Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Buvau atsivertęs internetinį peticijų puslapį. Atvirai kalbant, nustebau, pamatęs, kiek ten daug keisčiausių iniciatyvų. Ne tik keistų, bet ir kvailų.

Tačiau štai prieš Astravo atominės jėgainės statybas nukreiptą peticiją pasirašyti privalu. Visiems, masiškai ir kuo greičiau. Juolab kad liko ne tiek daug laiko – iki balandžio antrosios pusės.

Žinoma, toji peticija gal ir nesukliudys Vilniui (in ne tik Lietuvos sostinei) mirtiną pavojų keliančių statybų. Tačiau istorija žino atvejų, kai baigiamos statyti atominės elektrinės taip niekad ir nepradėjo veikti, nes joms atkakliai priešinosi aktyvios, susipratusios visuomenės.

Mano sąžinė švari. Aš pasirašiau.

Džiaugiuosi dar ir tuo, kad mano vadovaujamas portalas slaptai.lt daug dėmesio skyrė šiai sudėtingai temai. Vaizdžiai tariant, kuo galėjau – tuo prisidėjau.  

Šių metų vasario 15-ąją buvo paskelbti keturi videointerviu iš Seimo Kovo 11-osios salėje surengto pirmojo Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimo. Videoreportažuose – prof. Vytauto Landsbergio, Seimo nario Žygimanto Pavilionio, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo pranešimai. Visi videointerviu publikuoti be sutrumpinimų.

2020 metų sausio – vasario mėnesiais skelbėme kelias buvusio Lietuvos Seimo užsienio informacijos analitiko Kastyčio Stalioraičio publikacijas „Astravo AE. Turime reikalų su pamišusiais žudikais maniakais“, „Astravo AE. Ką daryti?“ ir „Kodėl Vladimiras Putinas stato Astravo AE“.

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienoje iš šių publikacijų beveik 30 metų Seimo Informacijos ir analizės centre analitiku dirbęs dr. K.Stalioraitis rašė:

 „Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.“

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Portale slaptai.lt paskelbti ir trys išsamūs šių eilučių autoriaus straipsniai (smulkių neskaičiuoju). 2017-aisiais metais – „Išeitis – Vilniaus evakuavimo planas“. 2018-aisiais – „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje“ ir „Ar Lietuva rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo AE“? Viename iš šių tekstų svarsčiau:

„Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – vos keli žingsniai

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.“

Taip pat vienoje iš šių publiacijų analizavau, ar, sprogus Astravo AE, pavyktų greitai evakuoti į mirtiną pavojų patekusius vilniečius ir Vilniaus rajono gyventojus? Atsakymas – ne.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Štai citata: „Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?“

Vytautas Visockas (1939-2018). Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt taip pat yra suteikęs tribūnos dėl Astravo keliamų pavojų daug sykių kalbėjusiam prof. Vytautui Landsbergiui („Astravo AE yra Kremliaus projektas siekiant nubausti Lietuvą už nepriklausomybę“). Skelbėme Laisvės premijos laureato prof. Vytauto Landsbergio kalbą, kurioje nerimaujama ir dėl Astravo. Publikavome politikų Vytauto Bako, Dainiaus Kreivio, Audroniaus Ažubalio, Dalios Grybauskaitės, Lauryno Kasčiūno, žurnalistų, publicistų Česlovo Iškausko, Edvardo Čiuldės komentarus.

Apie Astravo keliamus pavojus yra rašęs ir mano Tėvas Vytautas Visockas, pavyzdžiui, publikacijoje „Mėlynasis Nemunėli, leisk bangą palytėti…“ (2017 metai).

Taigi nieks negali prikibti, esą nesidomėjome Astravo AE keliamais pavojais. 

2020.03.04; 06:00

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Portale Slaptai.lt pasirodė Kastyčio Stalioraičio ir Viktoro Šakalio knyga „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“, Vilnius – 2006.

„Mintis parašyti knygą apie Vainių Oranskių giminę kilo paskaičius XIX – XX a. gyvenusio lenkų istoriko Kazimiero Pulaskio knygą apie bajorų gimines Ukrainoje, kurioje keli puslapiai skirti Vainiams Oranskiams, rašoma pratarmėje. Tuo metu turėjome vieno iš savo prosenelių – Mikalojaus Vainiaus Oranskio (1825 –1878) dokumentų kopijų iš Rusijos Senato archyvo, nuotraukų, buvome užrašę jo vyresnės kartos palikuonių prisiminimų. Peržvelgę šiandien lengviau pasiekiamą literatūrą supratome, kad jau dabar galime pateikti išsamesnę Vainių Oranskių giminės istoriją. Dėkojame Lietuvos heraldikos tyrinėtojui dr. Edmundui Rimšai už daugelį pastabų ir patarimų perskaičius knygos juodraštį. Jo dėka gimė be galo svarbus skyrius „Jo malonybių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto tarnyboje“, jis nurodė mums Lietuvos valstybės istorijos archyve esant svarbų XVI a. giminės pradininko antspaudą su herbu bei daugelį kitų dalykų. Numizmatikos klausimais konsultavo prof. Stanislovas Sajauskas, ačiū jam. Taip pat dėkojame prof. Alfredui Bumblauskui už tai, kad peržvelgė knygos juodraštį ir pritarė knygos išleidimui. Kviečiame pasivaikščioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kartu su Vainių Oranskių gimine ir pajusti LDK lietuvių, ukrainiečių ir gudų persipynusios brolybės dvasią.“

Knygoje  pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su karais, lobiais, net vieno nusikaltimo istorija.

SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.

1594 metų liepos mėnuo, 22 diena

Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas  atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau. Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.

Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).

Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?

Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.

1577, LIEPOS 11

Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas. (išvertė K.Stalioraitis)

Viduramžių grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal neatidavė tėvas Naumas testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?

Š.m. vasario 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žinių agentūros TASS (Телеграфное агентство Советского Союза)  klausimus, išdėstė trumpą Ukrainos istorijos kursą su išvadomis bei vertinimais. Jis užtraukė seną giesmę apie vieną bendrą brolišką rusų – rusų ir ukrainiečių – tautą. Ši knyga turėtų jį gerokai sunervinti.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Visiškai sutinku su Kastyčiu Stalioraičiu, straipsnyje „Neužmirštuolės simbolis“ https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-neuzmirstuoles-simbolis/ tariančiu blaivų ir drauge labai reikalingą žodį dėl prasmingai prigijusios tradicijos Sausio 13 dieną atlape segėti Neužmirštuolės žiedą, solidarizuojuosi su autoriumi, stojančiu prieš kai kurių mūsų tautiečių norą paniekinti šį simbolį, traktuojant jį kaip baisų alergeną ar  pavojingą užkratą (tik nesakykite, prašau, kad Neužmirštuolės žiedas, be visa ko kito, dar neva gali priminti kažkokį masonerijos simbolį, tokios insinuacijos, atsirandančios ieškant kvailių, yra vertintinos kaip žmogaus intelekto pažeminimas).

Solidarumo su slaptai.lt autoriumi ženklan perspausdinu savo straipsnelį „Neužmirštuoliškumo technologijos“, pirmą kartą publikuotą prieš eilę metų dienraštyje lrytas.lt

X X X

Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių instrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis. Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį.

Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą Neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų, padovanojusį mums genialią idėją. Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu, bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip Neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims.

Neužmirštuolės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas klausimas – ar neužmirštuoliškumo idealas išgaruoja iškart kaip kamparas, kai yra nusivelkami iškilmingi Sausio 13 dienos paminėjimo surdutai? Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti?

Pagal natūralią sąmonės ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą. Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi. 

Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome?

Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus. 

Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.

Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi per visą esiniją nediferencijuotu, t. y. nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos. Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakantis faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu.    

Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį.

Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. (Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. – www. lkz.lt.)

Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

(Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo įtaigiu pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba).

Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją.

Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?

Kas liktų iš Lietuvos, jeigu pamirštume savo šalies vardą:

 

                           kebezynas plerpso taip atsikerojęs šebekštynas

                           susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas

                           stagarai kažkokie kopiantys aukštyn

                           nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!

 

                            atsigręždamas tari  „.. ta flora fauna“

                            neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras

                            čia neguodžia mitas kad kadais gyveno faunas

                             kanapinių pėdos atstumia įvaizdį satyro

 

                            ten per properšas dangus kažkur nutolęs

                            išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas

                             visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm

                             jeigu kalbasi kažkas tai rodos kad žodžius atkosti

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Abejonės išsklaidytos

Pagaliau išsklaidytos visos abejonės dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros vaidmens žydų tragedijoje II Pasaulinio karo metais. Vienareikšmiškai įrodyta, kad jis, rizikuodamas gyvybe, prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Holokausto mašinos.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dalius-stancikas-kodel-nepasitikima-zydu-gelbetojais.d?id=83117679&

Paskutinis bandymas sukelti abejones kunigo Jono Borevičiaus paliudijimais JAV teisme, duotais 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama, vien tuo, kad “žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų”, yra skęstančiojo bandymas užsikabinti už šiaudo.

https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1127865/alvydas-nikzentaitis-genocido-centro-isvada-del-jono-noreikos-niekine?

Teiginys, kad XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus, tai – teiginys apie nieką. Juk tuo metu J. Noreikos jau nebuvo gyvųjų tarpe, jis niekuo JAV nebuvo kaltinamas, tad ir liudyti J. Borevičiui ką nors jo naudai nebuvo jokio reikalo.

“Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu … J. Borevičius išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams”, – prisipažįsta straipsnio autorius.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Ir čia pat: “O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.”

Argi J. Noreika pasakė kunigui: “Žinai, nepatinka man vokiečių elgesys su žydais”?

Net jei J. Noreika tebūtų įspėjęs, kad jis, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, “nieko nematys” gelbėjant žydus, tai jau būtų ne pasyvus, o aktyvus dalyvavimas procese. Jei naciai būtų nugirdę tokį įspėjimą, pagal nacių “teisę” jis būtų tuoj pat nubaustas mirties bausme, nereikėtų jo nei į Štuthofo mirties stovyklą siųsti. O juk nuskambėjo prašymas padėti Šiaulių gete esantiems žydams!

Kas toliau?

Ir kas toliau? Negi viskas baigsis tik tuo, kad J. Noreikos atminimo lenta jau teisėtai rymos Mokslų Akademijos bibliotekos Vilniuje sienoje?

O kas bus su jo asmens šmeižikais? Kas bus su tais, kurie ir po nepaneigiamų liudijimų bando perrašyti istoriją, kaip tai daro jų idėjinis vadas, “istorikas” Vladimiras Putinas, teigdamas, kad ne hitlerinė Vokietija ir stalininė SSSR sukėlė II Pasaulinį karą, o tai Lenkija ir Vokietija, jų slaptas sąmokslas kalti dėl karo sukėlimo? Iki kokio idiotizmo galima nusikalbėti… https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/v-putinas-apkaltino-lenkija-samokslu-su-hitleriu-57-1251944

Visgi turėtų būti Lietuvoje nustatytos nebaudžiamumo ribos, iki kurių dar galioja žodžio laisvė, iki to, kas dar vadintina nuomone.

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Deja, kol kas Baudžiamojo Kodekso 154 straipsnio „Šmeižimas“ trečiojoje dalyje nurodoma, kad „Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.“

Dėl mūsų prokurorų iliuzijų neturiu, o štai teisėtais nužudyto J. Noreikos (ir ne tik jo) atstovais turėtų būti nurodytos ir visuomeninės organizacijos, siejančios save su kategorija asmenų, kurių garbę ir orumą jos įsipareigojusios saugoti savo įstatuose. Tai galėtų būti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos. Jeigu asmenims būtų metami kaltinimai, susiję su tautybe ar religija, tai galėtų būti atitinkamos tautinės ar religinės organizacijos.

Neabejoju, kad vien pati galimybė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn viešame teisme už jau negalinčių apsiginti savo garbę ir orumą asmenų šmeižtą sulaikytų ne vieną, rašantį istorinėmis temomis, nuo nepagrįstų „nuomonių“ skelbimo. 

2019.12.26; 17:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taip net kagėbistai nesielgė Kremliaus „perestroikės“ SSRS metu, kaip tai padarė grupė draugų su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje šiandieninėje Vilniaus miesto Taryboje, pateikdama jai svarstyti Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėjos klausimą. Apie tai daug rašiau Slaptai.lt.

Kaip argumentą, grupė draugų pateikė ir faktą, kad šis klausimas jau svarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų, paminklų ir memorialinių lentų komisijoje ir kad šios komisijos inicijuotoje internetinėje apklausoje pasisakė daugiau nei 600 respondentų, iš kurių 70 proc. buvo už alėjos pavadinimo keitimą.

Sutikite, tai labai svarus argumentas užsieniečiams, besidomintiems įvykiais Lietuvoje.

Tiesa, kaip vilniečiai buvo informuoti, kad tokia apklausa vyko, ir kaip ji vyko, informacijos savivaldybės interneto puslapyje nepavyko rasti.

Pavyko surasti tos apklausos atlikėjų puslapį:

https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa

Kaip supratau, tai – savivaldybės padalinys.

Kai susipažinau su puslapiu, įsitikinau, kad jame pateikiami būtent tie nurodyti apklausos rezultatai.

