Darbėnų bibliotekoje. Jurgio Pekarskio nuotr.

Šiais beprotiškai lekiančio, bėgančio, skubančio žmogaus gyvenimo laikais, kiekvienas stabtelėjimas ir pabuvimas kartu, regis, įgyja aukso vertės.

Praėjusio ketvirtadienio popietę toks pasibuvimas įvyko Žemaitijos Darbėnų miestelio bibliotekoje (Kretingos rajono viešosios bibliotekos filiale). Pabendrauti su miestelio šviesuomene, besidominančia rašytiniu ir gyvu žodžiu, atvyko žurnalistas, portalo www.slaptai.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas. O kad renginys nebūtų nuobodus, jam vadovauti mielai sutiko žymi visuomenės veikėja, publicistė ir rašytoja, mokslininkė Jūratė Laučiūtė.

Atskiras žodis turėtų būti tartas bibliotekos šeimininkėms. Tai labai mielos, gražios, nuoširdžios ir dėmesingos moterys. Ačiū joms.

Žemaičiai labai žingeidūs. Susirinkusieji Darbėnų žmonės pirmiausia norėjo daugiau išgirsti apie patį knygų ir daugybės straipsnių įvairiuose šalies leidiniuose autorių.

„Juodojo Sodo tragedija“. Gintaro Visocko publicistinė knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

O Gintaro Visocko žurnalistinė bei kūrybinė biografija išties labai įdomi. Žurnalistikoje jis aktyviai pluša nuo 1988-ųjų metų, vos pradėjęs mokslus Vilniaus universitete.

Dar būdamas studentu, jis aktyviai pasinėrė į tiriamąją žurnalistiką, plačiuosius jos vandenis. Tais sunkiais, finansiniu požiūriu, laikais jis už savo asmenines lėšas vyko į Karaliaučiaus kraštą, kur ilgą laiką tyrinėjo ten gyvenančių lietuvių padėtį  bei šiokiadienius. Ieškojo fermomis, sandėliais paverstų prūsų, mažlietuvių istorijos, architektūros paminklų, bendravo su dabartinio Kaliningrado, Nemano, Gusevo, Gvardeisko lietuviais, kurie troško savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas, tačiau, deja, buvo priversti savo atžalas vesti į rusiškas mokymo įstaigas.

Visa Gintaro surinkta medžiaga apie šio krašto gyvenimą vėliau virto puikiais straipsniais, kurie buvo paskelbti ne tik populiariausiame tuo metu Lietuvos kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir Rusijos laikraščiuose.

Vėliau likimas aktyvų, ne tik šalies, bet ir platesnio pasaulio gyvenimu besidomintį žurnalistą nubloškė į tuomet „karštąjį“ tašką – Čečėniją. Ši Rusijos gniaužtuose tebeesanti Šiaurės Kaukazo respublika tuomet bandė vaduotis iš sovietinio imperializmo. Vyko baisus karas, kurio siaubą, kraują ir žmonių ašaras Gintarui teko asmeniškai patirti. Visa tai išsiliejo į puikius bei sukrečiančius reportažus, kurie buvo publikuoti dienraštyje „Lietuvos aidas“ bei „Valstiečių laikraštyje“.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Grįžęs iš Šiaurės Kaukazo, daug metų Gintaras sėkmingai dirbo „Valstiečių laikraštyje“. Ir čia, kaimiškajame leidinyje, jis ėmėsi jį labiausiai dominusių temų  – rašė daug straipsnių apie šiurpų Lietuvos pokarį, partizanines lietuvių kovas, aktyviai domėjosi besikuriančios Lietuvos kariuomenės problemomis, rengė specializuotą laikraščio karinį priedą „Vardan Lietuvos“.

Šiandien jis labiausiai gilinasi į politines, žvalgybos ir jos intrigų temas. Per daugelį metų surinktos ir susistemintos informacijos pagrindu yra išleidęs knygą „Žvalgybos intrigos Lietuvoje“.

Kitas G. Visocko „arkliukas“ – sudėtingi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai, apie kuriuos išsamiai papasakota naujausioje knygoje – „Juodojo Sodo tragedija“.

Ar įdomu tai Lietuvai? Kodėl Lietuvai svarbu žinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, kodėl privalu susigaudyti, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas? 

Buvo labai netikėta, bent man asmeniškai, jog mažo žemaičių miestelio žmonės, pasirodo, domisi ne vien tuo, kas matyti nosies tiesumu. Jie su dideliu susidomėjimu klausėsi svečio pasakojimo apie šias, jiems dar nepažintas egzotiškas šalis, uždavinėjo netikėtus, bet paprastus ir aiškius klausimus. O patys, renginiui pasibaigus, mielai pasakojo miestelio istoriją, ypač tarpukario; apie žemaičių ir žydų tautos, andai gausiai čia gyvenusios, tarpusavio santykius.

kaliningradas_tankas
Šiandieniniame Kaliningrade iki šiol garbinami ne filosofai, o tankai

Bet tai jau kita istorija, jai papasakoti neužtenka eklektiško kalbėjimo.

Nesinori ir žerti vien panegiriką Gintarui (kad nepradėtų pūstis…), visko būta jo aktyviame žurnalistiniame gyvenime; tai, kaip sakoma, telieka intriga“, bet teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiandien jo vadovaujamame portale, skirtingai nei daugelyje, beje, labai populiarių, daugiausiai skaitytojų pritraukiančių interneto svetainių, kad ir kaip kam nors norėtųsi, nerasi kalbos šiukšlių, akį rėžiančių elementarių kalbos kultūros klaidų. Daugelis, ypač šiuolaikinės kartos žmonių, deja, jau baigia pamiršti, kad savo kalbos branginimas yra kur kas didesnė vertybė, nei greita, lenktyninė pigių ir tuščių žinių sklaida.

Štai ir viskas – pasakojimo ir trumpo moralo pabaiga.

Autoriaus nuotr. Vaizdai iš renginio ir su kiekviena diena vis labiau gražėjančio Darbėnų miestelio.

2019.09.27

2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie amžinybėn išeinantį  (išėjusįjį) žmogų daug prirašoma. Net  saldybių liūdesio. Manau, nereikia šito. 

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Aukštyn, širdys. Aukštyn, rankos.

Faktų šiais laikais apie žmogų prisirankioti nėra sunku.

Bet, man regis, ne tai svarbu, ką išeinantysis nuveikė šiame pasaulyje. Nors ir tai svarbu.

Bet svarbios yra akimirkos ir potyriai, susiję su išeinančiuoju.

Vytautą Visocką, išeinantįjį, prisimenu, visų pirma, asmeniškai. Kai prieš penkiolika metų mirė mano žmona, jis atėjo palaikyti mano ranką.

To pamiršti negalima. Dabar aš mintyse laikau jo sūnaus Gintaro ranką.

Vytautas Visockas buvo Kultūros žmogus. Rašęs ligi paskutinio atodūsio. Fotografavęs gamtą, tas vienatines akimirkas, o tai reiškia, – mylėjęs Lietuvą.

Ir  tai reiškia, jog  buvo didelės sielos ir dvasios stiprybės įsikūnijimo žmogus.

Tokiems – lengva žemė virš galvos.

Ir dangus, į kurį pakyla siela.

Aleliuja, nes per Šv. Velykas tai įvyko.

Jurgis Pekarskis

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga nuoširdžiai užjaučia Velionio artimuosius

2018.04.05

Šiltas ir švelnus debesuotas liepos rytas. Naktį nulijo, o dabar oras tarsi įniko mąstyti – vėl grąžinti lietų ar atverti saulę?Tarpais kur nors gatvės kertėje vėjas pūstelėdavo it kokią šutrą, tačiau jau kitą mirksnį ji nuslūgdavo, sudaryta iš garų ir priemiesčio tvaiko, buvo per sunki judėti. O aukštumoj turėjo būti vėjo, nes fabriko kaminų leidžiami dūmų srautai driekėsi lyg baisingo padaro kibios rankos ar virš dulsvo miesto grėsmingai išmestos juodos svirtys, ketinančios jį sugriebti su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Tokia lyrine gaida prasideda kelionė. Kerinti, įtraukianti bei atverianti žmogaus ir jį supančio pasaulio gelmę, žadinanti vaizduotę.

Portale slaptai.lt jau esame pristatę dvi estų literatūros klasiko, rašytojo Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomio epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ knygas.

Pirmoji knyga 2009 metais buvo išleista „Vagos“ leidyklos serijoje Pasaulinė literatūros biblioteka. Antrąją 2017-aisiais išleido „Krantų“ redakcija.

Ir štai dienos šviesą išvydo trečiasis tomas. Simboliška – Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga, tokiu būdu pagerbiant ne tik estų tautą, bet ir suteikiant galimybę mūsų skaitytojui geriau pažinti  kaimynų gyvenimo epopėją. Trečiojo tomo atsiradimas  – taip pat kilnaus „Krantų“ redakcijos žmonių darbo  dėka.

Ši knyga buvo pristatyta Knygų mugėje šeštadienį. Jos pristatyme dalyvavo vertėja Danutė Sirijos Giraitė, knygos redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, meninis redaktorius Helmutas Šabasevičius.

Man regis, tai yra būtent tie žmonės, kurie kuria šiandieninę Lietuvą per amžinųjų mums artimų tautų vertybių sklaidą.

Estų literatūros klasiko, rašytojo Antono Hanseno Tammsaare‘s (1878 – 1940) penkiatomis epinis romanas „Tiesa ir teisingumas“

Šios, trečiosios, knygos pagrindinis leitmotyvas – žmogaus kova už geresnį gyvenimą. Joje piešiami paveikslai iš 1905 metų carinės Rusijos imperijos, kuriai tuo metu priklausė ir estų tauta, revoliucijos. Knygoje atspindėti tikroviški istoriniai įvykiai: tų metų spalio 16 dieną Taline vykusios darbininkų demonstracijos metu buvo sušaudyta devyniasdešimt žmonių. Sužeista per du šimtus. Turgaus aikštėje pašarvotų aukų laidotuvėse dalyvavo keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Gruodžio pradžioje darbininkai pradėjo visuotinį streiką, o gruodžio 10-ąją caro valdžia paskelbė karo padėtį Taline ir Šiaurės Estijoje.

Kaip teigia romano vertėja, 1905-ųjų revoliucijos metu Estijoje buvo sugriauta ir sudeginta šimtas dvidešimt dvarų, per keturiasdešimt degtinės varyklų, nusiaubtos smuklės, degtinės monopoliai. Šiaurės Estijon atsiųsti caro baudėjai nužudė apie tris šimtus gyventojų, daugiau kaip šešiems šimtams pritaikė fizines bausmes, šimtus įkalino.

Ir štai tokiu metu pagrindiniam romano herojui Indrekui iškyla dilema: kaip gyventi toliau, kokiomis vertybėmis vadovautis?

Būtent tuo metu formuojasi ne tik Indreko pasaulėjauta, bet ir pasiekiama visos estų tautos dramatinė kulminacija. O svarbiausias psichologinis Indreko lūžis – kai jo nepagydomai serganti motina paprašo jai sugirdyti mirtiną vaistų dozę:

Motina nutilo. Indrekas taip pat nepratarė nė žodžio, nelygu kaupdamas visas savo jėgas atlikti tam, kas priešingu atveju galėtų likti nepadaryta. Tik tada, kai pajėgė dešinę ranką pakišti po motinos pagalve, laikydamas kairiąja parengtus miltelius, jis tarstelėjo:

  • Na, mama…
  • Vardan Dievulio, sūnau, – atsakė Vargamejės Marė ir išgėrė Indreko duotus vaistus.

Šiame jaudinančiame romane yra labai įtaigiai piešiami ir kitų herojų portretai.

Romano leidimą lietuvių kalba parėmė Estijos fondo „Kultuurkapital“ stipendija „Traducta“, Lietuvos kultūros taryba.

Ir dar. Geros literatūros gerbėjų, darbščių jos bitučių dėka galbūt sulauksime ir kitų dviejų paskutinių šio įžymaus estų klasiko epo dalių.

Belieka tikėtis ir laukti.

2018.02.26; 05:26

Stasys Rastikis (1896–1985)

Praėjusiais metais išėjo Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”) apie itin tragišką tarpukario Lietuvos kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio šeimos likimą.

Atrodytų, jau bemaž viską žinome apie generolą Stasį Raštikį. Paskelbta daugybė straipsnių, atsiminimų, istorikų darbų. Bet mažai kam žinomi itin asmeniški St. Raštikio ir jo žmonos Elenos Smetonaitės bei per stebuklą dviejų gyvų likusių dukterų Laimutės ir Meilutės (mažoji Aldutė mirė Sibire) išgyvenimai.

Apie praeitą sovietinių barbarų pragarą, meilę ir ilgesį, artimųjų atskirtį ir begalines dvasines kančias bei stebėtiną šių neeilinių žmonių stiprybę ši knyga.

Ji sudaryta tarsi ir iš dviejų dalių. Pirmoji – tai pasakojimas apie šių žmonių vaikystę, jaunystę, jų tėvus ir senelius, tetas ir dėdes, jų likimus okupantams užgrobus Lietuvą. Antroji, gražiai persipynusi su pasakojimu, – tai Elenos ir Stasio laiškai savo dukroms bei dienoraščiai.

Kaip teigia autorė, pristatydama šią unikalią knygą, “Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai, ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų (…)”.

Ko dažniausiai tikisi skaitytojas iš memuarų žanro knygų? Tikrumo, kad galėtų patikėti. Nuoširdumo. Nesumeluoto, nepagrąžinto žodžio.

Visa tai šioje knygoje yra. Tas visų keturių šeimos narių tylusis kalbėjimas iš tiesų labai autentiškas ir dramatiškas, tarsi įpintas į vieną erškėčių vainiką, nutapytas daugybe neišgalvotų gyvenimų spalvų ir atspalvių.

Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrityje, Kuršėnuose; mirė 1985 m. gegužės 3 d. JAV, Los Andžele. Tai viena žymiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jam, dar būnant jaunam, teko kovoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais 1919 – 1920-aisiais metais. Buvo sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę, buvo kankinamas.

Tiems, kurie šiandien verkia, kad Lietuvoje sunku gyventi, pacituosiu ištrauką iš to meto savanorio St. Raštikio atsiminimų.

Pilvas buvo tuščias, apetitas didžiausias, bet nebuvo ko dėti į burną. Kaip tik tuo metu pamačiau nedidelį šuniuką, koridoriaus kampe nenorom įsėdujusį plutą duonos. Pasidarė graudu: šuva sotus ir nenori ėsti net duonos, tik laižoją, o tuo tarpu visų gyvių karalius, protingas sutvėrimas – žmogus neturi net trupinėlio įsidėti į burną. Ir, bado priverstas, tas žmogus dar kartą nusileido žemiau šunies. “Ciu, ciu, ciu!..“ pašaukiau šuniuką. Dar vienas kitas meilinimasis šuniui, o kada tas nepadėjo, puoliau jį, jėga ištraukiau iš šunies snukio apseilėtą duonos plutą ir čia pat, net neapsišluostęs, šuniškai suvalgiau. Suvalgiau ir susigėdau. Kas tai buvo? Nusižeminimas, moralės netekimas, gyvuliškumas ar kova dėl būvio? Tai alkano žmogaus elgesys, kurį sotus žmogus vargu ar galėtų suprasti.

Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”)

Jau būdamas Lietuvos kariuomenės vadu, krašto apsaugos ministru St. Raštikis gyveno kuklų gyvenimą nuomojame bute, nors buvo vedęs Antano Smetonos dukterėčią. Kukli buvo ir jo žmona Elena Smetonaitė.

Jų meilės istorija, kuri iš tikrųjų neprimena blizgučiais puošto gyvenimo, tikrai verta gilaus apmąstymo šiandieninio Lietuvos jaunimo gyvenimo kontekste.

Skaitytojas knygoje nusikels į tuos tragiškus 1940 – 1941-uosius visai Lietuvai įsimintinus metus, skaudžiai palietusius ir Raštikių šeimą. Šaltis, badas, skurdas, brangiausių žmonių netektys, tėvų ir vaikų širdį veriantis išsiskyrimas…

Tai istorija, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kad žmonės, kurie neturėjo nieko – 50 laipsnių šaltyje dalijosi vienais batais, valgė tai, ką rado šiukšlynuose, laidojo brangius žmones, – dėl praeities šiandien nesiskundžia.

Generolas mirė, kai Lietuvoje dar nedvelkė Nepriklausomybe, jis taip ir neišvydo savo suaugusių dukrų, nematė anūkų; jo žmona Elena šį pasaulį paliko Kovo 11-osios priešaušryje…

Ši istorija, tarsi didžiulis viso neišgalvoto gyvenimo nutapytas paveikslas, manau, vertas ir meninio filmo.

Knygos pamoka. Iki Lietuvos okupacijos (ir jai įvykus) Raštikiai, sprendžiant iš jų dienoraščių, laiškų sunkiai galėjo patikėti, kad 20-ajame amžiuje (civilizuotame) taip galėjo atsitikti: žudomi, tremiami, persekiojami visiškai nekalti žmonės!..

Raudonojo maro šmėkla, deja, ir šiandien klaidžioja visai šalia mūsų.

Laimingi tie, kurie gyvena atmerktomis akimis.

2018.02.08; 04:50

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nėra asmenybių, todėl nėra ir idėjų. Tai, ko gero, didžiausia šiandieninės Lietuvos bėda, iš kurios išplaukia visos kitos. Ir ji labiausiai matoma  viešojoje erdvėje.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui  piliečiai turėjo progą dalytis savo idėjomis Lietuvai. Nežinau ar kas skaičiavo, kiek jų iš viso pasiūlyta, tačiau su apgailestavimu tenka pripažinti, kad tokių, kurias įgyvendinus kardinaliai pasikeistų šalies veidas, šalis įgautų tarsi naują kvėpavimą, – vargu ar buvo. Net ir žinomi ir žymūs žmonės nardė smulkmėje, o neretai ir banalybių mariose: kas siūlė į provincijos miestelį pritraukti naujų investicijų, kas – idėją naujai žemės ūkio reformai, arba įteisinti tos pačios lyties santuokas ir pan.

Ar tai – idėjos? O juk viskas jau pasakyta iki mūsų, tik, deja, pamiršta.

Lygiai prieš šimtą metų garsusis Hermanas Hesse savo esė Apie sielą („Atsitokėjimai“) rašė: Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien “be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus.

Viso pasaulio mokslininkai sutinka, kad miškai – viena svarbiausių gamtos buveinių, mūsų plaučiai, ir būtina stengtis išlaikyti kuo didesnius miškų plotus. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje kasmet iškertami vis didesni vertingų miškų plotai. Dažnai jų vietoje lieka tik neįžengiami brūzgynai, nors reikia atsodinti, bet retas kuris kirtėjas to paiso. 

Miškas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teigiama, kad Lietuvos miškingumas (lyginant su tarpukariu) padidėjo iki 35 proc. Tuo tarpu kitos Baltijos šalys miškų turi daugiau. Latvijoje miškai užima 52 proc. šalies teritorijos, o Estijoje – 49 proc. Nuo Baltijos šalių kiek atsilieka kaimynė Lenkija, kurios miškingumas yra apie 28 proc. Tačiau miškų specialistai pripažįsta, jog džiaugtis mums labai nereikėtų: šiuo metu Lietuvos miškingumas vertinamas netiksliai, tiksliau, pusiau melagingai, nes į miško teritoriją įtraukiamos ir kirtavietės, jaunuolynai, kurie dar ilgai yra tarsi pilkoji zona. Tai nėra  brandus miškas, ir vargu ar kada bus, jis netinka ir kaip gyvūnų buveinė.

