta „perėmėjų“ iš NSA ir CŽV komanda, be abejo, pradėjo užsimti pozicijas, vos tik buvo priimtas sprendimas, sako šaltiniai“.
Pasak buvusių JAV žvalgų, Helsinkyje taip pat veikė ir kiti JAV žvalgybos aparato ir JAV sąjungininkų, neutralių šalių, tokių kaip Suomija, ir tokių JAV priešininkų, kaip Kinija, žvalgybos tarnybų elementai.
„Amerikos valdininkai laikė savaime suprantamu dalyku, kad Rusija išdėstys Helsinkyje nesuskaičiuojamą daugybę žvalgybos agentų“, – tęsia autorius.
„Bet, kaip sako kai kurie dabartiniai ir buvę valdininkai, JAV žvalgybos nuo pat pradžių buvo nepalankioje padėtyje. Pagal nusistovėjusį protokolą, Koutsas ar kiti žvalgybos tarnybų vadovai privalo informuoti aukščiausius Baltųjų rūmų asmenis, gal ir Trumpą ar patarėją nacionalinio saugumo reikalams Boltoną, apie tai, ką NSA, CŽV ir kitos žinybos gali padaryti iki viršūnių susitikimo, per jį ir po jo. Kas iš tikrųjų –įskaitant ir tai, ar Trumpas ir jo komanda, – uždraudė per tą procesą naudoti kokias nors konkrečias galimybes žvalgybiniams duomenims rinkti, – viena iš griežčiausiai saugomų ir įslaptintų paslapčių“, – rašo Mejeris.
Du buvę JAV žvalgybos pareigūnai sakė, kad kiek pamena – pirmą kartą viršūnių susitikime labiau nerimavo dėl savo šalies lyderio žodžių ir poelgių, negu dėl jos priešininko.
JAV prezidento D.Trump ir Rusijos prezidento V.Putino spaudos konferencija Helsinkyje. EPA – ELTA nuotr.
Pasak autoriaus, dabar Rusijos valstybinė žiniasklaida „leidžia medžiagą vieną po kitos apie tai, kaip Rusija juda į priekį tais klausimais, kuriais Trumpas pasiūlė nuolaidas. Gi Amerikos žvalgai gaišta daugiau laiko ir eikvoja daugiau jėgų, kad išsiaiškintų, ar iš tikrųjų Trumpas padarė nuolaidų ir ar neatskleidė informacijos, kurios neturėjo atskleisti, tvirtina Šindleris, Prisas ir Piteris Harelas, kuris Obamos administracijoje buvo aukšto rango Valstybės departamento valdininkas.
„Mes leidome rusams viešai ir neoficialiai pasakoti tai, kas neva tai buvo aptarta susitikime, – sakė Harelas. – O JAV neturi jokios sukoordinuotos galimybės tam atsikirsti“.
JAV žvalgybos direktorius Danas Coatsas teigia, kad iki šiol nežino, apie ką akis į akį Helsinkyje kalbėjosi JAV ir Rusijos prezidentai Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas. „Aš nežinau, kas vyko šiame susitikime“, – sakė D. Coatsas ketvirtadienį saugumo forume Aspene JAV Kolorado valstijoje.
„Prezidento privilegija“ yra pasilaikyti sau savo pokalbius su V. Putinu, kalbėjo D. Coatsas. Tačiau jis pabrėžė, kad jis nepritarė D. Trumo sprendimui susitikti su V. Putinu pokalbių už uždarų durų. Jis siūlė „kitą kelią“, sakė JAV žvalgybos koordinatorius. D. Coatsas taip komentavo žiniasklaidos pranešimus apie rusų paskelbtą informaciją, kad D. Trumpas ir V. Putinas per daugiau kaip dvi valandas trukusį pokalbį susitarė dėl neįvardytų dalykų.
D. Coatsas po dvišalio pokalbio Helsinkyje, kuriame D. Trumpas viešai suabejojo žvalgybos duomenimis dėl Rusijos kibernetinių atakų per 2016 metų JAV rinkimus, paskelbė neįprastą pareiškimą, kuriame gynė jam pavaldžių tarnybų išvadas dėl Maskvos kišimosi į rinkimus.
„Aš turėjau tai paaiškinti, tai buvo mano pareiga, – Aspene sakė D. Coatsas. – Buvo svarbu užimti poziciją žvalgybų vardu ir amerikiečių vardu“.
D. Coatsas, be to, neslėpė nustebimo dėl ketvirtadienį paskelbtos informacijos, kad svarstoma apie V. Putino viešnagę Baltuosiuose rūmuose šiais metais.
JAV žvalgyba mano, kad pastaraisiais mėnesiais Šiaurės Korėja slaptuose objektuose padidino branduoliniuose ginkluose naudojamo prisodrinto urano gamybą ir gali mėginti tai nuslėpti, tuo pačiu metu siekdama nuolaidų derybose dėl branduolinio ginklo su JAV. Apie tai televizijos kanalui NBC sakė JAV pareigūnas, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.
NBC pranešė, kad JAV žvalgybos vertinimas prieštarauja prezidento Donaldo Trumpo nuomonei, kuris po susitikimo su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong-unu pareiškė, kad „Šiaurės Korėja nebekelia branduolinio pavojaus“.
Pranešime remtasi penkiais neįvardintais JAV pareigūnais, kurių teigimu, Šiaurės Korėja padidino prisodrinto urano gamybą branduoliniams ginklams, nepaisant to, kad palaikė diplomatinius santykius su JAV.
Žvalgybos vertinimu, Šiaurės Korėja turi daugiau nei vieną slaptą branduolinį objektą be jau žinomos branduolinio kuro gamyklos Jongbjone. Žvalgybininkai sakė turintys „vienareikšmiškų įrodymų, kad Šiaurės Korėja bando apmulkinti JAV“.
Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) šios informacijos nepatvirtino NBC žinių tarnybai, o Baltieji rūmai neatsakė į prašymą pakomentuoti situaciją.
Matt Apuzzo, Adam Goldman, Nicholas Fandos / The New York Times
„Praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo pradėtas Trumpo kampanijos ryšių su Rusija tyrimas 2016 metų vasarą, FTB pasiuntė į Londoną porą savo agentų su tokia slapta misija, kad apie ją žinojo tik saujelė bendradarbių“, – rašo The New York Times.
