Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė

Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.  

Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.

O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?

Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.

Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.

Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?

Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.

Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.

Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.

XXX

Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.

Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?

Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“. Režisierius – Marijonas Giedrys

Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.

Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.

Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.

Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…

Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?

Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:

– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.

„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…“ Tokio štai būta tėviško patarimo.

Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.

Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.

Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…

XXX

Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“. 

Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…

Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.

Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.

Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.

Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.

Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.

O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?

Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.

Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.

– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.

Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.

Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę  girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?

Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.

Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?

XXX

Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja. 

Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.

Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.

Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…

Mažoji Lietuva

Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?

Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.

O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…

Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.

Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.

Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.

Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.

Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.

Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.

Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.

XXX

Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.

Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.

Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.

Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.

Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.

Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.

Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!

Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.

Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.

Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.

Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.

Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.

Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.

Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.

Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.

Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.

Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…

Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.  

Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.

– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.

– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.

Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.

– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.

Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:

– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.

– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.

Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.

Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.

Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.

Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.

XXX

Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.

Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.

Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.

Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.

Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.

Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.

Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.

Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.

Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.

Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.

Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…

Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.

XXX

Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.

Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.

Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.

Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.

Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?

Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.

Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.

Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.

Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.

Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.

Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.

Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai  grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.

Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?

Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.

O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?

Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams. 

2020.09.20

Energetikos ekspertas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Romas Švedas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius ir energetikos ekspertas Romas Švedas sako, kad Baltarusija dėl energetinės priklausomybės nuo Rusijos yra atsidūrusi kritinėje padėtyje, o tai gali trukdyti net ir naujam Baltarusijos vadovui įgyvendinti pokyčius šalyje.
 
Tuo metu Lietuvos pašonėje statoma Astravo atominė elektrinė (AE), jo nuomone, yra instrumentas, atsiliepsiantis ir Lietuvos energetinei priklausomybei nuo Rusijos.
 
„Mano vertinimu, energetikos sektorius yra ypač veiksminga Rusijos priemonė daryti įtaką Baltarusijai, politiniams režimams, darant įtaką žmonėms, formuojant nuomonę, griaunant idėjas, norą nors kažkiek tos demokratijos turėti daugiau. Baltarusijos energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra absoliuti ir netgi grėsminga. Baltarusijos visa ekonomika yra nepaprastai giliai integruota į Rusijos ekonomiką. Svertų Rusija turi be galo daug ir labai galingų. Turime tą atvejį, kai energetikos sektorius gali padaryti didesnį poveikį politiniams procesams, sukelti žalą ar suvaidinti geradarius ir gelbėtojus. Poveikis nė kiek ne mažesnis nei karo priemonė“, – Eltai teigė R. Švedas.
 
Tokia situacija, jo nuomone, parodo energetinės nepriklausomybės svarbą.
 
„Geras pavyzdys, kai diskutuojame, kiek kainuoja energetinis saugumas, kiek į jį investuojame, į energetinę nepriklausomybę, energijos išteklių tiekimo užtikrinimą, nes yra nuomonių, kad tai turėtų būti tik absoliuti ekonomika, ir yra nuomonių, kad ta nacionalinio saugumo dedamoji nėra tiek svarbi. Tai klasikinis pavyzdys, kiek svarbus nacionalinis saugumas, nes Baltarusija dabar atsidūrė kritinėje padėtyje – ji yra absoliučiai ir visiškai priklausoma nuo Rusijos energetikos sektorių“, – sakė ekspertas.
 
Anot jo, Lietuvoje kai kuriais atvejais ne iki galo įsivaizduojama reali Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos energetikos srityje, kuri, R. Švedo žodžiais, gali būti grėsminga.
 
„Dabartinė Baltarusijos energetinė priklausomybė nuo Rusijos pastaruoju metu smarkiai sustiprėjo ir atsirado žymiai daugiau energijos tiekimo saugumo rizikų. Padėtis, galiu pavadinti, yra netgi grėsminga. Baltarusijos energetikos paveikslas yra labai paprastas – nafta ir dujos. Naftą Baltarusija gauna iš Rusijos, dujas – taip pat. Maža to, dujas gauna žemesne nei rinkos kaina. Dėl naftos Rusija kaip ir nebenori tiekti jos žemesne kaina, ir įvyko ginčas dėl to, į ką Aliaksandras Lukašenka sureagavo atsiveždamas kelias naftos siuntas per Klaipėdos jūrų uostą. Nauja atominė elektrinė taip pat yra Kremliaus projektas – Kremliaus pinigai, Kremliaus technologija“, – sakė lektorius.
 
R. Švedas taip pat pažymėjo, kodėl Rusijai yra svarbu užtikrinti Karaliaučiaus energijos aprūpinimo stabilumą.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

„Įgyvendindama Karaliaučiaus autonomijos programą, Rusija įgyvendino keletą projektų, kurie padarė Karaliaučių energetiškai nebepriklausomą. Rusija pastatė SGD terminalą, lygiai tokį patį, kaip Klaipėdoje, tik šiek tiek mažesnį, Rusija praplėtė požemines gamtines dujų saugyklas Karaliaučiuje, pastatė reikšmingus papildomus elektros generavimo pajėgumus Karaliaučiuje iš gamtinių dujų. Rusijos Federacija jau bandė pasižiūrėti, kaip gyventų Karaliaučius be gamtinių dujų tranzito per Lietuvą. Tai reiškia, kad Rusijos Federacijai nebereikia tranzito per Lietuvą.
 
Tokiu atveju Rusijos Federacija gali nutraukti gamtinių dujų tiekimą šia kryptimi, ir Baltarusija tampa gamtinių dujų vamzdžio gale, nes Lietuva turi SGD terminalą, mes galime gabenti dujas iš bet kur pasaulyje. Į Karaliaučių dujų transportuoti nebereikia, realiai tranzitas yra šiek tiek į Vakarų Europą, bet nebėra gyvybiško elemento, kodėl dujos turėtų tranzitu keliauti per Baltarusiją. Tokiu būdu Rusija Baltarusijai gali bet kada užsukti dujų tiekimą“, – Eltai teigė ekspertas.
 
Dėl šių priežasčių, R. Švedo nuomone, Baltarusijos energetinės nepriklausomybės mažinimas gali būti labai sudėtingas uždavinys.
 
„Šiuo metu, nepaisant to, kad Baltarusija perka dujas mažesne nei rinkos kaina, Baltarusijos skola Rusijai galimai sudaro apie 270 mln. eurų. Situacija tokia, kad Rusija gali bet kada pareikalauti sumokėti skolą, bet kada nutraukti dujų tiekimą, nes Baltarusija negali sumokėti šios skolos, ar nutraukti dujų tiekimą dėl kitos priežasties“, – sakė jis.
 