Prieš mėnesį, pliaupiant įkyriam nepaliaujamam lietui, verslininkas (…) iš kaimo gūdumos, bet turintis galingą vakarietišką miško techniką, pjovė nusipirktą mišką. Buvęs kolchozo partsekretorius pardavė, nes jau paseno, grožio jam nebereikia, reikia pinigų. Taigi pasakyti , kad jaunasis verslininkas mišką pjovė, reiškia pameluoti: vieni seni medžiai išrauti su šaknimis , kitų palikti dvimetriniai kelmai, pusės metro gylio traktorių provėžos miško paklotėje; viskas, kas pasitaikė nebeesančiame miško kelyje, išlaužyta ir įmurkdyta į purvą.

Ką dabar pasakytų atsikėlęs Antanas Baranauskas?

O kelias, bendro naudojimo visų kelias, – lyg būtų okupanto tankai pravažiavę.

Kas pjauna, veža mišką per lietus, juk seniau žmogus laukdavo, kol žemę sukaustys gruodas? Tas, kas nemato miško. Ir, dingojas, jokia urėdijų reforma čia nieko nepakeis.

Kai senolis, atskirtas kaimo vienkiemyje nuo pasaulio bekele, mandagiai paprašė verslininko pataisyti kelią, šis, išlipęs iš prabangaus visureigio, su ironiška šypsena naujojo barbaro akyse atšovė: valstybei sumokėta penki procentai, ji ir turi sutvarkyti.

O dabar užduokime sau klausimą: kas formuoja dabartinio žmogaus gyvenimo filosofiją? Ir atsakymas bus labai paprastas ir banalus – gobšumas.

Mes  stebimės ir piktinamės, kad naujasis barbaras be atodairos niokoja mišką; kad neišprusęs, pusalkanis, pusgalvojantis kaimietis neria prie liauno medelio kilpą ar merkia tinklą ežeran?

Iškirstas miškas. EPA-ELTA nuotr.

O gal jis, vis dėlto, net labai galvojantis, kuomet mato, kaip tūlas Seimo narys net ir kone pusę metų sirgdamas (?) ligi paskutinio cento ištratina kanceliarines lėšas? Kai nuolatos televizoriaus ekranuose mato oriai postringaujantį garsųjį psichologą, irgi buvusį Seimo narį, tik jau buvusį anoj kadencijoj, kuris irgi tą patį pasimėgaudamas darė? Arba buvusį kurortinio miesto merą, senokai nuteistą už ežerų pakrančių bei gražių gojelių parceliavimą, tačiau nebesėdintį, o dažnai besimeldžiantį Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.

Gal atgailauja?

Įstrigo jaunojo kūrėjo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tekste „kontracepcija“ ištarti  žodžiai:

„Gerai įsižiūrėjus į visų mūsų veidus, pastebimas klausimas: „Ką aš čia veikiu?“ Ir visi mes turime atsakymą. Kuris pats baigiasi klaustuku…“.

Gal toks klausimas ir yra raktas į idėją Lietuvai, sustojusiai kažkur pusiaukelėje  tarp hedonistinio alkio ir vis vėluojančių atsitokėjimų.

2018.01.26; 03:00

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

A.H. Tammsaare romano „Tiesa ir teisingumas“ viršelis

Šio 5-tomio garsiausio Estijos romano pirmąsias dvi knygas, išleistas lietuvių kalba, gavau dar pavasarį iš nuostabios jų redaktorės Nijolės Kvaraciejūtės rankų. Pasižadėjau perskaitęs aprašyti įspūdžius.

Kol skaičiau, laikas tarsi sustojo. Skaitydamas pasinėriau į transo būseną – taip sunku buvo atsitraukti nuo teksto, įtraukiančio savo magiška galia. Kerinčio tapybiškai tobulais Estijos kaimo vaizdiniais, spalvingais herojų paveikslais, spindinčių perlų prisodrinta kalba. Be abejonės – tai ir išskirtinio talento vertėjos Danutės Sirijos Giraitės nuopelnas.