Jų uždavinys buvo susitikti su Australijos pasiuntiniu, kuris turėjo įrodymų, kad vienas iš Donaldo Trumpo-jaunesniojo patarėjų iš anksto žinojo apie Rusijos kišimąsi į rinkimus. Aukščiausi Australijos valdininkai pažeidė diplomatinį protokolą ir leido ambasadoriui Aleksandrui Dauneriui aprašyti savo susitikimą su rinkimų štabo patarėju Džordžu Papadopulu.
Agentų ataskaita paklojo pamatus bylai, kurią prieš metus pradėjo tirti specialusis prokuroras. „Bet tada nedidelė grupė FTB bendradarbių žinojo tik jos kodinį pavadinimą „Kryžminės ugnies uraganas“. Tas pavadinimas, Rolling Stones eilutė „Aš gimiau siaučiant kryžminės ugnies uraganui“ („I was born in a crossfire hurricane“), tapo taiklia prognoze to politinio štormo, kuris tebeplėšia čerpes nuo FTB stogo“, – rašo žurnalistai Metas Apucas, Adamas Goldmanas ir Nikolas Fandosas.
FTB veikė atsargiau nei bet kada. „Agentai svarstė, o paskui atmesdavo idėjas apklausti raktinius Trumpo patarėjus, kurie, galimas dalykas, pagreitintų tyrimą, bet kiltų rizika aptikti jo egzistavimą. Aukšti valdininkai greitai įsitikino, kad jie neatskleis bylos iki rinkimų dienos, ir tai tik stiprino jų neryžtingumą. Kai agentai imdavosi drąsių tyrimo veiksmų, pavyzdžiui, klausinėjo ambasadorių, tai viską gaubė paslaptis“, – sakoma straipsnyje.
Tik kokie penki Teisingumo ministerijos bendradarbiai žinojo apie bylos mastus. „Jeigu faktai būtų iškilę, jie galėjo sugriauti Trumpo kampaniją: buvo atliekamas tyrimas Trumpo būsimojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais ir jo rinkimų štabo vadovo atžvilgiu. Vienas patarėjas, matyt, turėjo kontaktų su Rusijos žvalgyba. Kitas buvo įtariamas, kad pats buvo rusų agentas“, – rašo The New York Times.
Pasak buvusio FTB vadovo Džeimso Komio, neteisinga būtų lyginti Klinton bylą, kuri 2016 metų vasarą buvo aprimusi, su Rusijos, kuri buvo ankstyvojoje stadijoje. „Tačiau abiejų tyrimų pagrindas buvo vienas politinis apskaičiavimas: Klinton laimės, o Trumpas pralaimės. Agentai nuogąstavo, jog jie slepia informaciją arba per švelniai elgiasi su Klinton. Ir jie nerimavo, kad bet kokie atviri veiksmai prieš Trumpo kampaniją tik sustiprins jo pareiškimus, kad rinkimai iškraipyti prieš jį“, – pažymi leidinys.
„Dabar FTB susiduria su ta pačia kritika ir, maža to, Trumpas pareiškia, kad jis – politizuoto FTB auka. – Pasak jo, aukšto rango agentai bandė iškraipyti rinkimus, atsisakydami persekioti Klinton , o paskui įsuko tyrimą Rusijos dingstim, kad pakirstų jo prezidentavimą“.
Operacija „Kryžminės ugnies uraganas“ prasidėjo lygiai prieš 100 dienų iki prezidento kampanijos. „Nuotaika per pirmuosius susitikimus buvo nerami, prisimena buvę bendradarbiai. Agentai ką tik baigė tyrimą Klinton atžvilgiu ir ruošėsi mėnesius truksiantiems respublikonų vadovaujamiems klausymams apie tai, kodėl jai nepateikti kaltinimai. Operacijos centre buvo tas pats branduolys agentų ir analitikų, kurie tyrė Klinton reikalus. Niekas nesiruošė iš naujo kištis į prezidento politiką, sako buvę bendradarbiai, ypač kai agentai nežinojo, kaip pakryps australų informacija“, – praneša laikraštis.
Tuos pirmuosius mėnesius FTB vykdė tyrimą keturių Trumpo kampanijos padėjėjų atžvilgiu: Maiklo Flyno, Polo Manaforto, Karterio Peidžo ir Džordžo Papadopulo. „Kontržvalgybiniai tyrimai gali trukti metų metus, bet FTB norėjo greitai sužinoti, ar Rusijos vyriausybė turėjo įtakos Trumpo kampanijai. Vienas iš variantų buvo pats tiesiausias – apklausti rinkimų štabo bendradarbius apie jų kontaktus su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Pasak dviejų buvusių bendradarbių, tai buvo svarstyta, bet nepadaryta, nes liudytojų apklausa arba prašymas panaudoti dokumentus galėjo iškelti tyrimą viešumon, o būtent to FTB bendradarbiai stengėsi išvengti prezidentinių varžytuvių įkarštyje“, – rašo leidinys.
„FTB biurokratija nedavė agentams nieko gero, – komentuoja straipsnio autoriai. – Liepos mėnesį britų išėjęs į atsargą šnipas Kristoferis Stilas kreipėsi į draugą iš FTB užsienyje ir pateikė pranešimus, siejančius rinkimų štabo bendradarbius su Rusija. Bet dokumentai klaidžiojo FTB organizacinėje struktūroje, pasakojo eks-bendradarbiai“. Spalio mėnesį agentai nuskrido į Europą, kad išklausinėtų Stilą, bet tas buvo nusivylęs dėl FTB vangumo ir pradėjo dalytis savo radiniais su žurnalistais.
Pagaliau spalio mėnesį teisėsaugininkai pripažino, kad atlieka tyrimą, bet paragino būti santūriems. Porą savaičių prieš Trumpo inauguraciją aukšti specialiųjų tarnybų bendradarbiai informavo Trumpą apie rusų hakerius ir pranešė, kad Putinas bandė sukelti chaosą per rinkimus, susilpninti Klinton ir padėti Trumpui laimėti.
„Po to Komis susitiko su Trumpu asmeniškai, pranešė apie Stilo pranešimus ir perspėjo, kad žurnalistai juos gavo“, – rašo leidinys. Komis patikino Trumpą, kad FTB ketina jį ginti, bet Trumpo įtikinti neapvyko: „Keletą valandų prieš tai jis pareiškė The New York Times, jog istorijas apie Rusijos kišimąsi į rinkimus stumia jo priešininkai, kad nukreiptų dėmesį nuo jo pergalės“.
Savo įsikišimą į JAV prezidento rinkimus Rusija vertina kaip pasisekusį ir šiemet vyksiančius Kongreso rinkimus laiko proga surengti dar vieną ataką, antradienį įspėjo Jungtinių Valstijų vyriausiasis žvalgybų vadas.
Kalbėdamas Senato žvalgybos komitete, Nacionalinio saugumo direktorius Danielis Coatsas teigė, kad „reikia neabejoti“, jog savo mėginimą kištis į 2016-ųjų prezidento rinkimus Rusija laiko „pasisekusiu“.
Tuo metu 2018-ųjų rudenį įvyksiančius JAV Kongreso rinkimus Maskva vertina kaip dar vieną progą paveikti demokratinius procesus Jungtinėse Valstijose, pridūrė jis.
JAV žvalgybų agentūros jau kurį laiką tvirtina manančios, kad Rusija mėgino pakreipti 2016-ųjų rinkimų baigtį Donaldo Trumpo naudai. Tą, pasak žvalgybininkų, ji darė skleisdama propagandą socialiniuose tinkluose ir kibernetinės atakos metu pavogdama Demokratų partijos elektroninius laiškus. Pati Rusija tokius kaltinimus neigia.
Abi didžiosios JAV politinės partijos jau pradėjo rengtis lapkritį vyksiantiems Kongreso rinkimams.
Prezidento Respublikonų partija sieks išsaugoti savo turimą daugumą Atstovų rūmuose ir Senate, o demokratai, savo ruožtu, tikisi, kad rinkėjų nepasitenkinimas D. Trumpo valdžia padės pergalę švęsti jiems.
Sausio 29 d. JAV finansų ministerija, sutinkamai su įstatyme dėl sankcijų Amerikos priešininkams (CAATSA, 2014) nustatytu terminu, pateikė pranešimą apie Rusijos aukštus politinius pareigūnus ir oligarchus. Per žiniasklaidą nuvilnijo nustebimo banga. Buvo laukiama paskelbiant duomenis apie 45-50 asmenis, bendrininkaujančius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o dabar išvardyta 210 žmonių, nepateikus jiems kokių nors įkalčių…
Politiniai šūkiai ir konkretus darbas
Po kelių dienų finansų ministro padėjėjas turėjo paaiškinti, kad šis pranešimas nereiškia sankcijų taikymo jame nurodytiems 210 asmenų, kaip pamanė žiniasklaidos atstovai, tai – pagrindas būsimiems sprendimams. Prie šio sąrašo pridedama slaptoji pranešimo dalis su duomenimis apie nurodytų asmenų korupciją ir tarptautinius verslo ryšius, jie gauti iš slaptų šaltinių ir slaptais metodais. Šie duomenys įslaptinti tam, kad nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys neatsiimtų savo aktyvų.
Rusijos pasiuntinys JAV ponas Anatolijus Antonovas vienoje valstybinio TV kanalo „Rosija 1“ laidų sausio 30 d. atskleidė, jog prieš savaitę Vašingtone lankėsi Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius Sergejus Naryškinas. Buvo susitikęs su savo kolegomis, svarstė kovos su terorizmu reikalus. Rusijos ir Amerikos specialiosios tarnybos, kalbėjo pasiuntinys, bendradarbiavo ir sunkiausiais laikais. Politika yra politika, o darbas lieka darbu, – išvedžiojo jis. – Yra politiniai šūkiai, o yra realus darbas. Pasiuntinys priminė, jog abi pusės palaikė ryšius Olimpiados Sočyje metu. Reikėtų tikėtis, kad šis bendradarbiavimas tęsis ir per šiais metais Rusijoje rengiamą pasaulio futbolo čempionatą. Darbas vyksta. Tik jis, kas turbūt ir teisinga, nelabai matomas mūsų žiūrovui, mūsų skaitytojui.
Tik dabar amerikiečiai sužinojo, kas pas juos svečiavosi. Senato demokratų mažumos vadovas Čakas Šumeris pareikalavo iš prezidento Donaldo Trampo administracijos paaiškinti visas šio apsilankymo aplinkybes. Juk SVR direktorius yra tarp Rusijos pareigūnų, kuriems taikomos sankcijos, taip pat ir draudimas atvykti į JAV (Sergejus Naryškinas į “juodąjį sąrašą pateko Rusijai aneksavus Krymą 2014 metais, tada jis buvo Rusijos valstybės dūmos pirmininku). Rusija kišosi į mūsų rinkimus. Mes taikome užsienio žvalgybos vadovui sankcijas. O dabar Trampo administracija jį kviečia valso per paradines duris, – piktinosi senatorius žurnalistų akivaizdoje. Ar Jungtinių Valstijų oficialūs asmenys, susitikę su Naryškinu, kėlė klausimą dėl Rusijos kišimosi į rinkimus? Jeigu kėlė, ką sužinojo? O svarbiausia, ar ne po šio vizito Trampo administracija atsisakė nuo sankcijų?
FSB tave stebi dieną naktį
Senatorius buvo teisus, kai teigė Naryškiną atskridus ne vieną, tačiau greičiausiai nė neįsivaizdavo, kas tai per paukščiai. Kaip sužinojo žurnalistai iš savo šaltinių, Vašingtone tuo metu svečiavosi dar du aukščiausi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Gynybos ministerijos vyriausiosios valdybos (anksčiau vadinosi vyriausiąja žvalgybos valdyba, GRU). Kaip ir Naryškinas, FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas buvo susitikęs su JAV centrinės žvalgybos (CIA) direktoriumi Maiku Pompeo…
Galiausiai tai patvirtino ir pats Pompeo: viskas vyko sutinkamai su įstatymais, aptarė kai kuriuos nelengvus klausimus. O Valstybės departamento spaudos atstovė paaiškino dėl draudimo atvykti: leidžiama daryti išimtis, kai tai susiję su JAV nacionaliniais interesais. Maikas Pompeo BBC žurnalistams kiek anksčiau pasakė, kad JAV ir Rusijos žvalgybos agentūros bendradarbiauja, tačiau Rusija ir toliau laikoma oponentu su branduoliniu arsenalu. Ir vis dėlto šis atvejis, kai Jungtinėse Valstijose vykdomas tyrimas dėl Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus ir vienu metu Vašingtone apsilanko trijų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai, daugumai apžvalgininkų, tarp jų ir buvusiems žvalgybos karininkams, pasirodė labai neįprastas. Negaliu prisiminti tai buvus per pastaruosius 15 metų, – pasakė buvęs CIA rezidentūros Maskvoje vadovas Stivenas Holas.
Terorizmas – ir nieko daugiau!
Vasario 6 d. rusų žiniasklaida pranešė, kad Maskvoje FSB vadovas Naryškinas papasakojo žurnalistams apie savo kelionę į JAV. Tas papasakojo, paklausus, ar susijusi jo kelionės su vadinamojo „Kremliaus sąrašo“ paskelbimu, sutilpo į vieną eilutę: Atsakysiu trumpai: Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbau tik savo profesinės veiklos rėmuose, taškas.
Daugelis abejoja kovą su terorizmu buvus svarbiausia slapto iš karto trijų aukštų pareigūnų vojažo į Vašingtoną tikslu. Pasakos vaikams, – leidinio „Sobesednik.ru“ žurnalistui pasakė dimisijos generolas leitenantas Nikolajus Leonovas, kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB, Rusijoje padalytas į FSB, SVR ir kt.) užsienio žvalgybos valdyboje. Pasak jo, turėjo būti svarbesnis tikslas, gal net platesnis nei santykiai su JAV. Tai – aukštoji politika. Ir Rusijai to labiau reikėjo – jeigu amerikiečiams ko nors reikia, jie atvažiuoja patys pas mus mus arba susitikimui suranda trečiąją šalį, taip buvo ir sovietiniais laikais. Internetinio leidinio Agentura.ru redaktoriaus, žvalgybos tarnybų istoriko Andrejaus Soldatovo nuomone, kovos su terorizmu tema tėra dingstis, nes dauguma susitikimų ir kontaktų tarp Rusijos ir JAV specialiųjų tarnybų aiškinama būtent tuo. Šis susitikimas, greičiausiai, turėjo reikšti, kad ryšiai išlieka, tačiau signalas kažin koks nesuprantamas.
Terorizmas
Praėjusių metų gruodžio viduryje JAV ir Rusijos prezidentai kalbėjosi telefonu net du kartus per tris dienas. Pirmas paskambino Trampas ir padėkojo už palankų atsiliepimą apie jo valdymo laikotarpiu pagerėjusius Jungtinių Valstijų ekonomikos reikalus. Vis dėlto labiausiai JAV prezidentui turėjo patikti Putino pasakymas toje pačioje metinėje spaudos konferencijoje: kaltinimai Rusijai dėl kišimosi į rinkimus JAV – šnipomanija, daugiau nieko. O gruodžio 17 d. pats Putinas paskambino Trampui ir padėkojo jam už Centrinės žvalgybos valdybos Rusijos pusei perduotus duomenis, kurie leido užkardyti teroristinę ataką Sankt Peterburge (rusų specialiosios tarnybos susekė ir sulaikė septynis teroristus, planavusius sprogdinimus Kazanės soboro rajone ir kitose žmonių susibūrimo vietose). Savo ruožtu Trampas paskambino CIA direktoriui Maikui Pompeo ir padėkojo talentingiems bendradarbiams ir visai žvalgybos bendrijai už puikų darbą.
Ir štai dar ką pasakė Putinas telefonu, o išgirdo visi: Rusijos specialiosios tarnybos, gavusios duomenų apie teroristinę grėsmę JAV ir jos piliečiams, nedelsdama perduos juos kolegoms amerikiečiams partnerystės kanalais. Beje, 2016 metų rudenį Rusijos prezidentas prancūzų TV kanalui TF1 skundėsi, jog JAV dažnai numoja ranka į Rusijos specialiųjų tarnybų amerikiečiams perduodamus duomenis apie planuojamus teroristinius aktus. Antai jie pranešė apie grėsmę keliančius asmenis (brolius Carnajevus), tačiau amerikiečiai į tai neatsižvelgė , o po kelių mėnesių Bostone nuaidėjo sprogimai (2013)… Politologui Andrejui Piontkovskiui įsiminė Putiną ne vieną kartą grįžtant prie šios istorijos ir priekaištaujant: štai matote, jie nepasirengę bendradarbiauti su mumis kovoje su tarptautiniu terorizmu net tais atvejais, kai būna grėsmė jų pačių saugumui.
Rusiškas virusas po padidinamuoju stiklu
Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai ko gero dar tebebuvojo Vašingtone, kai olandų „De Volkskrant” parašė, kaip šalies žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) atskleidė Rusiją kišantis į rinkimus JAV 2016 metais („Dutch agencies provide crucial intel about Russia’s interference in US-elections”). Operaciją pradėjo 2014-ųjų vasarą. AIVD programuotojas įsismelkė į Maskvos universiteto rūmų Raudonosios aikštės apylinkėje kompiuterių tinklą nežinodamas, kas jo laukia, ir tik praėjus vieneriams metams išaiškėjo, kad tai buvo skandalingai žinomos rusų įsilaužėlių grupės „Cozy Bear“ (malonioji meška?) tinklas. Ši viena geriausiai pasaulyje žinomų kenkėjiškų programų kūrėjų ir elektroninių duomenų vagių grupė nuo 2010 metų daug sykių atakavo įvairių šalių vyriausybių ir korporacijų, taip pat ir olandų, duomenų saugyklas. Kai „Cozy Bear“ nusitaikė į JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto tinklą, olandai visa tai stebėjo rusams nieko neįtariant.
Didelės paslapties olandai neatskledė, tačiau sužinojome juos nustačius vietą, kur plušėjo kenkėjai. Vingiuotas koridorius, durys, stebėjimo kamera, rodanti įeinančius ir išeinančius… Olandai sugebėjo prisijunti prie šitos kameros ir nuo tol stebėjo, ne tik kaip daromas nusikaltimas, tačiau ir kas jį daro. Šios patalpos lankytojų nuotraukas lygino su žinomų rusų šnipų atvaizdais…
Nyderlandų žvalgybos AIVD būstinė. ANP nuotr.
