Jungtinių Valstijų Iždo departamentas sekmadienį panaikino sankcijas Rusijos aliuminio milžinei „Rusal“ ir dviem su ja susijusioms kompanijoms po to, kai „juodojo sąrašo“ milijardierius Olegas Deripaska ėmėsi veiksmų, kad gerokai sumažintų savo akcijų paketą jose. 

Olegas Deripaska

Magnatas palaiko draugiškus santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir plėtojo verslo ryšius su JAV prezidento Donaldo Trumpo buvusiu rinkimų kampanijos vadovu Paulu Manafortu.

O. Deripaska yra vienas iš keleto oligarchų, kuriems pernai pritaikytos sankcijos dėl to, ką Jungtinės Valstijos pavadino „visame pasaulyje besiplėtojančiu Rusijos vyriausybės piktybinės veiklos modeliu“, atkreipdamos dėmesį į įsiveržimą į Siriją ir Krymo aneksiją.

Sankcijos uždraudė amerikiečiams ir organizacijoms su JAV padaliniais, pavyzdžiui, daugeliui pasaulio bankų, plėtoti verslą su minėtomis bendrovėmis ir įšaldė O. Deripaskos asmeninį turtą Jungtinių Valstijų jurisdikcijose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.28; 05:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas Jurša

Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.

Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…

Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.

„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.

Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.

Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.

Gelbėkite: kataliką muša!

Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.

Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)

Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle“ rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)

Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?

Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“

Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.

Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per  Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“

Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.

Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…  

Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru

2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?

Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.

Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“

Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.

2018.08.28; 13:40

D. Trumpas iš buvusio CŽV vadovo J. Brennano atėmė leidimą gauti slaptą informaciją. EPA-ELTA nuotr.

Buvę Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir kitų JAV saugumo tarnybų vadovai išplatino beprecedentį JAV prezidento Donaldo Trumpo pasmerkimą po to, kai šis nusprendė į juoduosius sąrašus įtraukti jų kolegą Johną Brennaną, praneša naujienų agentūra AFP.

Buvę CŽV direktoriai – tarp jų Robertas Gatesas, George’as Tenetas, Porteris Gossas, Leonas Panetta ir Davidas Petraeusas – paskirti tiek demokratų, tiek respublikonų prezidentų, pasmerkė D. Trumpo sprendimą atimti iš J. Brennano teisę susipažinti su slapta informacija.

Dešimtys kitų buvusių šnipų išreiškė savo pritarimą pareiškimui.

„Prezidento veiksmai prieš Johną Brennaną ir grasinimai imtis panašių veiksmų prieš kitus buvusius pareigūnus neturi nieko bendro su tuo, kam turėtų ar neturėtų būti išduoti saugumo leidimai, – tai yra bandymas užgniaužti žodžio laisvę“, – sakoma pareiškime.

Apgailestaudami dėl netinkamo D. Trumpo žingsnio pareiškimo autoriai teigė, kad anksčiau saugumo leidimų suteikimas ar panaikinimas nebuvo naudojamas kaip politinis įrankis, kitaip nei šiuo atveju.

JAV prezidentas yra minėjęs, kad saugumo leidimų gali netekti ir buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis ir buvęs CŽV direktorius Michaelas Haydenas, abu jie taip pat pasirašė pareiškimą smerkiantį D. Trumpą.

Buvusiems pareigūnams ir po tarnybos dažnai suteikiami saugumo leidimai, įgalinantys patarinėti savo įpėdiniams įvairiais tuo metu svarbiais klausimais.

Baltieji rūmai teigė, kad J. Brennano saugumo leidimas buvo panaikintas dėl jo permainingo elgesio. Jis yra žinomas D. Trumpo kritikas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 08:50

Jungtinės Valstijos radikalaus palestiniečių judėjimo „Hamas“ lyderį Ismailą Haniją paskelbė teroristu.

I. Hanija įtrauktas į teroristų sąrašą, nes turi glaudžių ryšių su „Hamas“ kariniu sparnu ir propaguoja ginkluotą kovą, be kita ko, prieš civilius, trečiadienį Vašingtone pareiškė Valstybės departamentas. Jis, anot pranešimų, susijęs su „teroristinėmis atakomis prieš Izraelio piliečius“.

Įtraukus I. Haniją į „juodąjį sąrašą“, jam bus taikomos sankcijos. Jei jis turi turto ar sąskaitų JAV, tai bus įšaldyta. JAV įmonėms uždrausta su „Hamas“ lyderiu sudaryti sandorius.

„Hamas“ grupuotė, reaguodama į šį sprendimą, pareiškė, kad bet koks mėginimas daryti spaudimą Izraelio priešininkams yra „pasmerktas žlugti“. „Hamas“ esą tęs pasipriešinimą Izraeliui.