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Ieškojau paties svarbiausio, apklausai pateikto klausimo su aiškinamuoju raštu, ir neradau. Galiu tik spėti, kad jis esmėje buvo suformuluotas taip: „Jūs prieš ar už Kazio Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą.“

Kadangi aiškinamojo rašto nerasta, specialistai iš „Atviro Vilniaus“, matyt, buvo įsitikinę, kad visi vilniečiai, nuo jauno iki seno, lietuviai, lenkai, romai, žydai, rusai ir kiti privalo žinoti, kas buvo Kazys Škirpa istorijos ir tarptautinės teisės specialistų lygyje. Nes „apklausoje“ grafos „neturiu nuomonės“ nerasta.

Kaip geriausiais sovietinio kagėbizmo laikais (ne minėtos „perestroikės“), puslapyje pridedami pasipiktinusių Kaziu Škirpa „darbo žmonių laiškai“, ir ne vien lietuvių kalba. Šioks toks progresas vis gi pastebimas, pateikta ir laiškų, ginančių Kazį Škirpą.

Pulkininkas Kazys Škirpa

O jau kokių pasiūlymų gavo apklausos organizatoriai, koks turėtų būti naujas Kazio Škirpos alėjos pavadinimas, siūlau skaitytojui pačiam „spragtelėti“ puslapį https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa, jei jis po šio straipsnio paskelbimo nebus panaikintas. Silpnų nervų skaitytojui nesiūlau to daryti. Dėl tų pasiūlymų, reikia manyti, meras Remigijus Šimašius naktimis nemiegojo, svarstydamas, kurį pasirinkti svarstymui.

Apskritai, Kazio Škirpos alėjos istorijoje mane stebina tuščias laiko gaišinimas Vilniaus miesto Taryboje. Juk pakako vieno posėdžio, kad Kazio Škirpos alėjos neliktų.

Grupė savivaldybės deputatų tiesiog pareiškia, kad jai nepatinka Kazio Škirpos vardas, tiesiog jai jis blogai skamba, tai trunka minutę, ir, leidus išsikalbėti tiems, kuriems tas vardas patinka, per keliolika minučių tos grupės deputatų daugumos balsavimais „po pateikimo“ ir „už“ klausimas išsprendžiamas nepažeidžiant reglamento. Bet ne, reikia jai dar stimuliuoti ilgas politikų diskusijas istorine tematika, aptarinėti Molotovo-Ribentropo paktą ir t.t.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Mano patarimas tai pačiai deputatų grupei ateičiai. Jei nepatiks jai paminklo Jonui Basanavičiui prie Filharmonijos išvaizda (nosis ne tos formos, pavyzdžiui), tai te negaišta ji laiko ilgoms diskusijoms ir viename posėdyje po opozicijai skirto išsikalbėti laiko skelbia balsavimus, ir paminklas kitą dieną bus nugriautas.

O po to ir Gedimino kalno pavadinimą galima bus, vadovaujantis tais pačiais „teisiniais“ principais, pakeisti.

2019.07.15; 07:15

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Šį, liepos 10-osios klausimo svarstymą stebėjau internete. Argumentai už svarstymą po pateikimo bent jau man blankiai atrodė (buvo ir pasiūlymas tuoj pat balsuoti skubos tvarka), palyginus su argumentais reikalavusiųjų atidėti klausimą bent jau iki Lietuvos institucijos išnagrinės surastą K. Škirpos asmeninį archyvą.

 Jei liepos 24 d. naujų argumentų už alėjos pervadinimą neatsiras, sunkiai įsivaizduoju, kaip už tai galėtų balsuoti sąžiningi Tarybos nariai, bent kiek susipažinę su nekaltumo prezumpcijos principu teismo procese: in dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai.

Piketo dalyviai Europos aikštėje gina Kazio Škirpos atminimą. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga papasakosiu apie vieną panašią dramą, susijusią su nekaltumo prezumpcija, mano šeimoje.

Likimo valia mano tėvas Hitlerio okupuotame Vilniuje, pagarsėjusiame (ar išgarsintame) visame pasaulyje vienu iš Holokausto centrų, tapo tokio baisaus miesto sekretoriumi. Antra pareigybė po burmistro.

Dar daugiau. Artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus burmistras savavališkai išnešė kudašių vakarų link ir tėvas kelias dienas pabuvo nacių užimto miesto burmistru.

Prieš pat miestą užimant Stalino armijai jis su vokiečių kariniais daliniais suspėjo pasitraukti į Vokietiją ir pasiduoti britams į nelaisvę.

Po to ilgą laiką gyveno Vakarų Vokietijoje, kol, prasidėjus N. Chruščiovo “atlydžiui”, išsiilgęs šeimos, surizikavo sugrįžti į SSRS.

Ir sugrįžo. Ir SSRS “organai” jo nepersekiojo.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip, pasipiktintų dabartiniai “organai” – Remigijus Šimašius, Renaldas Vaisbrodas bei kiti? Taigi buvo akivaizdus kolaboravimas su Hitleriu ir akivaizdi jo kaltė prieš Holokausto aukas. Ir jis “nesėdo”?

“Nesėdo”.

Pasirodo, būdamas hitlerinio miesto sekretoriumi, jis išdavinėjo žydams (kiek kuriam, aišku, pasisekė su juo susisiekti) suklastotus dokumentus, patvirtinančius jų nežydišką kilmę ir tokiu būdu padėjusius jiems išvengti mirties.  

Ir tie išlikę gyvi žydai, ar iki to ar po to, kai tėvas grįžo, “danešė” apie tai, “kur reikia”.

Archyvuose, nebent KGB, jūs to nesurasite.

Dar viena piketo Europos aikštėje akimirka. Slaptai.lt nuotr.

Bet faktas. Atvykęs į SSRS (nesiverčia liežuvis sakyti “grįžęs”) tėvas turėjo nemažai draugų tarp žydų inteligentų.

Šis mano pasakojimas skirtas liepos 24 d. Vilniaus miesto Tarybos narių posėdžiui. Gal atsiras, kas jį glaustai persakys posėdžio metu?

2019.07.10; 18:36

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau tiek rašyta, agituota už ir prieš daugiapilietybę artėjant referendumui tuo klausimu, kad, atrodytų, visi argumentai išsemti.

Bet balandžio 30 d. toks Mindaugas Lukšys, Lietuvos šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Čikagoje ir Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacijos narys, 15min parašė straipsnį (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/mindaugas-luksys-karo-prievole-ir-mobilizacija-daugybines-pilietybes-atveju-500-1137354), kuriame aiškina, jog karo atveju daugybinė pilietybė Europos Sąjungoje didelių problemų nesukeltų.

“Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nereglamentuoja kitų šalių pilietybę turinčių asmenų privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygų. Taigi LR piliečiai, turintys tiek dvigubą (daugybinę), tiek vieną pilietybę, yra traktuojami vienodai – kaip turintys tas pačias pareigas ir turi būti šaukiami atlikti minėtą tarnybą bendrais pagrindais. Daugybinės pilietybės atveju lietuvis galėtų atlikti tarnybą vienoje iš pasirinktų NATO ar Europos šalių ir jo tarnyba veikiausiai būtų įskaityta Lietuvoje. Ir tai būtų ne naujas reiškinys Europoje.”, – rašo autorius ir pateikia keletą konkrečių pavyzdžių iš praktikos, kaip tam tikros Europos šalys (Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija, Šveicarija), kuriose yra privalomoji karinė tarnyba, mato karo prievolininką, kuris gyvena toje šalyje ir turi dvigubą pilietybę.

Viskas gražu, bet nuosaka – tariamoji (galėtų).

Lietuva – pafrontės valstybė, dėl kurios vis dar abejojama, ar suveiks efektingai penktasis NATO straipsnis, jei Rusija nutars susigrąžinti Baltijos valstybes į savo „globą“. Autoriaus išvardintoms valstybėms toks klausimas, bent kol kas, neegzistuoja.

Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galimo karinio konflikto išvakarėse skelbiamas visuotinis tinkamo amžiaus vaikinų (o gal ir merginų) jau atlikusių ar dar neatlikusių karo tarnybą šaukimas į karą, skelbiama visuotinė mobilizacija.

Neatvykimas baudžiamas:

“BK 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas

Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.”

Toks šaukimas planuojamas iš anksto. Yra sudaryti šaukiamų Lietuvos piliečių sąrašai. Nesvarbu, kur jie būtų tuo momentu, kai ateis diena X. Jiems bus pranešta, kai ateis laikas. Bet karinė vadovybė turi nors apytikriai žinoti, kiek realiai gali turėti karių karinės padėties atvejui, kur juos dislokuoti, kokią karinę techniką kuriam patikėti ir t.t.

O dabar pabandykite atspėti, kiek daugiapilietinių Lietuvos piliečių atsilieps į šaukimą ir kokia valstybė išduos savo pilietį Lietuvos teismui dėl karinės tarnybos vengimo? Tai čia tik viena iš galimų situacijų.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pats autorius rašo:

“LR vyriausybė savo tinklalapyje pateikia tokią informaciją: „Tam, kad būtų supaprastintos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos ir kad kuo daugiau Lietuvos Respublikos piliečių būtų pasirengę ginti Lietuvos valstybę nuo ginkluoto užpuolimo,  a t e i t y j e   b u s   s i ū l o m a  jungtis prie Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės, kuri leistų lanksčiau spręsti klausimus, susijusius su dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimu šalyse, kurios yra prisijungusios prie šios Konvencijos.”

