Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Kol pasaulio gyventojų skaičius kas valandą paauga maždaug po 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje per tą pačią valandą sumažėja trimis. Daugiausiai tokią Lietuvos patirtį lemia labai didelė emigracija. Vyriausybė iki šiol nieko nenori girdėti apie migracijos politiką ir gerąją kitų šalių patirtį, o lietuvių grįžimas atgal į istorinę Tėvynę valstybės politikams yra neįdomus.
Situacija bloga ir blogėja
Statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2017 m. pusmečio gyventojų skaičiaus ataskaitą. Nieko naujo, duomenys labai blogi. Panevėžyje gyventojų jau mažiau nei 90 tūkst., Šiauliuose šimtatūkstantojo gyventojo neliks rugsėjį. Gyventojų mažėjimas yra Lietuvos problema numeris vienas, tai patvirtina daugybė ekspertų, verslininkų ir tarptautinių ataskaitų, tačiau Vyriausybė šiuos duomenis ignoruoja.
Kodėl? Kai kurie patarėjai užsimena, kad pripažinus migraciją problema, reiktų jai skirti daugiau dėmesio, o rezultatai trumpuoju laikotarpiu vargu ar greitai pagerėtų ir tai taptų dar vienu pretekstu kritikuoti politikus. Tai nevalstybiškas požiūris, nes kitos šalys, kurios irgi buvo susidūrusios su didele emigracija, sugebėjo suvaldyti procesus.
Lenkija vykdo kryptingą politiką ir skatina ukrainiečių imigraciją, taip kompensuodami savo išvykusius tautiečius. Panašią politiką vykdo ir Čekija, kur ukrainiečiai jau tapo didžiausia tautine mažuma šalyje. Vokietija priima daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Airija priima anglakalbius, Izraelis kviečia į savo valstybę žydus. Lietuva – maža šalis, todėl daugėjant svetimšalių mūsų valstybės egzistavimui gali iškilti reali grėsmė. Todėl verta sekti Izraelio pavyzdžiu ir bandyti grąžinti lietuvius ar kiek įmanoma Lietuvai lojalius asmenis atgal į istorinę Tėvynę. Tai turėtų būti svarbiausias šalies uždavinys.
Izraelio pavyzdys
Izraelio vėliavos
Mums artimiausia sėkmės istorija yra iš Izraelio. Valstybė, kuri išsidėsčiusi nederlingoje dykumoje, be jokių gamtinių turtų, apsupta priešų, sugebėjo iš viso pasaulio sukviesti žydus naujos šalies statybai. Ir jiems pavyko! Kodėl Lietuva to negali pakartoti? Lietuvos pozicijos daug tvirtesnės nei XX amžiaus 5–ojo ar 6–ojo dešimtmečio Izraelio. Žydai vykdo sisteminę politiką kviesdami visus žydus atgal į Tėvynę. Visa kvietimo ir integracijos sistema remiasi dar 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu, kuris skelbia, kad kiekvienas žydas turi teisę gyventi Izraelyje, o valdžia darys viską, kad tokia teise būtų pasinaudota. Kodėl Lietuvai nepradėjus nuo reikiamo įstatymo priėmimo?
Seimas jau kelis kartus priėmė rezoliucijas, kad paskatintų Vyriausybę veikti, tačiau niekas nesikeičia. Dabar migracijos politika neegzistuoja. Tarp institucijų yra visiškas nesusikalbėjimas ir betvarkė. Ryšius su užsienio lietuviais palaiko Užsienio reikalų ministerija, integracijos klausimus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už migraciją atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o talentų pritraukimu turėtų rūpintis Ūkio ministerija.
Bus politika, bus ir rezultatai
Gyventojai globaliame pasaulyje tapo labai svarbūs. Daug šalių konkuruoja dėl gyventojų ir vykdo kryptingą politiką viliodami pas save. Lietuva yra ne išimtis. Lietuvius išviliojo turtingesnės Vakarų Europos šalys, bet ar tikrai mes neturime ko pasiūlyti? Dedame daug pastangų kviesdami turistus, skatindami užsienio investicijas – dirba pareigūnai, veikia institucijos, tam skiriami valstybės finansai, o štai dėl gyventojų pritraukimo nedarome nieko.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net dėl savo tremtinių ir politinių kalinių, kurie buvo nublokšti į Sibirą, padarėme labai nedaug. Per 27 nepriklausomybės metus į Lietuvą parsikvietėme vos per 2 tūkst. šeimų, o tokių Tolimojoje Rusijoje gali būti net 100 kartų daugiau. Ir čia jau akivaizdu, kad jie į Lietuvą neatvažiuoja ne dėl to, kad Rusijoje geriau gyventi, o todėl, kad čia niekas jų nelaukia.
Kas mėnesį Statistikos departamentas praneša naujus duomenis, kaip mažėja gyventojų skaičius Lietuvoje. Daug kas tikėjosi, kad pagerėjus ekonominei situacijai, tie skaičiai patys susitvarkys, bet taip gali neatsitikti arba procesai bus visiškai nevaldomi. Lietuva turi imtis pati planuoti ir vykdyti kryptingą migracijos politiką. Kol kas Vyriausybė vengia tos temos, todėl Seimas turi parodyti iniciatyvą ir priversti visą valstybės aparatą pamatyti didžiausią Lietuvos problemą.
Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Ar lietuviai pajėgūs sukurti daugiaserijinį meninį filmą apie miško brolių kautynes su sovietų kariuomene?
Įsivaizduokime, kad Lietuvos ekranuose pasirodo, sakykim, šimto serijų kvapą gniaužiantis nuotykinis meninis filmas apie partizanų kovas, išdavystes, agentus smogikus, stribų ir NKVD siautėjimus, ryšininkus, pasiaukojimą, drąsą, unikalias žvalgybines operacijas… O jei tas filmas būtų dar angliškai, prancūziškai, vokiškai, ispaniškai įgarsintas?
Seimo narys Kęstutis MASIULIS mano, kad šį sudėtingą sumanymą, nors ir sunku, bet vis tik – įmanoma įgyvendinti. Ko trūksta? Drąsos, pinigų, užsispyrimo?
Slaptai.lt skelbia Seimo nario Kęstučio MASIULIO pastabas dėl Lietuvos VSD ir KAM AOTD imuniteto tarnybos klaidų, energetikos verslo ypatumų bei parlamentarų Artūro Skardžiaus ir Mindaugo Basčio veiklos. Komentaro trukmė – 11 min.
Seimo narys Kęstutis Masiulis kreipėsi į Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Vytautą Baką prašydamas sušaukti neeilinį komiteto posėdį ir apsvarstyti situaciją Valstybės saugumo departamente (VSD).
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad VSD darbuotojas Tomas Jakučionis turi interesų energetikoje, juos aktyviai įgyvendina, o per tai turi sąsajų su prieštaringos reputacijos verslininkais bei organizacijomis.
„Vadovybė arba nesurenka informacijos apie savo darbuotojų veiklą, arba tai toleruoja. Ar galime pasitikėti, kad Lietuva yra saugi, jeigu pareigūnai labiau rūpinasi ne šalies interesais, o savo asmeniniais turtiniais reikalais? Tai rodo rimtas problemas svarbioje mūsų šalies saugumui institucijoje“, – sako parlamentaras.
Kaip skelbia žiniasklaida, energetikos sritį kuravęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas T. Jakučionis ir jo sutuoktinė Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos teisininkė Audronė Jakučionienė nuomojo žemės sklypą saulės elektrinių statytojams.
„Šiuo metu pradėtas svarstyti 2018 m. biudžetas, todėl labai svarbu tinkamai įvertinti mokesčių mokėtojų pinigų skyrimą VSD šiemet ir kitąmet. Ar jie bus efektyviai panaudoti?“, – klausia K. Masiulis.
Valstybės saugumo departamentas yra ne vieša valstybės institucija, kurios priežiūrą ir kontrolę vykdo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Parlamentaro Kęstučio Masiulio spaudos konferencija. Slaptai.lt nuotr.
Birželio 22-ąją Seime parlamentaras Kęstutis MASIULIS surengė specialią spaudos konferenciją.
Jos metu buvo svarstoma, kodėl Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga leidžia naikinti medicinos įstaigas provincijoje. Pavyzdžiui – Valkininkuose, Šaukėnuose…
Seimo narys Kęstutis Masiulis mano, kad tokie ministro sprendimai – niekam tikę. K.Masiulis kviečia ministrą kuo greičiau persigalvoti. Lietuvos provinciją reikia gaivinti, o ne naikinti. Lietuvos provincijai reikalingos naujos investicijos, naujos darbo vietos. O medicinos įstaigų perkėlimas iš Valkininkų ar Šaukėnų į sostinę dar labiau susilpnintų šių mažųjų miestelių patrauklumą. Juose padaugėtų bedarbių, žmonės būtų priversti emigruoti į Vakarus arba keltis į didžiuosius Lietuvos miestus.
Valdantieji kalba apie aukštojo mokslo reformą, tačiau visos diskusijos sukasi tik apie lentelių su universitetų pavadinimais skaičių. Ar tai reforma? Diskusijos dėl lyderystės ir kokybinių rodiklių lieka paraštėje, o visa reforma susiveda į formalius skaičius.
Problema ne mokslo kokybė, bet studentų trūkumas
Viešai diskutuojama, kad universitetams būtina reforma, nes mokslas nekokybiškas. Bet kodėl nekokybiškas, kokie rodikliai nekokybiški? Baigę studijas jaunuoliai sėkmingai įsidarbina, juos giria investuotojai, o užsienyje absolventai su lietuviškais diplomais graibstomi, ypač medicinos, fizikos ar technikos specialybių. Tai kuo pasireiškia tas nekokybiškumas? Mitas, kad lietuviškos studijos nekokybiškos. Kodėl patys save nuvertiname, juodiname tai, kas yra gero lygio ir vertinama užsienyje? Studijos mūsų universitetuose atitinka bendrą Europos lygį, galbūt vienos silpnesnės, bet kitos stipresnės ir studentai paruošiami ne blogiau nei kitose šalyse. Bet tikrai nesame atsilikėliai.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tikroji priežastis, kodėl reforma yra būtina, tai demografijos būklė, o ne mokslo ar dėstymo kokybė. Studentų mažėja, tačiau nebereikia ir universitetų? Tai siejasi su kitu mitu, kad visuomenei nereikia „per didelio skaičiaus“ žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą. XXI amžius – robotizacijos, skaitmenizacijos ir elektroninių paslaugų amžius, todėl vis mažiau reikės menkai išsilavinusių žmonių, kuriuos pakeis robotai, o štai žinių reikės vis daugiau ir vis platesnių.
Lietuvoje studentų mažėja dėl to, kad prieš 20 metų gimė labai mažai vaikų. Vaikų mažai gimsta ir kitose Europos valstybėse. Susiklosčius tokiai situacijai užsienyje irgi iškilo dilema, arba reikia ištuštėjusias auditorijas užpildyti užsieniečiais, arba uždaryti universitetus. Lenkijoje dėl tų pačių priežasčių 2016/2017 m. studentų sumažėjo 139 tūkst. (-11 proc.).
Lenkijos aukštojo mokslo politika
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkijoje matant tas pačias, kaip ir Lietuvoje, prastas demografines tendencijas, emigraciją, 2005 m. buvo inicijuota programa „Study in Poland“. Tai kompleksinis projektas, įtraukiantis Lenkijos universitetus, savivaldybes, švietimo politiką ir valstybės interesus. Studentams iš užsienio buvo smarkiai pagerintos sąlygos gauti įvairias stipendijas, nemokėti už mokslą, po studijų pasilikti gyventi ir dirbti šalyje, gauti pilietybę, o universitetai savo ruožtu investavo ES lėšas save pristatinėdami užsienyje, įrengdami bendrabučius užsieniečiams, steigdami programas anglų kalba ir t.t.
2005 m., kai programa startavo, Lenkijoje mokėsi vos 8,8 tūkst. studentų iš užsienio, praėjo 12 metų ir užsienio studentų skaičius šoktelėjo iki 65 tūkst.
Jeigu ne studentai iš užsienio, Lenkija turėtų uždarinėti universitetus, nes vietos studentų mažėja, bet dabar gi, vis daugėjant užsieniečių, to galima nedaryti. Kol Lietuva dejuoja dėl per didelio universitetų skaičiaus, lenkai nesuka galvos turėdami 58 universitetus, tačiau juose sukurta net 400 programų anglų kalba.
Lenkai dirba kryptingai kviesdami studentus. Pagrindinės rinkos, kur gaudomi užsieniečiai, yra lenkų išeivių bendruomenės Norvegijoje, Anglijoje, JAV, kultūriškai artimas regionas – Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Čekija, na ir besivystančios šalys, tokios kaip Indija ar Turkija.
Lietuvoje Lenkijos universitetams sekasi labai gerai. Lietuvos lenkų bendruomenės jaunimas, baigęs Lietuvos mokyklas moka dvi kalbas: ir lietuvių, ir lenkų, taigi turi alternatyvų pasirinkimą, kur stoti. Lietuvos aukštosios mokyklos dėl jų nekonkuruoja ir jau daug metų kasmet netenkame po tūkstantį studentų, kurie pasirenka studijas kaimyninėje valstybėje.
Aukštasis mokslas apleistas
Jau daug metų buvo žinoma, kokia situacija su demografija Lietuvoje – kasmet blogėjanti. Taigi vietoje to, kad tam pasirengtume, nieko nebuvo daroma, o mažėjantis studentų skaičius buvo kompensuojamas ES investicijomis. 2007–2014 m. švietimui skirta per 1 mlrd. eurų, šioje perspektyvoje, nuo 2014 m., dar beveik 1 mlrd. Šimtai įvairiausių programų su dėstytojų mokymais, pastatų remontais, paslaugų gerinimais ir t.t. Buvo siekiama vieno tikslo: išlaikyti sistemą nieko nekeičiant. Po visų tų milijardų įsisavinimo ar aukštasis mokslas tapo konkurencingesnis nei 2007 m.? Štai ir turime problemą, kad yra visai gerai veikianti aukštojo mokslo sistema, bet neturime politikos, kuri sugebėtų ją aprūpinti reikiamu studentų skaičiumi. Mažėjantis studentų skaičius nieko gero nežada ir mūsų ekonomikai, nes kvalifikuotų specialistų poreikis metams bėgant ne mažėja, bet atvirkščiai, tik didėja.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Geras įmonės direktorius, matydamas, kad mažėja pardavimai, sutelktų visą dėmesį į naujų rinkų paiešką, nes kitaip gresia bankrotas. Lietuvos aukštasis mokslas tokio gero direktoriaus (o tiksliau, ministro) neturėjo. Taigi universitetai rieda į bankrotą. Iš pradžių buvo investuota milijonai ES lėšų į pastatų renovaciją, dėstytojų mokymą, programų sudarymą, o dabar tuos pastatus išparduos, dėstytojus atleis, o programas uždarys? Ir tai vadinama „reforma“?
Lietuvoje labai mažai užsienio studentų, vos 4 proc., ir tai jau skaičiuojant su tūkstančiu Baltarusijos studentų, kurie studijuoja iš Minsko atkeltame Europos humanitariniame universitete. Esame tarp pačių silpniausių šalių visoje Europos Sąjungoje. Kasmet Briuselio pareigūnai atkreipia dėmesį į mažą Lietuvos švietimo sistemos tarptautiškumą. Jeigu šie skaičiai nedidės, tai po kelerių metų vėl reikės naujos „reformos“, t. y., naujo universitetų uždarymo. Lietuvos aukštasis mokslas turi ne dejuoti dėl prastos kokybės, bet sugebėti parduoti paslaugą klientams iš įvairių užsienio valstybių, kaip tai jau išmoko daryti kaimynai lenkai, kaip tai jau seniai daro vokiečiai, šveicarai, austrai, švedai, danai, britai ar amerikiečiai.
Štai tokį pokytį tikrai būtų galima vadinti universitetų reforma!
Seimo narys Kęstutis Masiulis kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą prašydamas neuždaryti Santaros klinikų Vaikų ligoninės Valkininkų padalinio.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Vietoje to, kad vaizdingame Valkininkų pušyne, kur gaivus oras ir vaizdingos apylinkės būtų plečiamos sanatorinės paslaugos, tai Santaros klinikų vadovybė atidarė naują priestatą sostinėje ir uždaro padalinį mažame miestelyje. Žmonės moka šimtus ir tūkstančius eurų, kad galėtų iš dulkėto miesto pabėgti į gamtą, o biurokratai elgiasi priešingai. Lietuva tokia graži savo gamta, kodėl to neišnaudoti ir viską telkti išimtinai Vilniuje?“, – sako parlamentaras.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Valkininkų sanatorija veikia nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio, joje gali ilsėtis 50 vaikų. Pastatai neseniai renovuoti už 1 mln. eurų, koridoriuose yra kultūros paveldu pripažintų freskų.
„Uždarius Valkininkų sanatoriją, kvalifikuoti darbuotojai neteks darbo, kartu reikės uždaryti ir mokyklą, sumažės svečių, nebegalės išsilaikyti vietos kavinė, prekybos vietos – miestelis bus pasmerktas degradacijai. Tai dar vienas pavyzdys, kaip vilniečių valdžia vykdo regioninę politiką. Provincijoje uždaro viską ką gali ir perkelia į Vilnių. Kai kurie biurokratai, jeigu galėtų tai ir jūrą perkeltų į Vilnių, – piktinasi K. Masiulis.
Santaros klinikos kartu su Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimu Valkininkų padalinį uždaro nuo 2018 m. sausio 1 dienos.
Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.
Regionų viltis – investicijos
Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė?
Lietuvos provincija – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos – tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.
Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.
Lietuva neturi regionų politikos
XXI amžiaus tendencija – žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?
Kad regionų politika merdi, kalti patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi, kas atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų.
O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?
Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.
VRM apsamanojusi
Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką, yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!
Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau, ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“.
Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.
Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.
Per 25 metus Lietuva neteko 800 tūkst. žmonių. Tai sudaro daugiau nei 20 proc. šalies gyventojų.
Kiek iš jų – emigrantų ir kiek – mirusiųjų? Statistika kelia nerimą: 650 tūkst. šalies gyventojų emigravo, o 165 tūkst. sumažėjo dėl mirtingumo ir mažo gimstamumo.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Per metus vidutiniškai emigruoja apie 30 tūkst. gyventojų. Lietuvą dauguma palieka darbingo amžiaus žmonės. Statistika ir vėl negailestinga: kas trečias iš Lietuvos pasitraukiantis žmogus – 20 – 29 metų amžiaus. Kai analizuojamos emigracijos priežastys, dažniausiai nurodoma ekonomika. Trumpiau tariant, – per maži atlyginimai ir per daug kaštuojančios pirmojo būtinumo prekės bei maisto produktai.
Vadinasi, mūsų jau nėra Lietuvoje nė trijų milijonų. Mūsų Lietuvoje dabar – vos 2,85 milijono. Jei Lietuvos reikalai taip prastai klostysis ir ateityje, 2047-aisiais metais mūsų valstybėje teliks 1,99 mln. žmonių, o 2080-aisiais – tik 1,65 mln. Tarp mirštančiųjų tautų lietuviai pirmieji. Mums priklijuota demografiškai sparčiausiai nykstančios visoje Europos Sąjungoje tautos etiketė. Pelnytai priklijuota.
Bet ar mes to nusipelnėme? Ar mes nuleidžiame rankas?
Stebiu filosofo Krescencijaus Stoškaus pastangas prie derybų stalo susodinti Lietuvos valdančiąsias partijas, kad šios pasirašytų susitarimą, įpareigojantį stabdyti emigraciją. Šio susitarimo partijos kažin kodėl kratosi, vengia jį pasirašyti.
Filosofas pats prisipažįsta straipsnyje „Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai (alkas.lt): „Neturi jokios prasmės 2015 m. birželio 30 d. Nacionalinis susitarimas dėl emigracijos procesų suvaldymo. Jis yra pasibaigęs pačiu šešių partijų pasirašymo ritualu, likusiu vien eiline pretenzija į Nacionalinį susitarimą. Juolab kad prie jo neprisijungė net dvi gana įtakingos parlamentinės partijos: konservatoriai ir liberalai. Ir vien dėl to jis negalėjo tapti politiniu susitarimu, suteikiančiu galimybę užtikrinti demografinės krizės įveikimo politikos tęstinumą. O jeigu to nebuvo, visos kalbos apie reemigracijos ir demografinės krizės įveikimą pakibo ore.“
Vis tik sveikindamas filosofo pastangas suburti lietuvius nacionaliniam susitarimui negaliu nustygti nepaklausęs, o kas nutiks, jei vieną gražią pavasario dieną jį vis tik pasirašys seimūnai, ministrai, prezidentai? Neatsitiks nieko reikšmingo. Brūkštelėjus parašus emigrantų srautai į Didžiąją Britaniją ar Vokietiją neišseks. Neišseks ir dėl to, kad Nacionaliniame susitarime nėra numatytos baudos neklaužadoms – tiems, kurie nesilaikys duoto žodžio, ir dėl priežasties, kad nacionaliniame susitarime nėra numatyta, kaip iš užsienio bus konkrečiai pritrauktos milijoninės investicijos, galinčios pagyvinti lietuviškąją ekonomiką.