Minėtas sprendimas priimtas augant įtampai tarp JAV vyriausybės ir palestiniečių. Jau prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine smarkiai aptemdė Vašingtono santykius su palestiniečiais.

„Hamas“ praėjusią gegužę išrinko I. Haniją savo vadovu. Jis laikomas pragmatiškojo organizacijos sparno atstovu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.02; 00:02

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения“). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

 

Televizijos laida „Atspėk dainą“ jau uždaryta. Ir ačiū išmintingajam A.Siaurusevičiui.

Tačiau visai ne dėl to, apie ką pagalvojote – ačiū. Nekultūringo darkymosi, šūkaliojimo, kvailiojimo eteryje bus šiek tiek mažiau. Galite paprieštarauti: nepatinka – nežiūrėk! Aš ir nežiūriu, akies krašteliu pamatęs antikultūros laidą bėgu į gamtą: į Afriką, kur liūtai ir drambliai, į dykumą, kur nėra smoriginų, baukučių, valinskų, arba visai išjungiu ekraną, iš kurio liejasi banalybės, smurtas… 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Bet kodėl aš turiu bėgti nuo televizijos, kurią išlaikau? Kodėl ir čia beveik ta pati bjaurastis, kokia viešpatauja komercinėse televizijose? Iš LRT aš tikiuosi, maldauju, reikalauju takto, santūrumo, išminties… Kodėl ir čia mus persekioja ta prakeiktoji reklama? Kad LRT išrinktieji ponai dar sočiau gyventų, o mus maitintų nuvalkiotais, tūkstančius kartų transliuotais filmais?

Tą lemtingą vakarą kaip tik kelioms sekundėms stabtelėjau ties šūkaujančia buvusia Seimo nare (šalia jos sėdėjo žinomas dirigentas) ir, pasibjaurėjęs, perjungiau kanalą. Jeigu būčiau žinojęs, kad dar po kelių sekundžių įvyks didysis sprogimas! Todėl esu labai dėkingas istorikui Tomui Baranauskui, alkas.lt tiksliai, paraidžiui išdėsčiusiam, kokie žodžiai ir gestai sudrebino visą Lietuvą, Rusiją, turbūt ir Ameriką, ir Izraelį…

Tačiau tik T.Baranauskas atkreipė dėmesį į jau po to parašytus Giedriaus Drukteinio žodžius: „Kaip tos laidos dalyvis, į kurį ana moteriškė rodė pirštu rėkdama „Žydas!“, sveikinu LRT sprendimą laidą uždaryti, kai kuriuos personažus – blacklistinti, o likusiems primenu draugiškai: propaguodami nacizmą ir antisemitizmą vis tik NIEKO nelaimėsite, o štai pralaimėti galite VISKĄ!“.

Nemoku angliškai, bet tą baisų žodį šiaip taip išsiverčiau: kai kuriuos personažus reikia įrašyti į juodąjį sąrašą! Ar taip, ponas Giedriau Drukteini, knygos „Izraelis, žydų valstybė“ autoriau?

Istoriko T.Baranausko komentaras: „…jau galima pasijusti tarsi 1984-aisiais. Ne tais realiais, o tais, apie kuriuos rašė Džordžas Orvelas… Didysis brolis stebi jus… Čia jau net ne Orvelo 1984-ieji, o visai realūs 1946-ieji (prisimenu tų metų A.Ždanovo pranešimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“), išskyrus gal nebent iš anglų kalbos pasičiuptą „blacklistint“… Giedrius Drukteinis kalba tikro enkavėdisto tonu: „nieko nelaimėsite, o pralaimėti galite viską“.

G.Drukteinis, manau, lankėsi Izraelyje, jis žino, ką ir kaip reikia kalbėti ir rašyti. Asta Baukutė nežinojo, kad žydu jo pravardžiuoti negalima, ir pateko į juodąjį sąrašą. Dabar jau  ne tik į Seimą – į LRT televiziją ji tikrai nepateks. G.Drukteinis, spinduliuojantis „žydiška išmintimi, iškalta akmenyje“, labai įsižeidė, pavadintas žydu. Kodėl? Juk žydai „gali viską“, žydai daug išmintingesni už mus ir žino, ko siekia. Reikėtų didžiuotis. Toks įsižeidimas neskaniai kvepia, gali smogti bumerangu. Tik sovietmečiu viešai žydo žydu nevadindavome, sakydavome – „žydų tautybės“. Turbūt A.Baukutė manė, kad dabar kiti laikai, ne 1946-ieji, net ne 1984-ieji.

