Paskutinį balandžio savaitgalį Kulionių kaime, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje jau aštuonioliktą kartą buvo atšvęsta pirmosios pavasario žalumos šventė – Jorė. Daugiau nei pusė tūkstančio senojo baltų tikėjimo puoselėtojų mūsų protėvių papročiu dvi dienas šventė didįjį gyvybės atsigavimo vyksmą. 

Pirmąją šventės dieną visi tvarkė šventimo vietos aplinką, pirmąja pavasario žaluma puošdami šventės šventinius Jorės vartus, šventvietės stulpus ir aukurus. Po Talkos daugelis prakaitą plovė ir savo gyvybines galias stiprino kaimiškoje pirtyje.

Continue reading „Jorės šventėje romuviai prisiekė tęsti protėvių darbus“

Geografas Tadas Šidiškis, tautodailininkas Algirdas Verseckas ir krivis Jonas Trinkūnas – trys įkvepiančios asmenybės, daugiau nei porą metų lydėjusios meninės dokumentikos filmo „Semme“ kūrėjus Ernestą Samsoną, Simoną Naudžių ir kitus kūrybinės grupės narius, ieškojusius lietuviškosios tapatybės, siekusius pažinti senąsias lietuvių tradicijas.

Ieškojusius ir radusius, pažinusius ir atpažinusius. Ne tik pačias tradicijas, bet ir save tose tradicijose. Siūlome jums nedidelį iliustruotą pasakojimą apie šiuos ieškojimus bei atradimus. Santūri, fragmentiška, bet bylojanti fotoistorija.

Pamėginkite žiūrėdami išgirsti, girdėdami pamatyti.

Continue reading „„Semme“: tarp praeities ir ateities“

Šių metų kovo 20 d. prasidėsiančio didžiausio Lietuvoje kino festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų premjerų programoje – daugiau nei dvejus metus kurtas meninės dokumentikos filmas apie lietuvių etnokultūrą „Semme“ (prūsiškai „žemė”). Tai pirmas režisieriaus Ernesto Samsono ir idėjos autoriaus Simono Naudžiaus filmas, o filmo kūrybinė komanda – viena jauniausių festivalyje.

Filmas atsirado kaip programos „Veiklus jaunimas“ remiamas projektas, kurio nariai – atėję iš įvairiausių sričių, bet vienas kitą puikiai papildantys. Kiek netikėta, kad šio filmo kompozitorius yra Kyle Raub, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), kuris susidomėjo lietuvių kultūra, tradicijomis ir sutiko jas interpretuoti, improvizuodamas muzikos garsais.

Continue reading „„Kino pavasario“ debiutuose – dokumentinis filmas „Semme““

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 20 d. eidamas 75-tus metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią  galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir  sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, taigi švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą  iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.

Tuomet bemaž dviems dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys.

Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.

1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.

Tačiau, deja,  iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas.

Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale užrašyti žodžiai:

„Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“

Informacijos šaltinis – www.alkas.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: etnokultūrinio judėjimo pradininkas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Trinkūnas su bendraminčiais pagoniškų apeigų metu.

2014.01.22; 09:03

Rugpiūčio 12-17 dienomis Švenčionių rajone, Dvarciškiuose Lietuvos Ramuvų sąjunga surengs kasmetinę jaunimo etnokultūros stovyklą „Mes ir tarmės“.

Savaitę truksiančioje stovykloje jaunimas susipažins su su gimtosios kalbos grožiu ir jos ypatingąja raiška – tarmėmis pasakose, kasdieniniame kalbėjime, priežodžiuose, patarlėse, dainose; išklausys paskaitų ciklą apie tarmes ir mūsų tautos dvasinį paveldą.

Paskaitas skaitys žymūs etnologai, baltų kultūros tyrinėtojai: Gražina Kadžytė, Dainius Razauskas, Jonas Vaiškūnas, Jonas Trinkūnas.

Continue reading „Ramuva kviečia į kasmetinę tarmių stovyklą“

ramu_01

Rugpiūčio 13-18 dienomis Švenčionių rajone, Dvarciškiuose Lietuvos ramuvų sąjunga surengs kasmetinę jaunimo etnokultūros stovyklą „Darnos ramuva“.

Sąvaitę truksiančioje stovykloje jaunimas susipažins su įvairiomis tradicinės kultūros sritimis, išklausys paskaitų ciklą apie tradicinę etiką ir mūsų tautos dvasinį paveldą.

Paskaitas skaitys žymūs etnologai, baltų kultūros tyrinėtojai: Gražina Kadžytė, Dainius Razauskas, Jonas Vaiškūnas, Jonas Trinkūnas. Stovyklautojai bus mokomi Švenčionių krašto dainų, sutartinių, veiks tradicinių amatų būreliai. Kiekvienas norintis galės pasigaminti žalvario papuošalą, molio indelį arba net savas kankles ar būgną.

Continue reading „Ramuva kviečia kurti darną“

songaila_didelis

Birželio 19-ąją įvyko tai, kas, matyt, buvo neišvengiama. Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai nusprendė palikti Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Taip nuspręsta balsų dauguma.

Tiesa, absoliučios vienybės tądien Mokslų Akademijos salėje nebuvo. Atsirado keliolika tautininkų, kurie triukšmingai reikalavo partijos vadovybę persigalvoti. Ir net pasiekė, jog susirinkimo pradžioje jiems būtų suteikta teisė išdėstyti savuosius argumentus. Pavyzdžiui, Žilvinas Leškevičius priminė, kad tautininkai, savarankiškai eidami į rinkimus, per pakutiniuosius keliolika metų nesugebėdavo peržengti 5 proc. barjero ir niekad nepatekdavo į Seimą.

Continue reading „Tautininkų ir konservatorių keliai negalėjo neišsiskirti“