Todėl ir svarstau: gal filosofo pastangos surinkti visų įtakingų politikų parašus tėra beprasmis laiko gaišinimas ar asmeninis noras pasipuikuoti, susireikšminti? Kad K.Stoškui rūpėtų garbė ir kitos panašios tuštybės – nepanašu.
Ramūnas Karbauskis ir Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tad kas iš tiesų yra tas atkaklus, ne vienerius metus užtrukęs parašų medžiojimas? Tikiu, kad emigraciją stabdyti galima, bent jau įmanoma sumažinti iki nepavojingų ribų. Bet tai padaryti įmanoma Lietuvoje įgyvendinant konkrečius ekonominius projektus, kurie kurs naujas darbo vietas, kels vidutinį atlyginimą bei papildys valstybės biudžetą įplaukomis iš užsienio. Dar viena būtina sąlyga – noras stabdyti išsivaikščiojančius lietuvius turi kilti natūraliai – iš vidaus, iš širdies. Jei to nėra, nepriversi. Gal verčiau tada mąstykime, kodėl lietuvių tauta, įskaitant ir valdžią, ir verslininkus, ir samdomus darbuotojus, nenori šio susitarimo?
Pripažinkime – mūsų „nacionaliniai susitarimai“ tampa panašūs į Marijono Mikutavičiaus dainą, kurioje kaip užkeikimas kartojami trys žodžiai: „Aš myliu Lietuvą“. Žodžiai – svarbūs, gražūs, prasmingi. Juos ištarti šiandien reikia drąsos – nūnai madingiau lietuvybę niekinti, nei ją ginti. Bet per daug dažnai kartojami jie praranda prasmę, tampa nebepatrauklūs. Dešimtą kartą žvelgdamas į suplukusį, nuo prakaito šlapius prasegtus marškinius dėvintį dainininką pradedu abejoti – o jei jis šaiposi?
Net jeigu neapsimeta, kokia nauda iš užkeikimų?
Jei ruošiamės stabdyti emigraciją, tai kiekvienas iš mūsų, taip pat ir filosofas K.Stoškus, turėtų mintyse svarstyti: ką konkrečiai galėčiau padaryti, kad lietuviams geriausia, patogiausia ir skalsiausia būtų gyventi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, bet ne Londone, Berlyne, Madride.
Atsakymas paprastas kaip daugybos lentelė. Reikalingos didelės investicijos. Daug finansinių injekcijų. Štai Seimo narys Kęstutis Masiulis dienraštyje džiaugiasi, kad į mūsų šalį ateina „pasaulio automobilių žibintų gamybos lyderė Vokietijos kompanija „Hella“. Puiku. Kaune atsiras 250 naujų darbo vietų. Galima tikėtis, kad ateityje jų bus dar daugiau. Juk į Lietuvą atėjusi „Western Union“, pasak parlamentaro K.Masiulio, iš pradžių planavo suteikti darbo tik 100 žmonių, bet, lūkesčiams pasiteisinus, ėmė plėstis ir įdarbino beveik 2 tūkst. žmonių.
Ir vis tik 250 darbo vietų – lašas jūroje. Tokiais „sparčiais“ investavimais mes nesusigrąžinsime išvykusiųjų, nesulaikysime sparnus pakėlusiųjų. Pritraukti patikimus, turtingus, perspektyvius užsienio investuotojus – štai kas padėtų prislopinti lietuvio norą bėgti iš Lietuvos kur akys mato. Tad tie, kurie siekia surinkti parašus po nacionaliniu susitarimu, man regis, turėtų norėti ir užsienio investicijų.
Bet kartais nutinka priešingai. Nuoširdžiai stabdyti lietuvių išsivaikščiojimą po pasaulį siekiantys intelektualai dėl neiaškių priežasčių ima ir atstumia tuos, kurie nori Lietuvoje investuoti gausiai ir prasmingai. Pirmiausia omenyje turiu skeptišką požiūrį į metro statybas Vilniuje.
Vilniečiai turėtų sutikti, kad Lietuvos sostinės gatvės kenčia nuo automobilių spūsčių. Vadinamieji atutomobilių „kamščiai“ per dieną priverčia beprasmiškai stoviniuoti gatvėse vidutiniškai po vieną valandą ryte ir po valandą vakare. Per dieną – dvi valandos. Dabar šios kritinės laiko atkarpos dar ilgesnės, jos ilgėja. Vadinamuosiuose „kamščiuose“ kentėti būsime priversti ir ateityje, nes automobilių Vilniuje gausėja sparčiau nei mūsų Susisiekimo ministerija spėja praplatinti kelių, tiesti aplinkėlių, statyti tiltų.
Vienintelis teisingas sprendimas – Vilniuje statyti požeminį metro. Tik požeminės metropoliteno linijos pajėgios sumažinti spūstis sostinės gatvėse. Tik jos gali sumažinti mūsų išlaidas, patiriamas stumdantis sausakimšuose autobusuose, troleibusuose ar kilometrus nutįsusiose privačių automobilių virtinėse. Jokie kiti sprendimai – kelių platinimas, aplinkėlių tiesimas – nepadės.
Vilnius galėtų drąsiai planuoti metro statybas. Šiam sprendimui palanki pasaulinė patirtis: tokio dydžio miestai kaip Vilnius džiaugiasi turėdami požeminius kelius. Niekas nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nei Suomijoje nekeikia metropoliteno. Niekas ten nesako, metro – nuostolingas, metro nereikalingas.
Juolab kad užsienyje esama stambių verslo kompanijų, kurios už savo pinigus (ne už mūsų mokesčių mokėtojų centus) greitai ir profesionaliai nutiestų bent keturias pagrindines požemines linijas, sostinės pakraščius jungiančias su centru ir kitais pakraščiais. Tada važiuojant iš Pilaitės iki Spaudos rūmų nereikėtų rytais arba vakarais sugaišti pusvalandžio, o iš Santariškių į Autobusų ar Geležinkelio stotį važiuoti ištisą valandą. Be to, pasaulinė patirtis byloja, kad ten, kur atsiranda požeminiai metropoliteno keliai, pagyvėja ekonomika, brangsta žemė, pastatai. Žodžiu, metropoliteno statybos Lietuvai būtų didelė investicija, žymiai reikšmingesnė nei K.Masiulio reklamuojama „Hella“. Į šalies biudžetą ji suneštų gražaus pinigėlio, sukurtų darbo vietų, palengvintų tūkstančių vilniečių keliones į darbą ir iš darbo.
Bet kai metropolitino šalininkai kreipėsi į nacionalinį susitarimą propaguojančius intelektualus, siūlydami konkretų būdą, kaip galėtų prisidėti, stabdant lietuvių išsivaikščiojimą, juolab kad tuoj baigsis iš Europos Sąjungos plūstanti parama, atsimušė į tylos ir abejingumo sieną.
Nesakau, kad esu visažinis. Tačiau metro teikiamais privalumais intensyviai domiuosi kelerius metus, tad žinau dešimtis puikių europietiškų istorijų, kai priešinęsi šiai transporto priemonei miestiečiai vėliau džiūgaudavo (apie šias istorijas portale Slaptai.lt paskelbtas ne vienas straipsnis, videointerviu).
Taip pat nedrįstu sakyti, kad visos skeptikų abejonės iš piršto laužtos.
Tačiau man keista, kad parašus po Nacionaliniu susitarimu medžiojantys intelektualai jau turi išankstinę neigiamą nuomonę. Patys pripažįsta: projektas sudėtingas, reikalingi detalūs skaičiavimai. Tad skaičiuokite. Ir tik po to, atlikę skrupulingas analizes, skelbkite nuosprendį „taip“ ar „ne“. Kam iš anksto atmesti investiciją kaip neva panašią į aferą? Juolab kad metro šalininkai senų seniausiai suskaičiavo išlaidas bei pelnus. Jie sako – Lietuvos sostinei apsimoka turėti metro. Bent jau Europoje nėra nė vieno dėl per mažo rentabilumo uždaryto metro. Požeminių metro Europoje tik daugėja, nes civilizuotos tautos nenori gaišti brangaus laiko gatvių „kamščiuose“. Europa pradeda suprasti, kad požeminio metro statybos nėra žymiai brangesnis užsiėmimas nei kelių tiesimas ir nuolatinė kelių priežiūra. Kodėl Vilnius turėtų tapti blogąja išimtimi?
Dėl metro perspektyvų bandžiau šnekėtis su keliais Nacionalinio susitarimo iniciatoriais – intelektualais. Jie pripažino sulaukę metro šalininkų iniciatyvų sujungti bendras pastangas stabdant emigraciją. Tačiau intelektualai nereagavo, nes metropoliteno statybų idėja Vilniuje jiems, pasirodo, įtartina.
Automobilių prigrūstas kiemas. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Štai taip – valstybė nėra atlikusi detalios analizės, bet filosofas jau dabar žino, kad metropolitino statyba Vilniuje – amžiaus afera. Toks kategoriškas išsilavinusių žmonių nusistatymas mane stebina, glumina. Iki šiol man atrodė, kad tik beraščiams lietuviams būdingas kategoriškumas. Tai jie, nemokantys suregzti sakinio, neperskaitę nė vienos rimtos knygos, žino, ar reikalinga Lietuvai atominė elektrinė, kodėl žalinga skalūninių dujų paieška, nereikalinga kariuomenė arba kodėl verta per pusę sumažinti Seimo narių skaičių.
Tikriausiai būsiu suklydęs per daug garbindamas intelektualus. Todėl dabar nesu net tikras, ar nacionalinio susitarimo iniciatoriai, viena vertus, siekdami gražių tikslų, kita ranka neatstumia verslininkų, kurie išties galėtų konkrečiai, o ne popieriuje, pristabdyti išsivaikščiojančius lietuvius. Neleisti statyti metropoliteno Vilniuje – paprasta. Bet ar toks žingsnis – teisingas?
