Politinė krizė Armėnijoje vėl aštrėja. Opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas parlamente nebuvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Specialiame parlamento posėdyje Jerevane prieš N. Pašinianą balsavo 55 deputatai, už buvo 45. Balsavime dalyvavo 100 parlamentarų iš 105. 42-ejų N. Pašinianas buvo vienintelis kandidatas.
Prieš tai ligšiolinės valdančiosios Respublikonų partijos frakcijos pirmininkas Vagramas Bagdasarianas paskelbė, kad jo partija nepritars kandidatūrai. Ligšiolinio premjero Seržo Sargsiano partija parlamente turi absoliučią daugumą – 58 mandatus iš 105.
N. Pašinianą rėmė kelios mažos partijos. Jis pats prieš balsavimą įspėjo dėl „politinio cunamio“, jei nebus išrinktas.
Opozicija tikėjos, kad prie vyriausybės vairo stojus N. Pašinianui, padėtis šalyje nurims. Armėnijoje daug savaičių tvyro politinė įtampa, peraugusi į mainius protestus ir 10 metų valdžioje esančio S. Sargsiano atsistatydinimą. N. Pašinianas žada kovoti su korupcija ir skurdu šalyje. Be to, jis nori pirmalaikių rinkimų.
Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas antradienį tikino esąs pasirengęs vadovauti šaliai po to, kai dėl masinių protestų atsistatydino premjeras Seržas Sargsianas.
„Taip, žinoma, kad esame pasirengę vadovauti savo šaliai“, – Jerevane vykusioje spaudos konferencijoje į klausimą, ar yra pasirengęs perimti šalies vairą į savo rankas, atsakė N. Pašinianas.
„Jei žmonės paves man šią atsakomybę, aš ją prisiimsiu“, – tikino opozicijos lyderis.
Trečiadienio rytą 42-ejų partijos „Piliečių sutartis“ lyderis susitiks su laikinuoju premjeru Karenu Karapetianu ir aptars valdžios perdavimo klausimą.
Remiantis Armėnijos įstatymais, šalies parlamentas, kur daugumą turi S. Sargsiano partija, per savaitę turi pasiūlyti kandidatus į premjero postą. Dėl jų kandidatūrų gali būti balsuojama jau gegužės 2 dieną.
Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.
Guminės lazdos ir garsinės granatos
Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.
Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.
Rusiška rokiruotė
Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).
Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.
Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.
Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.
Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra
Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius. Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.
Beje, taip ir atsitiko.
Apkaltino terorizmu
Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.
„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.
Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.
Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.
Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.
Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho?
Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.
Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas.
Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.
Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>
Pirmadienį atsistatydino Armėnijos premjeras Seržas Sargsianas. Tą jis padarė po 11 dienų trukusių masinių protestų prieš jo tapimą premjeru, kurį opozicija vadino akis rėžiančiu mėginimu toliau laikytis įsikibus valdžios.
„Pasitraukiu iš šalies vadovo posto“, – S. Sargsianas cituojamas savo spaudos tarnybos pranešime.
„Nikolas Pašinianas buvo teisus, – pridūrė S. Sargsianas, kalbėdamas apie pastarojo meto protestų lyderį. – Aš klydau“.
Dešimtmetį išbuvęs Armėnijos prezidento poste, S. Sargsianas praėjusią savaitę parlamentarų buvo išrinktas šalies premjeru. Anot opozicijos, šalyje įsigaliojus parlamentinio valdymo modeliui, šiuo žingsniu siekta pratęsti S. Sargsiano valdymą.
Remiantis 2015 metais patvirtintomis Konstitucijos pataisomis, didžioji dalis šalies prezidento įgaliojimų buvo perleisti premjerui.
Buvęs karininkas S. Sargsianas pirmą kartą Armėnijos prezidentu tapo 2008-aisiais.
Per po šių rinkimų kilusius susirėmimus tarp policijos ir pralaimėjusio opozicijos kandidato rėmėjų žuvo 10 žmonių.
Antrajai – ir paskutiniajai – kadencijai jis buvo perrinktas 2013 metais. Ji baigėsi balandžio 9 dieną.
Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.
„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.
Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.
Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose.
Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.
Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose jau kelios dienos vyksta opozicijos protesto akcijos prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku.
Šeštadienį Armėnijos policija taip pat sulaikė 11 opozicijos aktyvistų. Tai žurnalistams pranešė šalies Vidaus reikalų ministerijos atstovai.
„Iki 11 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyta 11 asmenų, įtariamų įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.
Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.
Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas.
Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.
Penktadienį Armėnijos policija sulaikė daugiau kai 160 opozicijos aktyvistų, kurie mėgino paralyžiuoti eismą Jerevano gatvėse. Tai žurnalistams pranešė VRM atstovai, kuriais remiasi „Interfax“.
„Iki 14 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyti 166 asmenys, įtariami įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.
Anksčiau Armėnijos parlamento deputatas Edmonas Marukianas pranešė, kad sulaikytas ir opozicinės Piliečių sutarties partijos vadovo Nikolo Pašiniano sūnus Ašotas Pašinianas.
Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.
Penktadienio rytą opozicijos lyderis, parlamentaras N.Pašinianas paragino savo šalininkus „paralyžiuoti eismą visame Jerevane“.
Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas. Per visą dieną buvo sulaikyti 123 žmonės.
Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra
Prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą visagaliu ministru pirmininku šalies sostinėje Jerevane protestuojantys žmonės kelia rankas policininkų akivaizdoje, šitaip rodydami savo taikingumą, tačiau jų ryžtas paralyžiuoti valdžią neblėsta.
Balandžio 17-osios vakare Laisvės aikštėje įvykusiame protesto mitinge parlamento opozicijos atstovas Araratas Mirzojanas pareiškė: „Nuo šios valandos Armėnijoje nėra premjero Seržo Sargsiano, nėra Respublikonų partijos valdžios. Armėnijoje yra viena valdžia ir ši valdžia yra čia!“ Parlamento narys, protestantų vedlys Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkąs su sakančiais, kad nieko nepasikeitė ir Sargsianas toliau lieka svarbiausiuoju. „Aš atsakingai pareiškiu, kad viskas pasikeitė, Seržas Sargsianas neturi daugiau tautos, kurią galėtų valdyti, o Armėnijos Respublikos piliečiai neturi premjero, vardu Seržas Sargsianas.“
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Dar vidudienį jis pranešė, kad respublikoje susiklostė „revoliucinė situacija“ ir prasideda nesmurtinė revoliucija. Vėlai vakare mitinge jis kalbėjo: „Mes radome būdą parklupdyti Seržą Sargsianą ir respublikonų partiją“. Artimiausiomis dienomis Armėnijoje bus įkurti „aksominės revoliucijos“ komitetai, kurie vadovaus valstybinių įstaigų blokavimui. „Labai greitai visos valstybinės žinybos, taip pat ir policija, privalės vykdyti ne Seržo Sargsiano, o tautos įgalioto revoliucijos komiteto įsakymus.“ Pašinianas paragino rytojaus dieną užkardyti visas gatves, metropoliteną, blokuoti visas valstybines įstaigas. Visose gatvėse steigti kontrolinius punktus ir stabdyti valdančiosios Armėnijos respublikos partijos narius. „Rytoj Seržas Sargsianas turi žiūrėti į miestą per spygliuotą vielą.“
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Trečiadienį protestuotojai vėl išėjo į gatves, tačiau visų vakarykščių užmojų neįgyvendino. Demonstrantų kolona pražygiavo pro Nacionalinio susirinkimo rūmus ir susitelkė prie ministro pirmininko rezidencijos (Seržas Sargsianas šiuose rūmuose Bagramiano gatvėje šeimininkavo ir būdamas prezidentu). Nikolas Pašinianas perspėjo bendražygius negrasyti vartus saugantiems policininkams ir neniokoti valstybinio turto. Jo žodžiais, „pastarąją naktį Sargsianas įsakė pašalinti spygliuotąją vielą ir atšaukti policininkus“, tačiau jie savo atėjimu vėl priversią jį „žvelgti į pasaulį per policininkų skydus ir spygliuotąją vielą“.
Vakare Respublikos aikštėje vėl įvyko sąjūdžio „Ženk žingsnį, atstumk Seržą!“ mitingas. Pašinianas pranešė, kad protestai vyksta ir kituose Armėnijos miestuose, jiems pritariantys balsai atsklinda iš užsienio. Antai prie Armėnijos konsulato Marselyje, Prancūzijoje, sudegintas Seržo Sargsiano portretas. Daug išeivių pranešė nusipirkę bilietus ir atskrisią į Jerevaną prisidėti prie protestuotojų. Išeivija taip pat prisideda lėšomis: „Mūsų sąjūdis – pirmasis nepriklausomoje Armėnijoje sąjūdis, nesiejamas su kokių nors svetimų šalių įsikišimu.“ Galiausiai jis paragino protestuotojus ateinantį rytą apsiausti vyriausybinius pastatus anksčiau – dar iki valdininkams ateinant į tarnybą. Mojamasi sutrukdyti šiandien numatytą surengti pirmą Seržo Sargsiano pirmininkaujamą vyriausybės posėdį. Vakare protestuotojai vėl susirinks į mitingą Respublikos aikštėje.
Įvykius Jerevane seka svarbiausiose pasaulio sostinėje. „Mes atidžiai stebime protestus Jerevano centre ir kituose Armėnijos miestuose“, – sakoma JAV Valstybės departamento paskelbtame pareiškime. Tūkstančiai Armėnijos piliečių išėjo į gatves, kad įgyvendintų savo teisę laisvai reikšti nuomonę ir rinktis. Valstybės departamentas pareiškė nerimavimą dėl protestuotojų ir policijos susidūrimų, kurių metu buvo nukentėjusių, ir paragino visas puses nesikarščiuoti, vengti smurtinių veiksmų.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Europos Sąjungos atstovybė Jerevane ir ES valstybių pasiuntinybės taip pat paskelbė pareiškimą dėl padėties Armėnijos sostinėje ir kituose miestuose. Jame primenama piliečių teisė į susirinkimus ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Visos pusės turi elgtis santūriai ir atsakingai.
Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad balandžio 17-osios vėlų vakarą Vladimiras Putinas paskambino Seržui Sargsianui ir pasveikino jį su išrinkimu vyriausybės vadovu. „Suprantama, pasikeista nuomonėmis.“ Anot Peskovo, Kremliuje atidžiai seka pranešimus apie padėtį Armėnijoje ir tikisi, kad viskas klostysis įstatymų rėmuose.
Šį rytą armėnų žiniasklaida pranešė protestuotojus renkantis prie vyriausybės rūmų. Prieš juos išrikiuotas policijos kordonas.
Trečiadienį Armėnijos policija Jerevane sulaikė 66 protesto akcijos dalyvius. Tai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė policijos spaudos tarnybos atstovas Edgaras Džanojanas.
Anksčiau trečiadienį keli šimtai žmonių surengė eitynes Jerevano centre, vadovaujami opozicinės parlamentinės frakcijos „Elk“ lyderio Nikolo Pašiniano, stojančio prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą vyriausybės vadovu.
Išvakarėse Armėnijos parlamentas balsų dauguma išrinko S. Sargsianą ministru pirmininku. Prezidentas Armenas Sarkisianas pasirašė įsaką dėl jo paskyrimo.
Opozicijos lyderis N. Pašinianas pareiškė, kad protesto akcijos bus tęsiamos. Jis paragino užblokuoti valstybines įstaigas ir kelius. N. Pašinianas taip pat sakė ketinąs organizuoti „aksominės revoliucijos komitetus“.
Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Jerevano gatvėse, aikštėse ir valstybinėse įstaigose šeimininkauja protestuotojai, o valdantieji sulindo į požemius.
Balandžio 9 d., kai Armėnijos nacionaliniame susirinkime prisiekė naujas šalies prezidentas, valdančiosios respublikonų partijos statytinis Armenas Sarkisianas, Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ parašė Seržą Sargsianą baigiant vykdyti savo „didįjį planą“: likti valdžioje ir pasibaigus jo prezidentiniams įgaliojimams.
Būtent tam dar prieš ketverius metus ir buvo sumanyta konstitucinė reforma (pataisos priimtos referendume 2015 12 06), didžiausias galias valstybės valdyme suteiksianti balandžio 17 d. to paties parlamento išrinktam ministrui pirmininkui. Dar vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad „respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės.“ Esą Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto.
Tiesa, paskutinės valandos nelaukta: balandžio 14-ąją valdančiosios respublikonų partijos Vykdomasis organas pasiūlė ir Taryba vienbalsiai pritarė Seržo Sargsiano kandidatūrai į ministro pirmininko pareigas.
Šį sprendimą valdantieji priėmė ne savo būstinėje Jerevane, o 50 km nuo sostinės nutolusiame kurortiniame Cachkadzore. Nežinia, ar taip buvo numatyta „didžiajame plane“, ar tiesiog reikėjo bėgti iš sostinės, kur „žmonės“ pagrasino jiems tiesiog neleisiantys susirinkti. Bijoti prisibijojo, tačiau ar numatė, kad žmonės rinkimų dieną neleis laisvai susirinkti net ir parlamento nariams?
Rytą Nacionalinio susirinkimo rūmus apsupę protestuotojai prieš Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku stebėjosi, kaip parlamento nariai pateko į rūmus: gal naktį, nes niekas nematė jų renkantis. Netrukus paaiškėjo: anksti rytą atvažiavo metropolitenu, taip pat ir būsimasis ministras pirmininkas…
Naująjį ministrą pirmininką išrinko rūmuose, atskirtose nuo piliečių policininkų eilėmis ir spygliuotos vielos užtvaromis. Po dešimt metų valdymo išlikti soste geidžiantis Seržas Sargsianas susilaukė kritikos ir pačiame parlamento posėdyje. Antai opozicinio „Jelk“ (Išėjimo) bloko atstovas rėžė tiesiai į akis: „Jūs kaltas dėl to, kad kas trečias Armėnijoje – skurdžius, kiekvienas penktas – bedarbis, o visi piliečiai prasiskolinę bankams.“
O vakare Laisvės aikštėje susirinkę dešimtys tūkstančių protestuotojų pareiškė tiesio nepripažįstą tokio ministro pirmininko – Seržo Sargsiano.
