Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.

Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.

Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.  

Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?

Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.

Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją

 

Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.

Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.

Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.

Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį

O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.

Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.

Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?

2023.08.06; 09:00

Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Chankende gyvenančio Armėnijos piliečio, buvusio smogiko, vadovavusio taikių Azerbaidžano Mešali kaimo gyventojų naikinimo 1991 metų gruodį akcijai, Vagifo Chačiatriano sulaikymas Lačino pasienio kontrolės punkte sukėlė armėnų ir jų šalininkų emocijų audrą. Žmogaus, kaltinamo nusikaltimu žmonijai, teisėtas sulaikymas pavadintas „pagrobimu“. Maža to, į darbą kibo armėnų juristai, bandydami įrodyti, kad Chačiatrianas ne karinis nusikaltėlis, o jo nekalti veiksmai jau likę už senaties terminų.

Esmė tokia, kad Vagifo Chačiatriano nusikaltimai – ne greitosiomis sulipdyti, kaip įprastai daroma Armėnijoje suklydusių Azerbaidžano kareivių atžvilgiu. Apie jo nusikaltimus Azerbaidžane žinoma seniai. 2013 metų lapkričio 13 dieną Vagifui Chačiatrianui buvo iškelta byla pagal AR BK (Armėnijos Respublikos Baudžiamojo kodekso) 103 (genocidas) ir 107 (gyventojų deportacija arba priverstinis perkėlimas) straipsnius. Kadangi buvo nežinoma, kur jis yra, jis buvo perduotas tarptautinei paieškai. Yra tyrimo institucijų patvirtintų liudytojų parodymų, foto dokumentų. Taigi senis Chačiatrianas nėra „etninės neapykantos auka“, kaip bando pavaizduoti armėnai. Tas žmogus atliko konkrečius nusikaltimus, kuriuos tarptautinė teisė apibrėžia kaip karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. O tokiems nusikaltimams nėra ir negali būti senaties termino, jie neužmirštami. Tarptautinė teisė karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui traktuoja kaip sunkiausius nusikaltimus. Tarptautinė teisė praktikoje netaiko senaties termino tokiems nusikaltimams. Jokioje deklaracijoje, akte ar konvencijoje, susijusioje su teisminiu persekiojimu ar bausmėmis už karinius nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui, nekalbama apie tų nusikaltimų senaties terminą. Efektyvi bausmė už tokius nusikaltimus yra reikšmingas veiksnys, atgrasant nuo jų pakartojimo, ginant žmogaus teises bei pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą.

Gal skaitytojams informacija pasirodys šiek tiek per sunki, bet šis atvejis būtent toks, kai verta žvilgterėti būtent į dokumentus.

1968 metų lapkričio 26 SNO Generalinė Asamblėja (XXIII) 2391 rezoliucija priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pagal ją jokie senaties terminai netaikomi už tokius nusikaltimus, nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:

a) karinius nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo 1945 metų rugpjūčio 8 įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijomis – 3 (I) 1946 m. vasario 13 d. ir 95 (I)1946 m. gruodžio 11, o taip pat už „rimtus pažeidimus“, išvardytus 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos;

b) nusikaltimus žmoniškumui, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įvykdyti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 8 Įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. 3 (I) ir 1946 m. gruodžio 11 d. 95 (I) rezoliucijose, už išvarymą dėl ginkluoto užpuolimo ar okupacijos ir nežmoniškų veiksmų, kurie yra apartheido politikos pasekmė, o taip pat už genocido nusikaltimą, apibrėžiamą 1948 metų Konvencijoje dėl genocido nusikaltimo užkardymo ir baudimo už jį, net jei tie veiksmai nepažeidžia tos šalies, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymų;

Temidė

Jei įvykdytas kuris nors iš minėtų nusikaltimų, šios Konvencijos nuostatos taikomos valstybinės valdžios atstovams ir privatiems asmenims, kurie veikia kaip tų nusikaltimų vykdytojai arba  tų nusikaltimų bendrininkai, arba tiesiogiai skatina kitus asmenis vykdyti tokius nusikaltimus, arba dalyvauja suokalbyje jiems vykdyti, nepriklausomai nuo jų baigties, o taip pat ir valstybinės valdžios atstovams, leidžiantiems juos vykdyti.

Vagifas Chačiatrianas vykdė nusikaltimus, patenkančius į tarptautinių kategoriją.

Pagal 1945 m. Tarptautinio karo tribunolo Įstatus tarptautiniais nusikaltimais buvo pripažįstami ypač pavojingi žmonijos civilizacijai pagrindinių tarptautinės teisės principų ir normų pažeidimai. Jie skirstomi į 3 grupes:

– nusikaltimai taikai;

– karo nusikaltimai;

– nusikaltimai žmoniškumui.

2002 m. liepos 1 įsigaliojo Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (Romos statutas), kuris numato tarptautinę baudžiamąją atsakomybę už 1) genocido nusikaltimus, 2) nusikaltimus žmonijai, 3) karo nusikaltimus ir 4) agresijos nusikaltimus.

Kaip matome, viename ir kitame tarptautiniame dokumente kaip karo nusikaltimus tarptautinė teisė traktuoja karo įstatymų ir papročių pažeidimus: okupuotų teritorijų civilių gyventojų žudymus, kankinimus bei ėmimą vergijon ar kitiems tikslams; karo belaisvių žudymą ar kankinimą; įkaitų žudymą, visuomeninės ar privačios nuosavybės plėšikavimą, beprasmišką miestų bei kaimų griovimą, karine būtinybe nepateisinamą naikinimą ir kt. Romos statuto 8 str. nustato Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją ilgam karinių nusikaltimų sąrašui.

Ir per Pirmąjį Karabacho karą, ir per 2020 metų karą Armėnijos Respublika, jos ginkluotosios pajėgos įvykdė tiek karo nusikaltimų, tad labai sunku bus surasti tarptautinėje humanitarinėje teisėje draudimą, kurio jos nebūtų pažeidusios. Kai po Armėnijos okupacijos buvo išvaduotos Azerbaidžano teritorijos, visas pasaulis pamatė armėnų įvykdytus karinius nusikaltimus.

Antrankiai

Bet jų kaltė neapsiriboja vien karo nusikaltimais. Armėnijos Respublika įvykdė agresiją prie Azerbaidžaną, kuri patvirtinta JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Tarybos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, Neprisijungimo judėjimo ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose. Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, Be to, jau įrodytas tas faktas, kad Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos Azerbaidžano Chodžaly mieste įvykdė genocidą. Azerbaidžanas turi surinkęs visus būtinus įrodymus toje baudžiamojoje byloje. O pats tas faktas pripažintas daugelio pasaulio valstybių.

Už visa tai atsakinga Armėnijos Respublika. Neabejojame, kad visi kaltininkai bus nubausti. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia.

Autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.08.03; 08:11

Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.

Taivanas – Kinijos teritorija

Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.  

Lietuvos gudravimai dėl Karabacho

Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.

Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas  Gabrielius Landsbergis

Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.    

Gėdingi dvigubi standartai

Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.

Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis

Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.

Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.

Ginčai dėl Lačino koridoriaus

Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.

Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai

Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.

Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.

Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys

Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?

Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto

Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.

Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…

Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?

2023.07.31; 09:00

Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje

Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.

Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.

Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.

Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.

Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus

Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.

Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.

Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.

Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?

Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis

Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.

Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.   

2023.07.28; 09:00

Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?

Kada KODĖL taps TODĖL?

Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.

Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”

Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.

Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.

Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis

Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.

Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.

Ką pasakytų Matas Valeika?

Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“ – turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.

Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.

Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?

Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?

Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.

Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte

O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).

Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).

Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?

Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.

Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.

Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?

Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.

O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.

Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.

Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava

Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.

Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.

Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.

Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?

Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?

2023.07.23; 08:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevanas, liepos 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas penktadienį įspėjo, kad esama didelės naujo karo su Azerbaidžanu tikimybės, ir apkaltino Baku vykdant genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
 
Baku ir Jerevanas dėl šio daugiausiai etninių armėnų apgyvendinto anklavo vaidijasi jau kelis dešimtmečius ir yra kariavę du karus – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis įsiplieskė 2020 m. Abi šalys nėra sudariusios taikos sutarties. Derybose, surengtose tarpininkaujant Europos Sąjungai (ES), JAV ir Rusijai, nebuvo pasiekta didelės pažangos.
 
„Kadangi taikos sutartis nebuvo pasirašyta, o jos neratifikavo abiejų šalių parlamentai, žinoma, (naujo) karo (su Azerbaidžanu) tikimybė yra didelė“, – interviu naujienų agentūrai AFP teigė N. Pašinianas.
 
Liepą dvišalė įtampa paaštrėjo, kai Azerbaidžanas laikinai uždarė Lačino koridorių – vienintelį sausumos kelią, jungiantį Armėniją su Kalnų Karabachu. Toks Baku žingsnis sukėlė nuogąstavimus dėl galimos humanitarinės krizės regione, kuris jau susiduria su maisto, vaistų ir energijos stygiumi.
 
„Kalbame ne apie rengimąsi genocidui, o jau vykstantį genocido procesą“, – pabrėžė N. Pašinianas. Jis nurodė, kad Vakarai ir Rusija turi padidinti spaudimą Azerbaidžanui, jog šis nutrauktų Kalnų Karabacho blokadą.
 
Lina Linkevičiūtė (AFP)
 
2023.07.22; 00:05

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.
 
„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave.  2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.
 
Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
 
Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.
 
„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.
 
Azerbaidžano pasienio punktas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.
 
Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.
 
Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.
 
Justina Vaišvilaitė (AFP)
 
2023.07.17; 06:00

Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2

Vilniaus  NATO viršūnių susitikimas – jau rytoj. Itin neramu. Neramu ne tiek dėl galimų provokacijų Baltarusijos – Lietuvos pasienyje ar iš Kaliningrado srities atskriesiančios raketos, pajėgiančios nuo žemės paviršiaus nušluoti trečdalį Lietuvos.

Karinio pobūdžio provokacijų derėtų kaip tik mažiausiai baimintis. Kam Kremliui rengti kovinius išpuolius, jei NATO viršūnių susitikimo metu Vilniuje ponas Vladimiras Putinas gaus tai, ko jam verkiant reikia? Nors Ukraina šiandien vienintelė šalis, kuri tikrai verta narystės Aljanse, jai, regis, nepasakys nieko konkretaus, kaip ir kada Vakarai priims į savo karines gretas. Dar pikčiau kalbant, Ukrainą ruošiamasi ciniškai išduoti. Ji jau buvo parduota 2008-aisiais NATO viršūnių susitikimo Bukarešte metu, kuomet išgirdo pareiškimą „nepriimsime, jūs dar nepasiruošę“. Ji buvo paaukota, kai jai draudė ginti okupuojamą Krymą 2014-aisiais, kai 2015-aisiais ją prievartavo pasirašyti neva ukrainiečiams naudingus Minsko susitarimus. Jei pagrindiniai 2008-ųjų, 2014-ųjų, 2015-ųjų išdavysčių kaltininkai – Angela Merkel, Barakas Obama, tai 2023-ųjų liepos mėnesio išdavystė – Joe Bideno projektas.

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kuo remiantis taip sakau? Liepos 10-ąją, NATO Viršūnių Susitikimo išvakarėse, dpa – ELTA paskelbė štai tokio pobūdžio informaciją: Jungtinės Valstijos, pasak prezidento Joe Bideno, yra pasirengusios pasibaigus karui pasiūlyti Ukrainai panašias saugumo garantijas, kokias taiko Izraeliui. Jis turėjo omenyje laikotarpį nuo karo pabaigos iki galimos šalies narystės NATO. Prisijungimo prie Vakarų gynybinio aljanso procesas užtrunka, sakė J. Bidenas interviu stočiai CNN, kuris visas buvo parodytas sekmadienį. Tarpiniu laikotarpiu JAV esą galėtų skirti Ukrainai reikalingų ginklų ir pajėgumų, kad ji galėtų gintis. Tačiau J. Bienas pabrėžė, kad tai būtų įmanoma tik paliaubų ar taikos susitarimo atveju.“

Štai ir išlindo yla iš maišo. Demokratų partijos atstovas J. Bidenas atvirai prabilo apie būtinybę organizuoti Rusijos – Ukrainos taikos derybas. Beje, prie derybų stalo Ukraina prievartaujama sėstis Rusijai naudingomis sąlygomis. J. Bideno kontroliuojami Baltieji Rūmai niekad niekur nepareikalavo, esą V. Putinas iki pirmojo taikos derybų posėdžio privalo išvesti savo kariuomenę iš visų okupuotų teritorijų, kadangi kitaip derybos – neįmanomos.

Oficialusis Vašingtonas atvirai prievartauja oficialiųjų Kijevą derėtis su V. Putinu būtent Kremliui palankiomis sąlygomis. Šantažo priemonė – iš Amerikos ir jos sąjungininkų ukrainiečiai daugiau nebegaus ginklų. Amerikiečiai beveik be užuolankų tvirtina: jei ir toliau narsūs ukrainiečių kariai priešinsis Rusijai, tuomet bus prarasta visa Ukraina, nes Ukrainos kariuomenei, kai JAV užsuks visus kranelius, tuoj trūks šaudmenų, artilerijos pabūklų, tankų.

Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis pakliuvo keblion situacijon. Galima manyti: ne mūsų reikalas. Mūsų šiuo metu nemuša, tai ir džiaukimės. Tačiau išduodant Ukrainą juk išduodami ir Vakarai, kurie neva labiau nei sotų gyvenimą myli demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Jei skeptiškai į J. Bideną žvelgiantys apžvalgininkai, pavyzdžiui, Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus, Gary Tabachas, iki užkimimo pastaruosius kelerius metus įrodinėjo, jog tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai dėl Ukrainos, dabar ši liūdna tiesa – tarsi ant delno.

Tiesa, youtube.com erdvėse esu aptikęs ukrainiečių politologų tvirtinimų, jog Vakarai neprivalo padėti Ukrainai nė viena grivina. Todėl įvykęs pats didžiausias stebuklas, kad Ukraina praėjusiais ir šiais metais iš JAV ir Europos sulaukė tiek daug pagalbos!

Youtube.com erdvėje savo kanalą turi ir dažnai Ukrainos temomis kalbantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas. Jis savo komentaruose dažnai skleidžia mintį, esą J. Bidenas nuoširdžiai norėtų padėti Ukrainai. Tačiau ši šalis tokia klaikiai korumpuota, Ukrainoje knibžda tiek daug Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, o V. Zelenskis nė piršto nejudino, kad šalintų negeroves, todėl JAV vadovas tiesiog negali rimčiau padėti ukrainiečiams ginant savo laisvę. 1994-ųjų Budapešto memorandumą, kuomet JAV prezidentas Bilas Klintonas ir Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras drauge su Rusijos vadovu Borisu Jelcinu įsipareigojo saugoti Ukrainos laisvę, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į iš Ukrainos išgabenamus atominius ginklus, ponas J. Švecas, žinoma, įvardina esant beverte deklaracija, neverta aptarimų.

Trys padėkos. Slaptai.lt nuotr.