Juk metropoliteno statytojai be darbo neliks. Jei Lietuva nenori greitos, patogios šiuolaikinės susisiekimo priemonės, nenori investicijų, darbo vietų, įplaukų į biudžetą šiandien ir dabar, verslininkai numos ranka – metro puls statyti kituose Europos miestuose.
Kas nutiks tada? Lietuvoje dar labiau sumažės finansų, darbo vietų, o nacionalinį susitarimą organizuojantiems intelektualams bus dar kebliau surasti norinčiųjų jį pasirašyti.
Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
Pasaulio automobilinių žibintų gamybos lyderė Vokietijos kompanija „Hella“ paskelbė apie savo investicijas Lietuvoje. Tai puiki žinia, kuri yra geriausias nacionalinis susitarimas dėl emigracijos sustabdymo.
Labiausiai pageidaujamos investicijos
Politikų kalbos apie bandymus sustabdyti emigraciją dažnai būna tuščios. Žmonės elgiasi racionaliai ir ieško kur geriau. Kai Lietuvoje bus geriau, tada kalbėsime ne apie emigracijos sustabdymą, bet apie imigracijos suvaldymą, apie ką dabar diskutuoja Jungtinė Karalystė ir kitos Vakarų šalys. Lietuva konkuruoja su kitomis šalimis dėl talentų ir kuo būsime patrauklesni bet kuriam savo srities specialistui, nepaisant jo tautybės ar įsitikinimų, tuo būsime patrauklesni ir savo tautiečiams, kuriems Lietuva dar yra ir namai.
Taigi vienintelis jau išbandytas būdas kaip sukurti konkurencingą ir žmonėms patrauklią ekonomiką yra investicijos. Todėl nereikia dirbtinai kurti nacionalinių susitarimų ir užimti eterį tuščiomis kalbomis, reikia daryti viską, kad Lietuva gebėtų pritraukti investuotojus.
Senoviškas automobilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie investicijas kalbama daug, tačiau šįkart žinia apie investuojančią kompaniją „Hella“ yra ypatingas atvejis. Visos investicijos yra svarbios, ar jos ateina iš valstybės biudžeto, ar iš Europos Sąjungos, ar smulkiojo verslo, startuolių, ar iš užsienio, tačiau labiausiai pageidaujamos yra stambiosios, pasaulinės, gerai žinomos kompanijos, tokios kaip minėta iš Vokietijos.
Pirmoji žinia, kad Kaune bus sukurta 250 darbo vietų, nėra jau tokia stulbinanti. Visgi 250 nėra užburiantis skaičius. Daug svarbiau, kad investuoja tokia pasaulinė gigantė, kurios praeitų metų apyvarta buvo 6,5 mlrd. eurų (tai beveik visas Lietuvos valstybės biudžetas), o viso darbuotojų ji turi per 35 tūkst.
Tokios pasaulinės lyderės, kaip „Hella“ naudoja pažangiausius darbo metodus, nuolat diegia inovacijas, turi didelį finansinį, žinių ir ekonominės galios potencialą, todėl tai labai patrauklus darbdavys. Darbuotojai iš tokios kompanijos gali tikėtis ne tik gero atlyginimo, bet ir tarptautinės karjeros, žinių ir aukščiausio lygio kompetencijų. Tokios stambios bendrovės aplink save sukuria ekonominį mikroklimatą, nes pritraukia kitus paslaugų ir gaminių tiekėjus, dažnai į savo aplinką įtraukia universitetus, nevyriausybines ir valstybės įstaigas.
Lietuvoje jau turime gerų pavyzdžių, kai pasiteisinus pirminėms investicijoms, toliau vykdoma plėtra įgauna pagreitį. „Western Union“ vietoj planuotų šimto darbuotojų jau turi per 1,7 tūkst. Stambiosios pasaulinės kompanijos labai gerai žino savo konkurentus ar partnerius, todėl vien pats faktas, kad investuojama vienoje ar kitoje konkrečioje vietoje yra stiprus signalas visai rinkai.
Slovakijos geroji patirtis
„Hella“ ypatinga ir tuo, kad ji yra dalis pasaulinės automobilių pramonės, kuri pasižymi didelėmis gamybos ir kapitalo apsukomis bei milijonais darbo vietų. Tapti šios pramonės dalimi siekia daugybė valstybių. Vienai iš jų labai pasisekė – tai Slovakija. Daug kuo panaši į Lietuvą, šalis po socialistinės sistemos žlugimo susidūrė su visomis Lietuvą kamuojančiomis problemomis: stambių bendrovių žlugimu, depresuojančiomis kaimiškomis teritorijomis, dideliu nedarbu ir t.t.
Dabar Slovakija jau yra pavyzdys ne tik kaimynei Čekijai, bet ir ne vienai kitai šaliai, kaip kompetencijas iš komunistinių ginklų pramonės kompleksų perkelti į automobilių sektorių. Slovakijoje investavo „Peugeot“, KIA, „Volkswagen“, „Jaguar Land Rover“ ir kiti pasauliniai gamintojai. Pas tokius darbdavius noriai samdosi jau ne tik slovakai ar ukrainiečiai, bet ir italai bei ispanai.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Dabar toje nedidelėje šalyje automobilių pagaminama daugiausiai pasaulyje, skaičiuojant vienam gyventojui. Iškart smarkiai šoktelėjo BVP, ūgtelėjo atlyginimai ir gyventojų mažėjimą pakeitė augimas!
Taigi Lietuva turi matyti gerąją kitų šalių Slovakijos, Airijos, Izraelio patirtį, kaip investicijos leidžia valstybei suklestėti ir skirti prioritetą jų pritraukimui. Tai bus geriausias partijų susitarimas kaip sustabdyti emigraciją.
Tokios bendrovės kaip „Hella“, kurios pasirenka Lietuvą, suteikia viltį, kad galime susiimti ir pakreipti valstybės demografiją kita linkme.
Lietuvoje veikia Žemės ūkio ministerija su būriu pavaldžių institucijų, kuriose dirba per 2 tūkst. darbuotojų, taigi žemės ūkio sektorius ir ūkininkai tikrai negalėtų skųstis, kad yra palikti be valstybės dėmesio. Žemės ūkio veikla Lietuvos verčiasi tik apie 100 tūkst. žmonių, tačiau veikia ministerija su daug pavaldžių institucijų.
Visai kitokia situacija yra su Lietuvos urbanistika, miestų planavimu ir ypač su priemiesčiais. Miestuose gyvena du trečdaliai Lietuvos gyventojų, o priemiesčiuose dar keli šimtai tūkstančių, tačiau nei valstybinių institucijų, nei efektyvios miestų politikos mūsų šalyje nėra. Miestų savivaldybės galynėjasi su stichiška miestų plėtra ir chaosu, o labiausiai kenčia gyventojai.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Vilniaus rajonas jau didesnis už Panevėžį
Valstybės lygiu mažai kas domisi, kaip keičiasi Lietuvos gyventojų koncentracija ir jų poreikiai. Per paskutinius 25 metus labai daug žmonių iš kaimo vietovių ir mažesnių miestelių persikėlė gyventi į didžiuosius miestus. Jau daugybę metų statistikai fiksuoja kaip beveik visose savivaldybėse mažėja gyventojų. Vos keliose matomas gyventojų prieaugis – Vilniaus rajono, Kauno rajono ir Klaipėdos rajono savivaldybėse. Vilniaus rajono savivaldybė savo gyventojų skaičiumi oficialiai jau peržengė 100 tūkstančių, nors tikrasis skaičius gali būti iki trečdalio didesnis. Tai daugiau, nei yra registruota gyventojų Panevėžyje ir panašiai kaip Šiauliuose. Ar į tai reaguoja Vyriausybė?
Aktyvi plėtra vyksta ir Kauno bei Klaipėdos priemiesčiuose. Daugiausiai pastebima, kad neradę galimybės statytis individualaus namo mieste, tolimesnes teritorijas renkasi miestiečiai. Ši plėtra vyksta chaotiškai, neplanuotai ir neorganizuotai. Pavyzdys Klaipėdoje – Dituvos sodai, kur labai prastai išvystyta infrastruktūra, o gyvena per 4 tūkst. žmonių. Daugiau nei Lazdijuose! Tai, pirmiausia, yra Vyriausybės nesugebėjimo vykdyti urbanistikos politikos, rezultatas. Lietuva stulbinamu greičiu virsta vieno didesnio miesto ir dviejų mažesnių miestų valstybe. Padėtis gal geresnė nei Latvijoje ar Estijoje, kur tik po vieną miestą, bet ar tai pasiteisinimas?
Priemiesčių problemos niekam nerūpi
Formaliai už miestų politiką atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kadangi ministerijai sukrauta daugybė funkcijų, nuo gyvosios gamtos ir miškų iki statybų ir atliekų, tai miestams dėmesio neužtenka. Panašiai yra ir su regionų politika, kurią, neva, kuruoja VRM, bet vėlgi rūpinantis policija, valstybės tarnybai ir regionams laiko nebelieka.
Trūkstant valstybinio reguliavimo, savivaldybės nenori, o norinčios ir nepajėgia, vienos pačios formuoti kryptingos miestų planavimo politikos. Ypač tai liečia didžiuosius miestus, kur dėl sparčiai besikeičiančių urbanistinių problemų lyg ir turėtų susitarti miesto savivaldybės su rajono savivaldybėmis. Bet ar susitaria? Dėl tokios betvarkės, plėtra vyksta chaotiškai. Namai statomi bet kur, visai nekreipiant dėmesio į gatvių tinklo ir infrastruktūros trūkumą. Neužtikrinamas geras patogus susiekimas viešuoju transportu, nesukuriamos viešosios rekreacinės erdvės, parkai, nepastatomi darželiai, mokyklos, poliklinikos ir kita miesto infrastruktūra. Dėl to, labiausiai kenčia patys gyventojai, kurie negali gauti normalių paslaugų. Taip stichiškai plečiantis miestų teritorijoms, valstybės ir savivaldybių įstaigos nepajėgia užtikrinti pakankamo finansavimo viešajai infrastruktūrai. Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų gyventojų tankumas jau keliolika kartų nusileidžia kitų Vakarų Europos miestų gyventojų tankumui, o tai kelia, ir ateityje dar labiau kels, rūpesčius, kaip išlaikyti didelę ir plačią infrastruktūrą mažėjant gyventojų skaičiui.