Protestai Jerevane kilo dar penktadienį, kai į gatves ir aikštes išėjo daugiau kaip 4 tūkst. žmonių. Šeštadienį apie 100 protestuotojų, dalyvavusių demonstracijoje prieš eksprezidento pasilikimą valdžioje, įsiveržė į visuomeninio radijo būstinę sostinės centre.
Remiantis įvairiais duomenimis iš įairiausių šaltinių (ELTA, BNS, Interfax, Regnum, slaptai.lt), per susirėmimus su policija nukentėjo apie 50 žmonių. Civiliai asmenys daugiausia nukentėjo nesunkiai. Po medicininės apžiūros jie paleisti gydytis namuose. Tačiau dvylika civilių paguldyti ligoninėse, nes patyrė vidutinio sunkumo traumas ir sužeidimus. O šeši policininkai buvo sužeisti arba aštriais, arba bukais daiktais. Vienam iš pareigūnų buvo perpjauta vena, ir jį teko skubiai operuoti.
Taip pat manoma, kad policija areštavo apie 80 protestuotojų. Kur jie laikomi ir koks jų likimas, – kol kas nėra aišku. Taip pat skelbta, kad prieš protestuotojus panaudotos ašarinės dujos bei garsinės granatos.
Armėnijos liberaliojo opozicinio Išeities aljanso (YELQ) lyderis Nikolas Pašinianas visąlaik ragina kuo rimčiau blokuoti ne tik šalies parlamentą, bet ir kitas svarbias valstybės institucijas, kurios, skirtingai nei parlamentas, nėra stropiai saugomos.
Opozicionierius N. Pašinianas taip pat kvietė Jerevano gyventojus organizuoti „masines pilietinio nepaklusnumo akcijas“, įskaitant gatvių ir tiltų blokavimą, metropoliteno darbo trikdymą, net ir pinigų iš bankų sąskaitų pasiėmimą.
Pirmadienį miesto centrą su „miegamaisiais“ rajonais jungiančiose gatvėse neatsitiktinai buvo specialiai palikta automobilių su įjungta avarine signalizacija, kurie trukdė pravažiuoti, žmonės gulėsi ant asfalto ir nepraleido mašinų, įskaitant visuomeninį transportą. Opozicijos vadovai taip pat ragina pradėti sėdimąsias akcijas ne tik aištėse, beti ir valstybinėse įstaigose, į kurias pavys įsiveržti.
Opozicija mano, kad šalyje susiklosčiusi „revoliucinė padėtis“ – gali kilti vadinamoji aksominė revoliucija, padėsianti atsikratyti korumpuotos valdžios.
Neoficialiais duomenimis, remiantis opozicijos pranešimais, skurdas Armėnijoje – visuotinis. Kas trečias armėnas skursta, vos suduria galą su galu, kas penktas – skolingas bankams. Laimingųjų Armėnijoje – labai mažai. Tai S. Sargsiano klanas.
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.
Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.
Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.
Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją.
Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?
Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.
Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.
„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.
Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.
Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.
Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.
Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.
„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.
Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.
Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.
Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.
Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų.
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.
S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.
Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.
Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.
Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra
Pirmadienį apie tūkstantį protestuotojų Armėnijos sostinėje Jerevane surengė mitingus prieš buvusį šalies prezidentą Seržą Sargsianą, kuris ketina išlaikyti savo valdžią ministro pirmininko poste.
Demonstrantai blokavo gatves Jerevano centre, priešindamiesi pasikeitimams vyriausybėje, leisiantiems S. Sargsianui išlaikyti didžiulę įtaką.
Praėjusią savaitę baigėsi antroji ir paskutinė 63 metų amžiaus S. Sargsiano kadencija prezidento poste, ir valdančioji partija iškėlė jį kandidatu į ministro pirmininko postą. Tikimasi, kad antradienį šalies parlamentas premjeru išrinks Rusijai palankų S. Sargsianą.
Protestuotojai į gatves išėjo po to, kai opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas paragino armėnus rengti mitingus. Pirmadienį keli šimtai žmonių sėdėjo arba gulėjo ant šaligatvių, blokuodami į parlamento pastatą ir universitetus vedančius kelius.
Teigiama, kad mitingai Armėnijoje prasidėjo jau penktadienį.
„Armėnijoje vyksta kažkas negirdėto – tas pats asmuo nori trečią kartą tapti šalies vedliu. Negalime to leisti“, – savaitgalį sakė N. Pašinianas.
Praėjusią savaitę naujuoju Armėnijos prezidentu inauguruotas Armenas Sarkisianas, tačiau, šaliai tapus parlamentine respublika, prezidentui paliekamas daugiausia reprezentacinis vaidmuo. Visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.
Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“
Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.
Lietuvos pozicija – aiški
Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.
Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.
„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.
Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“
Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.
Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?
Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.
Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.
Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?
Armėniški mitai nėra tiesa
Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).
Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.
Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?
Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?
Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.
Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino”. Režisierius – Asif Kapadia
Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.
Armėnija tampa Rusijos gubernija
O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.
Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.
Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.
Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui
Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?
Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.
Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.
Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).
Svečiai iš Rusijos
Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.
Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.
Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.
Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.
Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.
Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.
Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.
Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.
Ir, atrodo, jis pavykęs.
O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?
Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:
Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…
G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.
Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.
…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).
Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos” dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?
Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.
Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…
Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.
Retos ir pamokomos.
Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.
Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai žiauri“.
Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.
Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.
Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.
Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.
Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:
„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
Publicistas Leonas Jurša, šios analizės autorius. Slaptai.lt nuotr.
Leonas JURŠA
Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms(iš armėnų žiniasklaidos).
Be sąžinės ir gėdos
Praėjusį rudenį Jerevane įvyko 6-asis Armėnijos ir išeivijos atstovų forumas. Shame.am parašė Armėnijos vadovus jau 20 metų laukiant, kada užsienio armėnai verslininkai atsilieps į nuolatinį raginimą investuoti į šalies ekonomiką. Tie atsiliepia labai vangiai. Tert.am nuomone, gali atsitikti, kad po šio forumo norinčių padėti Armėnijai dar sumažės.
JAV gyvenantis armėnų visuomenės veikėjas ir verslininkas Zarė Palianas žurnalistams prisipažino neįsidėmėjęs Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios katoliko Garegino kalbų forume, nes jie skaitė iš lapelių, ką jiems parašė kiti: gal buvau, dovanokite, prisnūdęs. Jis pats nepasitiki Armėnijos valdininkais. Jų gobšumas yra besotis, jie tarsi apsėsti: be sąžinės graužimo grobia viską, kas papuola po ranka. Galima ministru paskirti naują žmogų, tačiau jeigu jam į kraują jau įaugę plėšti, imti kyšius, kaip jį galima priversti tarnauti tautos labui, o ne savo naudai?
Dėl išeivijos verslo atstovų, galimų investuotojų, pasitikėjimo Armėnijos valdžia, tai, anot Paliano, pasitikėjimas lygus nuliui. Jie žino, kad čia plėšiama, teismai perkami. Jis pats keturis kartus buvo ėmęsis verslo Armėnijoje, visus keturis išvogė, o teismo, kuriame galima būtų rasti teisingumą, nėra. Praėjusiais metais pradėjo penktą kartą – ir vėl neišėjo. Sąžiningą žmogų Armėnijoje laiko kvailio vietoje, nieko nevertą. O tuos, kurie pelnosi bet kokia kaina, laiko apsukriais ir gabiais. Bėda ta, jog trūksta moralinių ir aristokratinių savybių. Tai veda į prarają ir reikia tai sustabdyti. Aš klausiu jus, ar nemanote, jog mes einame prarajos link?
Moralinių savybių – šitai suprantama, daugeliui valdžioje ir daug kur jų trūksta. O kas tai yra aristokratiškumas?
Seržo Sargsiano karikatūra: pats save apdovanoja.
„Seržui Sargsianui, asmeniškai: tokie, kaip Jūs, daro gėdą respublikai!“ – publicistas Gračja Galustianas (Грачья Галустян) savo mintis išdėstė laiško forma; aštrus žodis sukėlė tada, 2012-ųjų pradžioje, didelį šurmulį. Kas privertė autorių kreiptis tiesiai į prezidentą, šiam baigiant ketvirtus valdymo metus? Ogi noras rasti atsakymą, kodėl Maskvoje ir Sankt Peterburge tik 2 ir 3 procentai apklaustųjų, kaip nustatė sociologai, palankiai atsiliepė apie armėnus. Tiesiog skandalas – juk dešimtys milijonų Rusijos žmonių kasdien televizoriaus ekrane mato inteligentiškus, įvairiuose veiklos srityse pagarsėjusius armėnus, ir še tau! O gal rusai tapatina armėnus ne su geriausiais, o su blogiausiais tautos atstovais? Su tokiais personažais, kaip mūsų valstybės vadovas, – rašo publicistas. Tokie kaip Seržas Sargsianas ir visa dabartinė valdžia, sudaryta beveik vien iš žmonių su kriminaline praeitimi, dabartimi ir ateitimi, daro tikrą gėdą respublikai. Jie plėšia ją, ciniškai ir atvirai.
Ir čia autorius kaip pavyzdį pateikia istoriją, nutikusią išeivijos verslininkui, JAV piliečiui Edmonui Chudianui, investavusiam Armėnijoje 5 milijonus dolerių. Tarp aferistų, įstūmusių Chudianą į bankrotą, buvo ir prezidento brolis – Levonas Sargsianas. Ir kas? Seržas pagrasė broliui pirštu: daugiau taip nedaryk. Ne, patarė… kaip išmanant išsisukti. Autorius niekaip negali nusiraminti, anot jo, šitaip rodoma vakarykščių nevykėlių ir autobusų vairuotojų, komjaunimo aktyvistų ir kitų į valdžią prasibrovusių išsišokėlių neslepiama panieka savo tautai, jos žmonių nuomonei, išeivijai.
2013 metais Edmonas Chudianas pats kreipėsi į tautiečius, norinčius investuoti Armėnijoje: Pradėdami bet kokį verslą Armėnijoje būkite labai atsargūs dėl armėnų valdininkų, taip pat jų giminių siūlomų vadinamųjų globėjiškų paslaugų. 2004 metais jis pats, autoritetingų žmonių raginamas, įdėjo nemažas lėšas į statybas, o po kelerių metų liko apiplėštas išvien veikiančių sukčių ir nusikaltėlių, užimančių aukščiausius valdžios postus. Jo įdėjimai, kaip ir daugelio kitų išeivijos armėnų įdėjimai, buvo išgrobstyti veikiant visai valstybinei mašinai. Verslininkas praneša, jog su vienminčiais įsteigė Išeivijos investuotojų teisių gynimo komisiją, ir pataria kreiptis į jos pasamdytus advokatus kilus teisiniams ginčams. Be to, ragina: Armėnijoje viešpataujančioje savivalės ir kyšininkavimo aplinkoje mes, išeivijos armėnai, turime būti kartu, palaikyti vienas kitą, neleisti, kad koks nors valdininkas ar jo giminaitis tryptų mūsų svajonę – gyventi Armėnijoje ir savo indėliu pasitarnauti jos klestėjimui.
Aristokatiškumas – tai gal ne vien padorumas, tačiau ir giminės garbės paisymas, kilmės bendrystė. Gėdos jausmas.
Prisivilioja į tėvynę ir apiplėšia
Gali būti, šis forumas ir išeivijos verslininkų atsiliepimai pasitarnavo dingstimi Rusijos Federacijos piliečiui Levonui Markosui parašyti „Atvirą laišką Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui“. Laiško pradžioje teigia, jog paskutinį kartą kreipiasi į jį per žiniasklaidą, mat rašė ne vieną kartą, tačiau atsakymo nesulaukė.
Laiške jis primena keliolikos metų senumo laikus, kai respublikos prezidentu buvo Robertas Kočarianas, pats Sargsianas ėjo gynybos ministro ir Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, o Centriniam bankui vadovavo Tigranas Sarkisianas. Jie esą ir paragino jį, kreipdamiesi į patriotinius jausmus, prisidėti gelbstint Armėnijos ekonomiką. Jeigu Jums liko bent kiek sąžinės, tai jūs turėtumėte atsiminti, – kreipiasi verslininkas laiške į Seržą Sargsianą ir primena suteikęs svarią materialinę bei finansinę paramą Arcachui (Kalnų Karabacho separatistams), gelbėjęs armėnus pabėgėlius, kurių dalis, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebegyvena jam priklausančiame viešbutyje Maskvoje. Aš teikiau kiek galėjau paramą ir asmeniškai Jums, ir Jūsų giminaičiams, ponas Prezidente. Tikiuosi, Jūs to nepamiršote?
Sargsianas, rašo verslininkas, pats buvo atvykęs pas jį į Maskvą ir ragino įsigyti kai kurias žlugusias Armėnijos įmones, taip pat vos ne maldavo gelbėti bankrutuojantį banką „Kredit-Jerevan“. Verslininkas rašo patikėjęs ir ryžęsis įdėti į Armėnijos ekonomiką nemažas lėšas, nes nuoširdžiai troško padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiai Tėvynei. Galiausiai, – rašo, – įdėjęs į Armėnijos ekonomiką šimtus milijonų dolerių, patyriau milžiniškus nuostolius ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo vykdytojais. Jam priklausantį turtą areštavo ir išpardavė.
Taip nutiko ne jam vienam – daug išeivių su kartėliu jam pasakojo apie Armėnijoje įsigalėjusią netramdomą savivalę. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, galima sakyti, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Ji veikia pagal vieną ir tą pačia išmėgintą schemą: pradžioje „Tėvynės vardan“ išvilioja iš verslininkų nemažus pinigus, o po to kurpia prieš juos kaltinimus – tam, kad pašalintų iš verslo, išstumtų iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus ir už juos sumokėtus pinigus pasiimtų sau. Su jais atsitiko tas pats, ką Jūs, Robertas Kočarianas ir Tigranas Sarkisianas, padarėte su manimi. Štai taip Jūs ir panašūs į Jus susikrovėte sau daugiamilijoninį turtą skurstančioje Armėnijoje.
Neramumai Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
Markoso žodžiais, Armėnijoje jam visiškai nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskelbė tarptautinę paiešką, nors jis neketino nuo nieko slapstytis. Rusijos tyrėjai kelerius metus kruopčiai tyrė bylos medžiagą ir nustatė jo veiksmuose nesant jokios nusikaltimo sudėties. Tai reiškia, kad jis esąs teisėtas kadaise Armėnijoje įsigyto turto savininkas. Parodykite vieną kartą pilietinę drąsą ir priimkite teisingą bei teisėtą sprendimą grąžinti man mano nuosavybę ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius. Ne vien dėl savęs prašau – dėl visų apgautų išeivijos verslininkų… Laiškas baigiamas tokiais žodžiais: Grąžinkite apgautiems išeivijos armėnų verslininkams jų nuosavybę, kuri buvo užgrobta Jums žinant ir Jums tiesiogiai dalyvaujant. Nuimkite nuo savo sielos sunkią nuodėmę. Gal tada armėnų tauta Jums dovanos…
Rusijos verslininkas viešai kaltina sunkiais nusikaltimais Armėnijos prezidentus, buvusįjį ir esantįjį, ir reikia sutikti su autoriais, primenančiais gyvuojant nekaltumo prezumpciją ir raginančiais oficialiai paneigti teiginius, jeigu skelbiami dalykai yra netiesa. Arba patvirtinti taip ir buvus… Visa bėda, jog Armėnijoje labai abejojama ir tyrėjų bei teismų nešališkumu. Kas išdrįs, o jeigu ryšis – kaip patvirtins girdėjęs verslininkus tarpusavyje kalbėjus, kad iš jiems atitekusio Markoso turto uždirbamas pajamas jie atiduoda Sargsianui valstybės reikalams, o šis gautus pinigus dedasi sau į kišenę?
Kita vertus, ir „Atvirame laiške“ išdėstytus kaltinimus skeptiškai vertinantys autoriai pripažįsta: vis viena, ir be Markoso, būta nemaža išeivijos verslininkų apiplėšimo atvejų, šiose korupcijos schemose veikė, deja, ir Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms.
Vienus sugniuždė, kiti – nepalūžo
Armėnų vyriausybė investicijų žvalgosi visur. 2017-ųjų pradžioje Berlyne įvyko Vokietijos-Armėnijos ekonomikos forumas. Vokiečių ekspertai nurodė, jog reikalai klostosi patenkinamai (kiek padidėjo šalių prekybos apyvarta), tačiau Armėnijos ekonomikoje, suprantama, esama ir problemų. Konkrečiai: oligarchinių struktūrų įsigalėjimas, kai kurių ekonomikos sektorių monopolizavimas, nepriklausomų teismų nebuvimas, neskaidri muitų ir mokesčių žinybų veikla, taip pat – vešinti korupcija. Ir tai vadinama tik problemomis? Kai kurios jų vokiečių verslininkams kainavo ne vieną milijoną. Prieš ketvertą metų vokiečių verslininkas armėnų laikraščiui „168 žam“ kalbėjo, jog buvo nemažai norinčių investuoti į Armėnijos ekonomiką milijonus, tačiau persigalvojo, išgirdę jo istoriją. Verslas Armėnijoje susijęs su šalies politine valdžia, – sakė vokietis.
2006 metais vokiečių kompanija „Istinvestor“ įsigijo 3,2 % Jerevano bendrovės „Ararat“ akcijų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams didžiausias bendrovės akcininkas – turtingiausiu žmogumi Armėnijoje laikomas verslininkas ir politikos veikėjas Gagikas Carukianas pareikalavo parduoti šią dalį jam. Vokiečiams nesutikus, Carukianas sutvarkė reikalą taip, kad „Istinvestor“ teliko viena akcija, tačiau ir tos dalies jie galiausiai neteko. Tiesa, teismas priteisė vokiečių naudai iš bendrovės „Ararat“ 14,8 milijono dramų (maždaug $30,5 tūkstančio), nors jie reikalavo beveik 10 kartų daugiau. Anot žurnalistinius tyrimus vykdančio elektroninio leidinio „Hetq”, vokiečių kompanija, investavusi į konjako daryklą $10 milijonų, liko tuščiomis rankomis. Daugiau nieko nepešusi Armėnijos teismuose, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. EŽTT žodis yra galutinis, tačiau jo laukti tenka labai ilgai…
Carukianas – politikos veikėjas, partijos „Klestinti Armėnija“ vadovas. 2017-ųjų pavasarį vykusius rinkimus į Nacionalinį susirinkimą jo vedama partija pasitiko žadėdama sutelkti nei rinkėjams, nei patiems politikams neįsivaizduojamas $15 milijardų (!) investicijas (valdančioji Armėnų respublikos partija, naujam ministrui pirmininkui Karenui Karepetianui subūrus turtingiausius išeivijos armėnus verslininkus, planavo vargais negalais per kelerius metus išspausti 3 milijardus). 15 ir net daugiau milijardų dolerių – tačiau tik tuo atveju, jeigu „Klestinti Armėnija“ parlamente iškovos ne mažiau kaip pusę + 1 vietas. Neiškovojo. Tad nebus Arėnijai pasakiškų 15 milijardų… Nebūtų jų buvę ir iškovojus daugumą – iš kur?
Pats Carukianas, kaip matėme, į užsienio investicijas nespjauna, tačiau sėdėti už vieno stalo su dalininkais užsieniečiais ne itin linksta. Vokiečių pavyzdys, beje, ne vienintelis. Nuo jo nudegė ir prancūzai. 1997 metais 71 % Aboviano alaus kombinato „Kotaik“ akcijų įsigijo prancūzų koncernas „Castel Castel Beer“; likę 29 % priklausė Carukianui. 2004-aisiais tuometis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas priėmė kompanijos prezidentą ir labai išgyrė prancūzus rodant pavyzdį, kaip reikia vystyti veiklą Pietų Kaukazo respublikose. Rinktinis salyklas iš Prancūzijos, ypatingi apyniai iš Čekijos pavertė mūsų produkciją populiariausia Kaukaze, – skelbė „Kotaik“ reklama. 2006 metais Carukianas pardavė savo dalį „Castel“ už 4 milijonus. O štai 2011-ųjų pavasarį visą 100% valdė jau Carukianas. Ir žadėjo padaryti viską, kad gerėtų „Kotaiko“ alaus kokybė, didėtų pardavimo apimtis ir jis susigrąžintų lyderio poziciją rinkoje.
Armėnų žiniasklaida pranešė, kad patys prancūzai pasiūlė Carukianui vėl paimti alaus gamyklą Aboviano mieste į savo rankas. Mat susidūrė su finansiniais sunkumais, smarkiai sumažėjo jų produkcijos pirkėjų. Netrukus imta kalbėti, jog Carukianas tiesiog „patarė“ prekybininkams neužsakinėti prancūzų alaus po to, kai „Castel“ atsisakė parduoti jam akcijas. Apie turtingiausiu laikomo armėnų verslininko ataką žinota aukščiausiu valstybiniu lygiu, mėgino įsikišti Prancūzijos pasiuntinys Armėnijoje, kompanijos savininkas net kreipėsi į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, su kuriuo pasižinojo, tačiau Carukianas pasirodė esąs galingesnis. Matydamas negalėsiąs nuveikti Armėnijos oligarcho, prancūzas pirmiausia išvežė iš Armėnijos šeimą, greitai sutvarkė reikalus ir dingo…
O štai kita prancūzų kompanija, „Pernod Ricard“, nepalūžo. Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, o ir pasaulyje žinoma Jerevano konjako darykla Armėnijos nepriklausomybės metais suskilo į dvi bendroves: vieną įsigijo prancūzai, kitą – tas pats Gagikas Carukianas. „Pernod Ricard“ per teismus išsikovojo išimtinę į konjako „Ararat“ ženklą. Prancūzų kompanija, kaip pasakė vienas jų konkurentų atstovas, Armėnijoje veikia kietai ir agresyviai. Visus reikalus sprendžia tik per šalies vadovybę, valydama kelią nuo konkurentų.
Carukianas mėgino pakelti vynuogių supirkimo kainą ir pervilioti į savo pusę dalį žaliavos tiekėjų, tačiau šį kartą ir jam neišdegė. Vienas pačios kompanijos vadybininkų paaiškino: Armėnija – maža šalis, čia prezidentas gali veikti visus procesus…
Užuodė milijardą…
2015- ųjų vasarą Los Andžele eidamas 99 metus mirė armėnų kilmės verslininkas Kirkas Kerkorianas. Pastaruoju metu jis valdė $4,2 milijardų turtą. 1989 metais jo įsteigtas labdaros fondas „Linsi“ (Lincy Foundation) per ketvirtį amžiaus gyvenamųjų namų ir mokyklų statybai, kelių tiesimui ir kitiems Armėnijos poreikiams paaukojo $1,1 milijardo. Svari ir jo ideologinė parama. Ilgą laiką JAV politika Armėnijos atžvilgiu buvo nustatoma Kirko Kerkoriano kabinete, – rašė „The Washington Post”. Jo nuopelnai armėnų tautai buvo įvertinti suteikiant Armėnijos nacionalinio didvyrio vardą (2004). 2016-ųjų pradžioje velionio paskirtieji jo valios vykdytojai sužinojo, kas parašyta milijardieriaus testamente: per trejus metus nuo mirties dienos turtą parduoti ir gautus pinigus padalyti jam gyvam esant vykdytų projektų tolesniam finansavimui.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Net Rusijos naujiena tarnyba „Regnum“ 2016 metų rudenį pranešė, kad yra galimybė į Armėniją nukreipti $2 milijardus, kuriuos paliko verslininkas ir filantropas Kirkas Kerkorianas, ir kad apie tai prakalbo buvęs Armėnijos užsienio reikalų ministras (1998-2008), Nacionalinio susirinkimo narys Vardanas Oskanianas. Jis papasakojo artimai bendravęs su milijardieriumi ir net žinojęs jo mintis. Kerkorianas esą buvo karštas patriotas, jis nuoširdžiai geidė matyti Armėniją klestinčią, demokratinę, išsivysčiusią – tai buvo jo svajonė. Oskanianas prisiminė ir pirmąjį milijardieriaus apsilankymą Armėnijoje, jį visur lydėjo ir akimis matė, kaip Kerkorianas mažiausiai dešimt kartų verkė. Anot buvusio ministro, vienas turtingiausių Amerikos žmonių įdėjo į Armėniją $300 milijonų, kurie labai padėjo šalies ekonomikos vystymui tuo laikotarpiu. O dabar, įsivaizduokite, jeigu pavyktų iš jo palikimo gauti vieną milijardą, tai per ateinančius penkerius metus Armėnijoje galima sukurti stebuklą.
Buvęs ministras ragina nepalikti likimo valiai šios istorinės galimybės, sudaryti komisiją iš 5-7 žinomų, pasitikėjimą pelniusių žmonių – jie palikimo tvarkytojus turėtų tikinti Armėnijai tikrai reikiant pinigų ir tuos pinigus būsiant tinkamai panaudotus. Šiukštu neleistina, kad kurių nors asmenų ar organizacijų savanaudiškos pretenzijos atgrasytų palikimą dalysiančius žmones nuo Armėnijos.
Nežinia, ar pats Oskanianas taikėsi į tą pasitikėjimą pelniusių žmonių kompaniją. 2012 metais jis neteko parlamento nario teisinės neliečiamybės ir prokurorai jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl nusikalstamai gautų didelio masto pinigų įteisinimo („pinigų plovimo“). Iš pradžių įtariamasis spardėsi: politinis persekiojimas, tačiau galiausiai prisipažino iš labdarai skirtų pinigų $250 tūkstančių pasisavinęs… Beje, tai atsitiko jo vadovaujamam fondui pardavus bendrovę, įsteigtą Armėnijoje dviejų Jungtinėse Valstijoje veikiančių korporacijų… Kadangi prisipažino ir sumokėjo mokesčius, bylą nutraukė.
Nacionalinis didvyris užtrenkė tautiečiams duris
Buvusiam ministrui prabilus apie istorinę galimybę gauti bent 1 milijardą iš Kirko Kerkoriano palikimo, atsiliepė Armėnijoje žinoma visuomenės veikėja, Jerevano seniūnų tarybos narė Anahit Bagšian. Dėl teisybės, pareiškė ji, tai ponas Oskanianas turėtų papasakoti ir apie tai, kodėl Kerkorianas nutraukė „Linsi“ fondo veiklą Armėnijoje. Ponia Anahit rašo: Negi ponas Oskanianas nebuvo atsakingas už tai, kad fondas veiktų teisėtai – kartu su tuomečiu prezidentu Kočarianu? Negi nežinojo, kad fondas Armeno Gevorgiano pastangomis buvo suniokotas, ir kalbos apie tai nuėjo iki Kerkoriano? Be kita ko, ataskaitose buvo rašoma, kad suremontuota 12 mokyklų, kai iš tikrųjų remontavo 8-9. Ir panašiai.
1973 metų gimimo Armenas Gevorgianas – prezidento Kočariano administracijos vadovas (2006-2008), vėliau (iki 2014-ųjų) – Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, Armėnijos vyriausybės viceministras, teritorinio valdymo ministras; 2016-ųjų pavasarį vėl tapo nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi, o rudenį – prezidento administracijos vadovu. Prieš kelis mėnesius Sargsianas jį skyrė Priežiūros rūmų nariu (iš viso 7 nariai, kontroliuoja biudžeto išlaidas, valstybės ir vietinės valdžios turto naudojimą) ateinantiems šešeriems metams; šmėkštelėjo net žinelė, kad gali būti pasiūlytas į Armėnijos prezidentus (pagal Armėnijoje 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume priimtas konstitucijos pataisas svarbiausias valstybėje bus ministras pirmininkas, kurio posto vertas, aišku, šių pataisų pateikėjas – Seržas Sargsianas).
Kirkas Kerkorianas, toliau pasakoja ponia Anahit, Armėnijai skyrė 200 milijonų – gyvenamiesiems namams buvusio žemės drebėjimo zonoje statyti, mokykloms, ir klausia: O jūs, ponai Oskanianai ir Kočarianai, ką jūs padarėte? Neatstatėte nelaimės zonos, neužbaigėte mokyklų statybos, šiais pinigais praturtėjo tik keletas valstybės aparate esančių plėšikų, kuriems tėvynė, Armėnijos valstybė – tik priemonė krautis sau turtą, ir jūs padarėte tai Kerkoriano sąskaita. Tai, Ahanit manymu, Kerkorianą įžeidė iki širdies gelmių, jis nusivylė savo tėvyne ir tėvynainiais, jam tapo atgrasūs Armėnijos grobstytojai, neįtikėtinas korupcijos mastas, vogimas, ir jis nutraukė investicines programas, maitinusias Armėniją.
2011 metų vasarį buvo pranešta: fondas „Linsi“ nutraukia veiklą ir perduoda neišnaudotus pinigus ($200 milijonų) Kalifornijos universitetui Los Andžele (UCLA).
Armėnų žiniasklaida rašė, kad fondo veikla sustabdyta dėl neektyvaus Armėnijai skiriamų lėšų naudojimo. Tačiau esama ir gerokai konkretesnio paaiškinimo: Kerkorianas atsisakė teikti Armėnijai paramą po to, kai pareikalavęs iš vyriausybės per 7 dienas pateikti aiškią ataskaitą apie jai skirtų fondo pinigų panaudojimą, sulaukė kažin kokių miglų. Kerkorianas viešai nesiskundė (apskritai, jis visą gyvenimą vengė žurnalistų ir viešumo), tačiau, kalbama, daugiau nesutiko priimti armėnų delegacijų, net aukščiausių vadovų.
Ir dar. Slaptai.lt jau pasakojo apie dar vieną prezidento Seržo Sargsiano brolį, Aleksandrą, kuris karaliavo Armėnijoje, tačiau kuo puikiausiai jautėsi ir Jungtinėse Valstijose: varė reikalus padedamas ten gyvenusio armėno – nusikaltėlių autoriteto, nusipirko rūmus ir panašiai. Taigi, pasakojama, „Sašikas-Penkiasdešimt Procentų“ Kerkorianui, vos ne tapšnodamas „Las Vego karaliumi“ vadinamam milijardieriui per petį, pasiūlė tapti kompanionais ir kartu plėtoti lošimų verslą…
Tiesa turi būti pasakyta!
Per praėjusį rudenį Los Andžele vykusią kasmetinę TV labdaros akciją Visų armėnų fondas (Hayastan All Armenian Fund) surinko $12,5 milijono; 2,5 milijono paaukojo vienas turtingiausių Rusijos verslininkų Samvelas Karapetianas. 2016-aisiais tokios akcijos metu armėnai fondui suaukojo 15 milijonų, 2008-aisiais buvo surinkta $35 milijonai. Prieš kelerius metus Los Andžele neliko nepastebėta vietinių armėnų protesto akcija, jos dalyviai vilkėjo marškinėliais su užrašu „Boikotuojame Visų armėnų fondą, rinkite mokesčius, o ne aukas“. Jie aiškino fondą esant perdėm korumpuotą ir padedant Armėnijos vadovams išlaikyti valdžią (fondo globėjų tarybos pirmininkas – Armėnijos prezidentas); esą 2012 metais fondui suaukota $20 milijonų, kai tuo tarpu Armėnijos vyriausybė dėl valdininkų piktnaudžiavimo, mokesčių nesurinkimo prarado 750 milijonų.
Tai, kad išeivijoje anaiptol ne visi pritaria Armėnijos valdžiai, rodo 2010-aisiais pasirodžiusi internetinė svetainė „Tiesa turi būti pasakyta“ (The Truth Must Be Told). Jos įkūrėjas, išeivijos veikėjas Los Andžele Ara Manukianas, pareiškė joje bus skelbiama žurnalistiniai tyrimai apie žmogaus teisių pažeidimus Armėnijoje, Kalnų Karabache ir išeivijoje, korupciją valdžioje, nusikaltimus kariuomenėje, prekybą žmonėmis (Human Trafficking). 2016-aisiais svetainė pakvietė pasirašyti peticiją „Pakeisk Armėnijos vyriausybę“ (Change Armenia’s Government). Peticijoje nurodoma, kad korumpuotas Seržo Sargsiano režimas žlugdo šalyje taikius demokratinius sąjūdžius, daugelį metų naudoja apgaulę, politinę prievartą ir fizinį smurtą savo valdžiai išlaikyti ir asmeniniam turtui gausinti. Armėnai išeiviai – Jerevano politikos kritikai Los Andželo gatvėse surengė simbolinę akciją – inscenizavo prezidento Sargsiano laidotuves…
Prieš pastarąsias Kalėdas Armėnijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma armėnų radijo stotį „Azatutiun“ ne visai korektiškai perteikus vieno garsiausio išeivijos veikėjų, Armėnijos pasiuntinio UNESCO Šarlio Aznavūro mintis, išdėstytas Prancūzijoje leidžiamame žurnale „Nouvelles d’Arménie“. Esą radijo žurnalistai išpešiojo tik tam tikrus pasakymus iš pokalbio, kuriame jis, viską paėmus, teigiamai vertina tikrovę. Iš tikrųjų – kai kurie leidiniai greitai pagarsėjusio sakinio pradžią išvertė vienaip: Tuo metu, kai vienus sodina į kalėjimą pavogus kiaušinį, kiti kitaip: … pavogus dvi vištas…, treti: … pavogus kelis grašius (sū). Tačiau sakinio pabaiga visur vienoda ir vienaip supratama: … laisvėje lieka išvogusieji milijonus.
Tai visiškai neleistina, – kalba Aznavūras. – Reikia suvokti, kad mes turime gražią šalį, kurią privalome vystyti, kitaip ji gali išnykti nuo žemės paviršiaus, kaip kai kurios senosios civilizacijos, ir atsakinga už tai bus Armėnijos vadovybė. Aznavūras kalba literatūriškai – kad paryškintų tai, kas yra. Tą sako ir šalies vadovams: Aš jų negailiu. Aš sakau tai, ką manau. Pagal užsienio reikalų ministeriją išeitų, jog šalies vadovai turi teisę žinoti Armėnijos nacionalinio didvyrio (beje, šis vardas jam suteiktas 2004-aisiais draugėje su Kirku Kerkorianu) nuomonę, o paprasti piliečiai – ne?
Seržas Sargsianas jaunystėje. Jis apibrėžtas raudonu rutuliu. Jis – mafijos ir kriminalinių nusikaltėlių draugijoje.
Armėnų priežodis: nedvėsk, asile, ateis pavasaris, sužaliuos žolė. Pastaruoju metu Armėnijoje daug kalbų apie artėjančias permainas valstybės valdyme, tačiau greičiausiai atsitiks taip, kaip sakoma kitame priežodyje: asilas tas pats, tik balną pakeitė. Kiti sako: dėl naujo armėnų genocido kalti Sargsianas su Kočarianu.
Prezidento „ne“ reiškia „taip“
Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano valdymas, trukęs 10 metų, baigiasi balandžio 9 d., tačiau jau kovo 2-ąją sužinojome naujo šalies prezidento vardą – juo tapo buvęs Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Armenas Sarkisianas (ne giminė Seržui Sargsianui, kuris kadaise irgi buvo Sarkisianas, tačiau, įgijęs galių, pareikalavo jo pavargę rašyti su „g“.) Tiesa, naująjį prezidentą išrinko ne piliečiai, o parlamentas – Nacionalinis susirinkimas. Jo kanditatūrą pasiūlė Armėnijos parlamente daugumą turinti Armėnijos respublikos partija, kuriai vadovauja dienas baigiantis prezidentas (90 narių balsavo „už“, 10 – „prieš“; įsidėmėkime: koalicija „Carukian“ pritarė, prieš balsavo opozicijoje esanti „Jelk“). Ketvirtasis Armėnijos prezidentas pradės eiti pareigas tą pačią balandžio 9-ąją, tačiau jau neturės tų galių, kurias turėjo trys ankstesnieji. Jis paskirs parlamento išrinktą ministrą pirmininką, kuris ir bus šalies vadovu. Tokiu būdu Armėnijoje bus įgyvendinta parlamentinė valdymo sistema, kaip tai numatyta šalies konstitucijos pataisose, priimtose 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume.
O štai dėl to, kas atsisės į premjero kėdę, svarstoma, galima sakyti, nuo 2014 metų, kai prezidentas Sargsianas prabilo apie konstitucines pataisas. Ar tik nesitaiko jis pats išlikti valdžios viršūnėje ir po to, kai turės pasitraukti iš prezidento posto? Vieną kartą tarsi ir pasakė „ne“, tačiau su neaiškia išlyga. Vėliau turėjo dar daugybę progų atsakyti aiškiai, tačiau taip ir neatsakė. Girdi, žiūrėsiąs po 2017-ųjų rinkimų. Tačiau įvyko rinkimai, o prezidentas vis tyli…
Ir štai šių metų sausio viduryje laikraščiui „Žamanak“ pasirodė Sargsianą prasitarus, kad taikosi į aukščiausias valstybės pareigas. Mat prezidento rūmuose vykusiame pasitarime kalbėjo: Jau antroje metų pusėje mes pažiūrėsime, kokias dar papildomas socialinės svarbos problemas galime išspręsti, kad kainų padidinimas nebūtų toks skausmingas socialiai neaprūpintiems mūsų visuomenės sluoksniams. Taigi, daro išvadą laikraštis, Sargsianas atvirai pasakė, kad antroje metų pusėje bus valdžioje ir spręs („Žamanak“ laikomas leidiniu, kuriam valdžios pašnibždama, kas reikalinga).
Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai
O paskutinę sausio dieną armėnų žiniakslaida pranešė Armėnijos respublikos partijos tarybą artimiausiu laiku kviesiant posėdį, kuriame kandidatu į Armėnijos ministro pirmininko postą bus pasiūlytas paskutinius mėnesius pezidento kėdėje sėdintis partijos pirmininkas Seržas Sargsianas. Jeigu taryba tam pritars, parašė tas pats „Žamanak“, tai Sargsianas turės paklusti partijos narių valiai, nors prieš ketverius metus ir buvo pareiškęs, jog priėmus konstitucijos pataisas premjero pareigų nesieks.
Šį ketinimą apžvalgininkai įžvelgė ir Armėnijos prezidento kalboje, pasakytoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje sausio 24 d. Pasigyręs šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui, patikino: mes tęsime ta pačia dvasia. Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (žinome, ką turėjo omenyje: EŽTT pripažino Armėniją okupavus Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį. Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Nes vienoje kalbos vietoje, ragindamas taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą, užsimena ir apie savo vaidmenį: Nepriklausomai nuo to, kur aš atsidursiu, aš visada būsiu pirmoje linijoje sprendžiant šį klausimą.
2017-ųjų pabaigoje Seržas Sargsianas, televizijos kanalo „Armėnija“ paklaustas apie karjerą po 2018-ųjų balandžio, atsakė: Ateis laikas, mes labai ramiai apsvarstysime ir paskelbsime savo sprendimus. Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“, perspausdinusi šį atsakymą, skliaustuose paaiškino, ką reiškia „mes“: Armėnijos respublikos partija. Tačiau tai tas pats, kaip pasakyti, jog SSRS laikais vadovavo komunistų partija. Vadovavo ir sprendė Politinis biuras. Seržas Sargsianas pasiūlė kandidatą į prezidentus daugumą parlamente turinčios politinės jėgos vardu po to, kai šiai kandidatūrai buvo pritarta respublikonų partijos Vykdomajame organe (renkamas suvažiavimo dvejiems metais, sudaro 21 narys, tarp jų, suprantama, yra ir dabartinis prezidentas). Armėnijos opozicijos veikėjai, sakydami „jie“, turi galvoje respublikonų „politinį biurą“.
Vasario pirmomis dienomis armėnų žiniasklaida paskelbė, kad respublikonų partija svarsto ne vieną kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Šitai žurnalistams pareiškęs teisingumo ministras Davidas Arutiunianas. Pridursime: Vykdomojo organo narys. Kadangi jie paskutinį žodį tars dar ne šiandien ir ne rytoj, sugrįžkime į audringus 2015-uosius. Nes Seržas Sargsianas ir jie viską padarė tada. Tiesa, slaptas karas truko ne vienerius metus.
