Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.

Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?

Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.

Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.

Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.

Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.

Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.

Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?

Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“

Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis

Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.

Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.

Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?

Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.

Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.

Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?

Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.

Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?

Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.

Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?

Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.

Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?

Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.

Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.

Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.

Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?

Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.

Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.

Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.

Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).

Informacijos šaltinis: Karolina Bagdonė – Magnificat leidiniai

2020.02.12; 06:00

Prieš 40 metų – 1978 m. birželio 15 d. – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL). Tai buvo nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, neturėjusi griežtos narystės ir formalaus vadovo.

Idėjinis Lygos lyderis buvo Antanas Terleckas, o daugelis narių (Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti) jau buvo kalėję už antisovietinę veiklą, dalyvavimą ginkluotos rezistencijos kovose. Pats A. Terleckas buvo teistas tris kartus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras primena organizacijos steigimosi aplinkybes.

„Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą. Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką „Julių Sasnauską“ iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus. „…“ Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas. KGB padarė didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją. Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“, – LLL įsteigimą prisimena A. Terleckas.

Pagrindinis LLL tikslas, kaip teigiama pogrindžio žurnale „Aušra“ paskelbtoje deklaracijoje, buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lyga kėlė uždavinį ugdyti tautinį jaunimo susipratimą, kelti neteisėtos Baltijos šalių aneksijos klausimą tarptautiniuose forumuose, rengtis Lietuvos nepriklausomybei.

Svarbiausi su LLL susiję leidiniai – dar šios organizacijos ištakas menantis 1976-1977 m. leistas tautinės pakraipos pogrindžio leidinys „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai, leistas daugiausia K.Jokubyno, A.Terlecko ir J. Sasnausko iniciatyva) ir radikalių tautinių nuostatų 1979-1981 m. leistas LLL pogrindžio leidinys „Vytis“ (išėjo 6 numeriai, 7-as numeris pateko į KGB rankas; pirmojo „Vyčio“ numerio vedamasis vadinosi „Laisvę reikia išsikovoti“.

LLL daugiausia dėmesio skyrė pareiškimų, kreipimųsi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir tarptautines organizacijas rašymui. Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė 1979 m. A. Terlecko ir J. Sasnausko parengtas, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kurį pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos ir žymiausi Rusijos disidentai, tarp jų Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.

„Mes kreipiamės į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos”, – skelbiama memorandume.

Memorandumas pateko į Vakarus ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.

Kitas ne mažiau svarbus ir platų atgarsį sukėlęs LLL dokumentas – Algirdo Statkevičiaus parengtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, kuriame keliami ultimatyvūs reikalavimai SSRS vyriausybei apsvarstyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimą ir paskelbti SSRS oficiozuose Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Šie veiksmai netrukus buvo KGB tinkamai „įvertinti“: suimti LLL lyderiai A. Terleckas ir J. Sasnauskas, o kiek vėliau ir A. Statkevičius.

Gelbėdamasis nuo suėmimo 1980 m. birželį V. Šakalys per Kareliją pasitraukė į Vakarus – apie šį legendinį pabėgimą skelbė didieji Vakarų laikraščiai.

Po tokio stipraus smūgio LLL veikla nutrūko iki 1987 m. – tuomet iš lagerio grįžo A. Terleckas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL surengė pirmąjį viešą protesto mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms. Mitinge buvo pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę, atkurti šalies nepriklausomybę. Nors po mitingo dalis jo dalyvių buvo „profilaktiškai apdoroti“ ir viešai smerkiami, tačiau toliau išlaikyti politiškai pasyvią visuomenę buvo nebeįmanoma.

Prasidėjo visuotinis tautos atgimimas, kuriame ir toliau aktyviai dalyvavo LLL.

1988-1990 m. ji inicijavo daug įvairių akcijų: skelbė boikotą tarnybai okupacinėje kariuomenėje, kvietė grąžinti karinius bilietus, reikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir t. t.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LLL įsiregistravo kaip legali politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. LLL, kaip savarankiška organizacija, savo veiklą nutraukė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.13; 00:01

Rugsėjo 8 dieną, 21.30 surengtas Virginijos Vareikytės ir Maksimiljano Dežua (Maximilien Dejoie) dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ televizinė premjera LRT televizijoje. 

