Praėjusių metų gruodį išniekintos žydų kapinės Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.

Vandalai išniekino svastikomis dešimtis antkapių Fontenblo komunos kapinėse. Tai pirmadienį tviteryje pranešė šio miesto, esančio už 60 kilometrų į pietus nuo Paryžiaus, meras Fredericas Valletoux.
 
„Mane papiktino ir didžiai sukrėtė šio ryto radinys: daugybė kapų išniekinta svastikomis. Tai niekšiški ir neleistini veiksmai. Mūsų kapinėse dar niekada nėra buvę tokių nusikaltimų“, – parašė jis.
 
Komunos administracijos vadovas pasidalijo nuotraukomis iš incidento vietos, kuriose matyti dešimtys antkapių ir rūsių su svastikos grafičiais. Kitokios žalos kapinėse nepadaryta. Policija pradėjo tyrimą.
 
Praėjusių metų gruodį nežinomi asmenys ištepliojo svastikomis 107 antkapius žydų kapinėse Vestofeno komunoje (Žemutinio Reino departamentas, Rytų Prancūzija).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.29; 06:18

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
 
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
 
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
 
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
 
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
 
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
 
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
 
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
 
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.02; 09:00

Kazachstane perlaidoti lietuvių politinių kalinių ir tremtinių palaikai. Kultūros min. nuotr.

Iš Rudnyko miesto kapinių Kazachstane į memorialinį kompleksą Spaske rugsėjį perkelta 14 lietuvių kilmės politinių kalinių, tremtinių ir jų artimųjų palaikų, o iš apleistų Saranės kapinių – partizaninės kovos dalyvio Prano Perevičiaus palaikai.
 
Perlaidojimo vietoje įrengta atminimo plokštė su politinių kalinių pavardėmis, pervežti lietuvių kapavietę Rudnyke žymėję antkapiniai paminklai ir kryžiai, pranešė Kultūros ministerija.
 
„Perlaidoti palaikus buvo būtina dar šiemet dėl realios Rudnyko kapinių likvidavimo grėsmės artimiausioje ateityje. Nepaisant epidemiologinės situacijos keliamų iššūkių bei atšiauraus klimato, suplanuoti darbai buvo atlikti sėkmingai“, – teigė Lietuvos ekspedicijos į Kazachstaną vadovas, viešosios įstaigos ,,Kultūros vertybių globos tarnyba“ direktorius archeologas dr. Linas Kvizikevičius.
 
Šiuos istorinės atminties išsaugojimo darbus, įgyvendinant projektą „Negrįžusių Tėvynėn Lietuvos politinių kalinių kapų, esančių Kazachstano Respublikoje, išsaugojimas“, koordinavo ir finansavo  Kultūros ministerija.
 
Prie projekto įgyvendinimo žymiai prisidėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos ambasada Kazachstane bei garbės konsulas Karagandoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.29; 16:00

Tik nedidelė dalis žmonių atsakingai pasižiūri į rūšiavimą kapinėse, o atliekų kiekis, išvežamas Vėlinių savaitę, keliais kartais viršija net mėnesio normą, sako atliekų tvarkymo bendrovės „Ecoservice“ generalinis direktorius Saulius Budrevičius.
 
„Labai skatiname gyventojus rūšiuoti. (…) Gyventojams reikėtų galbūt daugiau edukuotis, kad reikia atsakingai rūšiuoti. Žmonės, matydami konteinerius, prideda ir gėlių vainikų, ir tvarkymo atliekų. Pasigendame tvarkos, o prie kiekvieno konteinerio pastatyti po darbuotoją nelabai išeina. Statome stiklo konteinerius, žvakučių stiklinius indelius po Vėlinių surenkame atskirai ir vežame tą stiklą perdirbimui“, – Eltai sakė S. Budrevičius.
 
Jo teigimu, nors ir gyventojų sąmoningumas didėja, tačiau kapinėse nelabai kas rūpinasi rūšiavimo kultūra.
 
„Iš esmės gyventojų sąmoningumas didėja, bet kapinės tokia pakankamai specifinė vieta, kur žmonės, apsitvarkydami kapus, surenka lapus ar spyglius, kažkokias gėlytes nuvytusias, sumeta į vieną maišelį ir nuneša į vieną konteinerį. Niekas ten nesirūpina rūšiavimo kultūra, nepaisant to, kad stovi atskiri konteineriai. Tik nedidelė dalis žmonių atsakingai pasižiūri į šį procesą, žvakutes, kurios yra stikle, sugeba išrūšiuoti. Kai sumaišai stiklą su plastiku, išrūšiuoti tampa labai sudėtinga. Negalėčiau pasidžiaugti labai dideliais rezultatais, bet, nepaisant to, skatiname gyventojus, kurie lankys kapus Vėlinių metu, atkreipti dėmesį į tai“, – teigė „Ecoservice“ vadovas.
 
