Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.
Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus sumažino ATR kariuomenę.
Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…
1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.
Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti” lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.
Bet ar ilgai?
Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?
Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.
Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.
Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.
Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.
Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…
Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).
Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!
Paklausti lengva. Atsakyti – sunkiau. Aš į šį klausimą neatsakysiu, nes tai per daug sudėtinga. Kol kas man pakanka žinojimo/įsitikinimo, kad tiesa egzistuoja, ir kad kiekvieno kalbančio, rašančio, veikiančio, kuriančio uždavinys yra artėti prie tiesos, ją surasti, ją liudyti ar bent nuo jos nenutolti…
Lengva pasakyti, bet nelengva padaryti, nes kelią į tiesos pažinimą/suradimą užstoja daugybė kliūčių. Vienos – tokios, kaip žinių stoka, – yra gana lengvai įveikiamos, jei tik einantysis suvokia savo žinojimo ar nežinojimo ribas ir žino būdus, kaip žinių bagažą papildyti.
Bet yra kliūčių, kurių įveikimas priklauso ne nuo einančiojo pastangų, o nuo kelio kokybės, t. y., nuo bendro visuomenės kultūros lygio. Ir jei tas lygis žemas, jei stokojama įgūdžių skaityti ir suprasti, klausytis ir girdėti, jei stokojama paprasčiausio nusiteikimo išklausyti ir įsiklausyti į kito mintis, žodžius, tai būk tu nors pati įsikūnijusi tiesa, tavęs neišgirs. Nes kai klausomasi tik savęs, kito žodžiuose išgirstamas tik savų minčių aidas, o ne kalbančiojo mintis…
Prieš daug metų, minint Tado Kosciuškos sukilimo dušimtąsias metines, ta proga viename Sankt Peterburgo laikraštyje paskelbiau straipsnį. Nebeprisimenu jo pavadinimo. Nerašiau sukilimo istorijos ar komentarų apie jį. Man rūpėjo nutiesti giją nuo to sukilimo iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo XX amžiuje. Ta gija vedė nuo T. Kosciuškos bendražygio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus prie jo palikuonių, kurių vienas, irgi Mykolas Oginskis, Plungėje įkūrė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi M. K. Čiurlionis. Nuo Čiurlionio gija nusitiesė prie žymiausio jo kūrybinio palikimo tyrinėtojo profesoriaus Vytauto Landsbergio, o jau nuo Landsbergio – prie „Sąjūdžio“ ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Maniau pateikusi kultūrinę visiems žinomų (teisingų) faktų interpretaciją, ir dauguma skaitytojų tą interpretaciją priėmė palankiai. Išskyrus kai kuriuos Peterburgo lenkus. Jiems, pasirodo, nepriimtina buvo tai, kad iš mano interpretacijos galėjęs susidaryti įspūdis, jog polonezo autorius buvęs lietuvis, kai jis, pačių lenkų įsitikinimu, buvo lenkas.
Pradėsime tiesos paieškas? O ko čia ieškoti? Aš savo straipsnyje nė vienu žodžiu neužsiminiau nei apie Kosciuškos su Oginskiu, nei apie Čiurlionio ar Landsbergio tautybę. Man rūpėjo ne jų tautybė, o visai kas kita: kultūrinės – muzikinės paralelės, kurios liudijo, kad tiek tarp Abiejų tautų respublikos sukilimo prieš Rusijos imperiją vadų, tiek ir tarp lietuvių išsivaduojamojo judėjimo iš SSSR priespaudos lyderių buvo muzikai! O sujungė juos M. K. Čiurlionio genijus.
Ar mano interpretacija prasilenkė su tiesa, ar artino prie jos? Spręskite patys. Tačiau kai kuriems lenkams, matyt, visada, kai tik analizuojamas koks nors mūsų bendros istorijos puslapis, rūpi ne autoriaus pozicijos atitikimas istorinei tiesai, ne faktų teisingumas, bet lenkų ir lenkiškumo viršenybė – visur ir visame.
Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.
Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.
Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.
Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!
Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…
Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“
S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.
O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla!
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?
Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.
Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.
Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.
Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.
Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.
Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.
Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.
Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…
Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.
Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…
Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…
Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?
Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.
Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!
Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.
Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…
O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…
Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.
Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.
Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.
Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.
O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.
Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!
Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!
Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.
Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.
Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?
Bet ar jis vienas toks?
Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria politikų svaičiojimams.
Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.
Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.
Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!
Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…
Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.
Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra.
Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui.
Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“
Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…
Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.
Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.
O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.
Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti. Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?
Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.
Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…
O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…
Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas, protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai, atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.
Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).
Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.
Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo piliečiais.
Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe tam tikru popierėliu…
Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.
Ar jie teisūs?
Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila: juk tai nuo jo valios priklauso visa, ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis – tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.
Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.
Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.
O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.
Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.
Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…
Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.
Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.
Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu?
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?
Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą atstoti didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų ugdytojus, bet vaikai –pernelyg jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas? Ir kiek vertas jų darbas?
Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.
Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…
Kai Seimo liberalai su kai kuriais valstiečiais sukėlė skandalą dėl Povilo Urbšio pasiūlymo, kad projektą dėl embrionų pateikinėtų „ne moteris, kuri laukiasi vaiko“, aš rimtai susirūpinau, kad ne savo balsu šaukianti A.Armonaitė rinkėjams padarys didesnį įspūdį, nei ramiai ir korektiškai kalbėjęs P.Urbšys.
Laimei, apsirikau. Ir, prisipažinsiu, retai kada taip džiaugiuosi apsirikusi, kaip šį kartą: yra, dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mąsto savo galva ir neskuba – ne taip, kaip Seimo pirmininkas V.Pranckietis, – patikliai čiaumoti tą politinį ir moralinį jovalą, kuriuo juos vis papeni liberalai.
Paaiškėjo, jog dauguma skaitytojų, kurie savo nuomone dalijasi internete bei socialiniuose tinkluose, besąlygiškai pritaria P.Urbšiui ir tyčiojasi iš visų tų, kurie, šmeiždami vieną iš labiausiai gerbiamų Seimo narių, mėgina išbalinti seniai jau nebenusakomos spalvos savąją reputaciją. Jų yra kelis daugiau, nei tų, kurie reikalauja Urbšio galvos.
Be to, pastarieji tik plūstasi ir tyčiojasi, o pirmieji – mąsto, analizuoja ir pateikia labai įdomias išvadas. Todėl, nors ir gaila kvailai puolamo Seimo nario, negalima nematyti ir teigiamos šio dirbtinai pučiamo burbulo pusės: burbule, kaip veidrodyje, pasimatė, kas yra kas.