„Kalbėti apie kažkokį priklausomybės sumažinimą yra labai sudėtinga“, – pridūrė ekspertas.
 
Vis dėlto, jo nuomone, pirmas Baltarusijos sprendimas, siekiant didesnės energetinės nepriklausomybės, turėtų būti kuriant alternatyvius gamtinių dujų ir naftos gabenimo kelius, nepriklausomus nuo Rusijos.
 
Astravo AE gali padidinti Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos
 
Paklaustas, ar, pasikeitus politinei valdžiai Baltarusijoje, būtų galima tikėtis kitokio požiūrio į Astravo AE problemas iš kaimyninės valstybės pusės, R. Švedas teigė, kad viskas priklausys nuo to, ar naujas šalies vadovas norės pripažinti pažeidimus, padarytus projektuojant ar statant šią elektrinę.
 
„Aš manau, kad tikėtis galima (pasikeitusio dialogo – ELTA). Kaip apibrėšime klausimą, kam apskritai buvo Astravo atominė elektrinė statoma, ar vidiniam vartojimui, ar eksportui, kiek nauji vadovai bus linkę pripažinti tarptautinės teisės pažeidimus, kiek bus linkę stiprinti saugą? Mano vertinimu, Baltarusijos atominės elektrinės projektą didžiąja dalimi įgyvendino Rusija. Ji pirmiausia siekė geopolitinių tikslų padėčiai regione deeskaluoti ir tik po to – ekonominių, energetinių tikslų. Jiems jau pavyko deeskaluoti padėtį – tiek supriešinti Lietuvą su Baltarusija, tiek įvesti sumaišties tarp Baltijos šalių, tiek įvesti sumaišties vidaus Lietuvos politikoje tarp partijų, žmonių. Tai šia prasme Kremliaus projektas yra sėkmingas, nes jis smarkiai destabilizuoja padėtį regione“, – Eltai sakė R. Švedas.
 
Jo vertinimu, Baltarusijos elektros generavimo pajėgumai iš gamtinių dujų yra pakankami užtikrinti energijos tiekimą, todėl Astravo AE projekto energetinė ar ekonominė svarba yra neaiški.
Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
 
„Nėra taip, kad Baltarusijai buvo gyvybiškai svarbu pastatyti atominę elektrinę, kad užsitikrintų bazinį elektros tiekimą. Tai klausimas, kam tada ta Baltarusijos atominė elektrinė ir kodėl būtent ant Lietuvos-Baltarusijos sienos. Viskas priklausys nuo naujų lyderių laikysenos požiūrio į šią atominę elektrinę ir jos patį tikslą, kam ji yra skirta ir ką toliau su ja daryti. Atominė elektrinė nėra objektas, tai yra priemonė energijos tiekimo saugumui užtikrinti.
 
Mano vertinimu, mes nepakankamai apibrėžiame Lietuvoje Baltarusijos atominės elektrinės problemą kaip tokią. Kai sakome, kad yra branduolinė sauga, dalinamos tabletės, taip, tą turime daryti. Tada poveikis aplinkai, elektros sistemoms, rinkai, kainoms, tai tik sudėtinės dalys pagrindinės problemos, kurią aš įvardiju – šiuo projektu, visų pirma, yra siekiama geopolitinių tikslų. Tai yra eskaluoti padėtį regione, skaldyti ir valdyti“, – teigė ekspertas.
 
VU TSPMI lektoriaus nuomone, Astravo AE padidins Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos.
 
„Vilnius tik už 50 km ir Neris įteka į Vilnių, o Neries vanduo bus naudojamas atominės aušinimui. Mus už virvučių tampys Kremlius. Tai čia yra bėda, kad Kremlius dabar susikūrė sau instrumentą ir sustiprino mūsų priklausomybę nuo jo. Jeigu mes sugebėjome energetinę priklausomybę nuo Kremliaus sumažinti, nes buvo sukurtos priemonės, kurios mažina priklausomybę, diversifikuoja tiekimą, sukūrėme rinką, ji pradėjo veikti, tai dabar šis objektas tą priklausomybę vėl padidina. Niekas nekalba apie ekonomiką, ji nueina į antrą planą.
 
Gyvensime nuolatinėje įtampoje. Branduoliniai objektai turi būti vieni labiausiai atvirų ir skaidrių, nes tai yra branduolinis procesas. Tuo metu čia yra labiausiai paslaptingas objektas, kur buvo slepiami įvykę incidentai ir avarijos“, – situaciją vertino R. Švedas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 06:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.

Psichiškai nesveikas?

Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.

Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…

Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?

Smogikų veisykla nuo jaunų dienų

Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.

Rusiška agresija

Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.

Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys

Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.

Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“

Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.

Ar ilgai juos toleruosime?

2020.03.05; 19:20

Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje tvirtina, kad nemokama elektroninių vizų į Rusiją sistema kelia rizikas Lietuvos saugumui. Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad Rusijos suteikiamos nemokamas vizos leidžia šiai valstybei lengviau verbuoti į ją atvykstančius Lietuvos piliečius.
AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
„Vizų režimo supaprastinimas ir dėl to didėsiantis į Rusiją keliaujančių užsieniečių srautas yra itin palankios aplinkybės Rusijos žvalgybos tarnyboms. Jos sistemiškai ieško iš užsienio atvykusių asmenų, kurie galėtų teikti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybes arba vykdyti kitas užduotis“, – pabrėžia žvalgyba.
 
Kaip skelbiama VSD ir AOTD atskaitoje, 2019 m. Rusija sudarė sąlygas Lietuvos ir kitų 52 valstybių piliečiams atvykti į Karaliaučiaus sritį ir Sankt Peterburgą bei Leningrado sritį, gavus nemokamas elektronines vizas.
 
Pasak žvalgybos institucijų, informaciją apie į Rusiją atvykstančius užsieniečius Rusijos žvalgybos tarnybos gauna tuo pat metu, kai užsienietis pateikia vizos prašymą.
 
Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama, kad tarp atvykstančiųjų Rusijos žvalgybos tarnybos ieško asmenų, kurie gali turėti vertingos informacijos arba, tarnybų manymu, yra pažeidžiami. Ypač daug dėmesio Rusijos žvalgybos tarnybos skiria į Rusiją vykstantiems buvusiems ir esamiems politikams, verslininkams, teisėsaugos pareigūnams, kariškiams, žurnalistams.
 
2020.02.04; 4:00

Prof. dr. Ruth Leiserowitz. Neringos savivaldybės nuotr.

Šeštadienį Juodkrantėje surengtos Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmės. Premija įteikta minint M. L. Rėzos 244-asias gimimo metines.
 
Neringos savivaldybės tarybos sprendimu vienuoliktoji premija skirta prof. Ruth`ai Leiserowitz už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą.
 
Premijos teikimo iškilmės Juodkrantėje vidudienį prasidėjo šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo.
 
Iškilmingas M. L. Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas vyko Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
 
M. L. Rėza (1776-1840) – prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius – yra gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime.
 
M. L. Rėzos premija teikiama kartą per metus, Juodkrantėje minint M. L. Rėzos gimtadienį.
 
Ji skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą, bei šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, mokslinės tiriamosios bei edukacinės veiklos srityse, už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie šio krašto turizmo plėtros.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 00:45

Kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį Prezidentūros Kolonų salėje vyko tradicinė kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių.
 
Į renginį atvyko apie 120 moksleivių iš Lydos, Gardino, Pelesos, Rimdžiūnų, Vidugirių, Punsko, Seinų, Rygos, Karaliaučiaus.
 
Prezidento sutuoktinės Dianos Nausėdienės iniciatyva ir kvietimu šiemet renginyje dalyvavo ir vaikai iš karo nuniokotų Ukrainos žemių, besimokantys Vilniaus Lietuvių namuose.
 
Pirmoji ponia džiaugėsi matydama tiek daug moksleivių, kuriems Lietuva yra brangi.
 
„Kiekvienas esate Lietuvai svarbus ir reikalingas. Jūs, gyvenantys užsienyje, esate tikrieji mūsų šalies ambasadoriai, nes iš Jūsų elgesio, bendravimo, kalbėjimo kiti sprendžia, kokia yra Lietuva, kokie yra lietuviai. Šiemet su mumis yra ir mokiniai iš Ukrainos, atvykę iš karo nuniokotų žemių ir dabar gyvenantys Vilniuje. Džiaugiuosi, kad jie turi galimybę mokytis gimtąja kalba. Kiekvienas, gyvenantis čia, praturtina mūsų visuomenę“, – sakė D. Nausėdienė.
 
Kalėdinėje šventėje vaikai dainavo lietuviškai, šoko ir ėjo ratelius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 00:30

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.

Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.

Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.

„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.

Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.

„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.

VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.26; 10:28

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius?Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas. Jei ne to meto lietuvių drąsa bei ryžtas būtent jėga susigrąžinti Klaipėdą, šis kraštas dabartinei Lietuvai greičiausiai jau niekad nebepriklausytų.

Tereikia prisiminti, kas šias žemes anuomet valdė. Ogi su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai. Mūsų teisėti reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.

Klaipėdos susigrąžinimo operacija – puikus pavyzdys, bylojantis, kad derybose ne visuomet laimi tiesa bei teisingumas. Tiesos ir teisingumo pasiekti taikiomis priemonėmis kartais neįmanoma. Tada – vienintelė išeitis yra kumštis ir klasta.

Remiantis užrašytais Vinco Krėvės prisiminimais, idėja inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą pirmą sykį buvo aptarta 1922-aisiais metais lapkričio mėnesį slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje.

Lietuvos generaliniam štabui pavesta paruošti nuodugnų vietinių žmonių, Klaipėdos krašto savanorių ir nepatenkintųjų prancūzų vykdomąja valdžia sukilimo planą. Sukilimui vadovauti turėjo Šaulių sąjunga. Tiksliau – tuometinis jos vadovas Vincas Krėvė. Svarbu pabrėžti, kad, operacijai nepavykus, Vincas Krėvė privalėjo prisiimti visą atsakomybę.

Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.

Užimti Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė trys grupės. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, teko užimti Klaipėdos miestą. Antroji (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas – Bajoras) privalėjo veržtis į Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Trečioji, vadovaujama mjr. Jakšto – Kalvaičio, privalėjo įsitvirtinti Šilutėje. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras karių skaičius – 1753.

Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.

Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte. Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo du prancūzų, vienas vokiečių kareivis ir 12 lietuvių savanorių.

Klaipėdos krašto gyventojai sukilėlių kariuomenei nesipriešino. Jie stojo į Jono Budrio armiją. Ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais. Nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo bei spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo.

Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums baigėsi sėkmingai – Klaipėda pripažinta Lietuvai.

Kaip Lietuva prisimena šią svarbią istorijos datą? Klaipėdos miesto savivaldybė organizavo pėsčiųjų žygį. Daugiau nei 1000 žygeivių ėjo Klaipėdos sukilėlių takais. Puiki akcija.

Pėsčiųjų žygiai, mokslinės istorikų konferencijos, paradai, straipsniai spaudoje, iškilmingos kalbos iš Seimo tribūnos, – vertingos pastangos, pagerbiant didžiavyrius. Tačiau jei norime, kad šis garbingas žygis tikrai įsirėžtų mūsų atmintyje, jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų jaunimas žavėtųsi 1923-ųjų drąsuoliais (ir ne tik!), be įtaigaus meninio filmo neišsiversime. O jo neturime.

Deja, akivaizdu, kad Lietuva nepajėgi meniškai įprasminti  ir kitų Lietuvai svarbų istorinių įvykių. Priekaištas „nepajėgi“ gal nėra labai tikslus. Yra įvairių priežačių. Bene svarbiausia – Lietuvą valdančioms politinėms jėgoms nenaudinga sakyti tiesą apie 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo, net Sausio 13-osios įvykius. Kaip tu sukursi meninį, istoriškai teisingą filmą apie Karą po karo, apie, pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą, stribų nevadindamas stribais! Neįmanoma, todėl geriau jau patylėti. Juk milijonieriai, kurie galėtų finansuoti šį brangiai kainuojantį meną, dažniausiai yra kilę iš komunistinės partinės nomenklatūros.

O kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją, savo skaitytojams pateikiame daug ką paaiškinančią (prieš keletą metų skelbtą) istoriko Vlado Turčinavičiaus publikaciją „Drąsiausias karinis žygis“.

Slaptai.lt redakcija

XXX

Vladas Turčinavičius

Drąsiausias karinis žygis

Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Vinco Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]

Žodį “atvadavo” autorius rašo kabutėse, tuo lyg pabrėždamas, kad jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (1)

Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.

Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai rėmėsi lietuvių tautos “istorinėmis teisėmis” (irgi su kabutėmis) į Mažąją Lietuvą, švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tiktų remtis Tautų apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai-lietuvininkai) – tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.

Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilžės aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę.

Versalio sutarties signatarai taip pat rėmėsi Lietuvos istorinio teisingumo sąmprata, priskirdami tik Klaipėdos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilžės sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo (Gudansko) uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (2)

Literatūros klasikas Vincas Krėvė savo atsiminimuose “Apie Klaipėdos atvadavimą” šį žodį vartojo be kabučių. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaipėdos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadmenį šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotykių apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia dėmesio į Krėvės atsiminimus, jis rašo: “Ne iki galo aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris vėliau neigiamai atsiliepė apie Joną Budrį-Polovinską, vaidmuo.”[3]

Iš Krėvės atsiminimų nesunku suprasti, kodėl jis nemėgo Budrio-Polovinsko: “Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaipo seklys, agentas, […] prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs, pasisakė, (JAV minint Klaipėdos išvadavimo metines – V.T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o vėliau sekančiose iškilmėse vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs.”[4]

Krėvė galėjo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaipėdos įvykiuose – slaptas sukilimo vadas. Vis dėlto po 30 metų ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaipėdą yra absurdiška. Žinome, kad dėl sėkmingo Klaipėdos sukilimo parengimo ir Klaipėdos išvadavimo, rašytojas, savo kūryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šaulių sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šaulių sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Krėvei labai išaugo.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (3)

Vis dėlto koks Krėvės vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai jis, Krėvė, užsiminė: “Rašau atsiminimus, kad įsitrauktau į darbą. Dabar apie Klaipėdos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šaulių sąjungos […] Skelbti tuomet ir vėliau visko, kaip įvyko, nebuvo galima dėl politinių sumetimų. O čia (JAV – V.T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusių atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisidėję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidarė.”[5] Krėvės atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu.

Vareikis rašo: „Nereikia jam (Krėvei-V.T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų, bet dera pripažinti, kad patriotinė jo ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto.“[6] Krėvės, Šaulių sąjungos pirmininko, veikla ne tiek stūmė Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaipėdos kraštą, kiek padėjo jam, nes Vyriausybė atvirai veikti negalėjo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nesėkmės atveju Vyriausybė apsisaugotų nuo Antantės šalių kaltinimų tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.

Tokią išvadą tenka priimti tyrinėjant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausybės taktiką bei žvelgiant į Krėvės atsiminimus. Gal čia ir pasireiškė Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs sėkmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Krėvės bičiulio prof. Alfredo Senno sūnus Alfredas Erichas Sennas, „buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis.“[7]

Pažvelkime į ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus, patriotiškas politikas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, – Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliaužė į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės spaudos kritikos, demonstracijų bei mitingų prieš tokią politiką 1921 m. rudenį Kaune (spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė)[8], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti.

Tapęs Ministru pirmininku Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija, o už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos užgrobimą padavė ją į Tarptautinį Hagos Teismą.

Klaipėdos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko Vyriausybę 1922 m. rudenį po Paryžiaus Ambasadorių konferencijos, kurioje dalyvavo klaipėdiečių delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą prižiūrint Prancūzijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovais – Centro valdybos pirmininku Krėve, ginkluotųjų jėgų viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti prancūzų karinę administraciją, kuri Klaipėdą valdė laikinai, kol „Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo  praėję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Prancūzija, netgi ruošiamasi atiduoti jį Lenkijai.

Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperijų žlugo, tačiau, palaikoma Antantės valstybių, o ypač Prancūzijos, kūrėsi nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramžišką idėją sukurta imperija, kai jau veikė tautų apsisprendimo teisė, turėjo tapti forpostu, kuris apsaugotų Vakarus nuo naujųjų „mongolų“ – bolševikinės Rusijos, todėl Prancūzija spaudė Lietuvą įsilieti į Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaipėdos kraštą. 

Klaipėdos krašto išvaduotojai (4)

Kokia buvo didžiųjų valstybių – Lietuvos kaimynių politika? Ir Sovietų Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsiplėtimas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negalėjo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytinės sienos – Klaipėdoje atsirado „istorinio priešo“ – Prancūzijos karinė bazė.

Kaip rašo Zenonas Butkus: „Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai“[10], kurie stengėsi Klaipėdoje įtaisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvokė ne tik Vincas Krėvė (tai rodo jo straipsniai žurnale „Trimitas“), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstybės interesams apginti.

Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune, kalbėjosi su Sovietų užsienio reikalų komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“[11] Rengdamasi Klaipėdos sukilimui Lietuva prašė iš SSRS net ginklų, bet per nesusipratimą nepavyko jų gauti. Bręstant Klaipėdos įvykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami pradėjo kariuomenės manevrus prie Lenkijos sienos.

Jau po sėkmingų Krėvės derybų Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Zėktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareiškė: „Vokietija neprieštarautų, jei Lietuva prisijungtų Klaipėdą, iškrapštydama iš ten prancūzus.“[12]

Vareikis rašo: „Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veikė kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai.“[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaikė Lietuvą, turėdami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomenės vadas Hansas von Seecktas slaptai padėjo Krėvei įsigyti ginkluotę. Tą patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: „Karinę Klaipėdos užėmimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva įvykdė savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva sėkmingai užėmė Klaipėdos kraštą ir įsiplieskė jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyvėjo.“[14]

Bet grįžkime prie Vinco Krėvės vadovaujamos Šaulių sąjungos ir jos vaidmens rengiant Klaipėdos išvadavimą. Klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusių Klaipėdos lietuvių, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šaulių sąjungos Klaipėdos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti į krašto atstovaujamąjį organą intelektualines jėgas. Po pasitarimo Krėvė susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareiškė kaip pilietis visiškai pritariąs Šaulių sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas turįs pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe.

Kapitonas Klimaitis tarėsi su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir imtųsi tokios avantiūros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritarė ne tiek pačiai sukilimo idėjai, kiek nepasitikėjo Šaulių sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Krėve.