Dabar, o varge, jau metai baigiasi, o aš vis skaitau… Ir – vis bandau parašyti… Atgaila graužia: pirmasis, stipriausias, emocinis įspūdis kiek prigeso lyg tyčia sugedus kietajam kompiuterio diskui, kuriame jis jau gyveno…

Ak, tie kompiuteriai…

O tada:

Tai buvo praėjusio šimtmečio trečiajam ketvirčiui baigiantis. Saulė leidosi, pakibusi taip arti skliauto, kad nebesiekė apšviesti nei į kalvą slenkančios kumelės, traukiančios vežimą medinėmis ratų ašimis, nei vežime sėdinčios jaunos moters ir kokių trijų dešimčių metų vyro, kuris ėjo šalia vežimo.

Neilgai trukus keliautojai pakilo įkalne aukštėliau, kur saulėje suspindo vyro veidas, platokas, tvirtais skruostikauliais, plieno spalvos akimis, trumpa, bet tankia juoda barzdele, liūdnos moters akys, kinkytinio lankas ir kumelės galva su stačiomis ausimis.

Ana ir ji, toji Vargamejė, – tarė vyriškis ir parodė ranka už pelkės, kitos kalvos pusėn, kur gumbsojo pulkelis žemų trobesių. – Mūsų trobesiai jau matyti, o kiemonių yra dauboje už kalno, tas žmonės ir praminė viensėdžius alnu bei slėniu, o dvare juos užrašė kaip Pirmakiemį ir Galukiemį. Po dešinei tas pušinėlis aukštai ant kalno irgi mūsų: medžių kamienai toki seni drūtuliai, kiti jau pasausę.

Tiek tepratarė vyriškis, ir vežimas toliau braškėjo pirmykštėje tyloje…

Romane be galo meistriškai ir pagaviai atskleidžiama XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pirmojo dešimtmečio Estijos kaimo gyvenimo panorama. Ši, pirmoji, knyga – apie viensėdininko Andreso didžiąją svajonę galinėjantis su gamta ir gyvenimu savo pelkėtą, klampią žemę paversti derlingais laukais. Sunkiu, alinančiu darbu išsipirkti išsinuomotą sodybą ir pastatyti naujus trobesius, užauginti vaikus ir išleisti juos į gyvenimą… Jo atkaklią kovą už savąjį tiesos ir teisingumo suvokimą; žmonių gyvenimus, jų tarpusavio santykius, dorovines bei moralines vertybes.

Ar  tai neprimena ir mūsų, lietuvių valstiečių ūkininkavimo pradžios po Nepriklausomybės kovų su bolševikais 1918-aisiais? Kai sunkiu triūsu ir prakaitu buvo atkovojamas kiekvienas dirvonuojančios, akmenuotos žemės lopinėlis; kuomet tarp kaimynų taipogi virė aistros dėl kiekvieno žemės metro…

Deja, regis, tokio epo, aprėpiančio visą 19-ojo amžiaus pabaigos bei tarpukario Lietuvos laikotarpį, mes neturime.

Gal todėl, galima manyti, mes ir šiandien kiek atsiliekame nuo savo kaimynų…

Estų rašytojas A.H. Tammsaare

Antrosios romano dalies pagrindinis herojus – Vargamejės Andreso sūnus – Indrekas, atvykęs mokytis į miestą, tęsia savo tėvo kovą už tiesą ir teisingumą. Beje, kovą dėl teisingumo, žmogiškojo, vienaip ar kitaip patiria ir kiti knygos herojai – tiek gimnazijos mokiniai, tiek mokytojai.

Tammsaare piešia tų laikų miesčionišką aplinką, Indreko pasaulėžiūros formavimąsi, vidinius prieštaravimus, svajonių žlugimą.

Štai keletas „perliukų“ iš gimnazijos gyvenimo, iliustruojančių carinės Rusijos imperijos mokytojų pedagogines bei filosofines „įžvalgas“.

… Ir Slopaševo (atsiųsto naujo mokytojo – red. past.) minčių polėkis kilo vis aukščiau, kol pagaliau Puškiną ėmė lyginti su Kristumi ir pareiškė, esą jei Dievas dar sykį sumanys išganyti žmoniją savo sūnaus krauju, tai būtinai nutiks Rusijoje, nes jeigu čia sugebėjo susidoroti su Puškinu, nužudyti prieš jam skirtą laiką, sugebės priveikti ir Dievo sūnų, į žydus jau nebereikės kreiptis dėl žmonijos išganymo.