Dokumentinio filmo "Aš už tave pakalbėsiu" reklaminė afiša.
Dokumentinį filmą „Aš už tave pakalbėsiu“ Lietuvoje reklamuojanti afiša.

Po ilgų kelionių ir diskusijų su užsienio žiūrovais filmas grįžta į susitikimus su Lietuvos žiūrovais.

Metų pradžioje visos Lietuvos kino sales apkeliavęs Virginijos Vareikytės ir Maksimiljano Dežua dokumentinis filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ per šiuos metus aplankė daugiau nei dešimt tarptautinių kino renginių.

Filmas pasakojo jautrias Lietuvos gyventojų istorijas tokiuose svarbiuose kino renginiuose kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstančiame „Full Frame“ ar svarbiausiame Rumunijoje tarptautiniame Transilvanijos kino renginyje.

Viena džiaugsmingiausių šios vasaros akimirkų – jau antras specialusis filmo prizas Italijoje, kurį šį kartą įteikė tarptautinio Ischia kino festivalio žiuri.

Tačiau kartu su vasara filmo kelionės nesibaigė ir šį rudenį jau numatytos dvi premjeros dar neaplankytose šalyse. Rugsėjo mėnesį filmas bus pirmą kartą parodytas Graikijoje, dokumentinių filmų festivalio „Aegean Doc“ konkursinėje programoje.  O spalio mėnesį įvyks filmo premjera Pietų Amerikos regione – „Aš už tave pakalbėsiu“ pamatys Meksike vykstančio festivalio „Docs DF“ žiūrovai.

„Aš už tave pakalbėsiu“ – tai septynios jautrios gyvenimo istorijos, pasilikusios sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės pergalių euforijos paribyje. Jos leidžia mums betarpiškai pažinti ir prisiliesti prie sudėtingo mūsų istorijos laikotarpio. Kunigas Julius Sasnauskas, garsūs rezistentai Algirdas Statkevičius ir Vytautas Urbonas, žymus Lietuvos kolekcininkas Zigfridas Jankauskas, buvęs operatyvinis KGB darbuotojas Danas Arlauskas, buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas dalinasi iki šiol nežinomomis gyvenimo detalėmis ir dar kartą prisiminti paskutinį sovietų okupacijos dešimtmetį Lietuvoje.

2016.09.11; 08:59

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“

Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Velykų žvilgsnis ir klausa“

Julius Sasnauskas vienoje savo esė taip apibrėžė žodžio „okupacija" reikšmę: „Lotynų kalbos žodyne besitikrindamas žodžio „okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940-ųjų birželį, dar galėtų būti paaiškinama ir šia sąvoka".1

Žvelgiant į Ukrainą, galima vėl prisiminti – o ir reikėtų – visas šio žodžio prasmes. Juolab kad propagandinė Rusijos mašina dirba visu pajėgumu, nesibodėdama nieko, net visiško absurdo, pripumpuodama melo ne tik į ilgametės šovinistinės ideologijos nualintas savo piliečių smegenis, bet ir, pasitelkdama savo „minkštųjų galių" strategiją, plauna smegenis, tarkim, mūsų tautiečiams užsienyje (neseniai el. paštu gavau vienos garbios moters, antrosios bangos dipukės, laišką, kuriame ne pasaulinė krizė, o konservatoriai apkaltinti nusmukdę šalies ekonomiką, ir patys užsikrėtę komunizmo dvasia).

Continue reading „Okupuotas protas“

Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.

Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…

Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.

Vietoj pratarmės

Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.

Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.

Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.

Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.

Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.

Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.

Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.

Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…

Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.

„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.

Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“

Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.

Vilnius, 2007 m. vasario 7 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.07; 12:03

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti“