Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.

Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu

Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja? 

Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.

„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.

Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“

Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą

Maša Hari. „Novaja gazeta“ nuotrauka

Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).

Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“

Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).

„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).

„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.

Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?

2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.

(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.

Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.

Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.

 „Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…

2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai  („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).

Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…

„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.

„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.

Žurnalistė Julija Latynina

Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių  panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios  peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“

… ir rinkimai Ukrainoje

Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.

Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.

Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.

Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį.  Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.

Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai,  tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!

Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…

Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.

Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…

Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…

O kitą kartą gali užkalbinti „tiesiog Marija“…

(Pabaiga)

2018.11.23; 07:20

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com

Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.

Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė

Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.

Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.

Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).

Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas,  Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“

Atsargiai – melas

Vyriausybinis docentas: karas!

Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“

Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys  – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“

Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).

Greičiau, greičiau į teismą!

Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.

Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.

Melagingos žinios (fake news)

Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl  pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?

Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.

Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?

Peterburgo tarakonai Samarai

Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.

Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…

Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)

Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…

Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo

Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija.  Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)

Michailovas pokalbyje su žurnalistu  patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai).  Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.

Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)

Aferistas su dokumentais

Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.

„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…

Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)

Novaja gazeta

Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.

Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?

(Bus tęsinys)

2018.11.22; 06:00

Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. Tai Afrikoje nužudyti trys Rusijos žurnalistai. TV kanalas Dožd

Max Seddon, Thom Wilson / Financial Times

Vis dar aiškinamasi, kas Centrinėje Afrikos Respublikoje nužudė tris rusų žurnalistus, pažymi Financial Times žurnalistai Maksas Sedonas ir Tomas Vilsonas. Jie tęsia: „Bet tas dalykas nušviečia augantį Rusijos buvimą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) – šalyje, kuri tapo „pasišokėjimo punktu“ naujausiam Maskvos geopolitiniam siekiui – forsuotam šuoliui į Afriką. Jis taip pat iškėlė klausimų apie Rusijos kišimosi pobūdį: leidinys, kuris pasiuntė žurnalistus į komandiruotę, pareiškė, kad jie tyrinėjo ginčytino rusų verslininko, turinčio ryšių su Kremliumi, veiklą Centrinės Afrikos Respublikoje“.

Leidinio nuomone, Rusijos siekis užimti pozicijas CAR ir dar keliose Afrikos šalyse – ženklas, kad atnaujintas ryžtas atkurti savo buvimą Afrikoje ir kompensuoti laiką, praleistą po SSSR žlugimo.

Leidinys praneša: „Rusija pradėjo dalyvauti įvykiuose CAR gruody, kai į Bangį atvyko karinių instruktorių komanda ir 170 „civilių patarėjų“, kad apmokytų šalies armiją ir prezidento gvardiją. Nuo to laiko į CAR buvo nugabenta 9 partijos ginklų“.

Leidinio duomenimis, CAR prezidento Fosten-Arkanžo Tuaderos nacionalinio saugumo patarėjas – rusas, rusai sudaro ir dalį prezidento gvardijos“.

Laikraštis grįžta prie nužudytų žurnalistų ir praneša, kad jie „važiavo į CAR rinkti medžiagos leidiniui, kuris užsiima tiriamąja žurnalistika ir kurį finansuoja Michailas Chodorkovskis, buvęs Rusijos oligarchas, tapęs aršiu Kremliaus kritiku. Leidinys pareiškia, kad reporteriai turėjo tikslą apsilankyti sukilėlių kontroliuojamame aukso kasyklų rajone. Jo nuomone, tų kasyklų operatorius buvo kompanija, priklausanti žymiam rusų verslininkui Jevgenijui Prigožinui“.

„Nepriklausoma Rusijos žiniasklaida tvirtina, kad jis taip pat susijęs su privačia karine kompanija Vagner – pagrindine privačia karine kompanija-rangove, dirbančia Rusijos armijai“, – rašo leidinys.

„Mūsų leidinys pranešė, jog Rusijos samdiniai Sirijoje sudarė su Damasku sandėrius, kad gaus vieną procentą nuo pajamų mainais už sukilėlių tebelaikomų naftos telkinių užgrobimą; tai kelia įtarimų, kad CAR gali pasiūlyti ką nors panašaus“, – rašo leidinys.

Luisas Madžis (Human Rights Watch) pareiškė: „CAR visi kalba, kad Vagneris yra ten“.

Leidinys praneša, kad susisiekti su Prigožinu nepasisekė, o su privačia karine kompanija Vagner susisiekti neįstengė, nes kompanija neturi viešųjų atstovų.

Jevgenijus Korendiasovas, anksčiau buvęs ambasadoriumi keliose Afrikos šalyse, interviu laikraščiui sakė, kad Rusija „neteisingai kritikuojama, nes atėjo pavėlavusi, nors Maskvos interesai tokie pat, kaip ir visų kitų“, – perpasakoja laikraštis.

„Prancūzai labai pavydžiai žiūri į mūsų buvimą CAR“, – sakė jis. – Visi nori gauti išteklių Afrikoje“.

Šaltinis: Financial Times

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.26; 07:10

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

Anna Nemcova, Christopher Dickey, Philip Obaji  / The Daily Beast

Ar nužudyti Afrikoje rusų žurnalistai – atsitiktinės plėšikų aukos pavojingame kelyje, ar jų nužudymas buvo suplanuotas? Jų kolegos linksta prie antrosios versijos, ir iki šio momento surinkti įrodymai rodo tą kryptį, praneša The Daily Beast.

Straipsnio autoriai Ana Nemcova, Kristoferis Dikis ir Filipas Obadžis rašo, kad Orchaną Džemalį galėjo sekti dar prieš jam išvykstant iš Rusijos. Džemalio draugė ir kolega Nadežda Kevorkova pranešė, kad keletą savaičių prieš tai buvo įsilaužta į jo telefoną Maskvoje.

„Jis buvo slapta sekamas dar prieš kelionę, kol rinko medžiagą filmui“, – pasakojo Kevorkova. Pasak jos, Džemalio mirtis buvo „ne apiplėšimas“, o politinė žmogžudystė“. „Aš įsitikinusi, kad žudikai vykdė nurodymą iš Maskvos likviduoti tris nepriklausomus žurnalistus, kurie kapstė Vladimiro Putino paslaptis. Matyt, buvo patogiau nužudyti juos Afrikoje“, – pareiškė ji.