Net jei nebūtų Budapešto memorandumo, visus pastaruosius metus maniau, jog Vakarai, kad ir klupdami, klysdami, nuoširdžiai padeda užpultoms, skriaudžiamoms valstybėms. Esą pareiškimai, jog Žemėje tegul bus kuo daugiau sąžiningumo, teisingumo, taikos, – ne tušti žodžiai. Tai – neva šventa Vakarų pareiga. Kad esu ne sykį savo rašiniuose gyręs NATO, byloja šių eilučių autoriui įteikti Lietuvos kariuomenės Padėkos raštai. Šiandien matau, jog NATO, atsisakęs priimti į savo gretas Gruziją (Sakartvelas) ir Ukrainą, jas sąmoningai atidavė į iki pat alkūnių kruvinas Rusijos rankas. JAV kažkodėl rūpi Kuveitas, Afganistano, Irako, Pietų Korėjos, Taivano likimai, o į Sakartvelą ir Ukrainą – nusispjauti. Klausiate – kodėl? Nes Sakartvelo ir Ukrainos ateitis rūpi … diktatoriui, autokratui, tarptautiniam nusikaltėliui V. Putinui. Vašingtonas akivaizdžiai nenori tramdyti Maskvos. Dabar net nesvarbu, kodėl kaip vyras su vyru vengia šnekėtis su Maskva – dėl baimių ar dėl slaptų susitarimų dalijantis įtakos zonas. Svarbiausia tai, kad savo elgesiu J. Bidenas  … padeda V. Putinui. J. Bidenas siunčia žinutę sienas su Rusija turinčioms valstybėms: jei Rusija jus puls, mes jus išduosime, parduosime, paliksime be pagalbos. Todėl būkite nuolankūs, klusnūs, kai Kremlius ko nors paprašys, juolab – pareikalaus. Šiandien taip suprantu J. Bideno „taikos planus“.  

Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Tad Vakarai daro viską atvirkščiai, nei turėtų daryti. Puikus pavyzdys – Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) išspausdintas 2023 metų Pasaulinis taikos indeksas (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“.  Į šį dokumentą mano dėmesį atkreipė Namikas Alijevas – Azerbaidžano diplomatas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius. Jis nustebęs dėl reitingo sudarytojų šališkumo. Savo publikacijoje „Labai netaikingas taikingumo indeksas“ (išspausdinta portale slaptai.lt) jis teiravosi, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalinti Ukrainai ir Rusijai? Tikrai – kaip jokios kaimyninės šalies neužpuolusi Ukraina gali būti maždaug tokia pat taikinga kaip ir Čečėniją, Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą, Siriją teriojanti, Baltarusiją pavergusi be šūvio, Kazachstaną šantažuojanti Rusija?!

Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų – griuvėsiai

Bet fantastiškiausia, pasak Azerbaidžano politiko N. Alijevo, kad tame „taikingumo indekse“ ir Armėnija užima žymiai garbingesnę 66-tą vietą, nei Azerbaidžanas. Azerbaidžanas – tik 95-oje eilutėje! Tikrai keista – beveik tris dešimtmečius Armėnija laikė savo rankose okupuotą azerbaidžanietiškąjį Karabachą, iš savo gimtųjų namų išvijo beveik milijoną azerbaidžaniečių, nuo žemės paviršiaus 1992-ųjų pavasarį nušlavė azerbaidžanietišką miestą Hodžaly, Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose sugriovė daugelį azerbaidanietiškų istorijos, kultūros, religijos paminklų, bet ji vis tiek – taikingesnė nei Azerbaidžanas? Dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun žudė turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus Europos ir JAV sostinėse, bet Armėnija vis tiek – draugiškesnė, taikingesnė, padoresnė už Azerbaidžaną? Visi šie tendencingumai tik todėl, kad Azerbaidžanas, nesulaukęs Vakarų pagalbos, 2020-aisiais sėkmingai per 44 dienas jėga iš Armėnijos vergijos išvadavo didžiąją Karabacho dalį?

Man regis, Vakarai galutinai susipainiojo savo vertybėse. Vis dažniau prie kryžiaus jie kala ne agresorių, o auką. Vakarai tarsi perša visiems nuomonę, jog neteisėtai puldinėti kaimynines šalis – leistina, o štai ginklu gintis aukoms – draudžiama. Šiandien šią žinią mums siunčia JAV prezidentas demokratas J. Bidenas. Jis tarsi akcentuoja – priešintis Rusijos interesams beprasmiška ir beviltiška. Kremlius vis tiek švęs pergalę.

2023.07.10; 06:50

Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Šiandien informacinio karo pobūdis tapo toks globalus, o vieni ar kiti jo instrumentai įgijo tiek vektorių, kad kartais labai sudėtinga objektyviai įvertinti ar suvokti bet kurios tarptautinės struktūros, apibendrinančios konkrečią pasaulio šalių gyvenimiškos veiklos patirties tą ar kitą ataskaitą. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus imi suprasti, kad vien ataskaita jos autoriai, prisidengdami nešališkumu, vienu ypu informaciniu ginklu pažeidžia įvairių regionų, šalių, politinių jėgų ir institutų interesus.

Šiomis dienomis Ekonomikos ir taikos institutas (IEP) išspausdino 2023 metų Pasaulinį taikos indeksą (GPI), kuris dažniau vadinamas „taikingumo indeksu“. Jo pastarųjų metų analizė rodo, kad pasaulio taikos vidutinis lygis smunka jau devintus metus iš eilės. Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai padarė išvadą, kad „pablogėjimų būta daugiau nei pagerėjimų, nes pilietiniai neramumai ir politinis nestabilumas po COVID-o nesilpsta, o regioniniai ir pasauliniai konfliktai stiprėja“.

Ekonomikos ir taikos institutas (IEP; Institute for Economics and Peace – Analysing peace and quantifying its economic value; būstinė įsikūrusi Sidnėjuje, o pasaulyje biurai veikia Niujorke, Briuselyje, Meksike, Hagoje ir Harare), naudodamasis savo metodika ir žiniasklaidos duomenimis, išmatavo taikingumo padėtį 163-ose nepriklausomose valstybėse ir teritorijose, kurioms visumoje tenka 99,7 pasaulio gyventojų. Buvo ištirta, kaip šalys įsitraukusios į vykstančius vidaus ir užsienio konfliktus, bandyta įvertinti vienos ar kitos tautos vidinį harmonijos ar nesantaikos lygmenį.

Taikingiausia iš 163 šalių pasirodė esanti Islandija. Tą reitingą ji išsaugo jau 15 metų. Po jos rikiuojasi Danija, Airija, Naujoji Zelandija, Austrija, Singapūras, Portugalija, Slovėnija, Japonija, Šveicarija. Keturios paskutinės – NATO narės.

Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.

Mus, be abejo, labiausiai domina Artimųjų Rytų ir NVS regiono šalių reitingas. Jis toks: Kataras užima 21 vietą, toliau – Estija – 25; 27 – Latvija; 35 – Kuveitas; 36 – Lietuva; 48 – Omanas; 57 – Moldova; 62 – Jordanija; 66 – Armėnija; 75 – Jungtiniai Arabų Emiratai; 76 – Kazachstanas; 81 – Tunisas, 84 – Marokas; 86 – Uzbekistanas; 94 – Gruzija; 95 – Azerbaidžanas; 96 – Alžyras, 100 – Turkmėnistanas; 101 – Kirgizstanas; 102 – Tadžikistanas‘ 108 – Bahreinas; 116 – Baltarusija; 119 – Saudo Arabija; 121 – Egiptas; 134 – Palestina; 135 – Libanas; 137 – Libija; 143 – Izraelis; 147 – Iranas ir Turkija; 154 – Irakas; 155 – Sudanas; 157 – Ukraina; 158 – Rusija; 161 – Sirija; 162 – Jemenas.

Ši tvarka, išvardijant minimas šalis, liudija reitingo sudarytojų šališkumą. Taigi, akivaizdu, kas buvo suinteresuotas 157 ir 158 vietas padalyti Ukrainai ir Rusijai. Kad nesijaustų įžeistos viena dėl kitos, 147 vieta paskirta Iranui ir Turkijai. Taikingų šalių šimtinę užbaigia „agresyvusis“ Turkmėnistanas.

Bet fantastiškiausia, kad Armėnija užima garbingą 66-tą vietą, kai tuo tarpu Azerbaidžanas – 95-oje vietoje!