Kai kas, kaip liberalai, kapstosi mėšlyne, o jei mėšlo pritrūksta, patys jo dar ir prikrauna. Kiti, nors ir nebūdami liberalai, bet neturėdami nei aiškios politinės platformos, nei politinės nuovokos, kartais – net objektyvios, bukai kartoja svetimas mintis, o taip dažnai elgiasi Seimo pirmininkas bei kai kurie jo bendrapartiečiai.
Treti, kaip I.Degutienė su kompanija, tiesiog naudojasi sudrumstu vandeniu, kad jame galėtų sugauti savąją žuvelę, nesusimąstydami, kad tokia žuvelė gali būti nuodinga ir jiems patiems, ir jų rinkėjams. O juk jau kas, kas, bet Seimo nariai, savo ausimis girdėdami, ką ir kokiu tonu kalbėjo P.Urbšys, savo akimis matydami, skaitydami (tikiuosi, ne visi ateina į posėdžius, “užsipylę“ akis…) įstatymo projekto tekstą, neturėjo pasimauti ant liberalų sukeltos isterijos.
Tai mums, eiliniams piliečiams, kurie dažnai informaciją gauna jau iš antrų lūpų, iš žurnalistų, sunkiau būna suvesti galus su galais ir atkapstyti, iš kur kojos dygsta. Bet ne veltui sakoma, kad tiesos nemato tik tas, kas nenori jos matyti.
Kodėl P.Urbšiui buvo nepriimtina, kad projektą, kurį dabar aptakiai vadina „dėl embrionų“ arba „dėl embrionų saugojimo termino“, teiktų vaiko besilaukianti Seimo narė? Todėl, kad nutylima, jog, be termino, kuris leistų dalį embrionų nužudyti, buvo siūloma embrionus paversti laboratorine žaliava, taip skatinant moteris išnaudoti savo kūnus kiaušialąsčių gavybai už mokesčių mokėtojų pinigus.
Katalikų Bažnyčios nuomone, – o V. Urbšys yra tikintis katalikas – apvaisintų ląstelių, embrionų naikinimas prilygsta žmogžudystei. Todėl ir jam, ir tūkstančiams jam pritariančių katalikų pasirodė nepriimtina, ciniška, kad projektą, leidžiantį embrionus paversti preke, kurią, kai ji jau nebe naudinga, galima ir sunaikinti, teikia embrioną po širdimi nešiojanti moteris. O jos bendrapartiečiai, visokie ne nėštūs žmonės (primenu, isterikuojanti liberalė Armonaitė taip bijo bet kokios užuominos į moteriškumą, kad net vietoj “nėščia moteris“ vartoja išsireiškimą “nėščias žmogus“), kaip kokie dušmanai, bailiai pasislėpė už „nėščiojo žmogaus“.
Pasak vieno interneto komentatoriaus, „liberalai nesuvokia ką daro, nes būsimi pinigai apakino juos, padarė žiauriais, padarė gėdą nesuprantančiai nėščiajai, dėl žmonių pasmerkimo sukėlė pavojų kūdikiui … Dėl ko?“
Kas ir ką kalbėjo per tą atmintiną posėdį Seime, liudija video ir audio įrašai. Iš jų aiškėja, kad P.Urbšys nieko neaprėkė, nieko neįžeidė. Priešingai, rėkiama buvo ant jo. Bet įdomiausia tai, kad jis nesulaukė palaikymo iš LVŽS partijos lyderių, nors būtent P.Urbšiui ši partija patiki atstovauti savo pažiūras, programą, veiklą ar projektus įvairiose diskusijose bei forumuose.
Užtat Urte pasirašiusi Delfi svetainės komentatorė įžvelgia kur kas giliau ir mato kur kas daugiau, nei kai kurie entuziastingi Urbšio kritikai. Jos nuomone, “Urbšys savo principingais pasisakymais dažnai erzino demagogus „valstiečius”. Buvo tik laiko klausimas, kada jis sulauks dūrio į nugarą. Sulaukė.“
LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, matyt, tebeatrajojantis nuoskaudą, kad būtent P.Urbšys viešai pasmerkė jo neetiškus žaidimus su gražuole Greta, BNS agentūrai neatsargiai prasitarė, kad Urbšys jau ne pirmą kartą daro „nepateisinamus“ pareiškimus. Jo nuomone, Urbšys „nelabai susigaudo, nelabai suvaldo emocijų ir atitinkamai daro nepateisinamus pareiškimus. Čia ne pirmas atvejis, jis puikiai žino, kad ir mūsų frakcijos atžvilgiu jis daro pareiškimus, kurie mums kartais nesuvokiami. Jis nėra partijos narys, jis yra frakcijos narys, mums tikrai nemalonu, kad žmogus, kuris sėdi šalia frakcijoje, daro tokius pareiškimus, dėl kurių daugeliui iš mūsų gėda. (…) Bandė kažką apie vertybes pasakyti, o gavosi įžeidimas, pateisinimo nėra“.
Ką gi, savikritika niekada nebuvo stiprioji šio sužvaigždėjusio politiko savybė, o jeigu jam dar ir „gėda“, kad bent vienam žmogui Seime parūpo būsimo naujojo Lietuvos piliečio psichinė ir fizinė sveikata, bijau, kad greitai gėda dėl jo paties veiksmų ir žodžių atstums nuo jo daugelį jo gerbėjų.
Nuo politinio vado neatsiliko ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ta skuba, su kuria jis, nežinodamas posėdžio detalių, griežtai pasmerkė P. Urbšio pasisakymą (šito jis, būdamas Taline Baltijos Asamblėjos sesijoje, nė negirdėjo), pažadėjo kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji įvertintų P. Urbšio elgesį, dar kartą patvirtina spėjimą, jog partijos vadovybė tik ir laukia progos sudoroti neparankiu jiems tampantį Seimo narį.
O V. Pranckiečio tirados feisbuke pabaiga, kur Seimo pirmininkas pompastiškai samprotauja, jog P.Urbšio pasisakymas esąs „absoliučiai nepriimtina(s) žmogiškuoju požiūriu“, leidžia įtarti, kad būtent Seimo pirmininkas menkai tesusigaudo ne tik politikoje, bet ir etikoje, nes išeitų, jog žmogiška jis laiko situacija, kai nėščia moteris siūlo pritarti embrionų žudymui.
Ropinėjantiems žeme nepakeliui su padangių skrajūnais.
Šią tiesą mėgino ignoruoti P. Urbšys, ir apsiriko. Jam, sugebančiam į Seimą patekti ir nepriklausomai nuo partijų įgeidžių, sąjunga su LVŽS bus besanti ta didžioji klaida, kurios pasekmės dar ilgai atsirūgs ir jam asmeniškai, ir visai mūsų politinei kultūrai.
Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.
Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…
Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…
Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.
Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.
Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.
Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.
Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…
Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos atminimą.
Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?
O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.
Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.
Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo. Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.
Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…
Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!
Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…
Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.
O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?
Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.
Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.
Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…
Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…).
Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?
Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…
O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją.
Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau…
Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!
Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?
Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?
O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.
Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.
Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.
Naujuoju šių metų ekonomikos premijos laureatu Nobelio ekonomikos komitetas prie Švedijos karališkosios mokslo akademijos paskelbė amerikietį Richardą H. Thalerį. Įdomu ne tai, kad jis- amerikietis, bet tai, už ką jis nusipelnė premijos.
Mums, lietuviams, dūstantiems liberalios ideologijos bei liberalios ekonomikos voratinklyje, ši premija reikšminga tuo, kad ji skirta už „indėlį į biheivioristinę (kituose šaltiniuose – bihevioristinę) ekonomiką“ – savotišką priešingybę liberaliajai ekonomikai, kuri savo esme neigia žmogiškojo, humanistinio faktoriaus vaidmenį jos liaupsinamoje laisvoje (nuo žmogiškumo?) rinkoje.
Kaip neseniai interviu LRT Klasika kanalui sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, „visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu“. O tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir kt., pasak profesoriaus, – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų dabartinėje situacijoje. „Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėm veidmainiauti, nekreipti dėmesio. Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais“, – atviravo profesorius.
Nežinau, ką turėjo galvoje A. Jokubaitis, kalbėdamas apie „dabartinę situaciją“, bet aš supratau taip, jog turima galvoje šiandieninė Lietuva, kurios situaciją tiksliausiai apibūdina žodžiai: skurdas ir emigracija. O to šaknys – visų partijų pro visus kanalus brukamoje liberaliojoje ideologijoje, kaip ją interpretuoja Laisvosios rinkos instituto ekonomistai ir rinkos žavesiui neatsispyrę kai kurie politologai.
Tokia situacija, beje, nėra būdinga tik Lietuvai, ir todėl daugelio šalių protai telkėsi, ieškodami sprendimų, kaip įveikti skurdą bei jo pasekmes. Ir jau prieita prie išvados, kad šiuolaikinį galvojimą apie skurdą gali fundamentaliai pakeisti naujas supratimas apie smegenų ribotumą, apie tai, jog žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai: turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. O tas galimybes, pasirodo, labiausiai riboja skurdas.
Mokslininkai, kurie skelbė savo tyrimų rezultatus žurnale „Science“, išaiškino, jog skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems mažai belieka pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos pakelti iš neturto – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar bent bendravimui su šeima.
Ši išvada griauna liberalų (ir jais aklai pasitikinčio premjero Sauliaus Skvernelio) teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą, ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.
Maža to, tyrimai, kuriuos atliko Princetono universiteto mokslininkas Eldaras Shafiras su kitais trimis kolegomis, rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Paaiškėjo, jog skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.
Be to, tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms taip pat sunku būti ir gerais tėvais: veikia tas pats apribojimas!
Visas šis mokslininkų grupės atliktas darbas – gana naujos, bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Susivienijus ekonomistams su psichologais, implikacijos tam, kaip mąstoma apie skurdą ir kaip kuriamos programos jo paveiktiems žmonės, pasak pačių mokslininkų, esančios milžiniškos.
Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos gali suteikti didžiulę naudą, kurią neigia liberalai, ir todėl ją sunku buvo suvokti: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais, išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.
Taigi, naujausi mokslo pasiekimai patvirtina paaiškinimą: „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“
Sprendžiant iš turimų pasekmių, Lietuvoje valdžiai patarimus dalijantys ekonomistai – liberalai arba nieko nėra girdėję apie bihevioristinę ekonomiką, arba ją atkakliai ignoruoja kaip prieštaraujančią jų darbdavių interesams. O kiti piliečiai, ne ekonomistai, apie ją, savo nelaimei, regis, girdėjo dar mažiau.
XX a. didžiulį dėmesį imta skirti vadinamiesiems „elgsenos mokslams“. Įdomiausius žmonių santykių eksperimentinius tyrimus dar 1927-1932 metais Western Electric Howthorn įmonėse atliko grupė mokslininkų, vadovaujant teoretikui E. Mayo. Tyrimų metu tyrinėtojai nustatė, kad, norint pasiekti geresnių įmonės rezultatų, reikia rūpintis bendradarbių, darbuotojų geresne socialine ir psichologine motyvacija – beje, ką šiomis dienomis reklamavo darantis prekybos tinklas „Maxima“ (pagaliau!).
Vėliau, naudojantis socialinės ekonomikos, politinių mokslų, lingvistikos, auklėjimo, pedagogikos mokslų laimėjimais, žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė. Ir pagaliau sulaukta aukščiausio pripažinimo – 2017 m. Nobelio ekonomikos premija skiriama Čikagos universitete dirbančiam Richardui H.Thaleriui už, pasak Nobelio premijos komiteto, ekonomikos ir psichologijos mokslų integraciją, „už indėlį į elgsenos ekonomiką“ – ekonomikos reiškinių aiškinimą per psichologijos prizmę.
Įdomu, kiek reikės metų (dešimtmečių), kad šios idėjos apsigyventų ir Lietuvoje? Tikriausiai, tiek, kiek mes atsiliekame nuo moderniojo pasaulio…
Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…
Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ ir KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems Prezidentės teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…
Jau esu rašiusi (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!
Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…
Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi namus ir žmones, kuriuos teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.
Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio gana brangias procedūras apmoka valstybė.
Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.
Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos, teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…
Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.
Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.
Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.
Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.
Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.
Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.
Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.
Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.
Kitas pavyzdys – puolimas prieš Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!
Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.
Diržas. Slaptai.lt nuotr.
Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.
Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.
Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!
Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“
Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …
Ar toli iš premjero kabineto iki prezidentūros? Žiūrint, kas juda ir kokiu reikalu.
Taigi, jei juda premjeras Saulius Skvernelis, ir juda su svajone savimi pakeisti prezidento poste Dalią Grybauskaitę, tiesus kelias, kad ir trumputis, gali pasirodyti neturintis galo. Nes reikia įtikinti rinkėjus, kad, pavadovavęs ministrų kabinetui, tas pats asmuo gebės vadovauti ir visai valstybei.
Bet ar daug šiandien valstybėje atsirastų tokių naivuolių, kurie patikėtų, kad S. Skvernelis geba vadovauti vyriausybei? Nuolat smunkantys reitingai kalba patys už save, o smunka jie ne be pagrindo.
Štai rugpjūčio pradžioje premjeras, panašiai kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, ėmė šokiruoti visuomenę savo pareiškimais elektroninėje erdvėje. Feisbuko paskyroje jis pareiškė, kad mokesčius reikia mažinti ne tiems, kurie uždirba mažai, o tiems, kurie uždirba daug. Nes, S. Skvernelio giliu įsitikinimu, dideles algas (6 tūkst. eurų ir daugiau „į rankas” per mėnesį) „gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų /…../ Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”
Kvailumas ar cinizmas? Tesprendžia pats skaitytojas, o kad jam būtų lengviau, galima priminti naujausią premjero akibrokštą vienai gausiausių, bet daugiau kaip dešimt kartų mažesnius, nei jo išliaupsintieji šešiatūkstantininkai, atlyginimus gaunančiai „biudžetininkų“ grupei –pedagogams. Viešojoje erdvėje, net ir Seime, netylant kalboms, jog reformuojant švietimo sistemą, būtina pradėti nuo atlyginimų mokytojams didinimo, premjeras pasidalino giliamintiška įžvalga: kai moksleiviai „po vidurinės išeina nemokėdami net skaityti, tai duoti švietimo sistemai 200 mln. eurų yra neatsakinga“,
Panašu į tai, kad premjeras nėra girdėjęs apie tuos mūsų mokyklas baigusius abiturientus, kurie toliau šturmuoja mokslo aukštumas geriausiuose ir geruose pasaulio universitetuose… O jei taip, ką jis iš viso žino apie Lietuvos mokyklą ir jos problemas? Tiek, kiek pasufleruoja švietimo ministrė? Bet ir ji, kaip rašiau vienoje savo ankstesnių publikacijų, gyvena kitoje realybėje, o ne Lietuvoje…
Bet visišką premjero nesugebėjimą protingai ar bent logiškai mąstyti liudija tai, jog, sekant premjero logika, mažiausių atlyginimų „nusipelno“ vyriausybės ministrai ir Seimo nariai. Mat, jų darbo kokybę demonstruoja didžiausia visoje ES emigracija iš Lietuvos. Tad už ką jiems tauta skiria TOOOKIUS atlyginimus?!
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Panašių pavyzdžių, keliančių dideles abejones dėl premjero kompetencijų, galima būtų pateikti ne vieną. O ateityje premjero laukia dar sunkesnis egzaminas; biudžeto dėliojimas. Ir kai visi bado akis į neužmatomas aukštumas šaunančiomis kainomis ir reikalauja didesnių atlyginimų, Daukanto aikštė nuo premjero būstinės pavojingai tolsta į vos beužmatomus tolius. Todėl S. Skvernelį konsultuojanti ir vadeliojanti partija – o tai tikrai ne valstiečiai ir ne socialdemokratai, – rimtai susirūpino savo būsimo kandidato įvaizdžiu ir trenkė ėjimą žirgu: nukreipė jo žvilgsnius ir žingsnius į užsienio politiką, kuria, beje, rūpintis nėra tiesioginė premjero pareiga. Ne taip, kaip valstybės vidaus reikalai…
Pasirinkimas užsienio politikos baruose itin platus: galima toliau gąsdinti ir gąsdintis Rusija; galima „suvadovauti“ ar patarpininkauti Ukrainai; galima apmąstyti ir derinti su kaimyninėmis ES šalimis poziciją iš Briuselio atskriejančių pasiūlymų (teisingiau – įsakymų) tema, ką jau senokai daro Lenkija ir kitos Višegrado šalys. Pagaliau, pribrendo ir pernoko laikas megzti rimtus, nuoseklius ir korektiškus santykius su mūsų Baltijos sesėmis, Latvija ir Estija, apie kurias mes šiandien žinome ir galvojame mažiau, nei apie Korėją ar JAV. O jei nuribuliuoja mūsų žiniasklaidoje informacija apie tas seses, tai nebent tada, kai jos nepritaria kokiam nors Lietuvos valdžios nepakankamai apgalvotam ar iš anksto neaptartam pasiūlymui (pavyzdžiui, nesutinka pasižadėti nepirkti „nešvarios“ elektros iš Astravo AE).
Tačiau S. Skvernelio patarėjai, „pilkieji kardinolai“ nurodė jam kitą kryptį: į Vakarus, tiksliau, į Lenkiją. Jų nuomone, jei premjerui pavyktų sugrąžinti Lietuvos santykius su Lenkija į buvusį kadaise lygį (turimi galvoje Valdo Adamkaus prezidentavimo laikai), vien to užtektų, kad jo premjerystė „būtų vertinama teigiamai“. O kas būtų tie, kurie vertintų teigiamai?
Spėjimų gali būti įvairių. Bet skaitytojų dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad pirmasis Skvernelio susitikimas Lenkijoje, trukęs net tris valandas, buvo su Jaroslavu Kačynskiu, ir tai jau antras jų susitikimas per pastaruosius metus. Ką tai reikštų?
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Visiems žinoma, jog be J. Kačynskio valios jau dveji metai net plaukas nuo galvos nenukrenta Lenkijoje. Ir kas gali paneigti, kad ponas Kačynskis nemėgina savo galių išplėsti į Lietuvą? Reguliariais tapę susitikimai su politinio bei vertybinio stuburo neturinčiu, bet ambicingu Lietuvos premjeru verčia Lenkijos gerais norais nepasitikinčius politikus ir tiesiog atsakingus piliečius būti itin budriais.
Ypač jei už nuolaidas (būtent – nuolaidas, o ne abipusiais interesais paremtą bendradarbiavimą) lenkų agresyviam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus S. Skverneliui pažadėta parama, siekiant posto Daukanto aikštėje… O Lietuvoje rėmėjų irgi nepritrūktų: paremtų ne tik Sąjūdžio idealus išdavę politikai, bet ir visi pinigingieji, kuriems jau pažadėti mažesni mokesčiai…
Mokyklose jau įsibėgėjo pirmoji rugsėjo savaitė, bet aš tebegyvenu pasiruošimo mokslo metų pradžiai ir Rugsėjo 1-jai skirtų renginių įspūdžiais. Teko daug išgirsti, nemažai prišnekėjau ir pati. Naujovės, kuriomis mokyklas „apdovanojo“ Švietimo ministerijos triūsliai, prašyte prašosi komentarų.
Pirmąjį nusivylimą teko išgyventi Lietuvos mokytojų profesinių sąjungų atstovams, kurie rugpjūčio 30 d. susitiko su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Tada ir paaiškėjo, jog, nepaisant pastebimo šalies biudžeto pajamų didėjimo kitais metais, ministrė nė nemėgino įtikinti ministrų kabineto skirti daugiau lėšų švietimui. Pedagogų atstovams netgi susidarė įspūdis, jog ministrei švietimas nėra prioritetas.
Po praėjusių metų pedagogo streiko su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičium buvo susitarta, jog Vyriausybė panaikins pedagogų atlyginimo “žirkles“. Jas panaikinti labai svarbu, nes iki šiol pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja kitoks nei likusių biudžetininkų įstatymas, todėl pedagogų koeficientai yra mažiausi. Ir kol jie nebus pakeisti, padorių atlyginimų pedagogams nėra ko laukti.
Bet iki šiol esminiai pokyčiai nevyksta. Užtat sugalvota daug naujovių, prikurta naujų programų, tokių kaip sveikatos ir lytiškumo ugdymo, finansinio raštingumo, krašto gynybos programos, kompiuterinio raštingumo ugdymas pradinėse klasėse ir t.t.
Dauguma pedagogų, su kuriais teko kalbėti, itin kritiškai nusiteikę ir dėl šiuometinių naujovių. Pavyzdžiui, ministrė įtikinėja, jog pedagogai jau yra paruošti ugdyti moksleivių lytiškumą, tačiau arba ministrė nežino tikrosios padėties mokyklose, arba skleidžia neteisingą informaciją. Praktiškai, gal su nedidelėmis išimtimis, mokytojai nėra tam paruošti (nėra pasiruošę…), o patarimai daugelį naujovių integruoti į pagrindinius užsiėmimus jau kelia jiems alergiją.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojai. Slaptai.lt nuotr.
Pažįstamas istorikas-metodininkas, puikus savo dalyko specialistas, karčiai juokavo, jog laikas keisti mokyklų pavadinimą ir vadinti jas integravimo įstaigomis ar kombinatais. Pasak mokytojų, į istorijos pamokas jau dabar yra integruota apie devynis papildomus dalykai, todėl istorijos dėstymui nebeužtenka valandų.
O visuomenė piktinasi prastais mokinių sugebėjimais ir menkėjančiomis žiniomis…
Pasitarime, skirtame pasiruošimui naujiems mokslo metams, klausiau švietimo ministerijos specialisčių, ar ministerija skaičiavo, kiek papildomų valandų dirbs mokytojai, įgyvendinantys naujas programas, kiek laiko užims direktoriams naujų ataskaitų pildymas ir kaip apskritai bus tarifikuojamas šis darbas.
Buvo paaiškinta, kad apmokėti bus galima iš 7 proc. Savivaldybės mokinio krepšelio rezervo lėšų, perrikiavus prioritetus.
Įdomu, kokius (ir kodėl?) ankstesnius prioritetus reikėtų nubraukti ar nustumti į šoną? Ar jie buvo blogi? Ir kur garantija, kad naujieji prioritetai bus geresni, nebus tik laiko ir lėšų švaistymas?
Ministerijos atstovės didžiausią dėmesį ir varginančiai daug laiko skyrė patyčių prevencijos programai pristatyti. Programa kaip programa, tačiau apstulbino preambulė: ministerijos specialistė pasidžiaugė (rimtai, be ironijos) , kad pagaliau (?! – J.L.) Lietuva užaugo iki valstybės, kuri esą nors vienu aspektu pasivijo Europą, žengia koja kojon, įgyvendindama prevencines programas, ir net yra pirmoji, mokyklose padariusi jas privalomas. Pasirodo, pagal patyčių dažnį Lietuva „jau“ yra 42-oje vietoje iš 44 šalių!…
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Ar tai reiškia, kad dar po kiek laiko imsime didžiuotis, jog narkomanija Lietuvos mokyklose pagaliau pasiekė tokį lygį, kad pasivijome ir pralenkėme JAV ar Olandiją, ir dabar privalomai į mokyklas bruksime kovos su narkomanija programas? O juk buvo laikai, kai ne tik visuomenė, bet ir Švietimo ministerijos valdininkai didžiuodavosi ta mokykla, kurioje buvo mažiausiai patyčių, peštynių, vagysčių, kurioje buvo geriausi mokinių pasiekimai moksle, sporte, saviveikloje…
Toji ministerijos specialistė priminė bobutę iš seno anekdoto. Sausakimšame autobuse bobutė mėgina prasigrūsti prie išėjimo ir klausinėja priekyje stovinčių, ar jie ruošiasi išlipti. Paklausė ir ilgaplaukės džinsuotos būtybės: “Mergaite, ar jūs išlipsite kitoje stotelėje?“ „Mergaitė“ tylėjo, o į jau piktokai pakartotą klausimą atšovė: „O aš visai ne mergaitė“. Pasirodo, tai buvęs ilgus plaukus užsiauginęs vaikinukas. Bet bobutė, ryžtingai brukdamasi prie durų, nebesižvalgė ir tik nusispjovė: „Tfu, begėdė, rado kuo girtis!”
Panašiai, regis, ir ministerijos klerkai, nebežinodami kuo girtis, giriasi, jog patyčių gausa pasivijome Europą…
Keistokai nuskambėjo ir nurodymas įpareigoti prevencijos programose dalyvauti mokinių tėvams/globėjams. O kaip dalyvaus anglijose, airijose esantis tėtis ar mama? Kaip atbėgs močiutė, kuriai sveikatos galbūt užtenka tik valgiui pagaminti ir pamaitinti Lietuvoje globoti paliktą anūką?
Neapleidžia įspūdis, jog kuo daugiau ministerijose departamentų ir specialistų, tuo daugiau mokykloms prikuriama keistų programų, beprasmiškų nurodymų. Apie realią padėtį mokyklose nebenutuokiantiems ministerijos specialistams juk reikia kuo nors pateisinti savo egzistavimą. Tad ir kuria perteklines programas, reikalauja už jas atsiskaityti, o po to tikrina ir vertina mokyklų vadovų ataskaitas… Švietimo, auklėjimo kokybė nuo to ne tik negerėja, bet dar ir toliau prastėja, užtat „įsisavinami“ milijonai, kurie laukia nesulaukia švietimo įstaigos ir pedagogai.
Ministerijos „specialistų“ problemų matymo ir siūlomų jų sprendimų lygį vaizdingai iliustruoja ir šiųmetinis sprendimas į vieną naujovių paketą sudėti sustiprintą kovos su patyčiomis programą bei vaikų lytiškumo ugdymo programą. Kaip pastaroji įtakos psichologinį klimatą mokyklose ir kaip tai atsilieps patyčių srautui? Sprendžiant iš emocingos (juokas salėje) auditorijos reakcijos į mano klausimą šia tema, pagerėjimo nesitikima. ..
Mano galva, kur kas svarbiau ir naudingiau būtų, jei ministerija atkreiptų dėmesį į vis labiau skurstantį visuomenės, ypač vaikų, emocinį pasaulį. Objektyvių priežasčių tam nestinga: Lietuvoje mažėja padorių šeimų, galinčių suteikti vaikams gerų emocijų impulsą. Be to, vaikai per mažai skaito knygų, kurios kartų kartoms ugdė intelektą, tame tarpe ir emocinį, buvo tikra tarpusavio santykių ugdymo mokykla. Jau aišku, jog jokios išmaniosios technologijos nepakeis gero žodžio, apkabinimo, šilto žvilgsnio. Tačiau dauguma mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse skuba aprūpinti savo klases kompiuteriais.
Tiesa, esama išimčių. JAV, o neretai ir pasaulio technologijų lopšiu vadinamame Silicio slėnyje plinta visai kitokios idėjos: pedagogai tvirtina, jog mokykla ir kompiuteriai – du skirtingi dalykai, kurių painioti negalima, o tėvai, kurių dauguma – aukščiausio lygio technologijų specialistai, jiems pritaria ir leidžia savo vaikus į vadinamąsias Valdorfo mokyklas. Kai tradicinės mokyklos gynėjai sako, kad vaikams reikia daugiau kompiuterių, antraip jie nepritaps moderniame pasaulyje, Valdorfo mokyklos moksleivių tėvai tikina: „Kam skubėti, šių įgūdžių įgyti labai lengva.“
Tačiau mūsų ministerijos specialistai mano kitaip, „ontrep“, kaip sako žemaičiai, ir … nutarė penktų klasių mokinius apdalinti mažais programuojamais kompiuteriais „Micro:bit“, kas kainuos apie 3,9 mln. litų. Jiems (specialistams, ne kompiuteriams) nė motais, jog ne vienas Lietuvos švietimo ekspertas perspėja, kad kompiuteriais aprūpinta klasė nėra geriausia išeitis, nes nė vienas tyrimas nėra patvirtinęs, jog mokyklų kompiuterizacija prisideda prie geresnių rezultatų arba turi kitų aiškiai matomų privalumų. Greičiausiai tai tik eilinis pinigų švaistymas ar plovimas, kurį mandagesni komentatoriai vadina „perteklinių“ lėšų panaudojimu.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleiviai. Slaptai.lt nuotr.
Mokyklų modernizavimu susirūpinę politikai, pradedant buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jau ne pirmus metus vieningai tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai padės sudominti mokinius. Bet nei politikai, nei juos aklai atkartojantys ministerijos specialistai nepastebi akis badančio paradokso: mokyklos sparčiai išmanėja, kompiuterių jose gausėja, o mokinių raštingumas, egzaminų rezultatai, priešingai, prastėja…
„Planšetės mokykloms – toli gražu ne pirmo būtinumo pirkinys. Tai vaikams duos daugiau žalos, nei naudos. Mokiniai ir taip nebemoka naudotis vadovėliais. Viskas atrodytų visai kitaip, jei patys politikai neverkšlentų, kad vaikai neskaito knygų. Tokie projektai – tiesus kelias nuo knygų“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius, profsąjungos vadovas Saulius Jurkevičius.
Panašiai mano ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra įsitikinęs, jog vaiką kompiuteriu galima sudominti nebent kaip žaislu, bet ne kaip priemone mokytis. „Tikrai ne kompiuteris privers juos mokytis ar nesimokyti. Ne čia slypi sėkmingo mokymosi paslaptis“, – teigia A. Jurgelevičius.
„Vaikai [mokykloje] susidomi dėl žmogiškojo santykio, dėl kontakto su mokytoju, kontakto su bendraamžiais” – sako Pierre Laurent‘as, trijų vaikų tėvas, dirbantis Silicio slėnyje ir vaikus leidžiantis į Valdorfo mokyklą.
Bet ar kas Lietuvoje šiandien klauso specialistų ar moksleivių tėvų? Juos keičia išmanieji politikai, kurie eina tais pačiais keliais, kaip neišmanieji sovietų laikų instruktoriai. Anie geriau, nei valstiečiai, kolūkiečiai žinojo, kaip melžti karves, kada sėti, o kada pjauti… Ir kuo tai baigėsi?! Sąjungos žlugimu. Tačiau šiandien politikai vėl veržiasi nurodinėti pedagogams profesionalams, kas geriausia mūsų vaikams. O ministerijose gūžtas susisukę vadinamieji „specialistai“, politikų giminės ar bendrapartiečiai tik klusniai įgyvendina jų sapaliojimus ir net nesigėdija, matydami apverktinus tokios „pedagogikos“ rezultatus.
Tad gal moderniajai Lietuvai visai nebereikia pedagogų, kaip nebereikia valstybinės kalbos, Konstitucijos ir savarankiškumo?
Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.
Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.
Jūratė Laučiūtė
XXX
Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas
Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“.
Rusijos mafija
Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.
Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.
Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.
Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą.
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros
Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.
Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria ant kalėjimo narų.
Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.
Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.
Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.
Rusiška agresija
Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.
Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.
Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.
Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės.
Rusijos „žalieji žmogeliukai” okupuoja Krymą
O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.
Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.
Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.
Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.
Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.
Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.
Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?
Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.
Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.
Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.
Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.
Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos tapatybės naikinimo procesą.
Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.
Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.
Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.
Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…
Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?
Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?
O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?
Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.
Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.
Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.
Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.
Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.
Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.
V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.
Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.
V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.
Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.
Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.
Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.
Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.
Skelbiame kalbininkės, dr. Sofijos Jūratės Laučiūtės laišką – atsakymą Andriui Kubiliui. Kaip Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narė ji sureagavo į visiems partijos nariams siųstą A. Kubiliaus laišką, kuriame demagogiškai teisinamas jo paties ir kitų TS-LKD frakcijos narių palaikymas antikonstituciniam, tomaševskininkų reikalavimus tenkinančiam Vardų ir Pavardžių rašymo įstatymo projektui.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
A.Kubiliaus laiške klaidinančiai teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pritarė siūlymui vardus ir pavardes nevalstybine kalba rašyti pagrindiniame paso puslapyje. Dėl to neva šis siūlymas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio pritarimo kalbos komisija niekada nėra davusi. Priešingai, ji niekaip neišplėtė dar prieš kelis metus numatytų išimčių – Lietuvos pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
A. Kubiliaus siūlymas tokią teisę suteikti visiems to norintiems Lietuvos piliečiams (pagal įstatymo formuluotę, visiems, kurie patys arba kurių tėvai turėjo kitos šalies pilietybę) išlieka prieštaraujantis Konstitucijai.
Tai, jog A. Kubilius tokiomis atviro melo priemonėmis imasi klaidinti savo partijos narius, liudija valstybinę kalbą ir Konstituciją išdavusios partijos viršūnės susirūpinimą dėl jau dešimtyse partijos skyrių pareikšto nepritarimo tokiai Sąjūdžio ir pačios TS-LKD idealus išduodančios pozicijos. Šiame kontekste natūrali ir suprantama yra ir principinė partijos narės S. J. Laučiūtės reakcija.
XXX
Sofija Jūratė Laučiūtė
Gerbiamieji, nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu.
Esu kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesoriaus Vinco Urbučio, parašusio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė”, mokinė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš šį projektą. Daug kitų kalbininkų spaudoje ir internete kritikavo šį projektą ir iš lingvistinės, ir iš geopolitinės pusės: profesorė Aldona Paulauskienė, Arnoldas Piročkinas, Regina Pranciška Liubertaitė, Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta, V. Labutis, grupė vyriausių mokslo darbuotojų iš Lietuvių kalbos instituto ir kiti. Tai žmonės, kurie klojo šiandieninės lituanistikos pamatus, iš jų darbų išaugo ne viena karta lituanistų. O kas yra skaitęs sutuoktinių Irenos ir Antano Smetonos darbus? Jie daugiausia žinomi tik iš užimamų administracinių postų, ir pasikliauti jų nuomone – mažų mažiausiai nesolidu.
Jūratė Laučiūtė. Propatria.lt nuotr.
Jums nė motais tie daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių parašų, reikalaujančių atmesti Jūsų stumiamą projektą. Tarp jų – ne tik eiliniai patriotai, bet ir tautos šviesuliai.
O kai lietuvių kalbą, jos rašybą, jos konstitucines teises ėmėsi ginti net ne lietuvių tautybės žmonės – kalbininkas Sergėjus Temčinas ar visiems žinomas Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas – mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad tarp mūsų klesti tautos ir kalbos išdavikai.
Gerbiamas Andriau, dėl Jūsų nemeilės lietuvių kalbai ir visur demonstruotos bei demonstruojamos anglomanijos man yra guodęsis Jūsų tėvas, šviesaus atminimo mokslininkas, eruditas Vytautas Kubilius.
Privalau priminti vieną Alytuje prieš dvylika ar trylika metų vykusį „Į Laisvę fondo” rengtą seminarą-konferenciją, kur vieną posėdį moderavo Jūsų tėvelis, o kitą – aš. Būtent Jūsų tėvelio prašymu aš nuo scenos kreipiausi į jus, salėje sėdėjusius politikus, klausdama, ar tikrai prieš kelis mėnesius Kaune vykusiame partinių viršūnėlių pasitarime buvo iškelta idėja (Jūsų tėvo tvirtinimu, tai buvo Jūsų idėja) įvesti Lietuvoje antrą valstybinę kalbą – anglų kalbą. Jūs visi tylėjote, raudoni ir pikti, ir tik mielasis A. Vidžiūnas iš vietos kelis kartus džiugiai pakartojo: „Bet juk neįvedėme! Juk neįvedėme…”.
Aš kelis kartus buvau bepaviešinanti spaudoje šį Jūsų antikonstitucinį, antilietuvišką ketinimą, bet tylėjau – ir iš pagarbos Jūsų tėvo atminimui, ir iš partinio solidarumo. Bet dabar susidarė tokia padėtis, kai „Platonas man draugas, bet tiesa brangesnė”. Todėl tylėti nebegaliu. Jei Jums mielesni lituanistinio išsilavinimo stokojantys ir Konstituciją prievartaujantys socialdemokratai bei liberalai – Jūsų valia. Bet bent jau neprievartaukite bendrapartiečių, tų kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios, kurie tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.
Pagarbiai – Jūratė Sofija Laučiūtė
***
Audriaus Kubiliaus laiškas TS-LKD nariams
Mieli bendražygiai,
Matydamas, kad kai kuriuose partijos skyriuose yra diskutuojama dėl Seime registruotų įstatymų projektų, susijusių su vardų ir pavardžių rašymu asmens dokumentuose, ir neretai tai yra daroma neįsigilinus į konstitucines ir teisines aplinkybes, noriu Jus glaustai informuoti apie partijos programines pozicijas šiuo klausimu bei, svarbiausia, konstitucines ir teisines šio klausimo puses.
Šį pavasarį remdamiesi mūsų partijos rinkimų programos nuostatomis parengėme Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Po juo pasirašė net 70 Seimo narių: nuo Gabrieliaus Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Žygimanto Pavilionio (net 19 iš 31 mūsų frakcijos narių) iki Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio.
Seime buvo pradėtas svarstyti šis Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas. Įstatymo projekto tikslas – įgyvendinti Konstitucinio Teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, kad tais atvejais, kai lietuvės išteka už užsieniečių ir paima jų pavardes, kuriose yra „w, x, q“, arba kai užsienietis su tokia pavarde tampa Lietuvos piliečiu, jų ir jų vaikų originalios pavardės turi būti rašomos lietuviško paso pirmame puslapyje su visomis „w, x, q“. Tai iš esmės padėtų spręsti tik Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių, kurių pavardėse yra tokios raidės, ir jų vaikų pavardžių rašymo problemas.
Tačiau kaip jau tampa įprasta mūsų Seime, toks racionalus ir teisiškai pagrįstas siekis sukėlė nepasitenkinimo bangą, kurios aršiausiais priešininkais yra būrys valstiečių-žaliųjų ir kai kurie mūsų partijos Seimo nariai. Jie skleidžia netiesą, jog mūsų, net 70 Seimo narių, įregistruotas įstatymo projektas su tokiais siūlymais yra nekonstitucinis ir primygtinai siūlo Seimui priiminėti savo pateiktą įstatymo projektą, kuriame visas tokias pavardes siūlo rašyti tik antrajame, neoficialiame paso puslapyje.
Bet esminė tiesa yra visiškai kitokia: agitacija prieš pavardžių su „w, x, q“ rašymą pirmajame paso puslapyje – yra agitacija prieš Konstituciją. Tai yra esmė ir ją turi suprasti visi „w, x, q“ rezistentai tiek valdžioje, tiek ir mūsų partijoje: Konstitucinis Teismas dar 2014 metais išaiškino (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta37/content), kad Seimas pavardžių rašymo klausimais turi vykdyti VLKK rekomendacijas, o VLKK dar tais pačiais 2014 metais (tai pakartojo ir 2017 metais) nustatė 2 išimtis, kada pirmajame paso puslapyje yra privaloma rašyti pavardes su „w, x, q“:
„a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);
b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.“ (http://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/kalbos-komisija-seimui-pateike-isvada-del-dvieju-istatymu-projektu)
VLKK iškėlė abejonių ar tinkamai yra įstatymo projekte suformuluotas mūsų pasiūlytas principas, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos ne tik „į prieki“, bet ir „atgal“, tačiau tai yra grynai juridinės technikos klausimas, kurį nesunku bus suderinti įstatymo projektą nuodugniai nagrinėjant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.
VLKK savo išvadose taip pat aiškiai pasakė, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos, rašant pavardes pirmajame paso puslapyje, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, kaip kad siūlo kai kurie mūsų partijos kolegos jų įregistruotame įstatymo projekte:
„Atsižvelgdama į visuomenės poreikius, VLKK pasiūlė taikyti nurodytas išimtis ir asmens vardą bei pavardę lotyniško raidyno rašmenimis rašyti tose paso ir asmens tapatybės kortelės vietose, kuriose teikiami asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Primintas Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ – jame nurodyta, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.“ (VLKK išvada 2017.05.23)
Seimo Teisės departamentas, išnagrinėjęs abu įstatymo projektus, labai aiškiai pabrėžė, kad įstatymo projektai privalo atitikti VLKK rekomendacijas (Teisės departamento išvada: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų (į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti)…“) ir, kad siūlymas pavardes su „w, x, q“ rašyti antrajame paso puslapyje tokių rekomendacijų neatitinka. Remiantis šiais argumentais sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina nepaisyti Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos. Iki šiol buvome partija, kuri besąlygiškai gerbė valstybės pamatinį dokumentą – Konstituciją, o taip pat ir Konstitucinio teismo pateikiamus išaiškinimus.
Taip pat sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina neįgyvendinti mūsų partijos programos, kurią prieš Seimo rinkimus patvirtino TS-LKD Taryba ir kurios Tautinių bendrijų politikos skyriuje aiškiai rašoma:
„5. Raidyno „problemų̨“ konstitucinis sprendimas
Ilgai kurstyta pavardžių̨ raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą̨. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su „w“ lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su „w“ arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su „w“.“
Taigi atrodytų, kad jeigu esame įsipareigoję gerbti Konstituciją, jos pagrindines nuostatas ir mūsų partijos programą, tai šiuo klausimu mums viskas turėtų būti aišku. Tačiau atrodo, kad tiems, kurie kovoja prieš Konstitucinio teismo ir VLKK nutarimus, asmeninė politinė darbotvarkė ir populistiniai politiniai dividendai yra svarbiau nei Konstitucinio teismo suformuluota pavardžių rašymo doktrina ir VLKK išvados dėl dviejų išimčių taikymo pirmajame paso puslapyje. Todėl prarandamas bet koks racionalumas ir žengiama dar toliau: nepavykstant gauti tinkamų VLKK ir Konstitucinio teismo išaiškinimų imamasi kraštutinių priemonių ir dabar bus prievartaujama naujoji, dar tik formuojama VLKK, už kurios sudarymą ir vadovybės paskyrimą yra atsakingas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, kuriam vadovauja radikalusis valstietis-žaliasis Eugenijus Jovaiša. Kaip suprantame iš žiniasklaidos pranešimų, pažiūris į „w, x, q“ komitete yra tapęs svarbiausiu naujų VLKK narių ir komisijos vadovybės atrankos principu. Kalbininko patirtis, akademiniai pasiekimai lituanistikos srityje yra nebesvarbu, svarbu tik viena – ar atitinka E. Jovaišos ir kitų šioje temoje politinius dividendus siekiančių susikrauti politikų požiūrį į „w, x, q“. Grįžtame į senus, „gerus“ laikus, kai sovietinė valdžia mokslui diktuodavo, kokio rezultato reikia, o ne mokslas patardavo valdžiai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą problemą.
Galiausiai, nors šis klausimas tiesiogiai ir nesprendžia klausimų, kuriuos kelia Lietuvos lenkai ir Lenkija, o pirmiausiai sprendžia Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių bei jų vaikų pavardžių problemas, tačiau padarius šį nedidelį žingsnį mes ištiesime ranką mūsų tautinėms bendrijoms.
Suprasdami, kad Putino agresija prieš Lietuvą yra reali grėsmė, mes turime padaryti viską, kad propagandai labiausiai pažeidžiamos Lietuvos tautinės mažumos jaustųsi mūsų valstybės dalimi. Jei neištiesime jiems rankos – jie nesijaus Lietuvos dalimi ir prokremliško Tomaševskio įtakos Vilniaus regione sumažinti nepavyks. Jeigu spręsime tautinių bendrijų problemas – rezultatą pasieksime. Jei leisime Lietuvos santykius ir toliau veikti istorinėms, dirbtinai sukurtoms trijų raidžių problemoms – gailėsimės, jei tokie menkniekiai kliudys susitarti tada, kai ateis laikas bendriems gynybos veiksmams.
Šiais vardų ir pavardžių rašymo klausimais, mūsų piliečių teisių klausimais, santykių su Lietuvos lenkais ir Lenkija galime diskutuoti plačiai, išsamiai ir atsakingai, tačiau negalime vieni kitų agituoti pažeisti Konstituciją, agituoti priiminėti įstatymus, kurie pažeistų Konstituciją, arba nepriiminėti įstatymų, kurių priėmimo reikalauja Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Galų gale raginu gerbti ir mūsų partijos programą.
TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas – Andrius Kubilius.
Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.
Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.
Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.
Štai ką autorė rašo:
„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.
Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.
Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“.
Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.
Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.
Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.
Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.
Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).
O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.
O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.
Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis vertina, gerą, naudingą knygą.
Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.
Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.
Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.
Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja.
Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.
Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.
J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.
Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?
Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?
Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.
Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį.
Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.
Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.
O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.
Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.
Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.
Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.
Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“
Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“
Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o kad kiltų diskusija.
Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.
Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.
Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.
Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…