Pasak Andrejaus Koniachino, Tyrimų valdymo centro vyriausiojo redaktoriaus, filmavimo grupė sugebėjo pririnkti medžiagos apie dešimtis Rusijos samdinių Centrinėje Afrikos Respublikoje – CAR-oje. Jis pranešė: „Kelis paskutinius mėnesius mes vedėme derybas su JTO atstovais apie Rusijos kareivius kontraktininkus CAR-oje, kurie, mūsų nuomone, dirbo pagal sutartis su Vladimiro Putino draugu Jevgenijumi Prigožinu. Kai kurie rusai kontaktuoja su opozicijos jėgomis, kiti užtikrina saugumą CAR aukso ir urano kasyklose, treniruoja vietinius kariškius ir policininkus“.

„Mūsų reporteriai dirbo sparčiai: netrukus jie atvyko į Bangį. Jie patraukė į pirmą paskirties vietą dokumentiniam filmui – į (Berengo) karinę bazę, kur, kaip mes manėme, dirbo Vagner samdiniai“, – pranešė Koniachinas. Bet jiems ten nepasisekė: „Juos gatvėje pasitikęs juodaodis apsaugininkas kalbėjo rusiškai. Jis pasakė, kad jiems uždrausta dirbti be oficialaus CAR Gynybos ministerijos leidimo“.

„Paskutinę savo gyvenimo dieną Džemalis, Rastorgujevas ir Radčenka išvažiavo iš Bangio apie pirmą valandą dienos. Važiuodami vis dar su tuo pačiu vairuotoju mėlyna Toyota Hilux, jie po poros valandų pasiekė Sibuto miestą svarbioje sankryžoje. Jiems sakė, kad rusų instruktoriai ten moko vyriausybinę kariuomenę“, – rašo The Daily Beast žurnalistai.

„Kas atsitiko karinėje bazėje Sibute, neaišku. Jeigu žurnalistai būtų prisistatę prie vartų, apie juos būtų sužinojusios CAR ginkluotosios pajėgos ir visi Rusijos instruktoriai“, – sakoma straipsnyje.

Iš kairės į dešinę: Kirilas Radčenko, Aleksandras Rastorgujevas ir Orchanas Džemalis. TV kanalas Dožd

„Pagal pradinį planą, Džemalio komanda turėjo keliauti į Bambario miestą rytuose. Ten turėjo būti fikseris vardu Martinas, o netoliese veikė didelė aukso kasykla, kur, kaip spėjama, už saugumą atsakingos yra Vagner jėgos. Bet vietoj to žurnalistai nusprendė patraukti į šiaurę Dekoa link, šiek tiek arčiau. Prieš keletą savaičių vyriausybė paskelbė stiprinanti vietinę įgulą, taip pat ir Sibute, o tai galėtų reikšti, jog tikėtina, kad ten bus įkurdinti Rusijos patarėjai“, – rašo autoriai.

Kaip praneša AFP, remdamasi šaltiniu iš JTO taikdarių pajėgų CAR-oje, žurnalistai išvažiavo į Dekoa apie 17:45, nors buvo perspėti, kad naktį keliauti pavojinga. „Jeigu taip buvo, tai po 20 minučių jau sutemo“, – pažymima straipsnyje.

Vietinis leidinys Palmarès Centrafrique tvirtino, kad pabendravo su vairuotoju. Jo versijoje gausu neteisingų detalių, įskaitant tvirtinimą, kad rusų žurnalistai turėjo ginklų. „Pagal tą versiją, grupė pasiekė Sibutą ne anksčiau 18:00, saulei leidžiantis. Vairuotojas interviu Palmarès tvirtino, jog kareiviai sakę žurnalistams nevažiuoti keliu į Dekoa sutemus, bet šie laikėsi savo. Kažkokiu momentu jie sustojo ir pasikalbėjo su kažkuo rusiškai, paskui apsivilko apsauginę ekipuotę, užsidėjo šalmus ir išsitraukė ginklus. (Iš kur jie jų gavo, jeigu turėjo, tai mįslė)“, – rašo straipsnio autoriai.

Palmarès redaktorius pasiūlė laikraščiui „Novaja gazeta“ nusipirkti visą vairuotojo interviu stenogramą. Kai redaktoriai pareikalavo geriau patikrintos informacijos ir garantuoti kai kuriuos tvirtinimus, jis, anot „Novaja gazeta“, pakeitė apiplėšimo versiją ir jiems pareiškė, kad žurnalistai atvyko į CAR „šnipinėjimo misijai“ ir juos nužudė kiti rusai. Reikia pabrėžti, kad Palmarès Centrafrique savo puslapiuose spausdina straipsnius apie teigiamą Maskvos vaidmenį CAR-oje“, – sakoma straipsnyje.

Atsižvelgiant į nesenus neramumus ir bendrą netvarką CAR-oje, nesunku įsivaizduoti, kad keliauti naktį rizikinga, ir oficialiose versijose tai akcentuojama. Bet tie, kas žino kelią į Dekoa, mano, kad tos kalbos apie pavojus neteisingos. Luisas Madžas, Human Rights Watch Centrinės Afrikos Respublikos reikalų vyresnysis tyrėjas, pastaruosius 10 metų dirbantis CAR-oje, pasakojo: „Kelias nuo Sibuto iki Dekoa saugus. Tame kelyje labai mažai nusikaltimų. Aš neprisimenu nė vieno atvejo per pastaruosius keletą metų… Važiuoti naktį Centrinės Afrikos Respublikoje pavojinga. Bet laikoma, kad dvidešimt keli kilometrai į šiaurę nuo Sibuto vis dar saugūs“.

Madžas abejoja, ar teisinga oficiali versija: „Pasak jų, vairuotojas sakė, kad žudikai buvo didelė nusikaltėlių gauja. Aš tuo labai stebiuosi, nes ne visai suprantu, kaip gauja nusikaltėlių galėjo nusigauti taip toli į pietus nuo tų sričių, kur jie veikia, apiplėšti ir tada išvažiuoti… Nusigauti taip toli į pietus, užpulti mašiną, išlikti nepastebėtiems vietinių gyventojų ir tarsi dingti – taip nedažnai pasitaiko toje zonoje“.

Afrika
Afrikos žemynas

„Sužinojęs tą naujieną, aš pirmiausia paklausiau: „Kur juos nužudė?“ Kai sužinojau, kad tai atsitiko šiek tiek šiauriau nuo Svibuto, pamaniau, kad tai absurdas, nes ten tokių dalykų paprastai nebūna. Arba mes nežinome visos informacijos, arba tiems vyrukams neįtikėtinai nepasisekė“, – sakė Madžas.

„Kita apiplėšimo versijos problema – klausimas, kas pavogta: tai vaizdo aparatūra ir, kaip atrodo, aukų pasai. Kuprinės ir bakai benzino, vertinga prekė tose vietose, – liko nepaliesti. Jeigu tikėsime vairuotoju, jų ginklus irgi išmetė“, – nurodo straipsnio autoriai.

Žurnalistas Romanas Popkovas interviu leidiniui Independent pabrėžė, kad privatūs Chodorkovskio pasamdyti tyrėjai pridėjo naują posūkį. Galėjo būti dar viena mašina su trimis ginkluotais europietiškos išvaizdos žmonėmis ir dviem vietiniais gyventojais. Ji pravažiavo kontrolės punktą link pasalos šiek tiek prieš pasirodant mašinai su žurnalistais, o maždaug po valandos kontrolės punkte pastebėta, kad pirmoji mašina grįžta atgal.

„Chodorkovskio užsakymu parengtoje vidaus ataskaitoje apiplėšimo galimybė atmetama, bet neatmetama, kad žurnalistus galėjo nužudyti smogikai, susiję su sukilėliais iš Selekos, arba vyriausybinės jėgos. Bet tai vargu ar nuima kaltinimus nuo Rusijos samdinių, kurie dirba abiem pusėms“, – pažymima straipsnyje.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Apibendrindami autoriai mini nužudytų žurnalistų „fikserį“. Kai birželį Džemalis su komanda jo ieškojo, jie susisiekė su Kirilu Romanovskiu, kurį jiems rekomendavo pažįstamas iš Sirijos kaip žmogų, turintį ryšių CAR-oje. „Tačiau čia slypėjo didelė problema. Romanovskis dirba naujienų agentūrai FAN, kuri priklauso ne kam kitam, o „Putino virėjui“ Prigožinui“, – pabrėžia autoriai.

Susitikimas su juo birželį prasidėjo nekaip. „Ką jūs sugebate, liberalieji nevykėliai?)? Į karą panorote?“ – paklausė jis. Žurnalistai tiesiog pranešė jam apie savo sumanymą. „Norime sukurti filmą apie tavo šefą“. Stebėtina (arba įtartina), kad Romanovskis pareiškė, jog idėja jam patinka. Ir nedelsdamas pranešė, kad žino tinkamą fikserį vardu Martinas, su kuriuo jis pažįstamas daugiau kaip dešimt metų ir su kuriuo dirbo JTO.

Netrukus po susitikimo filmavimo grupė pradėjo bendradarbiauti su Martinu per atstumą. Bet kai tik jie atsidūrė vietoje, tas, atrodo, visada būdavo ne ten, kur jie. Trijų narsių Rusijos žurnalistų nužudymo tyrimas tęsiamas. Tarp organizacijų, kurios žada sužinoti „tiesą“, yra Prigožino naujienų agentūra FAN“, – baigia The Daily Beast žurnalistai

Šaltinis: The Daily Beast

2018.08.24; 07:00

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė naujas sankcijas Rusijos piliečiams, kaltinamiems mėginus paveikti 2016-ųjų prezidento rinkimų baigtį ir vykdžius atskiras kibernetines atakas.

Pasak aukšto rango JAV saugumo pareigūnų, sankcijos įvestos penkiems subjektams ir 19-ai fizinių asmenų. Tarp jų yra Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), karinės žvalgybos agentūra (GRU) ir 13 asmenų, kuriems kaltinimus neseniai pareiškė galimą Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus tiriantis specialusis prokuroras Robertas Muelleris.

Be to, nuobaudos įvestos asmenims, susijusiems su kibernetine ataka „Petya“ ir, kaip teigiama, tebevykstančiais mėginimais įsilaužti į JAV energijos tiekimo tinklus.

„Administracija susiduria ir kovoja su kenkėjiška kibernetine Rusijos veikla, įskaitant mėginimą kištis į JAV rinkimus, destruktyvias kibernetines atakas ir įsilaužimus į ypatingos svarbos infrastruktūrą“, – teigė iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas.

„Šios tikslinės sankcijos – dalis platesnio masto pastangų, kuriomis siekiama kovoti su besitęsiančiomis atakomis iš Rusijos“, – pridūrė jis.

Didžiajai daliai šių subjektų ir asmenų – įskaitant žvalgybos agentūras ir „trolių fabriko“ bosą Jevgenijų Prigožiną – jau buvo taikomos tokios nuobaudos kaip turto įšaldymas ir draudimas atvykti į JAV.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.16; 00:05

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas vos nesukėlė naujo pasaulinio karo. Ir dar: jis išskleidžia ir padeda ant kelių Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui servėtelę, neša į stalą užkandžius ir gėrimus. Teikia kitas paslaugas. Iš arbatpinigių susikrovė milijardus (tiesa, dar rubliais). 

Kraujas mainais į naftą?

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, incidentas naktį iš vasario 7 į 8-ąją atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Vėliau Kremliui paklusni žiniasklaida paaiškino, kad Rusijos piliečiai kovojo kaip savanoriai su paskutiniais teroristais Sirijos respublikos teritorijoje ir žuvo nuo JAV aviacijos smūgių…. Apie amerikiečius galima manyti ką nori, bet savanoriai ten, kairiajame Eufrato krante, į rytus nuo Deir ez Zoro, kovoti su paskutiniais teroristais negalėjo, nes ten buvo irgi su „Islamo valstybe“ kariaujantys Sirijos kurdai bei arabai.

2017-ųjų pabaigoje miesto rytines apylinkes išlaisvino „Sirijos demokratinių pajėgos“ (SDF), padedamos Tarptautinės koalicijos ir Rusijos kariuomenės. Apie tai bendroje spaudos konferencijoje pranešė kurdų savigynos būrių (YPG) atstovas, dalyvaujant rusų generolui (turkų „Daily Sabah“ įdėjo jų nuotrauką abiejų pusių vėliavų fone). Kurdas pasakė, kad rajonai, kuriuos išlaisvinant jie dalyvavo ir kuriuos dabar kontroliuoja, taps demokratinės Sirijos dalimi: Mes raginame pasaulio valstybes, pirmiausia JAV ir Rusiją, tapti taikaus ir demokratiško Sirijos ateities kūrimo, išlaisvintų rajonų saugumo palaikymo garantais.

Rusijos ir JAV susitarimu Eufratas tapo skiriamąja linija tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų ir opozicinių „Sirijos demokratinių pajėgų“. Kurdai kontroliuoja ketvirtadalį Sirijos teritorijos ir kalba apie šių sričių autonomiją Sirijos federacinės valstybės sudėtyje (Sirijos Kurdistaną). Jiems tekusioje Deir ez Zoro provincijos žemėse esama didžiausių Sirijoje naftos ir dujų išteklių.

“The Washington Post” vasario 22 d. paskelbtas straipsnis (“Putin ally said to be in touch with Kremlin, Assad before his mercenaries attacked U.S. troops”) toje pačioje Rusijos žiniasklaidoje nesulaukė didelio atgarsio. Jame atskleidžiama kai kas iš to, ką apie susirėmimo ar incidento užkulisius sužinojo amerikiečių žvalgyba. Jos duomenimis, JAV ir jų sąjungininkų pozicijas atakavusius samdinius galimai kontroliuojantis Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas.

Amerikiečiai nustatė: sausio 24 d. Prigožinas pranešė Sirijos aukštam pareigūnui gavęs Rusijos ministro sutikimą greitam ir ryžtingam (fast and strong) žygiui vasario pradžioje ir dabar esą savo žodį turi tarti Sirijos vadovybė. Sausio 30 d. pasakė parengęs malonią staigmeną, kurios  Asadas sulauks vasario 6–9 dienomis; kitam pašnekovui pažadėjo už paslaugas mokėsiąs tiek ir tiek… Iš nuklausytų Prigožino pokalbių turinio žurnalistai padarė išvadą, kad oligarchas pats dalyvavo planuojant puolimą prieš amerikiečių palaikomą SFD ir aptarinėjo tai su aukštais Sirijos valdininkais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu. Prigožinas daug bendravo ir su Kremliaus pareigūnais, tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu ir jo pavaduotoju, tačiau jų pokalbių, vykusių iki vasario 5 d. ir pratęstų kitą dieną po atakos, turinys lieka nežinomas. Amerikiečių žvalgyba yra beveik tikra (almost certainly) tuo, kad Prigožinas kontroliuoja Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“…

“The Washington Post” skaitytojams priminė tai, kas jau buvo parašyta kai kuriuose Rusijos leidiniuose (RBK, Sant Peterburgo „Fontanka“). 2016 metų pabaigoje Sirijos naftos ir mineralinių resursų ministras lankėsi Maskvoje, tačiau rusų žiniasklaida apie tai nieko nepranešė. Tik kitų metų pavasarį Rusijos energetikos ministras Kuveito laikraščiui pasakė, kad tada, viešint Sirijos ministrui, svarstytas kai kurių didelių Rusijos kompanijų dalyvavimas naftos ir dujų žvalgybos bei gavybos projektuose Sirijos Arabų Respublikoje ir ypač tos veiklos saugumo garantavimas.

„Fontanka“ sužinojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų versloves, perdirbimo gamyklas, kitus naftos ir dujų infrastruktūros objektus, o išlaisvinus – juos saugoti. „Euro Polis“ dalis naftos ir dujų gavyboje – vienas ketvirtadalis, išlaidos išlaisvinimo veiksmams atlyginamos atskirai. Memorandumo veikimo trukmė – 5 metai. „Fontanka“ išnarpliojo, kad šią kompaniją valdančios uždarosios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

(Sirijos pusė pranešė, kad susitarimas buvo pasirašytas ir su dar viena akcine bendrove. (Стройтрансгаз).  Ši kompanija laikoma Genadijaus Timčenkos, vieno iš artimiausių Putinui oligarchų, nuosavybe. Manoma, jo bendrovė Sirijoje veikė jau nuo 2000 metų, turėjo tiesti daugiau kaip 300 km ilgio dujotiekį „South Middle Area“. Dabar rusų žurnalistai rado Sirijos geologinių ir mineralinių išteklių fondo svetainėje parašyta, kad „Strojtransgaz“ teiks dujų išgavimo, perdirbimo, apsaugos paslaugas. Timčenkai atiteko ir du fosfatų rūdynai prie Palmyros.)

Atamanas tai seniai žinojo

„The Washington Post“ paskelbė sensaciją? Kažin. Dvi dienos iki pasirodant amerikiečių straipsniui „Laisvės“ radijo korespondentė pakalbino vienos kazokų draugijos atamaną, Jevgenijų Šabajevą. Jis pabuvojo ligoninėje, kur asmeniškai matė gydomus aštuonis iš Sirijos atvežtus sužalotus „Vagnerio grupės“ narius. Ir pasakė turįs žinių, kad praėjusį savaitgalį buvo palaidotas penkioliktas iš ten žuvusiųjų. Kaip jie atsidūrė Sirijoje? Atamanas atsakė: Važiavo pagal kontraktą saugoti Jevgenijaus Prigožino naftotiekio. Jie, girdi, saugojo naftos versloves prie Palmyros ir jiems įsakė užimti dar ir šitą…

Vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys žurnalistams atskleidė, kas buvo parašyta jo kontrakte su darbdaviu (beje, pažeisdamas pasižadėjimą 5 metus tylėti). Į Siriją jie skrido kaip civiliai – naftos verslovių darbininkai, statybininkai, konsultantai. Kompanija įsipareigojo mirties atveju dėti visas pastangas kūno grąžinimui į tėvynę, tačiau visu šimtu to negarantavo. Žuvus apsaugos kuopos nariui artimiesiems išmokama 3 milijonų rublių kompensacija, šturmo būrio – 5 milijonų; atvykę atsiimti kūno ir kompensacijos giminaičiai irgi pasirašo pasižadėjimą neatskleisti… Užmokestis  pagal sutartį – 240 tūkstančių rublių, mokėjo grynaisiais po 150 tūkstančių plius 30-100% premijos, nelygu kaip įvykdyta kovinė užduotis. Tarsi tarp kita ko: kontraktas pasirašomas su firma „Euro Polis“.