Pradėjo laužti…
Daugelis Armėnijos politikos ir verslo veikėjų turi pravardes, ne visada jiems malonias. Milijonierius, o gal ir milijardierius Gagikas Carukianas iš vaikystės paveldėjo pravardę „Dodi Gago“. Į akis šituo vardu nevadina, nes jis reiškia Gago esant stiprų, tačiau… nelabai protingą (beje, ano amžiaus 10 dešimtmetyje jis buvo pagarsėjęs kaip Pasaulio ir Europos rankų laužimo čempionas). Mėgstama pasakoti, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vežamas nuo Sevano ežero į Jerevaną, paklausė: o koks čia architektūros paminklas? Išgirdęs šiuose rūmuose gyvenant „Dodi Gago“, pagyrė šeimininką: Vadinasi, ne toks jau kvailas šitas Gagikas. Carukiano rūmuose viešėjo būrys arabų šeichų su sūnumis. Ką ten šeichai – šiuose rūmuose, atvykęs į Armėniją oficialaus vizito, nakvojo išrankusis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – irgi su sūnumi…
Gagikas Carukianas išgarsėjo 2012 metų rudenį – kažin kokia keista Rusijos nevalstybinė organizacija (Русский биографический институт) jį pripažino „Metų žmogumi“ už prisidėjimą prie Rusijos-Armėnijos ryšių stiprinimo (premijos skirtos prezidentu vėl tapusiam Putinui, dainininkui Kobzonui…). Pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose jo vadovaujama partija „Klestinčioji Armėnija“ gavo 37 vietas ir nusileido tik respublikonų partijai (69 vietos). Carukianas atsisakė sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau ir opozicijos pusėje nestojo. Vasarą kartu su prezidentu skrido į Londono žaidynių atidarymą – kaip nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas. Lapkričio pabaigoje, jau būdamas „Metų žmogumi“, pasakė apsisprendęs dalyvauti prezidento rinkimuose ateinančių metų vasaryje. Gruodžio pradžioje su partijos delegacija lankėsi Briuselyje, kur pasakė: Neįmanoma šalyje kovoti su korupcija, kai tai kovai vadovaujaja pagrindiniai korupcionieriai.
Netrukus BBC pranešė, kad nepasiteisino lūkesčiai oligarchą Gagiką Carukianą mesiant pirštinę veikiančiam prezidentui rinkimuose – jis, o po jo ir pirmasis prezidentas, Armėnų nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas atsisakė varžytis su Sargsianu. Tai sukėlė sumaištį didžiosiose opozicinėse partijose, – aiškino BBC, – ir jos turėjo oficialiai paskelbti nedalyvausiančios prezidento rinkimuose. Politologas Sergejus Minasianas tada pasakė: Antros pagal dydį parlamento frakcijos lyderiui Gagikui Carukianui atsisakius dalyvauti prezidento rinkimuose, veikiančio prezidento laimėjimas juose tapo formalumu. O netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Seržo Sargsiano rinkiminei kampanijai Kotaiko apskrityje vadovauja visiškai ne vietinis gubernatorius, kaip skelbiama, o… Gagikas Carukianas; ir apskritai “Klestinčiajai Armėnijai” priklausantys verslininkai aktyviai pluša Sargsiano pusėje.
…ir pasidavė
2013-ųjų pavasarį nepriklausomas internetinis leidinys „Beloruskij partizan“ parašė, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Armėnijoje, buvo apsistojęs vietinio oligarcho Gagiko Carukiano namuose, o rytojaus dieną dalyvavo dvejose atidarymo iškilmėse – bažnyčios ir lošimo namų. Įdėjo iškilmių bažnyčioje nuotrauką: Lukašenka su sūnumi, „Dodi Gago“ ir prieš tris mėnesius antrą kartą Armėnijos prezidentu išrinktas Seržas Sargsianas.
Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų azerbaidžaniečių mieste Hodžaly
Baltarusių leidiniui pasirodė ne visai priimtina tai, kad šalies prezidentas iš bažnyčios važiuoja į kazino ir dar su devynerių metų nesulaukusiu vaiku. Baltarusiai neparašė, kad ir bažnyčia Aboviano mieste, ir kazino prie Jerevano pastatyti Carukiano lėšomis, o tas „kazino“ – tai didžiulis poilsio kompleksas Jerevano pašonėje, kurį, be seniau pastatytų lošimo namų „Shangri La“, sudaro pramogų centras „Faraon“, viešbutis „Kempinski“, kur taip pat veikia kazino, ir dar daugiau kaip 10 pastatų. Šio komplekso mastai ir karališka prabanga pavergia vaizduotę (iš reklamos). Antai restoraną sudaro keturios salės, iš kurių vienoje yra 1 000 vietų, ją apšviečiantis krištolinis sietynas dėl savo dydžio įrašytas į „Gineso rekordų knygą“ (24 tūkstančiai lempų, sveria 33 tonas).
Išvakarėse, labai gali būti, „Dodi Gago“su savo aukštuoju svečiu, siurbčiodami konjaką „Noy“ (brandina Carukianui priklausanti gamykla), kalbėjosi ne tik apie baltarusiškus traktorius, kuriuos oligarchas prieš rinkimus dalijo ūkininkams ir už kuriuos iki galo dar neatsilygino. Ar kaip veikia aną vasarą Minske su Gagiko prisidėjimu paleista konjako pilstymo linija. Gali būti aptarė ir rytoj atidaromo „Faraono“ perspektyvas. Ar greitai atsipirks? Viskas priklauso nuo Seržo Sargsiano. Gali būti, „Dodi Gago“prisipažino, kad jeigu galėtų, tai Sargsianą…
Tik pamanykite: prezidento brolis Sašikas, tikras plėšikas, kadaise buvo užsakęs jį, Carukianą, nužudyti! Tačiau Seržas vis dar stipriausias, prieš savaitę respublikonų partija nušlavė visus rinkimuose į Jerevano miesto tarybą ir neprotinga būtų prieš jį eiti. Nuo jo priklauso, kada įsigalios nauja tvarka, pagal kurią lošimo namai galės veikti tik kurortinėse vietovėse, o sostinėje ir apylinkėse jų turi nelikti. Išskyrus tuos, į kuriuos investuota ne mažiau kaip 40 milijardų dramų. O toks objektas yra vienintelis – „Faraonas“, ten įdėta daugiau kaip $100 milijonų. Jeigu neliktų konkurentų, tai pajamos būtų… patys suprantate. Įstatymo pataisa turėjo jau įsigalioti, tačiau atidėjo…
Aboviane žurnalistai nepraleido progos Carukiano paklausti dėl neseniai nuskambėjusio partijos bendražygio Vardano Oskaniano raginimo skelbti „Klestinčiąją Armėniją“ opozicine jėga. Ne, „Klestinčioji Armėnija“ negali būti opozicijoje, – atsakė. – Ji palaikys tai, kas naudinga šaliai ir armėnų tautai. Be to, pridūrė, Armėnijoje jau yra 3-4 opozicinės partijos, o 5-6 būtų lazdos perlenkimas… Politologas Amajakas Ovanisianas paaiškino, kam oligarchas pasikvietė Baltarusijos prezidentą (kalbama, kvietė ir Ukrainoje tada dar karaliavusį Viktorą Janukovyčių): tam, kad atvertų Gagikui Carukianui kelią, vedantį į Seržo Sargsiano širdį. Esą jam svarbiausia jo verslas ir jis nepalaikys Oskaniano. Rado bendrą kalbą, – taip dar iškilmių išvakarėse leidinys Lragir.am paaiškino, kodėl pats Sargsianas atsiliepė į oligarcho kvietimą. – O Katolikas Gareginas II savo dalyvavimu „pašventins“ jų susitarimą…
Nauja tvarka (įstatymo pataisa) dėl lošimų namų iškėlimo toliau nuo sostinės įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Tarp kitko, 2016-ųjų pabaigoje armėnų žiniasklaida pranešė: Baltarusijos pasiuntinybę pričiupus tiekiant vietiniam oligarchui Gagikui Carukianui prabangius automobilius. Nesumokėjęs muitų, jis sutaupė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. O neseniai buvo atvažiavęs į Giumrį automobiliu „Range Rover“ su Baltarusijos pasiuntinybei priklausančiais diplomatiniais numeriais.
Antrojo prezidento šešėlis
Naujosios bažnyčios Aboviane atidaryme dalyvavo ir antrasis šalies prezidentas Robertas Kočarianas su žmona. Į žurnalistų klausimą, ar nenorįs sugrįžti į didžiąją politiką, atsakė klausimu: O jūs norite? Klausiamas, ar dalyvaus prezidento rinkimuose 2018-aisiais, tik paslaptingai šypsojosi…
2008-ųjų pavasarį, Roberto Kočariano įpėdiniu prezidento poste paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane 10 dienų vyko buvusio kandidato į prezidentus Levono Ter Petrosiano šalininkų protesto demonstracijos. Reikalauta naujų prezidento rinkimų, nes pastarųjų baigtis esą buvusi suklastota. Iki šiol visuomenei nepranešta, kas tomis dienomis įsakė šaudyti į mitinguojančius žmones. Oficialiais duomenimis, žuvo 10 žmonių, tačiau kalbama apie kelis kartus daugiau aukų (kaip parašė vienas komentatorius, mes visi žinome, jog niekada negalima tikėti oficialia versija!).
Dokumentiniame filme „Armėnijos prarastasis pavasaris“ (2011) pateikiami tragiškus gegužės 1-osios įvykius tyrusios parlamentinės grupės nustatyti, tačiau prokuratūros nepripažinti faktai. Opozicijos atstovai, be kita ko, paskelbė raštiškų įrodymų, jog iš gynybos ministerijos sandėlio tomis dienomis buvo išduoda 950 karinės uniformos komplektų ir išdalyta kai kurių aukštų pareigūnų, deputatų, oligarchų asmens sargybiniams, tarp jų – ministro pirmininko Seržo Sargsiano ir parlamento nario, partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano. Tomis dienomis dar įsakinėjo prezidentas Kočarianas. Tačiau jau 2009 metų pradžioje Kalnų Karabacho klano vadų Sargsiano ir Kočariano užkulisinė kova buvo viena geriausiai žinomų miesto paslapčių (iš „WikiLeaks“ paskelbto JAV pasiuntinio Armėnijoje pranešimo).
2012-ųjų rudenį „Klestinčiosios Armėnijos“ kandidatais prezidento rinkimuose politologams regėjosi, be „Dodi Gago“, dar buvęs užsienio reikalų ministras Vardanas Oskanianas ir, suprantama, Robertas Kočarianas. Pastarasis leido suprasti, jog tinkamiausias kandidatas – Oskanianas, galintis sutelkti visus, minus Sargsianą. Apžvalgininkai spėjo patį Kočarianą eisiant į prezidentus 2018 metais, kai „Klestinčioji Armėnija“ visiškai įsigalės. Kiti sakė, jog Kočarianas su Oskanianu dar keleri metai prieš 2008-ųjų prezidento rinkimus įkūrė naują partiją, pasivadinusią „Klestinčiąja Armėnija“ tam, kad ji praskintų kelią į prezidentus Oskanianui. Tačiau Sargsianui pavyko kažin kokie atsakomieji žygiai, tarp jų gal įtikinti Maskvą, kad tai ne šiaip Roberto Kočariano planas išlaikyti valdžią, o programa Armėnijai palenkti į Vakarų pusę.
AFP nuotraukoje: riaušės Jerevane 2016-aisiais metais.
Oskanianui, kaip matėme, neišdegė ir 2013-aisiais. „Dodi Gago“ pats atsisakė ir bendražygiui nei kam kitam nepadėjo. Rašyta, kad 2012 metų spalio pradžioje prezidentas pasikvietė Carukianą pokalbiui ir kad šis paprašė savaitės svarstymui, kokiu būdu pranešiąs apie Sargsiano kanditatūros palaikymą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Gerai Gagiką Carukianą pažįstantys žmonės sako, kad jis palaikys prezidentą. Tuo tarpu gerai pažįstantys Carukiano „tėtušį“ įsitikinę, kad bus priešingai... „Dodi Gago“, kaip matėme, galiausiai atsisakė. Į Seržo Sargsiano inauguraciją pakviestas Robertas Kočarianas išvakarėse pasakė: Dviejų iš Karabacho kilusių žmonių, senų bendražygių, kova dėl valdžios man buvo nepriimtina. „Dodi Gago“ inauguracijos dieną buvo išvykęs…
Visuomenės kantrybės taurė perpildyta!
2014 m. vasario 15 d. įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime svečių nebuvo. Nekvietė ir šalies prezidento Sargsiano, pagerbusio ankstesnį šios partijos susibūrimą parlamento rinkimų išvakarėse. Dabar jis ir kviečiamas vargu ar būtų atvykęs, prisimindamas aname suvažiavime patirtą akibrokštą: Oskanianas jo akyse griežtai kritikavo vyriausybės ir respublikonų partijos veiklą. Anot žurnalistų, Carukianas turėjo teisintis aukštajam svečiui nė nenutuokęs, kas parašyta antro pagal svarbą partijos nario kalbos tekste… Šį kartą pats pirmininkas kritikavo valdžios politiką ir ragino telktis visas šiai politikai nepritariančias politines ir visuomenines jėgas. Pavasarį jis pareiškė: nei parlamento, nei prezidento rinkimuose respublikonų partija daugiau nelaimės!
2014-ųjų rudenį per šalį nusirito trijų parlamento mažumos partijų su „Klestinčiąja Armėnija“ priešakyje sukelta mitingų banga. Spalio 10 d. mitingas įvyko Jerevane, atėjo apie 15-20 tūkstančių žmonių. Jame Armėnijos nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas pasakė nuomonę apie neseniai paskelbtą, tačiau jau senokai aptarinėjamą konstitucinių reformų projektą: Po šimtų neigiamų atsiliepimų tik kvailys arba apsimetęs kvailiu patikės ir mėgins įtikinti kitus, kad režimas ėmėsi šių pataisų ne dėl savo valdžios išlaikymo, o vien šalies ir liaudies labui.