2015-ųjų lapkričio mėnesį, kai rusai rengėsi atakuoti vieną savo taikinių – Valstybės departamentą, olandų žvalgyba apie tai pranešė JAV nacionalinės žvalgybos agentūros (NSA) atstovui Jungtinių Valastijų pasiuntinybėje Hagoje. Tas nedelsdamas perspėjo savo šalies specialiąsias tarnybas. Tada prasidėjo „mūšis“: puolantieji mėgino giliau įsiskverbti į Valstybės departamento duomenų sistemą, pasiekti ten įdiegtą savo programą ir prieiti prie duomenų, o FBI ir NSA komandos slopino vėl ir vėl pradedamą puolimą. Rusai veikia itin agresyviai, tačiau jie nežino, kad juos seka. Olandų padedami amerikiečiai įstengia kiekvieną kartą greitai užkirsti kelią kenkėjams… – aprašo „De Volkskrant“ ištisą parą trukusį „mūšį“. Vėliau CNN iš savo šaltinių sužinojo, kad tai buvo grėsmingiausia ataka prieš Amerikos vyriausybę.
Anot „De Volkskrant”, būtent olandų JAV federaliniam tyrimų biurui (FBI) perduoti duomenys buvo pagrindas pradėti tyrimą dėl Rusijos kišimosi į rinkiminę kovą. Tačiau Donaldas Trampas atsisako pripažinti šį faktą ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko amerikiečių specialiosios tarnybos skleidžia slaptus duomenis, – rašo laikraštis. Tai papiktino olandų žvalgybą, jie pasijuto išduoti. Visiškai nepriimtina atskleisti draugiškos žvalgybos tarnybos metodus, ypač jeigu naudajamasi jų surinktais duomenimis.
2017 metų pradžioje JAV žvalgyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgino padėti kandidatui Donaldui Trampui laimėti prezidento rinkimus. Putino nurodymu JAV buvo vykdoma slapta įtakos kampanija norint paskleisti nepasitikėjimą rinkimais, diskredituoti demokratų partijos kandidatę Hilary Klinton. Nekilo abejonių Putiną ir Rusijos vyriausybę palaikant Trampą. Maskvai ėmus rodytis, kad valstybės sekretorė Klinton gali laimėti, imtasi dar labiau ją juodinti. Putinas greičiausiai keršijo misis Klinton už tai, kad ji pritarė masiniams protestams prieš jo režimą 2011 ir 2012 metais. Tačiau nėra įrodymų rusus turėjus kokią nors įtaką pačių rinkimų vyksmui ar balsų skaičiavimui… Dabar jau prezidentu išrinktas Trampas, Baltųjų rūmų vadovas ir Kongresas gavo slaptą pranešimo versiją – su įrodymais to, kas teigiama.
Išrinktasis prezidentas keletą mėnesių mojosi nuo specialiųjų tarnybų pareiškimų dėl Rusijos kišimosi į rinkimus. Perskaitęs pranešimą, kai ką pripažino. Nors Rusija, Kinija, kitos šalys, išorės grupuotės ir privatūs asmenys nuolat mėgina pažeisti mūsų vyriausybinių institutų, verslo ir visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Demokratų partijos nacionalinio komiteto, infrastruktūros saugumą, tai neturėjo visiškai jokios įtakos rinkimų rezultatams, – buvo pasakyta jo pareiškime.
Dvylika klausimų Baltųjų rūmų šeimininkui
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Trampas, anot amerikiečių politologas profesoriaus Jeno Bremerio (Ian Bremmer), pateko į spąstus. Įtariama kai kuriuos padėjėjus, administracijos bendradarbių palaikius arba smerktinus, ar tiesiog neteisėtus ryšius u rusais. Tačiau,profesoriaus nuomone, Trampas nespaus Rusijos dėl kišimosi į rinkimų kampanija ne todėl, kad gali išaiškėti jį sudarius su Maskvą kokį nors sąmokslą – mažai tikėtina taip buvus. Trampui kaip žmogui svarbiausia, kad nebūtų sumenkinta jo pergalė: jis laimėjo rinkimus su didžiausia persvara, į inauguraciją atėjo daugiausia nei kada nors buvo žmonių!
Tuo tarpu kalbos apie Rusijos įsikišimą verčia abejoti, ar jo pergalė buvo tokia jau įtikinama. Žinant Trampą (nepriklausomai nuo to, ar jis kada nors kalbėjo su rusais, ar ne) galima būti tikriems jį padarysiant visa įmanoma, kad galėtų teigti: tai ne rusai padėjo – aš pats laimėjau! Tuo tarpu galėjo būti ir taip, ir kitaip. Todėl nieko stebėtina, kaip teigia profesorius, kad Trampas priešinasi sankcijoms prieš Rusiją. Ir vis dėlto „Kremliaus sąrašas“ – vienadienė naujiena. Pasak profesoriaus, visi nekantraudami laukia, kuo baigsis tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus 2016 metais.
Tyrimui vadovauja Teisingumo ministerijos specialiuoju prokuroru (Special Counsel) paskirtas 72-ejų Robertas Miuleris, garsėjantis nepriekaištinga reputacija (įstatymo gynėjas iki kaulo smegenų). 2001 metais Senatas jį vienbalsiai paskyrė FBI direktoriumi ir šias pareigas jis ėjo visus 12 metų (beje, pradėjo prieš pat rugsėjo 11-osios teroristines atakas). Miuleris turi ištirti visus ryšius ar suderintus veiksmus tarp Rusijos vadovybės ir bet kurių asmenų, susijusių su Donaldo Trampo rinkiminiu štabu. Specialusis prokuroras atsiskaitinėja Tesingumo ministerijai vadovaujančio generalinio prokuroro pavaduotojui Rodui Rozenstainui, nes pats generalinis, Džefas Sešnsas, nusišalino, kilus įtarimų, kad per rinkiminę kampaniją bendravo su Rusijos pasiuntiniu Trampo pavedimu. Amerikiečiams aišku, kad tyrimas užtruks ne vienerius metus ir nenuspėjamai paveiks būsimus Kongreso ir naujus prezidento rinkimus. Robertas Miuleris gerbiamas ir respublikonų, ir demokratų ir laikomas vienu iš nedaugelio Jungtinėse Valstijose, kas gali išsklaidyti prezidentui Trampui prikišamas nuodėmes – jo išvadai Amerika pritars.
Praėjusių metų vasarą žiniasklaida pranešė Miulerį aiškinantis, ar prezidentas Trampas netrukdė teisingumo vykdymui. Netikėtai prezidento atstatydintas FBI vadovas Džeimsas Komis Kongrese papasakojo Trampą jį prašius palikti ramybėje buvusį nacionalinio saugumo reikalų patarėją Maiklą Flyną, gerą vyruką. Buvusio FBI direktoriaus nuomone, Rusijos kišimasis į rinkimus JAV nekelia jokių abejonių. Neseniai „The New York Times” pranešė Miulerį ketinant apklausti ir prezidentą Trampą. Jį domina 2016 metais įvykęs jo sūnaus susitikimas su teisininke iš Rusijos. Sūnus parašė apie tai paaiškinimą, kuris vėliaus pasirodė esąs melagingas. Specialiojo prokuroro žmonės jau apklausė kai kuriuos Baltųjų rūmų darbuotojus, kaip buvo rašomas šis paaiškinimas ir ar dalyvavo prezidentas.
