Helsinkis, kovo 25 d. (dpa-ELTA). Likus kiek daugiau nei savaitei iki Suomijos parlamento rinkimų, šalies vadovai pasmerkė šeštadienį įvykdytą išpuolį prieš konservatorių kandidatą.
Prezidentas Saulis Niinistö ir ministrė pirmininkė Sanna Marin griežtai kritikavo sostinėje Helsinkyje įvykdytą išpuolį prieš 68 metų Beną Zyskowiczių.
Pasak B. Zyskowicziaus, 30-40 metų amžiaus vyras jį įžeidinėjo ir grasino nužudyti. Užpuolikas plūdo planuojamą Suomijos narystę NATO ir judaizmą.
B. Zyskowiczius yra pirmasis žydas, dalyvaujantis Suomijos parlamento rinkimuose.
Paskui užpuolikas sumušė B. Zyskowiczių, šis parkrito ant žemės, kaip matyti nuotraukose, kurias užfiksavo jo rinkimų štabo darbuotojai. Užpuoliką sulaikė policija.
Suomija naują parlamentą rinks balandžio 2 dieną. Dėl kaimyninės Rusijos invazijos į Ukrainą ji pakeitė savo istoriškai neutralią poziciją ir pateikė paraišką dėl narystės NATO gynybos aljanse.
S. Marin išpuolį pavadino „šokiruojančiu ir visiškai smerktinu“. „Kiekvienas turi turėti teisę į taikią kampaniją be smurto grėsmės. Išpuolis prieš kandidatą yra išpuolis prieš demokratiją“, – sakė ji.
Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos“Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.
Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.
Slaptai.lt 2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).
Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.).
12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“
Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji – aiškiai matė, kad valstybinės religijos statusą kone visoje Europoje turinti katalikybė kelia didžiulę grėsmę judėjams.
Svarstant abraominių religijų susipriešinimą nederėtų užmiršti, kad judaizmo ir krikščionybės konfliktas įsižiebė jau apaštalo Pauliaus (gr. Απόστολος Παῦλος, 5–64) laikais, praėjus keliems dešimtmečias po Jėzaus mirties (apie 33 m. ar 29 m.), kai Paulius ėmė skelbti, kad Jėzaus mokslo pasekėjai galintys būti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Judėjai šį momentą laiko pradiniu Jėzaus suburtos judaizmo sektos atskilimo nuo judaizmo tašku, atskyrusiu judėjus nuo krikščionybės.
7. „Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi…“ (Kito požiūris)
Judaizmo paradigmoje kryžiaus karai teikia visiškai kitokį atvaizdą ir kitokią terminiją.
Pakilo tauta laukinė, pašėlusi, sužiaurėjusi, prancūzų ir vokiečių šutvė, subėgusi iš visų kraštų…
Štai judėjų kronikos terminija kryžiaus žygio dalyviams apibūdinti. Nėra net užuominos apie tai, kad frankai ar germanai „vykdo Dievo valią“. Niekas nesvarsto, kokio Dievo valia pildoma. Niekam neįdomu, kaip galima įrodyti ar paneigti to Dievo teisingumą.