Pone Slopaševai, vis dėlto Puškino negalima prilyginti Kristui, – Pasakė direktorius (p. Maurus – red. past.).

Va, dabar patys matote, – džiūgaudamas sušuko Slopaševas, – jūs neturite supratimo, kas yra Puškinas! Koks taigi tarp tųdviejų skirtumas? Bene abudu ne poetai, didūs poetai?! Tik Puškinas rašė savo eiles pats, o Kristus patikėdavo visa rašyti kitiems, nes pats galbūt nemokėjo to amato. Jūs, aišku, manote, kad Kristus yra didesnis poetas už Puškiną, bet verčiau palaukime, kol Puškino gimtadieniui sukaks du tūkstančiai metų, tada pakalbėsime. Sakau jums, kad Puškinas, išgulėjęs žemėje dešimt tūkstančių metų, bus daugiau vertas už Kristų, du tūkstančius metų sėdėjusį Dievo Tėvo dešinėje.

Arba toliau (tas pats Slopaševas):

Jeigu mokytojas geria, bėda ne per didžiausia; mokinys turi būti blaivas, nes mokytis sunkiau nei mokyti. Mokyti galima ir tada, kai pats nesigaudai, o mokydamasis būtinai turi viską suprasti, kitaip neįmanoma…

Skirtumas tarp pirmosios ir antrosios romano dalies yra tas, kad antrojoje dalyje platų panoraminį romaną keičia psichologinis.

Pasak romano vertėjos Danutės Sirijos Giraitės, „Tammsaarės meistriškai pavaizduoti charakteriai padeda suprasti, kaip milijoną gyventojų turėjusi Estija sugebėjo didvyriškai išsikovoti laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau pagrindiniai romano veikėjai traktuojami ir kaip atkaklaus, nepergalimo estų užsispyrimo simboliai“.

Ir dar. Kai pastaruoju metu Lietuvoje išleidžiama tiek daug literatūros (makulatūros) apie maistą, menamą grožį ir tariamas žvaigždes, ir jai atsiranda entuziastingų mecenatų (net ir valstybiniu lygiu), apgailėtinai atrodo mūsų vertybiniai prioritetai.

Pavyzdžiui, prancūzai, kurie istoriniu bei mentaliniu požiūriu yra toliau nuo estų nei mes, jau yra išvertę visus penkis Tammsaares romano tomus. Beje, kaip ir į daugelį kitų pasaulio kalbų.

Pirmasis tomas Lietuvoje išleistas dar 2009 metais (serija „Pasaulinės literatūros biblioteka“), populiarumu berods lenkia antrąjį. Bet antrojo reikėjo laukti net iki 2017 metų. Beje, jis išleistas vos 200 egzempliorių tiražu. (Jį galima įsigyti tik „Krantų“ redakcijoje, kuri ruošiasi išleisti ir trečiąjį tomą; o gal jau ir išleido? – red. past.).

Tad didelė pagarba žurnalo „Krantai“ redakcijai – kad šis leidinys apskritai pasirodė.

O gal tai tik atskirų šviesuolių, pasišventėlių reikalas?

2017.12.05; 04:31

zvejys1

Jūs piktinatės, kad politikai ir kitokie sunkiasvoriai vyrai bei moterys – vienoki viešojoje erdvėje, kitokie – privačiame gyvenime.

Jūs širstate be reikalo. Daug kas gyvena dvigubą gyvenimą Lietuvoje, ir dėl to labai nesikremta. Dėl to ir turime tokią Lietuvą, su dvigubu, o gal ir trigubu dugnu.

Ir turėsime dar ilgai, ir joks poligrafas čia mums nepadės. Reikia kažką naujo išgalvoti, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jį išlukštenti nelyg saldainį susuktą blizgiame popierėlyje.

Continue reading „Vienadienės nepolitinės istorijos: paskutinė rudens žvejyba“