Donaldo Trampo jaunesnysis susitiko su Rusijos teisininke Natalija Veselnickaja 2016 metų vasarą Niujorke, praėjus dviem savaitėms po to, kai respublikonai jo tėvą išrinko kandidatu į prezidentus. Susitikime dalyvavo Trampo vyresniojo žentas ir rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas. Žiniasklaidos duomenimis, Trampas vyresnysis pats diktavo minėtą paaiškinimą: susitiko aptarti rusų vaikų įvaikinimo programos. Vėliau Donaldas jaunesnysis paskelbė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog su ruse advokate susitiko gavęs pranešimą šią turint labai naudingų dokumentų apie Hilary Klinton ryšius su Maskva ir šiuos dokumentai esant gautus iš Rusijos generalinio prokuroro aplinkos. Rusijos prezidento spaudos sekretorius vėliau tikino, jog Vladimiras Putinas nė girdėti negirdėjęs apie kažin kokią Veselnickąją.
Šis susitikimas – viena iš dvylikos temų, kuriose gali rastis daugiau aiškumo po to, kai bus apklaustas prezidentas Trampas. Sausio pabaigoje specialusis prokuroras apklausė JAV generalinį prokurorą Džefą Sešnsą – vieną artimiausių prezidento Trampo bendražygių. Pats Trampas per TV pareiškė su nekantrumu laukiantis pokalbio su Miuleriu ir pasirengęs duoti parodymus prisiektinai, nes jam nesą ko slėpti. Baltųjų rūmų šeimininkas gal norėtų greičiau atsikratyti jį lydinčių įtarimų ir padaryti galą kalboms apie „rusų sąmokslą“. Prezidento atėjimas į apklausą – tai ypatingas atvejis; Trampo pirmtakai to vengė. Prezidento advokatai svarsto, ar ne geriau būtų atsisakyti apklausos. Reputacija, suprantama, smarkiai nukentės, tačiau bus dar blogiau apsimelavus. Nebet pateikti raštiškus atsakymus, atidžiai juos apsvarsčius…
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.
Jelena Poskannaja; Gordonua.com
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.
Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.
XXX
Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.
Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.
Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.
Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.
Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.
– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?
– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.
Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.
SBU ženkliukas
Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.
Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.
Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.
– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…
– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.
Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.
Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.
– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?
– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.
Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.
Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.
Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.
– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?
– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.
Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.
Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė.
Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.
Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka.
FSB emblema
Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.
– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?
– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.
FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.
Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.
Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.
Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.
– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?
– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.
Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.
Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.
Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.
Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.
– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?
– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.
Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.
Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.
Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.
Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.
Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.
– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?
– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.
Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.
Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.
Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.
– Kodėl Jūs toks garantuotas?
– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.
Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.
Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.
– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?
– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.
Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.
Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.
Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.
Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.
Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.
Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.
Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!
Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.
Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.
Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.
Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.
Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.
– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?
– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.
– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…
– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.
Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.
Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.
Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.
Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.
Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.
Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.
EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas
Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.
Slaptai.lt svečias – Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius LAURINAVIČIUS.
Mūsų pokalbio temos – kelios. Pavyzdžiui, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją, ar Rusijos žvalgyba turi Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, kaip rusų įtakos agentai bandė išnaudoti „Brexit“ ir kaip jie naudojasi politinėmis įtampomis Katalonijoje.
Antrasis klausimas – ar JAV slaptosios tarnybos padarė viską, kad apsaugotų Amerikos visuomenę nuo priešiškų įtakų?
Trečiasis svarstymas – kaip klostosi JAV ir Europos santykiai? Taigi – ar oficialusis Vašingtonas ryžtingai nusiteikęs ginti Lietuvą pačiu tragiškiausiu atveju?
Sekmadienį Donaldas Trampas (Donald Trump) pareiškė pasitikėjimą JAV žvalgyba, kuri yra padariusi išvadą, kad Rusija kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Nepaisant to, JAV lyderis pakartojo tikįs Vladimiro Putino nuoširdumu, kai pastarasis neigia Rusijos vaidmenį rinkimuose. D. Trampas taip pat sukritikavo nepatenkintuosius jo santykiais su Rusijos lyderiu.
Šiuo metu kai kurie buvę D. Trampo sąjungininkai yra tiriami dėl galimo bendradarbiavimo su Kremliumi. Klausimas dėl įtariamo Maskvos kišimosi į praėjusių metų prezidento rinkimus aptemdė JAV prezidento kelionę po Azijos šalis.
Hanojuje surengtos spaudos konferencijos metu žurnalistai paprašė D. Trampo patikslinti savo komentarus apie V. Putino primygtinį neigimą, kad jo šalis kada nors būtų bandžiusi paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus.
„Kalbant apie tai, ar aš tuo tikiu ir ar ne, palaikau mūsų agentūras. Aš tikiu mūsų žvalgybos agentūromis“, – sakė D. Trampas.
Šių metų gegužę JAV žvalgybos agentūrų vadovai pareiškė Kongresui sutinkantys su išvadomis, kad Rusija išties darė įtaką rinkimams.
FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.
The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.
XXX
Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.
„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.
„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.
Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.
„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.
Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.
Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.
XXX
„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.
Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.
„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.
XXX
Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.
„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).
Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.
Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.
Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.
„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.
XXX
„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.
Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.
„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.
Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.
„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.
Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.
Šiaurės Korėja, JAV žvalgybos vertinimu, veikiausiai geba pati pasigaminti raketų variklius. „Mes turime duomenų, įrodančių, kad Šiaurės Korėjai nėra būtina importuoti variklių“, – pareiškė JAV žvalgybos atstovas, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.
Detalių jis neįvardijo. Taip jis paprieštaravo naujam Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų centro (IISS) tyrimui, anot kurio, Pchenjanas variklius savo kuriamoms branduolinėms raketoms galimai gauna iš Ukrainos arba Rusijos.
Gali būti, kad Šiaurės Korėja variklių įsigijo juodojoje rinkoje, teigia IISS tyrimas, kurį cituoja „New York Times“. Ukraina paneigė kada nors tiekusi ginklų technologijas Šiaurės Korėjai.
