Žalgirio pergalės parko vizija – atspindėti Lietuvos istoriją nuo seniausių iki šių laikų. Kauno r. sav. nuotr.

Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, šalia greitkelio ties Cinkiškės viaduku įkurtas Žalgirio pergalės parkas praturtėjo naujais meniniais akcentais. Trys ąžuoliniai stogastulpiai įamžino pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, karalienę Mortą ir po karaliaus nužudymo valstybės vairą perėmusį jų sūnų Vaišvilką. Tai – dar vienas žymaus tautodailininko Algimanto Sakalausko darbas, kuris darniai įsipina į jau esančių parke 15-kos stogastulpių visumą.
 
Žalgirio pergalės parko klubo pirmininkas Gintautas Tamulaitis ir profesorius Aleksandras Vitkus, pritarus klubo valdybai, kreipėsi į Lietuvos kultūros tarybą, kuri parėmė šį projektą. Kauno rajono savivaldybė ir Babtų seniūnija taip pat padeda gražinti ir garsinti šį istorinį parką. Patriotiškų visuomenininkų pastangomis plėtojamo parko ryškiausius momentus G. Tamulaitis ir prof. A. Vitkus sudėjo į iliustruotą leidinį „Žalgirio pergalės parkas 2018-2020“, kurį padėjo išleisti Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.
 
ELTA yra skelbusi, kad 2018 metais čia pasodinta 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams skirta ąžuolų alėja pagal Lietuvos kultūros tarybos patvirtintą ir Žalgirio pergalės parko klubo pateiktą projektą. Klubo narių pastangomis pernai pastatytas 12 tonų paminklinis akmuo Žalgirio mūšio pergalei atminti. Jo viršūnėje atsirado du kalavijai, įsmeigti į akmenį, kuris atitinka istorinį faktą, nurodytą Jono Dlugošo kronikoje.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
G. Tamulaitis pabrėžė, kad Žalgirio pergalės parko statinių visuma siekiama atspindėti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šiandienos. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimas lyg tiltas sujungia 1253 m. liepos 6 d. gimusią senąją Lietuvą ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvą. Tad parke įgyvendintas naujas projektas, pagerbiantis pirmojo Lietuvos valstybės valdovo karališkąją giminę.
 
„Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos valstybės vadovu, tai pripažįsta visi istorikai. Jo atminimas įamžintas ne vienoje vietoje. Tai – paminklinis akmuo Juozapinės kalne (1990 m.), Vilniaus centre (2003 m.), paminklas Mindaugui ir karalienei Mortai Agluonoje (2015 m.). Mindaugo 750-osioms metinėms nukalta 200 litų moneta (2003 m.). Tačiau visos valdovo giminės iki šiol niekas nevaizdavo”, – pasakojo G. Tamulaitis, prisiminęs ir po projekto pristatymo kilusias diskusijas klubo valdyboje: ar neužtektų pateikti tik karalių Mindaugą ir karalienę Mortą?
 
„Kyla klausimas: ar mes norime atkartoti Agluonoje (2015 m.) pastatyto paminklo kompoziciją, ar surasti naują vaizdinį? Juk Agluonoje pavaizduota ne visa karaliaus Mindaugo šeima, čia nėra vyriausiojo sūnaus Vaišvilko, ir tai iškraipo istoriją. Vaišvilkas, dar esant gyvam Mindaugui, gavo valdyti Naugarduką, tapo stačiatikiu, todėl po tėvo mirties negalėjo tapti karaliumi (taip nurodė popiežius). Tačiau jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir trejus metus išlaikė vientisą karalystę. Be reikalo mūsų istorikai jį bando sumenkinti”, – dėstė argumentus G. Tamulaitis.
 
2016 m. Nacionalinė ekspedicija, plaukdama Nemunu, ieškojusi senųjų Lietuvos paribių, surado ir aplankė Laurušavo vienuolyną, kurį 1255–1259 m., kaip nurodo Lietuvos metraštis, apie 25 km į šiaurės rytus nuo Naugarduko, įkūrė Vaišvilkas.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Žalgirio parko kūrėjai nemažai diskutavo ir dėl regalijų. Karaliaus regalijos – tai karūna, valdžios rutulys, skeptras ir kalavijas. Įprasta, kad karūnavimo metu ant valdovo galvos karūną uždėdavo aukšto rango dvasininkas. Vainikuoti Mindaugą ir jo žmoną Mortą popiežius įpareigojo Kulmo vyskupą Heinrichą Haidenreichą. 1253 m. liepos 6-ąją Mindaugas ir jo žmona Morta buvo vainikuota, pasak istoriko, knygų „Lietuvos valstybės ištakos”, „Viduramžių Lietuvos viešpačiai” bei kitų autoriaus Tomo Baranausko, Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis.
 
Valdžios rutulys – ideali forma, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, primenanti dangaus šviesulius, liudijanti pilnatvę. Kaip nurodo Vitalijus Michalovskis, 1255 m. prie Lietuvos karaliaus Mindaugo akto prisegtame antspaude mūsų krašto valdovas vaizduojamas laikantis rankoje valdžios rutulį ir heraldinę leliją – senuoju karališkos valdžios simboliu papuoštą skeptrą.
 
Valstybės kalavijas – ketvirtoji pagrindinė monarcho regalija – simbolizavo ne tik valdovo rankoje sutelktą karinę jėgą, bet ir ryžtą ginti tikėjimą, Bažnyčią bei savo kraštą.
 
Karalienės Mortos portretą yra nupiešęs dailininkas Artūras Slapšys. Politiniame gyvenime, anot istorikų Tomo ir Ingos Baranauskų, ji pasireiškė kaip uoli Lietuvos krikšto rėmėja, todėl prie karūnos ji dar pasipuošė ir kryžiumi.
 
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių regalijos nėra apibrėžtos, todėl pavaizduoti Vaišvilką nėra paprasta. Tautodailininkas A.Sakalauskas jį pavaizdavo ir kaip valdovą, ir kaip stačiatikį, kairėje rankoje laikantį skydą, dešinėje – kalaviją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.09; 00:30

Trijų savaičių mokymuose žinias ir įgūdžius atnaujins per 150 rezervo karių. Karaliaus Mindaugo husarų bataliono nuotr.

Šį savaitgalį Lietuvos kariuomenės Karaliaus Mindaugo husarų bataliono gretas papildė per 150 parengtojo rezervo karių. Trijų savaičių mokymuose kariai atnaujins karinius įgūdžius ginkluotės, šaudymo, topografijos ir taktikos srityse.
 
Pirmąją mokymų savaitę rezervistai atliks skyriaus lygmens užduotis, šturmuos pastatą, rengs pasalas, mokysis reaguoti į priešo ugnį, vykdys kovinius šaudymus ir ruošis vertinamųjų lauko taktikos pratybų etapui.
 
Rezervo kariai – tarnybą baigę nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, išleidus juos į atsargą, yra įrašomi į parengtąjį kariuomenės personalo rezervą. Vėliau, kartą per penkerius metus, jie yra šaukiami į mėnesio trukmės kartotinius mokymus ir pratybas.
 
Rezervo karių rengimas po beveik dešimties metų pertraukos buvo atnaujintas 2011 metais. 2020 metais į kartotinius mokymus planuojama pašaukti beveik pusantro tūkstančio karo prievolininkų, nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime.
 
Parengtojo rezervo karių rengimo tikslas – atnaujinti į mokymus pašauktų rezervo karių karines teorines žinias ir praktinius įgūdžius, supažindinti su Lietuvos kariuomenės naujovėmis, suteikti naujų žinių ir įgūdžių, kad prireikus parengtojo rezervo kariai galėtų efektyviai dalyvauti šalies gynyboje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:14

Bėgimas „Valstybė – tai Tu“. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Valstybės dieną vyksiančio bėgimo ir važiavimo dviračiais dalyviai siekė priminti: kiekvienas esame valstybės dalis.
 
Liepos 6-ają, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, VšĮ „Mūsų vėliavos“ ir Lietuvos karių asociacija „Keliautojų klubas“ organizavo tradicinį renginį „Valstybė – tai Tu“. Jo metu Vilniaus Senamiestyje vyko garbės bėgimas, kurio maršrutas apėmė senąją miesto gynybinę sieną. Prie bėgikų prisijungė dviratininkai, jų maršrutas buvo skirtas paminėti skirtingus miesto ir valstybės raidos etapus.
 
Bėgikai ir dviratininkai startavo S. Daukanto aikštėje iškart po Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų pakėlimo ceremonijos Simono Daukanto aikštėje.
 
„Šiuo simboliniu bėgimu ir važiavimu su Lietuvos valstybės istorinėmis vėliavomis norime atkreipti dėmesį į sostinės ir visos šalies saugumą, taip pat skatinti pilietinę bei istorinę savimonę, ugdyti patriotiškumą ir pagarbą istorinei atminčiai, valstybei ir valstybingumui“, – sakė Lietuvos karių asociacijos „Keliautojų klubas“ vadovas Rolandas Lubys.
 
Dalyvių skaičius nebuvo ribojamas – laukiamas kiekvienas norintis. Kiekvienas registracijos mokestį sumokėjęs bėgikas dovanų gavo neštąją vėliavą, kurią galės išsikelti prie savo namų, sakoma VšĮ „Mūsų vėliavos“ pranešime.
 
Bėgimo trasos ilgis – 5 kilometrai. Ji driekėsi gatvėmis ir pėsčiųjų takais, besiribojančiais su miesto gynybine siena, Gedimino pilies kalnu ir Vilniaus arkikatedra bazilika. Po starto S. Daukanto aikštėje, bėgimas tęsėsi Universiteto, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, Liejyklos, Totorių, Benediktinių, Vilniaus, Klaipėdos, Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto, Maironio ir Šv. Brunono Bonifaco gatvėmis bei Bernardinų sodo taku palei Vilnelę, Kazio Škirpos alėja ir pėsčiųjų taku aplink Gedimino pilies kalną, Arsenalą, Vilniaus arkikatedrą baziliką iki Valdovų rūmų kiemo.
 
Dviračių trasa tęsėsi 10 kilometrų ir leido aplankyti buvusias miesto ribas, Vilniui, istorijai ir Lietuvai svarbius objektus – Arkikatedrą, Šventaragio slėnį, Arsenalą, Senąjį miestą (Kalnų parką), vėliau Olandų gatve dviratininkai prasuko pro Misionierių bažnyčią, atvyko prie simbolinių Aušros vartų, vėliau Pylimo gatve palei buvusią gynybinę sieną ir Tauro kalną atriedėjo prie modernios Lietuvos simbolio – Seimo rūmų, tuomet suko į Gedimino prospektą, kuriuo kaip centrine miesto ir istorijos ašimi užbaigė savo važiavimą finišuodami Valdovų rūmuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 05:30

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
 
Prezidento rūmuose vyks Valstybės apdovanojimų ceremonija. Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje pagerbs Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
 
Vidurdienį, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda. Tradiciškai ceremonijoje dalyvaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai ir gros nepamirštamasis Lietuvos kariuomenės orkestras. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
 
Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai.
 
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną. Valstybės šventės proga bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Valstybės diena edukaciniais ir kultūros renginiais bus minima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
 
Popietę Prezidento rūmų kieme vyks renginys „Kviečiame dalytis istorija“, jame istorijos fragmentais dalinsis iškiliausi šalies istorikai, visuomenininkai ir meno kūrėjai. Vyks vaizdo transliacijos iš Lietuvos miestų.
 
Ant Mindaugo tilto Vilniuje nuo 20 val. prasidės renginys-koncertas „Tautiška giesmė aplink pasaulį 2020“, kviesiantis kurti vienybės tiltus globaliame pasaulyje. 21.00 val. suskambės Tautiška giesmė Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Tokiais ginklais buvo ginkluoti viduramžiais Lietuvą saugoję kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 05:34

Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
 
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
 
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
 
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
 
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
 
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
 
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą.
 
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
 
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles.
 
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris.
Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 05:57

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos 6-ąją visoje Lietuvoje bus minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Kartu su visais šią svarbią datą švęs ir Lietuvos kariuomenė. Šalia tradicinių rikiuočių ceremonijų, pilietiškumo paskaitų, susitikimų ant piliakalnių ar kitose Valstybei svarbiose vietose, kariai kartu su vietos bendruomenėmis giedos ir Lietuvos Respublikos himną.
 
Liepos 6-ąją dieną Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Tradiciškai iškilmingoje ceremonijoje dalyvaus Lietuvos kariuomenės karinis orkestras ir Garbės sargybos kuopos kariai su XIV a. apranga bei ekipuote. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
 
 Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo dieną vainikuos ir skrydžiu šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai. Šiuo metu NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdo Ispanijos kontingentas, patruliuojantis su šešiais naikintuvais F-18 „Hornet“, juos sustiprina Jungtinės Karalystės kontingentas su trimis naikintuvais „Eurofighter Typhoon“. Misijai pastiprinimą iš Estijos teikia Prancūzijos karinės oro pajėgos su keturiais naikintuvais „Mirage 2000“. Iš viso Baltijos šalių padangę saugo 13 naikintuvų.
 
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną.
 
Tautišką giesmę Alovės miestelyje ant Milžinų kalno vakare giedos Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, o orkestras kartu su Alytaus miesto bendruomene dalyvaus visus lietuvius vienijančioje akcijoje.
 
Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai susirinks Balnininkų miestelyje, kur vakare veiks ginkluotės ir technikos paroda, o 21.00 iškels vėliavas ir sugiedos Lietuvos himną.
 
Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ ir kitų Klaipėdos įgulos dalinių kariška bendruomenė rinksis Melnragėje ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo, kad visi kartu sugiedotų Tautišką giesmę.
 
Garbės sargybos salvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos 6-osios vidurdienį Karinių jūrų pajėgų orkestras Klaipėdos kruizinių laivų terminalo aikštėje gros iškilmingoje Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje, skirtoje Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybės įkūrimo dienai, o vakare kartu su kitais kariais ir miesto bendruomene giedos Lietuvos himną prie jūros ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo.
 
Karinių oro pajėgų orkestras pirmadienį vidurdienį dalyvaus Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
 
Popietę Karinių oro pajėgų ir kitų Kauno įgulos padalinių kariai bei Kauno miesto statutinės institucijos Kauno Nepriklausomybės aikštėje Valstybės dienos proga kvies visus miestiečius bei miesto svečius apsilankyti renginyje, kurio metu bus galima susipažinti su įvairių valstybinių institucijų atstovais, jie papasakos apie savo darbo ypatumus ir supažindins su tarnyboje naudojama technika.
 
21.00 val. Karinių oro pajėgų orkestras Kauno Vienybės aikštėje kartu su visuomene giedos tautišką giesmę.
 
Kituose padaliniuose kariai tiek organizuotai. tiek individualiai taip pat paminės Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ) ir Tautiškos giesmės dieną, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
 
Liepos 6 d. 21 val. vietos laiku visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę. Idėja visiems kartu vienu metu giedoti savo šalies himną gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėjai“ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Tautišką giesmę ir pranešti žinią, kad Lietuvos vardui – 1000 metų.
 
Ši iniciatyva, vienijanti lietuvius visame pasaulyje ir palaikoma pavienių žmonių, bendruomenių, per dešimtmetį tapo gyva, mūsų laikų Lietuvos tradicija. 2019 m. Seimas paskelbė liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ne tik Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir Tautiškos giesmės diena.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.06; 02:00

Šeštadienį, minint Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, Vilniaus savivaldybė kviečia į Lukiškių aikštę. Ten visą dieną vyks šventinis piknikas „Laisvės karalystė“.
 
Vilniečių ir miesto svečių lauks daugybė smagių pramogų: mankštos, treniruotės, lauko žaidimai, proto mankštos, muilo burbulai, žonglierius ir batutai mažiesiems, senosios muzikos šokių programa. Iškylauti miesto centre kvies 15 restoranų ant ratų.
 
Ryte prasidės speciali šventinė programa „Laisvės karalystė“: istorikas Mindaugas Nefas atskleis ryškiausius ir įdomiausius Lietuvos istorijos ir karaliaus Mindaugo laikų faktus, linksmintis kvies muzikinio projekto „X Faktorius“ dalyvė Kristina Jurevičiūtė, lietuviško istorinio repo grupė „Šventinis Bankuchenas“, operos solistas Liudas Mikalauskas.
 
21 val. kartu su viso pasaulio lietuviais Lukiškių aikštėje bus giedamas Lietuvos himnas. Po „Tautiškos giesmės“ giedojimo šventę tęs Marijono Mikutavičiaus pasirodymas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.06; 08:29
 

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva savaitgalį minės Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę. Numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas.
 
Šiemet pirmą kartą liepos 6-ąją minėsime ne tik Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ dieną.
 
Šventiniai renginiai šeštadienį prasidės Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija Prezidentūroje. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos valstybės vėliavos, kalbės Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tuo pat metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune bus pakeliama Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.
 
Po vėliavų pakėlimo – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Vakare Valdovų rūmuose bus atidaryta paroda „Liublinas-Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“. Liublino unijos 450 metų sukakties proga Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Liublino muziejus (Lenkija) pristato parodą, kurioje eksponuojamas įspūdingas, savo matmenimis, menine įtaiga, simbolinėmis prasmėmis ir pavaizduotų istorinių personažų gausa išsiskiriantis garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (1838-1893) paveikslas „Liublino unija“.
 
21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.
Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – nuo 10.00 iki 21.30 val. sostinės Lukiškių aikštėje vyksiantis šventinis piknikas.
 
Restoranai ant ratų kvies vilniečius ir miesto svečius pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti – susirinkusiems Lukiškių aikštėje siūlys platų šviežio ir gardaus maisto meniu. Visą dieną bus rengiamos aktyvios veiklos: mažieji šventės dalyviai bus kviečiami smagiai leisti laiką batutų erdvėse, numatyti lauko žaidimai, teatralizuotos programos.
 
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
 
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
 
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
 
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
 
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
 
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.05; 10:41

Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.

Įžangoje, be kita ko, rašoma:

„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).

Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia  konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.

Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.

Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“

LRT televizija neseniai paskelbė interviu su knygos autoriumi. Visą laidą galite pasižiūrėti: (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013707110/lietuva-musu-lupose).

2018.08.29; 17:00

Trakų pilies Didžiojoje menėje liepos 11 d. buvo paminėta Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. nutarimo kviesti Lietuvos karaliumi Viurtembergo grafą Wilhelmą von Urachą – Mindaugą II-ąjį šimto metų sukaktis.

Renginyje dalyvavo istorikai Valdas Rakutis, Arūnas Vyšniauskas, Algirdas Grigaravičius, Kęstutis Skrupskelis, taip pat – Wilhelmo von Uracho (Wilhelm von Urach) vaikaitis princas Inigo von Urachas su žmona princese Danielle von Urach (Vokietija). Renginį moderavo žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis.

Jūsų dėmesiui – istoriko dr. Arūno Vyšniausko komentaras.

2018.07.17; 10:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dabar, atvėsus šventės įkarščiui, išdainavus visas dainas, apsikeitus įspūdžiais, galima pereiti ir prie apsikeitimo nuomonėmis.

Na, aš nuomonės kol kas negaliu pateikti, nes tebeieškau atsakymo į klausimą: o kiek Lietuvoje buvo karalių Mindaugų?

Vienas – tai tas, oficialus, kurio garbei švenčiame šventes ir giedame giesmes: pirmasis Lietuvos karalius, pirmasis baltų genčių vienytojas, pirmasis  krikštą priėmęs Lietuvos valdovas. Bent jau tokiu – pirmuoju – laikyti jį leidžia turimi istorijos šaltiniai.

Kitas (kitoks?) Mindaugas pavaizduotas 2005 m. elektroninėje erdvėje (://www.lietuviais.lt) paskelbtame straipsnyje: „Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.“

Dar vieną Mindaugą apmąsto žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas: „Koks žmogus buvo Mindaugas?“ (www.lrt.lt).

Ir  kaip čia žmogus neprisiminsi; „Kiek lietuvių, tiek nuomonių“…

Pagarbiu pagiriamuoju straipsniu, skirtu Mindaugui karaliui, šventę papildė apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Jo nuomone, neturime pamiršti, kad Lietuvos karalystė gyvavo vos dešimtmetį ir baigėsi kartu su Mindaugo mirtim; „žuvo pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ne kovose su išorės priešais, o savų, brolių lietuvių nužudytas, o pati Lietuva atsimetė nuo krikšto. Taip savo pačių rankomis mūsų protėviai kadaise patys atsimetė nuo to meto civilizacijos, kone pusantro šimtmečio sulėtindami valstybės raidą“.

Nenoriu tvirtinti, kad Lietuvos istorijoje nusimanau geriau, nei nuoširdžiai mano gerbiamas A. Bačiulis, bet vos ne kiekviena frazė šioje pastraipoje kelia nusistebėjimą.

Prisiminkime, ką Mindaugas žudė, siekdamas karaliaus karūnos? Kokius nors išorės priešus? Ne, tuos pačius lietuvius, žemaičius, kurie nenorėjo jam paklusti, bet jis jų nelaikė nei broliais, nei gentainiais. Tai kodėl jie, įskaudinti, išduoti, apraudodami Mindaugo nužudytus gentainius, turėjo jį laikyti broliu? Dėl tos valstybės, kuri gyvavo vos dešimtį metų ir vis traukėsi, „trumpinama“ paties karaliaus?

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O dabar apie tą „civilizaciją“, kurią kruvinuoju būdu kūrė Mindaugas. Kažin, kas būtų likę iš Mindaugo karalystės, jam taikiu būdu pasimirus ir palikus pulkelį įpėdinių, bet  – be Žemaitijos, atiduotos kryžiuočiams, ir be kitų paribinių baltų genčių, kurias kaip ir žemaičius, Mindaugas dosnia ranka atidavinėjo visiems, kas tik padėjo jam siekti karūnos? Juk gentis, davusi vardą karalystei, anuomet buvo tik lašelis, palyginus su ta valstybe, kuri susikūrė vėliau, išsiplėtė ir gyvavo kelis šimtmečius tik dėl to, kad savo laiku karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Vytauto keliskart išduoti ir parduoti žemaičiai, kaulu įstrigę kryžiuočių gerklėje, neleido, teutonams susivienijus, pavergti ir išgalabyti  likusių baltų genčių.

Pamėginus kalbėti apie istoriją tariamąja nuosaka, galimas ir toks spėjimas: jei Lietuvos karalystė būtų buvusi tokia, kokią ją kūrė Mindaugas, išduodamas ne tik lietuviams artimas gentis, bet ir neparemdamas kitų baltų (turiu galvoje prūsus, kurie prašė, bet negavo Mindaugo pagalbos kovoje  prieš kryžiuočius), mes neturėtume nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei Vytauto Didžiojo – ir kuo tada mes didžiuotumės? Pora dešimtmečių karalystės – ir sudie, lietuviams kartu su Lietuvos vardu, nes tos mažytės karalystės gyventojus greičiausiai būtų ištikęs suvokietintų prūsų likimas.

Audrius Bačiulis klausia savęs ir mūsų: „Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX amžiuje, jeigu ji būtų tapusi karalyste?“

O kaip klostosi likimas tų mūsų likimo sesių, Latvijos ir Estijos, kurios neturi panašios į mūsų ilgos ir painios istorijos, neturi ambicingų prisiminimų, bet neturi ir tuščių klausimų „kas būtų, jeigu“, ramiai kuria savo valstybę nuo tuščio lapo, ir sekasi joms ne blogiau, kaip mums, o Estijai netgi geriau. Beje, nors krikščionybę iš vokiečių rankų jos priėmė anksčiau, nei Lietuva, bet savo raštą, raštiją ir kitus „‚civilizuotus“ tautinės kultūros atributus sukūrė ne anksčiau, kaip Lietuva…

Tačiau, kaip minėjau, esama ir kitų nuomonių, kur kas blogiau vertinančių karalių Mindaugą ir jo darbus, nei mudu su A. Bačiuliu.

Prieš trylika metųelektroninėje žiniasklaidoje paskelbtame straipsnyje Mindaugas vadinamas ne tik išgama, bet ir bailiu, klastingu žudiku, karūną gavusiu mainais į pusę Lietuvos.

Patyčios ir pravardžiavimai – ne argumentai. Priešingai, jie sumenkina netgi tuos faktus, kurie, santūriau išdėstyti, kalba patys už save ir leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę apie Mindaugą kaip žmogų, kaip asmenybę. Net jei ta nuomonė (ne be pagrindo) būtų anaiptol ne teigiama.

Kai kurie Mindaugo gerbėjai žavisi, kad Mindaugas pats dalyvaudavo ir vadovaudavo mūšiams, o ne stebėdavo juos nuo kalvelės, tačiau, pasak minimo skeptiško straipsnio autoriaus, „istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo“.

Neužmiršta  autorius paminėti ir kainos, kurią Mindaugas sumokėjo už karūną. Jau karūnavimo proga kalavijuočiams Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos (Jotvingių žemė), o per sekančius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį, visą Žemaitiją. Visas tas „dovanas“ vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas būtų paveldėjęs visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių.

O juk visi, besidomintys istorija, žino, kokia ypatingai trapi anais laikais ne tik Lietuvoje, bet ir vadinamose „civilizuotose“ šalyse buvo sosto paveldėtojų sveikata ir kaip lengvai juos ištikdavo netikėtos ir keistos mirtys…

Tai gal Lietuvos valstybės likimui ir nebuvo jau taip blogai, kad Mindaugo palikuonių likimą sprendė ne kalavijuočiai ar kiti svetimtaučiai, o patys lietuviai? 

Viena aišku, jog analizuodami karaliaus Mindaugo darbus ir asmenį, tyrinėtojai susiduria su nelengva užduotimi, nes jie iš šiuolaikinių pozicijų ir jau žinodami veiksmų pasekmes, vertina asmenybę, kuri veikė, vadovaudamasi anų, mums praktiškai nepažįstamų, laikų morale ir principais. Juolab, kad nė vienam tų vertintojų neteko savo kailiu patirti, ką reiškia būti karaliumi,  kurti ir saugoti valstybę su priemonėmis nesiskaitančių priešų apsuptyje.

Matyt, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, žurnalistas, Virginijus Savukynas į savo paties klausimą, koks žmogus buvo Mindaugas, atsako taip: „Mindaugas buvo savo laikų vaikas./…/ O laikai buvo žiaurūs“.

Kas su tuo ginčytųsi?

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau toliau pasipila liaupsės, su kuriomis man, žemaitei, turinčiai savo, gentinių „sąskaitų“ su žemaičius išdavusiu valdovu, nelengva sutikti. Bet tenka pripažinti, jog V.Savukynas vykusiai suvedė į vieną mazgą visus palaidus ir prieštaringus Mindaugo – asmenybės ir karaliaus – poelgių galus: „Nežinome, kaip konkrečiai įvyko jo žmogžudystė, tačiau Mindaugas turėjo suprasti, kad viskas, ką jis darė dėl savo giminės, buvo pražudyta jo akyse. Paskutinės gyvenimo akimirkos jam turėjo būti labai skaudžios – ne tik fizine, bet ir dvasine prasme… Paradoksalu, kad Mindaugas, tapęs galingiausiu iš galingiausių lietuvių kunigaikščių, paaukojo visą savo šeimą, jo palikuonys buvo išžudyti. Tai kaina, kurią turėjo užmokėti Mindaugas ir jo sūnūs. Tačiau kai kas išliko – tai Mindaugo sustiprinta Lietuvos valstybė. Nepaisant po jo mirties sekusios suirutės, ji nesubyrėjo, o vėliau tik stiprėjo. Tai svarbiausias Mindaugo nuopelnas. Nors jis dėl to paaukoti turėjo labai daug“.

Tik aš, pavyzdžiui, būtent Mindaugo valstybės tęsinio istorijoje nematau. Buvo mažutė, paties karaliaus po gabalėlį išdalijama karalystė – išaugo didi geografiškai ir galinga kariniu atžvilgiu Didžioji Lietuvos kunigaikštystė. Bet, nesukūrusi savo tapatybės, savo kultūrinių tradicijų ir raštijos, ji sunyko ir ištirpo kitų tautų katile. Liko lietuviai ir žemaičiai, kurie  (žemaitiškai) atkakliai vėl ir vėl kuria ir atkūrinėja savo – lietuvišką, o ne vien Lietuvos vardą nešiojančią – valstybę, ir kurie karaliui Mindaugui dėkingi už galimybę švęsti dar vieną valstybinę šventę.

O Mindaugas, žinoma, buvo vienas. Tik mes, ainiai, iš skirtingų kampų jį vertiname. Bet tai mūsų teisė, ar ne?

2018.07.09; 10:30

Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.

« 1 2 »

2018.07.09; 07:25

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga“ gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.

Vidudienį Simono Daukanto aikštėje surengta iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija.

Joje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, prezidentas Valdas Adamkus, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis su žmona Silvija, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su žmona Irena, diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos kariuomenės vadovybė, valstybės institucijų vadovai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai ,savanoriai ir policijos veteranai, sostinės svečiai ir vilniečiai.

Į šventę atvyko garbūs užsienio svečiai – Suomijos parlamento (Eduskuntos) Paula Ritiko, Italijos prezidentas Sergio Mattarella su dukra Laura.

Iškilmingą vėliavų pakėlimo ceremoniją vykdė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras, pirmą kartą prisistatęs su rekonstruota XVIII a. grenadierių apranga.

Buvo iškeltos valstybinė ir istorinė Lietuvos vėliavos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.

„Sveikinu Jus su nuostabia švente – Valstybės diena! Šiemet Liepos šeštoji karūnuoja mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį! Kita tokia šventė bus tik po šimto metų.

Mums visiems labai pasisekė, kad esame ypatingo jubiliejaus dalyviai ir liudininkai.

Ši diena primena, kad valstybė esame jau beveik aštuonis šimtus metų, kai Karalius Mindaugas atvedė suvienytą Lietuvą į Europą.

Mūsų valstybingumo kelyje buvo visko, tačiau net sunkiausiais laikais, kai svetimi naikino tautos atmintį ir pačią tautą, Lietuva visada surasdavo jėgų atgimti ir pakilti dar aukščiau.

Štai kodėl su tokiu pasididžiavimu kartojame: prieš šimtą metų atkūrėme valstybę. Ir daugiau niekam neleisime jos savintis“, – kalbėjo prezidentė, linkėdama, kad šventė įsisiūbuotų per visą Lietuvą ir pasaulį – visur, kur yra mūsų tautiečių ir draugų, kur iškelta Trispalvė.

Vėliavų pakėlimo ceremonijoje dalyvavo šalies miestų ir miestelių vėliavos bei jų pasiuntiniai. Dainavo Lietuvos šimtmečio Dainų šventės „Vardan tos…“ dalyviai.

Istorinis pabūklas iššovė tris salves: už Karalių Mindaugą, Lietuvos valstybę ir Lietuvos žmones. Valstybės šventės proga skrydžiu virš Vilniaus pasveikino NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdantys Portugalijos ir Ispanijos naikintuvai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.08; 04:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo 57 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius. 

Dalia Grybauskaitė teikia valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Valstybės dieną norime ypatingai pagerbti ir pabrėžti žmogaus, visų pirma – piliečio – svarbą valstybei ir jos pažangai“, – kreipdamasi į iškilmingos apdovanojimų ceremonijos dalyvius pažymėjo prezidentė. Pasak jos, šiemet tai dar ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis, kada pati istorija labai įtikinamai kalba apie tai, jog mūsų žingsniai, darbai, ryžtas ir drąsa nelieka be pėdsako.

„Šiandien, Valstybės dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje.

Tai Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią, kad šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – kalbėjo šalies vadovė prieš pradėdama apdovanojimų iškilmes.

Prezidentės dekretu apdovanotas Eurolygoje trečią vietą užėmusio Kauno „Žalgirio“, vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius. Jis pagerbtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.

Už nuopelnus Lietuvai, stiprinant šalies saugumą Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiaisiais kryžiais apdovanoti buvęs JAV viceprezidentas Josephas Bidenas ir JAV Kongreso senatorius, aktyvus demokratijos ir saugumo Baltijos valstybėse rėmėjas Johnas Sidney McCainas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didieji kryžiai skirti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generaliniam sekretoriui Angeliui Gurriai, pianistei Mūzai Rubackytei-Golay ir teatrologei Irenai Veisaitei.

Už europinės integracijos ir demokratijos skatinimą bei Lietuvos ir Moldovos bendradarbiavimo konstitucinio saugumo srityje puoselėjimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius įteiktas buvusiam Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkui Alexandru Tanasei.

D. Grybauskaitė suteikė apdovanojimus jau mirusiems kovotojams su sovietine sistema. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiais apdovanoti per susišaudymą su stribais žuvęs Algimanto apygardos partizanų Žaliosios rinktinės vadas Jonas Vytautas Česnakavičius – Valas bei antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis Ričardas Bernardas Nakas.

Prezidentė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanojo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorių Rymantą Mockevičių. Šiuo apdovanojimu pagerbtas ir Lietuvai EBPO nare tapti padėjęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Albinas Zananavičius.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiai įteikti Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovei Vidai Juliai Bandis, EBPO Teisės direktorato direktoriui Nicolai Bonucci, buvusiam CERN direktoriui Rolfui-Dieteriui Hellmutuo Heuriui, vertėjui Vladui Petrauskui, Vilniaus universiteto profesoriui Dainiui Pūrui, literatūrologei Claudiai Sinnig Lucas, Švedijos parlamento Riksdago nariui Bjornui Gustafui von Sydowui, Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenės Sausumos pajėgų vadui Jorgui Kurtui Willy Vollmeriui.

Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais apdovanoti gydytojai Vincas Abalikšta, Eugenija Reinikovienė, Vaidotas Urbonas, Jūratė Barysienė, širdies chirurgas Gediminas Kundrotas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skyriaus viršininkas Mindaugas Kūlokas, prokurorė Deimantė Nikitinienė.

Už indėlį stiprinant valstybės saugumą bei puoselėjant kultūrą dėkojo ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius prezidentė įteikė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto koncerto „Gloria Lietuvai“ idėjos autoriui Daliui Abariui, etnologei Elenai Bradūnaitei Aglinskienei, dirigentui Artūrui Dambrauskui, baleto artistei Jurgitai Droninai, operos solistei Asmik Grigorian, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovei Teresei Jurkuvienei, Sakartvelo režisieriui Gelai Kandelaki, Lietuvos menininkui Gintarui Karosui, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ vadovui Eduardui Kaukliui, psichologei Aušrai Kurienei, Europos gynybos agentūros Bendradarbiavimo planavimo ir rėmimo direktorato direktoriaus pavaduotojui Edvardui Mažeikiui, muzikologui Vitezslavui Mikešui, istorikui Eugenijui Peikšteniui, CERN patarėjui Christophui Schaferiui, pianistui Micheliui Jeanui – Jacques Sogny, Krymo totorių Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui, archeologui Gintautui Vėliui, socialinių projektų dalyviui Tadui Arvydui Vizgirdai, aktyviam lietuvių tautinės savimonės ir kultūrinės veiklos puoselėtojui Jungtinėse Amerikos Valstijose Williamui Algirdui Zalpiui.

Ore – Lietuvos valstybės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanojo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadą Nerijų Alekną ir buvusią Dainavos apygardos partizanų ryšininkę Oną Veličkaitę-Mėtą.

Šalies vadovė už nuopelnus šaliai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliais pagerbė žurnalistus Ernestą Alesiną, Vaidotą Beniušį, Jūratę Damulytę Semėnienę, Renatą Vidtmant, istorikę Vidą Girininkienę, vidaus tarnybos majorą Gintarą Jankūną, dirigentą Raimondą Katiną, tinklaraštininką Ričardą Savukyną.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas ugniagesys Aidas Ardzijauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja Dalia Cidzikaitė, kūrybinės vaikų ir jaunimo stovyklos „Lietuvos atgaja“ įkūrėja ir direktorė Aušra Lasauskaitė, Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius.

Prezidentė padėkojo visiems, kuriems rūpi Lietuva.

„Visiems, kurie čia gyvena, augina vaikus, siekia ateities tikslų, dalyvauja valstybės gyvenime. Ir gausiems užsienio šalių bičiuliams, be kurių pagalbos, palaikymo ir padrąsinimo nebūtume taip toli nuėję“, – pasveikindama Valstybės dienos proga dėkojo prezidentė D. Grybauskaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.08; 07:00

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis dalyvavo Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmėse ir dviejų tarptautinių parodų – „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai“ bei „Florencija renesanso ir baroko laikais“ – atidaryme. Vyriausybės vadovas pasveikino visus susirinkusius su Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, diena.

„Prasminga ir simboliška, kad senosios Lietuvos valstybės pradžią ir vietą Europoje žyminčią datą minime Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kurių architektūros reliktai mena ir Mindaugo laikus. Pagaliau baigta atkurti istorinė Lietuvos valdovų rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje. Šiandien nebeįsivaizduojame Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus be Valdovų rūmų, kaip istorinio valstybingumo simbolio, gyvybingo kultūros ir istorinės atminties centro, Lietuvos europietiškumo ženklo“,- sakė premjeras.

Pasak Ministro Pirmininko, galima tik pasidžiaugti, kad nuo 2001 m. net šešios Vyriausybės, nepaisant jų partinės priklausomybės, rūpinosi šiuo Lietuvos tūkstantmečio programos projektu, simboliškai užbaigiamu minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. S.Skvernelis 17-osios Vyriausybės ir valstybės vardu nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šių rūmų atkūrimo.

Valdovų rūmuose atidarytos dvi tarptautinės parodos, neturinčios sau lygių Lietuvos muziejininkystės istorijoje.

„Tai suteikia mums išskirtinę progą pasigrožėti ne tik deimantais nusagstytomis brangenybėmis, Florencijos dailininkų darbais, bet ir išvysti gražiausius XVIII a. lietuvaičių portretus. Unikalu ir jautru, kad daugelis šių eksponatų papuošti Lietuvos herbais – Vyčiais“, – pabrėžė premjeras.  

Vyriausybės vadovas padėkojo Dresdeno ir Florencijos meno bendruomenėms už šią puikią dovaną Lietuvai ir jos gyventojams bei sostinės svečiams. Jis taip pat išsakė padėkos žodžius jauno ir aktyvaus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams, kurie savo veikla ir projektais kelia Lietuvos muziejininkystę į naują lygmenį.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2018.07.08; 07:35

Liepos 6-oji – ypatinga diena. Tai – Lietuvos didybės diena. Liepos 6-ąją mes didžiuojamės, kad turėjome Karalių Mindaugą ir Lietuvos karalystę. Visa mūsų istorija turtinga svarbių įvykių. Liepos 6-oji – būtent ta diena, kada prasminga prisiminti Žalgirio mūšį ir Vytautą Didįjį, Prezidentą Antaną Smetoną ir partizanų auką, Vasario 16-ąją ir Birželio sukilimą su Kovo 11-ąja.

Liepos 6-ąją mes visi vieningai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, tądien mes didžiuojamės turį Dainų šventę, tąsyk mes visi suvažiuojame į Lietuvą iš amerikų, australijų, brazilijų ir rusijų, kad pamirštume nesutarimus ir taptume vieningi, draugiški, pasiruošę stiprinti ir puoselėti Lietuvą iš visos širdies, kad ji, mūsų Lietuva, ir po tūkstančio metų būtų graži, stipri bei lietuviška…

Slaptai.lt gerbėjų dėmesiui – 15 min. trukmės videoreportažas apie iškilmingą eiseną Gedimino prospekte.

2018.07.07; 10:45

 

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.

„Didžiausias mūsų narsios tautos laimėjimas – išsaugotas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas. Didžiuojamės juo ir su visu pasauliu švenčiame savo Valstybės, dar kartą atkurtos prieš 100 metų, dieną“, – sveikindama visus su Liepos 6-ąja pažymėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.

Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.

Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą. Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.

Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.

Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.

2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.

Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas. Didžiausias jų – Šimtmečio dainų šventė. 14.00 val. šventės dalyviai iš Katedros aikštės žygiuos į Vingio parką, kurio estradoje 17.00 val. prasidės Dainų diena „Vienybė težydi“. 21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.

Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – 23.00 val. – šventinis fejerverkas su specialiai jam sukurtu muzikiniu garso takeliu Neries krantinėje prie Baltojo tilto.

O penktadienio rytą, dar prieš Dainų šventės renginius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūros Baltojoje salėje už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Vidudienį Simono Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidentė pasveikins atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.

Po ceremonijos S. Daukanto aikštėje – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.06; 09:11

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2013.07.10

Slaptai.lt skelbia antrąjį videointerviu su skulptoriumi, menininku, poetu Gediminu RADZEVIČIUMI. Jei 1-ojoje dalyje kalbėjomės apie Pasaulio lietuvių Vienybės Karūną, tai 2-ąjame videointerviu skulptorius pasakoja, kokį jis įsivaizduoja Karalių Mindaugą.

Videointerviu trukmė – 10 min.

2018.04.29; 10:46