Padidinimo stiklas. Slaptai.lt foto

Aš kreipiuosi į Ekonomikos ir taikos instituto (IEP) ekspertus. „Alio! Jūs mane girdite? Ar jūs atskridote iš kitos planetos? Jūs nežinote, kad:

1) Armėnijos Respublika įvykdė prieš Azerbaidžaną agresiją, kurią patvirtino JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, Europos žmogaus teisių teismo, Europos Tarybos, Islamo Valstybių Organizacijos, Neprisijungimo judėjimo dokumentai.

2) Dėl Armėnijos įvykdytos agresijos ir etninio valymo Azerbaidžane atsidūrė vienas milijonas pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių iš Armėnijos Respublikos.

3) Armėnijos Respublika tris dešimtmečius laikė okupavusi 20 proc. Azerbaidžano teritorijos, kurią sugriovė iki pamatų, ekocidu niokojo okupuotą teritoriją.

4)  Armėnijos Respublika vykdė genocidą Armėnijoje Chodžaly mieste, ten nužudė šimtus žmonių – vaikų, senukų, moterų.

5) Armėnijos Respublika užminavo okupuotas teritorijas, neperduoda Azerbaidžanui užminuotų laukų žemėlapių, ir šiandien šimtai tūkstančių pabėgėlių bei priverstinių persikėlėlių negali grįžti į savo gimtuosius namus.

6) Armėnijos Respublika ir iki šiandien neišvedė iš Azerbaidžano teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų, faktiškai dalis Azerbaidžano teritorijos ir iki šiol tebėra okupuota.

7) Armėnijos Respublika iki šiol blokuoja kitą Azerbaidžano teritoriją – Nachičevanės Autonominę Respubliką, nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų – atverti transporto komunikacijas, kurios turi sujungti ją su kita Azerbaidžano Respublikos teritorija.

8) Armėnijos Respublika šiuo metu trukdo valstybės sienos su Azerbaidžanu delimitavimo ir demarkavimo procesą, įvairiausiais metodais vilkina taikos sutarties pasirašymo procesą.

9) Armėnijos Respublika šiandien gyvena revanšistinėmis idėjomis ir aršiai ginkluojasi, apsirūpindama ginklais iš Indijos, Prancūzijos, kitų šalių“.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai

Tikiuosi, išgirsite. Grįžtu pas skaitytojus.

Mes nesiekiame šiomis pastabomis pateikti išsamią minimos ataskaitos analizę. Tačiau čia skaitytojui būtina žinoti, kad joje nemažai realybės iškraipymų. Indekso (GPI) metodika pagrįsta keletu indikatorių: terorizmas; prievartinės mirties atvejai; branduolinis potencialas; socialinis aprūpinimas; vidiniai konfliktai; tarptautiniai santykiai; nusikalstamumo lygis šalyje; BVP procentas karinėms išlaidoms; kokią dalį gyventojų sudaro viduje perkelti asmenys ar pabėgėliai. Kurie gi šios metodikos indikatoriai leido taip nusmukdyti Azerbaidžaną šiame reitinge?      

Izraelio Informacinių karų tyrimo instituto ekspertai rašo: „Įdomu suprasti, kodėl kariaujančios Ukraina ir Rusija yra vienoje pozicijoje, o, pavyzdžiui, tas pats Azerbaidžanas, tris dešimtmečius karštai konfliktuojantis su Armėnija, atsidūrė per 29 pozicijas žemiau? Tuo labiau, kad Azerbaidžane nėra antivyriausybinių demonstracijų, nusikalstamumo lygis daug žemesnis, o gyventojų gerovė žymiai aukštesnė? Tai kodėl gi Azerbaidžanas karingesnis už Armėniją? Ar ne todėl, kad čia aiškiai įžvelgiamas Prancūzijos suinteresuotumas Armėnija, kuris leido jai prastumti antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas senate, po kurių sekė kreipimasis į Europos Sąjungą dėl Azerbaidžano pripažinimo agresorium“.

Armėnijos parlamente – grumtynės. Youtube.com
Armėnijos protestuotoja. EPA-ELTA nuotr.

Reikia pripažinti, kad patį indeksą konstruoja konsultacijų metodu grupė ekspertų iš taikos (pasaulio?) institutų ir analizės centrų, kurie vadovaujasi Economist Group  tyrimų ir analizės padalinio – Economist Intelligence Unit (EIU), teikiančio prognozės bei konsultacijų paslaugas, duomenimis.

Kadangi EIU – tai konsultacinė firma, gyvuojanti dėka finansinės paramos, ji ne visada gali išlikti objektyvi, nes „kas moka, tas ir muziką užsakinėja“. Matyt, tokiu principu vadovaujasi ir Ekonomikos ir taikos institutas (IEP).

Tokie institutai ir centrai vykdo užsakymus tų, kas juos finansuoja. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju IEP ekspertams tereikėjo rasti argumentų, kad Globaliniame „taikos“ indekse paskirstytų vietas taip, kaip iš anksto nustatė užsakovas.

Analizės autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.07.06; 09:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.

„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.

Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.

Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.

Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.

R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.

Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.

Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.

Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.  

Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?

Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?

Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?

Joe Bideno kritimai

Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.

Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.

Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.

Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.

Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…

Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.

2023.07.05; 11:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų birželio 22 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak mūsų Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis kalbėdamas su Turkijos URM ministru teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą. 

Štai citata iš minėto pranešimo visuomenei, kurį paskelbė ELTA. „Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“. Taip sakė G. Landsbergis.

Žvelgiant iš šalies, tiktų pagirti Lietuvos diplomatijos šefą, kad, pergyvendamas dėl Švedijos reikalų, tuo pačiu rūpinasi Lietuvos saugumu. Tačiau šių eilučių autorius tokio pobūdžio politikų pareiškimus laiko primityviais. Tokių skelbimų autoriai, beje, tai būdinga visiems politikams, ne tik ministrui G. Landsbergiui, tenori parodyti, kaip jie šauniai pluša „vardan tos Lietuvos“. Daug teatrališkumo, daug gražių žodžių, daug susirūpinimo. Bet visa tai – dirbtina, nenatūralu, be kruopelytės nuoširdumo.

Be kita ko, – dar ir egoistiška. Vaizdžiai tariant, Lietuvos URM bosas tiesiog reikalauja palaiminti Švedijos narystę NATO, nes mums, lietuviams, tai gyvybiškai svarbu.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip, gyvybiškai svarbu. Beveik gyvybės arba mirties klausimas. Todėl, svarstant logiškai, oficialioji Ankara neturėtų prieštarauti Lietuvos pageidavimams. Bet būtent toks Lietuvos prašymas, kurį birželio 22-ąją pademonstravo ponas G. Landsbergis, – niekam tikęs. Bent keletą ėjimų į priekį matantis politikas turėjo šį Gordijaus mazgą numatyti dar tuomet, kai Švedijos sostinėje Stokholme demonstratyviai deginta musulmonams šventa knyga, kai švedų politikai lengva ranka kurdams dovanojo politinį prieglobstį suteikiančius dokumentus. Jau tuomet G. Landsbergis privalėjo viešai susirūpinti, ar Švedija elgiasi civilizuotai, demokratiškai, miesto centre laužuose pleškindama Koraną bei atmesdama turkų prašymus atidžiau pažvelgti į „kurdų problemą“. Nekiltų jokio žemės drebėjimo, jei ponas G. Landsbergis anuomet net būtų kritikavęs Švediją bent jau dėl knygų deginimo centrinėse miesto gatvėse. G. Landsbergio susirūpinimą, ar visuomet teisingai elgiasi oficialusis Stokholmas, laikyčiau pagrįstu. Klausimas, ar elgiamasi teisingai, – vienas iš svarbiausių, aktualiausių (nors labai dažnai užmirštamas). Broliai, kaimynai, partneriai turi teisę šnekučiuotis atvirai. Turi teisę net pasiginčyti, susibarti. Juk, kaip teigiama Švedijos ir Lietuvos konstitucijose, mes esame demokratiškos, atviros, žodžio laisvę ginančios valstybės.