Kitas JAV žvalgybos atstovas sakė, kad variklių kūrime galbūt dalyvauja užsienio ekspertai arba Šiaurės Korėjos tyrėjai, kurie, pavyzdžiui, yra apmokyti Rusijoje.
JAV gynybos departamentas parengė prevencinio smūgio Šiaurės Korėjos kariniams objektams planą tam atvejui, jeigu prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) duotų atitinkamą įsakymą, praneša televizijos kanalas NBC, remdamasis šaltiniais Amerikos ginkluotosiose pajėgose.
Pasak šaltinių, atakai būtų panaudoti strateginiai bombonešiai „B-1B Lancer“, dislokuoti Anderseno aviacijos bazėje Guamo saloje Ramiajame vandenyne. Jos taikiniai būtų apie dvi dešimtis Šiaurės Korėjos raketų paleidimo aikštelių, bandomųjų kompleksų ir pagalbinių pastatų. JAV žvalgyba įsitikinusi, kad turi tikslios informacijos, kur yra šie objektai.
JAV prezidentas D. Trampas antradienį žurnalistams pareiškė, kad „Šiaurės Korėja neturėtų grasinti Jungtinėms Valstijoms, kitaip jai bus atsakyta tokia ugnimi ir įniršiu, kokių pasaulis dar nematė“.
Po to Šiaurės Korėjos valstybinė naujienų agentūra KCNA paskelbė, kad šalies ginkluotosios pajėgos pasirengusios raketomis smogti JAV kariniams objektams Guamo saloje.
Paskutinį balistinės raketos bandymą Šiaurės Korėjos režimas atliko liepos 28-osios rytą. Japonijos valdžia dėl šios priežasties skubiai sušaukė Nacionalinio saugumo tarybos posėdį.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Po priešpaskutinio, liepos 27 dieną, Pchenjano atlikto bandymo Amerikos žvalgyba pareiškė turinti informacijos apie tarpkontinentinių raketų paleidimo įrenginio transportavimą į poligoną netoli Kusŏng-si miesto Pchenjan Pukto provincijoje šalies šiaurės vakaruose.
JAV specialiųjų tarnybų vertinimu, šiaurės korėjiečiai gali paleidimo įrenginius sumontuoti ant mobilių platformų, tada juos susekti bus sudėtinga. JAV žvalgyba anksčiau prognozavo, kad Šiaurės Korėja baigs kurti žemyninę Amerikos dalį galinčią pasiekti balistinę raketą ne mažiau kaip po ketverių metų, dabar žvalgybininkai šį terminą sutrumpino iki metų (esama duomenų, jog Aliaska ir Havajai Pchenjano raketoms jau pasiekiami). Primintina, kad pirmą tarpkontinentinę balistinę raketą šiaurės korėjiečiai sėkmingai išbandė liepos 4 dieną.
Liepos 23-ąją saugumo konferencijoje Aspeno mieste Kolorado valstijoje JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininkas generolas Josephas Dunfordas Šiaurės Korėją įvardijo „karščiausia“ grėsme Amerikai, prieš kurią dera imtis neatidėliotinų veiksmų. Generolas pasakė apie tai informavęs ir sąjungininkus, ir priešininkus. Ir rūškanai pridūrė, jog potencialaus karo Korėjos pusiasalyje atveju aukų gali būti net daugiau, negu Antrajame pasauliniame kare. Prieš tai JAV atstovė Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley perspėjo, jog Vašingtonas išnaudos visas galimybes, įskaitant karines, kad priverstų pakeisti Šiaurės Korėjos elgesį.
Praėjusių metų rugsėjo 9-ąją Pchenjanas informavo atlikęs penktą sėkmingą branduolinį bandymą, tada sprogimas sukėlė 5 balų pagal Richterio skalę galingumo žemės drebėjimą, o Pietų Korėja nurodė, jog tai galingiausias užtaisas, kokį kada nors susprogdino Pchenjanas, ir kad Seulas yra pasirengęs prasčiausiems santykių su šiaurės kaimyne scenarijams.
Bandymą griežtai pasmerkė JAV bei Japonija, JT generalinis sekretorius priminė, jog branduoliniu bandymu Šiaurės Korėja pažeidė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją. Nepritarimą išreiškė ir kone vienintelis Pchenjano užtarėjas bei prekybos partneris Pekinas (Kinijai tenka 90 proc. Šiaurės Korėjos užsienio prekybos), tradiciškai paraginęs visus išlaikyti santūrumą bei ramybę. Viena vertus, Kinija prisibijo dėl išorės spaudimo galinčios kilti sumaišties pietinėje kaimynėje ir pabėgėlių srauto iš jos, kita vertus, laiko Šiaurės Korėją natūralia buferine zona, pridengiančia Kinijos pietryčius. Pekinas nenori Amerikos karių prie savo sienų, kaip kad 1950-aisiais.
Padažnėjusius Pchenjano balistinių raketų ir branduolinius bandymus Stenfordo universiteto profesorius Šiaurės Korėjos ekspertas Danielis Snideris aiškina tuo, kad po paliaubų Korėjos pusiasalyje paskelbimo 1953 metais Šiaurės Korėjos režimo kūrėjo Kim Ir Seno aplinka padarė išvadą, kad karą jie būtų laimėję ir po savo vėliava suvieniję pusiasalį, jei ne JAV karinės aviacijos įsikišimas. Jungtinių Valstijų užnugario bazės, kur dislokuota aviacija, buvo ir yra Japonijoje, taigi, pagal Pchenjano logiką, jei amerikiečiai žinos, kad bazės pasiekiamos raketomis, į kitą karą nesikiš. Tada ir priimtas strateginis sprendimas užsiimti balistinių raketų kūrimu, kurį jau diktatoriaus Kim Ir Seno anūkas KimJong Unas nuosekliai stumia į priekį.
Praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio viduryje amerikiečių sociologas bei politologas Samuelis P. Huntingtonas padarė išvadą, jog Vakarų varžymosi su likusiu pasauliu balansas kinta likusio pasaulio naudai taip pat masinio ginklo neplatinimo srityje – pirmais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vakarai galėjo realiai pasipriešinti jo plitimui, iki 20 amžiaus pabaigos tos galimybės traukėsi iki branduolinio ginklo platinimo sulėtinimo geriausiu atveju, bet tikrai nestabdė tendencijos.