Prie Konvencijos dar neprisijungėme, o jau lendame į referendumą. Gal palaukime pirma prisijungimo? Juk jau ir taip turime dvigubų piliečių išimties tvarka. O kaip bus su mūsų dvigubais piliečiais JAV? Klausimų daug.

Lietuvos valstybės vadovai. Slaptai.lt nuotr.

Gerbiama Prezidente, o ką galvoja Valstybės gynimo taryba, kuriai Jūs vadovaujate, apie galimų referendumo pilietybės klausimu rezultatų įtaką nacionaliniam saugumui. Pats laikas paskelbti.

Vyksta užplanuota diskusija tuo klausimu viešoje erdvėje, nuomonės įvairios, bet tai daugiausiai teisininkų, politikų nuomonės. Nacionalinio saugumo aspektu negirdėjau, kad tie, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus privalo žymiai daugiau žinoti, pasisakytų aiškiai ir nedviprasmiškai.

Referendumo mechanizmo atgal atsukti neįmanoma, bet turintys balso teisę turi būti maksimaliai informuoti apie balsavimo arba nebalsavimo pasekmes.

2019.05.03; 06:18

Po to, kai Seimas slaptu balsavimu nepritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės antrai kandidatūrai į Generalinio prokuroro pareigas (Kaišiadorių apylinkės teismo vadovės Editos Dambrauskienės), trečioji valdžia, panašu, nutarė parodyti, kas Lietuvoje tikrasis šeimininkas, ir nurodyti  Prezidentei jos vietą. 

Tai, kas Lietuvoje yra trečioji valdžia, labai nuoširdžiai ir lakoniškai „Žinių radijui“ laidoje „Aktualioji valanda“ išsakė prokuroras Julius Rėksnys.

Diskutuojant apie susidariusią padėtį, kaip vieną iš teigiamų Generalinio prokuroro skyrimo variantų jis nurodė Lenkijos pavyzdį, kurioje Generalinį prokurorą renka teisėjų taryba kartu su visuotiniu prokurorų susirinkimu. Laidos vedėjui Aurimui Peredniui paklausius, kuo dėti čia teisėjai ir kaip tokiu atveju žiūrisi teisėjų ir prokurorų atskirumas teismuose, J. Rėksnys pareiškė, kad „tai yra vienoje, beveik vienoje, valtyje sėdintys žmonės“. To „beveik“ galėjo ir nesakyti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai apie trečiąją, teismų, valdžią“

„Mes padarėme išvadą, kad Ukraina turėjo  pakankamą pagrindą imtis atsargumo priemonių  ir uždaryti oro erdvę savo šalies rytuose“.

Tokia „Boeing 777“ MH17 žūties 2014 m. liepos 17 d. aplinkybių tyrimo komisijos Nyderlanduose ilgo darbo išvada, greičiausiai, daug kam yra netikėta. Ją Nyderlandų karinėje oro bazėje paskelbė Nyderlandų Saugumo Tarybos pirmininkas Čibė Jaustra (Tjibbe Joustra).

Tai buvo techninis tyrimas ir jo tikslas – duoti atsakymus tik į keturis konkrečius klausimus: dėl ko nukrito lėktuvas, kaip atsitiko, kad jis skrido virš karo zonos, kodėl per avariją žuvusiųjų olandų artimieji turėjo laukti dvi dienas, kol buvo patvirtintas aukų sąrašas, ir kaip žuvo visi 298 lainerio keleiviai bei įgulos nariai.

Continue reading „MH17 katastrofos tyrimo išvada: iš dalies kalta Ukraina“

JAV skelbiant, kad NATO misija Afganistane praktiškai baigta, sukilėliai neseniai užėmė svarbų Kunduzo miestą Afganistano šiaurėje netoli sienos su Tadžikija. Magistralėje iš Dušanbė į Kabulą. Ukrainos TV laidos Shuster-live vedėjas Savikas Šusteris atkreipė dėmesį, kad miestą užėmė mišri kovotojų grupuotė, sudaryta iš visų postsovietinės Centrinės Azijos respublikų, Rusijos Federacijos Čečėnijos ir Dagestano, Kinijos uigurų atstovų, nepripažintos Islamo valstybės (NIV) ir Al Qaedos grupių.

Toks štai islamiškas Internacionalas. Žinia, kokiam ir kieno Internacionalui JAV, Europos Sąjungoje ir Rusijoje priešpastatytas.

Continue reading „Bjaurus reikalas Artimuosiuose Rytuose“

Po padėtį Sirijoje reziumuojančių B. Obamos ir V. Putino kalbų JT Generalinėje Asamblėjoje tapo akivaizdu, kad JAV ir jos vadovaujamos koalicijos bei neva savarankiškai veikiančios Rusijos susidūrimas su Nepripažinta Islamo valstybe (NIV) neišvengiamas, nes NIV turi būti sunaikinta.

Vakarų sąjungininkai Koalicijoje tebesitiki pergalingo sąjungininkų musulmonų motorizuotų pėstininkų žygio per NIV teritoriją. Patys jie kol kas savo sausumos kariuomenių siųsti nei į Siriją, nei į Iraką nežada.

Vakarai ir Rusija gali sulaukti teroro aktų

Continue reading „Sirija. Rusija – samdomo budelio rolėje“

Seimas atmetė ir antrą prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytą kandidatūrą į Generalinio prokuroro postą.

Labai apgailestauti dėl eilinio Generalinio prokuroro nepaskyrimo neverta. Naujo Generalinio prokuroro paskyrimas ypatingų permainų prokurorų darbe vis viena nežada. Ir tai jau įrodė buvusio generalinio paskyrimas. Kiekvienas prokuroras yra nepriklausomas ir tuo daug kas pasakyta.

Tačiau nors prokuroras yra nepriklausomas, jo darbas – tikrai ne. Jo darbą koreguoja ir vertina teisėjai. Pradedant ikiteisminiu tyrimu ir baigiant galutiniu įvertinimu aukščiausiose apeliacinėse instancijose.

Continue reading „Ar priims Prezidentė iššūkį?“

Niekam ne paslaptis, kad nepripažinta Islamo valstybė (NIV), užimanti didelę dalį Sirijos ir Irako teritorijos, pasipildo naujais gyventojais, atvykstančiais iš viso pasaulio ne tik kariauti, bet ir dirbti. Bet daugumą maždaug 10 mln. NIV gyventojų sudaro vietiniai arabai. NIV yra turtinga šalis, turi daug naftos, dujų, neblogai išvystytą žemės ūkį, kitokių pajamų šaltinių.

Neseniai BBC.news pranešė, kad rugsėjo viduryje NIV savo tviteriuose ir išplatintais vaizdo įrašais  kreipėsi  į besiruošiančius bėgti į Europos Sąjungą ar jau esančius joje musulmonus, kviesdama juos atvykti į Islamo valstybę, kurioje jų laukia taika ir aprūpinimas. Bėgti iš musulmonų teritorijos – „mirtina nuodėmė“, aiškina NIV atstovai. Europos Sąjungoje jūsų laukia pažeminimas, skurdas, diskriminacija ir amoralaus gyvenimo būdo rizika, sako jie. Vaizdo įrašuose demonstruojama, kaip šiltai NIV priimami pabėgėliai.

Continue reading „Peržengti per slenkstį, kuris vadinasi „niekada““

Diskusija visuomenėje, ar reikia artimiausiu metu pradėti Vilniuje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose metropolitenų statybą jau eina į pabaigą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma vilniečių pasisako „už“.

Meru būnant Artūrui Zuokui Vilniaus savivaldybė teikė prioritetus kitoms miesto transporto vystymo kryptims.

Dabar jau daugumos vilniečių nuomonė aiški, Vilniuje jau kitas savivaldybės sąstatas. Manytina, jog anksčiau ar vėliau jis savo kadencijos metu nuomonę dėl metropoliteno idėjos pareikš ir greičiausiai teigiamą (negi eisi prieš rinkėjų valią).

Continue reading „Vilniaus metropolitenas. Dabar ar kada nors?“

Rugpjūčio 31 d. Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje pirmu svarstymu buvo priiminėjama prieštaringa Konstitucijos pataisa dėl savivaldos apskritai ir kai kurių savivaldos ypatumų okupuoto Donbaso teritorijoje. Pataisa buvo priimta, nors prieš ją balsavo bent trys iš penkių valdančiosios koalicijos frakcijų. Pataisa buvo priimta, nes už ją balsavo ne tik prezidento Petro Porošenkos ir premjero Arsenijaus Jaceniuko valdančiosios frakcijos, bet ir buvusių eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus šalininkų opozicinė frakcija.

Valdančios koalicijos frakcija „Batkivščina“ („Tėvynė“), kuriai vadovauja ekspremjerė ir buvusi politinė V. Janukovyčiaus kalinė Julija Tymošenko, balsavo prieš.  Sociologiniai tyrimai rodo, kad jos politinis reitingas netrukus viršys Prezidento, o Premjero jau seniai viršijo.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Falsifikacijos ir liustracija“

Karo veiksmai Irake nuverčiant Sadamo Huseino režimą nusinešė įvairiais duomenimis nuo kelių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono vietos gyventojų gyvybių. Daugelio analitikų nuomone, būtent karas Irake ir Arabų pavasario bei Islamo revoliucijos nuotaikos pagimdė Islamo valstybę ISIL (Islamic State of Iraq and the Levant).  

ISIL yra žymiai pranašesnė už aplinkines marionetinių režimų valdomas musulmoniškas valstybes, nes skleidžia daugumai musulmonų patrauklią ideologiją. Ne asketišką, kokią anksčiau siūlė Al Qaeda, bet leidžiančią džiaugtis ir gyvenimo malonumais. ISIL kviečia visus musulmonus burtis į didžiulę modernią pasaulinę federacinę valstybę, kurioje vyraus mokslinė techninė pažanga ir socialinis teisingumas Šariato bei vietinių savivaldų, vilajatų, pagrindu.

Continue reading „Įtampa Artimuosiuose Rytuose auga“

Ginkluotos priešpriešos „demarkacijos“ linijoje tarp Rusijos ir Ukrainos jos rytuose pabaigos nematyti. Nors pagal paskutinius Minsko susitarimus šalys yra paliaubų būsenoje, artilerinis apšaudymas tebevyksta, nors ir neperžengiant susitarimų nustatytos „demarkacinės“ linijos, išskyrus pavienius Rusijos teroristų išpuolius.

Oficialiais (Kijevo) ir neoficialiais (wikipedija) paskaičiavimais, liepos mėnesį žuvo  nuo 32 iki 80 Ukrainos karių, sužeista nuo 179 iki 447.

Continue reading „Netikėtas pasiūlymas, kaip užbaigti Ukrainos ir Rusijos konfliktą“

Ne vienas laisvojo pasaulio komentatorius yra išsakęs nuomonę, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pasišalinus iš valdžios (arba jį nušalinus) Rusijoje gali valdžią paimti dar baisesnis diktatorius, na, pavyzdžiui, žmogus su rusų ultrašovinistų pasaulėžiūra. Tada jau ne fašistuojanti valdžia Rusijoje būtų, o atvirai nacistinė, su šūkiais „Rusija – rusams“, „Išlaisvinsime rusų pasaulį“ ir „Drang nach Westen“, tvirtina jie.

Continue reading „Geriau bet koks sveiko proto diktatorius, negu Putinas“

Šaltojo karo metais ir dar ilgai po jo buvo tokia gynybinė organizacija Vakarų Europos Sąjunga – WEU (West European Union).

Pasibaigus II Pasauliniam karui ir paaiškėjus fundamentaliam priešiškumui Europoje tarp Rytų ir Vakarų, 1948 m. Belgija, Jungtinė Karalalystė, Nyderlandai, Liuksemburgas ir Prancūzija susitarė bendrai gintis nuo Rytų pavojaus. Taip gimė WEU, prie kurios truputį vėliau prisijungė Italija ir Vokietija. Prie WEU, kuri katalizavo NATO sutarties su JAV gimimą 1949 metais, baigiantis šaltajam karui prie jos 1990 metais prisijungė Portugalija ir Ispanija, o 1995 metais – Graikija. Iki oficialaus WEU uždarymo 2011 m. joje stebėtojų ar kitokio statuso teisėmis dalyvavo visos ES ir (arba) europinės NATO šalys. Žinoma, ir Lietuva.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie šalies gynybą ateityje“

Prancūzijoje finansinės draugystės su Kremliumi varžybose Marine Le Pen partija įgijo galimą konkurentą, buvusį prezidentą Nicola Sarkozy.

Po pralaimėjimo socialistų partijos lyderiui François Hollande, po įtarimų partine korupcija, N. Sarkozy š.m. geguės 30 d. sukūrė naują partiją, „Les Républicains“ (Respublikonai), su kuria tikisi laimėti 2017 m. prezidento rinkimus. Ši partija sukurta buvusios centro dešinės partijos „Union pour un mouvement populaire“ (Liaudies judėjimo sąjungą) pagrindu (su ja N. Sarkozy laimėjo prezidento rinkimus 2007 m.) ir šalia dabar valdančios Socialistų partijos yra viena iš pagrindinių pretendenčių laimėti bet kokius rinkimus.

Continue reading „Putino draugas Sarkozy kinkinėje su Le Pen“