Pasak S. Budrevičiaus, vien per Vėlinių savaitę kapinėse susikaupia trijų mėnesių atliekų kiekis.
 
„Jeigu būtų standartinis rugsėjo mėnuo, per kurį išvežame, tarkime, toną (atliekų. – ELTA), tai per tą Vėlinių savaitę išvežame trijų rugsėjų kiekį“, – Eltai sakė S. Budrevičius.
 
Didesniu pajėgumu, pasak jo, Vėlinių laikotarpiu atliekos vežamos tris kartus dažniau negu standartiniu laikotarpiu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.03; 00:03

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.

Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.

Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.

Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.  

Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų. 

Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra  reikalinga plastikos chirurgo pagalba.

 

                              Keturi didaktiniai mišių momentai

                                                    I

               kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė

               o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės

               kur dar dvasia pažįsta gėrį

               o grožį mokosi pažinti akys

                                                      II

                išmoksi kada nors matyti viską naiviai

                su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu

                kada matysis iki dugno pakeleiviai

                iš žuvusių nakties laivų

 

                ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę

                o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais

                kaip slenkančios per gelmę būna žuvys

                paliečiančios akis tuščias purslais žaliais

 

                 kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs

                 ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva

                 tuštėja prasmės žodžio „infantilas“

                 ir jau žinai: naivumas – meilės dovana

 

                                                      III

 

                 kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas

                  neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės

                  prasmės pasaulis praplečia ribas

                  nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės

 

                 per viršų lekia užtaisas petardos

                 tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės

                 nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi

                 į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis

 

                                                     IV

               dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs

               vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai

               žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę

               bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas

 

                net žodžiai į tave iškart įsišaknijo

                netyčia tik per sapną ištarti

                nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja

                tik būtį pilnatį nakties norėjosi patirti iš arti

 

                 kažkam kitam tačiau ji atsivėrė

                 ne man tiktai ne mano valiai

                kai krūpteli visa žmogaus esmė prieš gėrį

                ir švysteli pro tuštumą ugnies ovalas

1990 m. lapkričio 1 d.

 

                                               XXX

                 iškrito visi puikieji medžių lapų karpiniai

                 tik karpovas

                                       vis dar masažuoja

                 savo mirtinos sugyventinės karpas

                 nuobodžiai krapnojant už lango

2019 m. spalio 30 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jauties lyg eitum į savo laidotuves, kai saulė jau vakarop. Vos velki kojas siauručiu, gruoblėtu miesto mieste takeliu, išvarvėjusiom akim ieškodamas savo kapo, drebančiomis rankomis bandydamas vėjyje uždegti žvakutę.

Turtuolis tu ar vargšas, bet tavo Visagalis Laikas jau beveik praėjo. Jauni dar krykštauja – dar su savo neužaugusiais vaikučiais gražiuose vežimėliuose. Mirtis jiems dar labai labai toli, dar nesuvokta ir neapmąstyta, todėl neegzistuojanti.

Vėlinių vakarą Sudervės kapinėse mergina, eidama su savo mačo, ranka žaismingai pliaukšteli per jo stangrius sėdmenis.

Liūdnas, bet gal laimingas bėdžius vienišame kape, ir visa partija – masiniame kape: truputį kraupoka (o gal linksma, tik tu to nesupranti), kai laidos Vedėjas šitą vakarą trivialiai pajuokauja, klausdamas ar Liberalų sąjūdis jau uždegė žvakutes ant savo kapo.

Nes tikroji mirtis yra Dievo Motinos malonė, o ši?

Viskas sumišę. Ir pasaulis pamišęs.

Visi Šventieji jau praėjo. Tikriausiai pro šalį, galbūt nepaliesdami visų tos, kur kairėje.

Viso šito gal net nebuvo.

P. S. Šį trumputį tekstą skiriu Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Vladimirovičiui Putinui, kuris (jis jo, suprantama, neskaitys) neseniai, kalbėdamas Valdajaus diskusijų klube apie gresiantį branduolinį karą, tarsi ir pajuokavo: „ Mes (rusai suprask) keliausime į rojų, o jūs (Vakarai suprask) paprasčiausiai nudvėsite. Neliks net laiko atgailauti“.

Ką gi, kiekvienas mūsų turi teisę į Atgailą. Turtuolis ir vargšas. Jojantis ant tanko ar ant balto žirgo.

Kiekvienas.

Tik ar ja pasinaudosime?

2018.11.03

„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje“. – Šv.Augustinas

Vytauto Visocko nuotr.

« 1 2 »

 

 

VytautoVisocko nuotr.

2010.01.25