„The New Times“ apžvalgininko akimis, atsitiko kaip kokiame Holivudo trileryje: buvęs kriminalinis nusikaltėlis, galima sakyti – recydivistas, o dabar oligarchas milijardierius (tiesa, dar rublinis), perdėm savanaudiškų paskatų vedamas stato pasaulį ant visuotinio karo slenksčio. Avantiūrai neišdegus, padedamas korumpuotos karo žinybų valdininkijos be sąžinės graužimo aukoja dešimčių tėvynainių gyvybes. Per tai net aukščiausiajai vadovybei teko pritilti. Nors karas Sirijoje, anot Kremliaus propagandos, buvo laimėtas bent tris kartus ir vasario 23 d. sukako 100 metų nuo Rusijos kariuomenės įkūrimo (Maskvoje daug ko pradžia laikomi bolševikiniai dekretai), tačiau šalis nesulaukė nei trankaus parado, nei oracijų. Išvakarėse daug kalbėta Rusijos prezidentą ketinant suteikti savo gynybos ministrui (nė dienos netarnavusiam kariuomenėje) maršalo laipsnį, tačiau šito neatsitiko; Sergejus Šoigu net nelindo į avansceną.

Oligarcho viena pravardžių – „Putino virėjas“

Jevegenijus Prigožinas laikomas Rusijos prezidento artimos aplinkos asmeniu, tačiau tai ne tas atvejis, kai sėdima prie vieno stalo. Tai – ne minėtasis Timčenka. Prigožinas pravardžiuojamas „Putino virėju“ – jis patarnauja aukštajam klientui. Išskleidžia ir padeda tam ant kelių servėtelę, visa kita. Prigožinas ne kartą gyrėsi, kad aptarnaujamas Putinas jį draugiškai pakalbina, pasiteirauja apie jo verslo reikalus, pajuokauja, patapšnoja per rankovę. Kai kurių pasišnekėjimų turinys ir kiti dalykai (pavyzdžiui, padavėjų ataskaitos apie valstybių vadovų ir kitų VIP personų užstalės pokalbius) išaiškėjo „Anoniminiam internacionalui“ 2014-aisiais paskelbus Prigožino susirašinėjimą su asmenine sekretore elektroniniu paštu.  

Praėjusių metų vasarą oligarcho sutuoktinė nupirko Sankt Peterburgo centre istorinį pastatą – XX amžiaus pradžioje pastatytus ir paskesnį dešimtmetį išgarsėjusius pirklių Jelisejevų prekybos namus. Tačau pirma Prigožinams pavyko patalpas išsinuomoti, dar 2010 metais, ir tam neprieštaravo tuometis Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas. Prigožinas padėkojo premjerui už potvarkį dėl „Jelisejevų“, kai šis su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovais sėdo pietauti prie stalo jo restorane Peterburge. Putinas atsakė Nėra už ką ir pridūrė: o ji tavęs smarkiai nemėgsta (ji – greičiausiai tuometė Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko, šiuo metu – Federacijos tarybos pirmininkė, trečiasis pagal svarbą asmuo valstybėje). Na, tu juk ją a… (rusiškas necenzūrinis žodis, reiškiantis „apmauti“, „apmulkinti“). Pietums baigiantis jie vėl persimetė keliais sakiniais ta tema: Vladimirai Vladimirovičiau, aš jos ne… (tas pats žodis), aš ją pergudravau – ir paaiškino, kad nuomos konkurse dalyvavo trys firmos ir visos trys jo, Prigožino, kontroliuojamos. Putinas susijuokė: Tai aš ir sakau, kad a… („apmovei“).  

Kremliaus gyventojai Prigožiną laiko savu vaikinu, su kuriuo nėra reikalo varžytis (savi žmonės). Paprastai rašoma Prigožiną su Putinu radus bendrą kalbą 2001-aisiais, kai Rusijos prezidentas jo restorane vaišino Japonijos premjerą. Tačiau regisi juos susipažinus gerokai anksčiau. 1992 metais, kai Peterburgo miesto mero pavaduotojas Vladimiras Putinas vadovavo dar ir Nuolatinei kazino ir lošimų verslo priežiūros tarybai, tarp pirmųjų lošimo namų steigėjų, leidinio „Novaja gazeta“ duomenimis, buvo ir Jevgenijaus Prigožino pavardė.

Kitas žiniasklaidos Prigožinui suteiktas „titulas“ lietuviškai ne itin skamba – „valstybės užsakymų karalius“, kas kita rusiškai: „король госзаказов“. Jo kontroliuojamos bendrovės užgrobė (kai kuriuose baruose – žaibiškai) didelę dalį valstybės apmokamų viešojo maitinimo, patalpų valymo ir kitų paslaugų rinkoje: tiekia maistą mokykloms, kuopia kareivines, remontuoja ir stato naujas. 2015 metais Gynybos ministerija užsakė joms paslaugų, kurių vertė – 68,6 milijardo rublių, kai tuo tuo tarpu prieš metus buvo 575 milijonai. 2016 metų vasaros pabaigoje apie tai parašęs žurnalas „RBK“ čia pat pripažino neradęs įrodymų tas firmas teikus finansinę paramą privačioms karinėms kompanijoms. To klausiamas aukštas valdžios pareigūnas tik šyptelėjo ir atsakė:  Jūs turėtumėte suprasti, kad Prigožinas labai skaniai maitina…

Dar jį vadina „Putino mėsininku“

Prigožinas patarnavo prie stalo JAV prezidentui Džordžui Bušui Jaunesniajam 2002 metais, o štai Barakas Obama su Vladimiru Putinu 2013 metų pradžioje Sankt Peterburge (G20 susitikime) šnektelėjo ne ilgiau kaip pusvalandį; juos net sodindavo atokiau vienas nuo kito, tad Prigožinas neturėjo nė menkiausio šanso atsidurti vienoje nuotraukoje su jais. Nežinia, ar tuomečiui JAV prezidentui kas pranešė, kad svečius maitino kompanija „Konkord“ ir kad Jungtinių Valstijų delegacijos keliones per miestą sekė… tos pačios kompanijos šnipai. Tačiau Prigožino pavardę amerikiečiai išgirdo dar Obamai valdant. 2016-ųjų pabaigoje Jevgenijus Prigožinas susilaukė JAV finansų ministerijos sankcijų – už „trolių fermų“ finansavimą ir ryšius su Rusijos privačia karine grupe, kariavusia Ukrainoje ir Sirijoje. „Wall Street Journal“ dar parašė apie Rusijos prezidento Putino palankumą šiam restoranų ir kitų viešojo maitinimo įstaigų savininkui ir gerus oligarcho santykius su Gynybos ministerijos valdininkais.

2017 metų vasarą amerikiečiai paskelbė sankcijas Dmitrijui Utkinui – privačios karinės kompanijos „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui. JAV finansų ministerija šitaip apibūdino Private Military Company ‘Wagner: privati karinė kompanija, kuri verbuoja ir siunčia kareivius dalyvauti kare Ukrainos rytuose separatistų pusėje. Prieš pačią PKK „Vagner“ sankcijų imtasi dėl to, kad kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo veiksmuose ar politikoje, kurie gresia taikai, stabilumui, Ukrainos suverenitetui ar teritoriniam vientisumui.

Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“ prieš kelerius metus Prigožiną pavadino apsigimusiu politiniu provokatoriumi. Žurnalistai išaiškino oligarcho saugumo ir PR tarnybų agentus klastojus įrodymus, esą Kremliaus opozicijos veikėjai papirkinėjo 2012 metų pradžioje jų vykdomos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“  dalyvius, ir padėjus NTV kanalui sukurpti šmeižikišką filmą „Protesto anatomija“. Oligarchas finansavo provokacijas prieš žiniasklaidą (Новая газета, Форбс, МК, АиФ, Коммерсант): jo žmonės stengėsi įsidarbinti redakcijose ir prieiti prie jų paslapčių,  jo agentai sekė žurnalistus. 2013 metų rugsėjį išaiškėjo Prigožiną finansuojant Sant Peterburge „Internetinių tyrimų tarnybą“ – trolių fabriką. Jau vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre, Maidane, kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, Prigožino pinigais ir jo pavaldiniams vadovaujant pradėjo veikti „nacionalinė naujienų agentūra“, o Kryme – jos padalinys. Šie troliai Ukrainos socialiniuose tinkluose turėjo sudaryti masinio žmonių (liaudies) nepritarimo Maidano šūkiams regimybę.

Neseniai JAV Kolumbijos apygardos Didysis žiuri (prisiekusiųjų kolegija) pateikė kaltinimus trylikai Rusijos piliečių ir trims kompanijoms dėl nusikalstamo susitarimo paveikti JAV politinę sistemą. Nustatyta, kad pagrindinis visiems gerai žinomos Rusijos organizacijos (Агентство интернет-исследований; tas pats trolių fabrikas) vykdomo neteisėto veikimo finansavimo šaltinis buvo kompanija „Konkord“, kontroliuojama Jevgenijaus Prigožino. Tai buvo daroma platesnės šios kompanijos finansuojamos operacijos rėmuose (projektas „Lachta“). Tam, kad nuslėptų lėšų šaltinį, sakoma kaltinime, „Konkord“ tariamam programinės įrangos kūrimui skiriamas pinigines lėšas pervesdavo organizacijai maždaug iš 14 bankinių sąskaitų, atidarytų „Konkord“ filialų vardu.

Galiausiai – Prigožiną dar vadina „Putino mėsininku“. Mat manoma jį prisidėjus ir prie Sirijos kariuomenės specialiųjų dalinių (ISIS Hunters) telkimo, o šie samdiniai žudo itin negailestingai. Oligarchui priklausanti „Federalinė naujienų tarnyba“ (ФАН) parodė video kadrus, šlovinančius „medžiotojų“ žygį užimant Palmyros miestą. Po kurio laiko internete pasirodė tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje filmuoti kadrai, kuriuose matyti „ISIS Hunters“ smogikus pribaigiant mūšio lauke tįsančius sužeistus priešininkus ir girdėti juos kalbant rusiškai (Свои, не стрелять! Ещё два «духа» здесь! Я вижу вас, я добиваю их!).

Ginkluoti ir pavojingi, kurių visur nėra

Per daugelį valdymo metų Putinas susilaukė daugelio pravardžių ir buvo visaip vaizduojamas, vienas jam suteiktų „titulų“ yra „Faraonas Ichtamnetas“. Jo kareiviai jau seniai vadinami ichtamnetais. Neseniai Rusijos žurnalistė ir filologijos kandidatė Ksenija Turkova leidinyje „Snob“ priminė, ką šis naujadaras reiškia – tai Rusijos karys, kariaujantis kitos valstybės teritorijoje. Radosi memas Rusijos-Ukrainos konflikto pradžioje, kai Maskvos valdininkai vienu balsu neigė Rusijos karių buvimą Ukrainos rytuose (iš rus. Их там нет – jų ten nėra).

Rusijos kariuomenės Donbaso teritorijoje nėra. Tačiau ten iš tikrųjų suburtos tam tikros karinės ir milicijos formuotės, kurios yra savigalės (самодостаточными) ir pasirengusios atremti bet kokias didelio masto karines akcijas prieš Donbasą, – pareiškė praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, atsakydamas į Ukrainos žurnalisto klausimą. – Mes manome, kad tai atitinka šioje teritorijoje gyvenančių žmonių interesus ir jeigu tokių galimybių nebus, nacionalistų batalionai gali sukelti skerdynes, ne mažesnes negu Srebnicoje (Bosnijoje, 1995). 2014–2015 metais Kremlius neigė Rusijos piliečius esant prieš Kijevą sukilusiose Donecko ir Luhansko srityse, esą ten kariauja, Putino žodžiais, buvę šachtininkai ir traktorininkai.

Kai 2014 metų pavasarį, jau paskelbus Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, pasipylė kaltinimai Ukrainoje veikiant Rusijos specialiųjų tarnybų atsiųstus šnipus, diversantus, provokatorius, taip pat reguliariosios kariuomenės karius (internetiniai detektyvai kaip mat nustatė žaliųjų žmogeliukų pavaldumą pagal įrašą ant vieno kareivio kuprinės: GRU), Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu tai kategoriškai neigė. Dėl GRU specialiosios paskirties būrio kovotojų, tai didele iškalba negarsėjantis ministras manė atkirtęs labai šmaikščiai: pasakysiu viena: sunku ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, ypač jeigu jos ten nėra. Juo labiau kvaila tai daryti, jeigu ši katė protinga, drąsi ir mandagi. 2015-ųjų pabaigoje prasitarė ir pats Putinas: Mes niekada nesakėme, kad ten nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tačiau tai nereiškia, kad ten yra reguliarioji Rusijos kariuomenė. Vėliau jo spaudos sekretorius, girdėdamas kritiką, kad koks skirtumas – ar reguliarioji, ar kitokia, patikslino: prezidentas turėjo galvoje savanorius.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Vasilijus Gricakas pranešė žurnalistams, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Į saugumiečių akiratį samdiniai pakliuvo 2014-ųjų pavasarį. Grupei vadovavo Rusijos pilietis, buvęs Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties būrio vadas papulkininkis Dmitrijus Utkinas. Nuo jo šaukinio „Vagner“ ir visą grupę imta vadinti „Vagnerio grupe“. Ukrainos saugumiečiai išaiškino jai priklaususius 1 587 asmenis. Iki 95% samdinių sudarė Rusijos piliečiai. Nustatyta, kad „Vagnerio grupė“ kartu su Rusijos specialiųjų operacijų pajėgu būriu dalyvavo okupuojant Krymą, vėliau su kitais „savanoriais“ veikė Luhanske, kariavo dėl Debalcevo miesto; jai reiškiamas kaltinimas numušus Ukrainos lėktuvą Il-76 su 49 kariais ir įgulos nariais. Pačių „Vagnerio grupės“ smogikų žuvo 67 žmonės. (Beje, buvo pasklidęs gandas „Vagnerį“ žuvus, ir ta žinia buvo pradžiuginusi pačius separatistus, nes „velionis“ negailėjo ir savų.)

Paprastai sakoma, kad „Vagnerio grupės“ žygiuose pirma buvo Luhanskas ir Donbasas (iki 2015 metų pavasario) ir vėliau – Palmyra ir kiti Sirijos miestai. Vis dėlto pats Utkinas ir daug kitų buvusių kariuomenės bei vidaus reikalų specialiųjų padalinių karių pirmiausia, dar 2013-ųjų rudenį, pabuvojo kaip tik Sirijoje – kaip specialistai, kuriuos Honkonge įregistruota kompanija „Slavonic Corps Limited” (valdoma iš „Moran Security Group“ biuro Maskvoje) pasamdė naftos gavybos, transportavimo ir perdirbimo objektų apsaugai. Tiesa, užtruko neilgai. Gavo įsakymą žygiuoti į pagalbą vietos savanoriams Chomso provincijoje, pakliuvo į “Islamo valstybės” smogikų pasalą ir vargais negalais teišsigelbėjo kilusios smėlio audros priedangoje; šešis sužeidė. Teroristai mūšio vietoje surado pamestą planšetę ir visam pasauliui ištrimitavo: Sirijoje prezidento Asado pusėje kariauja rusai!

„Slavų korpusą“ skubiai atšaukė į Maskvą. Vnukovo oro uoste abu lėktuvus, kuriais atskrido per pustrečio šimto specialistų, apsupo FSB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ kariai, visus sulaikė. Po profilaktinio pokalbio paleido, išskyrus du vyriausiuosius verbuotojus. Šiuos vėliau, rašyta, teisė pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 359 straipsnį (samdinystė) ir skyrė po trejus metus laisvės atėmimo. Daugelį „Slavų korpuso“ specialistų prisiminė 2014-ųjų vasarą. Po mokymų Krasnodaro krašte, GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados poligone, jie išvyko į Ukrainą – du būriai („Луна“, „Степь“); Dmitrijaus Utkino vadovaujamą būrį ilgainiui imta vadinti  „Vagnerio PKK“.

Ne per seniausiai Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė dar vieną nuklausyto „Vagnerio  grupės“ vado Utkino pokalbio 2015 metų pradžioje įrašą. Jo pašnekovas – kažin kurios Rusijos žvalgybos bendradarbis „Igoris“ tikina „Vagnerį“ kuo palankiausiai atsiliepęs apie jo būrį generaliniame štabe: tik su juo ir su jo būriu galima turėti reikalą, o visi kiti… Dar „Igoris“ kalba apie Utkino šefą, kurį esą spaudžia kitos kompanijos… Ukrainos saugumiečių nuomone, Rusijos generalinis štabas 2015 metų vasario mėnesį svarstė sausumos operacijos Sirijoje planą: ar siųsti reguliariosios kariuomenės dalinius, ar samdinius, kurie jau kariavo Donbase. Pasirinko „Vagnerio PKK“ (ukrainiečiai ją vadina Rusijos specaliųjų tarnybų padaliniu) – dėl galimybės nuslėpti Rusijos karių žūtis karinių veiksmų Sirijoje metu ir išvengti visuomenėje bruzdesio.  2015 metų rudenį prasidėjo Rusijos karinių kosminių pajėgų operacija Sirijoje. O netrukus paaiškėjo rusus kovojant ir sausumoje.

Pamatyti verslovę ir numirti

Kelios dienos iki parašant „The Washington Post“ savo versiją paskelbė „Novaja gazeta“ apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris („Разгром“). Jam pasirodė įtartina užuominos, kad tą naktį „Vagnerio grupės“ užnugaryje laukė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų (SSO) kariai. Jie greičiausiai spėjo atsitraukti ir išvengė amerikiečių aviacijos ugnies. Gali būti, – rašo šis autorius, – tikrasis operacijos tikslas buvo ne pati įmonė ir ne SDF kurdai kariai, o būtent Vakarų patarėjai ir specialiųjų pajėgų kariai (западные советники-спецназовцы) įmonėjeSirijos savanorių rankomis paimti į nelaisvę arba likviduoti amerikiečių specialiojo dalinio karius ir visiems parodyti jų lavonus – šito reikėjo. Tai būtų sudavę itin skaudų smūgį amerikiečių prestižui regione ir privertę Jungtines Valstijas visiškai išvesti savo pajėgas iš Sirijos. Kaip tik tokia, ko gero, yra Maskvos strateginės linijos dalis. Juk Amerikoje nelabai mėgsta, kai geriausi sūnūs žūva nežinia kur ir nežinia už ką. Antai 1984 metais JAV, Prancūzija, Italija ir Didžioji Britanija išvedė savo pajėgas iš Libano po to, kai Beirute dviejų mirtininkų susprogdintas sunkvežimis su 5 tonomis trotilo nusinešė daugiau kaip 300 amerikiečių ir prancūzų karių gyvybes. 1993 metų rudenį Mogadiše nepavykusios operacijos metu žuvo 18 amerikiečių ir iki metu pabaigos JAV išvedė savo dalinius iš Somalio…

Kai viskas slepiama, galima manyti ir taip – juo labiau kad šiuo atveju viena kitam netrukdo. Sirijos savanoriai įsivelia į mūšį su kurdais, o padėti jiems niekas nė nesirengia (amerikiečiai ir nešaudys visiems susimaišius), nes tuo tarpu profesionalai patyliukais… O galima buvo ir tris zuikius iš karto nušauti. Kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas „Laisvės radijo“ korespondentei pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvęs „Donecko liaudies respublikos“ veikėjas, nuo 2015 metų rudens  – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkas) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie pasikėlė, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Tad tikslas, be naftos, buvo ir Donbaso veteranų utilizavimas. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų dar nepradėjus artilerinio parengimo… Atamanas neslepia, kad neatšauktas ir to paties į Maskvą sugrįžusio Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Tik ir šitai – nė jokia sensacija. Tarę, kad Putino režimo kritikai gali tirštinti spalvas, paklausykime lenkų eksperto: Maskva tikslingai, tolydžio (konsekwentnie) ir sėkmingai toliau šalina kareivių Donbase ir Sirijoje vykdytų karo nusikaltimų liudininkus. Jie žinojo Rusiją sukursčius karinį konfliktą Ukrainoje ir galėjo tai pasakyti būsimajame teisme Hagoje. Pasak lenko, labai daug ekspertų mano, kad Rusija atsisako nereikalingais tapusių smogikų: jau likviduota daugiau kaip dešimt Donbaso teroristų vadeivų („Givis”, „Motorola” ir kiti).

O štai ne per seniausiai, kovo 7 d., „Laisvės“ radijas paskelbė pokalbį su trimis buvusiais „Vagnerio“ grupės nariais. Sklinda gandai, kad „Vagneris“ – tai projektas „Mėsmalė“. Kur dėti sukilėlius (Donbaso separatistų kariauną, ополчение). Pirmosios bangos idiotus, idėjinius? Tai baisūs žmonės, tai visuomenės audrintojai, jie gali kelti kaip mielės. O taip ir šalies interesai ginami, ir mielių mažiau lieka. Va toks variantas. Irgi gali būti. Vieno iš pašnekovų teigimu, nuo 2015 metų Sirijoje žuvo iki 400 Rusijos piliečių.

Galiausiai pačiam Prigožinui galėjo būti pasakyta: Marš atgal į virtuvę! Kalbama, kai užėmus Palmyrą Šoigu paskambino Putinui, šis atsakė: žinau, Prigožinas pranešė. Turėjo gynybos ministrą erzinti ir „Vagnerio grupės“ liaupsės žiniasklaidoje – visus miestus savanoriai ima, visada savanoriai priekyje. Dar vienas akibrokštas – „Vagnerio grupės“ vadas su bendrais prie vaišių stalo iškilmingame priėmime Kremliuje Rusijos didvyrių dienos proga 2016 metų pabaigoje! Tai kas, kad du – Rusijos didvyriai, o per visus – gal dešimt ordinų „Už narsumą“. Juk samdiniai – kriminaliniai nusikaltėliai… Beje, Rusijos kareivinėse grindis vėl plauna patys kareiviai – Prigožino paslaugų atsisakyta. Apskritai, Gynybos ministerijos užsakymų su juo siejamoms bendrovėms 2018 metais katastrofiškai sumažėjo… Bet tai prasidėjo dar gerokai prieš naktį į vasario 8-ąją…

Vasario 27 d. Rusijos naujienų tarnyba “Interfax“ atpasakojo tai, ką paskelbė kolegos iš turkų „Anadolu”: Sirijos vyriausybės pusėje kariaujančios pajėgos vėl mėgino prasiveržti prie naftos ir dujų radimviečių Der ez Zoro provincijoje, tačiau po kelių dienų atsitraukė smogus JAV karinėms oro pajėgoms. Turkų pranešimu, puolė iraniečių grupuotės. Jos apšaudė iš raketinių pabūklų „Conico“ dujų radimvietę, o vėliau užėmė 22 naftos versloves. „Sirijos demokratinės pajėgos“ savo ruožtu apšaudė objektus Sirijos vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje.

Korespondentai priminė, kad pirmą kartą Sirijos vyriausybinės pajėgos mėgino užimti verslovių rajoną vasario pradžioje, tačiau to nepasisekė padaryti smogus toms pačioms JAV oro pajėgoms. Dėl teisybės, tai Sirijos armija tai padaryti mėgino ir praėjusių metų rugsėjo antroje pusėje. Tada žuvo Sirijos armijos vadavietėje buvęs Rusijos karinių patarėjų grupės vyriausiasis, generolas leitenantas Valerijus Asapovas. Tada, kaip prisimename, „Sirijos demokratinių pajėgų“ vyriausioji vadovybė apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas:  Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone.

Apie Prigožiną – nieko. Kaip į vandenį dingo. Tačiau gal dar išnirs?

2018.03.13; 08:53