Švedija: sudeginus Koraną, Malmėje kilo riaušės. EPA-ELTA nuotr.

Tad jau tuomet G. Landsbergis prarado puikią progą pabarti kvailiojančią Švediją. Turkija būtų pastebėjusi Lietuvos pastangas ieškoti tikrosios tiesos, tikrųjų vertybių. Tačiau jaunasis Gabrielius švedams nė kiek nepriekaištavo. Todėl jis mažumėlę panašus į egoistą, kuris tik prašo, reikalauja, mainais nieko neduodamas.

Beje, jaunasis Gabrielius susikompromitavo Turkijos akyse ne vien dėl nenoro atviriau įvertinti anuometinius Švedijos kvailiojimus. Lietuva pati tebežingsniuoja bjauriu nuodėmės keliu. Omenyje turiu 2005-uosius metus, kuomet Lietuvos parlamentas specialia rezoliucija pasmerkė Turkiją dėl 1915-ųjų metų tragedijos.

Lietuva turi teisę analizuoti, kas dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje. Jai negali niekas uždrausti smerkti tą ar kitą pusę dėl į genocidą panašių žiaurumų. Tačiau tai reikia daryti civilizuotai. Lietuva pirmiausia turėjo nusiųsti istorikų, istorijos tyrinėtojų, žurnalistų grupę į Ankarą ir Stambulą studijuoti turkiškų archyvų. Po pusmečio intensyvių tyrinėjimų privalėjo savus istorijos analizuotojus nuskraidinti į Baku, kad šie skersai išilgai išnarpliotų senuosius azerbaidžaniečių rankraščius. Tuomet lietuviškoji delegacija privalėjo keliauti į Jerevaną peržiūrėti, kas rašoma armėniškuose dokumentuose. Bet šiandieninė Armėnijos valdžia svetimųjų neįsileidžia į savo archyvus, todėl tokia kelionė bent šiomis dienomis neįmanoma. Ir tik po rimtų tyrinėjimų Lietuvos parlamentas, susipažinęs su parvežtų dokumentų kopijomis, turėjo teisę vertinti, ar egizstavo „armėnų tautos genocidas“. Žodžiu, 2005-aisiais metais antiturkišką rezoliuciją lietuviai politikai priėmė netyrinėję nei turkiškų, nei azerbaidžanietiškų, nei armėniškų archyvų. Kažkas šūktelėjo Vakaruose, esą musulmonai turkai ir musulmonai azerbaidžaniečiai skriaudė krikščionis armėnus, ir Lietuva linkusi aklai patikėti. Ar begalima pasielgti kvailiau? Tikriausiai šis žingsnis – vienas iš absurdiškiausių Lietuvos istorijoje.

Turkijos vėliava

Šiandien – 2023-ieji. G. Landsbergis valdžioje jau – trejetą metų. Bet negirdėjau, kad Lietuvos valdančioji dauguma būtų bent jau įpareigojusi Turkijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje reziduojančius diplomatus susipažinti su archyviniais dokumentais, leisiančiais bent kiek giliau suvokti, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėse Osmanų imperijos žemėse. Štai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šių metų birželio 12-ąją įteikė skiriamuosius raštus naujajam Lietuvos ambasadoriui Armėnijoje ponui Andriui Pulokui. Ar šis Lietuvos ambasadorius išdrįs domėtis, kodėl Armėnija savo archyvus, skirtingai nei Turkija ir Azerbaidžanas, laiko aklinai uždarytus?

Azerbaidžano vėliava

O juk atsakymas – akivaizdus. Armėnija bijo atvirauti, mat tuomet paaiškės ne tik išdavystės tuometinėje Osmanų imperijoje, bet ir nusikaltimai engiant, žudant, iš gimtųjų namų vejant azerbaidžaniečius. Oficiali Armėnija nenori, kad pasaulis kuo plačiau sužinotų, jog dar visai neseniai net Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžanietiškas, ką jau bekalbėti apie Karabachą. Atidžiau pavarčius senuosius rankraščius paaiškėtų ypač ciniška didžioji afera dėl neva armėniškojo Karabacho. Išlįstų į paviršių visos demagogijos, visos klastos, kaip armėnų separatistai kvailino Europą, primesdami mums savo tendencingąjį požiūrį į Kaukazo istoriją. Galų gale Armėnija visais įmanomais būdais slepia žinias apie savo organizacijas ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, kurios vos prieš kelis dešimtmečius rengė teroro aktus prieš turkų diplomatus ne vien Pietų Kaukaze, bet ir Europoje, JAV, Australijoje. Bet Lietuva kažkodėl nepriėmusi nė vienos rezoliucijos, jog turkų diplomatų ir konsulų žudymas Europos sostinėse Paryžiuje, Berlyne, Madride ar Romone, – nusikaltimas.

Taigi pono G. Landsbergio pokalbis su naujuoju Turkijos diplomatijos bosu, drįstu manyti, – egoistiškas. Mes reikalaujame, kad turkai duotų ir tą, ir aną, dar prašysime, kad patvirtų visus Baltijos šalių gynybos planus, dar reikalausime, kad turkų naikintuvai saugotų mūsų oro erdvę, turkų kariai dalyvautų bendrose pratybose, turkų karo laivai patruliuotų Baltijos jūroje, bet patys – nė piršto nepajudiname, kad pasidomėtume, kokių nuoskaudų turi Turkija ir jos sąjungininkas Azerbaidžanas. Deja, Lietuva per pastaruosius trejetą metų nežengė nė vieno rimto žingsnio, kad giliau pažintų Turkiją ir Azerbaidžaną. Tik apsimetė, jog domisi. Mes nesugebėjome organizuoti net ekspedicijos į Ankaros ir Baku archyvus.  

2023.06.26; 08:00  

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.

Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.

Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.

Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.

Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto

Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.  

O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.  

Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.

Kinijos karys. Youtube.com

Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.

Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.

Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?

Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”

2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!

Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai  – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.

Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.

Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.

Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?

2023.06.20; 10:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Birželio 15-ąją televizija LRT ir informacinė agentūra ELTA paskelbė svarbų buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno pareiškimą, esą NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai turėtų būti pasiūlyta tapti NATO nare.

 „Asmeniškai manau, kad atėjo metas pakviesti Ukrainą ir tai turėtų būti padaryta Vilniaus viršūnių susitikime. O jei ne Vilniuje, tai kitais metais vėliausiai. Bet Vilniuje mes turėtume nubrėžti aiškų kelią, kaip Ukraina turėtų įstoti į NATO“.

 Buvusio NATO generalinio sekretoriaus teigimu, jei Ukraina nebūtų pakviesta tapti NATO nare dėl šalyje tebevykstančio karo, tai suteiktų Rusijai motyvacijos tęsti agresiją.

Buvęs generalinis sekretorius taip pat sakė, kad Krymo aneksija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje privertė pasimokyti iš praeities klaidų.

 „Žvelgdami į praeitį galime pasakyti, kad mes padarėme daug klaidų ir pagrindinė klaida buvo nuvertinti Putino ambiciją ir žiaurumą. Dabar mes pasimokėme iš istorijos. Ir turime pasimokyti, kad taikymasis neskatina taikos, jis skatina tik karą ir konfliktą. Jie gerbia tik vieną kalbą – galios ir vienybės kalbą. Mes turėtumėme pademonstruoti ir vieną, ir kitą Vilniaus susitikime“, – tikino A. Rasmussenas.

Jei manęs paklaustumėte, ar pritariu tokiai buvusio NATO generalinio sekretoriaus pozicijai, atsakyčiau „taip, pritariu“. Dar pridurčiau, jog toks paraginimas prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis – sveikintinas. A. F. Rasmussenas kalba teisingai.

Tačiau ar galime aklai pasitikėti A. F. Rasmusseno nuoširdumu? Karti gyvenimiška patirtis nuolat mums primena istorijas, kai žodžiai dažnai vėliau skirdavosi nuo darbų arba mums būdavo specialiai sąmoningai ir akiplėšiškai meluojama. Pavyzdžiui, mušamasi į krūtinę, jog Ukrainą būtina kuo skubiau priimti po NATO politiniu – gynybiniu skėčiu, o realiai viskas daroma, kad jos Briuselis niekad niekada nepriimtų. Taip negalėtų nutikti?

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Štai viešojoje erdvėje mums, atidžiai sekantiems, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, puikiai žinomas Aleksejus Arestovičius yra prisipažinęs ( ir be prisipažinimų dabar jau akivaizdu), jog 2022-aisiais pirmosiomis karo savaitėmis jis padėtį fronte specialiai pagražindavęs. Esą tai būta švento melo. Reikėjo sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą savo jėgomis. Gal ir teisinga pozicija. Bet šiandien karinis apžvalgininkas A. Arestovičius vėl labai didelis optimistas, komentuodamas Ukrainos kariuomenės žingsnius. Suprask, Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, nes Vakarai duos ginklų bei šaudmenų tiek, kiek Kijevui reikės. Tačiau A. Arestovičiaus per kraštus trykštantis optimizmas dabar jau nekelia  didelio pasitikėjimo. Daug abejonių. Gal vėl blefuoja, tegul ir gerų ketinimų vedinas.

O kaip perprasti politikus, kurie įvykius, sakykim, Europoje vertina teisingai, užtat Kaukaze – akiplėšiškai meluoja? Jei pamelavo ten, tai kokias garantijas turime, jog negudrauja čia ir dabar? Omenyje turiu būtent A. Rasmusseną.

Štai vos prieš keletą mėnesių buvau paskelbęs dvi publikacijas „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ ir „Už proarmėnišką poziciją – nuo 150 iki 400 tūkst. eurų honoraras“. Jose komentavau būtent apie NATO ir Ukrainos santykius šiandien teisingai kalbančio A. Rasmusseno viešnagę Armėnijoje šių metų kovo mėnesį.

Trumpai priminsiu, ką šių metų kovo mėnesį rašiau minėtuose savo straipsniuose.

Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.

Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.

Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas, atvykęs į Jerevaną, išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui.

Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone

Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.

Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.

Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa tarsi palaikė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta tik kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas? Kodėl gailimasi Armėnijos. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens.

Andersas Foghas Rasmussenas. Wikipedia.org nuotr.
Andersą Foghą Rasmusseną demaskuojantis dokumentas

Ilgai netrukus paaiškėjo, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti.

Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikė dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.

Tik vis dar neaišku, ar pinigai buvo sumokėti. Gal po į viešumą iškilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakė honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorėjo mokėti A. F. Rasmusenui, šiems faktams iškilus į paviršių?

Dabar jau ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes žinome, ko verti pono A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl Karabacho (honoraras svarbiau nei tiesa?). Todėl brolius lietuvius raginu nepult žavėtis šiuo buvusiu NATO vadovu. Nėra jokių garantijų, jog suklupęs Pietų Kaukaze nesuklups ir kitoje vietoje.

2023.06.15; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Kuo arčiau liepos 11-oji, tuo daugiau nerimo. Taip, NATO viršūnių susitikimas Vilniuje, organizuojamas liepos 11 – 12 dienomis, – vienas iš didžiausių ir svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Taip, Lietuva pagrįstai didžiuojasi, jog keturiasdešimt NATO šalių atstovų šiuo ypatingai sudėtingu laikotarpiu derėsis būtent Vilniuje. Šios 2023-ųjų metų NATO aljanso narių derybos rengiamos itin niūriu, pavojingu, sudėtingu metu – Rusija užpuolusi Ukrainą, prie NATO sienų kilęs pats tikriausias karas. Šio karo baigtis, nepaisant didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo, nėra iki galo aiški. Taip pat nėra šimtaprocentinių garantijų, jog Kremliaus diktatorius nesumanys atakuoti NATO aljansui priklausančių šalių, nepanaudos branduolinių ginklų.

Todėl nesuklysiu pasakęs, jog liepos viduryje Lietuvos sostinėje bus narpliojami visiems gyvybiškai svarbūs klausimai. Arba – arba. Gyvybė arba mirtis. Jei Vakarų lyderiai priims teisingus sprendimus, agresyvi Rusija bus sutramdyta. O Lietuvos sostinė įeis į Pasaulio istoriją kaip miestas, kuriame Vakarų politikai priėmė teisingus sprendimus, sudariusius galimybę „Rusiją nustumti į deramą vietą“. Bet jei į Vilnių susirinkę ponai prie derybų stalo vien gražiai kalbės, nepajėgdami deramai padėti Ukrainai, mūsų sostinė greičiausiai taps nusivylimo, apatijos ar net išdavysčių sinonimu.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu: jei Rusija įsitvirtins ukrainiečių žemėse, o NATO tik bejėgiškai skėsčios rankomis, Vladimiras Putinas taps dar įžūlesnis – palaužęs Kijevą imsis Baltijos šalių ir Lenkijos. Deja, tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose esama „gudručių“, kurie mano, jog, jei V. Putinui paaukosime Ukrainą, kraugerio alkis bus numalšintas, ir Kremliaus diktatorius daugiau niekur niekad nesiverš. Taip manyti – kvaila. V. Putino apetitai – dideli. Jei jau atvirai, jam ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos per maža. Jam reikalinga mažų mažiausiai visa Rytų Europa. Tačiau apgaudinėti save ir kaimynus, esą V. Putinui užteks Ukrainos, – labai patogu.

Todėl nenorėčiau, jog NATO viršūnių susitikimas mano gimtajame mieste taptų būtent tuo derybų stalu, prie kurio sotaus ir ramaus gyvenimo išpaikinti bei patologiškai rusų kariuomenės bijantys Vakarų bosai tyliai nutars aukoti Ukrainą.  

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra viešai pareiškęs, kad jo šalies dalyvavimas artėjančiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje būtų beprasmiškas, jeigu Ukrainai dalyviai  nepasiųstų  aiškios žinios dėl stojimo į Aljansą terminų. Taip jis pasakė duodamas interviu „The Wall Street Journal“. Prezidentas taip pat pabrėžė suprantąs, kad, vykstant karui, Ukraina negalės tapti NATO nare, tačiau itin svarbu išgirsti, kada ji bus priimta į Aljansą pasibaigus karui su Rusija. V. Zelenskis akcentavo: „Kai kurios NATO valstybės taip bijo Rusijos Federacijos, kad net neįsivaizduoja Ukrainos vakarietiškose struktūrose. Jeigu mūsų nemato NATO aljanse ir neduos signalo Vilniuje, tai Ukrainai šiame samite nėra ką veikti“.

Ar Vakarai pajėgūs išduoti Ukrainą? Panašių išdavysčių matėme.

Pirmiausia prisiminkime, kaip 1994-ųjų rudenį Rusijai buvo paaukota Čečėnija. Tik pamanyk, tai – Rusijos vidaus reikalas. Tad Ramzanas Kadyrovas – tai ir Vakarų ištižimo vaisius. Džocharas Dudajevas vakariečiams atrodė per daug kategoriškas, per daug drąsus, per mažai demokratiškas, per mažai gerbiantis žmogaus teises, tad Vakarai turi … „tyrą lyg vaiko ašara” poną R. Kadyrovą. 

Antroji Vakarų išdavystės auka yra Gruziją, arba, kaip dabar ši šalis oficialiai vadinama, – Sakartvelą. Leiskite paklausti, kas kaltas, jog Gruzijos kalėjime šiandien mirtimi vaduojasi buvęs provakarietiškas Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis? Leiskite pasiteirauti, kas kaltas, kad Tbilisyje vėl į valdžią atėjo prorusiškos jėgos? Be jokios abejonės, – Kremlius. Rusija kišasi į savo kaimynių vidaus reikalus kaip įmanydama, neleistinais, pačiais bjauriausiais būdais – spausdama karinėmis priemonėmis, papirkinėdama, žudydama, meluodama, šantažuodama ekonominėmis blokadomis. Tiesa, kalti ir patys gruzinai, nesugebėję deramai pasipriešinti Rusijos politiniam ir ekonominiam šantažui.

Michailas Saakašvilis. Viešnagė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet nejaugi nėra daugiau kaltųjų? Leiskite pateikti patį svarbiausią, patį skandalingiausią klausimą: kodėl dėl 2008-aisiais tuometinę Gruziją ištikusios tragedijos neapsiverčia liežuvis priekaištauti Vakarams – NATO ir Europos Sąjungai? Man regis, rimtas, konkrečias pažangos reformas šalyje įtvirtinti sumanęs, į NATO ir ES įstoti pasišovęs M. Saakašvilis suraitė tik vieną bjaurią klaidą – per daug pasitikėjo Vakarais. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis viliojo Tbilisį pasirinkti vakarietiškos demokratijos standartus. Tačiau širdies gilumoje greičiausiai nė neketino priimti šios Kaukazo valstybės į savo gretas, nes kam, pavyzdžiui, ES verslininkams įsigyti dar vieną konkurentą? Jau dabar nuo galvos iki kojų biurokratinė ES plyšta per visas siūles, ES nariams jau seniai keblu tarpusavyje susitarti dėl menkiausių sutarčių. Priglaudus Gruziją juk būtų dar sunkiau…

O jei Europa ir nuoširdžiai ketino Tbilisį priimti į savo šeimą, tai neperspėjo dėl svarbiausiojo. Briuselis ir Vašingtonas privalėjo tuometiniam Gruzijos lyderiui M. Saakašviliui labai atvirai pasakyti: jei puls Rusija, nepadėsime jums nei karinėmis, nei ekonominėmis priemonėmis, o Rusija, jei jums seksis, būtinai puls. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis turėjo pareigą perspėti gruzinus: Rusijos agresijos dienomis paliksime jus vienui vienus, apsiribosime vien piktais antirusiškais pareiškimais, kurių vertė – jokios vertės, nebent – tualete užpakaliui nusišluostyti.

Sakartvele – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Taigi Vakarai gruzinus ciniškai išdavė 2008-aisiais, kai Rusija agresyviai puolė Gruziją prisidengdama tautinių nesutarimų korta. Vakarai buvo tokie ciniški, kad net keli jų lyderiai išdrįso už atlapų griebti M. Saakašvilį, neva šis taip pat privėlė klaidų. Vakarietiškos išdavystės kaina – nuo Gruzijos atplėšta visa Pietų Osetija ir Abchazija ir ryškus Gruzijos dreifavimas Rusijos pusėn.  

Todėl nesmerkiu Sakartvelo ministro pirmininko Iraklijaus Garbašvilio, šių metų gegužės mėnesį tarptautiniame forume Kataro sostinėje Dohoje paaiškinusio, kodėl jo vyriausybė 2023ž-aisiais netaikys sankcijų Rusijai dėl jos karo Ukrainoje. Pirma, tai sužlugdytų šalies ekonomiką. Antra, kai 2008-ųjų rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją, Vakarai nenukreipė prieš Rusiją nė vieno mažyčio ekonominio draudimo. Prekiavo su Rusija kaip iki karo, tarsi Kaukaze nieko blogo nebūtų nutikę.

Sakartvelo premjeras mato dvigubus standartus. Kaip praneša ELTA, remdamasi AFP ir EPA pranešimais, I. Garbašvilis priekaištavo Dohoje:  „Kur logika? Karas mūsų šalyje nebuvo karas, o karas Ukrainoje yra karas? Na, turiu pasakyti, jog buvome gana nusivylę, kai po 2008-ųjų Rusijos karo prieš Sakartvelą verslo ryšiai buvo tęsiami, kaip įprasta. To niokojančio karo rezultatas toks, kad Rusija užėmė 20 procentų mūsų teritorijos. Mūsų istorinėse žemėse Rusija įkūrė dvi karines bazes“.

Azerbaidžano pasienio punktas

O kas dėjosi 2013-ųjų lapkričio 28-ąją Vilniuje surengtame Rytų partnerystės viršūnių susitikime? Tas pats vakarietiškas cinizmas: Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina kviečiamos dreifuoti Vakarų kryptimi neperspėjant jų dėl galimų karinių Rusijos išpuolių. Vilniuje viešai neištarti svarbiausi akcentai: jei Rytų partnerystės programomis susigundžiusias šalis terorizuos Maskva, NATO ir ES spruks į krūmus. Laimė, į Vilnių neva svarbiems pokalbiams pakviestų šalių vadovai ir patys suprato, kas kuo kvepia. Tąsyk nesusigundė europietiškais meduoliais. Prieš akis mirguliavo tragiška Gruzijos patirtis. Visų galvose kirbėjo ta pati mintis: „pirmiausia pažabokite Rusiją, tuomet kvieskite į svečius “. Tad iš 2013-ųjų diskusijų Vilniuje apie stebuklingai naudingas rytų partnerystes – kaip iš ožio pieno. Nebent nauda laikysime milžiniškų lėšų švaistymą tuščioms kalboms.

Beje, 2013-ųjų susitikimas Vilniuje buvo keistas dar ir tuo, kad į jį pakviesta Armėnija. Tarp Armėnijos ir kitų Rytų partnerystės programos šalių – milžiniškas skirtumas. Nei Baltarusija, nei Moldova, nei Ukraina, nei Gruzija, nei Azerbaidžanas tuomet nebuvo okupavęs nė metro svetimų teritorijų. O Armėniją tuomet derėjo laikyti pačia tikriausia agresore – ji buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir septynetą gretimų azerbaidžanietiškų rajonų. Iš Azerbaidžano ji tuomet buvo atplėšusi apie 20 proc. žemių. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl Armėnijos agresijos buvo priversti palikti savo gimtuosius namus.

Taigi oficialusis Jerevanas, kaip ir tuometinis Kremlius, buvo okupantai. Tik kitokie dydžiai ir galimybės. Rusija – didelis, milžiniškas okupantas. Armėnija – mažesnė. Ir vis tik agresorius yra agresorius. Todėl oficialusis Vilnius neturėjo teisės kviesti į susitikimą Armėnijos. Pirma grąžink Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisias užgrobtą Karabachą, tuomet belskis į ES duris. Tačiau tiek Lietuva, tiek kiti Lietuvos partneriai Europoje nusispjovė į lygybės principus – begėdiškai pritaikė dvigubus standartus. Vieną plėšiką smerkė, kitą – glostė.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Nors palankumas dvigubiems standartams – labai pavojingas. Galime susipainioti, galime netekt daug potencialių draugų. Mes jau sulaukiame pagrįstų priekaištų ne tik iš Sakartvelo premjero lūpų. Mums priekaištauti dėl dviveidystės turi teisę ir Azerbaidžanas: „Armėnijos agresija prieš Azerbaidžaną nebuvo karas, išpuolis prieš Gruziją – joks karas, o štai Rusijos karas Ukrainoje – jau tikras puolimas?“

Todėl ir nerimauju, kad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje organizuojama milžiniška politinė diskusija netaptų „tuščiais pliurpalais“. Galimi patys keisčiausi netikėtumai. Rusija pasyviai nesėdi sudėjusi rankų. Ji intensyviai Vakaruose ieško partnerių, kurie prievartautų Ukrainą vardan neva šventos taikos paaukoti savų teritorijų, mat „Rusijos vis tiek nepriversite atsiklaupti ant kelių”.

O jei kalbėtume pusiau rimtai, pusiau juokais, turime ir kitokio pobūdžio problemų. Lažinkimės, kiek kartų parkris, suklups, atsitrenks galva į durų staktą ar diskusijos metu užmigs JAV prezidentas Joe Bidenas, jei vis tik teiksis atskristi į Vilnių? Vienas iš paskutiniųjų JAV prezidento suklupimų – Karinių oro pajėgų akademijoje El Paso apygardoje Kolorado valstijoje šių metų birželio 2-ąją. JAV prezidentas per absolventų išleistuvių šventę nueidamas nuo scenos užkliuvo už juodo smėlio maišo ir parkrito.

Joe Bidenas tampa JAV gėda. Lietuvos ryto televizija. Laida Reporteris

Parkristi, žinoma, gali ir jaunas, stiprus vyras. Bet aštuoniasdešimties metų sulaukęs JAV prezidentas pastaruoju metu per daug dažnai kritinėja lipdamas lėktuvo trapu, važiuodamas dviračiu arba leisdamasis nuo scenos. Tokie stipriausios pasaulyje šalies lyderio suklupimai neprideda Amerikai solidumo. Akivaizdu, kad J. Bidenas – per daug senas, kad rimtai prezidentautų. Galimos aliuzijos: jei prezidentas vos bepastovi ant kojų, tai ir šalis tokia pat – ant molinių kojų.

Ir vis tik tegul J. Bideno kritimai netampa juodu pranašu, bylojančiu, kad ir Vašingtono vadovaujamas NATO viršūnių susitikimas suklups „lygioje vietoje“. Nesuklupkime, nepargriūkime. Viliuosi, jog šį sykį Vakarams užteks proto ir drąsos solidžiai paremti nuo Rusijos agresijos drąsiai besiginančią Ukrainą. Europą nuo Rusijos invazijos ginantys ukrainiečiai šito nusipelnė.

2023.06.05; 15:00

Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“

Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.

O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.

Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.

Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.

Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !

Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.

Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“

Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis

Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?

Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.

Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.

2023.05.23; 08:00

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Azerbaidžano vadovu Ilhamu Alijevu.
 
Šalių vadovai pasirašė bendradarbiavimo susitarimus aplinkosaugos, jaunimo ir teisėsaugos srityse. Taip pat buvo atidarytas antrą kartą vykstantis Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, po susitikimo pažymėjo G. Nausėda.
 
„Tai stiprus, teigiamas impulsas mūsų dvišaliams ryšiams“, – komentuodamas susitikimą pabrėžė šalies vadovas.
 
Pasak G. Nausėdos, Lietuva tvirtai palaikanti partnerystės tarp ES ir Azerbaidžano plėtrą.
 
„Turime išnaudoti rytų partnerystės teikiamas galimybes bendradarbiauti ir ieškoti būdų gilinti strateginę partnerystę. ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo išplėtimas energetikos srityje padarė teigiamą įtaką ES energetikos rinkai ir padėjo ES žiemos metu apsirūpinti energijos ištekliais“, – žurnalistams prezidentūroje sakė G. Nausėda.
Oficialus susitikimas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
 
Jis taip pažymėjo, kad Lietuva remia taikų ir tvarų Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis ir tvirtai palaiko ES ir transatlantinių sąjungininkų pastangas tai pasiekti.
 
„Rusijos vykdomo brutalaus karo prieš Ukrainą kontekste mūsų partnerystė įgyja naują prasmę ir šviesą. Turime dirbti kartu, užkertant kelius apeiti sankcijas ir remti Ukrainą iki pergalės“, – pažymėjo G. Nausėda.
 
Šalių vadovų susitikimo metu, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiko su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.05.22; 13:00

Lačino – Hankendžio kelyje

Gintaras Visockas

Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.

Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.

Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava

Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.

Azerbaidžano pasienio punktas

Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.

Kaip nutiks šį sykį – pažiūrėsime.

2023.05.22; 09:00

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda gegužės 22 dieną susitiks su oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančiu Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. 

Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptars dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Informacija žiniasklaidai:

Gegužės 22 d.

09.30 Oficiali pasitikimo ceremonija (Prezidentūros kiemas)

09.40 Oficiali nuotrauka ir pasirašymas svečių knygoje (Baltoji salė)

10.05 Bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Azerbaidžano dokumentų pasirašymo ceremonija (Baltoji salė)

10.15 Lietuvos ir Azerbaidžano delegacijų susitikimas (Derybų salė)

11.10 Pasisakymai žiniasklaidai (Baltoji salė)

14.00 Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumo atidarymas (Grand Hotel Kempinski Vilnius) 

 
XXX
 
Slaptai.lt redakcijos prierašas
 
Azerbaidžano vėliava

Lietuva ir Azerbaidžanas tarpvalstybinius santykius pirmą sykį užmezgė 1918 liepos 23 dieną, kai Lietuvos Taryba savo atstovu Kaukazo valstybėse paskyrė Tbilisyje rezidavusį P. Dailidę. Jis ėjo Lietuvos Respublikos atstovo Užkaukazės respublikose pareigas. 1919–1920-aisiais Baku mieste dirbo Lietuvos konsulatas (konsulas – Vincas Krėvė Mickevičius).

1920-aisiais Sovietų Rusijai okupavus Azerbaidžaną, lietuvių ir azerbaidžaniečių bendradarbiavimas buvo sužlugdytas iki pat SSRS subyrėjimo 1990-ųjų.

Azerbaidžanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metų rugsėjo 10 dieną. 1991-ųjų gruodžio 20-ąją Lietuva pripažino Azerbaidžaną esant nepriklausoma valstybe. Nuo 1992 iki 1995-ųjų trejetą metų Vilniuje pirmiausia veikė Azerbaidžano atstovybė. O 1995-ųjų pabaigoje jau užmegzti šalių diplomatiniai santykiai. 2001–2006-aisiais Lietuvai Azerbaidžane pirmoji atstovavo Halina Kobeckaitė (jos rezidencija buvo Turkijoje). 2007–2011-aisiais pirmoji Azerbaidžano ambasadorė Lietuvoje buvo Naira Shakhtahtinskaya (2007 – 2011-ieji metai). 2013 – 2019-aisiais metais Lietuvoje rezidavo nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius Hasan Mammadzada. Nuo 2019-ųjų Azerbaidžano ambasadai Vilniuje vadovauja ambasadorius Tamerlanas Garajevas.

Azerbaidžano lyderio Ilhamo Alijevo šių metų gegužės 22-osios vizitas į Lietuvą – ne pirmasis. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas jau yra lankęs Lietuvą su trimis oficialiais vizitais. Tai nutiko 2007 ir 2013 metais. Į Azerbaidžaną oficialių vizitų buvo atvykę ir Lietuvos prezidentai. Tai – prezidentas Valdas Adamkus (2005, 2006, 2007, 2008), prezidentė Dalia Grybauyskaitė – 2011-aisiais, o prezidentas Gitanas Nausėda – 2022 metais.

2023.05.21; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.

Avantiūra Kinijos tema

Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.

Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.

Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.

Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.

Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).

Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.

Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.

Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.

Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.

Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.

Avantiūra Armėnijos tema

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.

Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.

Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.

Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.

Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.

Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.

Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.

Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.

Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.

Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane

Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.

Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.

Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.

Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto

Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.

Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.

Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.

2023.05.16; 11:00

Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.

Briuselis, gegužės 14 d. (AFP-ELTA). Tęsiantis konfliktui dėl Karabacho, sekmadienį Briuselyje pokalbių susitiko Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Jie susitiko tiesioginių konsultacijų, pranešė ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas.
 
Tai jau penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, susitinka Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais susitiko atskirų pokalbių.
 
Pokalbiai vyksta tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Penktadienį Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti.
 
N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.
 
Armėnija ir Azerbaidžanas laikomi aršiais priešais. Abi šalys yra įsivėlusios į jau kelis dešimtmečius besitęsiantį teritorinį konfliktą dėl Karabacho regiono. Baku ir Jerevanas dėl jo yra kariavę du karus.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2023.05.15; 07:00