1922 m. lapkričio 20 d. slaptame posėdyje Vyriausybė sprendė Klaipėdos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Krėvė ir Klimaitis buvo pakviesti į Vyriausybės posėdžių salę. Čia jų laukė premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskaitė Ministrų Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisektų, turėjo tarnauti Vyriausybės priedangai.

Norėčiau keletą punktų pacituoti:

   „1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.

  1. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […]
  2. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis – vis to atsargumo dėlei.“[15]

Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų. Tai kaip galima patikėti Vareikio frazei: „Nereikia Krėvei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų“. Jau vien išgirdus tokius Vyriausybės nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdrįstų, o veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.

Klaipėdos krašto išvaduotojai (5)

Šaulių sąjungos pirmininkas prisimena: „Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.

Matyt, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir todėl į jį reagavo šiuo būdu: jis neabejojęs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs.“[16] Šis Krėvės ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šaulių sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės rengiamą žygį.

Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasekmių, jei jis nepasisektų: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[17]– užbaigė Galvanauskas.

Po pasitarimo su Vyriausybe Krėvė ir Klimaitis Šaulių sąjungos būstinėje tęsė pokalbį su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaipėdos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacijų su Antante ir ginkluoto Lenkijos įsikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gynė, o jį palaikė Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šaulių sąjunga.

Vyriausybės svarbiausių asmenų, turinčių teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Krėve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teikė Šaulių sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas Vyriausybės nutarimas įpareigojo Lietuvos kariuomenės generalinį štabą Klaipėdos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę.

Taigi, sukilimui rengėsi lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šaulių sąjunga apie generalinio štabo veiklą galėjo ir nežinoti, tą liudija ryšiai su Krašto apsaugos struktūromis tik per viceministrą J.Papečkį bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šaulių sąjungos vadovų stebėjimas.

Kitą dieną Krėvė susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu dėstytojavo. Smetona pritarė Klaipėdos sukilimo idėjai ir, kaip Šaulių sąjungos Tarybos narys, taip pat prisiėmė atsakomybę už šį šaulių žygį. Smetona padėjo Krėvei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaipėdos sukilimui organizuoti skyrė 12,5 tūkstančio dolerių.

Klaipėdoje dar veikė vokiečių ginkluota policija ir jų politinės organizacijos, todėl dabar pirmasis Šaulių sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokiečių jėgos nesipriešins ir nesikiš į sukilėlių konfliktą su prancūzais. Krėvė kreipėsi į Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, norėdamas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisakė.

Tada Krėvė su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją (ji veikė prieš Lenkiją dėl užgrobto Lvovo krašto, o Šaulių sąjunga buvo sudariusi su ja sutartį bendrai kovoti su lenkais), turėjusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitarė dėl audiencijos pas Vokietijos kariuomenės vadą generolą Hansą von Seecktą. Šaulių sąjungai trūko ginklų ir šaudmenų, o kulkosvaidžių nebuvo nė vieno.

Apie sėkmingai užmegztus ryšius su vokiečių generolu Krėvė pranešė premjerui. Galvanauskas perspėjo nesileisti į jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokiečių pasiūlymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Krėvė, Klimaitis ir kapitonas Dziūvė gavo užsienio pasus ir išvyko į Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, vedė derybas dėl ginkluotės ir užsitikrino, kad Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos ir policija nesipriešins Klaipėdos sukilėliams.

Hansas von Seecktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante.“[18] Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio.“[19]

Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją. 

Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai

Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius į pagalbą Dziūvei pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.

Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečkį, o Krėvė – premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Krėvės ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo sėkme. Dėl generolo von Seeckto politinių pasiūlymų Galvanauskas nusprendė, jog geriau būtų, jei Reicho įgaliotiniai deryboms atvyktų į Lietuvą, vis dėl to atsargumo, kad nepastebėtų Antantės šalių agentai.

Paskutiniame Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pobūdžio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Krėvei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be jokių dokumentų, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę į nelaisvę privalėjo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaipėdos krašto. Žygį numatyta pradėti 1922 m. Kūčių vakarą, Klaipėdos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodytų kaip vietiniai sukilėliai.

Patikėję gandais, lenkai Švenčionių apskrityje sustiprino karines pajėgas. Klaipėdos sukilimo rengimo epizode Krėvei dar kartą teko dalyvauti, kai Kūčių vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirodė numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Krėvė jį surado, šis vis tiek atsisakė. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbolį ir sutarė, kad žygiui „kol kas vadovaus Klimaitis ar X“[20]. Vėliau pasirodė, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Krėvės minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.

Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“[21], – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan). „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“[22], – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.

Lietuvos centriniame valstybės archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: „Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukilėlis).

Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių.“[23] Klaipėdos sukilimo įkarštyje klaipėdiečių skaičius padidėjo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“,[24]– remdamasi Prancūzijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.

Vienas iš žygio didvyrių majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras),vadovavęs 2-ąjai kovos grupei, sudarytai iš trijų kuopų: virš 300 šaulių savanorių, 8 karininkų iš 8-o pulko ir 4 karininkų iš Šaulių sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) pranešė, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos Prefektūrą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefektūros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengvųjų kulkosvaidžių, Kalmantas apie 13 val. 30 min. įėjo į pastatą, kuriame rado apie 80 prancūzų kareivių ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumentų, majoras Kalmantas prisistatė Bajoru, o vietoj dokumentų išsitraukė revolverį. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasidėjo derybos su Prancūzijos komisaru.

Sausio 16 d. Budrys paskyrė Kalmantą vadovauti Klaipėdos ginkluotosioms pajėgoms. Po atsišaukimų į vietos gyventojus paskelbimo, savanorių daugėjo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaipėdos krašto gyventojų.[25] Taip baigėsi karinis Klaipėdos išvadavimas peraugęs į politines derybas su Santarvės šalimis, kurias vedė, Ernesto Galvanausko paskirtas, buvęs prezidentas Antanas Smetona.

Derybos Lietuvai baigėsi sėkmingai – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. prancūzų kariai, vadovaujami komisaro Petisnė, iš Klaipėdos uosto išplaukė į savo tėvynę.

Tikiuosi, jog šiais faktais ir įžvalgomis atskleidžiau Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vaidmenį išvaduojant Klaipėdą. Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės atsakomybės prisiėmimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant lėšų ginkluotei įsigyti, sėkmingos derybos su Vokietijos kariuomenės vadu ir ginkluotės gavimas bei šaulių savanorių telkimas žygiui, ar tai ne Klaipėdos sukilimo vieno iš organizatorių veikla?!

Prancūzaitės I.Chandavoine knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįsta istoriniais argumentais ir dokumentais, galėtų būti gera pamoka mūsų istorikams ir politikams, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo už savo valstybių interesus.

Santarvės šalių, ypač Prancūzijos, kryptingas tik Lenkijos imperinių užmačių tenkinimas, privedė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje, o vėliau, kai Antantė Vilnių pripažino Lenkijai, dėl šio konflikto Lietuva visą tarpukarį buvo sovietų tampoma už pavadėlio. Dėl to, kad Santarvės šalių vyriausybės šališkai palaikė Lenkijos politiką ir vilkino Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio  karinio žygio – Klaipėdos sukilimo.

Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai įvairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatorių, ypač Vinco Krėvės, indėlį.

Nuotraukose – Klaipėdos suikilėliai bei vadovai (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).

2017.01.15; 04:12                    

[1] Kultūros barai, 2008, nr. 3, p. 77-78.

[2] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.

[3] Ten pat, p. 20.

[4] Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis, 1992, p. 94.

[5] Metmenys, nr. 39, p.107-108. 

[6] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 20.

[7] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lihuania and the Vilna guestion 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.

[8] Žr. V.Turčinavičius, Krėvė, politikai ir milžinų dvasia, Nemunas, 2006-09-014, nr. 31 p. 2.

[9] Isabelle Chandavoine, Prancūzmetis Lietuvojeir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 33.

[10] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 194.  

[11] Ten pat, p. 194.

[12] Ten pat, p. 194

[13] Kultūros barai, 2008, nr. 4, p. 19

[14] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z.Butkus, Bendrininkių kėslai, p. 195

[15] V.Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, Mintis,1992, p. 100.

[16] Ten pat, p. 100.

[17] Ten pat, p. 101.

[18] Ten pat, p. 107.

[19] Ten pat, p. 107.

[20] Ten pat, p. 111.

[21] I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 63.

[22] V. Kažukauskas, Sausio pūga neužpustė laisvės žygio, Lietuvos rytas, 1993, sausio 12 d. nr. 6, p. 11.

[23] LCVA, F-929, Ap.3, B.422,L.23-25; LCVA, F.929, Ap.3, B.422, C.299.

[24] ,I. Chandavoine, Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 66.

[25] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 7, 8.

Gruodžio 8 dieną pažymėta Lietuvos generalinio konsulato Karaliaučiuje įkūrimo 95-erių metų sukaktis.

Jubiliejaus proga surengtame šventiniame renginyje dalyvavo buvę generalinio konsulato Kaliningrade vadovai, Kaliningrado srities pareigūnai, kultūros veikėjai, diplomatinis korpusas, lietuvių bendruomenės atstovai ir Lietuvos bičiuliai.

Buvę Lietuvos konsulato Kaliningrade vadovai
Buvę Lietuvos konsulato Kaliningrade vadovai

Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade Olegas Skinderskis sveikinimo kalboje pabrėžė, kad 95-erių metų konsulato įkūrimo jubiliejus bei Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metis  yra puikios progos atsigręžti į nueitą kelią ir įvertinti nuveiktus darbus. Pasak jo, Karaliaučiaus žemėje vyko daug istorinių peripetijų, tačiau Lietuvai ji visada buvo reikšminga dėl istorinio ir kultūrinio palikimo, didelės lietuvių bendruomenės, ekonominių ryšių.  

Renginio metu Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė pristatė konsulato įsteigimo Karaliaučiuje 1921 m. aplinkybes, veiklos istoriją ir reikšmę stiprinant Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto ryšius.

Konsulato Karaliaučiuje įkūrimas buvo labai svarbus Lietuvai stiprinant prekybinius ryšius su Rytų Prūsija, stebint politinius procesus, informuojant visuomenę apie Lietuvos užsienio politikos svarbiausius klausimus ir palaikant ryšius su Rytprūsių lietuviais.

Renginio svečiai galėjo susipažinti su dokumentų ir nuotraukų paroda, pristatančia generalinio konsulato veiklą 1921–1940 m. ir nuo 1994 m. iki šių dienų.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą savo veiklą pradėjo aktyviai plėtoti Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba, pradėtas kurti diplomatinių atstovybių tinklas. 1918–1940 m. Lietuva Vokietijoje kartu su ambasada turėjo dvylika konsulinių įstaigų, o Lietuvos konsulatas Karaliaučiuje buvo pirmoji Lietuvos konsulinė įstaiga, numatyta steigti Vokietijoje.

1921 m. liepos 29 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos įsakymu pirmuoju Lietuvos konsulu Karaliaučiuje paskirtas Vytautas Jonas Gylys, kuris į Karaliaučių atvyko 1921 m. rugpjūčio 31 d. 1940 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos generalinio konsulato veikla buvo nutraukta, o turtas perduotas Sovietų Sąjungos konsulatui Karaliaučiuje. 

Lietuvos konsulatas Kaliningrade savo veiklą atnaujino 1994 m., o nuo 1999 m. įgavo generalinio konsulato statusą. Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade atlieka svarbų vaidmenį plėtojant konstruktyvius Lietuvos ir Kaliningrado srities ryšius ekonomikos, kultūros, švietimo ir mokslo srityse. Svarbi ir konsulato konsulinė veikla išduodant vizas, supaprastinto tranzito dokumentus, teikiant pagalbą Lietuvos piliečiams. Karaliaučiaus krašte yra didelė lietuvių bendruomenė, lietuvių kalbos ir etnokultūros mokoma 22 švietimo įstaigose.

Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2016-12-10; 02:02

KELETAS PASTEBĖJIMŲ KRISTIJONO DONELAIČIO 300-OJO GIMTADIENIO METĄ

Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?

Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles.

Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai.

Continue reading „PAMOKSLAS KAIP GYVENIMAS“

„Juoduojančiose langų angose žiojėja tuštuma. Plytos trupa, stogas griūva. Namas Veselovkos kaime, apie kurį sekamos sakmės, užverstas šiukšlėmis ir statybinėmis atliekomis… Kadaise čia gyveno Imanuelis Kantas, o dabar glaudžiasi benamiai“, – rašo Der Standard korespondentas. Straipsnis skirtas apverktinai būklei pastato, kuriame, manoma, jaunas filosofas gyveno 1747–1750 metais, būdamas namų mokytojas.

Veselovka, anksčiau vadinta Judšen (Judchen, Jučiai), yra per 100 kilometrų į rytus nuo Kaliningrado. 

Continue reading „Prarastas palikimas: Kaliningrade nyksta Kanto pėdsakai“

Neseniai (rugsėjį) įvyko Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės kariniai manevrai Lietuvos pašonėje. Jie vyko ir Kaliningrado srityje.

NATO žinoti apie manevrus buvo leista labai ribotai, nors abi pusės jau seniai buvo išreiškusios norą nedaryti kliūčių informatyviems stebėjimams. Dėl to NATO pretenzijos Rusijai buvo pareikštos NATO ir Rusijos gynybos ministrų susitikime Briuselyje. Dar prieš susitikimą Lietuvos KAM ministras Juozas Olekas pareiškė, kad rusai buvo kritikuojami dėl rugsėjį vykusių pratybų ZAPAD – 2013 scenarijaus (Rusija jį pavadino antiteroristiniu) ir dalyvių skaičiaus.

Š.m. spalio 23 d. įvykusiame gynybos ministrų susitikime Rusija ir NATO pranešė ketinančios ieškoti būdų kartu naikinti seną ginkluotę Karaliaučiaus krašte. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu sakė tikintis, kad nuo seno likusi amunicija Karaliaučiaus krašte bus pradėta naikinti 2014 metais, ir prie to prisidės NATO ekspertai. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigė, jog ši iniciatyva atitinka Lietuvos interesus, kad šalies pašonėje neliktų pavojingų senų ginklų. „Esame pasiruošę prie to prisidėti, kad sumažintume ginklų arsenalo susikaupimą mūsų pašonėje“, – BNS Briuselyje po susitikimo sakė J.Olekas.

Proga yra. Tik gal reikėtų Lietuvai susirūpinti ir naujais ginklais, pūpsančiais dirvoje po neseniai pasibaigusių ZAPAD – 2103 manevrų Kaliningrado srityje?

O reikalas štai koks.

Truputis istorijos

Portalas rusų kalba  http://swinokotleta.livejournal.com/256097.html, panašu, stebintis Rytų Prūsijos kultūrinio paveldo Kaliningrado srityje naikinimą ir informuojantis apie tai pasaulio visuomenę, straipsnyje „Iš tankų – į viduramžių bažnyčią“ (Из танков по средневековой церкви) pateikė liūdną įtarimą apie barbarišką Rusijos kariuomenės manevrų ZAPAD – 2013 metu poelgį kariniame Rusijos poligone netoli Kaliningrado, kurio teritorijoje dar buvo neblogai išsilaikiusios XIV amžiuje pastatytos bažnyčios-kirchės liekanos. Teutonų Ordino galybės laikais ta bažnyčia buvo pastatyta Gross Engelau miestelio parapijai. Na, tokios Zapyškio bažnyčios Lietuvoje analogas.

Bažnyčios bokštas ne kartą buvo naudojamas kaip stebėjimo punktas įvairiuose kariniuose konfliktuose (čia perpasakoju straipsnio autoriaus portale žinias). Pavyzdžiui, 1807 metais kautynes prie Friedlando iš varpinės bokšto stebėjo Rusijos imperatoriaus Aleksandro karininkai. I Pasaulinio karo metu 1914 metais bažnyčios bokštas taip pat pasitarnavo stebint kariuomenių judėjimus.

Po 1945 metų gyvenvietė Gross Engelau buvo pervardinta į Demjanovką. Bet neilgai joje gyveno pirmieji sovietiniai perkeltieji asmenys. Gyvenvietės rajone penkiasdešimtaisiais metais buvo įkurtas karinis poligonas ir senoji kirchė kartu su gyvenviete atsidūrė poligono centre. Neilgai trukus civilių gyvenvietėje neliko. Ir tik sunykusi viduramžių kirchė Gross Engelau bylojo apie buvusią gyvenvietę.

NATO ir ZAPAD – 13

Ir štai šį rudenį Kaliningrado srityje įvyko bendri Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės kariniai manevrai ZAPAD – 2013, kurių metu kirchė buvo apšaudyta sviediniais ir dar smarkiau apgriauta.

Iš apskritų kiaurymių akivaizdžiai matyti, kad sugriovimus sukėlė sviediniai.

Vienintėlis naudingas dalykas, kurį padarė kariškiai, tai susirinko nesprogusius užtaisus. Dėl visa ko, visą teritoriją aplinkui kirkę aprūpino užrašais: PAVOJINGA! NESPROGĘS SVIEDINYS! NELIESTI!

Ir ką su tokiais sviediniais daryti NATO, taip pat ir Lietuvai?

Tai vis žinios iš portalo http://swinokotleta.livejournal.com/256097.html

Komentaruose po straipsniu yra įvairių nuomonių:

Komentaras

Visiškai pamišo… 14 amžių taikiniu pasirinko. Idiotai. O ką pasakys UNESCO?

(Совсем охренели… 14 век под цель взяли. Идиоты. А что скажет ЮНЕСКО?)

Komentaras-klausimas

Ar jūs tikrai įsitikinęs, kad kirchė buvo sugriauta po pastarųjų karinių manevrų? Jūs galite tai patvirtinti neprasilenkiant su tiesa?

(Вы действительно уверены, что кирха была разрушена после последних военных учений? Вы это можете правдиво подтвердить?)

Komentaras-atsakymas

Ne, bl…ad, ji buvo sugriauta per NATO aviacijos antskrydį, įvykdytą su Estijos SS veteranų palaikymu. Dar yra versija, kad pastatas pats sugriuvo, nes kryžiuočiai nemokėjo statyti nieko tvirtesnio, negu medinius tupinykus.

Ir iš kur tokie debilai apskritai atsiranda. Ką tai reiškia „patvirtinti neprasilenkiant su tiesa“? Žmogus visą gyvenimą užsiima tokių objektų monitoringu ir jų griovimo istoriją matė vizualiai metai iš metų. Kokie dar reikalingi patvirtinimai. Tanką už vamzdžio sugriebti? Atleiskite…

(нет блядь, она была разрушена в результате налета натовской авиации осуществленного при поддержке эстонских ветеранов сс. Есть еще версия, что здание разрушилось само потому что крестоносцы не умели строить ничего прочнее деревянных сортиров. Откуда такие дебилы вообще берутся? Что значит „правдиво подтвердить“? Человек всю жизнь занимается мониторингом этих объектов и историю их разрушения видел в картинках, год от года. Какие еще нужны подтверждения. Танк за дуло поймать? Извините…)

Komentaras

Ant jos (kirchės, – red.) užrašas LIETUVA, ir jis taip užkūrė rus-putinistų patriotus, kad nutarė nugriauti visą kirkę, kaip kad ir arti esančią Karališkąją pilį Kaliningrade, kurios vietoje pastatė išsigimėlišką SSRS nebaigtą statinį – Tarybų Namus – po 2003 metų – putinomkino rūmus.

(на ней надпись LIETUVA [= ЛИТВА], и она так напрягла рос-путинских патриотов, что решили снести целую кирху, как не по далеку Королевский замок в Калининграде, где на его месте поместили уродлившую недостpойку СССР – знаменитый Дом Советов – с 2003 г. путиомкиновский дворец).

Reikėtų patikrinti, ar iš tiesų kirchė buvo taip sugriauta per manevrus ZAPAD – 2013 (tai galėtų sulaukti nors ir menko tarptautinio atgarsio), ar šiek tiek anksčiau. Kiekvienu atveju nekelia abejonių tai, kad į ją buvo šaudoma visai neseniai. Karinis poligonas tam reikalui labai tinkama vieta. Ir taikinys „antiteroristiniams“ apmokymams iš tankų kaip reta nuostabus – su užrašu LIETUVA.

Nuotraukose: senoji kirchė – praėjusiais šimtmečiais, sovietmečiu, prieš karines 2013-ųjų pratybas ir po 2013-aisiais surengtos tankų atakos.

2013.10.27

bartfeld

Šį interviu mūsų portalui atsiuntė kaliningradietis Michailas Kostiajevas. Kaliningradiečio Michailo Kostiajevo pokalbį su Rusijos rašytojų sąjungos regioninės organizacijos pirmininku kaliningradiečiu Borisu Bartfeldu išvertėme į lietuvių kalbą, ir šiandien be sutrumpinimų skelbiame savo internetinėje svetainėje.

Publikuojame ne todėl, kad sutinkame su visomis tekste išguldytomis idėjomis. Publikuojame tam, kad žinotume, kokias nuotaikas, idėjas bei sumanymus brandina dabartinės Kaliningrado srities inteligentija. O kaliningradiečių pozicija, nors ir labai sveikintina (kas gali prieštarauti raginimui restauruoti ar atstatyti senąsias pilis?), vis tik Lietuvai nėra iki galo priimtina. Mat kuriamuose kaliningradietiškuose manifestuose nė žodeliu neužsimenama apie turtingą Mažosios Lietuvos palikimą. Visas dėmesys koncentruojamas tik į germaniškus klodus, visiškai ignoruojant baltiškus aspektus.

Continue reading „„Manifestas 2024-ieji, Kaliningradas – Kantas – Kenigsbergas““

bartfedel_0

Борис БАРТФЕЛЬД, председатель региональной организации Союза российских писателей, автор «Манифеста 2024 Калининград – Кант – Кенигсберг» приуроченного к празднованию 300-летия со дня рождения Иммануила Канта.

Человек, последовательно отстаивающий концепцию восстановления исторического центра Кёнигсберга в Калининграде и восстановление «Королевского замка».

Мнение Бориса Бартфельда интересно хотя бы тем, что он предлагает нечто особенное, направленное действительно на улучшение имиджа нашего города. Я услышал мнение Борис Бартфельда впервые на встрече в клубе «Амберкант», потом было заседание в городской администрации, я не совсем согласен, c тем, что говорит Борис, но в любом случае его желание хоть что-то изменить в облике города очень мне импонирует.

Continue reading „«Манифест 2024 Калининград – Кант – Кенигсберг»“

gintaro_kambarys

Štazi operacija (kodiniu pavadinimu Puškin) kainavo milijonus markių, truko keletą dešimtmečių.

Bet iš viso tebuvo surasta pora guminių botų ir surūdijęs šautuvas, rašo Bloomberg News.

Bent jau tokias išvadas padarė vokiečių istorikas Mario Morgneris, kuris rado Štazi archyvuose ataskaitas apie Gintaro kambario paieškas. Su Morgneriu, išleidusiu knygą “Slaptas Gintaro kambario dosjė” (vok. – Geheimsache Bernsteinzimmer) kalbėjosi žurnalistė Ketrin Hinkli.

Continue reading „Štazi išleido milijonus markių slaptoms Gintaro kambario paieškoms“

kaliningrad_2

Dar 2010 metų spalį žinomas Vidurio ir Rytų Europos specialistas ir laikraščio „The Economist“ korespondentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas) spėjo, kad Europos Sąjungos (ES) bevizis režimas su Rusija bus, bet dar negreit.

Pasak jo, stiprėja politinė varomoji jėga, daranti įtaką bevizio režimo tarp Rusijos ir Europos Sąjungos (ES) svarstymui: tokį režimą remia didžiosios Europos šalys, Europos Taryba bei Europos Parlamentas. Tai patvirtino ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, Krasnojarske pareiškęs, kad dauguma ES šalių pritaria šiai idėjai, o tie, kurie priešinasi, taip esą daro dėl „politinių“ priežasčių.

Continue reading „Ar naudingas Lietuvai bevizis režimas Kaliningrado srities gyventojams?“

berlynas_musis_1945

Ilgokai Raudonosios Armijos elgesys Vokietijos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo tabu. Ne tik sovietų istorikams. Rusų radijo stotis “Echo Moskvy”  65-erių metų Pergalės prieš fašizmą proga surengė įdomių diskusijų  šia tema. Diskusijose dalyvavę istorikai pažėrė netikėtų skaičių, datų, faktų, kurie ilgai buvo slepiami. Keletą įdomesnių šios diskusijos minčių siūlome Jūsų, slaptai.lt skaitytojai, dėmesiui.

  Continue reading „Raudonosios armijos nusikaltimai Vokietijoje – mitas ar tikrovė?“