Vis dėlto gerai, kad Didysis brolis uždraudė tokią išties banalią, nekultūringą laidą mano pinigais išlaikomoje televizijoje. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad baimė skatina ne vien netikrą pagarbą baugintojams, o ir neapykantą. Tokiais netikrais skandalais gal to ir siekiama?

Lietuvoje, ačiū Dievui, niekas nepropaguoja nei nacizmo, nei antisemitizmo, G.Drukteinis aiškiai persistengė. Kaip ir kai kurie istorikai, Antaną Smetoną pravardžiuojantys beveik fašistu. Ištisus metus buvo garbinamas Prezidentas, kuris per pusmetį prezidentavimo vos vos nepardavė Lietuvos rusams. O A.Smetona, jį pastatęs į vietą, arba peikiamas, arba nutylimas. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas siekė, kad lenkai, rusai, žydai būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos žydai. O lietuviai – ne Lenkijos, ne Rusijos… Nepasiekė.

2017.01.11; 05:00

Ką kalbėjo apie Rusijos prezidentą Europos politikai iš Rusijos URM „juodojo sąrašo“

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas birželio 1 dieną apkaltino Europos Sąjungą, kad ši pažeidė „etikos normas“, išspausdinusi 89 politikų ir visuomenės veikėjų pavardes, kuriems Rusija uždraudė įvažiuoti į savo teritoriją.

Pasak Lavrovo, Rusija suprato Vokietijos prašymą perduoti ES šį sąrašą, bet nesitikėjo, kad jis „nutekės“ ir bus paskelbtas spaudoje.

Continue reading „„Vladimirą Putiną išvykime iš palmės““

Maikas Hararis (Mike Harari, g. 1927) – Izraelio žvalgybos ir saugumo tarnybos (Mossad ir Shin-Beth) bendradarbis. Kilęs iš Tel Avivo, jis pradėjo dirbti specialiosiose tarnybose nuo 1948 metų gegužės, kai susikūrė Izraelis. Vėliau, jau būdamas Shin-Beth‘e (Izraelio vidaus saugumo ir kontržvalgybos tarnyba), įsiminė dalyvavimu dviejose skambiose ir gana abejotinose operacijose.

Pirma, jis vadovavo „keršto būriui“, kuriam buvo pavesta surasti ir likviduoti „Juodojo rugsėjo“ teroristus, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingus už 11-os Izraelio sportininkų, atvykusių į Miuncheną 1972 metais dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, pagrobimą įkaitais ir vėliau jų nužudymą. Greičiau nei per metus M.Harario būrys, bazavęsis Paryžiuje, likvidavo 12 palestiniečių, kuriuos Mossadas siejo su „Juoduoju sąrašu“.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: dvi abejotinos Maiko Harario operacijos“

zakajevas_achmedas_pasikesinimas

Britų specialioji tarnyba MI 5 tvirtina laiku sužinojusi apie rengiamą pasikėsinimą į Čečėnijos separatistų atstovą Achmedą Zakajevą. Todėl britų slaptosioms tarnyboms ir pavykę užkirsti kelią nusikaltimui. Pasikėsinimas į čečėną Achmedą Zakajevą greičiausiai būti įvykęs vienoje atokesnėje Londono gatvėje. Bent jau taip teigia britų laikraštis „The Telegraph“.

Nužudyti A.Zakajevą buvo pavesta 45 metų rusui, siekiančiam gauti leidimą nuolatos gyventi Didžiojoje Britanijoje. Pasamdyto žudiko pavardė nenurodoma. “The Telegraph” rašo, jog samdomas žudikas turi šeimą – augina net šešešą vaikų. Be to, kadaise tarnavo Rusijos ginkluotosiose pajėgose.

Continue reading „Britų žvalgyba neutralizavo pasikėsinimą į čečėną Achmedą Zakajevą“

magnickis_sergejus

Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Kremlių išmėgino naują diplomatinį ginklą. Amerika sudarė sąrašą iš maždaug 60-ies rusų valdininkų, kurie, oficialiojo Vašingtono manymu, neabejotinai kalti dėl juristo Sergėjaus Magnickio mirties Maskvos kalėjime.

Amerikiečiai ne tik sudarė ilgąjį sąrašą. Jie paskelbė paaiškinimus, kodėl šie Rusijos pareigūnai nepageidaujami JAV teritorijoje. Kalbant dar tiksliau, 60-imt rusų valdininkų tapo “personomis non gratomis” ir jiems draudžiama įvažiuoti į JAV teritoriją.

Continue reading „Juodasis amerikiečių sąrašas – prieš juodąjį rusų sąrašą“