Po dviejų savaičių į Laisvės aikštę suplaukė tikrai ne mažiau žmonių. Jeigu artimiausiu metu valdžia nebus pakeista, tai iškils grėsmė net fiziniam Armėnijos išlikimui, – pasakė Vardanas Oskanianas. Carukiano kalbos pradžią minia sutiko pritarimo šūksniais, o štai dėl antros kalbos dalies, kurią perskaitė iš lapo, gūžčiojo pečiais net apžvalgininkai: nepriklausomai nuo politinių permainų valstybės tarnautojai turi ramiai dirbti, politinės pažiūros niekaip neatsilieps jų teisei į darbą, socialinį aprūpinimą ir nuosavybės neliečiamybę – jis, Carukianas, pasirengęs tapti to garantu? Iš karto prisiminta „Dodi Gago“ užuomina ano mitingo išvakarėse: jis neatmetąs galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose 2018 metais.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Aiškiau Carukianas, šiaip jau ne didžiausias oratorius, kalbėjo 2015 metų vasario 5 d. „Klestinčiosios Armėnijos“ sukviestoje respublikonų politikai nepritariančiųjų konferencijoje. Jis vėl kritikavo Seržo Sargsiano peršamas konstitucines reformas ir perspėjo: jeigu valdžia neįvykdys opozicijos reikalavimų, tai liaudis nenutrūkstamais mitingais privers ją skelbti išankstinius parlamento ir prezidento rinkimus. Nereikia nusivilti, drąsino Carukianas ir ragino laikytis savo principų iki pergalės. Visuomenės kantrybės taurė perpildyta. Vienas ne toks žingsnis, netgi vienas ne toks žodis gali išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių, ir niekas negali pasakyti, kuo tai baigsis…
Atvedė į mūšio lauką ir pabėgo
Po savaitės prezidentas Sargsianas sukvietė Armėnijos respublikos partijos tarybos posėdį, kuriame paskelbė karą „Klestinčiosios Armėnijos“ vedliui Gagikui Carukianui. Respublikonų vadovas prisipažino klydęs, drausdamas partijos bičiuliams viešai kritikuoti Carukiano krečiamas nesąmones, asmeniškai dangstydamas jo keliamą chaosą, neleisdamas minėti žmonių jam duotos pravardės, „Dodi Gago“. Šis žmogus Armėnijos politiniame gyvenime, pasakė jis, yra blogis. Žmogus su ribotais protiniais gabumais neišvengiamai tampa pažangos stabdžiu. Mums tėvynė duota ne tam, kad paverstume ją cirku. Atėjo laikas išvalyti politiką nuo beraščių ir grąžinti ją į intelektualią vagą. Laikas parodyti kiekvienam jo vietą – akiplėšai, nemokšai, suklydėliui. Mes privalome visiškai išvalyti politinį lauką nuo feodalinės logikos…
Štai šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jis šiandien pat atleisiąs Carukianą iš Nacionalinio saugumo tarybos nario pareigų, įsakysiąs ministrui pirmininkui, kad pavestų atitinkamoms žinyboms patikrinti ore sklandančius įtarimus apie Carukiano nesumokėtus milijardinius mokesčius menkutės labdaros priedanga, nuslėptus kriminalinius nusikaltimus… Prezidentą per TV girdėjo visa šalis. Taip piktai jis dar niekada nekalbėjo.
„Dodi Gago“ neliko skolingas. Šitas režimas turi būti nedelsiant pašalintas, buvo pasakyta jau rytojaus dieną paskelbtame jo pareiškime, ir mes turime užversti šį gėdingą istorijos puslapį. Būtina išsklaidyti šią šlykščią atmosferą. Aš laikau svarbiausiu savo gyvenimo reikalu išlaisvinti Armėniją nuo šito režimo. Per prezidentu vadinamo žmogaus valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, ponas Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą!
Prezidentu vadinamam žmogui kliuvo kaip niekad. Jį, Carukianą, buvo pasakyta pareiškime, be jokių įrodymų apkaltino nesumokėjus mokesčių, tačiau pats nepasakė nė žodžio apie tai, kodėl jam valdant ekonomika atsidūrė ant bedugnės krašto, kodėl sumažėjo investicijos, žmonės klimpo į dar didesnį skurdą, o jo paties ir siauro jo interesams tarnaujančių asmenų ratelio ir deklaruojama, ir nedeklaruojama nuosavybė vis didėjo. Jis taip pat nepaiškino, kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas… Štai taip atkirto prezidentui „Dodi Gago“.
Maža to! Carukianas atskleidė priežastį, dėl ko prezidentas jį užsipuolė, pažeisdamas visas žmoniškas ir politines normas. Mat jis, „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderis, atsisakė ne vieną kartą jam teikiamų pasiūlymų, kurie leistų Sargsianui išlikti valdžioje iki gyvos galvos po šalyje įvyksiančio konstitucinio referendumo. Man buvo siūloma daugybė bendradarbiavimo variantų, beje, man asmeniškai labai naudingų, taip pat ir prezidento postas po konstitucinės reformos – su sąlyga padėti jam išlaikyti valdžią. Aš kategoriškai atsisakiau… Dar ne viskas. Kreipėsi į žmones: būtina rengtis kovai. Pakanka trims tūkstančiams žmonių išeiti į gatves – ir jie priversti keisti įstatymą. O jeigu išeis visi – tai pakeis valdžią.
Rodosi, šis ugningas pareiškimas dar labiau sustiprino žmonių ryžtą ateiti į trijų Armėnijos parlamento opozicinių partijų Jerevane vasario 20 d. rengiamą mitingą, reikalausiantį valdžios atsistatydinimo. Visuotiniame dūzgesyje pasigirdo ir Roberto Kočariano balsas: Bet kokie veiksmai prieš „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderį visų bus laikomi politiniu persekiojimu, neturinčiu menkiausio teisėto pagrindo. Tačiau mitingas neįvyko – „Klestinčioji Armėnija“ pareiškė partijos pirmininką nenorint aštrinti situacijos Armėnijoje. Žiniasklaida pranešė apie vasario 17 d. prezidentūroje įvykusį Sargsiano ir Carukiano pokalbį ir apie tai, kad išvakarėse iš Maskvos atskrido žinomas verslininkas Samvelas Karapetianas (dabartinis premjeras Karenas Karapetianas, bendrapavardis, laikomas Rusijos milijardieriaus statytiniu) – abiejų pusių įtūžiui malšinti.
Pats Carukianas netrukus įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime pareiškė atsisakąs pirmininko pareigų ir iš viso nedalyvausiąs politinėje veikloje – toks esąs jo galutinis sprendimas, kuriam jis ryžęsis po ilgų apmąstymų. Aš pasitraukiu iš aktyvios politikos, – pasakė.- Aš toliau statysiu šalyje bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, padėsiu kultūros ir mokslo žmonėms. Tačiau tai darysiu kaip armėnas, kaip Armėnijos pilietis, kaip Gagikas Carukianas. Iš šios ir paskesnių oligarcho kalbų žmonės turėjo suprasti viena: jis ne bėga nuo mokesčių inspektorių, o gelbsti šalį nuo kraujo praliejimo (Jeigu viskas taip klostysis, tai nelaimės niekas ir juo labiau mūsų liaudis. To tęsti negalima, po to visi mes kaltinsime patys save).
Trijų mažumoje esančių Armėnijos parlamento partijų baigiamas, regėjosi, telkti vieningas opozicinis frontas iširo ir šis reikalas merdi iki šiol…
Šekspyrui telieka nukelti skrybėlę…
O „Dodi Gago“ tikrai statė. Tų pačių, 2015-ųjų, vasarą Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas Garagenas II iškilmingai pašventino naująją bažnyčią Nor Ačine, miestelyje netoli Aboviano. Dalyvavo šalies prezidentas Seržas Sargsianas su visa svita, bažnyčios fundatorius Gagikas Carukianas, taip pat daug gražių ponų, tarp kurių turėjo būti ir naujai paskirtas Kotaiko apskrities gubernatorius, dar neseniai ėjęs Aboviano miesto mero pareigas. Beje, „Dodi Gago“ žentas.
Dėl oligarcho nesumokėtų milijardinių mokesčių, tai 2015 metų lapkričio pradžioje finansų ministras Gagikas Chačatrianas pranešė, kad šešiose iš 7 tikrintų kompanijų, kuriose Carukianas turi dalį, didesnių pažeidimų nerasta. Į žurnalistų pastabą, esą tokiu atveju prezidentas viešai išplatino melagingas žinias apie oligarcho valstybei nesumokėtus milijonus, ministras atsakė: Seržas Sargsianas to neteigė, o tiesiog pasakė, kad reikia pažiūrėti… Dar po savaitės įvyko parlamento posėdis, kuriame svarstyta konstitucinių pataisų projektas. Jam pritarta įtikinama balsų dauguma, „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovai irgi buvo tarp 104 deputatų, kurie balsavo „už“. Iš politinės veiklos pasitraukusį Carukianą valdantieji paliko deputatu, tačiau šiame balsavime jis nedalyvavo (visais laikais posėdžiuose jį matydavo kaip jauną mėnulį). O per referendumą Kotaiko apskrityje, laikoma „Dodi Gago“ tėvonija, piliečių aktyvumas buvo netgi didesnis negu vidutiniškai šalyje…
2017-ųjų vasarą vienu svarbiausių politinio gyvenimo Armėnijoje įvykiu tapo prezidento Sargsiano… atostogos. Teisingiau, visuomenėje kilęs didelis šurmulys dėl to, kaip šalies prezidentas leidžia atostogas, o svarbiausia – su kuo. Audringus svarstymus ir piktą pasmerkimą sukurstė žiniasklaidos pranešimas valstybės vadovą ilsintis Šveicarijoje – ne kieno nors, o partijos „Klestintinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano draugijoje. Sargsianas atvirai pademonstravo visuomenei, jog visi pastaraisiais metais šalyje vykę politiniai procesai buvo surežisuoti jo paties ir jo aplinkos, – parašė “Armenian Report“ (leidžia daugiausia užsienyje gyvenantys armėnai, kurie kaip sąžiningi žmonės ir patriotai yra neabejingi Tėvynės likimui ir kuriems nemalonus kriminalinis-oligarchinis Armėnijos režimas).
“Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, Carukiano bendradarbiavimas su svarbiausiomis respublikos opozicinėmis jėgomis 2015-ųjų pradžioje, tarp jų – ir su Armėnijos nacionaliniu kongresu, vadovaujamu pirmojo šalies prezidento Ter Petrosiano, labai griežtas priešinimasis valdžios siūlomoms Konstitucijos pataisoms – visa tai buvo sumanyta visuomenės akims apdumti. Neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Ir kaip nepatikėsi – šalies prezidentas dergia naująjį opozicijos lyderį paskutiniais žodžiais, persekioja jo bendražygius, net suiminėja. Jeigu sodina, vadinasi, valdžia bijo Gagiko!
Daugelis patikėjo ir 2017-ųjų pavasarį rinkimuose į nacionalinį kongresą balsavo už „Klestinčiąją Armėniją“, kurią vėl vedė režimo nemalonės nepabūgęs Gagikas Carukianas. Žiniasklaidoje jis kategoriškai neigė gandus, jog grįžo į politiką susitaręs su Seržu Sargsianu. JeiguGagikas Carukianas ko imasi, – sakė jis save kaip įpratęs trečiuoju asmeniu, – tai ne dėl pareigų ar naudos, o Dievo valia. (Partijos „Klestinčiosios Armėnijos“ pagrindu suburtas aljansas „Carukian“ parlamente gavo 31 vietą; daugiau jų teko tik prezidento Sargsiano vadovaujamiems respublikonams – 58.)
Jis puikiai suvaidino jam skirtą vaidmenį ir atėmė balsus iš Armėnijos nacionalinio kongreso (Ter Petrosiano aljansas liko už parlamento sienų), – daroma išvada “Armenian Report“ .
Kaip žinoma, Seržas Sargsianas yra didelis šachmatų aistruolis (kalbama, ir azartinių lošimų), įgudęs kurpti daugelio ėjimų kombinacijas ir politinėje scenoje, tačiau sunku patikėti įstengus jį surežisuoti tokios trukmės ir tokio masto spektaklį – su dešimtimis tūkstančių statistų, grasinančių sutrypti patį autorių, ir dar veiksmu už kulisų, kuris paprastiems žiūrovams taip ir lieka paslaptimi. Išeina, kad prezidentas Sargsianas susipyko su oligarchu Carukianu tik dėl akių. Ir taip tikroviškai pilti pamazgas vienas ant kito! Tačiau tai – tik užuomazga.
Deputatas Karenas Karapetianas, to nežinodamas, skambina savo jaunesniam broliui Samvelui į Maskvą: gelbėk, mielasis, šiems einant ant peilių, susipjaus visa Armėnija. O gal ir pats „Dodi Gago“ skambina: sukelsiu visą Armėniją, jeigu tas… Milijardierius, atidėjęs į šalį visus savo verslo imperijos reikalus, skrenda į Jerevaną, kur su visais svarbiausiais dramos veikėjais (kalbama dalyvavus ir patį prezidentą) susitinka ministro pirmininko Oviko Abramiano namuose. Čia jis nesvetimas: buvo piršlys Abramiano sūnaus ir Carukiano dukters vestuvėse. Kodėl Gagikai džanai, taip stoji prieš naują konstituciją? Ar pats nori būti prezidentu? Ar „kuklus pensininkas su 6 milijardais“ (Robertas Kočarianas) liepia? Mesk tu jį ir pats pasitrauk nuo scenos – tau nė plaukas nuo galvos nenukris, tavo milijonai liks sveiki ir niekas nesužinos, ką tu ten pridarei jaunas būdamas, čempione! O ateityje… O tu, prezidente… Tačiau tai – kitas pasakojimas.
Du arbūzai vienoje rankoje
Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako prancūzai. Regisi, „Dodi Gago“ norėjo vaidinti savo vaidmenį, tačiau didesnę galią turinčių režisierių buvo net du. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Carukianas vienais kartais klausė vieno, kitais – kito. Jis norėjo viena ranka išlaikyti du arbūzus. O režisieriai kovojo tarpusavyje, ir nugalėjo vietinis – Seržas Sargsianas. Jo svarbiausias laimėjimas: niekas, ir pirmiausia„Robikas“, niekada nebus Armėnijos prezidentas su tokiomis galiomis, kad galėtų jį nubausti.
Armėnų internetinio leidinio Shame.am tekstus galima vadinti pamfletais (autoriai pripažįsta šį pasaulį esant įdomų tik todėl, kad jame yra erdvės sarkazmui), į Gagiką Carukianą tuoj po jo kapituliacijos 2015-ųjų pradžioje jie kreipėsi šitaip: Ir kaip dabar nepasakyti šitam avinui: galvijau, o vakar tu dėjaisi esąs beveik dramblys, kas su tavimi atsitiko? Juk rengeisi nubausti Seržą, atleisti jį iš pareigų. Tai kodėl persigalvojai? O gal Seržas su tavimi padarė kai ką, kas rodoma pornografiniuose filmuose? Shame.am daugelį kartų traukė „Dodi Gago“ per dantį, tačiau nevengė ir rimtų išvadų: jis trejiems metams užėmė opozicijos lauką, kur nieko neleido, o paskui kerėpliškai pasitraukė, palikdamas tik griuvėsius. Didžiausia jo padaryta žala: visiškas politinės erdvės sujaukimas.
Netrukus po šiųmečio maisto produktų ir kitų prekių pabrangimo (nuo sausio 1 d. padidinus suslėgtų dujų, benzino ir kt. akcizus) nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas nuo aljanso „Carukian“ Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų. Apžvalgininkai pripažino, jog Melkumianas, ko gero, teisus: šalyje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėjas Rubenas Barencas mąsto dar plačiau. 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камо грядеши?“) sielojasi galint nelikti kuo apgyvendinti būsimosios „Vilsono Armėnijos“ (tai – ne „Didžioji Armėnija“, tačiau ir nemaža, su keturiomis Turkijos provincijomis). Anot jo, Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Jo galva, apie gyventojų skaičių galima spręsti iš absolventų skaičiaus: paskutiniais sovietinės valdžios metais mokyklą baigė 84 tūkstančiai, o 2016-aisiais – 23 tūkstančiai jaunuolių.
Be to, tauta ir morališkai pakrikusi, antai, spaudos duomenimis, dabar 40 tūkstančių armėnių prostitučių (Armėnijai milžiniškas skaičius) aptarnauja turkus ir arabus, o ne atvirkščiai. Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą…
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…
Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.
Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?
Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.
Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.
Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).
Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.
Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.
Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.
Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.
O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.
Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Slaptai.lt portalas savo skaitytojams siūlo susipažinti su nepaprastai įdomiu parlamentaro Arvydo Anušausko (dirbančio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete) straipsniu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Minėta analitinė publikacija buvo paskelbta 2016-ųjų metų antrojoje pusėje asmeniniame Seimo nario internetiniame puslapyje www.arvydasanusauskas.lt).
Tačiau ji nepraradusi aktualumo ir šiandien. Joje keliami gyvybiškai svarbūs klausimai – kaip Rusija siekia įsitvirtinti mūsų šalyje galbūt prisidengdama sportu, ekonominėmis investicijomis ar išeiviais iš Armėnijos.
Įdomu, kad šis analitinis straipsnis Lietuvoje iki šiol nei rimčiau aptartas, nei analizuotas.
XXX
Arvydas Anušauskas
Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių
Nauja „tradicija“ Dauguose. Kaip žinoma, 15 hektarų žemės plotas su statiniais prie Didžiulio ežero Dauguose iki 2013 metų sausio priklausė privačiam vietos verslui.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau 2013 m. sausį šio verslo akcijos parduotos Alytuje registruotai bendrovei „Daugų sala“. Registrų centro duomenimis, įmonė įsteigta tik 2012 m. vasarą. Spaudoje po kurio laiko pasirodė žinių, kad formaliai įmonę pirko Lietuvoje registruotas verslas, o tikrieji jo savininkai – maskviečiai, besiverčiantys statybomis, „prekyba auksu“ ir daugybe kitų verslų. Jie Dauguose sumojo investuoti į labai specifinį sektorių – žolės riedulį. Žurnalistams buvo pasakojama, kad planuojama pastatyti keletą viešbučių, keletą žolės riedulio stadionų. Tačiau apžvelgus kai kuriuos viešai prieinamus dokumentus, kyla natūralūs klausimai. Kodėl 2013 metų pirmosiomis dienomis grupės maskviečių įmonė nusipirko tokį vietinį biznį ir ar pirkėjai turėjo tam lėšų savo įmonėse?
Antras klausimas, jeigu perkantieji neturėjo pinigų – kas ir kodėl jų parūpino?
Paskutinis klausimas kiek sudėtingesnis: kas sieja pirkėjus ir Rusijos užsienio reikalų komiteto nario fondą?
Įdomu tai, kad nuosavybę įsigijusi Maskvoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovė „Tradicija-L“, buvo įregistruota tik 2012 m. spalio 22 ir jau lapkričio 27 d. ji pirko 90 proc. įmonės „Daugų sala“ akcijų iš vieno alytiškio. O po pusantro mėnesio – 2013 m. sausio 11 d. šį įmonė perka – Dauguose minėtą nekilnojamąjį turtą valdžiusią įmonę, kuri galimai buvo susijusi su vieno aktyvaus socialdemokrato šeima.
Bet ne apie tai kalba, nors visa pirkimo operacija atlikta žaibiškai – nuo įmonės įsisteigimo Maskvoje praėjo vos 80 dienų.
Didžiausias pirkėjų arba „Tradicija-L“ akcininkas – verslininkas Ara Ginosjanas, valdantis trečdalį bendrovės akcijų. Kiti verslo partneriai valdė smulkesnius akcijų paketus – po 6,67 proc. Neapsigaukime – įmonės įstatinis kapitalas tik 30 tūkst. rublių, tad didžiausias akcininkas valdė tuo metu 1000 litų vertės akcijas. Kitaip ir negalėjo būti – įmonė buvo radusi patalpas tik tolimame Maskvos priemiestyje, tarp logistikos centrų įsikūrusiame, komercines patalpas („ofisus“ arba tiesiog kabinetus) nedideliam verslui nuomuojančiame name.
Bet įdomu, kad „Tradicija-L“ negalėjo pasigirti Maskvoje itin žinoma veikla, o pagal prekybos-nuomos rodiklius tarp tokio profilio įmonių buvo apie 2750-oji. Iš kur įmonės balanse galėjo atsirasti pirkiniams apie 2 mln. litų (dienraštis „Verslo žinios“ yra skelbęs, kad armėnai „Tradicija-L“ akcininkai už savo investiciją paklojo apie 600 tūkst. eurų arba maždaug 2,07 mln. Lt)? Gal įdomu ir tai, kad kelių šimtų litų vertės akcijas turintis vienas „Tradicija-L“ akcininkų Hrač Petrosian, iš karto imasi tvarkyti šio pirkinio reikalus? Nors įmonės akcininkai rodo galintys užsiimti daugybe veiklų, tačiau be butų nuomos atvykusiems iš Armėnijos darbininkams (ir turimų kepyklos akcijų), niekas negalėjo pasigirti dideliais uždarbiais. H. Petrosiano vadovaujama įmonė „Urartu“, su 10 tūkst rublių (tuo metu 1000 litų vertės) įstatiniu kapitalu tariamai galėjo užsiimti ir „didmenine prekyba auksu ir kitais tauriaisiais metalais“, „didmenine prekyba brangakmeniais“, tačiau jos tikra deklaruota veikla panašu buvo tik statybos. Tiesa, ir jų nepavyko aptikti, nes ir pati įmonė 2013 m. vasarą buvo likviduota.
Kitaip ir negalėjo būti – Maskvos srities Dmitrovo mieste įmonė patalpas taip pat buvo radusi priemiestyje, tarp vienaukščių namukų buvusiame nedideles komercines patalpas (kabinetus) nuomavusiame name. Jame dar tuo pačiu metu veikė dar daugybė kitų įmonių.
Daugų miestelis
Tačiau būtent Hrač Petrosian tampa pagrindiniu „žaidėju“ Dauguose. Įkuria Daugų žolės riedulio „Nanseno klubą“ ir tampa jo prezidentu. Klubas iš karto įstoja Maskvoje į lietuvių verslo klubą (šalia „Vičiūnų“, „Rūtos“ ir kitų tikrai stambių gamintojų), nors realiai jokio verslo nepavyko aptikti. 2013 m. įsteigtas jo vadovaujamas „Nanseno klubas“ buvo įvardijamas kaip „unikalus sportinis centras“ kuriant tarptautinius „gelbėjimo būrius“.
Iš pradžių, 2013 m. spalio mėn. buvo įvardinta, kad nagrinėjama idėja steigti tarptautinę gelbėtojų mokyklą, kuri rengtų ir narus, ir sausumos gelbėtojus. Planuota pastatyti jiems ar žolės riedulininkams poilsio bazėje tris namukus po 20 vietų. Apie klubo tikslus pats H.Petrosian 2015 rugpjūčio 1 d. sakė, jog klubas ruoš „lyderius“, rinks NVS šalių jaunimą. H.Petrosyan žodžiais: „klube neįprasti žaidimai skirti vienam tikslui – parengti įvairiapusį jauną žmogų, kuris „nebijo prisiimti atsakomybės ir gali tapti tikru gelbėtoju“. Klubo prioritetai – supažindinti talentingus jaunuolius iš skirtingų šalių, kad ateityje jie galėtų sudaryti „tarptautinį gelbėjimo būrį“. H.Petrosian 2015 m. paskelbė, kad organizuos dar vieną mokamąją bazę darbui ekstremaliose situacijose. Dalis mokymų susijusi su medicina: jaunuoliai du-tris kartus per mėnesį važinės į medicinos institutą, morgą, mokysis užsiūti žaizdas, apdoroti sulaužytas ar nutrauktas kūno dalis (tuo metu surinkta mėgėjų komanda žaidžia žolės riedulį, Lietuvos čempionato B divizione užėmė trečią vietą).
Ir vėl įdomu tai, kad ne H.Petrosian, o jo brolis dvynys Grant Petrosian yra tikrasis žolės riedulio specialistas, Armėnijos nusipelnęs žolės riedulio treneris, buvęs Armėnijos moterų žolės riedulio komandos ir rinktinės treneris, apie 1994 m. įsikūręs Novosibirske. Novosibirske jis turėjo nedidelį verslą ir iš tikrųjų rūpinosi ne žolės riedulio perspektyva Dauguose, o jo atgaivinimu savo gimtajame mieste Giumri (anksčiau –Leninakano miestas, kuris buvo sugriautas 1988 m. žemės drebėjimo). Būtent Giumri mieste nuo 2010 m. jis rėmė žolės riedulio jaunimo komandą ir nuo 2007 metų puoselėjo idėją mieste atidaryti „Sport-Siti“ kompleksą su 35 sporto objektais. Tačiau 2007- 2012 metais jo idėja nieko nedomino. Viskas staiga pasikeitė 2012-2013 m. sandūroje, kuomet Rusijai parūpo įtakos galimybės Armėnijoje ir Lietuvoje.
Nuo Novosibirsko FSB link Karelino
2012 metų pabaigoje Lietuva po rinkimų ruošėsi pirmininkavimui ES (nuo 2013 m. vidurio) ir jau nuo sausio turėjo būti svarbi ES vadovavimo dalyvė (pirmininkaujančio šalių trejeto nare). Armėnijos 2013 m. vasario mėn. laukė prezidento rinkimai ir pasirinkimas tarp Rusijos siūlomos Muitų sąjungos bei ES siūlomos asociacijos sutarties. Akivaizdu, kad pagal seną tradiciją Rusijos saugumo tarnybos turėjo talkinti įgyvendinant šiuos užsienio politikos tikslus. Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame buvo itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė.
Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje. Darbas šioje FSB valdyboje padėjo daugelio vadovų karjerai, nes tai buvo mazgas tarp Europos ir Azijos, tad aktyvios veiklos netrūko. Ir čekistai iš Novosibirsko kaip taisyklė buvo kviečiami į darbą Maskvoje: FSB generolas-pulkininkas Jevgenijus Sysojevas, 2009-2011 m. vadovavęs FSB valdybai, buvo paimtas į vidaus tyrimų valdybą Maskvoje, o 2013 m. paskirtas FSB direktoriaus pavaduotoju ir antiteroristinio komiteto vadovu, o dar vėliau – Šanchajaus organizacijos regioninio antiteroristinio centro direktoriumi; po jo Novosibirsko FSB valdybai vadovavęs generolas-leitenantas Viktor Ivanovič Bakutkin irgi buvo pakviestas į Maskvą, kai tik nuo 2013 m. balandžio 15 d. jį pakeitė Sergej Bojko.
Galima spėti, kad Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto ir Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams taip vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilietų į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste? Gal tai tik neatsakyti retoriniai klausimai iš sąmokslo teorijų srities, ar jų neturėtume kelti?
Matyt sutapimas, kad vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, 2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu.
Iniciatyvinėje grupėje dar buvo Sočio verslininkas Ruben Tatulian, kuris pastatė A.Karelino vardo sporto centrą ir jame treniravosi Rusijos rinktinės. Grantas Petrosianas tuo metu kalbėjo, kad statybos reikalingos ne tik socialinei situacijai gerinti, tačiau ir Rusijos kariškių šeimos nariams, kurie nori užsiiminėti sportu.
Svarbu akcentas, jog iš karto buvo pranešta, kad Rusijos Valstybės Dūmos deputatas nuo Novosibirsko Aleksandras Karelinas ruošiasi investuoti Armėnijos Giumri mieste į sporto kompleksą „Sortsiti“ (Sport-Siti“ buvo pristatomas, kaip miestas su 1500 žm. darbo vietomis.). Grant Petrosian prisistatinėjo A.Karelino artimu draugu (galima aptikti, kad jau 2008 metais jis dalyvavo „Karelin-Fondo“ jubiliejaus minėjime, tačiau paskui teigė, kad dėl „Sport-Siti“ susitikimą su Aleksandru Karelinu organizavo treneriu Novosibirske dirbantis 1992 m. olimpinis čempionas Mnac Iskandarian).
Kadangi Giumri buvo pagrindinė Rusijos 102-oji karinė bazė Armėnijoje, tad G.Petrosianas sakė, kad „tikimės, jog rusai čiuožyklą ir baseiną pastatys savo pinigais, nes Giumri dar gyvena rusai…“. Bet kodėl jam nekilo klausimas, jog jam ieškant finansuotojų Novosibirske, jo brolis apie 25 mln. rublių (tuometiniu santykiu) investuoja į „sporto kompleksą“ Lietuvoje? Tačiau viena informacija iš Granto Petrosiano lūpų liudija, kad jis apie tai puikiai žinojo ir derėdamasis dėl „Sport-Siti“ jis rengė susitikimus Novosibirske, Maskvoje, Jerevane ir Lietuvoje. Su kuo ir kaip nėra aišku, tačiau buvo susitarta: „Karelin-Fond“ statys plaukimo dengtą baseiną ir ledo čiuožyklą. Oficialiai paskelbta, kad A. Karelino apsisprendimui įtakos turėjo tai, kad Giumri Rusijos 102-ojoje karinėje bazėje tarnauja tūkstančiai rusų kariškių, o su šeimų nariais virš 10 proc. miesto gyventojų.
2013 m. kovo 6 d. Giumri buvo pristatytas projektas ir atidarytas fondo „Giumri-Siti“ ofisas, iš kurio turėjo toliau koordinuoti projektą. Pristatyme dalyvavo ir G.Petrosianas, ir Rusijos generalinis konsulas V.Korčmar. Niekam nekilo klausimų, kodėl 2007 metais parengtas statybos projektas penkis-šešis metus gulėjo stalčiuje? Tik Rusijos konsulas (beje, generaliniu konsulu Giumri dirbęs nuo 2010 metų) pasakė, kad ne kartą susitiko su G.Petrosianu ir aptarė tuos klausimus, kurie susiję su Rusijos pusės įsipareigojimais. Bendras projekto biudžetas numatytas apie 250 mln. dolerių. Fondo direktorė A.Abramian paskelbė, kad pasiekti susitarimai su Rusijos verslininkais ir žinomais sporto fondais. Facebook socialiniame tinkle tą pačią dieną pasirodė ir Sport-Siti puslapis ….
Rusijos parlamentaro šešėliai
„Karelin-Fondas“ labai tiko neaiškiam finansavimui, nes dažnai buvo Rusijos teisėsaugos ir FSB tyrimų akiratyje (vadinasi, buvo galima pasinaudoti paslaugomis mainais į kažką), turėjo fondo steigėjams priklausiusių įmonių grupę bei vieno iš steigėjų dalinai kontroliuojamą banką „Akcept“. Tai patvirtina ir viena istorija. Vladimir Gorochov (buvęs Karelino padėjėjas, 2005 m. tapęs regioninio parlamento deputatu) 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Rusijos finansinę mokesčių valdybą ir 2013 m. gruodžio mėn. – į Rusijos generalinį prokurorą dėl reiderinio „Maškomplekt“ užgrobimo (valdė logistinį kompleksą už 1 milijardą rublių), kurį vykdė „Karelin-Fondo“ steigėjai ir nariai. Tačiau mokesčių tikrintojai nuo 2013 m. vasario-liepos mėn. iš esmės atsisakė tikrinti reiderinio užgrobimo atvejį klastojant mokestinius dokumentus. Tuo tarpu reideriavimas Rusijoje įvardijamas kaip „ne tik vienas pelningiausių kriminalinių verslų, bet ir vienas korumpuočiausių. Jis negali egzistuoti be korupcijos, be valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo.
2016 m. sausio 31 d. buvo paskelbtas dar vienas straipsnis, kuriuo minėtas Novosibirsko verslininkas atskleidė Aleksandro Karelino biznio struktūrą. Kadangi A.Karelinas negalėjo kaip deputatas tiesiogiai užsiimti verslu, tai jis darė per tarpininkus: Jurijų Sereda ir Jurijų Tokarevą, kurie yra ir „Karelin-Fond“ steigėjai.
A.Karelinas dėl jo fondo steigėjų ir jo paties veiklos tyrimų nė kiek neprarado V.Putino pasitikėjimo. Nuo 2001 m. „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») partijos aukščiausios tarybos narys. 2013 m. apdovanotas Rusijos prezidento garbės raštu 2013-08-14 už sporto vystymą, nors pats oficialiai priklausė Dūmos užsienio reikalų komitetui. Įdomi jo biografijos detalė, kad 1999 m. Aleksandras Karelinas buvo ministro pirmininko Sergejaus Stepašino (1994-1995 m. FSB direktorius) patarėju sporto reikalams ir manoma, jog jo dėka Sporto ir turizmo ministru buvo paskirtas Boris Ivaniuženkov, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Podolsko organizuotos nusikalstamos grupės narys „Rotan“.
Kad A.Karelinas išlaikė V.Putino pasitikėjimą, liudijo ir tai, kad po to, kai 2014 m. balandžio mėn. Karelino vaikų krikštatėvis ir jo fondo stebėtojų tarybos narys, sporto holdingo „Kristal“ prezidentas, sporto objektus Berdske ir Iskitime statęs Viktor Golubev, įkūręs nelegalią naftos perdirbimo gamyklėlę ir gavęs 270 mln. rub. pajamų, buvo apkaltintas, o vėliau suimtas (pagal FSB medžiagą jis grynino apie 100 mln. rublių per kito „Karelin-Fondo“ steigėjo „Akcept“ banką), A.Karelinas toliau naudojosi prezidento prielankumu. Jis ir 2015 m. gruodžio 28 d. pasveikino Rusijos kariškius Sirijoje atskridęs į karinę aviacijos bazę šalia Latakijos, kartu su Karo aviacijos ir kosmoso pajėgų vyriausiu vadu generolu pulkininku Viktoru Bondarevu.
Sport-siti prie Giumri karinės bazės
Galiausiai buvo pasiekta, kad Giumri mieste iš esmės nemokamai išskirtas 12,5 ha plotas. Nuo tada G.Petrosian tapo aktyviu Rusijos ir Armėnijos kontaktų puoselėtoju, vis pabrėždamas, kad tarp Rusijos ir Giumri yra glaudus bendradarbiavimas, nes mieste įsikūrusi 102-oji karinė bazė. O juk Rusijos karinėje bazėje Giumri veikia ir FSB skyrius, kuris kontroliuoja kariškius ir jų aplinką… Ir toje aplinkoje be jų palaikymo bei žinios mažai kas vyksta.
2013 m. gruodžio 2 d. Rusijos prezidentas V.Putinas lankydamasis Giumri karinėje bazėje pasidžiaugė galutine Armėnijos sėkme nutraukiant derybas su Europos Sąjunga bei didėjančiu dujų importu… Tuo tarpu Lietuvoje kilo paskutiniai žygiai prieš suskystintų dujų terminalo statybą ir energetinę nepriklausomybę… Sau atsakykite į klausimą kas buvo tų „žygių“ smaigalyje?
Tarptautinės politikos užkulisiais besidomintiems analitikams puikiai žinoma europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras).
European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)
Taigi Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija šių metų kovo pradžioje paskelbė sensacingą ataskaitą.
Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kodėl Azerbaidžanas dabar atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengiamas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kurstanti lobistines Europos organizacijas.
Pavyzdžiui, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (ESISC) ataskaitoje rašoma apie europiečių politikų, tampriai susidraugavusių su Vakarų armėnų diasporomis, tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas, nukreiptas prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Bet pirmiausia – keletas žinių apie ataskaitos autorius. Jie – žurnalistai analitikai, sulaukę tarptautinio pripažinimo Vakaruose. Jų biografijos, veikla, profesionalumas leidžia teigti, jog ataskaita – užtektinai objektyvi.
Klodas Monike, ESISC vadovas
Vienas iš ataskaitos autorių – European Strategic Intelligence and Security Center vadovas 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K.Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.
Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Antrasis ataskaitos bendraautorius – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas.
Trečiasis ataskaitos bendraautorius – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.
Žodžiu, šių žmonių vadovaujama komanda pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
Beje, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras ESISC – nepriklausoma organizacija tiek politine, tiek finansine prasme. Jos domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojais.
Šiandien šios organizacijos dėka demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų disporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliuoja šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, remia neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir daro spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis. Trumpiau tariant, neigiamos tarptautinės teisės taisyklės, demokratija – akivaizdžiai paminamos Azerbaidžano teisės į teritorinį vientisumą.
Pasak ISISC ataskaitą parengusių autorių, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012-aisiais metais, būtent tada, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“. Kas tas „žinomas asmuo“? Ataskaitoje rašoma, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas antiazerbaidžanietiškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš ataskaitos išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.
Europoje suformuotos antiazerbaidžanietiškos grupės vadovaujančiu centru įvardinama nevyriausybinė organizacija European Stability Initiative (Europietiškos stabilizacijos iniciatyvos). Būtent šis centras 2012-aisiais paskelbė tendencingas išvadas, kurių tikslas – bet kokia kaina diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose principingai dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją.
Šios prieš Azerbaidžaną nusiteikusios organizacijos štabas – Berlyne (vadovas – Geraldas Knausas). Jos tikrasis tikslas – dirbtinė spalvotųjų revoliucijų ekspansija į šalis, kurių valdžia jai neįtinka arba nesutinka paklusti primetamai svetimai valiai. Puikiai žinomi ir šios organizacijos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis. Pavyzdžiui, su Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu. Būtent šis filantropas reikalauja, kad pasaulis atkakliai remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Ši organizacija į pagalbą pasitekusi ir keletą vadinamųjų azerbaidžaniečių tautybės „sąžinės šauklių“, kurie, finansuojami iš Vakarų fondų, kryptingai ir tendencingai šmeižia Azerbaidžaną.
Bet svarbiausias G.Knauso ryšininkas, kuriuo jis pasitiki kaip pats savimi, – vokiečių deputatas Kristofas Štraseris. Vienas iš K.Štraserio „arkliukų“ – domėtis, kiek Azerbaidžane esama politinių kalinių. Mat jis viešai dedasi esąs aršus individualiosios laisvės propaguotojas.
K.Štraseris išsidavė tuomet, kai Jerevane minėtas „Armėnų genocido 100-metis“. K.Štraseris buvo vienintelis oficialus Berlyno atstovas, atvykęs į Jerevaną pareikšti oficialią užuojautą autoritariniam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui. Be abejo, šis Vokietijos deputatas, visur ir visada remiantis sąžinės laisvę, niekad nesiteikė pasidomėti, kiek gi politinių kalinių kankinasi Armėnijos kalėjimuose.
Kitas Vokietijos politikas, nuolat kritikuojantis Azerbaidžaną – ESBO ir Bundestago parlamentaras Frankas Švabė. Būtent jis siekė, kad Bundestagas 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje traktuotų kaip genocidą prieš armėnų tautą.
Žinoma ir tai, kad Berlyne veikianti organizacija dažnai remiasi olandų deputato Piterio Omtzichto nuomone. Šį Nyderlandų politiką aktyviai remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane. Olandų politiko įsitikinimu, Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Jis – vienas iš tų, kurie mėgsta kaltinti Azerbaidžaną pažeidžiant žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad jis gina tuos neva objektyvius „azerbaidžaniečių žurnalistus“, kuriuos Vakarai specialiai kursto kritikuoti Azerbaidžaną.
Prie šios kompanijos galima priskirti ir italų žuralistę Mileną Gabaneli, skandalingosios laidos „Report“ italų televizijos kanale RAI 3, atstovę. Būtent šioje laidoje atskleisti neva korupciniai modeliai, kaip azerbaidžaniečiai bando įtakoti europarlamentarus. Šios italės laidose dažnai svečiuojasi jau minėtas K.Štraseris ir Armėnijos parlamento deputatas Samuelis Farmanianas.
Prie tendencingai Azerbaidžano atžvilgiu nusiteikusiųjų, remiantis ataskaita, galima drąsiai priskirti tokius Europos politikus kaip Rene Ryke ir Fransua Rošblaunas. R.Ryke yra Prancūzijos – Kalnų Karabacho draugystės grupės vadovas, o F.Rošblaunas: Prancūzijos – Armėnijos draugystės grupės vadovas. Ataskaitoje jie priskiriami atviriems Azerbaidžano priešams.
Kokias išvadas brėžia ataskaitos autoriai iš ISISC? Akivaizdu, kad Europoje susikūręs stiprus, slaptas politikų, žurnalistų, verslininkų būrys, kuris siekia destabilizuoti padėtį Azerbaidžane vien tam, kad galėtų iš azerbaidžaniečių lengvai atimti Kalnų Karabachą. Jie tik dedasi, kad jiems nuoširdžiai rūpi žmogaus teisės. Tikrasis jų tikslas – sukelti Azerbaidžane chaosą, neramumus, galbūt net pilietinį karą, kad ši šalis ateityje neturėtų jėgų ginti savo interesų – nei teritorinio vientisumo, nei ekonomikos.
Manoma, kad Europos autoritetas po šių į dienos paviršių išlinusių faktų Azerbaidžano akyse stipriai sušlubavo. Bet Europos Sąjungos kaip principingos struktūros autoritetas dar labiau kris, kai ISISC paskelbs antrąją savo ataskaitos dalį. O ir pati Europa negali džiūgauti, sužinojusi apie apie tokias angažuotas, dirbtinas, tarptautinės teisės ir sąžiningumo principų nesilaikančias slaptas grupuotes. Kaip tik jų dėka Europa pati save diskredituoja.
Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.
Nereikia būti patikliems ir naiviems
Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.
Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…
Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).
Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?
O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.
Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų
Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.
Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…
Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?
Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.
Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.
Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.
Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.
Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.
Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…
Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.
Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.
Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?
Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.
Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:
„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.
Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!
Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.