Pchenjano laikysena 21 amžiaus pradžioje šią tezę patvirtina, Amerikos demokratijos gynimo fondo analitiko Johno Hannah vertinimu, Šiaurės Korėjos priešininkai neįstengia ne tik atgrasyti Pchenjano nuo branduolinių bei balistinių raketų bandymų, bet ir mažesnių provokacijų, tokių kaip kompiuterinė ataka prieš „Sony“, kai ši nutarė paleisti komediją apie Kim Jong Uną, ar Pietų Korėjos teritorijos artilerinio apšaudymo.
1994-aisiais Vašingtonui ir Pchenjanui pavyko pasirašyti susitarimą dėl Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų įšaldymo mainais už diplomatines bei ekonomines nuolaidas, įskaitant dviejų kariniu požiūriu nepavojingų atominių reaktorių bei didelio kiekio mazuto perdavimo jos energetinkos įmonėms. Pasak J.Hannah, prieš tai Vakarai stojo prieš dilemą, kaip reaguoti į Amerikos žvalgybos informaciją, jog Šiaurės Korėjos atomininkai rengiasi sodrinti panaudotą plutonio reaktoriaus kurą iki branduoliniam ginklui reikalingos kondicijos.
Tuometinis JAV gynybos sekretorius Williamas Perry siūlė smogti konvencinį smūgį režimo branduoliniams objektams, kurio labiausiai tikėtina kaina būtų buvęs dar vienas visavertis karas Korėjos pusiasialyje su tūkstančiais aukų iš visų dalyvausiančių pusių, įskaitant Ameriką, kuri Pietų Korėjoje yra dislokavusi 30 tūkstančių karių. Gi Pchenjanas prie sienos su Pietų Korėja laiko milijoninę armiją bei milžinišką kiekį artilerijos, kuri gali lengvai „mušti“ už keliasdešimt kilometrų nuo sienos esančiai Pietų Korėjos sostinei Seului.
Tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas ilgai dvejojo ir buvo linkęs apsistoti ties kariniu variantu, bet tuometinis diktatorius Kim Jong-ilas, dabartinio diktatoriaus tėvas, pats pasiūlė „taikos scenarijų“ ir Amerikos prezidentas jį tikriausiai su palengvėjimu priėmė. Galų gale paaiškėjo, jog tai blefas – dar iki B.Clintonui paliekant Baltuosius Rūmus Pchenjanas vykdė balistinių raketų bandymus, kurie prasmingi tik vienu atveju – jei tuo pat metu atliekami branduoliniai bandymai. Tai pasitvirtino jau prezidentaujant Georgui W.Bushui-jaunesniajam: nors Jonbenio plutonio reaktorius buvo užkonservuotas, JAV žvalgyba išaiškino kitus objektus, kur Pchenjanas „tylomis“ sodrino uraną.
1994-ųjų sutartis buvo palaidota, paminklu ant jos „kapo“ galima laikyti Šiaurės Korėjoje 2006-aisiais atliktą pirmą branduolinį bandymą. 1994 metais Pchenjanas neturėjo nė vieno branduolinio užtaiso, šiandien šis arsenalas vertinamas nuo 10 iki 20, kurį, JAV žvalgybos manymu, Šiaurės Korėja siekia padidinti iki 100 užtaisų.
Jokie ekonominiai palengvinimai kaip ir sankcijos (išskyrus nebent absoliutų produktų bei energijos išteklių tiekimo embargą Šiaurės Korėjai) negali atgrasyti diktatoriško režimo nuo svarbiausio politinio uždavinio – bet kuria kaina įsigyti branduolinį arsenalą su technine galimybe pristatyti jį iki pagrindinės oponentės Amerikos. Toks yra savitas politinis revanšas už nesėkmes praktiškai visose kitose gyvenimo srityse.
Pchenjanas parazituoja Vakarų neryžtingumo akivaizdoje ir tikrina kaimynių psichologinį tvirtumą, neumaldomu įžūlumu siekdamas pasėti abejones dėl Jungtinių Valstijų garantijų. J.Hannah teigimu, branduolinio saugumo garantijas iš JAV gavusios Pietų Korėja ir Japonija nesiėmė kurti nuosavo branduolinio ginklo, nors abiejų ekonominis potencialas šioje srityje leido toli palikti Šiaurės Korėją. Na, ir pagaliau dėl apgailėtino gyvenimo lygio šalies viduje išorės grėsmės eskalavimas yra bene vieintelis būdas režimui išlikti.
Vakarai ir jų sąjungininkai pietryčių Azijoje (pirmiausia Pietų Korėja) atsisakė jėgos scenarijaus, tikėdamiesi laimėti laiko – kad Pchenjano režimas žlugs dėl vidaus problemų arba galų gale taikiai įsilies į pasaulio bendruomenę. Nenutiko nei vieno, nei kito – Šiaurės Korėjos režimas nepaisydamas nieko baigia apsirūpinti branduolinio saugumo „skėčiu“ ir galimybe šantažuoti ką tik nori.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Artėjant Šiaurės Korėjos režimo įsteigėjo 105-ųjų gimimo metinių minėjimui balandžio 15-ąją, Pchenjanas eilinį kartą pagrasino karu, kuris palies visą pasaulį, ir eilinį kartą buvo galima tikėtis bet ko – šioje šalyje esama tradicijos Kim Ir Seno jubiliejus pažymėti branduolinio ginklo bandymais (būtų buvęs šeštasis).
Pasak Japonijos žiniasklaidos, JAV valstybės departamentas balandžio pradžioje informavo Japonijos vyriausybę apie beveik neišvengiamą preventyvų smūgį Šiaurės Korėjai. Tąkart įtampa (eilinį kartą) atslūgo, JAV prezidentas Donaldas Trumpas apsiribojo tradiciniu įrašu „Twitteryje“: „Šiaurės Korėja ieško problemų. Jei Kinija pasirengusi mums padėti, būtų puiku. Jei ne – išspręsime problemą be jos!“.
Dabar turime porą branduolinį ginklą galinčių nešti tarpkontinentinių raketų bandymų per porą dienų. Ir dilginančiai atvirą JAV armijos štabų vadų jungtinio komiteto pirmininko pasisakymą Šiaurės Korėjos grėsmės Amerikai tema.
Ir šįkart grėsmė visus aplenks? Bet ar taip bus visada? Pasaulyje iš viso berods 15 700 branduolinių galvučių, bet gali užtekti nedidelės dalies šimto šiaurės korėjietiškų, kad planeta išlėktų į orą.
