Edvardas Čiuldė. Daug mirties veidų


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.

Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.

Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.

Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.  

Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų. 

Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra  reikalinga plastikos chirurgo pagalba.

 

                              Keturi didaktiniai mišių momentai

                                                    I

               kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė

               o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės

               kur dar dvasia pažįsta gėrį

               o grožį mokosi pažinti akys

                                                      II

                išmoksi kada nors matyti viską naiviai

                su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu

                kada matysis iki dugno pakeleiviai

                iš žuvusių nakties laivų

 

                ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę

                o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais

                kaip slenkančios per gelmę būna žuvys

                paliečiančios akis tuščias purslais žaliais

 

                 kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs

                 ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva

                 tuštėja prasmės žodžio „infantilas“

                 ir jau žinai: naivumas – meilės dovana

 

                                                      III

 

                 kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas

                  neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės

                  prasmės pasaulis praplečia ribas

                  nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės

 

                 per viršų lekia užtaisas petardos

                 tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės

                 nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi

                 į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis

 

                                                     IV

               dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs

               vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai

               žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę

               bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas

 

                net žodžiai į tave iškart įsišaknijo

                netyčia tik per sapną ištarti

                nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja

                tik būtį pilnatį nakties norėjosi patirti iš arti

 

                 kažkam kitam tačiau ji atsivėrė

                 ne man tiktai ne mano valiai

                kai krūpteli visa žmogaus esmė prieš gėrį

                ir švysteli pro tuštumą ugnies ovalas

1990 m. lapkričio 1 d.

 

                                               XXX

                 iškrito visi puikieji medžių lapų karpiniai

                 tik karpovas

                                       vis dar masažuoja

                 savo mirtinos sugyventinės karpas

                 nuobodžiai krapnojant už lango

2019 m. spalio 30 d.

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *