Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologai Tomas Janeliūnas ir Mažvydas Jastramskis teigia, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašas daugiamandatėje apygardoje remiasi ne tik vidiniu partijos narių reitingavimu, bet ir asmeninėmis lyderio Ramūno Karbauskio simpatijomis.
Abu politologai stebisi, kad „valstiečių“ ilgametė narė Rima Baškienė šiemet nepateko net į pirmąjį dešimtuką ir tenkinasi 12 sąrašo vieta.
„Rima Baškienė, kuri ilgą laiką buvo tarp pirmų pozicijų partijos sąraše (2016 m. rinkimuose užėmė 3 sąrašo vietą – ELTA), dabar yra 12 vietoje. Ji turi stiprią savo apygardą Šiaulių rajone, kurioje laimi. Dabar jos nėra netgi partijos sąrašo pirmajame dešimtuke. Tai rodo, kad tą nulėmė mažesnis Karbauskio pasitikėjimas Seimo pirmininko pavaduotoja“, – Eltai sakė T. Janeliūnas.
M. Jastramskis atkreipia dėmesį, kad stipriai šoktelėjo parlamentaro Tomo Tomilino pozicija.
„Labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į Tomo Tomilino šuolį sąraše. Jeigu neklystu, pirmuose susirinkimuose jis buvo nugrūstas į 47 vietą, o dabar jis yra 5 vietoje. Kitas dalykas, kad šis dešimtukas atspindi asmeninius lojalumus R. Karbauskiui. Pavyzdžiui, R. Baškienė, kuri yra bene rimčiausiai į politiką žvelgianti ir pastaruosius 10 metų yra Seimo narė ir vienmandatėje išrinkta ne kartą, bet kažkaip nustumta į 12 vietą. Matyt, būtent dėl to, ką ji ir pati sakė, kad nebuvo labai paklusni partijos lyderiui. Be žinomumo, partijos valdybos sprendimo, dar ir lyderio asmeninės simpatijos labai nemažai prisideda formuojant šį sąrašo dešimtuką“, – Eltai sakė M. Jastramskis.
T. Janeliūnas teigia, kad nuo 2016 m. LVŽS sąrašas daugiamandatėje apygardoje yra pakitęs. Anot jo, profesionalai arba šiuo metu esantys Vyriausybės ministrai šiuo metu yra matomi antrajame dešimtuke. O sąrašo pirmajame dešimtuke, anot jo, matomi frakcijos seniūno pavaduotojai ir Seimo komitetų pirmininkai. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Partijos viduje galbūt sąrašas ir yra atrodantis pakankamai logiškai ir įspūdingai. Nes gal tai partijai ir partijos vadovui labiausiai ištikimi, nusipelnę žmonės (…) Mes matome, kad ministrai yra nustumti jau į antrąjį dešimtuką, tiek K. Mažeika, L. Kukuraitis, buvęs ministras Giedrius Surplys. Tai jie vėlgi nepatenka į pirmąjį dešimtuką, ir tai rodo, kad partijai svarbiau partijos viduje veikiantys žmonės, negu tie žmonės, kurie turi sukaupę vyriausybinio darbo patirtį ir galėtų būti laikomi profesionalais. Tai manau, kad yra gerokai nutolta nuo 2016 m. sąrašo formavimo principų“, – sakė jis.
M. Jastramskis teigia, kad LVŽS sąraše pirmieji dešimtukai paremti per pastaruosius ketverius metus įsitvirtinusiais bei išbandytais politikais.
„Ko ir galima tikėtis, kai partija būna ketverius metus valdžioje. Ji nesiims kažkokių didelių naujovių, bet ims išbandytus žmones. Dalis profesionalų, kurie buvo 2016 m. sąraše, dabar atsiradus nesutarimams, jų sąraše ir nėra. Žinoma, yra Lukas Savickas, kuris kaip S. Skvernelio žmogus, yra atvestas į sąrašą. Todėl negalime sakyti, kad visiškai jų nėra, bet LVŽS sąrašas pagal, vadinkime, legionierių/profesionalų skaičių nėra kad labai skirtųsi nuo kitų politinių partijų“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.
LVŽS sąraše trečią vietą užima sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Pasak T. Janeliūno, tai akivaizdi pandemijos pasekmė. Tuo metu M. Jastramskis teigia, kad ir be pandemijos metu gauto matomumo A. Veryga būtų buvęs aukštai sąraše.
„A. Veryga ir be karantino, pandemijos yra labai aiškus R. Karbauskio bendražygis, kurie sutaria ir vertybiniais klausimais. Manau, kad jis ir taip būtų buvęs aukštai, bet pandemija jam padėjo sucementuoti poziciją partijos viduje“, – sakė M. Jastramskis.
Sąrašo 4 vietoje – parlamentarė LVŽS frakcijos seniūno pavaduotoja Aušrinė Norkienė, o 7 – Agnė Širinskienė. VU TSPMI politologai teigia, kad A. Širinskienei užimti 4 vietą sąraše sutrukdė kontraversiškas vertinimas visuomenėje bei partijoje.
„Reikia pripažinti, kad A. Širinskienės reputacija yra labai kontraversiška. Aišku, jos buvimas viršūnėje šalia A. Verygos bei R. Karbauskio būtų tokia iš tiesų įdomi kombinacija, nes kai žmonės turi ganėtinai daug neigiamų vertinimų visuomenėje, tai koncentracija prie partijos lyderių nebūtų labai racionali. Gal tai nulėmė, kad buvo pamažinta A. Širinskienės pozicija“, – sakė profesorius T. Janeliūnas.
„Dėl A. Širinskienės tai reikia pripažinti, kad prieš tai rinkimuose 2016-aisiais ji buvo žemiau nei 20 vieoje ir dabar yra aiškiai pakilusi iki 7 vietos. Bet, tikėtina, kad pačios partijos viduje yra mažiau mėgstama“, – teigė M. Jastramskis. Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pirmadienį R. Karbauskis, pristatydamas LVŽS sąrašą daugiamandatėje apygardoje, teigė, kad partija, reitinguodama Seimo rinkimų sąrašą, labiausiai atsižvelgė į asmenis, kurie šios kadencijos metu dirbo Seime arba Vyriausybėje. Taip pat „valstiečių“ lyderis tikina, kad reitinguojant sąrašą buvo įvestas kriterijus, kad kiekviename sąrašo dešimtuke patektų bet po tris moterų pavardes. VU TSPMI profesoriui T. Janeliūnui 3 moterų principas kiekviename sąrašo dešimtuke atrodo keistai ir nepagrindžiantis partijos nuostatų.
„Jeigu tai būtų LVŽS nuosekli pozicija ir politika, kalbant apie moterų teisių stiprinimą, gerinimą, skatinimą dalyvauti politikoje, tai galbūt tai būtų galima suprasti. Tačiau turbūt dabar nei šios partijos rinkėjai labai vertina moterų lygybės klausimą, nei jis buvo aktualus partijos programose ar bendroje veikloje. Tai tas principas prieš rinkimus laikyti proporcijas pagal kažkokį lyčių pagrindą, kuris net nėra per pusę, o būtent po 3 moteris dešimtuke – keista. Čia, manau, toks keistas ir sunkiai suprantamas argumentas“, – sakė politologas.
Partijų sąrašus veda nepartiniai žmonės: rodo partijų pirmininkų silpnumą
LVŽS, kaip ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos sąrašą, ves partijai nepriklausantis asmuo. Pasak politologų, tai yra Lietuvos didžiųjų partijų problema, kai partijų pirmininkai turi neigiamą vertinimą visuomenėje, todėl vesti sąrašą žvalgomasi žmogaus iš šalies.
„Tai, kad S. Skvernelis veda sąrašą, viskas yra suprantama, nes R. Karbauskis yra vienas nemėgstamiausių politikų Lietuvoje. Apskritai tai yra mūsų didžiųjų partijų esminė problema, nes partijoms vadovauja lyderiai, kurie visuomenėje vertinami labai neigiamai. Tai yra būdinga ir konservatorių partijai, ir LVŽS. Kai partijų vadovai tikrai nėra charizmatiškos asmenybės arba tos asmenybės, kurios labiausiai imponuoja bei traukia rinkėjų paramą, jiems tenka pripažinti tokią realybę bei į sąrašo viršūnę praleisti didesnį populiarumą turinčius narius arba atstovus“, – sakė T. Janeliūnas.
Profesoriaus teigimu, šalies rinkėjai nemėgsta partijų bei partinių žmonių. Atitinkamai, pasak jo, nepartiniai žmonės turi privalumą.
„Tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis supranta, kad užsidėję partijos narystės kepurę, jie labai ryškiai sumažins savo patrauklumą rinkėjui. Nors natūralu, kad jie yra vieni iš aktyviausių partijos narių, bet toks žaidimas formaliomis ar neformaliomis narystėmis kyla iš bendro nepasitenkinimo politinėmis partijomis. Taip, tai yra partinės demokratijos didelė bėda, kad partijos niekaip nesugeba savo narystės propaguoti, nesugeba paskatinti didžiuotis savo naryste, o populiariems žmonėms narystė vienoje ar kitoje partijoje tampa savotišku šešėliu“, – teigia T. Janeliūnas.
Tuo metu M. Jastramskis teigia, kad Lietuvoje būti partijos pirmininku bei išlikti populiariam politikui yra faktiškai neįmanoma.
„Tai rodo prastą partijų įsišaknijimą Lietuvos visuomenėje. Todėl reikia žmonių iš šalies, kurie tas partijas patemptų į viršų. Bet čia nieko naujo, nes 2016 m. jau tai buvo pas „valstiečius“. Tik dabar šią madą perėmė ir TS–LKD (…) Jeigu jūs klausiate, ar rinkėjui svarbu, kad sąrašą veda partinis ar ne, tai nėra, kad jie stipriai tai diferencijuotų. Svarbu, kokios politiko asmeninės savybės yra patrauklios ir jie nežiūri, ar jis labai atitinka (partijos vertybes – ELTA), ar ne“, – teigė M. Jastramskis bei patvirtino, kad kitose Rytų Europos valstybėse tokių dalykų taip pat pasitaiko.
R. Karbauskis ir S. Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
T. Janeliūnas tuo metu teigia, kad jei partijos vadovas užleidžia vietą nepartiniam žmogui, tai liudija, kad partijos viduje yra problemų.
„Aišku, kad senose demokratinėse Vakarų Europos šalyse tai yra sunkia suvokiama. Partijų lyderiai būna sąrašo viršūnėse. Jie įkūnija visą partijos energiją, kuri turi vesti į pergalę. O tai, kad partijos vadovas užleidžia vietą nepartiniam žmogui, tai liudija, kad yra kažkas negerai su partija. Arba partija nesugeba išsirinkti viduje tokio lyderio, kuris būtų pakankamai charizmatiškas ir galintis padėti laimėti pergalę arba patys partijos lyderiai yra kiek uzurpavę vidines partijos struktūras. Ir jie neleidžia pasireikšti ganėtinai laisvoms rinkimų galimybėms partijoje, nors patys savo veikla ir kelia problemų. Jeigu partijos vadovo reitingas yra prastesnis nei pačios partijos, tai akivaizdu, kad jis yra partijos problema, o ne partijos garvežys. Tai šioje vietoje partija anksčiau ar vėliau patiria problemų“, – apibendrino T. Janeliūnas.
ELTA primena, kad LVŽS valdyba, įvertinusi penktadienį partijos taryboje vykusį reitingavimą, patvirtino kandidatų į Seimą sąrašą. Po reitingavimo sąjungos tarybos nariai į pirmąjį dešimtuką delegavo: ministrą pirmininką S.Skvernelį, LVŽS vadovą R.Karbauskį, tris LVŽS pirmininko pavaduotojus – sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, dabar Seimo nariais esančius A. Norkienę ir T. Tomiliną, prof. Eugenijų Jovaišą, A.Širinskienę, Valių Ąžuolą, Guodą Burokienę, Joną Jarutį.
Antrąjį dešimtuką pradeda Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Toliau LVŽS delegavo Seimo pirmininko pirmąją pavaduotoją R.Baškienę, Vyriausybės kanclerį Algirdą Stončaitį, G. Surplį, Seimo pirmininko pirmosios pavaduotojos patarėją Laimą Mogenienę, Vyriausybės kanclerio pirmąjį pavaduotoją Luką Savicką, aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką, socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį, Seimo nares Vidą Ačienę ir Aušrą Papirtienę.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybą, kai LRT finansinėje ataskaitoje už praėjusius metus buvo paviešinti LRT vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimai už 2019 m. Generalinio direktoriaus – 70 394,86 Eur, generalinio direktoriaus pavaduotojo – 60 957,05 Eur, Interneto departamento vadovo – 121 665,87 Eur, Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovo – 99 439,18 Eur. Panašus ir kitų vadovaujančias pareigas einančių asmenų darbo užmokestis.
LRT komentare pažymima, kad LRT generalinio direktoriaus ir jo pavaduotojo atlyginimą nustato LRT taryba (ne LRT administracija). Atlyginimai nesikeitė 2018 metais pradėjus dirbti naujai LRT vadovų komandai. Didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. LRT biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės.
R. Karbauskio kreipimesi prašoma paaiškinti, kokios priežastys bei aplinkybės lėmė būtent tokius vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimų dydžius. Taip pat prašoma atsakyti, kodėl LRT, nustatydama direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimą, nesivadovavo Vyriausybės 2010 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 598 „Dėl viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė arba kai valstybė turi daugumą balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, vadovų darbo apmokėjimo“, nors remiantis LRT įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga. Taigi reguliavimas suponuotų, kad minėto įsakymo nuostatos turėtų būti taikomos tada, kai nustatomi LRT direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimai. LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
„LRT vadovaujamas pareigas einančių žmonių atlyginimai yra iš tiesų įspūdingi, kartais – toli lenkiantys valstybės vadovo atlyginimą. Direktorės atlyginimas, net skaičiuojant maksimaliais Vyriausybės nutarime patvirtintais koeficientais – dvigubai didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimumas. Žinant, kad LRT išlaikomas visų mokesčių mokėtojų pinigais – kyla klausimas, ar toks elgesys žiniasklaidos rinkoje yra atsakingas bei jos neiškreipia, ypač tuo metu, kai komercinės žiniasklaidos priemonės susiduria su COVID-19 pandemijos sukeltais finansiniais sunkumais, prarado nemažai pajamų dėl reklamos pokyčių. Dėl to norime, kad LRT paaiškintų tokius atlyginimų dydžius visiems mokesčių mokėtojams, kurių lėšomis ir naudojasi“, – sako R. Karbauskis.
Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis pažymi, kad LRT gauna didžiules lėšas iš valstybės biudžeto, uždirba ir komercinių lėšų, dėl to racionalus ir skaidrus biudžeto lėšų naudojimas yra prioritetinis dalykas. „Kitiems žiniasklaidos rinkos dalyviams yra kilę abejonių, ar LRT finansavimo tvarka neiškreipia sąžiningos konkurencijos rinkoje ir nepažeidžia Europos Sąjungos teisės. Šį klausimą, po Lietuvos komercinės žiniasklaidos atstovų kreipimosi nagrinėja Europos Komisija, tad turėsime teikti paaiškinimus ir jai. Dėl to turime būti visiškai tikri, kad lėšos yra naudojamos atsakingai ir pagrįstai.“ – nurodo Kultūros komiteto pirmininkas.
Eltai atsiųstame LRT komentare pažymima, kad pradėjus darbą naujai vadovų komandai buvo priimtas sprendimas sustiprinti svarbias LRT veiklos sritis paskiriant į jas reikiamas kompetencijas turinčius vadovus. To nebūtų įmanoma pasiekti neįvertinus ir neatsižvelgus į tokio lygio specialistų atlyginimų tendencijas šalyje ir nepasiūlius konkurencingo atlyginimo.
„Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad viešai nurodomi atlyginimai yra pateikiami prieš mokesčius („ant popieriaus“).
LRT pasiekti rezultatai rodo, kad sprendimas ieškoti stiprių specialistų-vadovų, kurie atneštų į organizaciją jau sukauptą patirtį, gebėtų suformuotų stiprias specialistų komandas ir imtis ambicingų užduočių, pasiteisino. Pernai LRT ne tik sėkmingai vykdė savo misiją, bet ir didino auditoriją tiek tradicinėje žiniasklaidoje, tiek interneto ir pirmą kartą istorijoje Lietuvos gyventojų buvo įvertinta kaip moderniausia šalies žiniasklaidos grupė. LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Atsakant į iš komercinės žiniasklaidos pasigirdusius raginimus mažinti LRT finansavimą, norime pabrėžti, kad didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. Dar maždaug penktadalis LRT skirtų asignavimų grįžta atgal į valstybės biudžetą kaip įvairūs LRT sumokėti mokesčiai. 2019 m. valstybės biudžeto asignavimai LRT sudarė 41,6 mln. eurų – t. y. vienam Lietuvos gyventojui LRT per mėnesį kainavo 1,24 euro.
Lietuvos visuomeninio transliuotojo biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės. Metinis LRT biudžetas yra tiesiogiai priklausomas nuo valstybės surenkamų mokesčių: LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1,5 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakcijai, biudžeto asignavimai LRT bus skiriami pagal formulę: 1 proc. (nebe 1,5 proc.) biudžeto pajamų iš GPM ir 1,3 proc. iš akcizo pajamų”,– rašoma LRT kometare.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teigimu, po Seimo rinkimų dėl to, kas formuos valdančiąją koaliciją, rungsis dvi partijos: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD).
Pasak jo, nėra jokių šansų, kad Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai galėtų laimėti artėjančius rinkimus. Geriausiu atveju, pasak R. Karbauskio, LSDP galėtų pasisiūlyti tapti tik mažaisiais partneriais konservatoriams. LVŽS lyderis taip pat patikino, kad LSDP tikrai nesiderėtų su LVŽS, nes, pasak jo, LSDP niekada nebuvo politinės kairės partija. R. Karbauskis neslėpė socialdemokratus matantis tiesiog kaip liberalus ir konservatorių satelitus.
„Jokių šansų. Man parodykite bent vieną politologą, kuris šiandien pasakytų, kad LSDP gali laimėti rinkimus, aš norėčiau tokį pamatyti ir išgirsti argumentus. Aš iš viso dar nežinau, ar Lietuvos socialdemokratų darbo partija, ar Palucko Lietuvos socialdemokratų partija daugiau surinks, nes jei pažiūrėtume į partijų sąrašus, tai aš šiandien matau labai stiprų Socialdemokratų darbo partijos sąrašą. Tikrai to nematau pas Palucko socialdemokratus. Nemanau, kad socialdemokratų situaciją pakeis vienas ar kitas pakviestas į sąrašą žmogus, nes visi tie asmenys, kurie iš šono kviečiami, nėra jau tokie labai garsūs ar įtakingi. Tad LSDP turės silpną sąrašą ir labai silpnus vienmandatininkus. Tai yra faktas ir nuo jo nepabėgsi. Reikia nebent kažkokio stebuklo. Pagaliau juk žmogus veda sąrašą, kuris yra teistas už korupciją“, – Eltai sakė R. Karbauskis.
„Dvi partijos, tai konservatoriai ir LVŽS, artėjančiuose rinkimuose dalinsis atsakomybę dėl to, kas po rinkimų formuos valdančiąją koaliciją. Kito varianto tiesiog nėra. Aš taip manau ir taip pat turiu tam tikrą patirtį. Jeigu Palucko socialdemokratai galėtų laimėti rinkimus, aš tuomet tikrai nieko nesuprasčiau“, – sakė politikas, per pastaruosius kelerius rinkimus jau ne kartą suklydęs prognozuodamas rezultatus.
„Valstiečių“ lyderis tikino, kad po rinkimų LSDP galės pasisiūlyti būti tik mažaisiais konservatorių partneriais. Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Jeigu Palucko socialdemokratai gaus pakankamai balsų, kad galėtų su konservatoriais ir liberalais sudaryti daugumą, tai jie tą padarys bet kokiu atveju. Tas šnekėjimas, kad Palucko LSDP yra kairieji, yra visiška nesąmonė. Paluckas yra jaunasis konservatorius. Kartu jaunasis konservatorius buvo ir G. Landsbergis, ir tą visi turi atsiminti“, – sakė jis.
LVŽS pirmininkas atkreipia dėmesį, kad nors LSDP frakcija Seime ir pasitraukė iš opozicinių partijų susitarimo, jos elgsena liko nepasikeitusi.
„Jūs pažiūrėkite į Seimo balsavimus ir raskite kokį nors pokytį nuo tada, kai jie dar nebuvo palikę opozicijos. Pasitraukę jie pareiškė, kad jiems reikia rinkėjams kaip nors paaiškinti. Jie dabar rinkėjams sakys, kad mes nebesame opozicija ir mes neva neutralūs. Bet Seime jie ir toliau vienareikšmiški ir net aršesni už konservatorius pagal savo pareiškimus ir pagal savo veiksmus. Šioje situacijoje jie iš opozicijos išėjo dėl rinkimų ir vizualikos. Realiai, jeigu jie, kaip mažieji partneriai, bus reikalingi konservatoriams, jie tikrai nesiderės su mumis, jeigu bus galima susitarti su konservatoriais. Tik aš viliuosi, kad tokio varianto tiesiog nebus“, – sakė R. Karbauskis.
R. Karbauskis apie konservatorius: Lietuvoje – tai dar vieni liberalai
R. Karbauskis teigia, kad prieš rinkimus susiformavo 5 liberalios partijos: Liberalų sąjūdis, Laisvės partija, „Laisvė ir teisingumas“, TS–LKD bei galiausiai LSDP.
„… Konservatoriai yra liberalai, penkti liberalai šiuose rinkimuose bus Palucko socialdemokratai. Tai klausimas bus vienas. Ar liberalai laimės rinkimus? Tačiau to niekada nebuvo Lietuvos istorijoje. Išskyrus tą atvejį, kada konservatoriai nebuvo liberalai. Tačiau dabar karta pasikeitė ir atėjo kiti žmonės. Konservatoriai visiškai pasikeitė, jeigu kalbame, kas buvo prieš 10 metų ir kas yra šiandien. Tai žmonės rinksis šiemet tarp liberalų, o „valstiečius“ šioje vietoje galima įvardinti jau realiai kaip konservatorius arba nacionalinius interesus ginančią partiją“, – sakė jis.
Pasak R. Karbauskio, ir rinkėjas supranta, kad socialdemokratai ir konservatoriai yra tapę liberalais.
„Žmonės supranta, kad socialdemokratai realiai tapo liberalais. Jeigu palygintume Palucko ir Kirkilo socialdemokratus, tai Kirkilo pusėje yra žmonės su pažiūromis, vertybėmis, kurios artimos Brazausko filosofijai ir t.t. O Palucko – yra absoliutūs liberalai. (…) LSDP vadovybėje, paimkime patį Palucką ir jo artimiausius žmones, kurie taip pat yra jauni politikai, tai jie visi yra liberalai. Nes žmogus, kuris buvo jaunasis konservatorius, jis socialdemokratu tiesiog negali tapti pagal visą logiką“, – sakė jis.
R. Karbauskis: mūsų svajonė, kad rinkėjai mums suteiktų didesnę daugumą
LVŽS lyderio nuomone, koronaviruso krizės metu opozicija Seime elgiasi nekonstruktyviai. Pasak R. Karbauskio, kadangi valdančiųjų iniciatyvas nuosekliai lydi opozicijos balsavimo kortelių ištraukinėjimas, jų tikslas yra rinkimuose turėti kuo didesnę daugumą. Tokį užmojį įvardinęs jis kreipėsi į Lietuvos žmones su prašymu – kuo gausiau palaikyti šiuo metu valdančiąsias partijas.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Toks būtų mūsų noras ir prašymas. Būtų labai gerai, kad mes dirbtume tokiomis sąlygomis, kada iš tikrųjų galėtume tarnauti valstybei ir priiminėti sprendimus, kurie reikalingi“, – sakė R. Karbauskis.
Kitu atveju – jei „valstiečiai“ surinks tiek pat ar mažiau mandatų nei gavo 2016 m., tęsė R. Karbauskis, dabartinė opozicija toliau trukdys įgyvendinti valdančiųjų darbus.
„Noriu pažymėti tiems patiems rinkėjams, kad mes turime turėti stabilesnę daugumą, nes jeigu taip bus kaip dabar yra, tai opozicija mums stengsis trukdyti dirbti visai būdais. Akivaizdu, kad trukdoma tik tam, kad būtų blogiau. Aš pabrėžiu – opozicija daro viską, kad Lietuvoje būtų blogiau“, – sakė jis.
R. Karbauskis: jei mes būtume opozicijoje, tikrai palaikytume valdžią
R. Karbauskis stebisi, kad opozicija nepalaiko valdančiosios daugumos. Anot jo, LVŽS šiuo metu yra valdančiojoje daugumoje vien dėl tautos laisvai išreikštos valios. R. Karbauskis neslepia, jei LVŽS šiuo metu būtų opozicijoje, ji tikrai palaikytų valdančiosios daugumos sprendimus.
„Jeigu mes dabar būtume opozicija, tikrai dabar palaikytume valdžią, kas bebūtų, nes bet kuriuo atveju valdžia yra valdžia ir ji priiminėja sprendimus. Jeigu tu pradedi jai oponuoti, sprendimai tuomet nepriimami arba priimami, bet ne laiku. Šioje vietoje jie elgiasi visiškai neatsakingai, tai yra ne tas momentas ir ne dabar reikia trukdyti. O trukdymas dabar yra visur. Netgi dabar priiminėjant sprendimus dėl medikų atlyginimų didinimo opozicija čia kišo pagalius. Pastovi kritika, kad vaikams davėt – nusikaltimas, pensininkams davėt – nusikaltimas ir t.t. Bet jie nepripažįsta to, kad krizės akivaizdoje mes darome viską atvirkščiai, nei jie darė. O mūsų krizės įveikimo kelias yra rekomendacijos tų ekonomistų, kurie Nobelio premijas gavo“, – sakė R. Karbauskis.
Rinkimai. Balsuoti. Slaptai.lt nuotr.
LVŽS atkreipė dėmesį, kad „valstiečiai“ yra palaikę valdančiąją daugumą sunkiausiai valstybės laikotarpiais.
„Mes taip, kaip dabar elgiasi opozicija, niekada nesielgtume ir mes tai ne kartą esame įrodę, kai buvo 2009 – 2010 metais krizė, Seime mūsų buvo trys balsai. Konservatoriai kartais mums tai primena, sakydami štai jūs tada palaikėte mūsų Vyriausybę. Tuomet po krizės buvo plati duobė ir visi tuo momentu norėjo nuversti Kubiliaus Vyriausybę, o tai mums būtų kainavę dar 6 mėnesius be valdžios ir tai būtų valstybei kainavę dar daugiau. Tad, nepaisant to, kad Kubiliaus valdžia darė aibę klaidų, bet tuo momentu nebuvo galima palaikyti jos nuvertimo“, – sakė jis.
LVŽS susirinko į tarybos posėdį Naisiuose. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis, penktadienį pranešęs galutinai apsisprendęs artėjančiuose Seimo rinkimuose dalyvauti su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), teigia nebijantis kandidatuoti Pilaitės-Karoliniškių vienmandatėje apygardoje. Visgi ministras pirmininkas akcentuoja, kad jo prioritetas yra sėkmingai vadovauti Vyriausybei, todėl pripažįsta, jog labai įsitraukti į rinkimų kampanija jam greičiausiai nepavyks.
„Dėl to, kad su valstiečiais turbūt net klausimų nekyla. Aš esu šios valdančiosios daugumos narys ir, matyt, natūralu, jeigu mes turime pagrindinę mintį, kad leiskite mums tęsti darbus, tai jeigu rinkėjas nuspręs, kad juos reikia tęsti, tai mes tęsime, jeigu ne, tai bus kitaip“, – po LVŽS tarybos posėdžio teigė S. Skvernelis.
Premjeras sako nebijąs kandidatuoti vienmandatėje rinkimų apygardoje. Visgi jis akcentuoja, kad pagrindinis jo prioritetas yra Vyriausybės darbas, toėl pripažįsta, kad jo įsitraukimas į rinkimų kampaniją nebus labai aktyvus.
LVŽS Naisiuose susirinko į tarybos posėdį. saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aš nebijau, aš ne kartą kalbėjau, nieko nebijau – jeigu apsisprendi, tai darai. Bet, aišku, vienmandatėse yra lygiai tas pats darbų paskirstymas. Aš jau kartojau ir jums, ir tą šiandien galiu sakyti, kad visgi prioritetas yra šios Vyriausybės darbas“, – akcentavo premjeras.
„Tai liečia tiek mane, tiek ir ministrus, šiandien bent pusė jų yra ir Seimo nariai, ir tai yra pagrindinis darbas, jis bus iki maždaug gruodžio mėnesio, kol susiformuos nauja Vyriausybė. Taip kad mūsų dalyvavimas ir rinkiminėje kampanijoje yra labai minimalizuotas, lygiai tas pats liečia ir vienmandates, tai tam tikros rizikos yra“, – pridūrė jis.
S. Skvernelis taip pat pažymėjo, kad LVŽS turi alternatyvų, kas vietoje jo galėtų vesti 2020 metų partijos rinkimų sąrašą.
„Aš manau, kad ši bendruomenė jau subrendusi ir turi apsispręsti. Tikrai yra skirtinga situacija nei 2016 metais, kada nebuvo alternatyvų. Aš manau, kad dabar yra ir pačioje partijoje jau subrendusių žmonių ir jaunimo suaugusio, kuris galėtų imtis šitos lyderystės“, – sakė S. Skvernelis. Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Bus reitingavimas ir partijos nariai nuspręs, ką norėtų matyti, tai, manau, kad tai bus objektyviausia ir atspindės tas nuotaikas, kokios yra“, – pridūrė jis.
Premjeras tikina, kad pagrindinė jo ambicija kol kas yra suvaldyti koronaviruso krizę ir jos pasekmes ir sąžiningai pabaigti Vyriausybės kadenciją.
R. Karbauskis dvejoja, ar kandidatūrą kelti vienmandatėje rinkimų apygardoje
Savo ruožtu LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis po partijos tarybos posėdžio sakė dar nenusprendęs, ar kels savo kandidatūrą vienmandatėje rinkimų apygardoje. LVŽS lyderio teigimu, šis klausimas vis dar yra svarstomas. Pasak politiko, pagrindinė problema, kodėl šis klausimas vis dar svarstomas, – jis neturintis pakankamai laiko skirti vienmandatei rinkimų apygardai.
LVŽS Naisiuose susirinko į tarybos posėdį. Ramūnas Karbauskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aš dabar į tą klausimą neatsakysiu, mes turime daug klausimų, į kuriuos mes dar neatsakėme, mes padarysime taip, kaip geriausia, kad pasiektume maksimalius rezultatus rinkimuose“, – teigė R. Karbauskis.
„Mano problemos, jeigu šnekėtume apie šitą kadenciją, yra tai, kad aš vienmandatėje apygardoje beveik neturiu laiko ir man yra nesmagu prieš savo rinkėjus. Tai čia yra argumentas, kad šį klausimą dar reikia svarstyti“, – pridūrė jis.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) penktadienį Naisiuose susirinko į tarybos posėdį. Anot Ramūno Karbauskio, posėdyje aptarta situacija valstybėje, pasirengimas artėjantiems Seimo rinkimams.
LVŽS tarybos posėdyje pabrėžta, kad ypatingai svarbi koalicijos partnerių sėkmė artėjančiuose rinkimuose. Nutarta kai kuriose vienmandatėse apygardose kelti bendrus kandidatus su koalicijos partneriais. Posėdyje patvirtinti šeši bendri kandidatai: Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas – Vilniuje, socialdarbietis Rimantas Sinkevičius – Jonavos apygardoje, šios partijos atstovė Rimantė Šalaševičiūtė – Telšių apygardoje, žemės ūkio ministras Andrius Palionis – Dainavos apygardoje, prof. Antanas Vinkus – Kuršo apygardoje, Centro partijos „Gerovės Lietuva“ lyderis Naglis Puteikis – Danės rinkimų apygardoje. Naisiuose susirinko į tarybos posėdį. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
LVŽS lyderis R. Karbauskis anksčiau yra teigęs, kad jo vadovaujama partija S. Skvernelį norėtų matyti vedant LVŽS sąrašą Seimo rinkimuose. Politiko teigimu, S. Skverneliui vesti partijos sąrašą būtų logiška, nes jo reitingas tarp „valstiečių“ yra aukščiausias.
Premjeras, reaguodamas į tokią R. Karbauskio nuomonę, anksčiau teigė, kad pats dar nežino, ar apskritai liks politikoje. Visgi jis pabrėžė, kad nusprendęs tęsti politiko karjerą rinkimuose dalyvautų tik su LVŽS.
Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.
Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.
Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.
Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.
Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.
Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.
Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.
Ar nejuokaujate, ponas Romai Sadauskai-Kvietkevičiau?
Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.
Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo poreikio.
Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio. Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė, kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.
Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!
Prezidento Gitano Nausėdos spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Nors Prezidentūra tvirtina, kad šalies vadovo patarėjų viešai išsakoma nuomonė yra ir prezidento Gitano Nausėdos nuomonė, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis ir toliau teigia, kad yra priešingai. Šią savaitę R. Karbauskis pareiškė, kad nacionalinio saugumo grupės patarėjas Darius Kuliešius ir vyriausiasis patarėjas Jaroslavas Neverovičius kenkia šalies vadovo reputacijai.
Politikos ekspertai teigia, kad R. Karbauskis, anksčiau nemažai kritikos pareiškęs ir kitam prezidento vyriausiajam patarėjui Povilui Mačiuliui, pasitelkia politinę taktiką, kai nenorima tiesiogiai konfliktuoti su prezidentu.
„R. Karbauskis nenori tiesiogiai konfrontuoti su prezidentu, kadangi G. Nausėda labai padeda R. Karbauskiui ir S. Skverneliui atgauti populiarumą per pandemiją. Pirmiausia prezidentas padėjo tuo, kad užleido lyderystę pandemijos metu S. Skverneliui ir visais klausimais seka iš paskos Vyriausybei, bandydamas tik prisijungti prie kai kurių iniciatyvų. Dėl visų problemų, kurios kyla šiai Vyriausybei prieš, per ir po pandemijos, G. Nausėdos kritika valdantiesiems skamba labai neryžtingai ir minkštai. Taigi ponas Karbauskis ir ponas Skvernelis negali atsidžiaugti tokiu prezidentu. Jie juk ne kartą yra pabrėžę, kad bendradarbiavimas daug geresnis nei su buvusia pikta moterimi Dalia Grybauskaite“ , – Eltai sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, apžvalgininkas Virgis Valentinavičius. Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Manau, tokia forma R. Karbauskis išsako savo pageidavimus/reikalavimus prezidentui. Pone prezidente, jūs taip nedarykit, bet jis tai daro mandagia forma: ne tiesiogiai prezidentui išsakydamas, o per patarėjus“, – pridūrė apžvalgininkas.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius (VDU) Algis Krupavičius pritarė V. Valentinavičiui ir teigė, kad R. Karbauskis tikrai vengia konfliktuoti tiesiogiai su prezidentu.
„Tiesiogiai su prezidentu konfrontuoti nenorima. Prezidentas tokioje dvikovoje būtų stipresnis asmuo, tai pasirinktas kitas taikinys. Toks žingsnis yra politinės taktikos dalykas“ , – Eltai sakė A. Krupavičius.
„Nieko čia naujo nėra, tokių atvejų buvo ir anksčiau. Dabartinės valdžios politikai mesdavo mažiau ar daugiau akmenų į Prezidentūros daržą per patarėjus. Buvo ir kompetencija abejojama bei visokių istorijų dėl privačių viešų interesų derinimo ir panašiai. Tai manau, iš tokių apsižodžiavimų nereikėtų daryti toli siekiančių išvadų. Tokius apsižodžiavimus reikėtų vertinti kaip politinę taktiką, bandant apsibrėžti savo galios ir įtakos ribas bei šias ribas dar šiek tiek išplečiant. Taip pat rodymas savo politikos, įtakos reikšmę tiek politikos lauke, tiek viešoje erdvėje“ , – teigė A. Krupavičius.
Pasak politologo, ne pirmas kartas, kai Seimo valdantieji kritiką adresuotą prezidentams reiškia per jų patarėjus. Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Patarėjai turi perteikti prezidento nuomonę ir savo asmeninių nuomonių neturėtų reikšti. Bet visaip yra buvę. Teigti, kad ugnį į patarėjus nukreipia tik dabartiniai valdantieji, būtų visiškai netiesa. Kažkada Albiną Janušką taip pat vadino pilkuoju kardinolu“, – sakė jis.
ELTA primena, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis ketvirtadienį sukritikavo G. Nausėdos patarėjus, esą šie rodo nepagarbą Seimui. Politiko kritiką sukėlė trečiadienio vakare Prezidentūros Seimui pateiktos ir skubos tvarka svarstyti pasiūlytos pastarąją savaitę pristatytos iniciatyvos skirti vienkartines išmokas vaikams bei mažinti gyventojų pajamų mokestį.
„Logiškai sunku paaiškinti, kodėl reikėjo vakar (trečiadienio) vakare pateikti pasiūlymus ir reikalauti juos šiandien (ketvirtadienį) ypatingos skubos tvarka priiminėti. Tai kažkokia nepagarba. Aš esu įsitikinęs, kad prezidentas nežino, jog taip buvo pasielgta“, – Seime ketvirtadienį teigė R. Karbauskis.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Taip pat ketvirtadienį R. Karbauskis pareiškė, kad portalui Delfi paskelbus, jog J. Narkevičiui kaltinimus dėl korupcijos renovuojant namą metęs verslininkas Aleksandras Ribnikovas konsultavosi su prezidento Nacionalinio saugumo grupės patarėju D. Kuliešiumi, kyla būtinybė šią informaciją įvertinti atskirai. Politikas tvirtina, kad nors pats ir nėra tyrėjas, tačiau tai, kad šalies vadovo patarėjas D. Kuliešius kažką slepia, supranta puikiai.
„Valstiečių“ lyderis ir anksčiau yra kritikavęs prezidento komandą, bet ne patį šalies vadovą. Griežto R. Karbauskio įvertinimo šiais metais buvo sulaukęs vyriausiasis G. Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis po to, kai jis LRT radijui pareiškė, jog R. Karbauskio paviešintos schemos apie neva buvusio susisiekimo ministro Roko Masiulio įdarbintus artimus žmones yra „politinės realybės šou“, o paviešinti argumentai, tvirtino P. Mačiulis, yra neįtikinami.
R. Karbauskis, reaguodamas į šį prezidento patarėjo pasisakymą, Eltai teigė, kad P. Mačiulio pasakymai yra visiškas absurdas.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad žiniasklaidoje ketvirtadienį pasirodžius naujiems faktams dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namo Trakuose renovacijos valdantieji kreipsis į Valstybės saugumo departamentą. R. Karbauskio teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo apgautos ir taip sąmoningai buvo skleidžiama melaginga informacija apie ministrą. Anot jo, po žurnalistinių tyrimų buvo pradėta abejoti ir visos Vyriausybės darbu, todėl šie melagingi faktai pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
„Šiandien galiu pasakyti, kad buvau teisus, nes tie faktai, kurie dabar aiškėja, rodo, kad viskas buvo supublikuota sąmoningai, specialiai ir tam sąmoningai buvo ruoštasi. Aš sakau, kad LRT tyrime žurnalistus kažkas apgavo ir specialiai įtraukė, ir tas vienas minimas žmogus galimai susijęs su KGB. Tai yra informacija, kurią jis pats sako ir duoda jūsų kolegei interviu, ir yra įrašai. Į tai mes turime labiau atkreipti dėmesį negu į tai, ką sako ministro atsakymai. Ministras atsakė, kaip viskas buvo, bet daug įdomiau, dėl ko jis Seime iš viso stovi ir atsakinėja į klausimus ir nebūtus dalykus, kurie neturi jokio pagrindo. Vis tai, kas buvo publikacijose ir buvo sufalsifikuota“, – sakė R. Karbauskis.
„Mes turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės, atrodo, susiję su kitų valstybių interesais, veikdami kartu su opozicija ir kai kuriuo asmeniu iš Prezidentūros, veikė sąmoningai, kryptingai. Mano nuomone, tuo sukūrė grėsmę nacionaliniam saugumui ir mes dėl to kreipsimės šiandien į VSD. Skaitykite dabar jau dvi publikacijas apie visą šią J. Narkevičiaus istoriją. Jeigu jums atrodys kitaip, tai reiškia mūsų nuomonė skiriasi“, – sakė R. Karbauskis. VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
R. Karbauskis tikina, kad valdantieji dar ketvirtadienį kreipsis į VSD.
„Šiandien mes susirinksime koalicinėje taryboje ir spręsime dėl kreipimosi į VSD. Tai, kas šiandien paskelbta, yra skandalinga. Situacija, kuri buvo kuriama nuo pat pradžių, kai prasidėjo J. Narkevičiaus puolimas, ji buvo nukreipta net į nepasitikėjimą Vyriausybe. Kai supranti, kad tie žmonės, kurie dalyvavo, yra susiję su, mūsų nuomone, kitų šalių interesais, tai pradedi galvoti, kad čia interesai sutapo opozicijos, kitų šalių, o gal ir KGB šiuo atveju. Tai turės VSD žiūrėti, ar mes nesusiduriame su veikimu prieš mūsų šalį, būtent su nacionalinio saugumo grėsmėmis“, – sakė „valstiečių“ lyderis.
„Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos turės dvi kryptis darbo. Viena, kas tai falsifikavo, kas tai kūrė ir kodėl tai buvo daroma ir kas su kuo susiję. Antras dalykas, atsakyti į klausimą ar viskas yra gersai su dokumentais“, – teigė jis. Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad LRT tyrimų skyrius teigia išsiaiškinęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas susisiekimo ministras J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“ esą galėjo reikalauti 10 procentų nuo laimėtų sumų. LRT tyrimų skyriaus duomenimis, už tuos pinigus esą buvo rekonstruotas J. Narkevičiaus namas Trakuose. Pats ministras kaltinimus neigia.
Tuo metu Delfi ketvirtadienį paskelbtoje publikacijoje teigiama, kad verslininkas Aleksandras Ribnikovas savo veiksmus dėl tariamos ministro J. Narkevičiaus korupcijos viešinimo konsultavosi su prezidento Gitano Nausėdos Nacionalinio saugumo grupės patarėju Dariumi Kuliešiumi.
O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?
Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.
Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?
Senjoras. Slaptai.lt nuotr.
Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.
NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?
O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.
Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.
Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.
Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?
Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.
Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.
Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.
Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.
Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!
Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?
Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.
Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Prezidentui Gitanui Nausėdai kartojant, kad toliau teiks tą pačią Seimo jau kartą atmestą advokatės Giedrės Lastauskienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, o „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui tikinant, kad toks šalies vadovo žingsnis vargu ar būtų teisėtas, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius teigia matantis daromų klaidų abiejose susiginčijusiose pusėse.
Profesoriaus teigimu, svarbiausia šioje susiklosčiusioje situacijoje – vengti nereikalingo tarpinstitucinio konkuravimo, pokiliminių žaidimų ir stengtis kaip galima greičiau užtikrinti visą Konstitucinio Teismo sudėtį.
R. Karbauskis nėra teisus, prezidentas tą patį kandidatą gali siūlyti ne vieną kartą
Pasak V. Sinkevičiaus, nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, šalyje jau būta kelių atvejų, kai Konstitucinio Teismo teisėjai buvo paskirti po to, kai Seimas po pirmojo teikimo juos jau buvo atmetęs. Tad, pabrėžia V. Sinkevičius, R. Karbauskis, kalbėdamas apie kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, jei prezidentas teiks tą pačią kandidatūrą antrą kartą, vadovaujasi tiesiog klaidinga analogija.
„Karbauskis daro prielaidą, kad, jei Seimo statute yra pasakyta, jog atmetus įstatymą galima prie jo grįžti praėjus tam tikram laikui, tai galioja ir šiuo atveju. Kitaip tariant, jis nori padaryti analogiją, kurios čia padaryti negalima. Nes šiuo atveju mes kalbame apie Seimo nutarimą, o jis negali būti prilygintas įstatymui“, – kalbėjo Konstitucijos ekspertas.
Jo teigimu, šalies prezidentas, jei tik nori, tą pačią kandidatūrą gali teikti dešimt kartų. Konstitucija, tikina MRU profesorius, to nedraudžia, tačiau, ar tą daryti yra tinkama, – kitas klausimas.
„Šioje situacijoje mes susiduriame su teisinės ir plotinės kultūros problema: jei galima teikti antrą kartą, tai ar galima teikti 7 kartą ar 10 kartų iš eilės, kol, tarkime, prezidentas įveiks Seimą.
Kas įvyko šiuo atveju? Seimas pareiškė savo valią – jis atmetė kandidatūrą. Bet jam nereikia paaiškinti prezidentui, kodėl jis atmetė. Lygiai taip pat ir prezidentas neturi aiškinti Seimui, kodėl jis teikia konkrečią kandidatūrą. Tad, jei bus teikiama ta pati kandidatūra antrą kartą, vadinasi, šiuo atveju prezidentas atliks tam tikrus veiksmus, kuriais skatins Seimą balsuoti kitaip. O kokie gali būti tie veiksmai? Gali būti žadama kažkas, gali būti ieškoma kompromisų, kad, jei jūs pritarsite mano teikiamai kandidatūrai, aš galbūt pritarsiu valdančiųjų teikiamai kandidatūrai į ministrus. Kitaip tariant, prasideda mainai, pokiliminis žaidimas. Mano galva, būtų tiesiog geriau, jei nusistovėtų tradicija, kad, jei buvo pateikta kandidatūra ir ją Seimas atmetė, antrą kartą tos pačios kandidatūros nebederėtų teikti“, – samprotavo MRU profesorius. Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Anot jo, būtina suprasti, kad Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimas turi politinį aspektą, kurio neįvertinti prezidentui negalima. V. Sinkevičiaus teigimu, kad ir kokia Seimo valia būtų, net jei būtų sudaroma regimybė, jog parlamentas atmeta tikrai gerus kandidatus, o renkasi mažiau tinkamus, – su tuo nesiskaityti šalies vadovui nedera. Todėl aptariamos problemos atveju, tęsia V. Sinkevičius, prezidentas, kalbėdamas, kad antrą kartą siūlys Seimo paramos nesulaukusią advokatės G. Lastauskienės kandidatūrą į KT teisėjos pareigas, vadovaujasi ne teisiniais argumentais, bet siekiu išsaugoti savo autoritetą.
„Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimas visada turi tam tikrą politinį aspektą, nes Seimas balsuoja – paskirti ar nepaskirti. Seimas pareiškė savo valią ir tiek. Prezidentas turi su ta valia skaitytis. Tad teikti antrąkart tą patį kandidatą, nes Seimas nepaaiškino, kodėl jis atmetė, nėra teisinis argumentas, tai yra tiesiog Prezidento institucijos noras išsaugoti autoritetą. Reikia susitaikyti, kad Seimas gali atmesti labai gerą kandidatą, – jis turi tokią teisę, jis gali paskirti mažiau gerą – tokia yra Seimo valia“, – teigė V. Sinkevičius.
Ragina vengti Seimo ir Prezidentūros galios demonstravimo
MRU profesoriaus teigimu, mažiausiai, ką reikėtų šioje vietoje daryti, tai dviem šalies institucijoms pradėti aiškintis savo santykius. Lietuvos piliečių interesas yra turėti visos sudėties Konstitucinį Teismą, tad, akcentuoja V. Sinkevičius, tiek Seimas, tiek Prezidentūra turėtų tuo vadovautis pirmiausiai.
„Visos Lietuvos interesas yra, kad Konstitucinis Teismas funkcionuotų visa sudėtimi, kad į jį pakliūtų asmenys, kurie yra pasirengę būti KT teisėjais. Turime kalbėti apie teisinę politinę kultūrą, apie dviejų institucijų tarpusavio racionalų bendravimą, parenkant kandidatūras, o ne įrodinėjimą, kuri iš jų yra stipresnė“, – aiškino V. Sinkevičius.
Jo nuomone, nustatyti, kuris kandidatas šiai svarbiai pareigybei yra labiausiai pasirengęs, ko gero, apskritai yra neįmanoma. Todėl šiame procese ypač svarbus tarpinstitucinis bendravimas ir atliktas darbas, dar iki pateikiant konkrečias kandidatūras. Kitaip tariant, kandidatūras teikiančioms struktūroms tiesiog privalu Seimo lūkesčius ir valią patikrinti dar iki oficialaus kandidato pateikimo. Todėl, V. Sinkevičiaus teigimu, gali būti, kad esama situacija susiklostė Prezidentūrai pakankamai neištestavus parlamento nuomonės ir galimybių siūlytą teisėją paskirti.
„Visada turi vykti paruošiamasis darbas, kitaip tariant, būtina zonduoti, kokios yra galimybės, kad konkrečiai kandidatūrai bus pritarta. Jei Seimas iš anksto pasako, kad šiai kandidatūrai mes nepritarsime, kam tada teikti tokią kandidatūrą. Tai yra konfliktinės situacijos kūrimas.
Aš manau, kad paruošiamojo darbo buvo stokojama… Konstitucija yra sukonstruota taip, kad vyktų tarpinstitucinis racionalus dialogas“, – apibendrino profesorius. Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
ELTA primena, kad Seimas pastarąją savaitę atmetė prezidento teiktą G. Lastauskienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjos pareigas. Parlamentas taip pat atmetė ir G. Nausėdos teiktą Sigitos Rudėnaitės kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkes. Maža to, parlamentas ne tik nepaskyrė S. Rudėnaitės į LAT pirmininkes, bet ir atleido ją iš Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų.
Antradienį R. Karbauskis pareiškė, kad, jei G. Nausėdai Seimui teiks tą pačią kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Pasak jo, yra abejonių, ar prezidentas gali tą patį kandidatą teikti du kartus iš eilės.
Savo ruožtu G. Nausėda antradienį pakartojo, kad jo pozicija nesikeičia, ir G. Lastauskienės kandidatūra į Konstitucinio Teismo narius bei S. Rudėnaitės – į LAT pirmininkus Seimui bus teikiama antrą kartą.
Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo darbui pastarąją savaitę toną uždavė valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Skiriamo laiko tarpusavio santykių aiškinimuisi valdyboje, seniūnų sueigoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei plenarinių posėdžių salėje buvo ne ką mažiau nei iki pandemijos sukeltos krizės. Viena kitai oponuojančių jėgų susipriešinimo simboliu šią savaitę tapo ginčas dėl to, kiek dienų per savaitę turėtų vykti Seimo posėdžiai.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialusis pasiuntinys Europos regionui Vytenis Povilas Andriukaitis Eltai teigė, kad šis kilęs konfliktas neturi prasmės, nes, jo nuomone, Seimas tikrai gali saugiai garantuoti savo darbą. Tad, pasak jo, valdančiųjų atsisakymas, esą dėl saugumo, nesirinkti į posėdžius kelias dienas per savaitę nėra pagrįstas. Jo teigimu, šiuo klausimu parlamentas daugiau politikuoja, o ne epidemiologine prasme sprendžia realias problemas.
Apskritai vertindamas darbinę atmosferą Seime, kadenciją baigęs eurokomisaras, socialdemokratas tvirtina, kad turi abejonių, ar parlamentarai ir Seimo lyderiai suvokia pandemijos keliamų rizikų mastą. Jo teigimu, jei to šiuo metu į bevertes diskusijas įsivėlusiems opozicijos ir pozicijos lyderiams nepavyks suprasti – vienintelė išeitis, kaip vaizdžiai iliustruoja politikas, Gabrieliaus Landsbergio bei Ramūno Karbauskio arklius pagirdyti ir pavesti į šalį pailsėti.
V. Andriukaičio manymu, Lietuvos parlamentas gali dirbti įprastu ritmu, nerizikuojant sukurti naują koronaviruso židinį.
„Atsakau ne kaip pasaulio sveikatos atstovas, kalbu kaip pilietis. Epidemiologine prasme yra akivaizdu – Seime epidemiologiškai gali sutvarkyti: pradedant nuo dezinfektantų, valymo, vėdinimo, žmonių atrankos tikrinant temperatūrą, testuojant. Seimo nariai galėjo atlikti testus – juk tai tėra tik 141 Seimo narys ir 800 Seimo darbuotojų. Šioje teritorijoje nesusitvarkyti epidemiologiškai? Tai tiesiog netelpa į proto rėmus. Ką reikėtų sakyti gamyklai ar kepyklai, kepančiai duoną? Juk didelė dalis industrijos ekstremaliomis sąlygomis dirbo, o štai Seime… Sunku suprasti, apie ką yra diskutuojama“, – Eltai teigė V. Andriukaitis, pridurdamas, kad kol kas Seimas daugiau politikuoja, o ne sprendžia realias problemas.
„Epidemiologine prasme Seimas tėra padaręs tik keletą žingsnių. Deja, bet Seimas daugiau politikuoja. Kito žodžio rasti negalima. Vietoje to, kad demonstruotų labai aukštą būtinybę susiklausyti, dabar pilama alyva į konfliktinių interesų jūrą. Tai yra labai pavojinga, juk nuo to gaisro kentės visi. Ir pozicijai, ir opozicijai reikia susigaudyti. Seimas turi konsoliduotis, susitarti, kokiose darbotvarkėse daroma pauzė, ko nereikia kelti… Štai dabar Skvernelio gatvės asfaltavimo reikalai – kas čia per opozicijos logika? O kaip suprasti valdančiųjų sprendimą neiti į posėdžius? Kas čia per logika, kai šalyje paskelbta ekstremali padėtis“, – piktinosi kadenciją baigęs eurokomisaras.
Pasak jo, Seime skirtingos politinės jėgos nėra linkusios ieškoti kompromisų: tiek pozicija, tiek opozicija, kalbėjo V. Andriukaitis, yra užsispyrusios ir vadovaujasi siaurais principais. Politiko teigimu, panašu, kad Seime viruso ir pandemijos grėsmių mastas nebuvo suvoktas.
Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
Dabartinio Seimo parlamentarai bei lyderiai, teigia V. Andriukaitis, nematydami vizualiai viruso, ko gero, nepajėgia suprasti, kokias pasekmes jis gali sukelti valstybei bei visuomenei. Todėl, įsitikinęs politikas, Seime šiuo metu tam tikra prasme yra žaidžiamas pokeris.
„Grėsmė nematoma, virusas yra nematomas. Recesija pasaulinė didelė, bet viruso niekas nemato ir dėl to politikai jo nesuvokia. Šiame kontekste Seimas užsižaidė. Seimas žaidžia pokerį… Seimo nariai turi savą azartą, turi savo aktorius: jei vienas pasakė taip, tai kitas reaguoja. Jie nesupranta, kad jau buvo būtina pakeisti darbotvarkę. Jei yra paskelbta ekstremali situacija, tai visi turi pasakyti, kad pozicijos ir opozicijos darbotvarkių nebelieka, kad nuo šiol ieškoma bendrų sprendimų“, – kalbėjo V. Andriukaitis.
Jo manymu, didelę atsakomybę už susiklosčiusią situaciją parlamente turi prisiimti šio Seimo lyderiai. Anot socialdemokrato, jei jie esamos situacijos keliamų rizikų masto nesugebės suvokti, Seimo darbui konstruktyvumą grąžinti gali tik lyderių kaita.
„Negaliu pasakyti, kad Seimas yra blogas. Seimas yra Seimas – tai yra konstitucinė įstaiga ir jos lygis neturi būti žeminamas. Tačiau Seimo atstovai šiandien turi suvokti savo elgsenos specifiką ir rasti supratimą. Jei esami lyderiai to nesuvokia – tada jie turi keistis. O dabar vieni joja ant Karbauskio arkliuko, kiti – ant Landsbergio. Gal abu arklius reikia pagirdyti ir pastačius į šoną leisti pailsėti, nes dabar ne tos užduotys sprendžiamos“, – apibendrino pokalbį V. Andriukaitis.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) kilę nesutarimai aiškinantis parlamentarės Irinos Rozovos ryšius su rusų diplomatais yra opozicijos kaltė.
Komentuodamas opozicijai priklausančių NSGK narių atsisakymą liudyti tol, kol į klausimus komitete neatsakys premjeras Saulius Skvernelis, R. Karbauskis įvardina tiesiog kaip siekį vengti nepatogių klausimų. Kita vertus, akcentuoja „valstiečių“ lyderis, S. Skvernelis neturi ko slėpti, tačiau šiuo metu kviestis premjerą į posėdį Seime būtų neprotinga.
„Jeigu yra toks reikalavimas ir toks sprendimas, tai Saulius Skvernelis neturi ko slėpti nuo NSGK ar nuo Seimo (…). Reikia suprasti viena, kad dabar organizuoti posėdžius, kviestis kad ir ministrus ar premjerą į tuos posėdžius, kai tokia situacija su koronavirusu, yra tiesiog neprotinga“, – „Žinių radijui“ teigė R. Karbauskis. Pasak jo, opozicija dirbtinai ieško priežasčių neatsakinėti į klausimus, juo labiau kad pats premjeras į juos jau buvo atsakęs raštu.
„Motyvas neatsakinėti į klausimus dėl to, kad Saulius Skvernelis į tai atsakė raštu, yra toks pritemptas – opozicija nenori atsakinėti į klausimus ir ieško priežasties (…). Labai dažnai opozicija, bandydama išvengti dalykų, kurie jai nepatinka, pradeda (problemų – ELTA) ieškoti ne savyje, o kituose, kad visi kalti, o mes niekuo dėti“, – kalbėjo jis.
Visgi, R. Karbauskio teigimu, esant reikalavimui S. Skvernelis turėtų atsakyti į klausimus, tačiau reikėtų apsvarstyti nuotolinio dalyvavimo posėdyje galimybę.
„Visi turime padaryti tai, ką privalome padaryti, ir Saulius Skvernelis tikrai padarys tai, kai tam ateis laikas ir kada tam bus realus poreikis“, – apibendrino R. Karbauskis.
Trečiadienį NSGK ketina aiškintis, kokia informacija apie I. Rozovos ryšius su rusų diplomatais disponavo opozicijos atstovai.
Ketinama posėdžio metu išklausyti konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį, konservatorių Lauryną Kasčiūną, mišrios Seimo grupės atstovą Vytautą Baką bei liberalą Virgilijų Alekną. Tačiau jų teigimu, kol komitete nebus apklaustas premjeras, jie į jokius klausimus neatsakinės. S. Skvernelis į NSGK klausimus yra pateikęs atsakymą raštu, tačiau opozicijos atstovai teigia norį atsakymus išgirsti tiesiogiai.
Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas siūlo koreguoti nacionalinio saugumo strategiją, į ją įtraukiant nuostatą, kad valstybė turėtų adekvačių gamybinių gebėjimų pasigaminti pagrindinių maisto produktų.
Reaguodami į tokį G. Palucko pasiūlymą, kitų partijų atstovai vertino idėją nevienareikšmiškai. Konservatorių teigimu, būtina stiprinti ekonominį patriotizmą ir kalbėti apie savus maisto išteklius bei galimybę juos užsitikrinti, o štai „valstiečių“ manymu, kalbos apie gamybinių pajėgumų užtikrinimą baziniams maisto poreikiams prasilenkia su sveiku protu, nes Lietuva priklauso bendrai ES rinkai. Tuo tarpu liberalai teigė, kad tokia idėja verta diskusijos, tačiau, jų teigimu, pirmiausia reikėtų užtikrinti pajamų srautą gyventojams ir sunkumus patiriančiam verslui.
„Kai sienos užsidaro, šalims, nesugebančioms pasigaminti reikiamo maisto kiekio, kyla realus pavojus jo pristigti. Tai yra nacionalinio saugumo reikalas, kad šalis turėtų adekvačių gebėjimų pasigaminti pagrindinių maisto produktų – pieną, mėsą, grūdus ir pan. Kitaip tariant, mūsų žemės ūkis turi tapti nacionalinio saugumo reikalu“, – idėją pristatė G. Paluckas. Gintautas Paluckas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų lyderis pažymėjo, kad panašiu keliu suka ir kitos šalys, krizių metu siekdamos užtikrinti maisto tiekimo grandines.
„Pasikeitęs pasaulis rodo, kad maisto tiekimo kanalų užtikrinimas yra gyvybiškos svarbos. Mes įsivaizduojame, kad štai maisto galėsime atsivežti iš lenkų, ispanų. Tačiau kas nutiks, jei jiems patiems trūks darbo rankų ar kitos šalys pradės kaupti maisto atsargas? Turime pasirūpinti, kad baziniai šalies poreikiai būtų patenkinti“, – komentavo G. Paluckas.
LVŽS lyderis R. Karbauskius siūlymą vadina prasilenkiančiu su sveiku protu
Vis dėlto tokiam socialdemokratų lyderio pasiūlymui nepritarė valdančiųjų „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jo teigimu, kalbėti apie apsirūpinimo maistu strategiją nėra reikalo, nes Lietuva priklauso vieningai ES rinkai ir egzistuoja bendra žemės ūkio politika.
„Ponas Paluckas, matyt, visiškai blogai jaučiasi be kokio nors dėmesio, ir šie pasiūlymai nieko bendro su sveiku protu net neturi. Mes esame bendroje rinkoje, ES strateginis klausimas yra apsirūpinimas maisto produktais. Esame atviroje ES rinkoje, tai kad mums Lietuvoje reikėtų pradėti daryti kažkokią strategiją ir atsiskirti nuo ES, tai čia yra Palucko idėja. Galbūt Paluckas dar pasiūlys iš ES išstoti? Tai reikštų beveik tą patį“, – svarstė R. Karbauskis. Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Dėl ES tiems, kas mąsto blaiviai, klausimų nekyla. Jeigu mes pradėtume svarstyti, ar išstoti iš ES, o to tikrai nedarysime, tai būtų galima pradėti svarstyti ir tokius pasiūlymus“, – tęsė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis.
R. Karbauskis patikino, kad tokie klausimai yra sprendžiami ES mastu.
„Yra strategijos, galbūt jas reikia šiek tiek pakoreguoti – dabar ES pieno sektorius patirs labai rimtų problemų, tai į tuos dalykus reikia atsižvelgti: yra intervenciniai pirkimai, kiti instrumentai, juos reikia naudoti. Kad mūsų valstybė – Lietuva pradėtų kažkokią savo politiką vykdyti… Jis (G. Paluckas – ELTA) tikriausiai nelabai supranta, kad mes niekada negautume leidimo vykdyti savo politiką žemės ūkio klausimais, kai yra bendroji ES žemės ūkio politika“, – teigė R. Karbauskis, pridūręs, kad sektoriuje sutrikimų nėra, tiekimai yra vykdomi, tad maisto produktų nepritrūks. Jeigu susidarytų sunki situacija, tvirtino „valstiečių“ lyderis, Europos Komisija bendromis jėgomis ieškotų sprendimų.
L. Kasčiūnas kalba apie maisto rezervą: ekonominis patriotizmas turi stiprėti
Vis dėlto opozicijos atstovas konservatorius Laurynas Kasčiūnas G. Palucko siūlymo nevertino taip kritiškai. Priešingai – priminė, kad dar prieš porą savaičių kartu su kolegomis iš Seimo Kaimo reikalų komiteto – Rasa Petrauskiene bei Kaziu Starkevičiumi įregistravo Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo” pakeitimo projektą, kuriuo siekiama užtikrinti tinkamą valstybės maisto rezervo kaupimą bei efektyvų žemės ūkio sektoriaus saugumą šalies viduje.
„Malonu, kad ponas Paluckas kartoja mūsų argumentus, tai geras ženklas. Faktas, kad globali situacija parodė, jog pandemijos metu globalios prekybinės grandinės ir priklausomybė nuo tarptautinių rinkų įvairiuose sektoriuose gali tapti silpnybe, kai užsiveria sienos. Dėl to, be jokios abejonės, reikia galvoti apie nacionalinių resursų, pajėgumų stiprinimą“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Parlamentaro nuomone, reikėtų stiprinti valstybės maisto rezervą, dėl ko jis su kolegomis ir pasiūlė Nacionalinio saugumo strategijos pakeitimus. Tuo tarpu G. Palucko siūlymas užtikrinti maisto gamybinius pajėgumus, teigė L. Kasčiūnas, vertas diskusijos.
„Kryptis, kurią Paluckas iškelia kaip diskusiją, yra įdomi ir tikrai svarstytina, tik turime matyti konkretų veiksmų planą – tada būtų galima vertinti, ką jis turi galvoje. Mes negalime nueiti iki planinės ekonomikos reguliavimo – primelžti nustatytą kiekį pieno, prigaminti konkretų skaičių plytų. Šia prasme reikia turėti sveiko proto, kaštus ir naudą analizuoti, bet privalėsime peržiūrėti savo priklausomybę ir tas ekonominis patriotizmas turėtų sustiprėti“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.
„Turime vertinti ir kai kur mes negalėsime turėti patys – toliau priklausysime nuo bendros europinės rinkos, bet kai kuriuos dalykus mes turime gebėti pasigaminti ir patys“, – patikino politikas.
V. Čmilytė-Nielsen: diskusija naudinga, bet pirmiausia turime padėti žmonėms ir verslui
Tuo tarpu Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad visos strategijos neturi likti tik popieriuje.
„Laikai dabar neeiliniai ir sprendimų reikia neeilinių, tačiau šiuo atveju aš skeptiškai vertinu. Vienas dalykas, kuris yra svarbus – gali tekti peržiūrėti saugumo strategiją ir akcentus gali tekti sudėlioti šiek tiek kitaip, bet būtent ši idėja man yra nauja, kad taip vienareikšmiškai vertinčiau. Su strategijomis pas mus nėra taip blogai ir popieriuje yra tas pats pagalbos verslui planas numatytas pakankamai detalus, bet ko šiandien trūksta – realių veiksmų. Nė vienas euras dar nepasiekė žmonių kišenių“, – nuostabos neslėpė V. Čmilytė-Nielsen.
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
Jos teigimu, diskusija apie maisto užsitikrinimą gali būti naudinga, tačiau šiuo metu, pasak liberalų lyderės, svarbiausia yra padėti žmonėms atsigauti finansiškai.
„Neatmetu to, kad tokia diskusija yra naudinga ir turėtume apskritai būti pasirengę visiems ne tokiems geriems scenarijams, bet vėlgi šiandien, man rodos, labiausiai trūksta pajamų žmonėms. Mes matome, kad Velykas dalis žmonių sutiks tris keturias savaites būdami be galimybių dirbti. Apie tai, man rodos, šiandien yra svarbiausia kalbėti ir valdžios pagalbos labiausiai reikia žmonėms ir verslui – tiems, kuriuos pirmoje eilėje palietė ši pandemija“, – Eltai komentavo V. Čmilytė-Nielsen.
Europos Sąjunga, pasak politikės, taip pat imasi būtinų priemonių krizei valdyti.
„Europiniu mastu yra imamasi priemonių, kaip atsakui šiai krizei. Užtikrinama pagalba, parama ir tikrai, matyt, tuo galima remtis“, – pridūrė V. Čmilytė-Nielsen.
Apie šalies aprūpinimą maistu pirmadienį užsiminė prezidentas Gitanas Nausėda. Pasak šalies vadovo, yra galimybė kaupti valstybės rezervą, pasinaudojant privačių įmonių „pasaugojimo“ paslauga – kai pačios bendrovės kaupia tam tikras maisto atsargas valstybės užsakymu ir taip garantuojamas nepertraukiamas maisto produktų tiekimas „visais scenarijais“.
„Tai yra patogu tiek pačiai valstybei, siekiant garantuoti nepertraukiamą maisto produktų tiekimą visais scenarijais, tiek ir pačioms bendrovėms, nes jos gauna papildomi užsakymų. Šiuo atveju – valstybės užsakymų“, – sakė G. Nausėda.
„Pirmadienį revoliucija neįvyks dėl karantino, renginys atidedamas neapibrėžtam laikui!“ Ar galite įsivaizduoti taip suformuluotą mūsų politinės darbotvarkės pranešimą, kabantį kur nors interneto erdvėse ar prisegtą skelbimų lentoje? Vargiai, ar ne? Tačiau ta proga pastebėsiu, kad revoliucijos atidėjimas niekam neišeina į naudą, nukelta revoliucija anksčiau ar vėliau sugrįžta su išaugusiu nuožmumu ir per tą nustūmimo į užribį laiką prisikabinusiu patologiniu nusiteikimu.
Ką tik, toli gražu nelaukdamas karantino pabaigos, Seimas beveik vienbalsiai nubalsavo už tai, kad Darius Jauniškis būtų paskirtas į Valstybės saugomo departamento (VSD) direktoriaus postą antrajai kadencijai (už buvo 109, prieš – 4). Čia norėčiau pasidalinti savo abejonėmis dėl tokio pasirinkimo, gerai suprasdamas, kad šuns balsas į dangų neina. Iš anksto prašau skaitytojo nepalaikyti manęs, stojančio priešpriešais, drąsiu žmogumi (tokiu atveju įsižeisčiau ne juokais, tikrai užsigaučiau), greičiau yra taip, kad mano kailis yra toks skylėtas, jog nėra jokio reikalo jį pasaugoti. Tikrai nesu iš tų, kurie tuščiai demonstruotų savo bravūrą, įsivaizduodamas, kad pilietiškumas mažai ką turi bendro su pozų pasirinkimu.
Skambutį suskambant išgirdau jau anksčiau, kai buvo pranešta, kad sociologinis tyrimas nustatė, jog kompetentinga auditorija (verslininkai, politikai ir, jeigu neklystu, žurnalistai) D.Jauniškį laiko vienu iš įtakingiausių Lietuvos žmonių. Ar galite įsivaizduoti, kad ES ar kitoje demokratinėje valstybėje žvalgybai konkrečiu momentu vadovaujantis pareigūnas būtų priskirtas įtakingiausiųjų būriui, kartu su popso scenos žvaigždėmis, politikais ir skandalingiausiais žurnalistais. Taip ar panašiai gali pasitaikyti totalitarinėje visuomenėje, tačiau tenai tokie tyrimai nebūtų skelbiami, taigi mūsų atvejis yra ypatingas, primenantis apie užsilikusius post-totalitarinės visuomenės kompleksus arba teikiantis didesnį ar mažesnį pretekstą nerimauti dėl kvazi-totalitarizmo galimo daigelio pradygimo (kvazi-totalitarizmas nėra tikrasis totalitarizmas, greičiau yra totalitarizmo karikatūra, tačiau ir toks kvazi-totalitarizmas gali pagadinti daug kraujo).
Net ir man neginkluota akimi matosi, kad D.Jauniškio vadovavimo metais VSD labai stipriai pasitempė. Įvyko kažkas panašaus į VSD reformą, VSD pranešimai visuomenei tapo nepalyginamai turiningesni, kyla įspūdis, kad dabar jau VSD pareigūnai tuščiai burnos neaušina, o išgaląstomis ietimis bando atstumti priešininką savo fronto ruože.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išties gyvename hibridinio karo pafrontės zonoje, kai didesnė nei įprasta priešpriešos tarp nedraugų dalis nusikelia į žvalgybų veiklos sferą. Tikriausiai ne be pagrindo esme girdėję sakant, kad slaptosios tarnybos veikia be taisyklių. Kaip atrodo žiūrint net iš tolo, demokratinės šalies žvalgybininkams kyla papildomų keblumų savo veiklos sferoje, jeigu lygintume su nedemokratinių šalių tokių tarnybų veiklos taktika, nes jie labiau nei priešininkas yra įpareigoti laikytis įstatymo.
Žinoma, įstatymo trukdžiu vadinti neturime teisės jokiomis aplinkybėmis, kita vertus, didesnis įsipareigojimas civilizuotumui nedraudžia demokratiškai organizuotos visuomenės žvalgybos tarnyboms pranokti priešingą savo išradingumu, valios savybėmis ir pan. Taigi taigi… Kas matosi net plika akimi, D.Jauniškis yra labai valinga, mokanti susikoncentruoti asmenybė. Anksčiau būdavo, kad į VSD vadovo postą paskirtas žmogus visų pirma sprendžia teorinius klausimus, teorizuoja ir teorizuoja be pabaigos, savo ruožtu D.Jauniškis, kaip nesunku pastebėti, ne tiek teorizuoja, kiek veikia.
Nesiruošiu veltis į diskusiją dėl VSD neva vykdyto sekimo skandalo, neturiu tvirtos nuomonės dėl to – buvo ar nebuvo čia pažeistos procedūros? Kelia nerimą daug svarbesni dalykai! Jau ne vieną kartą per keletą metų esu atkreipęs dėmesį į tai, jog D.Jauniškis savo viešuose pasisakymuose sąmoningai maišo valstybės ir politinės valdžios sąvokas, sukeičia jas, taigi, ne kartą yra minėjęs valstybę, turėdamas galvoje nei daugiau, nei mažiau, o tik postus esamu momentu užimančią valdžiukę, – tokiu būdu aiškiai deklaruodamas savo pasirinkimą, kad neva valstybės interesų apsauga susiveda į politinės valdžios veiklos komfortinių sąlygų užtikrinimo užduoties puoselėjimą. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad sąvokos čia yra sumaišomos ne dėl nesugebėjimo atskirti vis tik skirtingus dalykus, bet sąmoningai, demonstruojant tokį sąvokų pakeitimą kaip savo įsisąmonintą poziciją su pozos elementais. Na, nesakykite, kad sąvokų patikslinimo užduotis yra tik menkavertis, mažai su gyvenimiškais reikalais susijęs dalykas, andai dėl sąvokos apibrėžimo niuansų skirtumų prasidėjo net tokie revoliuciniai pokyčiai kaip Reformacija.
Iš pradžių maniau, kad kažką panašaus apie sąvokų sumaišymą turi galvoje ir Gabrielius Landsbergis, neseniai pateikęs pareiškimą spaudai dėl D.Jauniškio pasisakymų, tačiau iškalbingu momentu yra ir tai, kad G.Lansbergis, kaip atrodo, to savo pareiškimo paknopstomis išsižadėjo.
„Po Jūsų susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriame aptarėte Jūsų vadovaujamos institucijos veiklą dabartinės valstybės lygio ekstremalios situacijos sąlygomis, žiniasklaidai pateikėte komentarą apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais. Toks komentaras sukėlė pagrįstą nerimą visuomenėje, kurios dalis – politikai, teisininkai, žurnalistai, medikai, visuomenininkai ir kiti – pagrįstai kelia klausimus dėl Vyriausybės, jos kai kurių ministrų ir sveikatos apsaugos sistemos institucijų, kurių veikla yra gyvybiškai svarbi, siekiant valdyti esamą krizinę situaciją, vadovų sprendimų ir jų įgyvendinimo. Tokius klausimus Vyriausybei nuolat kelia ir parlamentinei opozicijai priklausančios partijos.”
Kaip atrodo, G.Landsbergis jau suprato, jog geriausia byla vis tik yra tyla, sugebėjimas laiku nutilti, išsižadėti nekonjunktūrinių pozicijų. Kas be ko, tokie tarp mūsų politikų kasdien matomi kūlversčiai rodo patologiškai žemą lygmenį! Kita vertus, opozicija taip pat priklauso valdžios struktūrai, taigi valstybės ir valdžios sąvokų sumaišymas neužtraukia jokio debesėlio opozicijai, tačiau, pabandykime įsivaizduoti, kad imant pacituotus D.Jauniškio žodžius už gryną pinigą, tarkime, toks Rimvydas Valatka jau kelis kartus turėjo būti pakartas Lukiškių aikštėje. O dabar pamintykime, kuris – Rimvydas Valatka ar Ramūnas Karbauskis – vis dėlto turėtų būti laikomas didesniu valstybininku?
Jeigu norite, galime pamėginti į reikalo esmę pasižiūrėti išnarintomis akimis, t. y. iš mūsų dažnai kritikuojamos valdžios pozicijų. Niekam nemalonu būti kritikuojamam, kasdien traukiamam per dantį, a? Kitas klausimas – ar valstybės orumo nepažeidžia tai, kad valdžia yra spardoma ant kiekvieno kampo? Kaip atrodo bent man, valstybė prarastų savo orumą visiškai, jeigu laisvoje Lietuvos spaudoje būtų pradėtas liaupsinti toks R.Karbauskis, apsimelavęs iki pašaknų politikas, šiandieninės valdžios centrinė figūra. Kaip atrodo bent man, jau instinkto lygyje turėtume jausti skirtumą tarp valstybės ir valdžios: štai valstybė apdovanoja žmogų medaliu, valstybės vardu yra įteikiama nacionalinė premija labiausiai nusipelniusiems menininkams, o karantiną skelbia valdžia, Sauliaus Skvernelio vyriausybė.
Įdomu, kad sovietinėje terminologijoje išties nebuvo labiau reljefiškai išryškintas skirtumas tarp valstybės ir valdžios, dažnai valdžios apibrėžtis čia buvo suplakama su valstybės sąvoka, partizanai ir disidentai vadinami kovotojais prieš sovietų valdžią, nes leninistinė savo pseudo-socialistiniu turiniu ir imperinė savo forma santvarka buvo įsteigta valdžios uzurpacijos dėka, o tokia santvarka iškart iširo, kai buvo nustumta į pašalį sovietinė valdžia. Savo ruožtu paprastai demokratinė visuomenės tvarka nesikeičia, kai pasikeičia eilinė valdžia.
Kaip jau užsiminiau anksčiau, man sunku patikėti, kad toks nepėsčias žmogus kaip D.Jauniškis nieko nebūtų girdėjęs apie čia aptariamą skirtumą tarp valstybės ir valdžios sąvokų. Taigi, kaip atrodo, jo ignorans yra apsimestinis, nutaikytas į R.Karbauskio kompatiją, bandant sukurti iliuziją, kad dabartinei valdžiai D.Jauniškis yra palankiausias iš visų galimų variantų, nes neskiria valdžios ir valstybės sąvokų. Kaip sakoma liaudyje, D.Jauniškis yra labai protingas durnius. Kita vertus, tokia poza visuomenės atžvilgiu vis tik yra nelabai garbingas pasirinkimas, kuris nežinia kur gali nuvesti.
Kartais jaučiu nešvarios sąžinės balsą, priekaištaujantį man dėl to, jog kažkada esu parašęs ne vieną chuliganiškų intonacijų paskvilį apie Dalią Grybauskaitę, kaip antai „Tas pats Lukašenka, tik ūsai – kitoje vietoje“, „D. Grybauskaitė – banditų stogas?“ ir kt. Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė paskvilių apie save neskaitydavo, kita vertus, nė vienas iš jos pažų niekados nėra bandęs kaip nors mane prispausti, uždrožti per kepurę tokiam nepraustaburniui kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad nebuvau pastebėtas dėl savo mažareikšmiškumo? Vis dėlto esate teisūs tik iš dalies, nes, nežiūrint mano mažareikšmiškumo, kai kurie šių straipsnių posakiai buvo valkiojami plačiai ir ilgai. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokių pažymų apie ministrus, viceministrus ir kitus politikus buvo reikalaujama, aš pats visados slapta jaučiau savo skylėtu kailiu, buvau tikras dėl D.Grybauskaitės ir ją supusios svitos garbingumo. Dėl šiandieninio politinio olimpo garbingumo jau nesu toks užtikrintas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie valstybės ir valdžios apibrėžčių skirtumus esu kalbėjęs ne kartą, taip pat ir šiame dienraštyje https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-suvereniteto-nedaluma/. Toliau pateikiu slaptai.lt publikuoto straipsnelio ištrauką, paryškinančią skirtumą tarp valstybės kaip tautos suvereninės galios ir valdžios apibrėžčių.
XXX
Žodis „suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno „kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan.
Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas. Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, „pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai. Jeigu siekiame išsaugoti žodžio „valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių. Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks „pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl siekdami subalansuoti pelnytas išvadas teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją „suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantys dalykai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoką yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Gotfriedo Leibnizo monadologija teikia nuorodą, kad neva žmonių sielos yra tokios individualios substancijos (monados), kurios „neturi langų“, tai reiškia, nėra paveikios iš išorės. Įvertinus šiandienines aktualijas, būtų galima pridurti, kad virusas neturi jokios galimybės įsigauti į žmogaus sielą, nes anoji yra uždaras, be išorinių landų kosmosas.
Nesiruošiu nei tobulinti, nei modernizuoti monadologijos principų – ginkDie! – tačiau įsivaizduoju, kad šiandien jau tikslingiau būtų kalbėti apie monadą be durų, kur neįmanoma prisibelsti, plėtoti postringavimą ta kryptimi vien dėl tos paprasčiausios techninė smulkmenos, kad visuotinio sekimo (įvaizdinimo, kaip ir įsiklausymo) bei bendravimo vaizdo takeliais epochoje žmogaus siela yra įkurdinama tarp stiklinių sienų, kur lango metafora tampa visiškai beprasmė, nes stiklinis namas pats yra vientisas langas. Užbėgant truputį į priekį sau pačiam, jau čia galima pastebėti, kad tokiomis aplinkybėmis, siekiant išsaugoti savo likutinį „aš“ nuo visuotinio spoksojimo naikinančios stichijos, kyla pagunda pradėti dėvėti kaukes arba žmogus dezinformacijos tikslais puola vaidinti save tokį, kokio pavidalas leidžia nuslėpti tikrojo „aš“ likutinius resursus. Taip monada tampa vieno žmogaus teatru, o žmogaus siela yra įpainiojama į blogosios estetikos kolizijas. (Net ir aš čia, vaidindamas neestetinį personažą, esu įtraukiamas į meno teorijos apžvalgos lauką.)
Dar kartą grįžkime prie tarsi jau atmestos lango metaforos. Aptartu anksčiau atveju lango metafora greičiau buvo ne tiek negalimos perspektyvos vaizdingas įvardijimas, kiek nelegalaus patekimo į vidų infrastruktūros nusakymas. Tarkime, toks nelegalaus patekimo pretenzijos variantas yra estetinis gundymas, kai vyras po gražuolės langais dainuoja serenadas, laukdamas, kol anoji nuleis šilkines kopėčias, leidžiančias vyriškiui užkopti į palaimos viršūnę, jeigu taip pavyksta prasibrauti į buduaro vidų; stebuklinėse pasakose užburta princese pro langą nuleidžia savo plaukus, kuriais herojus įsliuogia į bokšto viršūnę, – kas be ko, plaukai yra net labiau erotiškas vaizdinys nei kopėčios.
Kita vertus, net ir vieno žmogaus teatras gali būti skirtingas, net ir čia teatras teatrui nelygus. Aurelijaus Verygos išėjimas į sceną apsirengus kamufliažine uniforma, su ultra juodų spalvų akiniais ir nuskusta galva yra didingojo kičo pavyzdys, kuriam, kaip atrodo, mūsų padangėje jau niekas nesugebės prilygti iki pasaulio pabaigos. Tokia Pinočeto butaforija užburia iki sielos gelmių, kitaip nepasakysi.
Ne taip seniai Ramūną Karbauskį esu pavadinęs kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/, tačiau, kaip atrodo, mokinys ministro poste jau pranoko mokytoją savo išradingumu, pasirenkant kostiumus, derinant aprangos kodą prie situacijos. Kaip Lietuvos pilietis kartais pasvajoju, kad demokratinės valstybės ministro uniforma turėtų būti nepriekaištingai pasiūtas džentelmeno kostiumas, tačiau, kaip matome, dėl estetinio paveikumo galima ir persirengti eilinio šaulio uniforma, panašiai kaip praėjusio amžiaus diktatoriai paprastai dėvėdavo karinės stilizacijos kostiumus be rango atpažinimo ženklų, – nes nebuvo tokių ženklų net karinėje simbolių nomenklatūroje, kurie būtų pajėgūs išreikšti tikrąjį jų didybės rangą. O skirtumas tas, kad taip inscenizuojami tada buvo tragedijos su piktadario drapanomis siužetai, o dabar šitaip nuspalvinamas neskoningas ir komiškas vaizdelis.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Dabar dažnai girdžiu sakant, kad, nežiūrint visų nesklandumų, A. Veryga savo dažnai transliuojamose spaudos konferencijose, pasinaudodamas psichiatro kompetencijomis, nuramina žmones. Nežinau, kaip yra kitiems, tačiau mane A. Verygos pasisakymai greičiau sudirgina nei nuramina, nes, viena vertus, gėda dėl jo už profesoriaus vardo įpainiojimą į lėkšto išsidirbinėjimo procedūras, o, kita vertus, nežinau to, ko iš tiesų galima laukti iš žmogaus psichėjos, kuri yra linkusi į persirengimų kultą. Kaip jau kažkas yra pastebėjęs, didžiausia bėda yra ne tai, kad žmogus kartais užsideda kaukę, didžiausia bėda yra tai, jog, ilgai dėvėdamas kaukę, žmogus jau ir patį pasaulį pradeda matyti kaukės akimis.
O vis dėlto protingas A. Verygos pasirinkimas buvo „imsiu ir nusiskusiu plaukus“, nes visuotinio susižavėjimo atmosferoje su homoseksualistinės isterijos pliūpsniais nėra jokios garantijos dėl to, kas galėtų bandyti įsliuogti tais plaukais.
Kičo terminas nurodo į kūrybinio nuosmūkio, skonio sumenkėjimo situacija, taigi – ar neprieštaraujame patys sau, kalbėdami apie didingojo kičo pasireiškimo atvejus? Kaip atrodo bent man, nususimas gali būti toks didingas reiškinys, kad net užima kvapą. Toliau leiskite tarti keletą žodžių apie tai, kaip lietuvių kalba įgalina atskirti tikrojo grožio gamtoje ir mene apraiškas nuo bandymų taip nudailinti kičo priemonėmis padėtį, viską sudrožti iki tokio lygio, kad iš tikrovė nelieka nė pėdsako.
X X X
Lietuvių kalba teikia akivaizdžią nuorodą, kad gražus yra grąžus. Toks įvardijimas nėra grynoji A=A tipo tautologija kaip, tarkime, teiginiai Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Iš tiesų, čia pateikiame kvazitautologijos pavyzdį, kai paaiškinimo reikalaujantis žodis yra aiškinamas per kitą žodį, turintį nosinę šaknyje, tokiu būdu randant aiškinamo žodžio reikšmės ir etimologinės kilmės turiningo paaiškinimo perspektyvą. Dar kartą kviečiame nepražiopsoti, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t. y. atgręžia, prikausto mūsų dėmesį (subjektyvus momentas) savo savaiminiu vertingumu (objektyvus momentas), tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis (objektyvus lygiai kaip ir subjektyvus momentas).
Taip žmogus be visa ko kito atsigręžia į pranokstantį žmogišką baigtinę patirtį būties didingumo įvykį. Todėl lietuvių kalbos žodis „grožis“ leidžia išvengti to sudvejinimo, kurio laikosi klasikinė estetika šalia grožio įvesdama didingumo kategoriją kaip būtiną papildymą, nes kitose Europos kalbose žodis „grožis“, regis, dažniausiai yra suprantamas kaip patogus dailumas.
Lietuvių kalbos žodis „grožis“ savaime talpina nurodą į atgręžiančią dėmesį, pribloškiančią, kartais šiurpinančią didingumo patirtį kaip savo paties prasminį sandą. Dar kitaip tariant, lietuviško žodžio „grožis“ etimologija neįpareigoja iškelti didingumo patirties už savaime didingos atsigręžiančio ir drauge nusigręžiančio daikto patirties. Grožis ir didingumas čia yra tik to paties būties nuotykio skirtingi įvardijimai, nors tai nereiškia, jog kalbame dabar apie papildančias viena kitą lygiavertes paraleles ar lygiagrečius įvardijimus. Prioritetinis įvardijimas pagal etimologines nuorodas lietuvių kalboje, kaip atrodo, yra žodis „grožis“, o žodis „didingumas“ savo reikšme čia tarsi iš anksto yra „įmontuotas“ pilnavertėje žodžio „grožis” reikšmės atodangoje, išsivynioja lietuviško žodžio „grožis“ etimologizacijos perspektyvoje drauge su kitomis nuorodomis.
Ar šis vamzdis – gražus daiktas? Slaptai.lt nuotr.
Grožis esmiškai skiriasi nuo patogaus dailumo. Galbūt galima pasakyti net taip, jog gražus (būtent grąžus) daiktas pats atsigręžia į mus savo pilnatvės taške ir vėl nusigręžia nutolimo traukoje. Priešingai gražumui (grąžumui), nudailinimas ir nudailėjimas yra bandymo išvengti būties akistatos ir pasislėpti nuo tiesos stichija.
Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, jog frazeologizmas „turiu dailaus laiko“ reiškia: daug laiko. Tai reiškia: turiu daug patogaus laiko, kai niekas manęs ypatingai niekur neskubina. Gretindami galime pastebėti, jog grožio (grąžumo) patirtis yra savotiškas iššūkis laiko tolydumui, kai nedalomame laiko momente išryškėja atsigręžimo/ nusigręžimo ritmika.
Nebus pernelyg patetiška pasakyti, kad taip suprantama grožio patirtis yra pastūmėta į būties pusę arba, dar tiksliau tariant, pačiam pasauliui persistūmus į kitą pusę, išlieka toje pačioje būties tiesos apmąstymo perspektyvoje, nes kaip tik grožio patirties atveju išryškėja maksimaliai įmanomas kontrastas utilitariškai prakiurusio žvilgsnio tironijai ir atšiaurus abejingumas bet kokiam suinteresuotumui, vedančiam į išdailinimą.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Seimui nesugebėjus priimti įstatymo, leisiančio didinti atlyginimus su koronaviruso epidemija kovojantiems medikams, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia matąs šviesiąją susiklosčiusios situacijos pusę.
Opozicijos lyderio pareigas einantis politikas tikina, kad po didžiulę kritiką sukėlusio Seimo sprendimo dėl medikų algų, jau kalbėjo kone su visais frakcijų seniūnais ir premjeru. Konservatorius pabrėžė, kad visi jie situaciją supranta ir yra nusiteikę siekti kompromiso. Jo teigimu, nepaisant to, kad „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis į jo kvietimus tartis neatsakė, gausiausios Seime „valstiečių“ frakcijos nariai su juo kalbėjosi ir, akcentavo politikas, pasirodė suprantą problemas, kurias kelia opozicija. „Jie net norėtų, kad jos būtų sprendžiamos kitaip. Bet yra kaip yra“, – teigė TS-LKD pirmininkas.
Interviu naujienų agentūrai ELTA ponas G. Landsbergis teigė, kad, jo nuomone, dėl vis pasitaikančių kuriozų valstybei dorojantis su krize, kalčiausi yra valdantieji, atsisakantys įtraukti opoziciją į sprendimų priėmimo ratą.
Politikas neatsakė į klausimą, ar matytų premjerą Saulių Skvernelį tarpininku tarp valdančiųjų ir opozicijos sprendžiant esminius klausimus. Kartu, svarstė konservatorius, kol kas nelabai aiškus ir prezidento vaidmuo krizės valdyme. Nors, pabrėžė jis, šalies vadovas Gitanas Nausėda galėtų imtis ginti labiausiai skriaudžiamus šioje situacijoje – medikus.
Antradienį Seimui nepavyko priimti įstatymo, pagal kurį būtų keliami atlyginimai su koronavirusu kovojantiems medikams. Viskas pasibaigė barniais ir abipusiais kaltinimais. Pirmąją karantino savaitę tam tikra prasme politikai izoliavosi nuo rimtesnių ginčų, tačiau dabar viskas vėl senose vėžėse. Nepakenks tai bendram tikslui?
Pirmiausia reikia pažiūrėti, kur nuomonės išsiskyrė. Antradienį Seimo salėje tarp valdančiųjų ir opozicijos nuomonės išsiskyrė dėl to, ar turėtų būti atlyginimo priedas duodamas tik tiems medikams, kurie dirba konkrečiai su infekuotaisiais, ar turėtų būti skiriamas visiems medikams. Opozicijos nuomonė yra vieninga, kad visi medikai yra rizikos zonoje. Juk 84 medikai, kaip šiandien yra paskelbta, kurie serga, dauguma jų yra užsikrėtę ne tiesioginio darbo su infekuotaisiais metu.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Susidarė paradoksali situacija. Nuomonės išsiskyrė… Seime taip atsitinka, ir valdantieji nusprendė naudodamiesi procedūromis – jos yra statutinės – sustabdyti įstatymo priėmimą, neleidžiant niekam mokėti priedų. Be abejonės, tokia situacija nėra priimtina. Todėl aš šiandien kalbėjausi su visų frakcijų seniūnais, skambinau ir Ramūnui Karbauskiui. Deja, nežinau, dėl kokių priežasčių jis nekėlė ragelio. Aš jam parašiau žinutę kviesdamas susitarti – jis neatrašė.
Ramūnas Karbauskis šiandien sakė, kad jūs tiesiog jo nekenčiate, kaip ir visų valdančiųjų.
Aš tokiomis emocinėmis kategorijomis nesivadovauju. Aš ištiesiau ranką ir kviečiau kalbėtis visus. Kalbėjomės ir su „socialdarbiečiais“, ir su opozicija. Įdomiausia, kad visi sutariame, jog kompromiso reikia ieškoti. Akivaizdu, kad pagalba medikams, kurie šiandien dirba tiesiogiai su infekuotaisiais, yra nepakankama.
Bet pažvelkime į nuomonių išsiskyrimą. Ar yra tiesos, kad pagrindinė išsiskyrusių pozicijų priežastis buvo tai, jog galutinį pasiūlymą pateikė ne valdantieji. Kitaip tariant, valdantieji vien dėl to atsisakė patvirtinti projektą, kad jame buvo konservatorių pataisų.
Gali būti. Visgi man keisčiausia yra tai, kad jie patys balsavo už šią pataisą. Pataisa juk buvo patvirtinta ir valdančiųjų balsais. Panašu, kad pradžioje buvo ieškoma sutarimo. Buvo sutarta komitete ir, panašu, kad Seimas galėjo sutarti, tačiau pastaruoju metu kažkas lyg ir nuspaudė stabdį. Dabar aš tik norėčiau pasidžiaugti, kad yra galima, nepaisant vieno ar kito politiko užsispyrimo, ieškoti sutarimo tais klausimais, kurie yra svarbiausi. Aš neseniai kalbėjau su premjeru Sauliumi Skverneliu. Mes nesutarėme dėl to, koks turi būti pateiktas įstatymo projektas, tačiau mes sutarėme, kad turi būti ieškomas kompromiso.
O kaip toks kompromisas galėtų atrodyti? Vienas klausimas yra tai, ką iš tikrųjų akcentavo ir premjeras, kad sprendimai turi išlikti realūs ir įgyvendintini. Tą patį ir valdantieji antradienį akcentavo. Jūs esate paskaičiavę, kiek maždaug kainuotų toks pasiūlymas?
Mano diskusija su premjeru būtent tokio pobūdžio ir buvo. Kad yra principinė nuostata, kurią šiandien gina opozicinės frakcijos ir aš asmeniškai: turi būti plečiamas ratas medikų, kuriems yra kompensuojama už jų papildomą patiriamą riziką jų darbovietėje. Lieka klausimas, kiek kompensuojama. Ir čia mes esame pasiruošę tartis su Vyriausybe, ji yra atsakinga už pinigus, ji yra atsakinga už subalansuotą biudžetą. Tai mes suprantame… O skaičius mes turime. Jie yra preliminarūs, nes šiandien mes nežinome, kiek yra medikų, kurie tiesiogiai dirba su infekuotaisiais. Mes esame pasiruošę ieškoti kompromiso, kuris išlaikytų platesnį kompensuojamųjų medikų ratą – idealiu atveju mes siekiame, kad tai būtų visi medikai. Esame pasiruošę diskutuoti, kiek valstybė yra pajėgi tai kompensuoti. Noriu priminti, kad valstybė dabar turi geras galimybes skolintis.
Jūs sakote, kad sulaukėte signalų iš kitų frakcijų ir jie buvo teigiami. Tai tik vienas politinis lyderis į debatus neina?
Aš nenoriu suvesti visko į vieną asmenį. Mano mintis yra tai, kad tarp frakcijų Seime egzistuoja ganėtinai tvirta nuomonė, kad kompromiso turi būti ieškoma. Tą aš išgirdau.
Tad jūs esate nusiteikęs nuleisti tuos antradienį akcentuotus užsibrėžimus medikų algoms? Ar kompromiso gali būti ieškoma kitur?
Aš manau, kad kompromisas yra pirmiausiai apie tai. Mes esame pasiūlę tam tikrų derybinių pozicijų. Principinę poziciją aš išsakiau – mes norime, kad visi medikai gautų priedą. Klausimas yra tai, kiek valstybė yra pajėgi. Tai čia ir galime ieškoti sutarimo. Aš džiaugiuosi, kad Vyriausybė tam yra atvira. Mes turime galimybę šaukti posėdį, parašai yra surinkti, tačiau mes sutarėme su opozicija ir premjeru, kad turime laiko iki antradienio.
Kad ir kaip ten būtų, žvelgiant į vakarykštį Seimo posėdį, net jei kitą savaitę sprendimai bus priimti tenkinantys visas puses, situacija jau yra sukurta ir pyktis, ir skepsis, ir dėmesio atitraukimas bei tam tikrų turbulencijų į struktūras įnešimas, egzistuoja. Dabar sakote, kad bandysite tartis. Galbūt reikia iš anksto prieš tokius klausimus susėsti, apsitarti dėl jų, kad nebūtų panašių kuriozų, kaip kad buvo vakar.
Aš pasakysiu tai, kuo mes galime remtis. Skandinavijos valstybių patirtis kovojant su šia krize yra vienareikšmiška – krizę turi komentuoti profesionalai, o ne politikai. Politikai tik įgalina profesionalus dirbti balsuojant dėl įstatymų ir pan. Antras dalykas, Skandinavijoje yra įtraukta opozicija. Nuo jos informacija nėra atribojama. O Lietuvoje mes matome didelę problemą, kad opozicija neturi galimybių sužinoti. O iš nežinojimo kyla nepasitikėjimas, iš nepasitikėjimo gimsta kritika, iš kritikos gimsta tokios problemos. Akivaizdu, kad viskas yra užprogramuota mūsų krizės valdymo pradžioje. Aš tikiuosi, kad iš viso to dar bus galima išeiti. Koronavirusas: COVID-19
Sakyti, kad reikia kalbėtis yra viena, bet galbūt trūksta tarpininko? Ramūnas Karbauskis šiandien tvirtino, kad pats su opozicijos lyderiu – jumis – ir apskritai opozicija negali kalbėtis, nes esama neapykantos elementų jo atžvilgiu, o štai premjeras tarsi ir galėtų. Siūloma tam tikra tarpininkavimo funkcija. Jūs matytumėte aktyvesnį premjerą derinant pozicijas tarp valdančiųjų ir opozicijos?
Sunku pasakyti. Tai yra valdančiųjų apsisprendimas. O visos kalbos apie neapykantą yra ne tai kad nereikalingos, bet visiškai netinkamu metu metamos. Suaugę žmonės esame, todėl turime kalbėtis, ypač jei yra krizė. Aš šiandien kalbėjau su nemažu būriu „valstiečių“ frakcijos, kurie kelia ragelį ir kurie gali diskutuoti, kurie supranta, kad problemos, kurias kelia opozicija, yra realios. Jie net norėtų, kad jos būtų sprendžiamos kitaip. Bet yra kaip yra, negaliu kalbėti už kitą frakciją. Manau, kad jie mato problemas.
O premjerui nuo pastarosios savaitės aktyviau įsijungus į krizės suvaldymą matote pažangą kontroliuojant situaciją?
Turbūt matome šiek tiek. Matome daugiau pozityvaus komunikavimo iš premjero pusės. Gal tai ir sąmoningas veiksmas, premjeras prisiėmė daugiau komunikuoti vilties žinia. Žmonės nori vilties, viskas gerai. Bet aš asmeniškai noriu tikros informacijos ir tikrų žinių. O kas jas praneš, man nesvarbu.
O jei jau pradėjome apie informacijos sklaidą koronaviruso krizės metu. Skaitant žinutes viešojoje erdvėje galima pastebėti, kad kai kurios ilgainiui įgyja kontraversišką turinį: ministras sako, kad koronaviruso tyrimų prioritetas bus skiriamas mirusiems asmenimis, tuo tarpu medikai bus tiriami tik pasirodžius simptomams… Galiausiai stebint kalbančius kaukes ant kaklo pasikabinus Seimo narius ar tai, kaip jie komunikuoja socialiniuose tinkluose, gali kilti klausimų, ar politikai iš tikrųjų suvokia krizės mastą?
Aš manau, kad pats krizės valdymas, kokį mes jį matėme nuo pradžių, pasižymi dideliu chaosu. Aurelijaus Verygos komunikacija apie mirusiųjų testavimą tiesiog prisideda prie to, kad mes nesuprantame iki galo, ar tai yra politiko pasisakymo klaida, ar tai yra problema su laboratorijų pajėgumais, kurios galbūt nespėja padaryti visų tyrimų. Kita vertus, mes kalbame apie tai, kad į Lietuvą pristatyta 300 tūkst. reagentų, tačiau kartu sakoma, kad medikų nebus galima tirti. Tad nesutapimai yra akivaizdūs ir jie kelia didelį nerimą bei klausimą, ar jūs žinote, ką jūs darote.
Prezidentas šiandien griežtai subarė Seimą ir pabrėžė, kad jei parlamentarai patys nesugebės priimti sprendimų dėl medikų algų, Prezidentūra įsijungs pati. Prezidento funkcijos šioje situacijoje jums pakanka žvelgiant į situacijos suvaldymą?
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Aš manau, kad prezidentas turi sudėtingą uždavinį – atrasti savo vaidmenį. Už ką, prieš ką ir dėl ko jis yra krizės valdyme. Tai lemia mūsų valdžių sandara. Tačiau aš manau, kad prezidentas turi galimybę atsistoti skriaudžiamųjų pusėje. Niekas kitas negali padaryti to, tik prezidentas. Užstoti medikus, kurie eina į kovą su virusu be apsaugos, už tuos, kurie šiandienvalstiečiai yra pamiršti ar nepakankamai prisiminti. Prezidento vaidmuo šioje vietoje turi būti stiprus.
Pabaigai apie artėjančius rinkimus į Seimą. Dabar lyg ir niekas nebekalba apie juos, tačiau nėra taip, kad apie juos negalvotų. Jūsų nuomone, ši krizė stipriai sujauks vyksiančių rinkimų logiką?
Manau, kad dar labai anksti kalbėti. Mes turėjome paruošę programą: išsamią, man patikusią programą. Šiandien aš suprantu, kad ji turi būti kitokia ir mes iš naujo kreipėmės į ekspertus, klausdami, kokia Lietuva išeis iš krizės. Manau, kad šiandien atsakyti, kokie bus rinkimai negali niekas.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad šiuo metu opozicijos lyderio pareigas einančio konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio užuominos apie galimybę valstybėje įvesti nepaprastąją padėtį neturi pagrindo. Pasak jo, tai tik priemonė, kurios G. Landsbergis griebėsi savo matomumui didinti.
R. Karbauskis savo socialinio tinklo „Facebook“ įraše pateikė aiškinimą, kodėl, jo nuomone, siūlymas įvesti nepaprastąją padėtį yra netinkamas. Jo teigimu, nepaprastoji padėtis gali būti įvedama tik esant tam tikroms sąlygoms. O tokių, akcentuoja R. Karbauskis, šiuo metu nėra.
„Nepaprastoji padėtis pagal įstatymą gali būti įvedama tik tada, kai yra šios sąlygos: dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus kitų, mažiau žmogaus teises ribojančių, priemonių. Būdami dėkingi visuomenei už susiklausymą, rimtį ir rūpinimąsi silpniausiais jos nariais, galime konstatuoti, kad tokių sąlygų paskelbti nepaprastajai padėčiai, kurios ima reikalauti opozicija, nėra“, – feisbuke rašo „valstiečių“ lyderis.
„Antra, nesant nepaprastosios padėties sąlygų, jos įvedimas lemtų, kad žmogaus teisės imamos riboti be jokio pagrindo: nepaprastoji padėtis reikštų, kad laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose“, – pridūrė R. Karbauskis.
Politiko teigimu, įvedus nepaprastąją padėtį, būtų varžomas žmogaus privatus gyvenimas, leidžiant kontroliuoti asmens susirašinėjimus ir pokalbius telefonu, neužtikrinamas būsto neliečiamumas, ribojama žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus. Galiausiai, pridūrė jis, būtų ribojama piliečių teisė burtis į partijas ir asociacijas, įvedama komendanto valanda. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tai milžiniški teisių ir laisvių apribojimai, kurių įvedimas be pagrindo – t. y. be grėsmės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai – ir net neišnaudojus kitų ekstremalios situacijos suteiktų priemonių, ne tik kad teisiškai neįmanomas, bet demokratinėje visuomenėje – ir nepriimtinas diktatūros pavyzdys. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga tam nepritaria. Nerasdami nei teisinio, nei loginio tokių opozicijos reikalavimų paaiškinimo, kviečiame atsisakyti pigaus politikavimo, politiniu prioritetu padarant konstruktyvų, o ne destruktyvų, elgesį bei bendrą darbą užtikrinant Lietuvos žmonių gerovę ir interesus“, – rašo R. Karbauskis.
Pateikęs argumentus, R. Karbauskis kelia klausimą – kodėl G. Landsbergis užsiminė apie tokią idėją.
Senoviškas pabūklas. Slaptai.lt nuotr.
„Paklauskime savęs, kodėl nepaprastosios padėties įvedimo, nors tam nėra teisinio pagrindo, nori opozicijos lyderis konservatorius G. Landsbergis ir dėl to kreipiasi būtent į Seimo valdybą, kur V. Pranckiečiui „padedant“ opozicija turi daugumą? Ar ne dėl to, kad siekia turėti specialiąją komisiją Seime, kurios galimybę numato nepaprastosios padėties įstatymas ir kurią jis galėtų panaudoti kalboms, politikavimui ir savo asmeniniam matomumui didinti? Visi suprantame, kad Vyriausybės darbas tokiu atveju būtų paralyžiuotas, – užsivėlus diskusijoms Seime, supolitizavus kovą su pandemija, operatyvus sprendimų priėmimas žlugtų, o dėl to nukentėtų žmonės. Tokio scenarijaus Lietuvai tikrai nereikia!“ – rašo politikas.
Antradienį Seimo valdybos posėdyje opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis suabejojo, ar Vyriausybė, paskelbdama karantiną, neviršijo savo įgaliojimų, pavyzdžiui, dėl asmens teisių, verslo suvaržymo. Politikas pasiūlė atsiklausti teisininkų ir padiskutuoti Seimui, ar apskritai nereikėtų skelbti nepaprastosios padėties valstybėje.
Planuojama, kad, gavus teisininkų išvadas, apie tai bus kalbama Seimo valdybos posėdyje, o prireikus, gali būti inicijuojamas ir Seimo plenarinis posėdis.
Prezidento Gitano Nausėdos ir „valstiečių” lyderio Ramūno Karbauskio susitikimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį surengtas prezidento Gitano Nausėdos susitikimas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininku Ramūnu Karbauskiu.
Susitikime šalia kitų temų buvo aptarta ir istorija dėl Valstybės saugumo departamento (VSD), kuris, kaip tvirtina parlamentaras Vytautas Bakas, galėjo rinkti neteisėtai informaciją. Tačiau, sakė R. Karbauskis, į pabaigą artėjanti VSD vadovo Dariaus Jauniškio kandidatūrą antrai šios įstaigos direktoriaus kadencijai, nebuvo aptarta.
„Buvo paminėta situacija, tyrimas ir taip toliau… Kandidatų siūlymo nėra ir mes to neaptarinėjome. Tiesiog situacija dėl VSD“, – teigė R. Karbauskis.
„Šiandien mes neaptarinėjome vienokio ar kitokio kandidato (į VSD – ELTA) galimybės“, – pridūrė jis.
Paklaustas, ar pats palaikytų dabartinio VSD vadovo kandidatūrą R. Karbauskis susilaikė nuo aiškesnio atsakymo. Pasak jo, reikia sulaukti, kol išvadas pateiks NSGK. Prezidento ir „valstiečių” lyderio susitikimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Būtų logiška sulaukti NSGK išvadų… Abejonių – vienokių ar kitokių – viešojoje erdvėje nuskambėjo. Tačiau ar tai turi kokią nors faktinę reikšmę, ar tos abejonės vienaip ar kitaip pasitvirtins paaiškės, kai bus pateiktos tyrimo išvados“, – kalbėjo R. Karbauskis.
ELTA primena, kad prezidentas analogiškas problemas aptarti jau susitiko su „socialdarbiečių“ pirmininku Gediminu Kirkilu bei opozicinių partijų lyderiais: Socialdemokratų partijos pirmininku Gintautu Palucku, Liberalų sąjūdžio pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen bei konservatorių lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu.
Premjeras Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Iki Seimo rinkimų likus beveik pusmečiui, intriga partinių reitingų lentelėje niekur nedingsta. Kurį laiką smukęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) populiarumas pastaruoju metu augo sparčiausiai ir iš esmės susilygino su antroje reitingų lentelės vietoje jau kurį laiką įsitvirtinusių socialdemokratų palaikymo procentu. Kiek žymesnį šoktelėjimą reitingų lentelėje rodė ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen vadovaujamas Liberalų sąjūdis.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir toliau lieka pirmi. Nors lyginant su 2019 m. gruodžio mėnesio apklausų duomenimis, konservatorių palaikymas iš esmės neaugo, gausiausią frakciją Seime turinti opozicinė partija nuo artimiausios savo varžovės yra atitrūkusi daugiau nei 6 procentiniais punktais.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vasario 13–26 dienomis atliktos apklausos, už konservatorius, jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, balsą atiduotų 17,8 proc. Lietuvos piliečių. 2019 m. pabaigoje tokią poziciją reiškė 16,6 proc. apklaustų gyventojų.
Kiek daugiau nei dešimtadalis (11,4 proc.) respondentų teigė ketiną balsuoti už Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Analogiškoje apklausoje prieš du mėnesius tokių piliečių buvo 12,2 proc.
Už Gintauto Palucko vedamos LSDP nugarų – Ramūno Karbauskio pirmininkaujami „valstiečiai“. Šios valdančiosios partijos reitingas per pastaruosius kelis mėnesius augo sparčiausiai – 4,1 procentinio punkto. To pakako, kad LVŽS vėl grįžtų į geriausiai vertinamų partijų trejetuką., Kad palaiko „valstiečius“ šiuo metu prisipažįsta 11 proc. respondentų. 2019 m. gruodžio mėnesį tokių buvo 6,9 proc.
Didesnį nei penkių procentų palaikymą (tarp visų suaugusių šalies gyventojų) šiuo metu turi ir Liberalų sąjūdis(8,5 proc.). Lyginant su analogiška apklausa prieš du mėnesius, liberalų palaikytojų gretos padidėjo 3 procentiniais punktais. Tuo tarpu Viktoro Uspaskicho įkurtos ir vadovaujamos Darbo partijos reitingai per pastaruosius du mėnesius sublogo. Šiuo metu atsigauti po patirto fiasko pastaruosiuose Seimo rinkimuose bandančius „darbiečius“ palaiko 6,7 proc. piliečių, 2019 m. pabaigoje tokių buvo 8,9 proc. Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Ties 5 procentų palaikymo riba jau kuris laikas suskasi apie persitvarkymą kalbanti ir jungtis su Artūro Zuoko ir Artūro Paulausko vadovaujamomis jėgomis ketinanti Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama partija Tvarka ir teisingumas. Šiuo metu „tvarkiečius“ palaiko 4,9 proc. gyventojų, prieš du mėnesius tokių buvo 5,5 proc.
Likusių partijų populiarumas nesiekia 5 proc.
Toliau reitingų lentelėje su 3,7 proc. palaikymu rikiuojasi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Prieš du mėnesių paramą šiai politinei jėgai deklaravo 4,2 proc. piliečių. Aušrinės Armonaitės vedamą Laisvės partiją palaiko 3 proc. respondentų (prieš du mėnesius tokių buvo 2,3 proc.).
Sudaryto reitingo dugne – valdančioji Lietuvos socialdemokratų darbo partija (šiuo metu palaiko 2,3 proc. prieš du mėnesius populiarumas siekė 2,2 proc.), Artūro Zuoko pirmininkaujama Lietuvos laisvės sąjunga/liberalai (atitinkamai 2,1 proc. ir 2,2 proc.). Sąrašą užbaigia Naglio Puteikio vedama Centro partija „Gerovės Lietuva“ (1,9 proc. ir 3,1 proc.).
Kiek daugiau nei ketvirtadalis (26,7 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti.
Sociologė: „valstiečių“ reitingo ūgtelėjimą lėmė iš pareigų besitraukiantis R. Karbauskis, įtakos turės – koronavirusas
Komentuodama apklausos rezultatus sociologė, „Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė sako, kad šoktelėjusį valdančiųjų „valstiečių“ reitingą galėjo lemti tiek pasigirdusios kalbos, kad premjeras Saulius Skvernelis gali vėl vesti LVŽS sąrašą rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose, tiek nepopuliariausio Lietuvos politiko – R. Karbauskio – pareiškimai apie traukimąsi iš „valstiečių“ frakcijos seniūno bei Seimo Kultūros komiteto pirmininko pareigų. Taip pat, atkreipia dėmesį sociologė, įtakos galėjo turėti ir tai, kad nuo rudens sesijoje valdančiųjų priimtų nepopuliarių sprendimų bei aštrias diskusijas kėlusio 2020 m. biudžeto svarstymo jau praėjo nemažai laiko.
„Lietuvos valstiečių ir žaliųjų reitingas kaip ir atsistatė, nes rudenį jų palaikymas sukosi apie 11 procentų. Būtent nuo rudens „valstiečių“ palaikymas ėmė mažėti. Tuomet buvo svarstomas biudžetas, kalbėta apie automobilių mokesčius (automobilių taršos – ELTA). Kitaip tariant, kalbėta apie tuos dalykus, kurie žmonėms nepatinka. Taip pat rudenį buvo nemažai konfliktų su Tėvynės sąjunga ir kitais“, – Eltai teigė R. Ališauskienė. Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Kitas dalykas – partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis buvo mažiau aktyvus. Jis apsiskelbė, kad išeina iš frakcijos pirmininkų ir Seimo kultūros komiteto vadovo posto. Kita vertus, kalbos, kad Saulius Skvernelis gali būti pirmas sąraše taip pat galėjo turėti įtakos“, – pridūrė sociologė. Pasak jos, nepaisant to, kad pats premjeras dar nepatvirtino, ar tęs politinę karjerą su „valstiečiais“ vien viešojoje erdvėje išsakytos kalbos apie tokią galimybę galėjo turėti įtakos LVŽS reitingui.
„Saulius Skvernelis, kad ir kaip ten būtų, tarp valdančiųjų yra populiariausias, ir tai LVŽS duoda pliusą, o ne minusą“, – akcentavo R. Ališauskienė.
Mokslininkė pažymėjo, kad, ko gero, „valstiečių“ reitingas šoktelėjo ne tiek kitų partijų elektorato, kiek neapsisprendusių, už ką balsuoti, sąskaita.
„Ko gero, LVŽS reitingas augo ne kitų partijų sąskaita. Galime matyti, kad sumažėjo ta dalis, kuri dar nėra apsisprendusi, už kažką balsuoti. Jų, lyginant su ankstesne apklausa, 3,5 procentinio punkto mažiau, o „valstiečių“ palaikymas išaugo 4 proc.. Iš esmės tai tas pats“, – aiškino R. Ališauskienė.
Visgi, jos teigimu, pernelyg sureikšminti „valstiečių“ reitingo ūgtelėjimo nereikėtų. Pasvyravimai, akcentuoja R. Ališauskienė, gali priklausyti tiesiog nuo didesnių ar mažesnių tarppartinių konfliktų.
„Dabar tik kovo pradžia, o reitingo pasvyravimai yra veikiami didesnių ar mažesnių lokalinių skandalų. Tad iki rudens situacija dar gali stipriai keistis: galima ir neblogai per tą laiką pasirodyti, bet galima ir stipriai nudegti“, – aiškino R. Ališauskienė.
Kaip vieną iš veiksnių, galinčių turėti svarbios įtakos „valstiečių“ bei kitų partijų reitingui, sociologė įvardino valstybės dorojimąsi su Europoje sparčiai plintančiu koronavirusu. Ypač, akcentavo R. Ališauskienė, bent jau reitingų atžvilgiu, tai itin aktualu valdantiesiems. Jos teigimu, tam tikrą vaidmenį čia gali suvaidinti Valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijos centro vadovas, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Jis šiuo metu vienas prasčiausiai vertinamų politikų. Tačiau, samprotavo sociologė, Vyriausybei sugebėjus situaciją dėl koronaviruso suvaldyti, ministras galėtų užsidirbti ne tik sau, bet ir savo atstovaujamai „valstiečių“ partijai svarbaus visuomenės palaikymo.
„Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Šiuo metu vienas iš daugiausiai viešai kalbančių žmonių Lietuvoje yra sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Jis pagal nepopuliarumą yra vienas iš lyderių, tačiau, kita vertus, viskas priklausys ir nuo to, kaip toliau bus valdoma situacija dėl koronaviruso. Jis gali ir nemažai pliusų partijai atnešti. Bet čia, reikia pabrėžti, yra slydi situacija, viskas labai priklausys nuo to, kaip seksis suvaldyti situaciją. Nuo to priklausys, ar ministras išjos ant balto žirgo, ar tiesiog nukris į dar gilesnę pelkę“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Apklausa vyko 2020 m. vasario 13–26 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1030 Lietuvos gyventojų (nuo 18 metų), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 proc.
Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė teigia, kad jai nesuprantamas konservatorių lyderių noras matyti Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nepriklausančią Ingridą Šimonytę vedančią partijos sąrašą rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Socialdemokratė skeptiškai vertina ir „valstiečių“ siekį pirmu numeriu sąraše įrašyti nepartinį premjerą Saulių Skvernelį. Pasak jos, tai rodo partijų pirmininkų – Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio – silpnumą, neužtikrintumą ir nepasitikėjimą savo jėgomis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį ir į sudėtingą moterų padėtį Lietuvoje. Buvusi Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė teigia, kad valdantieji ir jų lyderis Ramūnas Karbauskis vyrų ir moterų lygybės klausimo ne tik nemato kaip prioritetinio, bet apskritai „vis dar gyvena šiaudinės pastogės laikais“. To pavyzdys, pasak politikės, – atkaklus valdančiųjų priešinimasis priimti Stambulo konvenciją.
Europarlamentarė taip pat tikina, kad mažai tikėtina, jog po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų socialdemokratai sudarytų koaliciją su konservatoriais. Politikė akcentuoja, kad kol kas Lietuvos gyvenime nieko tokio neįvyko, kad reikėtų griauti esančią skirtį tarp kairės ir dešinės ideologijos.
Šalies vadovas Gitanas Nausėda į Prezidento rinkimus atėjo su gerovės valstybės vizija. Sekdami prezidento retoriką apie gerovės valstybę pradėjo kalbėti vis daugiau politikų. Kaip manote, ar įsibėgėjus prezidento Gitano Nausėdos kadencijai galima teigti, kad pagaliau matomas teigiamas poslinkis šioje srityje?
Aš, kaip socialdemokratė, visada palaikiau ir palaikysiu tuos politikus, kurie nuoširdžiai tiki, kad mūsų valstybei, mūsų Lietuvai ir mūsų žmonėms būtina gerovės valstybė. Būtina ta valstybė, kurioje galima gyventi, kurti šeimas, gimdyti vaikus, kurioje tu gali jaustis laisvas, kurioje yra didelis tolerancijos lygis, kurioje tau nereikia emigruoti iš šalies, nes negali išgyventi su minimaliu atlyginimu. Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš tikrųjų sveikinu prezidentą ir labai norėčiau, kad tai netaptų tik tuo vienu iš rinkimų šūkių, su kuriuo jis ėjo į rinkimus ir dėl ko žmonės balsavo. (…) Dabar tik reikia padaryti taip, kad tai taptų realybe ir tikrove. Ar tai bus lengva? Jokiu būdu.
Ar jau matote prezidento daromus tam tikrus žingsnius šioje srityje?
Tam tikri žingsneliai yra, tam tikras siūlymas vienų ar kitų sprendimų yra, bet jūs pastebėjote, kaip sunkiai tai skinasi kelią? Kažkodėl „valstiečiai“, save vadinantys valdančiąja centro kaire, nepalaiko prezidento siekio, norų dėl realių veiksmų, kurie keistų į gerąją pusę mūsų žmonių gyvenimą. Aš manau, kad pasipriešinimas yra ir bus didžiulis, nes per žema mūsų politikų kultūra, kad jie suprastų, jog vardan tam tikrų tikslų, kurie yra būtini, mes turime visi susijungti, susivienyti, o ne visą laiką kritikuoti, kas yra geresnis ir t. t.
Mūsų, socialdemokratų, partija visą laiką palaikys prezidentą jo siekyje kurti gerovės valstybę, pradedant pačia mokesčių sistema. Bet gerovės valstybė iš tikrųjų nėra vien tik vaiko pinigai ar tinkamos pensijos ir pakankami atlyginimai. Yra labai daug kitų svarbių dalykų: kaip tu pats jautiesi, kaip jaunas žmogus gali realizuoti save. Kaip pas mus veikia švietimo sistema, kaip yra prieinama sveikatos priežiūra. Kaip tu jautiesi laisvas kitaip mąstydamas, kitaip atrodydamas, koks yra tolerancijos lygis mūsų valstybėje. Tai yra labai svarbūs dalykai.
O kokiose srityse matote vis dar egzistuojančių „blogovės valstybės“ pavyzdžių?
Yra iš tikrųjų labai daug sričių. Pavyzdžiui, švietimo sritis, atrodo, jau tokia atsibodusi, nuvalkiota tema, bet aš visą laiką galvoju, kodėl iki šiol mūsų valstybėje vieni vaikai turi kokybiško švietimo galimybes, o kiti – ne, nes jų tėvai neturi pakankamai pinigų. Didžiosios dalies tokių vaikų tėvai tikrai negali leisti jų į privačias mokyklas, negali papildomai samdyti korepetitorių, kad jie pasirengtų tinkamai egzaminams.
Arba, pavyzdžiui, tas mokyklų skirstymas – vienos mokyklos prestižinės, kitos – ne. Bet visur gyvena tie patys mūsų, Lietuvos valstybės, vaikai, vadinasi, diskriminacinis požiūris į juos yra jau nuo mažų dienų. Tai yra be galo blogai, taip būti jokiu būdu negali. Tai yra tokia sritis, apie kurią mes visą laiką kalbame: turėsime visokių susitarimų, padarysime mokytoją prestižine profesija, bet šioje srityje tikrai nieko nepadaryta.
Pakalbėkime apie galimas koalicijas. Kaip manote, ar tikėtinas scenarijus, kad po 2020 metų Seimo rinkimų socialdemokratai galėtų sudaryti vaivorykštinę koaliciją?
Tiesą pasakius, aš per ilgai esu politikoje ir šiuo atveju nebursiu iš kavos tirščių. Pirmiausiai mes turime rimtai dalyvauti Seimo rinkimuose, nes esame rimta parlamentinė, didžiausia Lietuvoje partija, todėl turime rimtai dirbti, kad rinkimų rezultatas būtų geras, kad laimėtume rinkimus, kad mūsų žmonės, mūsų rinkėjai duotų tą pasitikėjimo mandatą ir suteiktų galimybę formuoti daugumą. Su kuo mes būsime valdančiojoje daugumoje, priklausys nuo to, koks bus Seimas, kuo žmonės pasitikės, ką jie išrinks. O derybos neišvengiamai bus su kitomis politinėmis partijomis dėl daugumos, tačiau mes, socialdemokratai, matysime, kaip sutampa mūsų požiūriai į vienus ir kitus dalykus, ir turėsime tam tikras raudonas linijas, kurių peržengti negalime. Todė, aš manau, kad dar šiek tiek per anksti sudarinėti koalicijas. Tiesiog palaukime rinkimų ir tada matysime, kaip mums seksis.
Ar svarstytumėte galimybę sudaryti koaliciją su konservatoriais?
Pirmiausiai konservatoriai turi laimėti rinkimus. Daug kas jiems pranašauja, kad jie pasirodys gerai, bet gyvenimas parodys. Man atrodo be galo keista ir nesuprantama, kai parlamentinių partijų lyderiai nesiruošia vesti į rinkimus savo partijos žmonių. Aš nesuprantu, kaip tai gali būti. (…) Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tu esi partijos lyderis, turi suburti, uždegti žmones, įtikinti rinkėjus, kad esi partijos lyderis, vedi į rinkimus, prašai duoti pasitikėjimo mandatą, nes dirbsite taip, kad tas pasitikėjimas išliktų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl rimtos partijos turi samdyti kažkokius rinkimų „vestuvių generolus“. Čia nesuvokiami dalykai yra: S. Skvernelis – ne partijos narys, I. Šimonytė – ne partijos narė, tačiau kažkodėl jie ves partijų sąrašus. Taip neturi būti. Tai rodo tų lyderių silpnumą, neužtikrintumą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Todėl labai natūralus klausimas, ar jie gali būti partijos lyderiai. Aš tokių dalykų nepateisinu, man jie yra negražūs ir nesąžiningi. Mano įsitikinimu, partijos lyderis turi vesti savo partiją į rinkimus.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas dalykas, politine prasme man atrodo pigu, kad iki šiol tiek I. Šimonytė, tiek S. Skvernelis nelinkę atsakyti, ar jie, būdami nepartiniai, ves partiją į rinkimus ar neves. Toks „laužymasis“ man atrodo labai nesolidus. Visi žino, kad, matyt, ves, viskas bus gerai, bet dar pasilaužykime, pasibranginkime. Jie kažkodėl nestoja į tą partiją. Netiki ta partija? Kaip jie gali vesti partiją netikėdami partija. Galbūt dėl to, kad žurnalistai vis klaustų, ar Ingrida Šimonytė ves sąrašą, ar Saulius Skvernelis ves sąrašą, nes, matyt, kitaip neįdomūs. (…) Mes turime savo partijos lyderį.
Mes, socialdemokratai, išrinkome Gintautą Palucką visuotiniuose rinkimuose, ir mūsų partijos lyderis nebijo, atsakomybės nesikrato ir ves mūsų partiją į rinkimus, kas jam ir priklauso.
Bet visgi norėčiau grįžti prie klausimo, ar neatmetate konservatorių kaip galimų koalicijos partnerių?
Tai turi būti vertybinis klausimas, ir tai visiškai natūralu mūsų gana jaunai demokratijai kaip valstybei. Trisdešimt metų demokratinės valstybės raidoje yra labai mažai, trisdešimt metų žmogaus gyvenime – labai daug. Todėl vargu ar esant dar tokiai pakankamai jaunai demokratijai mes turime padaryti taip, kad dvi didžiosios, įtakingiausios partijos susivienytų tam, kad nebebūtų dešinės ir kairės skirtumo. Nemanyčiau, kad kažkas Lietuvoje atsitiko, jog taip turėtų būti.
Lietuvai gresia žymus europinės sanglaudos paramos apkarpymas – kone trečdaliu. Artėjant lemiamoms deryboms dėl būsimo ES biudžeto, Briuselis pažadėjo skirstant lėšas atsižvelgti į Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimą, tačiau kol kas dar lieka neaišku, kiek. Kaip regite situaciją?
Dėl naujojo Europos Sąjungos biudžeto 2020-2027 metų situacija kol kas yra iš tikrųjų sudėtinga, nes Europos Parlamentas yra išsakęs savo prioritetus ir derybines pozicijas, kad Europos Sąjungos biudžetas neturėtų sumažėti, nors Didžioji Britanija, kaip viena iš donorių, išėjo iš ES, mes turime tam padidinti valstybių narių įnašus. Lietuva, beje, tam pritaria, tačiau yra šalys donorės, kurių įnašai didžiausi ir kurios nesutinka – Nyderlandai, Švedija, Danija, Vokietija laikosi įvairių nuomonių. Mes, Europos Parlamentas, esame pasakę, kad nesutinkame su tuo siūlymu, kurį gruodžio mėnesį pateikė pirmininkaujanti Suomija, kur šalių narių įnašai būtų tik 1,07 procento. Mes siūlėme 1,3 proc., Europos Komisija – 1,1 proc. Gal čia atrodo skaičių žaismas, bet už to slypi milijardai, kurie būtų investuoti į valstybės nares, o tarp jų ir Lietuvą.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naujus siūlymus, kad šiek tiek būtų padidintas narių įnašas iki 1,074 proc., tai būtų apie 7,5 milijardo eurų. Jeigu tai būtų Lietuvai skirta suma, tai viskas būtų gerai, bet jeigu galvojama apie tai, kad ji būtų išsklaidyta 27 valstybėms, tai, žinoma, yra lašas jūroje ir tai, be abejo, netenkina.
Dėl didesnės paramos toms valstybėms, iš kurių daug žmonių emigravo, tai yra naujas pono Michelio siūlymas. Manau, šitą siūlymą mes labai rimtai apsvarstysime ir Lietuvai nauda iš to, be abejo, būtų. Matysime, koks bus sutarimas su kitomis šalimis. (…) Vis tik reikia labai apgalvotai naudoti tas lėšas, kad nebūtų jo iššvaistymo, kad nebūtų jo netinkamo naudojimo.
Lyčių padėtį matuojamame pasaulio indekse Lietuva atsidūrė 9 pozicijomis žemiau nei pernai, o pagal ministrių procentą užimame paskutinę vietą. Ką reikėtų daryti, kad po 2020 metų Seime ir Vyriausybėje moterų būtų daugiau? Ar tai matote kaip problemą?
Galėtų būti trumpas atsakymas – balsuoti už socialdemokratus, kur lyčių lygybės klausimas visą laiką buvo vienas prioritetinių. Tiesą pasakius, man gėda už dabartinę valdančiąją daugumą, kuri neva dedasi, kad yra centro kairės dauguma, bet kairiajai politikai visada yra būdingas lyčių lygybės klausimas. Tai yra prioritetas, kad ir vyrai, ir moterys gali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje, gauti ne mažesnį atlyginimą, po to – pensijas, dalyvauti sprendimų priėmime, užimti vieną ar kitą poziciją. Tai mums absoliučiai suprantamas, normalus dalykas. Tuo metu dabartiniai valdantieji ir, turiu pasakyti atvirai, „valstiečių žaliųjų“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis, šito tikrai nesupranta. Jis gyvena tarsi šiaudinės pastogės laikais, o yra XXI a. Ir kuomet Lietuva neturėjo nė vienos moters ministrės, buvo didžiulė gėda. (…) Turi pasikeisti požiūris, turi pasikeisti stereotipai.
Porą dalykų paminėsiu, kurie pastaruoju metu Lietuvoje buvo viešoje erdvėje ir mane, atvirai pasakysiu, tiesiog pritrenkė. Kai įsidarbino premjero žmona (…), Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Karbauskis pasakė, kad ji įsidarbino todėl, kad nori padėti išlaikyti šeimą. Pasirodo, šeima neišgyvena iš premjero atlyginimo, kuris yra vienas didžiausių Lietuvoje. Pasirodo, moters įsidarbinimo motyvacija, pasak jo, gali būti tik tokia, kad išlaikytų šeimą. Požiūris XXI a. Europos Sąjungos valstybės valdančiosios partijos lyderio. Vadinasi, moteris šiaip sėdėtų namuose, bet valgyt nėra ko, todėl išeina dirbti. O kad moteris išsilavinusi, kad moteris nori save realizuoti, kad moteris turi patirtį ir gali normaliai dirbti tam, kad įtvirtintų save ir jaustųsi šalia savo vyro kaip lygiavertė partnerė, šitas kažkaip išplaukia, tarytum būtų nesuprantama.
Mane taip pat labai nustebino jauno žmogaus, policijos pareigūno, požiūris, kai buvo išžaginta mergina viename naktinių klubų. Kai policijos pareigūnas viešai pareiškė, kad nėra čia ko kabinėtis, skeryčiotis ar dar kažką daryti. Įsivaizduokite, pareigūnas, jaunas žmogus, jaunas vaikinas apkaltino auką. Matote, koks stereotipas ir koks požiūris, kiek daug dar reikia mums kalbėti, diskutuoti, rodyti gerosios patirties pavyzdžius, netylėti.
Esame viena iš nedaugelio šalių, kurios dar neratifikavo Stambulo konvencijos. Kaip manote, kokios to priežastys?
Tos pačios, kaip ką tik sakiau. Nes vėlgi tas pats dabartinis valdančiosios partijos pirmininkas (R. Karbauskis. – ELTA) pasakė, kad Lietuvai ratifikuoti Stambulo konvencijos nereikia, nes mes ir taip gerai kovojame su smurtu prieš moteris, kad ši konvencija yra skirta toms valstybėms, kurios neturi kitų svertų, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir prieš moteris. Dėl to, kol bus ši valdančioji dauguma, konvencija nebus ratifikuojama. Tą patį sakė ir premjeras.
Konservatyvesnių nuostatų šalininkai kritikuoja Stambulo konvenciją, teigdami, kad ratifikuodama konvenciją valstybė įsipareigoja kovoti su lyčių stereotipais. Tai, pasak jų, praktikoje reikštų, kad asmens lytinė tapatybė nebebūtų siejama su prigimtimi, o tik su jos pasirinkimu. Kaip vertinate šią susitarimui išsakytą kritiką?
Kada nenori nieko daryti, tai surasi šimtą priežasčių. Nieko bendro neturi ši konvencija su jūsų sakomais dalykais. Tai yra konvencija, skirta kovai su smurtu, su prevencija, su pagalba aukoms, su informavimu ir t. t. Tai yra visa apimantis dokumentas, kurio tikslas – kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ar tai būtų moteris, ar tai būtų vaikas, ar tai būtų vyras – bet koks asmuo. Smurtauti prieš žmogų apskritai negalima, kad ir kokia būtų jo lytinė tapatybė, kuo jis įsivaizduotų esąs, niekas neturi teisės smurtauti, jo skriausti, mušti, tyčiotis… Juk net tokia katalikiška valstybė kaip Lenkija ratifikavo šią konvenciją ir nemato čia jokių problemų.
Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelina Regner siūlo, kad metus priežiūros atostogos būtų apmokamos moterims, o metus – vyrams. Pasak politikės, tai galėtų išspręsti Europoje susidariusią situaciją, kad moterys už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą ir jos praleidžia daug daugiau laiko augindamos vaikus. Kaip vertinate šį pasiūlymą?
Aš labai gerai pažįstu Eveliną Regner, mes esame kolegės, daug metų dirbame kartu Europos Parlamente, dabar ji – Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Praėjusią kadenciją man teko vadovauti šiam komitetui. Aš noriu pasakyti, kad Evelina, matyt, kai lankėsi Lietuvoje ir davė šitą interviu, griežtai, galbūt daugiau teoriškai, pasisakė, galbūt daugiau norėjo sukelti mūsų diskusijas, kas, aš manau, jai ir pavyko. (…)
Mes dar praėjusios kadencijos metu priėmėme direktyvą dėl darbo ir šeimos suderinimo. Džiaugiuosi, kad mums pavyko priimti šią direktyvą, dabar ją per keletą metų perkelsime į Lietuvos teisę. Tikslas buvo, kad ir tėčiai, ir mamos dalintųsi vaiko priežiūra. (…) Direktyva numato, kad vaiko priežiūrai mama ir tėtis gauna mažiausiai po 4 mėnesius kiekvienas. Iš jų 2 mėnesiai yra neperleidžiami. Šias atostogas galima paimti iki vaikui sukaks 8 metai. T.y. jei tėvas nenorės imti atostogų, mama galės paimti iki 6 mėn. Čia minimalūs dydžiai, valstybės narės gali juos didinti. Niekas nesiūlo Lietuvai metus suteikti mamai ir metus – tėčiui. Reikės apsispręsti tik dėl tų dviejų neperleidžiamų mėnesių.
Lietuvai dar viena aktuali problema – didelis socialinės rizikos šeimų skaičius, Lietuvai darosi vis aktualesnė girtų gimdyvių problema, visai neseniai girta moteris Vilniuje pagimdė naujagimį. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad sprendžiant tokias problemas reikalingas švietimas ir aktyvi socialinė priežiūra, kaip manote, ar šių priemonių užtenka, kad situacija Lietuvoje imtų gerėti?
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai yra labai skaudi tema. Kalbant apie paskutinę gimdyvę, pasirodo, ji yra ir pareigūnė. Tai sunkiai suvokiami dalykai. Matyt, reikia labai daug kalbėti ir šviesti, suteikti pagalbą ir paramą šeimoms, kurios mes neturime pakankamai. Aš manau, kad tai labai didelė problema. Pagalbą ir paramą, aš turiu omenyje, ne vaiko pinigus. Aš turiu omenyje, kad specialistai turėtų lankytis ir padėti. (…) Mums labai trūksta tiesioginių, medicininių, psichologinių paslaugų jaunoms šeimoms, susiduriančioms su tam tikra įtampa. Tai yra skaudūs dalykai, ir kol kas aš to recepto neturiu.
Probleminėse šeimose užaugusių asmenų šeimos neretai taip pat patenka į socialinės rizikos grupę. Kitaip tariant, vaikai, gimę socialinės rizikos šeimose, automatiškai patenka į prastesnes startines pozicijas. Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad būtų geriau užtikrinamos vaikų lygios galimybės?
Yra labai didelė nelygių galimybių ir skurdo problema. Turbūt net nepatikėsite, kad apie 20 mln. vaikų, gyvenančių Europos Sąjungos valstybėse, turtingoje bendrijoje, skursta. Mes Europos Parlamente jau balsavome už tai ir priėmėme sprendimą, kad reikalinga suvienyti pajėgumus, kad ateitų europiniai fondai ir lėšos, kad būtų europinė vaiko garantija, kad būtų suvienytos nacionalinio biudžeto lėšos, ir mes visi kartu galėtume kovoti su vaikų skurdu ir už vaikų lygias galimybes. Labai svarbu, kad mūsų vaikai, nepriklausomai nuo šeimos, galėtų mokytis ir turėtų kokybišką priėjimą prie švietimo, (…) kad turėtų kokybišką sveikatos priežiūrą, kad jų būstas, maistas būtų tinkamas, – į tai reikia investuoti nuo mažų dienų, nes skurdas gimdo skurdą. Ir tai labai sunkus ir ilgalaikis darbas.
O kaip vertinate socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio veiklą kovojant su jau minėtomis socialinėmis problemomis?
Aš linkiu ministrui Linui Kukuraičiui sėkmės, nes pati dirbau (socialinės apsaugos ir darbo. – ELTA) ministre aštuonerius metus ir sakyčiau, kad tai viena sunkiausių ministerijų ir sričių. Nes problemų begalės, ir ne visas jas iš karto galima išspręsti. Aš tikrai tikiu, kad ministras, kuris dirba toje srityje, nori, kad kuo geriau sektųsi. Galbūt ne viskas visada pasiseka, nes reikia labai rimtai kovoti, norint išmušti tas investicijas į socialinę sritį, juk visą laiką atsiras kitų prioritetinių sričių. Taip jau Lietuvoje yra, kad daug labiau norima investuoti į betoną, o ne žmones. O į žmones investuoti sudėtingiau, nes lėšos turi juos pasiekti. Linkėdama ministrui Kukuraičiui sėkmės tikrai galvoju, kad žmogus stengiasi, gal ne viską pavyko padaryti, ne visą laiką gavo palaikymą iš valdančiosios daugumos. Nežinau nė vieno ministro, dirbusio šioje srityje, kuris norėtų, kad būtų blogiau. Tik vieniems gal geriau pasisekdavo, nes čia yra kasdienė kova.
Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.
S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.
Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.
Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.
Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr. Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.
Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.
Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.
Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.
O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.
Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.
Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.
