Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai

Ponas Prezidente,

Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.

2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.

O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.

Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!

Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.

Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.

Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.

Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.

Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.

Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.

Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.

Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.

1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.

Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė  pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.

Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės. Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir atliktumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.

Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.

Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.

Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.

Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.

Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustų pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.

Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.

***

Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.

[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.

[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.

[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.

[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.

Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.

[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės  sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).

Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.

Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.

Ryšardas Maceikianecas – portalo Głos z Litwy, www.pogoń.lt redaktorius.

2018.03.25; 06:00

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

The Guardian įsigilino į Didžiosios Britanijos ir Uzbekistano santykių smulkmenas. Kaip išsiaiškino leidinio korespondentas Jenas Kobeinas (Ian Cobain), „jau po rugsėjo 11 teroro akto keletas Britanijos aukštųjų mokyklų, visiškai pritariant Britanijos vyriausybei, užmezgė kontaktus su Islamo Karimovo režimu.

Į šiuos kontaktus palankiai žiūrėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerija ir Britanijos taryba. Žurnalistas mano, kad tai buvo daroma „santykiams stiprinti“ su strategiškai svarbia Viduriniosios Azijos valstybe (per jos teritoriją gabenami kroviniai NATO kontingentui Afganistane).

Straipsnyje sakoma, kad Vestminsterio universitetas ne šiaip sau užmezgė partnerystės santykius su Uzbekijos aukštosiomis mokyklomis (kaip tai padarė Bato, Kembridžo, Rytų Anglijos ir Londono sostinės universitetai, o taip pat Londono mados koledžas), bet net atidarė Uzbekistane savo filialą, kurio rektoriumi paskyrė „buvusį KGB karininką“ Abdužabarą Abduvachitovą.

Continue reading „Britanijos universitetai, nepaisant baimių dėl žmogaus teisių laikymosi, stengiasi suartėti su Uzbekistanu“

CŽV veteranas, buvęs Nacionalinės žvalgybos tarybos vadovas ir JAV prezidento Ronaldo Reigano specialusis patarėjas Fricas Ermartas (Fritz Ermarth) papasakojo „Amerikos balsui“ rusų kalba apie nepavydėtiną amerikiečio disidento Edvardo Snoudeno, faktiškai rusų pagrobto pakeliui iš Kinijos į Kubą, likimą. Konkrečiai jis pažymėjo: 

„Jie (Edvardas Snoudenas ir Bredlis Meningas) pakirto šventą jų ir Jungtinių Valstijų vyriausybės tarpusavio pasitikėjimą nacionalinio saugumo ir oficialaus slaptumo sferoje. Jie tai padarė sąmoningai, apgalvotai, tyčia, o ne suklydę ar nesuprasdami, ką jie daro. Jie tvirtina, kad tai padarė vardan kažkokių kilnių tikslų – tokių kaip skaidrumas, šlykštaus vyriausybės elgesio atskleidimas ir t. t. Tačiau tai nieko nekeičia. Taip kalba praktiškai visi išdavikai. 

Continue reading „Išgavę paslaptis rusai gali nužudyti Edvardą Snoudeną, suversdami kaltę Amerikai“

Pirmoji Vankuverio liuteronų bažnyčia ketvirtą kartą surengė iškilmingus pietus Bernabio gyventojo ir buvusio KGB agento Michailo Lennikovo garbei, praneša "The Vancouver Sun".

Birželio 2 dieną sukako ketveri metai, kai Michailas Lennikovas pasislėpė bažnyčioje. 2009 metais išėjo įsakas jį deportuoti dėl jo ankstesnės tarnybos KGB, nors, pasak jo, dabar jis nekelia pavojaus Kanados saugumui.

„M.Lennikovas praleido keletą metų, iš esmės, kalėjime. Jam neleidžiama palikti bažnyčios ribų, jis nebuvo iš jos išėjęs, tai yra metų metus nematė saulės šviesos“, – cituoja laikraštis Kanados parlamento deputatą nuo Bernabio Piterį Džulianą.

Continue reading „Buvęs KGB agentas ketverius metus slapstosi Vankuverio bažnyčioje“

diskreditacija_1

Pastarosiomis dienomis Vakarų spaudoje pasirodė skandalingų pranešimų apie sudėtingus Vladimiro Putino ir jo žmonos Liudmilos Putinos tarpusavio santykius.

Laikraštyje “The Times” paskelbta Deivido Čarterio publikacija, kurioje rašoma, esą Šaltojo karo metais KGB karininko V.Putino santykiai su žmona Liudmila nepasižymėjo nei abipuse pagarba, nei abipuse ištikimybe. Ši žinia iškilo į paviršių tik dėl to, kad Liudmila Putina kadaise neatsargiai atvėrė širdį Vakarų Vokietijos šnipei. Tai atsitiko tuomet, kai V.Putinas dar tarnavo Rytų Vokietijoje.

Continue reading „Kaip Vladimiro Putino žmona atvėrė širdį šnipei, pravarde “Balkon”“

cherk

JAV knygynuose pakartotinai pasirodė (pirmą kartą išleista buvo 2004-aisiais metais) buvusio KGB karininko Viktoro Čerkašino prisiminimų knyga “Žvalgybos kuratorius”.

Buvusiam aukšto rango Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų karininkui memuarus parašyti padėjo JAV žurnalistas Gregoris Feiferis, kadaise dirbęs Maskvoje “Laisvosios Europos” radijo žurnalistu.

Knyga parašyta anglų kalba. Autoriai neketina jos išleisti rusų kalba. Veikalui pasirodžius rusų kalba, remiantis dabar galiojančiais Rusijos įstatymais, Maskva galėtų autorius apkaltinti valstybės paslapčių išdavimu. Bent jau tokią versiją kaip vienintelę teisingą skelbė pats V.Čerkašinas.

Viktoras Ivanovičius Čerkašinas – vienas iš tų KGB karininkų, kurie ilgokai ir sėkmingai dirbo Amerikoje – SSRS pasiuntinybėje Vašingtone. Manoma, kad būtent V.Čerkašino dėka sovietams pavyko užverbuoti du JAV specialiųjų tarnybų darbuotojus: Oldridžą Eimsą ir Robertą Hanseną.

Continue reading „Apie KGB karininko Viktoro Čerkašino memuarus “Žvalgybos kuratorius”“