Ar priemiesčiai yra kaimai?
Vilniaus rajono, kaip ir kitų priemiestinių savivaldybių, gyventojai valstybės dokumentuose priskiriami „kaimo gyventojams“. Štai Skaidiškių kaime gyvena 4,3 tūkst. kaimiečių, Rudaminos kaime 3,9 tūkst., Pagirių kaime 3,5 tūkst. Tai biurokratų popieriuose vadinami „kaimai“, kuriuose daugėja gyventojų, o štai „miestai“, pasak biurokratų, yra Pagėgiai, Kavarskas, Pandėlys, Subačius, Vabalninkas ir kiti. Akivaizdu, kad tai nesąmonė ir tik iliustruoja Lietuvos miestų politikos neįgalumą.
Vilniaus priemiesčių gyventojai iš Nemėžio ar Skaidiškių yra vilniečiai ir su kaimo reikalais – žemės ūkiu, miškininkyste, tradiciniais amatais – nieko bendro neturi. Tai supranta ir žemės ūkio politikos planuotojai bei vykdytojai. Tačiau jie apsimeta, kad to nemato, o pamatyti reiktų, nes nuo to priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Parama iš Europos Sąjungos 2014–2020 m. kaimo plėtrai (beveik 2 mlrd. eurų), kurią gauna Lietuva, tenka tikrai kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms, o priemiesčių bendruomenės į ją pretenduoti negali, nes nesiverčia amatais.
ES skiria paramą ir miestų plėtrai per programą „Urban“. Tam 2014–2020 m. numatyta apie 140 mln. eurų. Papildoma finansų eilutė yra mažesniems miesteliams. Priemiesčiai į šias programas vėl nepatenka, nes formaliai tai „kaimai“.
Politikai ir ekspertai kalba, kad po 2020 m. labai sumažės ES parama Lietuvai. Iki šiol pinigai buvo finansuojami pagal prioritetus, kurie sudėlioti 1990–2000 m., bet nuo to meto daug kas pasikeitė. Žmonės nori gyventi miestuose, tačiau valstybė apsimeta, kad to nemato. Neturime nei regionų, nei miestų politikos. Vyriausybė nežino kokią Lietuvą nori matyti po 10 ar 20 metų, o kai nėra vizijos, nėra ir priemonių. Daug mažesnė Estija ieško sprendimų, kaip stabdyti šalies susitelkimą tik Taline. Lietuvoje palikus viską savieigai, turime chaotišką plėtrą, nepatenkintus gyventojus ir valstybės virtimą vieno – trijų miestų šalimi.
Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiekė triuškinančią pergalę Seimo rinkimuose, nes žadėjo permainas valstybėje. Tie pažadai buvo labai laukiami ir žmonės tuo patikėjo. Artėjant pavasario sesijai, Vyriausybė pateiks įstatymų paketą, kuris pradės ilgai lauktus pokyčius, bet ne visi rinkimų laimėtojai buvo atviri ir sąžiningi prieš savo rinkėjus. Iš tikrųjų pusė Seimo jokių reformų nenori.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Lietuva nepajėgi konkuruoti su Vakarų Europa
Lietuva po 12 metų buvimo Europos Sąjungoje vis dar yra atsilikėlė ir nepaisant mūsų gerėjančių ekonomikos rezultatų, nepajėgiame konkuruoti su Vakarų Europa, kuri vilioja gabiausius mūsų talentus. 2015–2016 m. fiksavome rekordinius emigracijos srautus. Šių metų sausis – dar vienas emigracijos rekordas. Atrodytų akivaizdu, kad reikia keisti valstybės mechanizmą iš esmės, nes taip amžinai negali tęstis. Taip, ekonomika auga, bet 2–3 proc. per metus yra niekingai mažai, jeigu norime pasivyti Vakarų Europą.
Estijos pavyzdys rodo, kad stabilizuoti gyventojų migraciją galima, kai vidutinės pajamos pradeda suktis apie 1 tūkst. eurų. Estija jau antrus metus fiksavo daugiau imigruojančių žmonių nei išvykstančių. Lietuvoje vidutinės pajamos siekia apie 640 eurų, tačiau mūsų šalis pasižymi dar ir didele socialine nelygybe bei dideliais turtiniais skirtumais tarp Vilniaus ir regionų. Kol nesugebame pritraukti investicijų, vykdyti efektyvios regionų politikos, tol nesugebėsime konkuruoti su Vakarų Europa, o pasekmės – nevaldoma emigracija.
Reformatoriai prieš stagnatorius
Matant tokią prastą Lietuvos ekonominę ir socialinę būklę, atrodytų akivaizdu, kad būtinos reformos. Tą prieš rinkimus žadėjo liberalai, konservatoriai ir valstiečiai žalieji. Tokia atrodė ir natūrali būsima koalicija, nes socialdemokratai per 4 metus, 2012–2016 m., įrodė, kad jiems rūpi ne valstybė, o tik „zadanijos“ ir „vijūnėlės“. Vis tik kai kurių veikėjų pastangomis, valstiečiai sudarė koaliciją su socialdemokratais ir Vyriausybė netruko sulaukti nepasitenkinimo kai padvelkė inovacijomis Ministro Pirmininko kanceliarijoje, „Lietuvos geležinkeliuose“, „Registrų centre“, o kur dar „specialistų“ atleidimai „Vilniaus vandenyse“.
Ne tik socialdemokratai nenori šalyje pokyčių, tokių stagnatorių yra visose partijose ir visose frakcijose. Tai žmonės, kurie savo politinį kapitalą kraunasi priešindamiesi bet kam, bet kur ir bet kada. Amžinai nepatenkinti, visus aplink juodindami ir bumbėdami jie stengiasi pasirodyti prieš rinkėjus. Antra Seimo narių stagnatorių grupė, kuri nenori jokių permainų, yra dabar labai gerai besijaučiantys verslininkai milijonieriai, kurie turi vilų šiltuose kraštuose arba tarpsta korupciniuose voratinkliuose ir bijo dėl savo bei savo draugų gerovės.
Reformos būtinos
Kiekviena reforma yra sudėtingas procesas, nes daliai žmonių tai reikš atleidimą iš darbo, institucijos uždarymą, teisių sumažėjimą, bet reformos būtinos, jeigu norime judėti į priekį. „Vilniaus vandenyse“ teko atleisti kelis šimtus darbuotojų, bet vanduo atpigs 600 tūkst. vartotojų.
Lietuva yra per daug nelanksti lyginant su kitomis šalimis, o jeigu norime pavyti Vakarų Europą, turime būti geresni ir patrauklesni. O gal stagnatoriai yra teisūs, nieko nereikia daryti? Kai vyksta reforma, visada garsiau girdime nepatenkintus, bet turime matyti visą vaizdą. Jauni žmonės, kurie yra būsima Lietuva, aiškiai rodo nepasitenkinimą emigruodami. Kiek dar tai tęsis?
Kol kas negirdėti jokių žadėtų pokyčių mokesčių, migracijos ar regionų politikoje. Tai kelia nerimą, ar nebus atsitraukta?
Jeigu Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsės pažadus ir atneš reformų paketą į Seimą kovo mėnesį, tų įstatymų svarstymas bus ne kova tarp pozicijos ir opozicijos, ar tarp konservatorių ir socialdemokratų, tai bus balsavimas tarp reformatorių ir stagnatorių.
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas neseniai išaiškino, kad pakartotiniai rinkimai vienoje apygardoje kainuoja apie 0,5 mln. eurų. Ši suma susidaro, kai rinkimai rengiami tik vienoje apygardoje. Jeigu tokių apygardų atsiranda daugiau, kaina mažėja. Bet kokiu atveju tai labai daug, žinant, kad Seimo nario atlyginimas, kurį jis uždirba per 4 kadencijos metus siekia 150 tūkst. eurų.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rinkimai – labai brangus procesas
Pakartotinių rinkimų klausimas iškilo tada, kai buvusi parlamentarė Greta Kildišienė atsisakė mandato ir, kaip numato įstatymai, reikės surengti pakartotinius rinkimus Anykščių–Panevėžio rinkimų apygardoje. Šie rinkimai bus rengiami kartu su merų rinkimais Šakiuose ir Jonavoje, tai šiek tiek atpigins procesą, bet vis tiek mokesčių mokėtojams kainuos labai brangiai, apie 0,7 mln. eurų. Šie pakartotiniai rinkimai jau tikrai bus surengti, bet tikėtina, kad tai nebus vieninteliai rinkimai per 2016–2020 m. kadenciją. Gali atsirasti daugiau parlamentarų, kurie nuspręs atsisakyti mandato, nes gaus geresnį darbo pasiūlymą, paaiškės, kad jie nepasirengę politiko darbui arba gali atsirasti ir nenumatytų aplinkybių, kaip mirtys ar sveikatos problemos.
Praeitoje kadencijoje jau buvo Vytenio Andriukaičio atvejis, kai parlamentaras atsisakė mandato, nes gavo pelningesnį pasiūlymą dirbti Briuselyje. Dėl panašių priežasčių 2015 m. teko rengti pakartotinius rinkimus ir Varėnos-Eišiškių apygardoje, kai ten išrinktas parlamentaras Algis Kašėta persikėlė dirbti į Varėnos mero postą.
Pakartotiniai rinkimai brangūs ir žmonėms neįdomūs
Nepaisant to, kad pakartotiniai rinkimai yra labai brangūs, jie piliečiams neįdomūs. 2015 m. Varėnoje balsavo apie 36 proc. turėjusių tokią teisę, Žirmūnuose apie 47 proc. Tai yra 10–20 proc. mažiau nei eiliniuose rinkimuose ir tai jau neblogas rezultatas, nes dar senesniuose balsavimuose ateidavo tik 20–30 proc. rinkėjų. O štai 2013 m. surengtuose pakartotiniuose rinkimuose Senamiesčio apygardoje dalyvavo vos 9,26 proc. rinkėjų, Šeškinėje 12,47 proc.
Tokių rinkimų kaina, kaip teigia Z. Vaigauskas, siekia apie 0,5 mln. eurų ir ateityje jų kaina dar labiau kils, nes jau pasigirsta kalbų apie būtinybę kelti atlyginimus rinkimų komisijų nariams, kurių, dėl nedidelių atlyginimų, pradeda trūkti.
Įdomu tai, kad tiek Seimo narys, tiek meras per savo 4 metų kadenciją uždirba apie 150 tūkst. eurų. Tai gerokai mažiau nei kainuoja surengti rinkimus vienoje apygardoje, o jeigu žinome, kad politikas dirbs trumpesnę kadenciją, gal tik 1,5 m., tai proporcijos tampa nenormalios ir reikia ieškoti būdų kaip išlaikyti demokratijos principus, bet kartu nepaminti protingumo kriterijų ir taupyti valstybės išteklius.
Pakartotinių rinkimai nepasiteisina
Įvertinus pakartotinių rinkimų brangumą, geriausia, būtų jų apskritai atsisakyti. Vienas iš būdų, kurį pasiūliau pateikdamas pataisą Seime, galėtų būti toks: atsilaisvinusį mandatą perduoti antram, daugiausiai balsų surinkusiam, kandidatui per paskutinius rinkimus. Jeigu ir šis atsisakytų, tada trečiam ir t.t.
Tokia sistema drausmintų partijas ir politikus. Būtų aišku, kad reikia rimtai žiūrėti į savo pareigas ir laikytis įsipareigojimų. Pasirinkus pelningesnį darbo pasiūlymą ir atsisakius mandato, politiko vieta atitektų oponentui. Matytume daugiau drausmės, be to, ir rinkėjai turėtų labiau įvertinti kandidatų norą dirbti atsakingai. Šio pasiūlymo kritikai sako, kad tokia sistema būtų nepakankamai demokratiška ar net galėtų vykti machinacijos, kai laimėjęs kandidatas būtų papirktas atsisakyti savo mandato kitų naudai. Dėl tokio siūlymo galimų pavojų galima diskutuoti, nors jie greičiausiai yra ženkliai perdedami.
Tačiau net jei dėl šių ar kitų aplinkybių nenorima pritarti šiai idėjai, nereikia atsisakyti paties principo, kad neverta kadencijos viduryje rengti pavienių politikų rinkimų. Tai numato ir Konstitucija, kurios 55 straipsnis sako, kad Seimas gali dirbti, jeigu yra išrinkta bent 3/5 parlamentarų. Taip ne tik būtų taupomi valstybės pinigai, bet ir būtų tam tikras kompromisas su tais, kurie sako, kad Seimo narių skaičius yra per didelis. Tikėtina, kad kadenciją Seimas dažnai baigtų su keliais Seimo nariais mažiau nei tradiciškai, tačiau nuo to, parlamento darbo kokybė ženkliai nukentėtų.
Reiktų spręsti ir savivaldybių merų rinkimų klausimą, nes vėlgi, pakartotiniai rinkimai yra brangūs, gyventojų aktyvumas juose mažas, o pakartotinių merų rinkimų per 4 kadencijos metus gali prireikti ne mažiau nei Seimo narių. Kaip alternatyva pakartotiniams rinkimams galėtų būtų naujo mero išrinkimas savivaldybės taryboje.
Vyriausybės nariai pradėjo keistą diskusiją dėl universitetų skaičiaus. Premjeras pareiškė, kad Lietuvoje turi būti iki 5 universitetų, R. Karbauskis sako, kad skaičiaus liesti negalima, bet reikia gerinti mokymo kokybę. Sunku suprasti kokios kokybės pasigenda R. Karbauskis. Lygiai taip pat abejotina, ar tikrai pagrindinė Lietuvos problema yra aukštųjų mokyklų skaičius?
Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ar tikrai mokslas Lietuvoje nekokybiškas?
Lietuvoje daug kritikos sulaukia universitetai ir kitos aukštosios mokyklos, kad, neva, neužtikrina kokybiško mokslo? Bet kas tas kokybiškas mokslas? Kai jaunuolių klausiama, kodėl jie renkasi mokytis aukštojoje mokykloje, tai dažniausias lūkestis yra įgyti žinių, reikalingų norint surasti ar susikurti gerą darbo vietą. Negi Lietuvos švietimo sistema tokio lūkesčio nepateisina?
Darbo biržos duomenimis, žmonės įgiję aukštąjį išsilavinimą, turi mažiausiai rūpesčių susirandant darbą, be to, uždirba daugiausiai. O gal lietuviškas diplomas nevertinamas užsienyje? Paklauskit bet kokio mediko, slaugės, chemiko ar informacinių technologijų specialisto?
Tai kodėl kalbama apie nekokybišką mokslą? Galima daryti prielaidą, kad jokio tikro pagrindo kalbėti apie kokybę nėra, o tuo pridengiamos visai kitos priežastys. Gal kažkam pavydu, kad anksčiau universitetinis išsilavinimas buvo prieinamas tik elitui, o dabar aukštasis mokslas tapo visuotinai prieinamas? Gal dabar aukštus postus užimantys veikėjai vėl norėtų tapti reguliatoriais, nurodančiais, kas turi teisę studijuoti ir kiek tų studentų „reikia“ Lietuvai? Tai seni stereotipai, kurie nieko neverti dabartiniame globaliame pasaulyje.
Jeigu bus bandoma riboti patekimą į universitetą ar bus padidinti mokesčiai už mokslą ar dar kaip nors bus bandoma jaunuoliams nurodyti, ką jie turi daryti, tai pasekmės bus paprastos. Daugybė Europos ir pasaulio šalių laukia studentų, konkuruoja dėl jų ir pasiruošę suteikti kuo geresnes sąlygas, o juolab, iš Lietuvos, kuri turi labai gerą mokinių paruošimą vidurinėse mokyklose.
Kokybės gerinimui ribų nėra, tačiau tikrai reikia liautis niurzgėti dėl esą blogo vidurinio ir aukštojo lavinimo kokybės. Sėkmingas jaunimo konkuravimas su kitų valstybių bendraamžiais tai daug kartų paneigė.
Lietuva galėtų sekti Vokietijos ir JK patirtimi
Tikroji Lietuvos problema yra ne nekokybiškas mokslas, bet dramatiškai mažėjantis studentų skaičius ir jų sudėtis. Tai yra tikroji priežastis, kodėl būtina kažką daryti su aukštojo mokslo institucijų tinklu. Jeigu 2008 m. studentų I pakopoje buvo per 57 tūkst., tai prieš metus jau tik 33 tūkst. ir toliau mažėja. Dar po penkerių metų jų gali likti vos 20 tūkst. Tai lemia Lietuvos demografinės problemos: šeimos susilaukia mažai vaikų arba renkasi emigraciją.
Studentų mažėjimo problemą galima spręsti dviem būdais. Paprasčiausias, bet prasčiausias sprendimas yra uždaryti aukštąsias mokyklas, dėstytojus atleisti, o turtą išparduoti. Tačiau galima elgtis kitaip ir sekti Vakarų Europos universitetus.
Ar Lietuva vienintelė pasaulyje susidūrė su prasta demografine situacija? Rytų Vokietijoje tokios pat problemos, be to, dar prisideda stipri konkurencija vietos vokiečiams rinktis aukštojo mokslo studijas Vakarų Vokietijoje. Taigi Rytų Vokietijos universitetai, siekdami išlikti, kviečia studentus iš užsienio, tą patį daro aukštosios mokyklos Austrijoje, Italijoje. Daugelyje studijų programų Rytų Vokietijoje ne vokiečiai jau sudaro daugiau nei pusę studentų! Sėkmingai baigusiems vėliau siūloma likti ir siekti karjeros Vokietijoje.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio studentai galėtų būti ir Lietuvos galimybė. Siekiame pritraukti užsienio investicijų, kviečiame turistus, skatiname medicinos turizmą. Įvairiais būdais savo rinkas atveriame pasauliui, o studentų rinkoje nieko nedarome, studentų iš užsienio mums nereikia? Kol kas Lietuvos universitetai rodo labai mažai noro arba nesugeba pritraukti studentų. Pagal užsieniečių studentų skaičių Lietuva velkasi ES šalių gale.
Kai kas gali sakyti, kad studentų iš užsienio lavinimas neš tik nuostolius Lietuvos mokesčių mokėtojams. Pasimokykim iš Jungtinės Karalystės, kuri sėkmingai pritraukia užsienio studentus ir dauguma jų moka pinigus, paėmę paskolas toje pat valstybėje, o po to dar ir neretas lieka, papildydami savo gebėjimais JK kultūros, mokslo, ūkio ir socialinį potencialą.
Praeitais metais JK mokėsi net 0,5 mln. studentų iš užsienio, kas penktas! Lietuvoje tokių vos 4 proc. O juk turime ką pasiūlyti ir esame patraukli šalis jaunimui iš Ukrainos, Kazachstano, Uzbekijos, Kinijos, Izraelio, Kaukazo šalių ir t.t.
Taigi jokie mažinimai, jungimai, reorganizavimai ir optimizavimai nepadidins jaunimo skaičiaus Lietuvoje, todėl problemos niekur nedings. Jeigu nebus studentų, tai nereiks už ES lėšas suremontuotų pastatų, nereiks nei dėstytojų, nei rektorių.
Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejui 2018 m. vasario 16 dieną Lietuvoje nepelnytai užmirštos prieš šimtą metų vykusios laisvės kovos ir ypač vienas epizodas.
Vokiečių savanoriai
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę 1918 m. Lietuvoje labai trūko karių ir karinės technikos, todėl pirmosios kovos su puolančia bolševikų armija buvo nesėkmingos. 1919 m. sausį prarastas Vilnius.
Toks pats likimas būtų ištikęs ir tuo metu jau laikinąją sostinę Kauną, bet mūsų jauną valstybę išgelbėjo vokiečių samdiniai, daugiausiai iš Saksonijos miesto Dresdeno, todėl istoriografijoje jie dažnai minimi kaip saksų samdiniai.
Šie žmonės, kurių galėjo būti apie 7–9 tūkst., padėjo Lietuvai apginti Kauną ir išlaisvinti Alytų, Ukmergę, Panevėžį, Uteną ir daug kitų miestų ir miestelių.
Jeigu ne jie, vargu, ar turėtume Lietuvą tokią, kokią turime dabar.
Tarpukariu dėl pablogėjusių Lietuvos ir Vokietijos santykių saksų samdinių indėlis į Lietuvos Nepriklausomybę buvo dirbtinai sumažintas ir užmirštas, todėl dabar, artėjant 100 meto jubiliejui, yra geras metas pagerbti žmones, kurie kovojo ir žuvo už Lietuvos valstybingumą.
Naujoji Vyriausybė ir jos atstovai paskelbė apie planus pertvarkyti ministerijų atsakomybės sritis, peržiūrėti funkcijas, sumažinti biurokratizmą, sumažinti valdomo nekilnojamojo turto poreikį, o dvi ministerijas net iškelti į Kauną.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Tai labai ambicingi ir verti dėmesio siekiai, kurių nepavyko įgyvendinti jau ne vienai vyriausybei, nors bandymų buvo.
Reformos reikalingos
Dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo sumaniusi iš esmės peržiūrėti valstybės valdymo aparatą, veikė Saulėlydžio komisija, tačiau rezultatai buvo kuklūs. Pavyko pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją ir sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, tačiau ženklių poslinkių efektyvinant valdymą pasiekta nebuvo. Ironiška, bet kitas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius net tą nedidelę reformą Vyriausybės kanceliarijoje atšaukė ir grąžino seną tvarką, o biurokratizmas jo valdymo metais tik toliau augo.
Dabartinė valstybės valdymo sistema sukurta prieš dvidešimt metų ir nedaug reformuota veikia iki šiol. Bet kaip vyko darbas prieš porą dešimtmečių? Nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Ant šių senų griaučių buvo lipdomos papildomos funkcijos, tokios kaip el. paslaugos, ir gavosi visiška nesėkmė. Lietuvos biurokratinis aparatas smarkiai išsipūtė. Jei dar 2003 m. valstybės tarnautojų buvo apie 19 tūkst., tai pastaraisiais metais šis skaičius viršija 30 tūkst.
Valstybės sektoriuje dirba ne tik valstybės tarnautojo statusą turintys darbuotojai, bet ir darbuotojai pagal darbo sutartis. Jų taip pat sparčiai daugėjo. Taigi apibendrinant, nuo 1995 m. valstybės valdymo darbuotojų skaičius išaugo trečdaliu ir dabar siekia 80 tūkst. Ir šie procesai vyko kartu sparčiai plečiant el. paslaugas.
Visgi yra nekorektiška kalbėti vien apie tarnautojų skaičių, pamirštant kitus, net svarbesnius valstybės valdymo elementus. Darbuotojų gali būti daug, bet menkai apmokamų arba darbuotojų mažai, bet paslaugos perkamos išorėje. Svarbiau yra kiti parametrai, kiek kainuoja pats administravimas ir kiek jis efektyvus. El. paslaugų atsiradimas nepanaikino popierizmo, tačiau aparato išlaikymas smarkiai pabrango. Lyginant 2012 m. ir 2016 m. valdymui skiriama papildomai 100 mln. eurų.
Ministerijos yra pasenusi valdymo forma
Naujoji Vyriausybė daug kalba apie pastatus ir valdžios institucijų lokalizaciją: ministerijų apjungimą į vieną pastatą ir dviejų ministerijų iškėlimą į Kauną. Pradžiai, verta būtų pradėti nuo aukščiausių valstybės valdymo institucijų funkcijų peržiūros ir kritiško požiūrio dėl pačių institucijų reikalingumo. Taigi ar Lietuvai išvis yra reikalingos ministerijos?
Ministerijos yra sena dar XIX amžiuje sugalvota valdymo forma, bet ar ji reikalinga XXI amžiuje? Lietuvoje veikia 14 ministerijų, tačiau visos sritys, kurias jos kuruoja iš esmės persidengia. Pavyzdžiui, žuvininkystės sektorius – tai žvejai, laivai, kvotos, aplinkosauga, socialinės garantijos, taip pat ir užsienio reikalai. Taigi žvejų klausimus reguliuoja bent 5 ministerijos. O geležinkelių reikalai? Tai ir susisiekimas, ir santykiai su užsienio šalimis, ir dividendai, ir ūkiniai santykiai. Vėlgi iškart kelių ministerijų sferos. Taip yra su bet kuria ministerijų kuruojama sritimi. Dar įdomiau, kad prie santykinai nedidelių ministerijų veikia net keliolika kartų didesnės agentūros ir institucijos, kuriose yra sutelkta tikroji valdymo galia.
Ministerijos dabar labai neefektyviai naudoja išteklius. Kiekviena ministerija yra kaip atskiras dvaras su savo elektroninių duomenų sistema, savo duomenų registrais, unikalia valdymo struktūra ir sunkiai apskaitomu bei neūkiškai valdomu nekilnojamu ir kilnojamu turtu. Jam tvarkyti yra pavesta maždaug kas trečiam darbuotojui iš viso personalo, kurio vidutiniškai yra apie 220 žmonių vienoje ministerijoje. Jie skaičiuoja atlyginimus, valo kabinetus, rūpinasi kompiuteriais, perka popierių, vairuoja automobilius ir t.t.
Vyriausybė galėtų puikiai veikti be ministerijų
Ar tokiai mažai šaliai reikia ministerijų? Apjungus aptarnaujamąsias funkcijas, panaikinus dubliavimąsi ir optimizavus darbuotojų skaičių, iš dabartinių maždaug 3 tūkst. darbuotojų galėtų likti tik apie 1,5 tūkst. Tai maždaug Vilniaus „Barclays“ dydžio organizacija. Tokiam skaičiui žmonių tikrai nereiktų daugybės pastatų senamiestyje, nereiktų visokių raštų siuntinėjimo ir pašto paslaugų, užtektų vieno biurų pastato. Gal pagaliau baigtųsi neefektyvus, biurokratinis „klausimų derinimo“ maratonas. Jeigu kuriam darbuotojui kiltų neaiškumų, jis tiesiog nueitų pas kolegą kitam aukšte ir padiskutuotų be tarpinstitucinio susirašinėjimo. Labai patogu būtų taikyti ir naujas darbo formas – mobilias komandas, projektinį ir programinį valdymą, atsisakyti hierarchinio vadovavimo ir kt. Darbuotojams būtų lengviau vienu metu dirbti iškart keliuose skirtinguose padaliniuose ir projektuose bei įnešti į juos savo intelektinį indėlį.
Panaikinus ministerijas visai nebūtina naikinti pačių ministrų, kurie ir toliau kuruotų jiems pavestus klausimus, būtų politiniai tam tikrų temų lyderiai ir darbo su Seimu, visuomene ir žiniasklaida tarpininkai. Jie organizuotų jiems pavestų programų įgyvendinimą ir prisiimtų politinę atsakomybę. Kaskart sudarant vyriausybę Ministras Pirmininkas galėtų lanksčiau sudarinėti savo kabinetą ir įtraukti tokius ministrus, kurio sritys yra tam laikotarpiui aktualiausi vyriausybės prioritetai, o atsisakyti tų pozicijų, kuriose nenusimato rimtų proveržių ir kurios pasitraukia į antrą planą. Štai jeigu šios Vyriausybės prioritetas yra valdymo pertvarka, tai galėtų būti paskirtas valdymo reformos ministras, o atšauktas energetikos ministras, jeigu jo sfera šioje kadencijoje nėra tarp svarbiausiųjų ir pan.
Pertvarkius vyriausybės struktūrą toliau jau reiktų rimtai tobulinti valdymo procesus, daug dėmesio skiriant personalo mokymui ir motyvavimui. Pagaliau pradėti valstybės tarnautojus skatinti ne už procesus, o už rezultatus ir kūrybiškumą. Reiktų, apskritai, keisti požiūrį į darbuotojus, kaip svarbiausią turtą. Tai nėra kažkas naujo, užtenka pažiūrėti į pirmaujančių valstybių ir privačių kompanijų valdymo praktiką.
Jei jau imtis reformos, tai siūlyčiau tai daryti ambicingai, žvelgiant į geriausią valdymo praktiką. Ministerijų iškėlimas ir jų pastatų atsisakymas galbūt būtų buvęs inovatyvus sprendimas 2000 metų sąlygomis, tačiau mobiliųjų technologijų galimybės reikalauja dar radikalesnių sprendimų, kad pasaulyje Lietuva išliktų konkurencinga. Išdrįskime būti konceptualiai drąsūs ir veržliai inovatyvūs.
Lietuvą pasiekė dvi žinios. Pirmoji, kad Lietuva pagal GINI indeksą, kuris fiksuoja pajamų nelygybę, yra atsilikėlė visoje Europoje, na ir, antroji, kad valdantieji ketina didinti PVM tarifą šildymui ir karštam vandeniui.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Abi žinios susijusios tarpusavyje. Daugumą mokesčių moka vidurinė klasė, kurią kiekviena vyriausybė nori vis daugiau apmokestinti, tuo tarpu turtingieji arba „gudrieji“ prie bendrų reikalų prisideda simboliškai, todėl nenuostabu, kad GINI indeksas rodo didelį mūsų šalies atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.
Valdantieji pradėjo gražiai, o baigs kaip visada?
Premjeras Saulius Skvernelis ir jo komandos nariai labai teisingai kalbėjo per rinkimų kampaniją ir iškart po rinkimų. Jie žadėjo, kad visi gyventojai bus lygūs prieš įstatymą ir mokės mokesčius nuo visų gaunamų pajamų. Dabar taip nėra. Lietuvoje veikia regresiniai mokesčiai, kai kuo daugiau pajamų gauni, tuo mokesčių moki mažiau. Įvairios mokesčių mokėtojų grupės arba nemoka jokių mokesčių, nes slepia pajamas, arba moka tik simboliškai. Brigada darbuotojų su verslo liudijimais stato daugiabučių kvartalus, turguose smulkieji verslininkai po 20 metų dirba nuostolingai, direktorių ir vyriausiųjų buhalterių atlyginimai nesiekia minimalios algos ir t.t. Taigi nenuostabu, kad šalyje klesti didelė nelygybė, kuri yra viena iš didžiausių valstybės problemų ir tiesioginė paskata emigracijai.
Valdantieji žadėjo, kad visi gyventojai taps lygūs prieš įstatymą, bet po truputį tos kalbos tilo tilo, kol apskritai iš Vyriausybės programos išnyko. O dabar girdime, kad Premjeras su finansų ministru paskelbė, kad pagrindinis taikinys bus PVM tarifas centriniam šildymui. Vietoj to, kad mokesčius paskirstytų tolygiau, kaip Skandinavijoje, tai einama lengviausiu keliu ir didinami mokesčiai tiems, kurie ir taip moka jų daugiausiai.
Net daugelį mokestinių lengvatų panaikinusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė po ilgų diskusijų paliko galioti PVM lengvatą šildymui, nors 2008 metų krizė buvo smarkiai sumažinusi valstybės biudžeto įplaukas. Tuomet Vyriausybė aiškiai suvokė, kad centriniu šildymu naudojasi ne turčiai, bet vidurinioji klasė, kuri ir taip patiria didžiausią finansinį spaudimą.
Ar turčiai gyvena daugiabučiuose?
PVM didinimo šalininkai sako, kad centriniu šildymu naudojasi turčiai, kuriems nereikia jokių lengvatų. Bet ar tikrai turčiai gyvena butuose? Net karvei aišku, kad turčiai renkasi gyventi privačiuose namuose, kurie beveik visi yra šildomi ne centriniu šildymu, bet dujomis, mediena, anglimis ir kt. Butuose gyvena vidurinės klasės miestiečiai, kurie ir taip yra labiausiai apmokestinti. Mokytojai, tarnautojai, įmonių ir biurų darbuotojai dažnai neišgali įpirkti namo, todėl renkasi butą. Naujus butus Vilniuje ir kituose miestuose renkasi jaunos šeimos. Dažnai nedidelis apie 50 kv. m. butas tampa pirmu šeimos būstu, kuriame auga vaikai.
Standartiškai 60 kv. m. bute gyvena 4 asmenų šeima, iš kurių du vaikai, pajamos siekia apie 1300 eurų arba 1-2 pensininkai, kurių pajamos 150–500 eurų. Tai čia paveikslas tų turčių, kuriems nereikia jokių lengvatų? Žadama, kad valstybė parems skurdžiai besiverčiančius, o kas parems normalius dirbančius žmones, kuriems reikia apmokėti vaikų ugdymą, mokėti paskolą už būstą ir kurie sumoka daugiausia mokesčių valstybei finansuoti?
Centrini šildymas yra neišvengiamas
Geriausi mokesčiai yra tokie, kurie ne tik sunkiai apeinami, bet ir turi reguliuojamąją funkciją. Centrinis šildymas kaip tik yra praktiškai neišvengiama paslauga. Valstybė labai griežtai reguliuoja, kad daugiabučiai beveik visada turi būti prijungti prie centrinio šildymo ir vartotojai jokio pasirinkimo neturi. Jau ir dabar šeimoms sunku sumokėti komunalinius mokesčius, tai siekiama dar ir valstybei iš to pasipelnyti? Vartotojai matydami, kad centrinis šildymas vis brangsta, galėtų nutarti atsijungti, bet valstybė to neleidžia, todėl mokesčio dydžio reguliavimas čia yra būtinas.
Dabar Lietuvoje šildytis dujomis ar malkomis yra žymiai pigiau nei centriniu šildymu. Ar tai normalu? Ekonomikos teorija teigia atvirkščiai: vienas generavimo šaltinis turėtų veikti efektyviau nei tūkstančiai atskirų. Valstybė turėtų padaryti viską, kad kiekvienas namas, nesvarbu, individualus ar daugiabutis, siektų įsivesti centrinį šildymą dėl jo efektyvumo, o ne aimanuotų dėl labai didelių sąskaitų.
Kodėl vis kliūna tik šildymas?
Pastaruoju metu valdantiems politikams vis užkliūna PVM tarifas šildymui. O kaip kitos PVM lengvatos: vaistams, viešajam transportui, spaudos leidiniams, viešbučiams ir t.t. Tai turčiai jomis nesinaudoja? Reiktų suprasti, kad, pasak iniciatorių, turčiai naudojasi centriniu šildymu, bet viešbučiai skirti tik socialiai pažeidžiamiausioms grupėms?
Lietuvoje net 62 proc. gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, beveik visi jie naudojasi centriniu šildymu ir visi jie per kainą sumoka dar ir taršos mokesčius, nuo kurių kitų šildymo būdų naudotojai yra atleisti.
Labai sunku apmokestinti tuos, kurie slepia pajamas, verčiasi nelegalia veikla, bet sukaupia daug turto? Taigi Vyriausybė vėl siekia eiti paprasčiausiu būdu ir dar labiau apmokestinti ir taip visus mokesčius mokančią vidurinę klasę.
Rinkimų laimėtojai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gavo 56 mandatus (kitais skaičiavimais 54) naujajame Seime. Partijos lyderiai nesitikėjo tokio palaikymo, tačiau dabar prieš rinkėjus bei kitas partijas jaučiasi labai užtikrintai. Ką iš tikrųjų reiškia tokio dydžio frakcija ir ką tiek parlamentarų gali nuveikti vardan Lietuvos?
Kas vienija frakciją, interesai ar vertybės?
Iš pirmo žvilgsnio 56 narių frakcija yra labai didelė. Tokio dydžio frakcijos Lietuvos parlamente yra retas reiškinys. Paskutinį kartą tokia gausi frakcija buvo susiformavusi 2000 m. Socialdemokratinės koalicijos, o prieš tai dar didesnė Tėvynės sąjungos 1996 m. Visgi vien iš kiekybės negalima pasakyti ar tokia žmonių grupė yra darbinga. Labai svarbu ar yra sumanūs lyderiai, kurie pajėgūs sutelkti bendriems darbams, ar narius vienija bendri tikslai ir vertybės, o gal tai atsitiktiniai žmonės, turintys skirtingą požiūrį į valdymą?
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Valstiečių ir žaliųjų sąraše yra daug painiavos. Pačiai partijai priklauso vos 24 nariai (kitais duomenimis šis skaičius šiek tiek skiriasi), kiti taip vadinami „nepriklausomi“, tačiau kažkodėl kandidatavo su šios partijos vėliava. Dalis naujųjų Seimo narių yra siejami su kitais politiniais judėjimais iš Panevėžio, Šiaulių ar Kauno. Nemaža dalis iš jų yra jau buvę kitų partijų nariais ar dalyvavę rinkimuose su kitomis politinėmis jėgomis.
Daug naujųjų Valstiečių ir žaliųjų parlamentarų neturi politinės patirties, o į rinkimus atėjo labai greitai apsisprendę, prieš tai net neturėję intencijų dalyvauti rinkimuose. Galbūt todėl ir kalbos bei pareiškimai iš jų pilasi prieštaringi, dažnai visiškai kitaip vertinant vienus ar kitus politinius reiškinius.
Visa tai sako, kad ateityje Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybei bus labai sunku sutelkti ir suvienyti frakcijos narius bendrai pozicijai, o lemiamu klausimu galimos išdavystės ir chaosas. Ne kartą istorijoje yra buvę atvejų, kad tokios labai fragmentuotos frakcijos skyla ar susidaro keli galios centrai, kurie vadovaujasi kitais išskaičiavimais nei frakcijos vadovybė.
Rimtiems sprendimams reikia kritinės Seimo daugumos
56 Seimo narių frakcija yra nebloga pradžia rimtiems tikslams pasiekti, tačiau tai toli iki Seimo daugumos 71 nario. Taigi būtina koalicija. Valstiečių lyderiai jaučiasi tvirtai ir teigia nesibaiminantys sąjungos su socialdemokratais, mažumos vyriausybės ar bendro darbo su dar mažesniais partneriais Seimo pakraščiuose. Tačiau net sutelkus 71–75 Seimo narius, tokia koalicija būtų trapi ir nedarbinga.
Kai Seime priimami nepopuliarūs įstatymai, kurie objektyviai yra reikalingi šaliai, tačiau didelė rinkėjų grupė yra dėl to skeptiška, tai dalis Seimo narių pradeda vadovautis asmeniniais interesais, išsisukinėja ir nenori palaikyti nepopuliarios pozicijos balsuodami. Įsivaizduokim mokesčių reformą, Darbo kodekso pakeitimus, pokyčius švietimo ar sveikatos apsaugos sistemose. Jie sukels didelį atgarsį visuomenėje ir suinteresuotos grupės pradės protestuoti bei reikalauti sau naudingų sprendimų. Reikia turėti omenyje, kad net labai patrauklios reformos vienai socialinei grupei, bus nepriimtinos kitai, todėl vis tiek atsiras karštai ir aktyvai nepritariančių. Taigi kliautis 71 nario koalicija yra labai rizikinga. Jeigu net nedidelė dalis Seimo narių susvyruos, sprendimai bus nepriimti.
Socialdemokratai ne inicijuos, o blokuos reformas
Norint ryžtingų reformų, kurios būtų padarytos greitai ir dar spėtų duoti rinkėjams apčiuopiamų teigiamų rezultatų iki naujų rinkimų, būtina koalicija bent iš 85 narių, o dar geriau ir iš viso 100. Valstiečių lyderių pareiškimai apie koaliciją su socialdemokratais sukrapštytų vos apie 73 narius, taigi tai reikštų, kad Lietuvoje proveržio, paremto rimtomis reformomis, tikėtis yra menka viltis.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne mažiau nuviliančios yra ir pačių socialdemokratų nuostatos dėl valstybei svarbių reformų. Kaip parodė 4 metai, kairiųjų koalicija atidėliojo bet kokias rimtas pertvarkas, o kadencijos pabaigoje aktyviai stengėsi prikaišioti į atsakingas pareigas kuo daugiau partijos bičiulių.
Kaip galima įsivaizduoti kokius nors pokyčius „Lietuvos geležinkeliuose“, kai įmonėje dirba tiek bičiulių, o ministerijose ar valstybėse įstaigose reformos juk irgi nereikalingos, nes visur gausu bičiulių.
Vienintelė rimta išeitis naujajam Seimui buvo sudaryti Tėvynės sąjungos bei Valstiečių ir žaliųjų koaliciją, o dar geriau ją praplečiant liberalais. Taip būtų garantuojama 80 ar net 100 narių koalicija, kuri sumažintų atskirų parlamentarų svarbą, bet užtikrintų palaikymą valstybei būtinoms reformoms. Visos kitos alternatyvos naujajame Seime nėra valstybiškos, o tik garantuotų kažkam trumpalaikius postus bei valdžią, bet realių, taip šaliai reikalingų, pokyčių neatneštų.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?
Ministrui neužtenka būti specialistu
R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.
Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?
Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.
Be politikų nebūna demokratijos
Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?
Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.
Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.
Profesionalų vyriausybė iš bėdos
Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?
Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?
Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.
Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?
Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?
Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?
Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?
Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?
R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?
